Įsivaizduokite scenarijų: penktadienio vakaras, ant jūsų stalo garuoja traški pica su tirpstančiu parmezanu, taurėje gundo burbuliukai, o ryto žvalumui spintelėje jau laukia kavos pupelės ir juodasis šokoladas. Atrodo kaip tobulo šiuolaikinio poilsio receptas, tiesa? O dabar pasiruoškite netikėtumui – už beveik kiekvieną šio stalo ingredientą turėtumėte padėkoti... dvasininkams ir jų varginantiems, griežtiems pasninkams.
Iš pirmo žvilgsnio tai skamba kaip paradoksas. Kaip apribojimai gali sukurti gausą? Tačiau krikščioniškoji pasaulėžiūra visada mokė, kad tikroji laisvė gimsta per drausmę, o didžiausi stebuklai įvyksta ten, kur žmogus savanoriškai apriboja save dėl kažko didesnio. Moderni maisto pramonė ir mūsų kasdieniai malonumai gimė ne iš pagoniško noro tiesiog skaniai pavalgyti, o iš gilaus krikščioniško supratimo, kad visa kūrinija yra gera, o žmogaus protas – apdovanotas Kūrėjo kūrybine kibirkštimi.
Viduramžiais krikščionių kalendorius buvo negailestingas. Beveik pusę metų – apie 180 dienų – žmonės turėjo pasninkauti. Atėjus Didžiajam pasninkui prieš Velykas, vienuoliams tekdavo sunkiausia užduotis: dirbti iki septinto prakaito laukuose, bet į burną neįsidėti nė vieno kieto maisto kąsnio. Ši askezė nebuvo savitiksli kankynė – tai buvo būdas apvalyti širdį ir protą, kad jie būtų jautresni Dievo balsui.
Tačiau teologai paliko genialią teisinę spragą: Liquidum non frangit ieiunium – „skystis nelaužo pasninko“.
Vienuoliai suprato, kad vien vandeniu gyvas nebūsi, todėl savo daryklose pradėjo virti itin tirštą, kaloringą ir maistingą alų, kurį patys pramino „skysta duona“. Kad šis gėrimas nesurūgtų per kelias dienas, X amžiuje vienuolės (su Šv. Hildegarda Bingeniete priešakyje) sugalvojo į jį įmesti apynių. Tai buvo revoliucija. Apyniai suveikė kaip natūralus konservantas, o alus iš drumzlinei panašios košės virto skaidriu, keliavimui tinkančiu gėrimu. Krikščionių protas gebėjo pamatyti Dievo paslėptas gamtos jėgas ir jas panaudoti sielos bei kūno palaikymui. Šiandien jūsų mėgstami prekių ženklai – nuo Paulaner iki belgiškų Trappist – yra tiesioginiai tų viduramžių atgailos ieškojimų vaisiai.
Gerai, o kaip dėl sūrio? Kadangi mėsos vienuoliai beveik nevalgė, sekdami pirminiu Edeno sodo planu, jiems reikėjo baltymų. Vienuolynai turėjo milžiniškas ganyklas ir marias pieno, tačiau šaldytuvų dar nebuvo, o pienas genda akimirksniu. Ką daryti? Konservuoti, paverčiant jį nauju kūriniu.
Vienuoliai užsidarė savo vėsiuose, drėgnuose rūsiuose ir pradėjo eksperimentuoti su laiku bei bakterijomis. Būtent Italijos vienuoliai XII amžiuje išrado Parmezaną – sūrį, kuris buvo toks kietas ir sausas, kad galėjo stovėti kelerius metus ir negesti. Prancūzijos vienuolynuose taip pat gimė pelėsinis Rokforas bei aromatingasis Miunsteris (beje, pats žodis Munster kilęs iš lotyniško monasterium – vienuolynas).
Tuo tarpu vyndarystė vienuolynuose suklestėjo ne dėl asmeninio malonumo, o dėl giliausios krikščioniško gyvenimo paslapties – Šv. Mišių aukos, kuriai reikėjo visiškai gryno vynuogių vyno. Cistersų ordino vienuoliai pirmieji pastebėjo, kad ta pati vynuogė, pasodinta kitoje kalvos pusėje, duoda visiškai kitokį skonį – jie pamatė, kad Kūrėjas įvairumu paženklino kiekvieną žemės lopinėlį. Taip gimė moderni vyno kultūra. O XVII amžiuje prancūzų benediktinų vienuolis Dom Pérignon taip ištobulino vynuogių spaudimo ir butelių užkimšimo techniką, kad suvaldė natūralius vyno burbuliukus. Taip pasauliui buvo padovanotas Šampanas, tapęs visų mūsų krikščioniškų švenčių džiaugsmo simboliu.
Kai į Europą iš Naujojo pasaulio ir Rytų atkeliavo kava bei šokoladas, Bažnyčios hierarchai sutriko. Šie produktai suteikdavo neįtikėtinai daug energijos ir malonumo – atrodė, kad tai prieštarauja pasninko dvasiai. Čia išryškėja esminė tiesa: krikščionybė niekada nesmerkia paties kūrinio, ji tik moko jį teisingai naudoti. Reikalą teko spręsti patiems popiežiams.
Su šokoladu situacija buvo kurioziška. XVI amžiuje actekų gėrimas (tuomet dar kartus, tirštas, pagardintas čili pipirais) pasiekė Vatikaną. Popiežius Pijus V paragavo šio egzotiško skysčio, susiraukė iš šlykštumo ir pareiškė: „Šitas bjaurus gėrimas tikrai negali suteikti jokio kūniško malonumo, todėl pasninko jis nelaužo!“ Vėliau, kai šokoladas buvo pasaldintas cukrumi, diskusijos atsinaujino, tačiau XVII a. popiežius Aleksandras VII patvirtino senąją tiesą – kadangi šokoladas geriamas, o ne kramtomas, krikščionys jį gali legaliai gurkšnoti net per pačius griežčiausius pasninkus.
Panašus likimas ištiko ir kavą. Iš pradžių radikalūs dvasininkai reikalavo uždrausti kavą, vadindami ją „musulmonų gėrimu“ ir „Sėtono lašais“. Tačiau XVII a. pradžioje popiežius Klemensas VIII nusprendė pats ją išbandyti, vedamas krikščioniško principo, kad viskas, kas sukurta, savaime yra gera, jei priimama su dėkingumu. Gurkštelėjęs aromatingo gėrimo, jis sušuko: „Šis gėrimas toks skanus, kad būtų nuodėmė leisti juo mėgautis tik netikėliams! Pakrikštykime jį!“ Taip kava tapo oficialiai palaiminta ir virto idealiu dvasininkų palydovu ilgų naktinių maldų bei dvasinio budėjimo metu.
Kai XIV amžiaus pabaigoje krikščionybė galutinai įsitvirtino Lietuvoje, mūsų protėviai gavo nemenką iššūkį. Vietoj įprastų sočių briedienos ar šernienos troškinių, Bažnyčia liepė dalį metų gyventi atgailos ritmu. Tačiau krikščionybė neatėjo sunaikinti lietuviškos kultūros – ji atėjo ją perkeisti ir pakylėti. Į pagalbą atskubėję Lietuvos vienuolynai (ypač bernardinai ir pranciškonai) turėjo parodyti neeilinį kūrybiškumą, pritaikydami vietinius Dievo duotus ingredientus prie krikščioniško kalendoriaus.
Taip gimė unikalūs mūsų krašto pasninko patiekalai:
Silkė su medumi ir grybais: Kadangi importinė silkė tapo pagrindine pasninko žuvimi, vienuoliai sugalvojo ją sujungti su Lietuvos miškų gėrybėmis – džiovintais baravykais ir saldžiu medumi. Šis sūraus ir saldaus derinys tapo ne tik kulinariniu atradimu, bet ir gilia metafora: gyvenimo pasninko druska galiausiai virsta dvasiniu medaus saldumu. Šį patiekalą ant Kūčių stalo daugelis Lietuvos šeimų deda iki šiol.
Kanapių pienas: Kadangi tikras pienas per griežtą pasninką buvo draudžiamas, Lietuvos vienuolynuose buvo populiaru gaminti aguonų arba kanapių pieną. Sutrintos kanapių sėklos, užpiltos vandeniu, virsdavo riebiu, baltu skysčiu – tai buvo puikus įrodymas, kaip Kūrėjas pasirūpino, kad net augaluose būtų paslėpta viskas, ko reikia žmogaus gyvybei palaikyti.
Bebro uodegos anomalija: Tai turbūt įdomiausia Lietuvos vienuolių kulinarinė-teologinė gudraustė. Kadangi bebrai gyvena vandenyje ir turi žvynais padengtą uodegą, didžiųjų LDK vienuolynų virėjai sugebėjo ją priskirti prie vandens gyvūnų (žuvų) kategorijos. Tai leido išlaikyti pasninko drausmę, kartu dėkojant už gausius krašto gamtos išteklius.
P.s.
Žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, įvyko nuostabus, giliai teologiškas paradoksas. Bažnyčios įvisti mitybos ribojimai, kuriais buvo siekiama sutramdyti kūno geismus, pasitarnavo kaip galingiausias maisto technologijų variklis. Žmogaus protas, įspraustas į pasninko rėmus, atskleidė nuostabų kūrinijos potencialą.
Krikščionybė nėra religija, kuri draudžia džiaugtis pasauliu. Priešingai – pats Jėzus Kristus atėjo į šį pasaulį, dalindamasis duona ir vynu, o savo pirmuoju stebuklu Kanos vestuvėse paprastą vandenį pavertė geriausiu vynu, parodydamas, kad Dievas trokšta žmogaus džiaugsmo. Kristus panaikino senojo pasaulio baimę prieš „švarų ir nešvarų“ maistą, paskelbdamas, kad viskas yra dovana. Pasninkas mus moko tik vieno – nesudievinti paties maisto, o pamatyti už jo esantį Davėją.
Todėl kitą kartą, kai mėgausitės popietiniu kavos puodeliu, sūrio lenta ar tradiciniais Kūčių patiekalais, pamatykite tame ne šiaip evoliuciją ar atsitiktinumą. Pamatykite tame didingą istoriją apie tai, kaip žmogaus meilė Kristui ir noras Jam paaukoti savo patogumą subrandino gražiausius, skaniausius ir giliausius mūsų kultūros vaisius. Kūrinija šlovina savo Kūrėją – net ir ant mūsų stalo.
Su meile ir brolišku rūpesčiu
