2021 m. sausio 31 d., sekmadienis

Mes turime kažką daryti, protestuoti, kovoti!! Juokaujate. Su kuo?

 


  Protestuoti? O su kuo? Protesto organizavimas ir savo teisių gynimas yra labai sudėtingas procesas. Tuo labiau, kad jis turi būti tęstinis. 

   Iškovosi valdžią, o ką toliau su ja darysi? Tapsi toks pat kaip tie prieš kuriuos kovojai ar pasiūlysi ką nors naują? O pasiūlęs naują, ar esi įsitikinęs, kad tai ką siūlai yra tikrai geras pasirinkimas? Klausimų daugiau nei atsakymų ir jei kas nors sako jog tuos atsakymus jau turi paruoštus, netikėkite juo, nes jis kvailys. Išmintingas žmogus visada ŽINO JOG JIS NIEKO NEŽINO. 

  Aš asmeniškai pradėjęs vadovauti profsąjungoms ir susidūręs su tuo, jog visi profsąjungų lyderių mokymai yra realiai tik tam, kad sunaikinti patį judėjimą (tik besmegenis to gali nematyti)  pradėjau pats ieškoti visų senovinių knygų, straipsnių, organizacinių bukletų (iš tų laikų kuomet pats tas judėjimas kūrėsi) tam, kad suvokti, kas ir kaip daroma, kokie povandeniniai akmenys ir teisiniai niuansai visa tai lydi. Kaip kelti reikalavimus, koks jų eiliškumas ir įsisamoninamumas visuomenėje. Viso to univere neišmoksi. Tuo labiau, kad yra ištisa mokslinė sritis kaip REALŲ visuomenės protestinį judėjmą eliminuoti ir kontroliuoti, pastatant jį savo politinių ir finansinių tikslų įgyvendinimui. 

   Pasižiūrėkite į dabartines profsąjungas, kurios aiškiai sutvarkytos taip, kad nieko vargani darbininkėliai negalėtų sau išsireikalauti ir kad jokių REALIŲ PROTESTŲ su REALIAIS rezultatais nebūtų (viskas tėra garo nuleidimas). Vien lozungai, be jokių realių darbų. Tai yra visa sistema tam, kad išryškinti tikrus lyderius (per seminarus, jaunimo organizacijas ir pan.) juos performatuoti savų (o ne visuomeninių) tikslų įgyvendinimui, o nepavykus tai atlikti tiesiog tuos lyderius deskredituoti ir eliminuoti. 

  Paskutinis lašas privertęs mane visiškai nutraukti bet kokią visuomenę organizacinę veiklą, buvo bendražygių niekšybės patirtis, bandant padėti engiamiems Vaidotų geležinkelio stoties darbininkams.

  Tuo metu jau buvau atsitraukęs nuo politinės veiklos, bet vis dar FORMALIAI buvau Lietuvos geležinkelio respublikinės profsąjungos pirmininku. Vaidotų stoties darbininkai atsiuntė pas mane delegaciją, nes turėjo problemų su mažais atlyginimais, nuimamais priedais ir pastoviu pasityčiojimu.

  Sėdėjome pas mane name Vilniuje (tuo metu nomenklatūrinės šiukšlės dar nebuvo per teismus jo iš manęs atėmę), jie skundėsi ir prašė padėti ką nors daryti. Labai nenorėjau, bet sutikau padėti. Pareikalavavau, kad surinktu parašus iš visų darbuotojų, jog jie tikrai eis iki galo jei mes skelbsime streiką. Po kelių dienų man atnešė 193 darbininkų pasirašytą protokolą, jog bus skelbiamas "įspėjamasis" streikas. 

  Su šiais dokumentais aš kreipiausi į Lietuvos geležinkelių administraciją. Socdemų statytinis, Lietuvos geležinkelių generalinis direktorius, Stasys Dailydka, ignoravo mūsų reikalavimą, nes puikiai suprato, kad Lietuvoje įstatymais yra faktiškai uždrausti streikai. Tuo tarpu aš žinojau, jog Lietuva yra pasirašiusi tarptautines konvencijas dėl darbuotojų teisių (tame tarpe ir streiko kaip teisėtos kovos priemonės), todėl aš per daug nesijaudinau ir buvau pasiruošęs ilgiems teisminiams ginčams Lietuvoje ir tarptautiniu mastu, bet jau PO STREIKO.

   ASMENIŠKAI prisiimdamas visą teisinę atsakomybę viešai paskelbiau, jeigu nebus patenkinti darbininkų reikalavimai dėl atlyginimo ir darbo sąlygų, streikas bus ir nurodžiau datą. Kuomet valdanti socdemų partija pamatė, kad streikas neišvengiamas, buvo duota komanda ir į Vaidotų stotį buvo nusiųsti teisininkai, geležinkelių administracijos vadai ir teisėsaugos pareigūnai. Jie puikiai žinojo, kad manęs jie nenupirks ir nepalauš, todėl pradėjo terorizuoti darbininkus. Man pastoviai skambino Vaidotų stoties profsąjungos pirmininkas ir informavo, jog darbininkai laikosi ir tikrai neatsitrauks. Vaidotai yra pagrindinė krovinių paskirstymo stotis, todėl sustojus jai, sustotų visas geležinkelis. VISI KOZIRIAI BUVO MŪSŲ RANKOSE.

   Pradėjau gauti grasinančias žinutes, buvau iškviestas į policiją, gąsdinamas dėl pasekmių ir pan. Žiniasklaida pradėjo informacinę kompaniją "Streikas Vaidotuose, šantažas ar diversija" (skelbė "komsomolskaja pravda" naujai pasivadinusi Lietuvos rytu). Visiems aiškiai pasakiau, įvykdote darbininkų reikalavimus, streiko ne bus. Vienas iš reikalavimų buvo dvigubai pakelti algas. Gavau kvietimą į teismą. Puikiai supratau, jog teismas uždraus streiką, bet buvau pasiruošęs ignoruoti šį sprendimą ir po streiko tęsti visus teisinius ginčus.

   Kai su savo teisininkais atėjau į teismą, buvau priblokštas. Nes geležinkelio advokatai iškarto pateikė Vaidotų geležinkelio stoties visų darbuotojų pasirašytą raštą teismui, jog jie jokio streiko nenori, o visa šią "aferą" streikuoti sugalvojo pats Vladimiras Troščenka tam, kad užsidirbti politinių dividendų. 

Va taip. 

  Paėmęs šį popiergalį, giliai bjaurėdamasis radau tarp pasirašiusiųjų ir tų aktyvistų pavardes, kurie mane ilgai ikalbinėjo pradėti streiko procedūrą. Po teismo paskambinau jiems ir išgirdau jog geležinkelio administracija visiems darbininkams jau pakėlė 15 procentų algas ir po naujų metų pažadėjo dar pakelti, todėl SORRY Vladai mes juk jau laimėjom. 

  Nieko jiems nebesakiau. Tiesiog padėjau ragelį ir oficialiai pakelbiau jog streiko ne bus. Po šio įvykio praėjus dar kiek lako, susirinkau šeimą, pasiėmiau savo paralyžiuotą tėvą ir išvažiavau iš Lietuvos (viena lengvaja mašinėle, į kurią sutilpom mes visi ir mūsų likusi po teismų manta). 

  Daugelis tų žmonių, kurie pasirašė prieš mane raštą, labai greitai buvo išmesti iš darbo. Išdavikais naudojasi, o kai pasinaudoja visada išmeta kaip panaudotą prezervatyvą.

    Lietuviai nesugeba susivienyti protestui ir labai greitai išduoda savo protestinio judėjimo lyderius. O be lyderių nėra jokio tikro rezultato, tai sena kaip pasaulis žydų valdymo taisyklė galvijams "ištiksiu piemenį ir avys išsisklaidys". Todėl visiems yra kalama, nereikia jokių lyderių, viską darykite "kolegialiai", o kai nėra lyderio, žmonių bendrija tampa BANDA, kurią labai lengva supjudyti ir išsklaidyti. Skaldyk ir valdyk.

p.s.   Parodykite man tą lyderį Lietuvoje, aplink kurį galėtume susiburti protestui prieš Lietuvos naikinimą? Kuris ASMENIŠKAI prisiimtų atsakomybę už mūsų judėjimą (visi slapstosi po KOLEGIALIAIS sprendimais. Prisimenate Arkadijaus Raikino parodiją "Kas siuvo kostiumą?" MES KOLEGIALIAI todėl ir kostiumas kreivas šleivas) LYDERIŲ nėra. O jei kuris ir šaukia jog gali tapti ir vesti, tuomet JO savybės ir savivoka visiškai neatitinka tikro bendro lyderio savybių. Tuoj pat prasideda ambicijų karas, spjaudymasis "ruskelis" "runkelis" "elfas" "vatnikas" "vakseris" "antivakseris" "putinoidas" "ožio gerbėjas" "šunauja" "liberoidas" ir t.t. ir pan. 

  Šiaip net jeigu toks LYDERIS stebuklingu būdu, apėjęs visas nomenklatūrinės sistemos sukurtas diskreditacijos ir filtrų visumos pinkles atsirastų, ar sugebės lietuvių bendruomenė jį apginti? Vargu bau. Nes nėbėra TIKRŲ SENŲ LIETUVOS KARIŲ SAVIVOKOS. Tik kariai suvokia, kad lyderis yra kaip karinio dalinio vėliava, praradus vėliavą, visada išformuojamas visas karinis dalinys.    

   Todėl nusivalykite skreplius nuo veido ir eikite dirbti galvijai "vardan TOS". Nepergyvenkite, jums į lovį įkrės jovalo, kad augintumėtės svorį iki to laiko, kada ateis (s)kerdžius.


Nuoširdžiai JŪSŲ Ruskelis, Emygreris, Vatnikas ir Antivakseris

Vladimiras Troščenka

2021 m. sausio 29 d., penktadienis

HOLOKAUSTAS Europoje, visų pirmą, buvo pritaikytas lietuvių tautos naikinimui.

 





Šiai dienai Lietuvą administruojantis „NEOkomsomolcų“ bobinčius  (visų 72 naujamadiškų lyčių) jau prastūmė įstatymo pataisas dėl karo policijos pavertimo naujojo konclagerio prižiūrėtojais. Taip pat įstatymu įtvirtino galimybę uždaryti bet kurį žmogų priverstiniam "gydymui", BE TEISMO SPRENDIMO iki 7 dienų (gydytojų "TROJKĖS" nutarimu) ir laikyti jį ten priverstinai iki vienerių metų (skaitykit LR žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymą 9 str.). 

  Laisvų žmonių ĮBAUDŽIAVINIMAS vyksta ypatingai greitais tempais. 

   Nieko nauja į LITHUINIĄ paverstos Lietuvos realybėje. Lygiai tuo pačiu užsiėmė Lietuvos bajorai prieš pat mūsų didžios, daugelio tautų ir genčių sulietos valstybės - LIETUVOS žlugimą. Tais laikais žydai dar ne buvo apiplėšę Rusijos ir Vokietijos žmonių, bei įkūrę pasaulinių aferistų bankų sistemos ir perėme pasaulinio farmacijos biznio. Todėl tenkinosi  IDIŠLANDO (taip tuo metu vakarų europoje vadinosi senoji Lietuvos teritorija) praščiokų apiplėšinėjimu per karčiamas. To meto Švonderiai, Zurofai, Zingeriai, Abromavičiai, Hodorkovskiai, Kurliandskiai ir pan. Lietuvos bajorams mokėdavo „otkatus“  už įstatymą pagal kurį kiekvienas valstietis Lietuvoje privalėjo išgerti pas žydą karčemoje tam tikrą GRIEŽTAI NUSTATYTĄ kiekį alkoholio (tokio įstatymo nebuvo niekur pasaulyje tik Idišlande - Lietuvoje). Kas negerdavo pas žydą, tam būdavo skiriamos administracinės baudos, panašiai kaip dabar yra įvedama atsakomybė už atsisakymą skiepyti žydiškais skiepais save ir savo vaikus (kai galutinai patvirtins konclagerio "AUSVAISĄ" - Skiepų pasą arba kortelę, bus įtvirtinta ir visa sankcijų, ribojimų ir baudų sistema). Senosios Lietuvos teritorijoje karčiamų buvo tiek kiek niekur kitur pasaulyje. 

   Tuo metu, tai taip pat buvo daroma prasčiokų labui. Alkoholis juk labai tinkamas kraujui valyti, todėl kaip tada taip ir dabar gojų šalavos ir bajorkiaulės (nemaišyti su tikrais garbingais bajorais), sėdinčios valdžioje, rūpinasi ne kuo kitu, o mūsų ir mūsų vaikučių sveikata ir teisėmis. Vsio zakonno GOJAI. Žydas karčemoje ne prie ko, juk patys gojų bajorai tokią tvarką nustatė. Žydas tiktai BE PYKČIO ir nuosekliai vykdo valstybėje galiojančius įstatymus.

  Dabar gyžtam prie bado t.y. pirmojo pasaulyje „Holodomoro“ kurį surengė žydų karčemininkai Lietuvoje. Tai buvo pirmas tikras HOLOKAUSTAS istorijoje, nes badu buvo naikinami išskirtinai lietuviai. Tų lietuvių palikuonys, kurie prieš kelis šimtmečius atviraširdiškai priėmė visame "civilizuotame" pasaulyje persekiojamus žydus ir suteikė jiems ne tik prieglobstį, bet ir išskirtines sąlygas gyvenimui ir darbui Lietuvoje. 

   Pagal susitarimą su Austrija ir Prūsija, prijungus žydų nustekentą Lietuvą prie Rusijos imperijos, Caro rūmuose buvo šokiruoti kiek tose teritorijose žmonės išgeria alkoholio. Pagal to laikotarpio statistiką Lietuviai išgerdavo 10 kartų daugiau grynojo alkoholio nei kitose Rusijos imperijos dalyse esantys žmonės. Kadangi Rusų caras suteikė Lietuvą valdančioms bajorkiaulėms visišką laisvę gyventi pagal savo nustatytą tvarką, niekas Caro administracijoje per daug nesirūpino nusigeriančiais senosios Lietuvos gyventojais iki to laiko kol Lietuvos  žmonės ištisomis šeimomis, kartu su savo vaikučiais masiškai pradėjo mirti iš bado. Neapsikentęs Caras Povilas Pirmasis, 1800 metais nusiuntė savo patikėtinį  Deržaviną Gavriilą Romanovičių išsiaiškinti kas tose naujai prijungtose teritorijose dedasi. Atvykęs Deržavinas buvo paklaikęs dėl to ką pamatė. Visų pirma šią teritoriją valdančios bajorų Šalavos masiškai ir sadistiškai tyčiojosi iš savo valdinių. Tam beveik visose dvaruose buvo statomos viešos kartuvės kuriose būdavo kariami žydiškiems įstatymams nepaklūstantys lietuviai. Pirmas su tokia tvarka pradėjo kovoti rusų Grafas Potiomkinas Minsko gubernijoje, jis įsakė nugriauti kartuves jo valdose ir bausti jei rasdavo kartuves pas kokią šalavą - bajorą.  Atlikęs tyrimą Deržavinas nustatė, kad Lietuvos kaimiečiai visiškai nustekenti, valgydami virta žole su trupučiu miltų ir kruopų, nes žydai pasiima visą derlių pas bajorus spirito varykloms. Taip pat Deržavinas ataskaitoje stebėjosi tuo, kad Lietuvių valstiečiai buvo visiškai nesugebantys priešintis, jie tiesiog nuolankiai (veršiškai) priimdavo savo vergišką padėtį ir net nebandė prieštarauti žydiškai eksploatacijai, nuolankiai atiduodami savo vaikus tarnauti (vergauti) žydams (pamenate daina "ŠALIA KELIO KARČIAMA" apie karčemoje tarnaujančią lietuvių mergelę kurią šinkorka pardavinėjo kareiviams po tris rublius).

    Caras Povilas Pirmasis suteikė Deržavinui valdžią konfiskuoti grūdus pas žydus ir perduoti juos iš bado mirštantiems Lietuvos valstiečiams. Deržavinas nuosekliai atliko savo darbą, už ką nedelsiant žydų buvo apskūstas. Žydai, kaip jiems įprasta meluodami, apšmeižė Deržaviną Carui. Buvo pristatyta visa eilė melagingų liūdininkų, bet po prokuroro atlikto tyrimo visi žydų kaltinimai buvo atmesti.

   Rusai tuo metu išgelbėjo Lietuvius nuo bado ir po to žydai nebedryso taip akivaizdžiai ir masiškai badu ir pyjokyste naikinti lietuvos žmonių, bet po šimto metų nuoseklaus pasiruošimo jie sunaikino pačią Rusijos imperiją, ją apiplėšė ir surengė ne vieną „Holodomorą“ , baisias valstiečių žudynes ir vergais paverstų žmonių Gulagus pačioje Rusijos teritorijoje.  Viso to vadai ir ideologai buvo būtent Idišlando – Lietuvos žydai kurių užkratas po Lietuvos prijungimo pasklido po visą Rusiją.

   Kadangi Rusijoje Caro nebėra, kas dabar Lietuvius išgelbės nuo naujųjų mūsų 72 lyčių ŠALAVŲ (apmokamų įvairių globalistinių fondų pinigėliais) stumiamų žydiškų įstatymų? Juk dabar vis intensyviau Lietuvoje įgyvendinamas žydiškos naujosios pasaulio tvarkos įvedimas. Juvenalinė (pedofilinė, mūsų vaikų pavertimo bebalsiais galvijais sistema) justicija, grynųjų  pinigų ribojimas (komunistinis principas jokių pinigų pas gojus), aplinkosaugos įstatymai (nuosavybės nusavinimas) ir priverstinio sveikatinimo įstatymai (nevisaverčių gojų, nebetinkamu alinančiam darbui naikinimo sistema). O lietuviai vėl veršiškai ir nuolankiai su viskuo sutinka ir net nebando priešintis. 

  Prieš tai kai pradėsite TEISĖTAI pykti ant žydų, atsakykite sau, kas stovi visuose tuose postuose tarp savivaldybių? Žydai? Ne. Ten mūsų broliai nuolankiai dirbantys valstybės tarnybėlėje. O kas priima nutarimus skandinti visą lietuvių tautą skolose? Žydai? Ne, tie patys mūsų broliai ir seserys. O laikraštėliuose ir žydiškoje žiniasklaidoje intensyviai formuojančioje paklusnios bandos "imunitetą" kas tarnauja? Tie patys mūsų, tinkamai išdresiruoti ir motyvuoti broliai ir seserys. Antsnukius visiems uždėjo irgi ne žydai. Viską darome patys sau, nes tokia yra tarnybos paskirtis. Įsakymai neaptarinėjami jie vykdomi. 

  Bjauri padėtis, bet išeitis yra. Jeigu pradėsime susiprasti, totalaus įverginimo algoritmų kūrėjai ir pinigėlių vykdytojams mokėtojai nieko negalės padaryti. Prisiminkite žydų sunaikintą Lietuvos didvyrio Generolo Vėtros lentą. Ką atsakė Vilnių valdantys žydai - VSIO ZAKONNO naujos nekabinsim. Bet kuomet Šmaręšiaus "padielnikai" pamatė jog yra didžiulis visuomenės pasipriešinimas, iškarto pabrukę uodegytes atsitraukė. Juk jie protingi žmonės, todėl suvokia, kad jų valdžia laikosi tik ant melo ir daugumos nuolankios baimės. Kai tik jaučia jog visuomenė gali sukilti, tuojau pat slepiasi atgal į savo urvelius ir kruopščiai ruošiasi naujai atakai. Prisiminkite Garliavos įvykius. Kiek laiko ir resursų reikėjo, kad pasivogti ir pakavoti vieną vienintelę mūsų tautos kankinę - savo seksualinių žaidimų objektą. O jei mes taip gintume kiekvieną savo vaiką? Kiekvieną persekiojamą savo visuomenės narį? Patikėkite nei jiems nei jų nuolankiems tarnams neliktų nieko kito, kaip palikti mus ramybėje, kaip jie paliko ramybėje susitelkusius Islandijos žmones. O be to ir žydiškai tvarkai nuolankiai tarnaujantiems mūsų tautos žmonėms (nesvarbu dėl kokių aplinkybių ir priežasčių vykdančius jų nurodymus) būtų daug paprasčiau. Juk tada jie visada galėtų pasiteisinti dėl savo "neveiklumo". Sakytų, kad švietimo sistema dar nepakankamai daug prigamino mankurtų ir žiniasklaida dar ne visai suformavo BANDOS zombišką pasaulėžiūrą, todėl duokite daugiau pinigų tiems dalykams, o dabar kol kas palikite tuos NEMODERNIUS tamsuolius ramybėje. 

p.s. Dėl vieno tik perspėju broliai, nedarykite neapgalvotų judesių. Šis tekstas, kad jūs tiesiog prisimintumėte istoriją, pradėtumėte galvoti ir suprastumėte, jog "VISŲ BLOGYBIŲ ŠAKNIS YRA MEILĖ PINIGAMS". Tik dėl to, geriausi žmonės tampa savo tautos, šeimos ir tuo pačiu savo pačių priešais. Bedievystė visada atveda į jūsų gyvenimą tuos, kurie žadėdami aukso kalnus, paberia trupinius ir kaip išdava atima ne tik visą turtą, šeimą ir sugriauną aplinką, bet galų gale pasiima jūsų pačių gyvenimus.  

