Šiuolaikiniame pasaulyje populiaru manyti, kad ateizmas ir materializmas yra aukščiausia intelektualinės evoliucijos viršūnė. Žmogus, išmokęs paspausti civilizacijos „jungiklį“ – suprasti fizikos dėsnius ar programavimo kodą – dažnai pajunta intelektualinį pasididžiavimą ir pareiškia, kad jokių aukštesnių jėgų ar dvasinio Architekto nėra. Tačiau pažvelgus į šią poziciją per griežtos matematikos, rizikos valdymo ir istorinės sociologijos prizmę, paaiškėja priešingas vaizdas: radikalus neigimas yra sisteminė mąstymo klaida, kurią krikščioniškoji civilizacija paradoksaliai sugebėjo integruoti ir panaudoti bendram labui.
Jei atsiribotume nuo emocijų ir pažvelgtume į sprendimų priėmimo teoriją, pamatytume, kad ateizmas yra visiškai neracionali strategija. Tai įrodo fundamentalūs matematiniai dėsniai, isdestysiu kelis:
Matematikas Blaise'as Pascalis pasiūlė įvertinti gyvenimo matematine pasirinkimų naudą.
Gyvenimas kaip losimas. Žmogus turi tiktai du statymo variantus: Tikėjimą (Kūrėjo pripažinimą) ir Neigimą (ateizmą).
Rizika abiem atvejais yra baigtinis žemiškojo gyvenimo laikas (\(T\)), o galimas prizas ar praradimas – amžinybė (\(\infty \))
Pairinkimas tiketi Kristumi: Jei Dievas yra, laimėjimas lygus begalybei (\(+\infty \)). Jei Jo nėra, praradimas tėra keli žemiški apribojimai (\(-T\)).
Pasirinkimas ateizmas: Jei Dievo nėra, laimėjimas lygus nuliui (būtis tiesiog baigiasi). Tačiau jei Dievas yra, pralaimėjimas lygus minus begalybei (\(-\infty \)).
Rinktis strategiją, kurioje maksimalus laimėjimas yra nulis, o maksimalus pralaimėjimas – minus begalybė, yra matematinė beprotybė.
Rizikos asimetrija ir trapumas (N. Talebo koncepcija): Šiuolaikinė statistika neigimą įvardija kaip terminaliai trapią strategiją. Kad ateisto pasirinkimas pasiteisintų, jis privalo turėti 100% tikslių žinių apie Visatos sandarą. Klaida bent vienu milijardu procento dalimi (neprognozuojamas faktorius) visiškai sunaikina jo statymą. Statyti viską ant modelio, kur mažiausios klaidos kaina yra totali katastrofa, yra visiška nebranda.
Nepilnumo teorema (K. Gödelio logika): Matematikas Kurtas Gödelis įrodė, kad jokia pakankamai sudėtinga sistema negali būti visiškai pažinta ir įrodyta tos pačios sistemos įrankiais. Žmogaus protas yra Visatos viduje. Todėl mes iš principo nesugebame iš vidaus įrodyti, kad už sistemos ribų nėra Kuejo. Ateistas pažeidžia logiką, teigdamas kaip faktą tai, kas matematiškai neįrodoma.
Nors radikalus materializmas logiškai yra nebranda, krikščioniškoji civilizacija niekada neatmetė ir nesunaikino šių „aklųjų vykdytojų“. Priešingai – vadovaudamasi fundamentaliu principu „silpnieji taip pat verti meilės ir globos“, ji sukūrė stabilią dvasinę ir administracinę ekosistemą.
Krikščioniškoji teologija pripažįsta, kad realus, „puolęs pasaulis“ yra pilnas entropijos ir materialaus purvo. Šiam pasauliui administruoti reikia žmonių, kurie nesigilina į metafizines dvejones, o tiesiog efektyviai ir mechaniškai spaudžia „jungiklius“. Žmonės, turintys naivų, supaprastintą pasaulio supratimą ir tikintys, kad jų siaura instrukcija yra aukščiausia tiesa, tampa idealiais šių purvinų, sunkių, bet būtinų darbų vykdytojais.
Istorijoje ši darni architektų (kuriančių dvasinį karkasą) ir vykdytojų (tvarkančių materialią realybę) struktūra veikė ne kartą pav. :
Viduramžių vienuolynų sistema: Mokyti vienuoliai (monachi) kūrė teologiją, mokslą ir strategiją. Tuo tarpu broliai pasauliečiai (conversi), dažnai neraštingi ir nesuprantantys lotyniškų tekstų, su didžiuliu pasididžiavimu ir mechaniniu efektyvumu dirbo sunkiausius fizinius darbus: sausino pelkes, kirto miškus, lydė metalą. Krikščioniška sistema juos apgaubė meile ir globa, suteikdama jų sunkiam darbui aukštesnę prasmę.
Bizantijos imperijos aparatas: Kol Bažnyčios tėvai ir dvasinis elitas formavo Imperijos moralinį pamatą, milžiniškas biurokratų, mokesčių rinkėjų ir karių aparatas administravo puolusio pasaulio realybę. Jie veikė mechaniškai, sprendė korupcijos, karų ir nusikaltimų problemas. Tai buvo purvinas darbas, tačiau krikščioniškos teisės rėmai neleido šiai akliąjai jėgai virsti totalia tironija.
Jėzuitų misijos Paragvaje (XVII–XVIII a.): Aukščiausio išsilavinimo jėzuitų kunigai sukūrė saugias gyvenvietes vietiniams indėnams. Pastebėję, kad indėnų pasaulio supratimas yra naivus, bet jie yra preciziški vykdytojai, jėzuitai davė jiems tikslias instrukcijas. Indėnai tobulai, mechaniškai kopijavo europietiškus laikrodžius ir statė katedras, nesuprasdami giliosios inžinerijos. Krikščioniškos meilės vedami jėzuitai juos saugojo, ribojo jų darbo valandas ir užtikrino jų gerovę.
Galingos civilizacijos paslaptis slypi gebėjime sukurti tokią struktūrą, kurioje dvasinis aklumas tampa naudingu įrankiu materialiam pasauliui tvarkyti, o pati sistema šiuos žmones apsaugo nuo jų pačių pasirinktos strategijos trapumo.
P.S. Pagal Danielio Bernoulli subjektyvaus naudingumo teoriją, racionalus žmogus visada siekia maksimalios ilgalaikės naudos. Tuo tarpu naivus materialistas elgiasi kaip azartinis lošėjas, kuris atsisako garantuoto amžinojo dvaro vien tam, kad kišenėje išsaugotų vieną šiandieninį centą (savo ego, trumpalaikius malonumus ar iliuzinę autonomiją). Krikščioniškos civilizacijos branda ir gailestingumas pasireiškia tuo, kad ji leidžia šiam lošėjui dirbti savo kieme, administruoti kasdienį purvą ir už tai vis tiek garantuoja jam saugumą bei stogą virš galvos.
Su broliška meile ir rūpesčiu
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą