Pasaulis apsvaigo ekranų švieselėm
Ir sielas išbarstė po tinklą globalų.
O tai, kas tauriųjų krūtinėse švietė,
Šių dienų verpetuose virto tik kaukėm.
Visi mes gyvenam, viešai pasislėpę,
Ir amžiną baimę šešėliais apglėbę,
Kurią mes už tiesą ir šviesą priėmę,
Atidavėm vertę už pikselių nieką...
Bet šaltas ekranas neužgožia sielos,
Vienatvė – visų netikrųjų likimas.
Ir svetimos mintys tavosiom nebūna,
Kai tikras pasaulis sugriaudžia griaustiniu!
Tad meskim į šalį ekranų tuštybes,
Išgirskim, kaip plaka čia artimo širdis.
Priglauskime ranką prie Viešpaties žemės
Tenai mūsų džiaugsmas, ramybė ir laimė!
Išeik iš rėmų! Pažvelk, teka saulė,
Kalnai begaliniai ir upės čia sraunios!
Tik tikras gyvenimo virsmas krūtinėj
Tau gali suteikti jau prarastą skonį!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą