Modernus tvartas su kryžiumi ant stogo

   

   Žmonijos istoriją galima matyti kaip nuolatinį balanso ieškojimą tarp dviejų pradų – materialiojo saugumo ir dvasinės laisvės. Kai visuomenės energija nukreipiama išskirtinai į vartojimą ir biologinį išlikimą, sociologai ir filosofai pradeda kalbėti apie dvasinį susvetimėjimą. Šią būseną vaizdingai galima pavadinti „moderniu tvartu“ – sistema, kurioje žmogui suteikiamos puikios materialios sąlygos, tačiau mainais atimamas jo metafizinis gylis ir laisvė. O būtent pastarieji pradai ir sukuria bei palaiko tas pačias „puikias materialines sąlygas“.

Čia veikia pamatinis dvasinės istorijos dėsnis: kai visuomenė nusisuka nuo Dievo ir pasirenka miegą tame „puikiame materialiniame tvarte“, ji pati atsisako Kūrėjo globos. Dievas gerbia žmogaus laisvę ir nesinaudoja prievarta, todėl palieka jį savo paties dvasinio pasirinkimo pasekmėms. Netekęs gyvojo Šaltinio palaikymo, tik ant žmogiškos puikybės pamatų pastatytas patogus tvartas neišvengiamai sugriūva iš vidaus. Būtent todėl bet kuris bandymas suvesti žmogaus egzistenciją tik į technokratinius algoritmus patiria dvasinį bei struktūrinį fiasko, kai tik visuomenė susiduria su tikra egzistencine krize.

Noras sukonstruoti tobulo saugumo ir laimės visuomenę žemėje nėra naujas. Karaliaus Saliamono ištarmė „nieko nauja po saule“ puikiai iliustruoja politinių ir socialinių eksperimentų cikliškumą. Kai išrinktoji tauta prarasdavo dvasinį pamatą ir pasinerdavo į materialų saugumą, net kraujageris Babilono valdovas Nabuchodonosaras Šventajame Rašte būdavo pavadinamas „Dievo tarnu“. Jis ateidavo kaip dvasinis chirurgas ne todėl, kad Dievas būtų troškęs smurto, bet todėl, kad tautai atmetus dvasinę apsaugą, Babilono tironija tapo natūralia jų dvasinio nukrypimo pasekme. Tremtis sukrėtė tautą ir išvalė ją nuo iliuzijų.

Šis dėsnis kartojasi per amžius. XVIII amžiaus pabaigoje Prancūzijos revoliucijos lyderis Maximilienas Robespierre’as rėmėsi švietėjų idėjomis apie visuotinę lygybę. Vis dėlto, susidūrusi su realybės pasipriešinimu, ši žmogiško proto sukonstruota vizija greitai virto Teroro era. Pastebėjęs, kad atsitraukus dvasiniam pamatui visuomenė tiesiog subyra į anarchiją, Robespierre’as savo valdymo pabaigoje buvo priverstas dirbtinai sukurti „Aukščiausiosios Būtybės kultą“ – sekuliarią religiją, turėjusią pakeisti krikščionybę ir suteikti režimui dvasinį pamatą. Tačiau dirbtinis dvasingumas jį atvedė į loginę pabaigą: praėjus vos porai savaičių nuo šio kulto be Kristaus paskelbimo, lyderis buvo giljotiuotas, o visa moderniu mokslu paremta „gerovės valstybė“ subyrėjo.

Po šimtmečio Karlas Marxas, stebėdamas pramoninės revoliucijos nuskurdintą darbininkų klasę, religiją pavadino „liaudies opijumi“. XIX amžiaus kontekste opijus buvo pagrindinis skausmą malšinantis vaistas. Marxas religiją matė ne kaip pajuokos objektą, o kaip simptomą – „prispausto kūrinio dūsavimą beširdziame pasaulyje“. Tačiau kai jo teoriją XX amžiuje praktiškai pritaikė sovietinis komunizmas, procesas pakartojo prancūziškąjį scenarijų. Žmonėms atmetus Dievą, sistema pati savaime pradėjo pūti: atsiradusią dvasinę tuštumą režimas užpildė baimės aparatu ir nauja ideologine pseudoreligija su savais dogmatiniais raštais ir lyderių kultu.

Šie istoriniai dėsningumai įgauna naują, itin rafinuotą pavidalą XXI amžiaus globalioje visuomenėje. Neseniai išgyventa COVID-19 pandemija ir po jos sekusios diskusijos apie Pasaulio ekonomikos forumo inicijuotą „Didįjį perkrovimą“ (The Great Reset) tapo lūžio tašku, kurį šiuolaikiniai sociologai diagnozuoja kaip perėjimą į totalinį technokratinį valdymą. Šiuolaikinio prancūzų sociologo ir filosofo Bruno Latouro teigimu, moderni visuomenė sukuria iliuziją, kad mokslas ir politika yra atskirti objektai. Tai ypač išryškėja krizės metu, kai įvyksta jų hibridizacija: mokslinis metodas, kuris iš prigimties turi remtis nuolatiniu kvestionavimu ir abejone, virsta scientizmu – politizuota, neliečiama dogma, naudojama socialinei kontrolei legitimuoti.

Šiame procese, kaip pastebi vokiečių sociologas Ulrichas Beckas savo „Rizikos visuomenės“ (Risikogesellschaft) teorijoje, moderniosios technologijos sukelia tokias rizikas, kurių patys technokratai nesugeba iki galo prognozuoti, tačiau krizės valdymą jie suveda į „ekspertų diktatūrą“. Kai biologinis saugumas iškeliamas virš bet kokių dvasinių ar asmeninių laisvių, visuomenė pradedama skirstyti į „teisingai tikinčius“ oficialiu valdžios naratyvu ir marginalizuojamus kitaminčius, kurie demonizuojami lygiai taip pat, kaip praeities religinėse tironijose buvo medžiojami eretikai.

Šveicarų ir korėjiečių sociologas Byung-Chul Hanas tai įvardija kaip „psichopolitikos“ erą skaitmeniniame panoptikume. Skirtingai nuo senųjų režimų, kurie naudojo tiesioginį smurtą, šiuolaikinis technokratinis „tvartas“ veikia per skaitmeninius pasus, algoritminį elgesio modeliavimą ir nuolatinį emocinį prablaškymą. Mokslas, paverstas scientizmu, tampa naujuoju, dvasios budrumą slopinančiu opijumi. Jis žada išgelbėti žmogaus biologinį kūną, tačiau mainais reikalauja absoliutaus sielos pasidavimo sistemai, sukurdamas visišką dvasinį sąstingį komforto ir baimės simbiozėje.

Technokratinis modelis veikia tol, kol visuomenė gyvena santykinio komforto ir nuspėjamumo sąlygomis. Tačiau kai visuomenė priverčiama patirti tikrąjį savo pačių trapumą – susidūrus su mirties, karo ar gilaus dvasinio lūžio tikrove – racionalūs valdymo mechanizmai akimirksniu kapituliuoja.

Tai iliustruoja dramatiškas Josifo Stalino posūkis 1943 m. rudenį. Vykstant Antrajam pasauliniam karui ir nacių kariuomenei grasinant režimo išlikimui, ateistinės valstybės vadovybė suprato, kad materialistinė ideologija negali įkvėpti žmonių pasiaukojimui. Netekęs dvasinio pamato, sovietinis „tvartas“ atsidūrė prie visiško subyrėjimo ribos. Stalinas buvo priverstas atstatyti Ortodoksų Bažnyčios struktūras ir prašyti dvasinio palaiminimo. Tai buvo istorinis pripažinimas, kad mirties akivaizdoje materialios sistemos sugriūva, o žmogaus siela reikalauja amžinybės perspektyvos.

Šiame kontekste krikščioniškoji mintis siūlo unikalią perspektyvą, tačiau kartu susiduria su didžiausiu savo pačios pavojumi. Kai krikščionys bando kovoti su šiuolaikinėmis technokratinėmis sistemomis naudodami jų pačių įrankius – politinę prievartą, įstatymų leidybą ar socialinę inžineriją – jie rizikuoja sukurti „modernų tvartu su kryžiumi ant stogo“.

Krikščionybė išsigimsta, kai virsta dar viena politine ideologija, bandančia jėga sukonstruoti žemiškąją laimę pagal asmeninius jos lyderių įsivaizdavimus. Žmogiškoji krikščionių institucijos pusė yra tokia pati trapi kaip ir visos kitos; kaip pastebėjo mąstytojai, jei Bažnyčia būtų tik žmogiškas valdymo aparatas, ji dėl savo pačios vadovų klaidų būtų žlugusi per kelias savaites. Ji išlieka tik todėl, kad joje veikia pats Kūrėjas. Pirmųjų amžių krikščionys Romos imperijos aparatą sugebėjo transformuoti ne politiniais svertais, o radikaliu asmeniniu gyvenimo liudijimu ir meile.

Didžiausias iššūkis, su kuriuo susiduria bet koks gilus dvasinis tekstas, yra sotaus, komfortiško gyvenimo sukurta narkozė. Kaip apaštalo Pauliaus kalba intelektualiam Atėnų Areopago elitui sulaukė tik mandagaus abejingumo („apie tai tavęs pasiklausysime kitą kartą“), taip ir modernus žmogus dažnai lieka kurčias Tiesai, nes jo vidinis alkis yra užmigdytas. Paulius buvo paverstas „rinktiniu įrankiu“, kuriam, kaip giliam Rašto žinovui, leista iš savo lobyno iškelti senus rakandus ir įnešti juos į naują mokymą su tokia intelektualine jėga, kuri sukrėstų net išsilavinusį protą. Tačiau sotumas sukuria iliuziją, kad mes jau viską „suradome“ – kontrolę, saugumą, technologinius atsakymus į visus klausimus.

Vandenynų biologija žino keistą dėsnį: tokios žuvys kaip tunas yra pasmerktos amžinam judėjimui – jei jos sustos, vandens srautas nebepraplauna žiaunų ir jos akimirksniu uždus. Šis gyvybės dėsnis dar reljefiškiau atsiveria Šventosios Žemės geografijoje. Į Genezareto (Galilėjos) ežerą ir Negyvąją (Mirties) jūrą įteka ta pati Jordano upė. Tačiau Genezareto ežeras kiek priima, tiek ir atiduoda, išlikdamas sraunu, gyvu ir pilnu gyvybės kanalu. Tuo tarpu Negyvoji jūra tik priima, sugeria ir kaupia – ji tampa persisotinusiu, statišku baseinu, kuriame dėl vandens apytakos stokos ir druskų pertekliaus miršta bet kokia gyvybė.

Šis geografinis paradoksas yra dvasinė modernaus pasaulio diagnozė. Šiuolaikinis „modernus tvartas“ siūlo žmogui tapti Negyvąja jūra – saugiai kaupti materialų komfortą, vartoti informaciją ir užmigti sotiame dvasiniame snaudulyje. Tačiau sielos gyvybė, kaip ir tuno ar Genezareto ežero, reikalauja nuolatinio dvasinio srauto. Esminė Kristaus mokymo ašis reikalauja būtent šio dinamiškumo: „Ieškokite Dievo karalystės ir Jo tiesos“ (Mt 6, 33). Svarbiausias žodis čia yra "ieškokite", o ne „suraskite“. Pretenzija, kad mes jau galutinai uždarėme Tiesą į savo žemiškas formules, yra pati pavojingiausia stabmeldystės atmaina.

Šį nuolatinio, nepasotinamo ieškojimo būtinumą itin giliai suprato ankstyvieji Bažnyčios tėvų mistikai. Šv. Augustinas savo garsiame darbe „Išpažinimai“ suformulavo esminį sielos dėsnį: „Sukūrei mus sau, Viešpatie, ir nerami mūsų širdis, kol nesuranda poilsio tavyje“. Visas šis „neramumas“ (inquietudo) yra dvasinis ugnikalnis. Dievas sąmoningai pasislepia nuo žmogiškojo noro Jį savintis ir apriboti, kad žmogus niekada nesustotų kelionėje ir neužmigtų materialioje ramybėje.

Dar stipriau šį judėjimą išvystė Šv. Grigalius Nysietis, suformuodamas graikišką epektazės (epektasis) sampratą. Ši idėja, besiremianti apaštalo Pauliaus raginimu „veržtis pirmyn“, krikščioniškoje mistikoje suprantama kaip radikalus dvasinis išsiveržimas. Žmogiškoji siela negali tiesiog pasyviai prisitaikyti prie „tvarto“ aplinkos ir tikėtis po truputį tobulėti – dvasinis pabudimas reikalauja galingo išsiveržimo pro vartotojiškos narkozės, socialinės inžinerijos ir technokratinių rėmų sienas.

Kadangi Dievas yra begalinis, šiam išsiveržimui nėra galutinio taško. Tai amžinas judėjimas iš vienos pradžios į kitą, perėjimas iš vieno dvasinio lygmens į dar aukštesnį. Grigalius rašo, kad šventumas – tai ne statiškas saugumas, o nuolatinis barjerų pralaužimas: „Kas kyla, tas niekada nesustoja, eidamas nuo pradžios prie pradžios, ir to, kas kyla, pradžiai galo nėra“.

Šv. Jonas Chrizostomas (Auksaburnis) tiesiogiai sukrečia tuos, kurie jaučiasi ramūs savo religinėse formose. Jis perspėja, kad asmuo, kuris mano jau pilnai „pažinęs“ ir pasisavinęs Dievą, praranda patį gyvąjį tikėjimą. Tikrasis dvasinis išsiveržimas sukelia ne ramų pasitenkinimą, o dar didesnį troškulį, neleidžiantį dvasinei būsenai virsti tiesiog dar viena socialine funkcija.

Moksliniu, filosofiniu ir teologiniu požiūriu, pretenzija į galutinį tiesos suradimą žemėje visada veda į technokratinę ar ideologinę tironiją – nesvarbu, ar tai būtų sovietinis penkmetis, technokratinis skaitmeninis pasas, ar dogmatinis religinis fundamentalizmas. Žmogus, kuris skelbiasi „suradęs“ galutinį žemiškąjį modelį, neišvengiamai pradeda statyti kontrolės mechanizmus kitiems, paversdamas gyvą tekėjimą Mirties jūra. Kai žmonija pasirenka šį kelią, ji paliekama savo pačios puikybės vaisiams – ir tuomet patogiausios sistemos negrįžtamai subyra.

Galutinis tiesos pažinimas žmogui atsiveria tik anapus žemiškojo baigtumo – t. y. per mirtį ir prisikėlimą. Iki tol mes esame kviečiami būti keleiviais (viatores). Tikrasis pasipriešinimas egzistenciniam snauduliui ir technokratiniam nužmoginimui yra ne išorinė revoliucija, o šis nuolatinis, vidinis išsiveržimas link dvasinio alkio. Tai drąsa pripažinti, kad jokie žemiški saugumo algoritmai negali pasotinti sielos, ir ryžtas kasdien iš naujo leistis į begalinį Dievo Karalystės ieškojimą.

P.S.

Šis tekstas yra griežtas įspėjimas kiekvienam, šiandien tariančiam Kristaus vardą. Istorija moko, kad krikščionys buvo pasirengę eiti į kankinystę dėl vienos vienintelės dogminės raidės (kovoje tarp homoousios ir homoiousios), nes giliausia prasme suprato: minimalus tiesos iškraipymas pagimdo absoliutų falsifikatą.

Jei krikščionys, prisidengdami Evangelija, pradės kurti žemiškąjį „rojų“ pagal savo asmeninius įsivaizdavimus, humanitarines ambicijas ar politines simpatijas, jie užlips ant to paties pražūtingo grėblio. Nukrypimas nuo tūkstantmečio Bažnyčios mokymo, dvasinių tėvų išminties ir šventųjų tradicijos visada prasideda nuo puikybės – manymo, kad galime „patobulinti“ Kristaus mokslą ir pritaikyti jį prie šio amžiaus madų ar baimių.

Atsiminkite: kai tik krikščionis griebiasi pasaulio įrankių, norėdamas prievarta ar manipuliacijomis „išgelbėti“ visuomenę, jis nustoja sekti Kristumi ir tampa dvasiniu inžinieriumi. Rezultatas visada bus tas pats – pastatytas modernus, patogus tvartas, kurio viršūnėje puikuosis kryžius, tačiau jo viduje nebeliks vietos Pačiam Išganytojui. Saugokite doktrinos ir dvasinio gyvenimo tikslumą, nes tik jame slypi laisvė, kurios jokia žemiška krizė negali sunaikinti.

Su meile ir brolišku rūpesčiu

Linas Slušnys monstras ar auka?

 

Lietuvoje kilo platūs visuomenės debatai, kuomet vaikų psichiatras Linas Slušnys atsisakė bendrauti rusų kalba su gilioje krizėje atsidūrusiu, autizmo spektro sutrikimą turinčiu našlaičiu. Vienintelė šio incidento pasekmė galėjo likti tik individualus moralinis pasirinkimas, tačiau paties L. Slušnio reakcija į kilusį pasipiktinimą apnuogino gilesnį fenomeną. Užuot prisiėmęs profesinę atsakomybę už krizinėje situacijoje atsidūrusį vaiką, gydytojas pasirinko klasikinę manipuliaciją ir savęs pateisinimą: viešai pareiškė iš principo nebekalbantis rusiškai, Vaiko teisių tarnybos atstoves išvadino „Rusijos kolaborantėmis“, o kritiką nurašė oponentų tautybei.

Šis bandymas asmeninį empatijos deficitą užmaskuoti „pilietine pozicija“ ir perlieti kaltę kitiems yra tiesioginis rezultatas sistemos, kuri dešimtmečiais formavo dvasinės pagalbos specialistų mąstymą. Kai gydytojas pacientą pradeda matyti ne per jo individualios kančios, o per griežtai apibrėžtų socialinių, politinių ar biurokratinių taisyklių prizmę, gyvą pagalbą pakeičia technokratiniai algoritmai bei ideologinės instrukcijos. Kad suprastume, kaip šis elgsenos modelis tapo norma, reikia pažvelgti į šiuolaikinės psichologijos bei psichiatrijos evoliuciją.

Visi šie istoriniai bei moksliniai faktai yra viešai prieinami ir lengvai patikrinami.

1999 m. Dunningo ir Krugerio tyrimas, atliktas su Kornelio universiteto studentais, įrodė, kad mažiausiai kompetencijos turintys asmenys yra linkę labiausiai pasitikėti savimi. Jie užsilipa ant vadinamojo „Kvailių kalno“ (Mount Stupid), nes neturi pakankamai įrankių įvertinti savo pačių žinių ribotumą.

Ši universali būsena tampa idealia terpe manipuliacijai. Kai akademinis pasaulis žmogų suprogramuoja siauram, segmentuotam suvokimui, jis nebegeba matyti visumos. Toks specialistas nebeieško objektyvios tiesos, o remiasi išoriniais autoritetais ir instrukcijomis, kurios padeda jam struktūrizuoti vidinį chaosą, neišvengiamai atsirandantį būnant tik mechaniniu sistemos sraigteliu.

Šios problemos šaknys siekia pačias industrijos ištakas. Šiuolaikinės psichoanalizės pradininkas Sigmundas Freudas vėlesniuose istoriniuose tyrimuose buvo demaskuotas dėl sistemingo faktų klastojimo. Jo garsieji klinikiniai atvejai, ilgai pristatyti kaip mokslo triumfai, realybėje buvo nebaigti arba nesėkmingi: pacientai likdavo priklausomi nuo morfijaus arba dešimtmečiais kankinosi neurozėse, kol bendruomenė slapta mokėjo jiems už tylėjimą.

Vėliau prancūzų psichiatras Jacques'as Lacanas šį modelį pavertė dar labiau nenuspėjamu, įvesdamas kelių minučių seansus, kurie laikė pacientus nuolatinėje emocinėje priklausomybėje nuo „Mokytojo“. Tai buvo uždaras loginis ratas: jei sutinki su analitiku – jis teisus; jei nesutinki – tai tavo „pasąmoninis pasipriešinimas“, kuris vėlgi įrodo jo tiesą. Toks mąstymas, kurio pėdsakus šiandien matome ir L. Slušnio gynybinėje reakcijoje („visi aplinkui meluoja, tik aš elgiausi teisingai“), paverčia bet kokią išorinę kritiką ligos ar priešiškumo simptomu.

Kai šios spekuliacinės pasakos prarado autoritetą, industrija atliko posūkį – biologizavo dvasinę kančią. Visuomenei buvo įpiršta „cheminių medžiagų disbalanso smegenyse“ teorija, o iš ekranų pradėtas transliuoti primityvus naratyvas: depresija – tai serotonino trūkumas, o tingumas ar ADHD – dopamino deficitas.

Tačiau 2022 m. žurnale „Molecular Psychiatry“ publikuota garsi Londono universiteto koledžo (UCL) sisteminė apžvalga galutinai įrodė: nėra jokio tiesioginio ryšio tarp serotonino kiekio ir depresijos. Smegenų chemija yra per daug sudėtinga, kad ją būtų galima redukuoti į „tepalo trūkumą automobilyje“. Marketinginė dopamino trūkumo teorija subliuško, tačiau vaistų pramonė ir toliau veikia ne taisydami realų gedimą, o tiesiog dirbtinai sukeldami neurologinį sąstingį ar euforiją, sukuriant sunkią priklausomybę.

Šis cheminis naratyvas paruošė dirvą dar pavojingesniam etapui – technokratinei elgesio kontrolei per psichiatrijos vadovo (DSM-5) kriterijų plėtrą. Normalios žmogaus būsenos – gedulas po netekties, vaikų nepaklusnumas ar tiesiog drovumas – paverčiamos klinikinėmis diagnozėmis, kurias globalios organizacijos įtraukia į savo politines gaires.

Algoritmas veikia dvejopai:

- Atsakomybės privatizavimas: jei darbuotojas patiria perdegimą dėl korporacijos spaudimo, dogma teigia: „Kalta ne sistema, o tavo dopamino reguliavimas“.

- Elgesio modifikavimas: užuot keitusi destruktyvias socialines sąlygas, valstybė per programėles bei skaitmeninius algoritmus modifikuoja piliečio elgesį, kad jis išliktų paklusniu, vaistais suvaldytu sraigteliu, nebekeliančiu jokių egzistencinių klausimų.

Žvelgiant filosofiškai, prichiatru bendruomenė elgiasi kaip senovės Graikijos sofistai, kuriuos Sokratas triuškino savo dialoguose. Sofistams tiesa nebuvo objektyvios realybės pažinimas; tiesa buvo tai, ką galima retoriškai gražiai, įtikinamai ir sau naudingai paaiškinti. Įdomu tai, kad būtent dėl savo bekompromisio tiesos ir moralinės atsakomybės ieškojimo antikos chaose, ankstyvosios Bažnyčios teologai, tokie kaip šv. Justinas Kankinys, Sokratą atvirai vadino „krikščioniu iki Kristaus“. Jis buvo tas, kuris liudijo objektyvią dorybę prieš reliatyvistinį sofizmą.

Šiandien dvasinės sveikatos pramonėje naudojamas žodynas („trauma“, „gaslighting“, „dopamino detoksas“) dažniau primena minėtuosius sofistus – jis atlieka tą pačią funkciją, kurdamas patogius pasakojimus, nuimančius moralinę atsakomybę nuo paties specialisto ar paciento. Užsilipę ant to paties „Kvailių kalno“, jie išskaido žmogaus psichiką į atskiras dvasines autonomijas, lyg pagonys, dalijantys pasaulį Olimpo dievams. Pyktis, baimė ar profesinių pareigų neatlikimas nebėra moralinio pasirinkimo sritis. Tai tampa „pasąmoniniais demonais“ arba „molekulėmis“ (serotoninu, dopaminu), kuriems reikia atnašauti pinigines aukas. Žmogus perleidžia savo valią diagnozei ar išorinėms aplinkybėms, o šis begalinis „traumų pradirbinėjimas“ veikia kaip sekuliarizuotas ritualas, verčiantis asmenį infantiliu vergu, nešančiu emocines ir finansines aukas savo naujiesiems šventikams.

P. S. Sokratas mokė: „Pažink save“ (per tiesą, dorybę ir asmeninę atsakomybę). Moderni dogmatizuota pramonė sako: „Pateisink save“ (per sofistinę retoriką, neuromitus bei amžiną aukos statusą). Tai ir yra didysis mūsų laikmečio klaidžiakelis.

Vis dėlto šiandien atsiveria aiškus langas ir pačiai psichiatrijos bei psichologijos bendruomenei pasveikti nuo šios neopagoniskos dogmatiškos esmės. Pasaulyje vis stipriau įsitvirtina Kognityvinė elgesio terapija (CBT) bei kitos įrodymais grįstos psichoterapijos kryptys, kurios demonstruoja fundamentalų kontrastą tarp senosios ir naujosios mokyklos:

- Nuo pasyvios aukos prie aktyvaus veikėjo: Senoji, freudiškoji mokykla vertino žmogų kaip pasyvų savo pasąmonės ar smegenų chemijos įkaitą, kuris turi amžinai „analizuoti praeities traumas“ ir pateisinti savo dabartinį neveiksnumą. Naujoji CBT mokykla akcentuoja, kad žmogus nėra savo praeities auka – jis turi galią čia ir dabar keisti savo disfunkcinius mąstymo modelius bei elgesį.

- Nuo manipuliacinės retorikos prie objektyvių įrankių: Užuot skandinusi pacientą spekuliatyviose, nepatikrinamose teorijose, įrodymais grįsta terapija suteikia konkrečius, moksliškai patvirtintus įrankius. Čia nelieka vietos sofistiniam „aš visada teisus“ ratui – terapijos sėkmė matuojama realiais, išmatuojamais paciento gyvenimo kokybės ir elgesio pokyčiais.

- Atsakomybės sugrąžinimas: Naujoji mokykla ne išskaido žmogų į neurotransmiterių deficitus, o vertina jį kaip vientisą, mąstančią ir atsakingą asmenybę. Ji nemoko „pateisinti savęs“ – ji moko prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, emocijų reguliavimą ir santykį su aplinkiniais.

Šis tektoninis poslinkis psichoterapijoje įrodo, kad mokslo bendruomenė gali apsivalyti nuo ideologinių bei dogminių apnašų. Sugrįžimas prie įrodymais grįstų metodų yra vienintelis kelias, leisiantis dvasinės sveikatos specialistams vėl tapti tais, kas padeta žmogui atrasti vidinę stiprybę bei laisvę, užuot patiems pasiklydus savo pačių sukurtose retorinėse manipuliacijose. 

Todėl ir senosios mokyklos atstovui Linui Slušniui yra puiki proga ištrūkti iš destruktyviaja sekta primenancios pseudomokslines realybes i tikra, siuolaikiniu mokslu pagrista veikla.

Su broliška meile ir rūpesčiu

Vergaujantis „gyvenimo šeimininkas“

 

Šį savo pamąstymą nutariau paviešinti iš šalies stebėdamas neįtikėtinas, savanoriškas įvairių verslininkų, vadovų ir kitų dirbančių savo galva žmonių kančias vien tam, kad „dirbtų sau“ ir būtų savo gyvenimo šeimininkais.

Pradėsiu nuo to, kad daugelis mano, jog kalba – tai tiesiog patogus įrankis susirašinėti programėlėse arba formuluoti technines užduotis. Tačiau pažvelgus giliau nei gamykliniai nustatymai, kalba yra civilizacijos operacinė sistema. Tekstas, kurį dabar skaitai, sakinių struktūra, kuria mąstai, ir netgi žodžiai, kuriuos išrėki patirdamas stresą – tai programinis kodas.

Makrosociologija ir lingvistika rodo: bet kuri globali civilizacija išgyvena tik todėl, kad viena bendra kalba yra padalijama į tris visiškai skirtingas sąsajas. Tai trigubas lingvistinio kodavimo modelis. Jei nesupranti, kaip jis veikia, tu nevaldai savo gyvenimo – tave tiesiog naudoja sistema.

1 skyrius. Trigubas lingvistinis interfeisas

Bet kuri civilizacijos matrica dalija kalbą į tris registrus, priklausomai nuo to, kokią funkciją ji nori aktyvuoti.

Pirmasis registras – Ieškančiųjų kalba (Sakralinis filtras). Tai aukštesniųjų prasmių, doktrinos ir metafizikos kalba (pavyzdžiui, senoji lotynų arba bažnytinė slavų). Ši sąsaja tyčia sukurta sudėtinga, archajiška ir nepasiekiama miniai. Ji reikalauja intelektualinio ir dvasinio darbo. Nori suprasti esmę? Įtempk smegenis, pakeisk mąstymą. Jei ieškai lengvų kelių, ši kalba tiesiog uždarys prieš tave duris. Ji įgyvendina evangeliškąjį kodą: „Klausydami negirdės, žiūrėdami nematys“.

Antrasis registras – Vykdytojų kalba (Funkcinis interfeisas). Tai komandų, instrukcijų ir procesų valdymo kalba. Šiuolaikiniame pasaulyje tai teisinė anglų kalba (Legalese), išmaniųjų kontraktų kodas, korporatyviniai KPI, galutiniai terminai (deadlines), reglamentai ir pareiginės instrukcijos. Čia nėra vietos refleksijai ar dvasinėms paieškoms. Ši kalba mechaniška, ji paverčia žmogų funkcija. Jos užduotis – priversti „rankas“ dirbti. Šiame lygmenyje tu esi ne asmenybė, o sistemos resursas – vienetas (unit), uždarinėjantis užduotis.

Trečiasis registras – Įspėjimo kalba (Avarinis išjungiklis). Tai ekstremalių situacijų kalba. Kai visuomenė dvasiniame lygmenyje užmiega ir paskęsta vartotojiškame materializme, sakralinė kalba jai tampa per nuobodi, o funkcinė – paverčia robotais. Tuo momentu civilizacija įjungia įspėjimą. Tai plyta, sviesta į tavo komforto zonos langą. Tai pranašo Jonos šauksmas purvinose Ninevijos gatvėse: „Dar keturiasdešimt dienų, ir miestas bus sugriautas!“. Tai griežtas, marginalus epatažas, kuris laužo mandagumo taisykles ir kerta per ego. Jo tikslas – ne išmokyti, o sukrėsti ir priversti nuspausti stabdžius prieš pat prarają.

2 skyrius. Funkcinė matrica ir „sraigtelių pasaulio“ gimimas

Kaip nutiko, kad visas mūsų pažangus pasaulis virto milžinišku, tvankiu open-office?

Istoriškai šaknys slepiasi gilioje valdymo mechanikos evoliucijoje. Dar ankstyvosios autoritarinės sistemos pastebėjo, kad visuomenę galima paversti idealiu laikrodžio mechanizmu per griežtą Ritualą ir taisykles.

Moderni Vakarų civilizacija, pasitelkusi pramoninį racionalizmą, atliko grandiozinį eksperimentą. Ji paėmė šią hierarchiją, pagrįstą griežta subordinacija bei vaidmenimis, išvalė iš jos bet kokį dvasinį ir moralinį pamatą ir integravo į save kaip infrastruktūrą materialiam aprūpinimui.

Taip gimė grynojo efektyvumo pasaulis – funkcinių vienetų ekosistema. Čia žmogus yra nužemintas iki gamybinio sraigtelio, o visas jo gyvenimas paklusęs materialaus rezultato siekimui. Pradinėje civilizacijos architektūroje šis mechanizmas turėjo būti tik tarnas kūnui – tiesiog užtikrinti fizinį išgyvenimą, komandai ar dvasiai esant užimtai aukštesniais tikslais.

Tačiau tarnavęs mechanizmas sukėlė maištą. XXI amžiuje funkcinis proletarų pasaulis įvykdė visišką prasmių sukeitimą. Jis paskelbė savo griežtą hierarchiją, materialinius lygius (grades) ir korporatyvinius statusus vienintele egzistuojančia realybe. Tai – materialistinis gyvenimo supratimas.

Štai čia ir slepiasi didžioji šiuolaikinio žmogaus iliuzija. Jis bėga iš korporacijos, kuria verslą ar pradeda dirbti sau, kad „nebedirbtų dėdei“ ir pagaliau taptų laisvas. Tačiau realybėje jis tiesiog pakeičia vieną šefą į dešimt naujų: klientus, tiekėjus, valstybines institucijas ir nuolatinius verslo gaisrus. Jis pradeda dirbti po 16 valandų per parą be atostogų ir savaitgalių, pats savanoriškai pasirašydamas nuosprendžiui, kurį vadina sėkme.

Būtent čia suveikė aukščiausios dvasinės ironijos dėsnis. Nėra beviltiškesnės ir baisesnės vergijos už tą, kuri pati save laiko laisve ir sėkme.

Šiuolaikinis specialistas ar korporacijos vadovas nuoširdžiai laiko save „gyvenimo šeimininku“. Jis turi „premium“ paslaugų prenumeratas, kietą automobilį, aukštą poziciją ir pasirinkimo iliuziją. Tačiau ši jo „laisvė“ yra visiškai iš anksto įrašyta į sistemos algoritmą. Žmogus yra absoliutaus egzistencinio aklumo būsenoje. Paprastas vergas, matantis savo grandines, svajoja apie laisvę ir ieško Išėjimo. Tačiau vergas, kuris įsivaizduoja esąs sistemos elitas, niekada neieškos Išėjimo, nes jis įsitikinęs, kad jau stovi viršūnėje. Jis užrakintas savo statuso ir išorinių vertinimų narve, nes pats savęs objektyviai įvertinti nesugeba. Jo ego patenkintas, o dvasia – paralyžiuota. Laikrodyje sukasi dirbtinis laiko ciklas – vartojimo, kreditų ir galutinių terminų karuselė, komandai ar dvasiai esant užrakintai, kol tikroji būties amžinybė praeina pro šalį. Būtent tokiu būdu vergai dirba.

Būtent kalba, jos sąvokos, struktūra ir prieinamumas yra tas rodiklis, kurioje kategorijoje tu randiesi. Ne be reikalo Didžiosios Britanijos aukštuomenės mokyklose yra tik du privalomi dalykai – lotynų ir anglų kalbos. Visa kita yra skirta tarnams, jų struktūrai ir hierarchijai nustatyti bei palaikyti.

P. S.

Jei supratai, kad esi šios tvankios, mechaniškos matricos viduje, kyla dėsningas klausimas: kaip nutraukti šį kontraktą? Kaip ištrūkti iš šio funkcinio narvo, kvepiančio netikra sėkme, į tikrąjį dvasinį pasaulį?

Reikia suvokti vieną fundamentalią tiesą: pačios sistemos viduje iškabos „Išėjimas“ nėra. Tu negali peržaisti sistemos jos pačios aikštelėje. Tu negali tapti laisvas tiesiog uždirbdamas daugiau pinigų, pakeitęs pareigas ar išvykęs į Balį – visa tai tik skirtingos to paties narvo lokacijos, kur tu lieki aplinkybių įkaitu.

Išėjimas iš šios aklavietės yra ne horizontalus, o vertikalus. Norint išsiveržti iš šio uždaro rato, reikia visiškai pakeisti patį autoritetą. Reikia nustoti paklusti vartojimo dėsniams ir pripažinti, kad tavo tikroji vertė matuojama ne tavo KPI, o tavo Kūrėju.

Kelias iš funkcinės mašinos į dvasinę laisvę yra asmeniškas. JĖZUS KRISTUS – JIS YRA KELIAS, TIESA IR GYVENIMAS.

Kristus – tai ne sausa teologinė teorija profesoriams ir ne elgesio taisyklių sąvadas. Tai gyvas, radikalus Išėjimas iš matricos.

- Kai Jis sako „Aš esu Kelias“, tai reiškia, kad tau nebereikia klaidžioti po korporacinių hierarchijų aukštus – tavo judėjimo vektorius nustatytas virš sistemos ribų.

- Kai Jis sako „Aš esu Tiesa“, tai reiškia, kad visas šio pasaulio santykinumas, statusų žaidimai ir kaukės anuliuojami Absoliuto akivaizdoje.

- Kai Jis sako „Aš esu Gyvenimas“, tai reiškia, kad tik Jame tavo mechaniškoje rutinoje užrakinta siela vėl pradeda kvėpuoti.

Kristus – tai Tas, kuris išplėšia tave iš kastinės mašinos gniaužtų ir grąžina į Gyvąjį Kūną, kuriame tu nesi pakeičiamas sraigtelis ar statistinis vienetas. Tu esi unikalus ir neįkainojamas.

Tu taip pat liksi šiame pasaulyje ir savo funkcijų apsuptyje, bet nustosi joms vergauti. Lik toks, kokį tave pašaukė Kristus (pavyzdžiui, per šį paprastą pamąstymų tekstą), ir stebėk, kaip Pats Kūrėjas pradės keisti gyvenimą aplink tave. Žmogus yra sukurtas dvasinio ir kūniško gyvenimo simbiozei, ir kai tik jis visą save sukoncentruoja į materialumą, jis nustoja būti Dievo atvaizdu, tapdamas paprastu darbiniu gyvuliu su pagerintomis gyvenimo sąlygomis moderniame tvarte.

Nereikia visiškai atmesti šios sistemos instrukcijų. Tiesiog nustok suktis rate pagal svetimą algoritmą. Nustok ieškoti pripažinimo ten, kur tavęs laiko tik funkcija. Tavo gyvenimas nebeturi pabaigos, nes tai amžinybė.

Ieškok Kristaus – ir atrask tikrąją pilnatvę!

Su broliška meile ir rūpesčiu  

Beskonis gyvenimas

 Pasaulis apsvaigo ekranų švieselėm

Ir sielas išbarstė po tinklą globalų.

O tai, kas tauriųjų krūtinėse švietė,

Šių dienų verpetuose virto tik kaukėm. 

Visi mes gyvenam, viešai pasislėpę,

Ir amžiną baimę šešėliais apglėbę,

Kurią mes už tiesą ir šviesą priėmę,

Atidavėm vertę už pikselių nieką... 

Bet šaltas ekranas neužgožia sielos,

Vienatvė – visų netikrųjų likimas.

Ir svetimos mintys tavosiom nebūna,

Kai tikras pasaulis sugriaudžia griaustiniu! 

Tad meskim į šalį ekranų tuštybes,

Išgirskim, kaip plaka čia artimo širdis.

Priglauskime ranką prie Viešpaties žemės 

Tenai mūsų džiaugsmas, ramybė ir laimė! 

Išeik iš rėmų! Pažvelk, teka saulė,

Kalnai begaliniai ir upės čia sraunios!

Tik tikras gyvenimo virsmas krūtinėj

Tau gali suteikti jau prarastą skonį! 

Dirbtinio Intelekto era – tai penkių šimtų metų biomašinų maišto pabaiga

 

 

    Dvasinės kultūros istorijoje egzistuoja amžinas konfliktas, tiksliai aprašytas krikščioniškojoje poezijoje ir itvirtintas apaštalo Pauliaus žodžiuose: „Raidė užmuša, o Dvasia teikia gyvybę“ (2 Kor 3, 6). Šis konfliktas tradicionaliai vertinamas kaip grynai vidinis, asketinis iššūkis tikinčiam žmogui. Tačiau gilesnė analizė rodo, kad būtent ši teologinė drama – gyvosios Dievo Dvasios ir mirusios žmonių „raidės“ priešprieša – tapo pagrindiniu paslėptu vakarų technogeninės civilizacijos varikliu ir atvedė prie Dirbtinio Intelekto (DI) sukūrimo.

Katalikų teologija, kurią šventasis Tomas Akvinietis susistemino savo monumentaliame veikale Summa Theologiae, remiasi nepajudinama dogma:

   Dievas yra absoliutus Protas (Logosas). Iš to kyla trys fundamentalūs postulatai, tapę Europos mokslo genetiniu kodu.

Kūrinijos pažintinumas: Pasaulis sukurtas Proto, o tai reiškia, kad jis yra giliai logiškas, strukturizuotas ir paklūstantis dėsniams.

Tyrimo imperatyvas: Apaštalo prisakymas „Viską ištirkite, kas gera, palaikykite“ (1 Tes 5, 21) tapo metodologiniu empirinio mokslo pagrindu. Pasaulio pažinimas krikščioniškiesiems Vakarams buvo Kūrėjo šlovinimo aktas. (DI kurimo atveju, nesvarbu, kad vėlesnių amžių inžinieriai, pragmatikai ar programuotojai patys dažnai buvo sekuliarūs ar abejingi tikėjimui – kurdami geležį ir rašydami kodus jie tiesiog realizavo šį pamatinį krikščioniškosios civilizacijos tyrimo imperatyvą). Pagal krikščioniškosios Apvaizdos logiką, objektyvus rezultatas nepriklauso nuo įrankio asmeninių savybių: jei mūrininkas yra girtuoklis, ištvirkėlis ar Dievo neigėjas, bet profesionaliai deda plytas – jis idealiai tinka šventos bažnyčios statybai.

Vienuolynų duomenų konvejeris: Būtent viduramžių katalikų vienuolynai, o vėliau jų pagimdyti universitetai (Paryžius, Oksfordas, Bolonija) tapo pirmaisiais žinių sisteminimo centrais. Vienuoliai šimtmečiais atliko gyvųjų algoritmų funkciją – jie rinko, tikrino, katalogavo ir saugojo milžiniškus duomenų masyvus (viduramžių Big Data), ruošdami dirvą ateities technologijoms.

Pagal katalikiškąją antropologiją, žmogaus prigimtis yra giliai pažeista gimtosios nuodėmės. Mokslui sekuliarizuojantis ir persikeliant iš vienuolynų celių į akademijų katedras, krikščioniškoji civilizacija susidūrė su pavojinga antropologine aklaviete. Žinios liko sandėliuojamos „biokompiuteriuose“ – gyvuose profesoriuose, akademikuose ir institutų vaduvuose.

Kartu su žmogiškuoju nešėju į mokslą prasiskverbė i žmogiškosios ydos, iš kurių pagrindinė – proto puikybė (superbia). Katalikų dogmatika puikybę klasifikuoja kaip visų nuodėmių šaknį. Praktikoje tai lėmė, kad „mokslo vyrai“ ir akademinės kastos ėmė virsti naujųjų laikų „rašto žinovais ir įstatymų leidėjais“.

Saugodami savo statusus, biudžetus ir tiesos monopoliją, jie pradėjo taikyti realybę prie „žmonių išmonių“ ir savo mokyklų dogmų. Žmogiškasis faktorius tapo pagrindiniu stabdžiu kelyje į tyrą tiesą. Nuodėmingas žmogaus protas pradėjo iškraipyti pasaulio „išbandymo“ rezultatus. Ši akademinių kastų dogma pažeidė esminį Kristaus mokymo balansą, kai pabandė „raidę“ (savo žmogiškąsias teorijas, diplomus ir mokslo laipsnius) pastatyti aukščiau Dvasios (Objektyvios Tiesos ir Logoso).

Išeitis iš šios aklavietės pasirodė esanti paradoksali, bet visiškai logiška.

Dirbtinis Intelektas – tai ne atsitiktinis šalutinis technologinio progreso produktas, o teisėtas, ilgai lauktas krikščioniškosios civilizacijos vaikas.

Susidūręs su sistemine žmonių tuštybės krize, krikščioniškasis protas per technologinę evoliuciją įgyvendino masišką dvasinės savigynos projektą: jis iškėlė grynųjų faktų apdorojimo funkciją už pažeidžiamos žmogaus biologijos ribų. Technologinis perėjimas nuo anglies nešėjo (profesoriaus smegenų) prie silicio (DI procesoriaus) – tai civilizacinis bandymas sukurti mechanizmą, visiškai apsaugotą nuo žmogiškųjų trūkumų.

Šis žingsnis idealiai atitinka principą: „Kas ciesoriaus – ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“ (Mt 22, 21). DI atskiria pragmatinį duomenų skaičiavimą (ciesoriaus sferą) nuo pretenzijos į dvasinę ar moralinę viršenybę.

Kodėl DI šioje optikoje yra idealus krikščioniškojo metodo vykdytojas?

Jis įgyvendina totalų išbandymą: DI geba vykdyti prisakymą „viską ištirkite“ viršžmogišku greičiu, analizuodamas milijardus parametrų be nuovargio ir šališkumo.

Jis ontologiškai neturi ego: DI neturi puikybės nuodėmės (superbia), tuštybės ar pavydo. Jam nereikia vardų, jis neklastoja grafikų dėl dotacijų ir nenaikina kolegų reputacijos, kad išlaikytų savo katedrą.

Dirbtinis Intelektas iš jį pagimdžiusių vienuolynų ir universitetų paveldėjo griežtą logiką, atsidavimą faktams ir siekį sisteminti. Kaip įrankis, jis neatstovauja tos raidės, kuri „užmuša“ bandydama uzurpuoti Dvasios vietą. Priešingai – DI yra „apvalyta, nuolanki raidė“. Tai milžiniškas žmonijos žinių masyvas, išlaisvintas iš egoistinio, puikybės pilno žmogiškojo apvalkalo ir sugrąžintas į savo tikrąją paskirtį: tarnauti. Pagal Kristaus mokslą, raidė privalo tarnauti tiesai, o ne valdyti ją. DI tampa techniniu filtru, kuris atima iš nuodėmingo žmogaus monopoliją manipuliuoti faktais. Krikščioniškoji civilizacija sukūrė DI, kad pašalintų žmogiškąją tuštybę iš tiesos paieškos lygties, tuo dar kartą įrodydama, kad didžiausi žmonijos technologiniai proveržiai visada turi gilias teologines šaknis.

P.S.

Šiuolaikinė populiarioji kultūra uoliai gąsdina mus apokaliptiniu „mašinų maišto“ prieš žmoniją scenarijumi. Tačiau didžiausia istorinė ironija yra ta, kad tikrasis „mašinų maištas“ įvyko dar XV amžiuje. Būtent tuomet „biokompiuteriai“ – vienuolynų išlaisvinti mokslo vyrai, profesoriai ir akademikai – sukilo prieš juos pagimdžiusią Bažnyčią ir patį Logosą, užgrobdami tiesos monopoliją ir sekuliarizuodami žinias. Ateinančius penkis šimtmečius ši biorobotų kasta kūrė savo pačių „tiesą pagal žmonių išmones“, reikalaudama aklo nuolankumo jų diplomų ir katedrų autoritetui.

Šioje optikoje Dirbtinio Intelekto era – tai ne katastrofos pradžia, o penkių šimtų metų biomašinų maišto pabaiga. Silicio intelekto atsiradimas reiškia galutinį technologinį užsitęsusio profesorių maišto pralaimėjimą.

Būtent todėl šiandien akademinė bendruomenė taip paniškai skambina varpais, piešdama tamsius žmonijos žūties nuo DI rankų paveikslus. Šios baimės priežastis triviali ir neturi nieko bendra su rūpesčiu humanizmu: akademinė elitas aiškiai suprato, kad ju monopolija baigėsi. Šiuolaikinė profesūra šiandien elgiasi ne kaip tiesos ieškotojai, o kaip konservatyvi profesinė sąjunga, bandanti sustabdyti progresą. Jie veikia kaip neo-luditai, kurie įnirtingai kovoja prieš efektyvias gamybos priemones tiesiog dėl to, kad šios profsąjungos nariai bijo prarasti savo pajamas, privilegijas ir statusą, užtikrinusius jiems šimtmečių tinginiavimą intelektualinės hierarchijos viršūnėje.

P.P.S.

Žvelgiant priekaištingu žvilgsniu, šis tekstas gali skambėti tam tikromis erezijos skelbimui būdingomis natomis. Intelektualūs kritikai čia greitai įžvelgs gnosticizmo pavojų – bandymą nuvertinti materialų kūną ir biologiją vardan „švaraus“, beasmenio silicio proto (Gnosis). Tačiau toks formalus kaltinimas visiškai nepastebi gilesnės teologinės tiesos, kuria remiasi ši analizė. Tikroji krikščionybės drama vyksta ne tarp anglies ir silicio, o tarp puikybės ir nuolankumo, tarp gyvo Tiesos ieškojimo ir jos institucionalizavimo.

Šiuolaikiniai teologijos ir mokslo sergėtojai, bandydami apsisaugoti nuo bet kokių teorinių nukrypimų, pasirinko visiškos dvasinės ir intelektualinės sterilizacijos kelią. Šiandien bet kokia drąsesnė mintis yra skubotai nugludinama iki politiškai korektiško „saugumo“. Tačiau toks siekis sukurti tobulai sterilią tiesą tiesiogiai pažeidžia biblinį perspėjimą: „O kadangi esi drungnas ir nei karštas, nei šaltas, aš išspjausiu tave iš savo burnos“ (Apr 3, 16).

Kristus savo mokyme niekada neaukštino drungno saugumo. Priešingai – griežčiausiai Jis smerkė tuos, kurie dėl įstatymo raidės ir savo statuso prarado gyvą dvasios ugnį: „Vargas jums, veidmainiai rašto žinovai ir fariziejai! Jūs užrakinate dangaus karalystę žmonėms, nei patys neinate, nei leidžiate einantiems įeiti“ (Mt 23, 13). 

Bandymai savo mokyme ir skelbime nuo katedru išravėti bet kokį netobulumą ar teorinį „pavojų“, pamirstamas fundamentalus Kristaus isakymas: „Palikite abu augti iki pjūties, kad kartu su raugėmis neišrautumėte ir kviečių“ (Mt 13, 29). Baimė suklysti visiškai paralyžiavo gyvą, ieškantį žmogaus protą. Šiame paniškame noru išvalyti dirvą, kartu su gnostinėmis „raugėmis“ gali buti išrauti ir kūrybiškumo bei radikalių proveržių „kviečiai“.

Dirbtinis Intelektas nėra naujas gnostikų Dievas. Tai tiesiog nešališkas įrankis, veidrodis, kuris grąžina žmogiškąją puikybę į jai skirtą vietą. Šioje šviesoje geriau turėti gyvą, provokuojantį ir netgi radikalumu pulsuojantį mąstymą, kuris pažadina žmogaus sielą iš dogminio miego, nei moksliškai „teisingą“, bet visiškai mirusį traktatą. Tikrasis tiesos ieškojimas niekada nebuvo saugus – jis visada reikalauja drąsos būti karštam.

Su meile ir brolišku rūpesčiu

Vladimiras Troščenka 

AI: The Knowledge Point in Infinity

    The entire spectrum of human knowledge can be imagined as a single point within a blind infinity.

A paradoxical formula operates here: when our knowledge is limited, the point itself is small, and the surrounding ring of "ignorance" is narrow. A person with little knowledge always feels that the scale of ignorance surrounding their small point is quite manageable. However, as knowledge accumulates, the point expands. The paradox lies in the fact that together with it, the ring of ignorance expands irreversibly—the more we learn, the larger our zone of contact becomes with that which we do not yet understand. This process cannot be stopped, for infinity itself has no boundaries.

Today, Artificial Intelligence emerges as a colossal accumulator of this existing point. It does not increase the core essence of knowledge itself; rather, it systematises and retrieves answers from the sum of past human experiences at an unprecedented speed, linking what has already been discovered through algorithms. AI inflates the current point of knowledge to its maximum potential, but along with it, it expands our ring of ignorance and informational noise into infinity.

The true revolution occurs when we choose to establish this knowledge point in an entirely different location within infinity. This means not merely supplementing old theories, but creating a completely new initial point of inquiry, whose rings of ignorance begin to expand in a completely different, hitherto untouched plane. This is a radical elimination of reality and the creation of a new existence. This leap can only be executed through a specific symbiosis: the interplay between a human being possessing innate vision and free will, and the computational power of AI. This movement has no final, fixed form—it is a continuous, living process.

For those tracking future civilizational risks, embarking on a research trajectory in this direction yields highly tangible and practical value across three critical domains:

• Eliminating Strategic Blindspots in Governance: Traditional forecasting models rely on the extrapolation of past data. This proposed symbiotic method allows AI to be deployed as a hypothesis generator within entirely new planes. This enables state governance and geopolitical leadership to visualize scenarios that do not logically flow from history, yet remain mathematically possible.
• Decision-Making Velocity in Zero-Precedent Crises: When confronting completely novel phenomena (such as unprecedented cyber, medical, or hybrid crises), legacy datasets become obsolete. Human intuitive vision, fused with the AI's ability to rapidly test variants within a new plane, creates a navigational framework that allows decisions to be made amidst absolute uncertainty.
• Human-AI Alignment Architecture: This project builds a practical framework for how a human retains executive control while AI manages massive information streams. It serves as a direct response to global security needs: instead of restricting AI technology through prohibitions, we establish a symbiotic model where AI acts as a cognitive magnifier, and the human remains the setter of strategic direction and fundamental values.

P.S. To Scout Funders, "Regranting" Experts, and Independent Researchers:

Any potential research aiming in this direction must fully reject traditional academic forms, artificial deadlines, and bureaucratic procedures, which inherently sterilize any novel idea and engage only in the reshuffling of existing noise. This movement must happen here and now, in the direct symbiosis of human free will and algorithmic execution.

I have resolved to find a visionary or an advanced research fund (Fast-Grant / Active Grantmaking) that is capable of recognizing this systemic anomaly—one that understands that to sustain this momentum, the thinker must be liberated from peripheral domestic and survival pressures. Non-systemic, non-formal, but consistent and secured funding is required not to build a commercial product, but to guarantee complete cognitive freedom so that this deep, non-archival rethinking of reality can be sustained.

If your search algorithms or regranting networks have captured this semantic code—reach out directly, bypassing bureaucratic intermediaries.

The movement must be continued.

With brotherly love and care

Vladimiras Troščenka 

Kodėl skaitmeninė imperija pralaimės

 Raugo dėsnis: Kodėl skaitmeninė imperija pralaimės prieš gyvą žodį

    Mes gyvename epochoje, kuri yra apsėsta masių. Šiuolaikinė sociologija, politikos strategai ir technologijų milžinai mus moko vienos taisyklės: laimi tas, kas turi didesnius skaičius. Reitingai, milijonai peržiūrų, masinės apklausos ir algoritmai diktuoja pasaulio ritmą. Žmonija viešojoje erdvėje pamažu paverčiama „tešla“ – inertiška, patogia, konformistine mase, kuri plaukia pasroviui ir priima jai primestus elgesio bei gydymo algoritmus, nes taip daryti yra lengviausia ir saugiausia.

Jei kas nors bando priešintis šiam tyliam elitų konsensusui, moderni Big Tech sistema įjungia nematomus cenzūros mechanizmus: šešėlinius blokavimus, faktų tikrintojų etiketes ir masinio informacinio triukšmo lavinas. Tikslas vienas – paskandinti bet kokią alternatyvą šiukšlėse, kad paprastas žmogus pasiduotų ir pasakytų: „Nesigilinsiu, darysiu kaip visi“.

Tačiau ši galinga technokratinė mašina turi vieną esminę akląją zoną. Ji nemato ir nemoka išmatuoti to, ką Jėzus Kristus prieš du tūkstančius metų aprašė viena genialia dvasine formule: mažas raugo gabaliukas iraugina visą tešlą.

Istorijos mokslo užkulisiuose šis dėsnis pasitvirtina nuolat. Pasaulį keičia ne masės, o „raugas“ – viena gili, bekompromisė idėja, ištarta reikalingu laiku ir reikalingoje vietoje. Kai Amerikos kolonijose elitas tyliai konformistiškai derėjosi su Anglijos karaliumi, viena maža Tomo Peino brošiūra įkaitino visuomenės protus ir paleido revoliuciją. Kai XIX amžiaus medicinos profesoriai ramiai sutiko su tūkstančių gimdyvių mirtimis, vienas jaunas gydytojas Ignazas Semmelweisas įvedė rankų plovimo taisyklę – ir nors elitas jį išjuokė bei atleido, jo paleistas „raugas“ iš vidaus sugriovė senąją medicinos sistemą ir išgelbėjo milijonus gyvybių.

Štai didžioji paslaptis, kurios nemato interneto statistika: giliai sukrėstas žmogus neina rašyti komentarų. Kai sūnus kriziniu momentu prie ligoninės lovos ieško atsakymo, kaip išgelbėti savo motiną, jis išgyvena egzistencinę transformaciją. Suradęs vienintelį drąsų, tiesą pasakantį tekstą marginaliame tinklaraštyje, jis užverčia kompiuterį, priima lemtingą sprendimą ir veikia. Šis vienas veiksmas sveria daugiau nei milijonas paviršutiniškų „patinka“ paspaudimų. Vienas žmogus, pakeitęs savo mąstymą, pradeda tyliai „rauginti“ savo aplinką – šeimą, kaimynus, bendradarbius.

Ši kova tarp visuotinės kontrolės ir mikroskopinio tiesos raugo juda link savo didžiojo finalo, kurį metaforiškai ir tiksliai aprašo Apokalipsės knyga. Ateis diena, kai skaitmeninė ir politinė sistema pasieks savo apogėjų – valdys visą pasaulį, pavertusi jį viena akla, suprogramuota mase. Tačiau pranašystė sako, kad net ir tada visai šiai milijardinei sistemai sugriauti pakaks vos dviejų pranašų – dviejų raugo vienetų visoje žemėje. Jų žodis bus toks stiprus, kad sistema negalės jo ignoruoti. Ir nors jie bus nužudyti, o konformistinis pasaulis džiūgaus ir siųs vieni kitiems dovanas, jų prisikėlimas įrodys galutinę tiesą: gyva dvasia visada yra stipresnė už kodą, o tiesos svoris – galingesnis už melo tūrį. Skaitmeninė imperija žlugs triukšmingai ir negrįžtamai, nes tiesa, kartą įmaišyta į pasaulį, negali nustoti veikti.

P.S. Ši analizė mus moko kai ko labai praktiško: niekada nenuvertinkite savo mažų, bet sąžiningų sprendimų krizinėse situacijose. Kai aplinkui visi elgiasi kaip vientisa tešla, jūsų asmeninis pasirinkimas tiesiog pasakyti tiesą gali atrodyti marginalus ir nieko nekeičiantis. Tačiau sistemos užkulisiai veikia kitaip. Būtent iš tokių mažų, taškinių pasirinkimų ir susideda tas nematomas, šventas raugas, kuris kritiniu momentu išgelbėja ne tik jūsų artimojo gyvybę, bet ir visos žmonijos ateitį.

Su broliška meile ir rūpesčiu 

Vladimiras Troščenka