 O dar labai svarbu jei atsibusite, NESKUBĖKITE. Visada prisiminkite:


Iš lėto auga medis,

Ir saulė tingiai kyla.

O paukštis po šapelį,

Lėtai lizdeli suka.

Jei nori greit ir visko,

Žinok, kad gausi nieką.

Ir niekas šis, ilgai tau,

Gyvenimą gadins.

 


Su meilę ir rūpesčiu

Vladimiras Troščenka

2021 m. sausio 27 d., trečiadienis

Balnokit broliai žirgus, reiks karan joti.

                     


        


Kai man sukako devyniolika metų, gavau šaukimą į tuo metu besikuriančią Lietuvos kariuomenę. Mano draugai, kurių daugelis buvo iš sovietinių nomenklatūrščikų šeimų taip pat gavo šaukimus. Pamenu su keliais iš jų susitikęs Vilniaus senamiesčio kavinėje pasakiau apie šaukimą ir apie tai, kad einu tarnauti. Jiems tai buvo lyg pasityčiojimas, pradėjo aiškinti, kad - „kvailį ką darai, juk tai iš gyvenimo išbraukti metai, per kuriuos galima daug ko pasiekti“. Vienas iš jų mestelėjo iki šiol gają sparnuotą frazę „Lietuvos bajorai kariuomenėje netarnauja“. Į tai ramiai atsakiau „Mulkiai nelaimingi, kalbėdami apie bajorus, net nesusimąstote, kad bajoras tai būtent karinis titulas. Būtent bajorai turėdavo surinkti, apginkluoti ir apmokyti savo valdomus kaimiečius ir ateiti su jais į tarnybą Lietuvos valdovui pakvietus. Netarnaujantis kariuomenėje bajoras, tai arba nevisavertis klipata, arba minkštakūnis, inteligentiškas dvaro pysarius (raštininkas). Lietuvos bajorai netarnauja svetimose kariuomenėse, o niekinti tarnybą savo šalies kariuomenėje visada buvo gėdos ir garbės nebuvimo požymis.

Po aštraus pokalbio taip ir likome kiekvienas prie savo nuomonės. Aš nuėjau ir tarnavau metus. Miegojau bendroje kazarmoje su taip nomenklaturščikų niekinamais runkeliais. Apsitrynes su jais supratau kas yra bendras gyvenimas su skirtingais (visais atžvilgiais) žmonėmis. Supratau ką reiškia drausmė, atsakomybė, pagarba vadovybei ir draugiškumas tarpusavyje. Išlindęs iš Vilniaus aplinkos, savo nuostabai sužinojau, kad Lietuvoje gyvenimas vyksta ne tik Vilniuje, Kaune ir Palangoje, bet pasirodo yra ir kitų ne mažiau įdomių miestų ir miestelių. Tik kazarmoje, kurioje nėra vietos veidmainystei, tu gali aiškiai pajusti kas yra bendruomenė. Ir tik su uniforma tu gali suprasti kokie mes esame vienodi, nors kiekvienas įsivaizdinam jog gyvenam skirtingose planetose. Lygiai taip pat tik uniforma ir asmeninis ginklas, parodo kokius skirtingus požiūrius mes turime gyvenime.

   O štai mano prieteliams taip nepasisekė. Vieni tėvelių pastangomis įsidarbino valstybės valdymo institucijose, arba jas aptarnaujančiuose visokiose kontorose ir dabar gyvena savo pilką beskonį gyvenimėlį, prisisiurbę prie tos valstybės kurią niekino, mokesčių. Aš juos vadinu penktadieniniais, nes jie gyvena tik nuo penktadienio vakaro iki sekmadienio ryto. Penktadieniais po darbo (dykinėjimo) savaitės, visa mūsų nomenklatūra pasineria į alkoholio rūką, o sekmadienį visi draugiškai dreba krečiami pagirų ir paranojos. Kitiems nepasisekė dar labiau, jie papuolė į kalėjimus.

  Graži tą mūsų valstybės tarnyba. Apsižvalgykite ir pamatysite, kad nomenklaturščikų užauginti inteligentiški pupuliukai valdantys mus, totaliai yra paniekinę privalomą tarnystę Lietuvos kariuomenėje. Neseniai skaičiau, kad iš visų mūsų Seimo ir Vyriausybės narių, tik kelių pagarbos vertų politikų vaikai, atliko pareigą savo valstybei ir bendruomenei. Visos kitos minkštakūnės nomenklatūros atžalos pasirinko „mokslo“ kelią. 

   Per 12 Lietuvos nepriklausomybės ir 18 naujojo "sojūzo" okupacijos metų, užaugo nauja nomenklatūros minkštakūnių palikuonių karta, kuri pagal principą "bajorai kariuomenėje ne tarnauja" niekina karinę tarnybą, bet užtat visada pasiryžę „vardan tos“ tarnauti nomenklaturščikais, saugant mus nuo mūsų pačių (visokiais draudimais, ribojimais, licencijavimais ir pan.), dalintis mūsų visų mokesčių pinigus ir ĮSISAVINTI, TIKRŲJŲ LIETUVOS VALDYTOJŲ jiems per įvairius fondus pametamas išmaldas (už gerą tarnystę vykdant šios teritorijos valymo ir joje likusių vergų drausminimo darbą).

Na bet kaip sako Žemaičiai „Y tep kap y“. Tokia realybė. Inteligentiški, diplomuoti, minkštakūniai pupuliukai, drąsiai ridena mūsų valstybę ten, kur nurodo jų pinigdaviai ir iškreipta bendruomeninė savivoka (nežinant kas yra garbė ir valstybės bendrabūvis). O tikrų karių, eurosodybėlių ir dėl valdiškos tarnybėlės drebančių vergų bandoje, beveik nebelikę (visi vergiško paklusnumo vardan užsidėjo antsnukius), todėl ir balnoti žirgus (kad karan joti) beveik nebėra su kuo. 

   Šiaip dažnai tenka girdėti argumentą, kad išsilavinęs pilietis yra geriau nei kažkoks saldofonas. Bet iš savo asmeninės patirties galiu paliudyti apie tuos „išsilavinusius piliečius“. Kai dar dalyvavau politikoje, su giliu pasibjaurėjimu žiūrėjau į tai, kaip jie tuos išsilavinimus gauna. Aukštų nomenklaturščikų palikuonys (arba šiaip žinantys kaip tinkamai prieiti gudruoliai ir protingos kaimo šliundros) tiesiog baliavodavo kartu su tų nomenklaturščikų profesoriais ir atgėrę 3 – 7 metus, gaudavo grąžais Herbiniais anspaudais padabintą kelialapį į tėvukų, meilužių ir patronų sušildytas nomenklatūrines vietas. Kuomet reikėdavo bendrai su tais "išsilavinusiais" veikti, darant kokius nors visuomeninius projektus, visada stebėdavausi jų akivaizdžiu ribotumu. Pilni arogancijos, kalbose pilna tuščių sąvokų net neįsivaizduojant kaip tas svetimų minčių pagimdytas ir universitetuose mintinai išmoktas sąvokas, sudėlioti į bendrą loginę grandinę, kurios jos pagrindu priimti sprendimus organizuojant visuomenę. Bet su laiku apsipratau ir pats VOS VOS netapau toks pat kaip jie. Ačiū Dievui aš laiku sustojau. Todėl nuoširdžiai kviečiu ir kitus kas kapanojasi nomenklaturščikų sukurtos sistemos pelkėje padaryti tą patį. Tos sistemos neįmanoma reformuoti ar paveikti iš vidaus. Tu nejučiomis tampi toks pat kaip ir jie (pasižiūrėkite į buvusį aktyvų kovotoją Julių Panką, kuris nomenklatūros pamalonintas dėmesiu ir tarnybėle prie sodros šuns būdos, tapo nuolankiausias ir aršiausias naujosios vergystės konclagerio "nadziratelius" ir apologetas). Visada reikia padaryti ryžtingą sprendimą, nes tikrai maža garbė būti tarp tų, kurie naikina mūsų valstybę, net jei tai materialiai labai apsimoka. Geriau su laisvais bomžais rinkti maistą iš konteinerių arba tremtyje vairuoti „gruzoviką“, nei būti kartu su jais, sąmoningai arba ne, įgyvendinat valstybės naikinimo politiką. Sprendimo pasitraukti pozityvas yra tame, kad šiame purviname istorijos etape, nepaliksi pėdsako, todėl nei tu nei tavo palikuonys nebus tapatinami su tais, kas dėl savo smulkių interesų, pabaigė naikinti tai kas beliko iš kažkada didžios ir garbingos mūsų bendros valstybės – Lietuvos. 

  Kitas svarbus pozityvas, kad nelikus sisteminių vykdytojų, tie kas dabar tampo už viešos politikos lėlių virvučių, privalės išlysti iš uždangos ir parodyti savo tikrus veidus. Daugelis "slaptų" virvučių tampytojų jau kvailai išlindo iš savo urvelių ir dabar viešai rodo savo tikrą snukutį, šaukdami apie "Būtinus suvaržymus visuomenės labui". Todėl tie kariai kurie pagaliau atsibus ir SUSIPRAS, žinos kokioje vonioje surasti "NAUJOSIOS KRUVINOS REVOLIUCIJOS" naujuosius daktarėlius MARATUS ir į kokio naujojo ROMESPJERO žabtus taikyti. 

p.s.s. O tokių kas SLAPTAI susipras, tikrai atsiras ir ne vienas. Nes tie naujieji pasaulio tvarkos įgyvendintojai, kaip ir jų dvasinis protėvis Robespjeras, yra pasirengę paskandinti pusę pasaulio kraujyje, kad kita pusė LAIMINGAI GYVENTŲ. Žudymo mašina dar tik įsibėgėja, todėl daugelis vis dar naiviai tiki, jog čia tik laikinai. 


Vladimiras Troščenka


(Nuotraukose man 19 metukų)







2021 m. sausio 25 d., pirmadienis

Kodėl tu biednas? Nes durnas. O kodėl durnas? Nes bedievis.

 


    Karta su šeima atvažiavom į kaimą pas gimines. Užgriuvom juos neperspėję, norėdami padaryti staigmeną. Giminaičiai labai apsidžiaugė, nes ilgai mūsų nematė ir nedelsiant pradėjo ruošti stalą. Iš rūsio buvo atnešta šernienos, kurią tuojau pat užraugė šašlykams, taip pat namuose pagamintos briedienos dešros, papjaustyti rūkyti lašiniai, ištraukta naminė duona, naminė gira ir naminė degtinė, medus, atneštos naminės obuolių sutys, pastatyta šildyti baravykų sriuba.

   Mums prisėdus už stalo, šeimininkai labai pergyveno ir atsiprašinėjo, kad kadangi mes neperspėjome, jie neturi nieko gero, kuo galėtų mus pavaišinti, todėl turėsime tenkintis tik tuo kas yra !

  Pradžioje aš pamaniau, kad šeimininkai tik juokauja sakydami, kad jiems nepatogu, bet iš tolesnio pokalbio supratau, kad jie rimtai. Tada aš tiesiog ėmiau ir paskaičiavau jiems, kiek mums, miestiečiams, kainuotu tokios vaišės Vilniuje. Vien baravykų sriuba kavinėje kainuoja apie 10 eurų lėkštutė, jau nekalbant apie briedienos dešrą, šernienos šašlyką, naminę duoną, naminę degtinė ir visas kitas natūralias ir kokybiškas gerybes.

   Buvo keista matyti, kad žmonės tik tada pradėjo suprasti kokias vertybes jie pateikė ant stalo. Jie suprato, kad tai, ką jie suvokia tik kaip nevertingą pilką kasdienybę, yra labai vertingi dalykai.

Emanuelis Kantas sakė:

„Žmogaus protas tai toks įstabus daiktas, kuris rojų sugeba paversti pragaru, o pragarą rojumi.“

   Kartą Europarlamente, Strasbūre, skaičiau pranešimą. Ten susipažinau su vienu estu, žmogaus teisių gynėju. Po oficialios dalies, sėdėdami viešbučio restorane išsikalbėjome. Kadangi pokalbis buvo labai įdomus ir uždegantis, nutarėme po Strasbūro susitikti dar kartą. Estas lyg tarp kitko mestelėjo, kad atvažiuočiau pas jį į Taliną nes Vilnius jam labai nepatiko, toks pilkas ir kaimietiškas miestelis. Na po tokios frazės aš aišku atsisakiau važiuoti į jo žuvimi smirdintį uostamiestį ir po ilgos diskusijos, estas argumentuotai buvo „nukirstas“ dėl Vilniaus ir jo vertės (buvusios ir esamos).

   Jau grįžus iš Strasbūro, po kelių savaičių skambina man tas estas ir sako, kad po pokalbio su manimi nutarė dar kartą atvažiuoti į Vilnių ir paprašė jam padėti. Jis norėjo, kad aš parodyčiau Vilnių būtent taip, kaip aš jam pasakojau.

   Po trijų dienų, estas išvažiavo iš Vilniaus apakęs. Man atmintyje įsirėžė jo frazė:

  "Bet kaip tokį nuostabų miestą galima parodyti taip bjauriai, kad net nesimatė jo akivaizdžių pranašumų".

   Čia jis kalbėjo apie tuos žmones, su kuriais jam teko nelaimė bendrauti pirmą kartą atvykus į Vilnių. Kai kurie žmones, net nesuvokia kokiame mieste jie gyvena, todėl ir pristatyti jį tinkamai nesugeba. Jau vien tai, kad į Vilnių sugužėję atkutę kolūkiečiai, gyvenimui mieliau renkasi beverčius laukus ir arimus (kaip tad Tarandę), o gražiausios ir dominuojančios Vilniaus kalvos – Naujininkai, Liepkalnis, Rasos yra laikomi „neprestižiniais“ rajonais, parodo jų savivoką. Tikri Vilniečiai tarpusavyje juokauja, kad už Neries jau nebe Vilnius, ten „2 K“ darbininkijos rajonas. („2 K“ reiškia Kauniečiai ir Kaimiečiai).

    Sky News skaičiau straipsnį, kad viena Anglijos šeima, savo name lietsargių stovui naudojo seną vazą. Jie net nežinojo, kad ta vaza yra Kinų Cin imperatorių dinastijos laikų. Ir tik kai viena kartą pas juos namuose apsilankė antikvaras ir netyčia pamatė tą vazą, senukai sužinojo, kad ji kainuoja apie vieną milijoną svarų sterlingų.

   Tas pats su bet kuo šiame pasaulyje. Viskas priklauso ne nuo materijos, bet nuo to, kaip šią materiją vertina aplinkiniai. Vertė priklauso žodžiui (dvasinei būsenai), o ne materijai.

   Dar vienas pavyzdys, kaip turtas priklauso nuo žodžio. JAV prezidentas Barakas Obama savo prezidentavimo metu neatsargiai pasisakė apie didžiausių JAV bankų pozicijas ir kad jas reikia keisti. Iškarto po to jų vertė nukrito milijardais dolerių, buvo didžiulė krizė.

   Ar suvokiate ryšį? Žodis – turtas. Tai neišskiriama.

   T.y. vertė – turtas yra ne materiali sąvoka. Todėl ieškoti turto materialiuose dalykuose gali tik akli stabmeldžiai, nesuvokiantys kur slypi tikroji vertė. Stabmeldžiai per savo kvailumą yra pastovioje gyvenimiškoje erzelynėje. Ieškodami turto materialiuose dalykuose, jie save pastato į darbinio gyvulio poziciją. Jie dirba daug ir pastoviai užsiėmę, bet realybėje jų darbo vaisiais naudojasi kiti.

   Biblijoje psalmėse pasakyta: Veltui keliatės prieš aušrą ir vargstate ligi vėlyvos nakties. Jūs valgote vargo duoną. O savo mylimajam Viešpats duoda miegą. (Ps 127,2)

   Atsisakydami Kristaus malonės, jūs veltui dirbate. Nes žmogui, kuris Jam patinka, Jis suteikia išmintį, pažinimą ir džiaugsmą, bet nusidėjėliui duoda sunkią užduotį rinkti ir kaupti, kad galėtų atiduoti tam, kuris patinka Dievui. (Mok 2,26)

  Jėzus moko savo mokinius:

   Ir neklausinėkite, ką valgysite ar gersite, ir nesirūpinkite! Visų tų dalykų ieško šio pasaulio pagonys. O jūsų Tėvas žino, kad viso to jums reikia. Verčiau ieškokite Jo karalystės, o visa tai bus jums pridėta. Nebijok, mažoji kaimene: jūsų Tėvas panorėjo duoti jums karalystę!' (Lk 12,29-32).

   Tai yra labai įpareigojantis Dievo pažadas, kuris nei karto per du tūkstantmečius ne buvo sulaužytas. 

  Kristus yra Geras Ganytojas ir Jis rūpinasi savo žmonėmis.

   Aš noriu tikėti, kad Lietuvą šiuo metu administruojantys žmonės tikrai stengiasi (savo galimybių ribose) sukurti gerovę savo bendruomenei. Bet šiame kūrime jie pastoviai bando kopijuoti ir perimti įvairias užsienietiškas gyvenimo ir bendrabūvio struktūras ir taisykles. Ta veikla tampa tiesiog tragikomiška.

  Jie jau baigia visai nustekenti valstybę vien tik dėl to, kad aklai imasi įgyvendinti čia pas mus tai, ko prisižiūri trumpalaikėse komandiruotėse ir prisiklauso iš įvairaus plauko konsultantų.

  Dažnai girdime, kad Lietuviai yra nedaugę iki vakarų civilizacijos, todėl čia neprigyja „pažangiausios“ vakariečių sistemos. Klausant ir skaitant šiuos postringavimus, noriu priminti jiems Ezopo pasakėčią, apie asilą kuris nešdamas krovinį druskos per upę netyčia paslydo ir nugriuvo. Druska buvusi maišuose aptirpo ir jam tapo lengviau nešti. Nudžiugo asilas, todėl sekantį kartą nešdamas krovinį jis specialiai paėmė ir suklupo tam, kad krovinys sušlaptų. Bet šį karta jis nešė nebe druskos, o kempinių krovinį, todėl pribrinkusios kempinės apsunko ir nuskandino asilą.

  Ne viskas kas tinka ten, taip pat tinka ir čia. Kas užsienyje buvo druskos maišu ir nukritus į vandenį palengvino krovinį, tas pats Lietuvoje gali būti kempinių maišu, nuskandinsiančiu mus visus.

  Tam, kad pagaliau baigti naudotis tuo mentaliniu second hand‘u, mes kaip bendruomenė turime pagaliau prisiminti pagrindinę, nekintamą ir nepaneigtą Biblinę gerovės taisyklę – Pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir Jo teisumo, o visa kita bus jums PRIDĖTA.

  Levas Tolstojus, sakė: - Mes puikiai žinome taisyklę, kad visų pirma mes turime ieškoti Dievo karalystės ir Jo teisumo o visą kitą mums prisidės, bet mes pastoviai ieškome to „viso kito“ pamiršdami apie Dievą ir todėl NEGAUNAME NIEKO.

p. s. Meskite visus kvailus pasaulietinio "pažangumo" kopijavimus ir bevertę erzelynę, ATSIVERSKITE, ATGAILAUKITE ir eikite į savo tėvų bažnyčias, kuriuose buvote krikštyti ir pradėkite nuoširdžiai melstis Dievui Jėzaus Kristaus vardu. Patikėkite, kad tik tada mums kaip bendruomenei bus suteikta išmintis, sąlygos ir galimybės gauti tai kas naujausia, geriausia ir kokybiškiausia. Palaima visiems darbams kokius jus bedarytumėte. Tik tuomet daugiau niekada nebereikės naudotis „second hand“ paslaugomis ir sekioti "pažangias" užsienietiškas idėjas, kurios jau visai baigia sunaikinti mūsų valstybę. 


Su broliška meilę ir rūpesčiu


2021 m. sausio 23 d., šeštadienis

Palik mirusiems laidoti savo numirėlius, o tu eik ir skelbk Dievo karalystę!

  Dievo silpnybė yra stipresnė už visas žmogaus galybes.

Aš žinau, kad esu silpnas, todėl pasitikiu Kristaus jėga, aš žinau, kad esu kvailas, todėl pasitikiu Kristaus išmintimi, aš žinau, kad esu aklas, todėl pasitikiu Kristaus rega, aš žinau, kad esu kurčias, todėl pasitikiu Kristaus klausa, aš žinau, kad esu nemylintis, todėl pasitikiu Kristaus meilę, aš žinau, kad esu pažeidžiamas, todėl pasitikiu Kristaus nepažeidžiamumu, aš žinau, kad esu numiręs, todėl atgimiau Kristuje amžinam gyvenimui.

Dabar žmogau atsakyk kuo pasitiki tu? Ar gamta? ar Savimi? Ar autoritetais?

