Šį savo pamąstymą nutariau paviešinti iš šalies stebėdamas neįtikėtinas, savanoriškas įvairių verslininkų, vadovų ir kitų dirbančių savo galva žmonių kančias vien tam, kad „dirbtų sau“ ir būtų savo gyvenimo šeimininkais.
Pradėsiu nuo to, kad daugelis mano, jog kalba – tai tiesiog patogus įrankis susirašinėti programėlėse arba formuluoti technines užduotis. Tačiau pažvelgus giliau nei gamykliniai nustatymai, kalba yra civilizacijos operacinė sistema. Tekstas, kurį dabar skaitai, sakinių struktūra, kuria mąstai, ir netgi žodžiai, kuriuos išrėki patirdamas stresą – tai programinis kodas.
Makrosociologija ir lingvistika rodo: bet kuri globali civilizacija išgyvena tik todėl, kad viena bendra kalba yra padalijama į tris visiškai skirtingas sąsajas. Tai trigubas lingvistinio kodavimo modelis. Jei nesupranti, kaip jis veikia, tu nevaldai savo gyvenimo – tave tiesiog naudoja sistema.
1 skyrius. Trigubas lingvistinis interfeisas
Bet kuri civilizacijos matrica dalija kalbą į tris registrus, priklausomai nuo to, kokią funkciją ji nori aktyvuoti.
Pirmasis registras – Ieškančiųjų kalba (Sakralinis filtras). Tai aukštesniųjų prasmių, doktrinos ir metafizikos kalba (pavyzdžiui, senoji lotynų arba bažnytinė slavų). Ši sąsaja tyčia sukurta sudėtinga, archajiška ir nepasiekiama miniai. Ji reikalauja intelektualinio ir dvasinio darbo. Nori suprasti esmę? Įtempk smegenis, pakeisk mąstymą. Jei ieškai lengvų kelių, ši kalba tiesiog uždarys prieš tave duris. Ji įgyvendina evangeliškąjį kodą: „Klausydami negirdės, žiūrėdami nematys“.
Antrasis registras – Vykdytojų kalba (Funkcinis interfeisas). Tai komandų, instrukcijų ir procesų valdymo kalba. Šiuolaikiniame pasaulyje tai teisinė anglų kalba (Legalese), išmaniųjų kontraktų kodas, korporatyviniai KPI, galutiniai terminai (deadlines), reglamentai ir pareiginės instrukcijos. Čia nėra vietos refleksijai ar dvasinėms paieškoms. Ši kalba mechaniška, ji paverčia žmogų funkcija. Jos užduotis – priversti „rankas“ dirbti. Šiame lygmenyje tu esi ne asmenybė, o sistemos resursas – vienetas (unit), uždarinėjantis užduotis.
Trečiasis registras – Įspėjimo kalba (Avarinis išjungiklis). Tai ekstremalių situacijų kalba. Kai visuomenė dvasiniame lygmenyje užmiega ir paskęsta vartotojiškame materializme, sakralinė kalba jai tampa per nuobodi, o funkcinė – paverčia robotais. Tuo momentu civilizacija įjungia įspėjimą. Tai plyta, sviesta į tavo komforto zonos langą. Tai pranašo Jonos šauksmas purvinose Ninevijos gatvėse: „Dar keturiasdešimt dienų, ir miestas bus sugriautas!“. Tai griežtas, marginalus epatažas, kuris laužo mandagumo taisykles ir kerta per ego. Jo tikslas – ne išmokyti, o sukrėsti ir priversti nuspausti stabdžius prieš pat prarają.
2 skyrius. Funkcinė matrica ir „sraigtelių pasaulio“ gimimas
Kaip nutiko, kad visas mūsų pažangus pasaulis virto milžinišku, tvankiu open-office?
Istoriškai šaknys slepiasi gilioje valdymo mechanikos evoliucijoje. Dar ankstyvosios autoritarinės sistemos pastebėjo, kad visuomenę galima paversti idealiu laikrodžio mechanizmu per griežtą Ritualą ir taisykles.
Moderni Vakarų civilizacija, pasitelkusi pramoninį racionalizmą, atliko grandiozinį eksperimentą. Ji paėmė šią hierarchiją, pagrįstą griežta subordinacija bei vaidmenimis, išvalė iš jos bet kokį dvasinį ir moralinį pamatą ir integravo į save kaip infrastruktūrą materialiam aprūpinimui.
Taip gimė grynojo efektyvumo pasaulis – funkcinių vienetų ekosistema. Čia žmogus yra nužemintas iki gamybinio sraigtelio, o visas jo gyvenimas paklusęs materialaus rezultato siekimui. Pradinėje civilizacijos architektūroje šis mechanizmas turėjo būti tik tarnas kūnui – tiesiog užtikrinti fizinį išgyvenimą, komandai ar dvasiai esant užimtai aukštesniais tikslais.
Tačiau tarnavęs mechanizmas sukėlė maištą. XXI amžiuje funkcinis proletarų pasaulis įvykdė visišką prasmių sukeitimą. Jis paskelbė savo griežtą hierarchiją, materialinius lygius (grades) ir korporatyvinius statusus vienintele egzistuojančia realybe. Tai – materialistinis gyvenimo supratimas.
Štai čia ir slepiasi didžioji šiuolaikinio žmogaus iliuzija. Jis bėga iš korporacijos, kuria verslą ar pradeda dirbti sau, kad „nebedirbtų dėdei“ ir pagaliau taptų laisvas. Tačiau realybėje jis tiesiog pakeičia vieną šefą į dešimt naujų: klientus, tiekėjus, valstybines institucijas ir nuolatinius verslo gaisrus. Jis pradeda dirbti po 16 valandų per parą be atostogų ir savaitgalių, pats savanoriškai pasirašydamas nuosprendžiui, kurį vadina sėkme.
Būtent čia suveikė aukščiausios dvasinės ironijos dėsnis. Nėra beviltiškesnės ir baisesnės vergijos už tą, kuri pati save laiko laisve ir sėkme.
Šiuolaikinis specialistas ar korporacijos vadovas nuoširdžiai laiko save „gyvenimo šeimininku“. Jis turi „premium“ paslaugų prenumeratas, kietą automobilį, aukštą poziciją ir pasirinkimo iliuziją. Tačiau ši jo „laisvė“ yra visiškai iš anksto įrašyta į sistemos algoritmą. Žmogus yra absoliutaus egzistencinio aklumo būsenoje. Paprastas vergas, matantis savo grandines, svajoja apie laisvę ir ieško Išėjimo. Tačiau vergas, kuris įsivaizduoja esąs sistemos elitas, niekada neieškos Išėjimo, nes jis įsitikinęs, kad jau stovi viršūnėje. Jis užrakintas savo statuso ir išorinių vertinimų narve, nes pats savęs objektyviai įvertinti nesugeba. Jo ego patenkintas, o dvasia – paralyžiuota. Laikrodyje sukasi dirbtinis laiko ciklas – vartojimo, kreditų ir galutinių terminų karuselė, komandai ar dvasiai esant užrakintai, kol tikroji būties amžinybė praeina pro šalį. Būtent tokiu būdu vergai dirba.
Būtent kalba, jos sąvokos, struktūra ir prieinamumas yra tas rodiklis, kurioje kategorijoje tu randiesi. Ne be reikalo Didžiosios Britanijos aukštuomenės mokyklose yra tik du privalomi dalykai – lotynų ir anglų kalbos. Visa kita yra skirta tarnams, jų struktūrai ir hierarchijai nustatyti bei palaikyti.
P. S.
Jei supratai, kad esi šios tvankios, mechaniškos matricos viduje, kyla dėsningas klausimas: kaip nutraukti šį kontraktą? Kaip ištrūkti iš šio funkcinio narvo, kvepiančio netikra sėkme, į tikrąjį dvasinį pasaulį?
Reikia suvokti vieną fundamentalią tiesą: pačios sistemos viduje iškabos „Išėjimas“ nėra. Tu negali peržaisti sistemos jos pačios aikštelėje. Tu negali tapti laisvas tiesiog uždirbdamas daugiau pinigų, pakeitęs pareigas ar išvykęs į Balį – visa tai tik skirtingos to paties narvo lokacijos, kur tu lieki aplinkybių įkaitu.
Išėjimas iš šios aklavietės yra ne horizontalus, o vertikalus. Norint išsiveržti iš šio uždaro rato, reikia visiškai pakeisti patį autoritetą. Reikia nustoti paklusti vartojimo dėsniams ir pripažinti, kad tavo tikroji vertė matuojama ne tavo KPI, o tavo Kūrėju.
Kelias iš funkcinės mašinos į dvasinę laisvę yra asmeniškas. JĖZUS KRISTUS – JIS YRA KELIAS, TIESA IR GYVENIMAS.
Kristus – tai ne sausa teologinė teorija profesoriams ir ne elgesio taisyklių sąvadas. Tai gyvas, radikalus Išėjimas iš matricos.
- Kai Jis sako „Aš esu Kelias“, tai reiškia, kad tau nebereikia klaidžioti po korporacinių hierarchijų aukštus – tavo judėjimo vektorius nustatytas virš sistemos ribų.
- Kai Jis sako „Aš esu Tiesa“, tai reiškia, kad visas šio pasaulio santykinumas, statusų žaidimai ir kaukės anuliuojami Absoliuto akivaizdoje.
- Kai Jis sako „Aš esu Gyvenimas“, tai reiškia, kad tik Jame tavo mechaniškoje rutinoje užrakinta siela vėl pradeda kvėpuoti.
Kristus – tai Tas, kuris išplėšia tave iš kastinės mašinos gniaužtų ir grąžina į Gyvąjį Kūną, kuriame tu nesi pakeičiamas sraigtelis ar statistinis vienetas. Tu esi unikalus ir neįkainojamas.
Tu taip pat liksi šiame pasaulyje ir savo funkcijų apsuptyje, bet nustosi joms vergauti. Lik toks, kokį tave pašaukė Kristus (pavyzdžiui, per šį paprastą pamąstymų tekstą), ir stebėk, kaip Pats Kūrėjas pradės keisti gyvenimą aplink tave. Žmogus yra sukurtas dvasinio ir kūniško gyvenimo simbiozei, ir kai tik jis visą save sukoncentruoja į materialumą, jis nustoja būti Dievo atvaizdu, tapdamas paprastu darbiniu gyvuliu su pagerintomis gyvenimo sąlygomis moderniame tvarte.
Nereikia visiškai atmesti šios sistemos instrukcijų. Tiesiog nustok suktis rate pagal svetimą algoritmą. Nustok ieškoti pripažinimo ten, kur tavęs laiko tik funkcija. Tavo gyvenimas nebeturi pabaigos, nes tai amžinybė.
Ieškok Kristaus – ir atrask tikrąją pilnatvę!
Su broliška meile ir rūpesčiu