Tu įsitikinęs, kad esi stiprus? Bet atsakyk, jei tave numesti iš dešimto aukšto ar išliksi stiprus? O jei neduoti tau maisto kokius porą mėnesių, tu irgi liksi stiprus? O kaip su tavo stiprumu bus po poros savaičių be vandens? O kokias dvidešimt minučių be oro? Ir tu vis dar įsivaizduoji esąs stiprus? Jei tu ir toliau įsivaizduoji esąs stiprus, tuomet kažkas ne taip su tavo išmintimi.

O gal tu gali žinoti, kas su tavimi bus rytoj? Ar po valandos? Ar po minutės? Ir tu vis dar galvoji, kad tu ką nors matai?

Apsižvalgyk aplinkui ir pamąstyk, ar tu tiki tuo, kad visa tai kas tave supa atsirado savaime iš akmenų krūvos? Dar Ciceronas klausė tokių žmonių: "kiek kartų mestum kubelius su raidėmis, nors ir milijoną kartų, eilėraštis nesusidėlios, nejaugi tu manai, kad visata atsirado atsitiktinai?".

Praplėšk pasaulietiniais pūliais aptraiškanojusias akis ir pagaliau pamatyk, kad pas Dievą gali ateiti tik mąstantys žmonės, kvailiai taip ir liks savo aklume. Žmogus ateina pas Kristų ne dėl to, kad gauti prakeikimą, rūpesčius ir nusivylimą, bet tam, kad gauti palaiminimą savo šiam gyvenimui ir amžiną gyvenimą po kūniškos mirties. Ar kas nors gali suteikti tau daugiau nei Tas, kuriam viskas priklauso?

Biblija moko: " Žmogui, kuris Jam patinka, Jis suteikia išmintį, pažinimą ir džiaugsmą, bet nusidėjėliui duoda sunkią užduotį rinkti ir kaupti, kad galėtų atiduoti tam, kuris patinka Dievui ....."

Būtent dėl pasaulietinio aklumo, pagonys ir stabmeldžiai ieško gerovės, ramybės, pasisekimo ir jėgos tuštybėje, žmonių išmysluose, šarikovų moksluose, pinigų uždirbime ir pan., o ne pas Tą, kuris visą tai valdo ir kuriam tai priklauso.

Visada žinok, kad tu turi laisvą valią ir niekas tau negali uždrausti eiti į pražūtį, bet tu taip pat turi galimybę gręžtis nuo tuštybės į tikrą gyvenimą. Tu gali garbinti ką tik nori ir sekioti savo įsivaizdavimus, bet prisimink nekintamą gyvenimo principą "įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės". Kada po mirties atsistosi prieš Kūrėją, ten negalėsi pasiteisinti niekuo.

Bet kokiu atveju, skaitydamas tai kas čia parašyta žinok, kad aš lygiai toks pat tuštybėje besikapstantis žmogelis kaip ir visi kiti šioje žemėje. Tu turi į ką kreiptis. Tai už mūsų nuodėmes numiręs ir iš mirties prisikėlęs kūrinijos pirmagimis - Kristus. Neklausyk manęs, klausyk Jo. Biblija moko, kad prakeiktas žmogus kuris pasitiki žmogumi ir palaimintas žmogus kuris pasitiki Viešpačiu Dievu.

Mūsų Kūrėjas yra Gyvas Dievas. Tai ne sistema, ne ritualas, ne protingų žmonių išmyslas. Jis yra Suverenas ir nei vienas žmogus neturi monopolijos kalbėti už Dievą. Aš asmeniškai žinau tik vieną tiesą, kad jei neturi Kristaus tikėjimo savyje, tu jau esi numirėlis, kuris laidoja savo numirėlius. Būtent todėl, Mylintis Kūrėjas, davė žmonėms kurie yra mirę protėvyje Adome, galimybę atgyti iš mirties naujame Adome – Kristuje.

Nors tu dabar esi numiręs ir beviltiškai kapanojies po kapais atsiduodantį gyvenimą, bet kol kvėpuoji, tol turi vilties ir galimybę atsiversti ir atgyti Kristuje, naujam gyvenimui, laisvėje ir Dievo palaimoje. Man ir tau ir visiems kas turi ausis tam, kad klausyti, Dievas sako: "Kai jūs iškeliate rankas, Aš nusisuku nuo jūsų, kai kalbate daug maldų, neklausau, nes jūsų rankos kruvinos. Nusiplaukite, apsivalykite; pašalinkite savo piktus darbus iš mano akių, liaukitės darę pikta! Mokykitės daryti gera, ieškokite teisingumo, padėkite prispaustiesiems, apginkite našlaičius, užstokite našles. Tada ateikite ir kartu pasvarstysime, - sako Viešpats. - Nors jūsų nuodėmės būtų skaisčiai raudonos, taps baltos kaip sniegas; nors būtų raudonos kaip purpuras, taps kaip vilna. Jei jūs noriai klausysite manęs, valgysite krašto gėrybes. Bet jei jūs priešinsitės ir maištausite, jus praris kardas' .

Nuoširdžiai atgailauk ir tikėk Kristumi, tuomet atgimsi naujai ir suprasi kas yra tikra gyvenimo pilnatvė, prasmė ir visuma.

Bet kuriuo atveju, jei atmeti Kristaus malonę, tu neesi sąžiningas pats su savimi, nes atmeti tai kas akivaizdu t.y. Visagalį Kūrėją, Gyvąjį Dievą, savo mylintį ir laukiantį tavęs Tėvą. Bijodamas prarasti save, tu tiesiog savęs dar neturi, nes pastoviai sekioji pasaulietinius autoritetus, kurie šiandien sako vieną, o rytoj jau atsisako savo nuomonės ir tvirtina priešingai.

Kur ieškoti Kristaus? Jo ieškoti galima bendruomenėje (bažnyčioje), kurios skiriamasis bruožas yra broliška tarpusavio meilė. Žinok, kad tik šis bruožas nurodo esant tikrą Dievo surinkimą.

Jei nerandi meilės surinkimo, nusiramink ir atsipalaiduok. Pabūk vienas tyloje, nes erzelynėje Dievo balso neišgirsi. Tada prisimink visą blogį kurį esi padaręs ir pajusk jam neapykantą. Atsiklaupk ant kelių sukalbėk „Tėve mūsų“ ir balsu kreipkis į Kristų. Papasakok Jam viską ką prisiminei ir paprašyk už tai atleisti. Garsiai pasakyk, kad tu tiki Dievo Sūnumi ir žinai, kad Jis tave girdi. Žinok, kad jei širdyje tu tikrai, nuoširdžiai patikėsi Kristumi, tuomet gausi atleidimą nuo visų savo nuodėmių – Dievo teisumą. Gavęs atleidimą atsiversk Naująjį testamentą, Mato evangeliją ir ten rasi Kristaus atsakymą tau. Tada viešai ir drąsiai, žmonių akivaizdoje lūpomis išpažink, kad tu tiki Kristumi ir nebijok savo tikėjimo. Po išpažinimo tu būsi išgelbėtas (išganytas) ir turėsi savo dalį amžiname gyvenime. Būtent taip moko Kristus. Tai nėra filosofija, tai Gyvas Dievas kuriam nėra lygių.

P.s. Dievas nėra žmogiškas, bet kiekvienas žmogus turi savyje Dievišką pradą. Šis Dieviškas pradas buvo suniokotas mūsų protėvių nuodėme, o nuodėmė tai Dievo įžeidimas kurį išpirkti galima tiktai mirtimi. "atpildas už nuodėme visada yra mirtis". Bet mylintis Tėvas nenori, kad nei vienas iš mūsų pražūtų, todėl Pats, Savo Sūnaus Krauju ir mirtimi sumokėjo šią kainą už kiekvieną iš mūsų. Mums be lieka priimti, arba atmesti šią Dievo dovaną Jo Sūnuje Jėzuje Kristuje. Per tikėjimą Juo, mūsų senas aš, su visomis nuodėmėmis ir prakeikimu miršta, todėl mumyse Dievo Dvasioje atgyja (gimsta iš naujo) naujas aš, esantis Kristaus malonėje ir turintis amžinąjį gyvenimą.


Patikėk Kristumi ir turėk naują gyvenimą, be mirties baimės ir prakeikimo.


Kas turi Sūnų, turi gyvenimą. Kas neturi Dievo Sūnaus, tas neturi gyvenimo. (1 Jn 5, 12)

...

Kristaus mokinio realybė


Nemėtyk perlų,

Kiaulės nesupras,

O šunys tavo duoną ėsdami,

Tave aplos.


Jie gyvuliai,

Jie nekalti,

Jų prigimtis tokia,

Ji skatina juos gyvuliškai elgtis.


Neduok kas šventa,

Tiems kas nešventi,

Kame šviesos nėra,

Nes gyvastis jiems nepriklauso.


Pažvelk aukštyn,

Nekeldamas galvos,

Klūpėdamas ant kelių - pasistiebk.

Sušuk skardžiai sučiaupęs burną,

Ir juokis garsiai, liūdnu veidu.


Tavo gyvenimas ne čia.

Ir niekas nematys, kad tu valdai visus,

Nors jie įsivaizduoja, kad patys tave valdo.

Nieks nesupras kokius turtus turi,

Nes jų akivaizdoj esi nuskurdėliu patapęs.


Gyvenki pertekęs viskuo,

Ir visko nebetekęs.

Ir su draugais gyvenk,

Taip pat gyvenk be jų.


Tai viskas išorė, apgaulė niekadėjams,

O kas išties vertinga, paslėpta nuo jų.


Jų formos, formulės ir įžvalgos tik rūkas,

Kuriuo ramina jie save.

Nežvelk į juos rimtai,

Ir tyrinėk juos atlaidžiai.

Juk tarakonams nejauti jokios pagiežos.


Svarbu visuomet prisimink,

Jog tavo džiaugsmas kitame

Ir mintys tavo iš kitur,

Ir ateitis tavo kitokia.


Su broliška meile ir rūpesčiu

Vladimiras Troščenka

2021 m. sausio 22 d., penktadienis

Kodėl Biblija vadina ateistus kvailiais?

 


   Ką mes be darytume, bet visų mūsų gyvenimas šiame pasaulyje ankščiau ar vėliau baigsis.

   1971 m. Kinų komunistų lyderis Mao Dze Dūnas, duodamas interviu Didžiosios Britanijos žurnalui “Snou” pasakė: “Greitai man teks atsistoti prieš Dievą”. Yra žinomas faktas, kad Mao Dze Dūnas 1936 metais buvo labai susirgęs ir paprašė jį pakrikštyti. Jį krikštijo katalikų vienuolė.

   Nesvarbu, tu tiki ar netiki, bet neišvengiamai artėja ta diena, kuomet atsistosi prieš Dievo teismą. Jei esi ateistas, tuomet žinodamas mirties neišvengiamumą ir nujausdamas artėjantį atpildą už bedievišką gyvenimą, tavo sąmonę neišvengiamai apims klaikas. Kas kart priartėjus mirčiai tu numirsi net nemirdamas, vien pergyvendamas mirties baimę.

   Siūlau susipažinti su Voltero, vieno žymiausių prancūzų ateisto, savijauta prieš mirtį:

    Kai Volteras pajuto besiartinantį priepuolį, kuris, kaip pats suprato, turėjo baigtis mirtimi, jį apėmė sąžinės graužatis. Norėdamas „susitaikyti su bažnyčia“, jis iškart pasiuntė pakviesti kunigą. Tai išgirdę, iškart atskubėjo jam pataikavę ateistai, siekdami neleisti jam išsižadėti ankstesnių įsitikinimų. Tačiau netikėtai Volteras juos iškeikė. Tai, kad jie buvo šalia, dar labiau padidino didžiojo ateisto kančias, ir jis keletą kartų garsiai sušuko:

   „Nešdinkitės lauk! Tai jūs įstūmėte mane į šią padėtį. Palikite mane, sakau – dinkit! Kokią apgailėtiną šlovę jūs man sukūrėte! „

   Trokšdamas numalšinti skausmą, jis nutarė popieriuje užrašyti savo ankstesniųjų įsitikinimų išsižadėjimą. Po šiuo atsižadėjimu pasirašė ir kvietė žmones būti šio akto liudininkais. Tačiau net ir tai nedavė jokių rezultatų, jam nei kiek nepagerėjo. Du mėnesius jis kankinosi visiškoje agonijoje. Kartkartėmis rodėsi, jog griežia dantimis iš bejėgiško įniršio prieš Dievą ir žmones.

   Tačiau periodiškai jis graudžiu balsu maldaudavo: „O Kristau! O Viešpatie Jėzau! „. Po to, pasukęs galvą, sušukdavo: „Mirsiu Dievo ir žmonių apleistas! „.

   Mirčiai artinantis, Voltero būsena tapo tokia bjauri, kad net netikintys bendražygiai bijodavo prieiti prie jo lovos. Tačiau jie budriai saugojo kambario duris, kad niekas nesužinotų, kaip baisiai į besiartinančią mirtį reaguoja ateistas. Bet apie visą tai pasakodavo jo slaugytoja, kuri ne kartą sakė:

   „Už visus pasaulio turtus daugiau nesutikčiau slaugyti mirštančio ateisto. „.

   Tai buvo lyg siaubo kūrinio scena, kurios labiau perdėti neįmanoma .

   Štai taip mirė žmogus, garsėjęs savo „nepriklausomu“ mąstymu, puikiu išsilavinimu, dideliais turtais ir žemiškąja šlove.

Gyvenime Volteras jautė pagiežą Biblijai. Tai atspindi viena garsiausių jo citatų:

   „Po šimto metų Biblijos žemėje nebeliks, gal nebent keletas kopijų, užsilikusių pas antikvarinių daiktų kolekcininkus“.

  Tačiau, praėjus vos dvidešimčiai metų po Voltero mirties, jo būstą įsigijo Ženevos Biblijos draugija ir jame įrengė spaustuvę, kurioje ant Voltero staklių buvo spausdinamos Biblijos.

   Vėliau šios patalpos tapo Didžiosios Britanijos ir užsienio Biblijos draugijų pagrindine būstine Paryžiuje, kur Biblijos būdavo sandėliuojamos ir platinamos visoje Europoje.

    Bibija moko: „Žolė nuvysta, žiedas nukrinta, bet mūsų Dievo žodis išlieka per amžius“ .

  Gyvenime mums visada tenka rinktis, ką daryti, kur eiti, kaip elgtis. Kaip neapsirikti pasirinktame gyvenimo kelyje?

  Žymus matematikas, Blezas Paskalis pasiūlė lažybas (pari) tema - „Dievas yra, ar Jo nėra“. Siūlau susipažinti ir patiems pasidaryti išvadas už ką statote:

  Jei Dievas yra, tuomet Jis yra mums nesuvokiamas, kadangi neturėdamas nei dalių nei ribų, Jis neturi jokio sąryšio su mumis. Todėl mes tiesiog negalime žinoti, nei Kas Yra Jis, nei to ar Jis išviso Yra.

   Esant tokioms aplinkybėms, kas gi imsis spręsti tokį sudėtinga klausimą? Be abejo tik ne žmogaus išmintis, nes mes neturime su Dievu jokio sąlyčio.

  Todėl išnagrinėkime ši klausimą matematiškai ir pasakykime: Dievas yra, ar Dievo nėra.

   Kurį teiginį mums priimti? Protas čia ne prie ko, jis šiame klausime nieko nuspręsti ne gali. Mus ir Dievą skiria bekraštis chaosas. Šio chaoso pakraštyje žaidžiama partija, kurios baigtis yra mums nežinoma. Už ką jūs pastatytumėte? Dar kartą primenu, protas čia ne prie ko, jis negali parodyti mums sprendimo. Todėl net nedrįskite sakyti, kad tas kas padaro bet kurį pasirinkimą, suklydo, kadangi niekas to negali žinoti iš anksto.

   Esmė yra tame, kad būtent šioje gyvenimo partijoje mums nori ne nori, bet reikia padaryti pasirinkimą, nes ne mūsų valioje žaisti ją ar ne žaisti. Kokį gi pasirinkimą jūs padarysite?

   Kadangi pasirinkimą jūs privalėsite padaryti, tuomet reikia palyginti laimėjimą ir pralaimėjimą.

   Jei pasirenki tai, kad Dievas yra ir gyveni pagal Jo nurodymus, tuomet jai tu teisus ir Jis yra, po mirties tu laimi amžinybę ir rojų. O jeigu Jo nėra, tu nieko neprarandi, nes nieko yra nieko.

   O jeigu tu gyvenime pastatei už tai, kad Dievo nėra, tuomet po mirties, jeigu tu teisus ir Jo nėra, tu vis vien nieko ne laimėsi, nes nieko yra nieko. Bet štai jei Jis yra, tuomet tu prarandi VISKĄ!!!

p.s.   Tik kvailys gali rizikuoti viskuo, nelaimint už tai nieko.


Aksiomos


Kaip neišvengiama mirtis,

Taip išdidieji neišvengs žlugimo.

Romieji išdidžius valdys,

Stiprieji lenksis nuolankiesiems.


Įžūlios akys ašarų pritvinks,

Kieti sulūš,

Savim pasitikintys išmaldos prašys,

Galingieji bejėgius garbins.


Kas neišvengiama to nepakeisi.

Todėl kas daro vien tik tam,

Kad "bent kažką" daryt,

Tas krauna turtą priešams.


Palaukti ir stebėti protingiau,

Nei erzelį sukėlus,

Tuščiai jėgas švaistyt be tikslo.

Juk potvynio su šaukštu nestabdysi?


Yra tvarka nekintamai tvari,

Pasėsi vėją, pjausi vien tuštybę.


Su broliška meile ir rūpesčiu


Išlikti gali tik savo silpnuosius narius ginanti tauta.

  Ar dar gyva Deimantė? 





2021 m. sausio 20 d., trečiadienis

Kaip Dievas bendrauja su kiekvienu iš mūsų asmeniškai?

  


Atsitikimas jūroje.

 Po sočios vakarienės laivo restorane pakilau pas save į kajutę ir kaip įprasta atsiklaupiau maldai. Ilgai negalėjau susikaupti. Nežinojau kas yra, gal per soti vakarienė, o gal pastoviai į mintis įsibraunančios abejonės dėl savo Dievoieškos? Niekaip negalėjau nuvyti minties, jog mūsų besimeldžiančių prašytojų, šlovintojų, vekšlentojų ir aikčiotojų yra keli milijardai vienu metu. Na kokiu gi būdu Dievas, koks Jis be būtų Visagalis, gali mus išgirsti ir tuo labiau atsakyti į mūsų maldas? Taip klūpodamas ir mąstydamas pažvelgiau į iliuminatorių, kuriame apsiniaukęs vakaro dangus ir ramiai banguojanti jūra sudarė neįtikėtinai didingą vaizdą. Šitaip žiūrėdamas, mintyse kreipiausi į Jėzų Kristų:

   "Viešpatie, jei Tu Esi ir mane girdi, atsakyk man aiškiai, kokiu būdu Tu bendrauji su visais mumis?"

  Man vis dar žiūrint pro iliuminatorių, debesys prasiskleidė ir pasirodė besileidžianti saulė, o nuo jos, vandeniu link manęs, nusitiesė raibuliuojantis šviesos takelis. Takelis ėjo tiesiai į mano iliuminatorių, jis buvos skirtas man vienam. Laive, turbūt, dar kelios dešimtys (o gal šimtai) aklių stebėjo besileidžiančią saulę per iliuminatorius arba stovėdami ant denio, bet šitas vienintelis takelis buvo skirtas ne jiems, o man. Jie nematė MANO ŠVIESOS TAKELIO, o aš nemačiau tų takelių kurie buvo skirti jiems. 

TAI BUVO MANO ASMENINIS ŠVIESOS TAKAS.  Jūroje ne buvo daugelio takelių, bet TIK VIENAS ir tas vienas takelis stebuklingu būdu driekėsi link kiekvieno žiūrinčio, nesvarbu kur jis stovėtų.

  Nusišypsojau padėkojęs Dievui už tokį akivaizdų ženklą ir su ramybę sieloje atsidaviau karštai padėkos maldai.

p.s.    Visada prisiminkite broliai ir seserys, nėra milijardų šviesos takelių, yra tik vienas ir jis skirtas tam, kas stebi, kas neužsikietina pasaulietinėje tuštybėje ir nėra užsimerkęs. Tas takelis yra Jėzus Kristus ir Jis siųstas tik tau vienam. Svarbu neužsimerk ir priimk tą dovaną, bendrauk su Visagaliu Dangaus ir žemės Sutvėrėju asmeniškai per Jo Sūnų Jėzų Kristų. Nes tik Kristus yra kelias, tiesa ir gyvenimas ir Jis IŠ TIESŲ yra GYVAS Dievas, Vienas Dievas kuris yra Trejybėje. Dievas Tėvas, Dievas Sūnus ir Dievas Šventoji Dvasia. Bet tai ne trys dievai, o Vienas kuris mums žmonėms visa pilnatve apsireiškė Jėzuje Kristuje - Įsikūnijusiame Dievo Žodyje.

 Patikėkite Dievo Žodžiu ir gyvenkite Jo malonėje.


Te Viešpaties ramybė būna su jumis visais.


 Amen

2021 m. sausio 17 d., sekmadienis

Beždžionių planeta


Turbūt netgi visiškai tamsus kolchozų inteligentas, parazituojantis mūsų valstybės administravimo aparate (ir jį aptarnaujančiose struktūrose), sutiks jog beždžionės kurti nesugeba. Jos gali tik beždžioniauti.


Beždžionės gali būti gudrios (kai kurios netgi labai), drausmingos, inteligentiškos, originalios, stropios, atsargios, meilios ir netgi protingos. Viskas lyg ir taip pat kaip ir pas žmogų, sukurtą pagal Dievo Atvaizdą ir panašumą, bet vienintelio išskirtinio žmogaus požymio beždžionei pritaikyti neįmanoma. Tas požymis yra išmintis. Kodėl beždžionės jos neturi? Nes išmintis yra Dievo Dvasios antspaudas Savo vaikams.

Išmintis ir beždžionė (kaip ir bet koks kitas galvijas) tai du nesuderinami dalykai. Nubeždžioniauti žiūrint į žmogų galima bet ką, išskyrus išmintį. Tik išmintis suteikia galimybę kūrybai. Aš čia nekalbu apie tas iškreiptas beždžioniavimo grimasas, kurias šiuolaikiniai „kūrikai“ kažkodėl vadina „kūryba“. Beždžionių keverzonės, dainuškos, teplionės, konstravonės, organizavonės, politikavonės, mokslavonės, teisėjavonės ir sapalionės turi vieną labai aiškų bruožą, tai įvairių beždžioniavimų samplaika, kuri neturi nei esmės, nei tikslo nei prasmės (labai geras tokios samplaikos pavyzdys tai gausios, brangios ir kas kart kitokios mūsų valstybės ateities strategijos).


Ar jums ne keista, kad dabartiniai mokslininkai t.y. mūsų „planetos smegenys“, dalies žmonijos viltis ir autoritetai, beveik sutartinai kildina save iš beždžionių ir niekina Dievo kūrybos tikėjimą. Visi mūsų vadovėliai perpildyti pasakojimais kaip beždžionės po truputį tobulėjo, tiesino stuburą ir pagaliau, tapo „mąstančiomis beždžionėmis“ (homo sapiensais) t.y. pradėjo valdyti pasaulį. Kadangi jie taip save vadina, tai ir aš nenusikalsiu toliau tekste vadindamas bedievius taip, kaip jie patys save įvardina, t.y. tiesiog protingomis beždžionėmis arba, kad būtų paprasčiau beždžionėmis.


Jūs manote dabartiniai universitetai ir kitos mokymo įstaigos suteikia išminties pažinimą, pakelia žmogų iš tamsybės į šviesybę? Juokaujate. Ten iš žmonių gamina beždžiones. Nustato joms dresūros programas, atrenka labiausiai pasiduodančias dresūrai (perspektyvias), jas ilgai ir kryptingai dresiruoja, o už paklusnumą suteikia, pora niekučių (tuščius titulus, porą gražiai atrodančių popiergalių) paėsti ir narvą. Labiau išdresiruotos beždžionės turi geresnius narvus ir pašarą, kitos prastesnius. Bet viena pas visas beždžiones gyvenime yra vienoda, jos neturi pasirinkimo laisvės ir negali priimti savarankiškų sprendimų. Ko jas išmoko zoologijos sode (universitete) taip jos ir elgiasi, priešingu atveju prarastų blizgučius, pašarą ir narvą.


Mūsuose labiausiai išsiskiriantis, gerai dresiruotos beždžionės bruožas yra posakiai „o ką pasakys užsieniečiai?“, arba kitas „o štai estai nusibeždžioniavo pas save pirmi kažką, reiškia ir mes taip turime elgtis (beždžioniauti)“, ir dar „nereikia išradinėti dviračio kuris jau išrastas“ ir pan.. Taip beždžionės ir vaikus savo moko, beždžioniauk stropiau vaikeli, kaip vat tie dėdės daro, tada ir narvą švarų turėsi ir paėsti laiku įmes.


Žmogus išmintingai stebėdamas aplinką niekada neperima aklai visko ką mato (nebeždžioniauja), o protinga ir stropi beždžionė viską daro lygiai taip pat kaip mato pas kitus, todėl pastoviai papuola į bėdas. Kai prasideda bėdos, beždžionės niekada nesiteisina. Juk jos geriausiame Lietuvos arba pasaulio zoologijos sode (universitete) gavo dresūrą ir popiergaliai pas jas geriausio dresuotojo parašu padabinti. Kadangi pas beždžiones niekada nieko doro nesigauna padaryti, jos pradeda vaitot, - „mūsų tautos mentalitetas ne toks“, „mūsų tauta dar nedaugo iki vakarietiškų beždžionių lygio“, „kalta ne beždžionė, kalta sistema“ ir pan.


Prašvietos laikotarpio priešaušryje (beždžionių įsigalėjimo pradžioje) Venecijos plikbajoris Kazanova savo memuaruose dalinosi įspūdžiais iš Jekaterinos dvaro. Vienas iš įspūdžių buvo Rusijos imperijos aukštuomenės filosofinis disputas (išminties meilės-pažinimo pokalbiai). Jis stebėjosi tuo, kad visas disputas vyko Voltero sapalionių pagrindu. Tie kas vaizdavosi esąs apsišvytines, kildino savo pažinimą iš Voltero, darė iš jo minčių išvadas, apibendrinimus, tų išvadų pagrindu formavo savo pasaulėžiūrą ir derino sprendimus. Pasileidėlis Kazanova nesuprato, kodėl dvariškiai ir pati Jekaterina visiškai nekreipė dėmesio į gylį t.y. iš kur Volteras ėmė savo minčių apibendrinimus ir ar tie žmogaus apibendrinimai nebuvo tiesiog klaidingi. Kazanova rašė, kad Voltero samprotavimai buvo priimami kaip išbaigtoji esmė, pamatas tolesnei pasaulėžiūrai, nuo kurios buvo pradėta statyti nauja samprata.


Manau, šie Voltero minčių padėti pamatai ir ant jų pradėta statyti visko kas užsienietiška beždžioniavimo filosofija, galu gale ir atvedė Rusiją į baisią tragediją. Biblija moko: Taip sako Viešpats: 'Prakeiktas žmogus, kuris pasitiki žmogumi ir laiko kūną savo stiprybe, kurio širdis nutolsta nuo Viešpaties“ ir „Palaimintas žmogus, kuris pasitiki Viešpačiu, kurio viltis yra Viešpats!“. Atsitraukė Rusai nuo Dievo jiems duotos stačiatikybės, pradėjo beždžioniauti užsienietiškų plevėsų fantazijas ir vizijas ir ... žlugo. Abejoju ar dabartinė Rusija dar atsigaus, nes vakariečių beždžioniavimas Rusijoje, yra tiesiog totalus visose gyvenimo srityse.


Vienas išmintingas žmogus žemaitis, mano mamos tėviškėje, pasakė įdomią mintį:


„Ar žinai Vladai, kaip iš mūsų kaimo siųsdavo į mokslus vaikus? Pamatydavo, kad vaikutis niekam tikęs, nesugeba elementarių dalykų padaryti, o juk savas vaikas, gaila nors ir netikša. Kur jį dėti? Į mokslus jį, ten vis vieną duonai ir vandeniui užsitarnaus. Ankščiau kol tų netikšų buvo mažai, žmonės juos galėdavo be vargo maitinti, bet dabar jų priviso devynios galybės ir taip mums ant sprando užsėdo, kad kvėpuoti nebėra kaip.“


Net pasimečiau, kaip paprastas kaimo žmogus aiškiai, išmintingai ir paprastai išdėstė parazituojančių beždžionių populiacijos augimo vieną iš priežasčių. Kuo toliau tuo tų beždžionių (specialistų) daugiau ir joms visoms reikia ėsti. Beždžionės gudrios todėl labai greitai susigaudo kaip ėdalo sau ir savo palikuonims susiorganizuoti. Pastebėjo padarai, kad nuo Dievo atsitraukusi žmonija paniškai bijo ligų, ir čia pat prasidėjo, kiaulių, varnų, sliekų gripo epidemijos pavojai. Negudrus ėjimas o ėdalas (pinigai) krenta kaip gausus bananų derlius beždžionėms nieko neveikiant. Beždžionėms nesvarbu prie ko tai atves tuos ką jie valdo, svarbu, kad pačioms ėdalo būtų daugiau.


Lietuvos beždžionės taip pat nesnaudžia ir godžiu gudrumu nedaug nuo savo užsienietiškų gentainių atsilieka. Pristeigė parkų, draustinių, visokių ribojimų ir normatyvų, licenzijų ir reglamentavimų. Prie kiekvienos beždžioniškos veiklos daug jų minta, storėja ir savo populiaciją gausina. Lietuvoje žmogus, be beždžionės leidimo, net pavėsinės savo nuosavoje žemėje pasistatyti negali. Džiūgauja beždžionės, kad žmonės tapo tokie kvaili ir atsitraukdami nuo Kristaus, leidžiasi beždžionių valdomi.


Kodėl pas vakarietiškas beždžiones vis dar šis bei tas gaunasi? Nes jų gaujos vadai turėjo galimybę mokytis iš žmonių esančių bažnyčioje. Jos ankščiau taip pat beždžioniavo žmonių elgesį prisimesdamos jog garbina Kristų, bet vėliau pagalvojo, kad jos sugebės pačios išsiversti. Pradėjo mokyti (veisti) tokių pačių protingų beždžionių gaujas visame pasaulyje. Jos vaikšto pasipūtusios, vaizduojančios jog viską supranta ir žino, manosi atnešusios pasauliui šviesą ir gerovę net nesuvokdamos, kad jų beždžioniavaldžios vaisius bus totalus visų juos sekančių ir jų valdžiai pasiduodančių žlugimas.


Žmonijos padėti galima apžvelgti vienos šeimos pavyzdžiu. Tėvai taupiai ir išmintingai gyvendami sukaupė turtą ir paliko jį savo berazūmiams vaikams. Tie kvaileliai pradeda elgtis palaidžiai ir švaistyti visą turtą. Pradžioje (porą metų) jie atrodo protingi ir turtingi, niekina tėvus kurie jų manymu „nemokėjo gyventi“, bet po kiek laiko realybė smogia negailestingai ir tokie „protinguoliai“ vaikšto po konteinerius ieškodami iš ko pramisti. Tas pats ir su žmonija. Tūkstantmečiais kaupta išmintis ir sugebėjimas gyventi Dievo akivaizdoje iššvaistomas per porą šimtų metų. Jeigu blaiviai pasižiūrėtumėte į tai kaip beždžionės elgiasi, jūs suvoktumėte, kad tai niekas kitas, kaip degradacija. Savęs ir jiems pavaldžių žmonių naikinimas vardan nieko, vardan savo beždžioniškų įsivaizdavimų ir kas svarbiausia ėdalo (pinigų) gausos.



p.s. Viskas vyksta taip, kaip moko Biblija. Apaštalas Petras kalbėjo: ‚Pirmiausia žinokite, kad paskutinėmis dienomis pasirodys šaipūnai, gyvenantys savo geiduliais ir kalbantys: 'Kur Jo atėjimo pažadas? Juk nuo to laiko, kai užmigo protėviai, visa pasilieka kaip buvę nuo sutvėrimo pradžios'. Mat jiems, to norintiems, yra paslėpta, kad nuo seno buvo dangūs ir žemė, iš vandens ir per vandenį sutvarkyta Dievo žodžiu. Todėl ir ano meto pasaulis žuvo, vandeniu užtvindytas. O dabartiniai dangūs ir žemė tuo pačiu žodžiu palaikomi ugniai, saugomi teismo dienai ir bedievių žmonių žuvimui.“

Kiekvienas iš mūsų turi laisvą pasirinkimą ar pasitikėti Kristumi, ar protingomis beždžionėmis. Reikia žinoti tik vieną, kad nei vienas žmogus neturi išminties, ją turi tik Dievas. Jis yra išminties besąlyginis Savininkas, todėl kaip Savininkas, Jis jos atseikėja (paskolina) Savo žmonėms tiek kiek Pats nusprendžia. Nei vienas iš žmonių negali savintis išminties, lyg tai būtų jo asmeninis nuopelnas ar pasiekimas. Tai yra dovana, už kurią žmogus turi būti dėkingas. Taip pat Dievo tiesa yra ta, kad kiekvienas žmogus turi teisę gauti šią dovaną nemokamai ir neužtarnautai. Žmogui suteikta laisva ir nevaržoma teisę pasirinkti savo gyvenime ar pamėgdžioti beždžiones ir mėgautis jų abejotina draugija, ar atmetus kvailystę ateiti pas Kristų. Jis tavęs laukia ir tiktai Jo draugijoje tu būsi žmogumi, žmogumi kuris sukurtas pagal Dievo atvaizdą ir panašumą. Žmogumi kuris turi Kristaus malonę išmintį ir Jo rūpestį visais tavo reikalais.


Su broliška meilę ir rūpesčiu



2021 m. sausio 14 d., ketvirtadienis

New World Order. Viskas nauja, tai tiesiog pamiršta sena.

 


Viskas kas pristatoma kaip nauja, tai tiesiog pamiršta sena.

 Jau buvo "seno pasaulio dekonstravimas ir naujo pasaulio statybos". 

 Naują žmogų, specialiuose perauklėjimo kalvėse, auklėjo ir rūpinosi jo teisingu požiūriu į NAUJĄ PASAULĮ. Link to pačio viskas juda ir dabar. 

Šiame filme parodytos gulaguose buvusių žmonių kortelės, kuriuose buvo pažymėti kaltinimai. Siaubinga matyti kas buvo, dar siaubingiau yra jausti jog visa tai ateina su nauja jėga. 

DIDYSIS PERKROVIMAS. Nauji beveidžiai žmonės su antsnukiais, be šeimų, be tautos, be bendruomenės ir netgi be lyties, jų pas naujajį HOMO-GLOBALIKUSĄ bus net 72. 




2021 m. sausio 13 d., trečiadienis

Tėvai valgė rūgščias uogas, o vaikams dantys atšipo.

      1991-aisiais man ėjo septyniolikti metai. Puikiai pamenu kaip tos dienos vakarą savo kambaryje skaitydamas knygą išgirdau pabūklų šūvius. Mes gyvenome kitoje Vilniaus dalyje, netoli geležinkelio stoties. Tai pakankamai toli nuo Televizijos bokšto, bet tankų šūviai buvo tokie galingi, jog pradėjo drebėti langai.

Nedelsiant įsijungiau televizorių ir išgirdau paklaikusios Lietuvos televizijos diktorės pranešimą jog bokštas šturmuojamas. Po kiek laiko transliacija nutrūko. Užplūdo kažkokia keista jausmų kakofonija, kurioje tarpusavyje maišėsi neviltis, ryžtas ir pyktis.

Nubėgau pas tėvus.

Įsirėžė atmintyje visa išbalusi mama, kuri nervingai rūkydama, skambino į Maskvą visais turimais telefonais ir pasimetusiu bei trūkčiojančiu balsu bandė pasakoti, kas dedasi Vilniuje. Vėliau kai baigėsi pažįstamų telefonai, ji tik kaitaliojo numerių skaičius, skambino nesvarbu kam Maskvoje ir verkdama kartojo: „Нас тут в Вильнюсе убивают солдаты, делайте что нибудь“ (mus čia Vilniuje žudo kareiviai, darykite ką nors). Ilgai negalvojęs, aš griebiau guminę milicininkų lazdą ir didelį naro peilį geležiniame dėkle, užsimečiau striukę ir jau buvau beišbėgantis laukan, bet mane sustabdė tėvas. Jis buvo ramus, rimtas ir susirūpinęs.

„Tu niekur neisi“, - toks buvo jo griežtas ir nepripažįstantis prieštaravimų karininko įsakymas. „Net nebandyk manęs laikyti“, - lygiai tokiu pačiu tonu pareiškiau aš ir pastūmęs jį į šoną nubėgau „kovoti už tėvynę“.

Bokštas jau buvo užimtas, todėl nurūkau tiesiai prie Seimo. Žmonių buvo tiek daug, kad visur aplinkui Seimą ir beveik visas Gedimino prospektas buvo užtvindytas minios. Įsiminiau vieną detalę. Man pasirodė, kad buvo labai daug moterų su vaikais. Aš dar pamąsčiau, kad jeigu prasidės gatvių kova, kaip reikės apsaugoti tas motinas ir jų vaikus.

Ant Seimą juosiančių namų stogų, buvo pilna žmonių, kurie garsiai šaukė: „Tankai, tankai važiuoja link Seimo“. Po tokio šūksnio milžiniška minia, kaip gyvas organizmas, pradėdavo instinktyviai trauktis nuo Seimo. Tada nuo stogų pasigirsdavo: „Jie nuvažiavo į kitą pusę“ - ir minia vėl bangomis šliūkštelėdavo atgal Seimo link.

Dar paliko įspūdį žmonių broliškumas. Visi buvo susirūpinę, rimti ir susikaupę. Kažkokia senutė dalino bandeles ir pilstė iš termoso arbatą. Visi buvom kaip didelė šeima, broliai ir seserys, kurie pasiryžę kovoti už save ir savo namus.

Šiaip ne taip prasibroviau prie Seimo. Įėjimą saugančių savanorių paprašiau mane taip pat įrašyti į savanorius. Stovintys vyrukai nužvelgė mane ir paklausė, kiek man metų. Sumelavau, kad aštuoniolika. Kažkuris pasakė, kad nemeluočiau, tada prisipažinau, kad man bus septyniolika metų, bet tai yra nesvarbu, nes aš pasiruošęs ginti tėvynę. Kažkas paklausė, ar turiu ginklą. Parodžiau savo peilį ir guminę lazdą. Pamatę mano ginkluotę vyrukai prarado bet kokį susidomėjimą ir pasakė, kad jie neturi teisės priimti nepilnamečių.

Taip nutrūko, mano neprasidėjusi Lietuvos savanorio karjera.

Net nesitiki, kad praėjo jau trisdešimt metų. 

Nužvelgus, kas padaryta per tuos metus, pašiurpsti. Tie žmonės, kurie kovojo su sistema, yra totaliai paniekinti, o sugriautos sistemos beverčiai parazitiniai sraigteliai tarpsta ir bujoja. Dalinasi apdovanojimus už "slaptas kovas priešo viduje". Kolchozų nomenklatūra, jų sūneliai ir anūkėliai nesivaržydami mėgaujasi savo nebaudžiamumu ir galia, kuri dar didesne nei jie turėjo ankščiau. Lietuvių tauta jau baigiama išstumti iš savo žemės. Totalios informacinės zombinimo kompanijos pagalba, didelė dalis žmonių laipsniškai daromi kažkokių užsienietiškų finansinių struktūrų amžinais vergais. Įstatymais, reglamentavimais ir draudimais naikinamas tautos verslumas, sąmoningai ar ne, žmonės daromi bebalsiais vergais su antsnukiais. 

Būtent todėl, kyla keli klausimai:

Kur dingo tas mūsų broliškumas? Kur išgaravo mūsų ryžtas kovoti už savo šalį ir jos ateitį? Ir pagaliau, kur yra ta valstybė, dėl kurios mes stovėjome prie Seimo? 

   Mes vėl naujame "SOJŪZE", nebeliko mūsų pinigų, Lietuvos įstatymai vėl yra žemesniame lygyje nei mus okupavusios "viršvalstybės" teisinės normos. Šeima paniekinta, kaimas sunaikintas, bažnyčios kaip ir bolševikų laikais uždarytos, totali kontrolė, policijos sadistų orgijos. Mūsų vaikai dabar priklauso "vaikų teisių iškrypėliams", todėl kiekviena šeima dreba tik išgirdusi jog jais "domimasi ir nori teikti paslaugas". Greitai net ir tie kas neturi vaikų, bet beprotiškai myli savo naminį gyvūnėlį taip pat bus priversti drebėti, nes jau parengtas "Gyvūnų teisių kontrolieriaus tarnybos įstatymas". Jau parengtas šulinių ir vandens gręžinių nacionalizavimo įstatymas. Senovines girias jau baigia išnaikinti, nors paprastas žmogus savo kieme net šakos neturi teisės be leidimo nusikirsti. Parduotuvėse vien chemija ir nuodai, o pas paprastą kaimo žmogų nieko neberasi, nes smulkus ūkininkas tiesiog negali šerti visų tų priperėtų kontrolierių ir tikrintojų. Kiekvienas Lietuvos žmogus privalo mokėti naujiesiems mūsų kūnų savininkams niekur pasaulyje nepraktikuojamą VERGYSTĖS MOKESTĮ - PSD, vien už tai, kad jis egzistuoja. 

  Kažkada kai griuvo sovietai, per panorama kalbėjo laisvais patapę mūsų naujieji valdytojai. Man įsiminė tokia frazė: „Mes Lietuvos gamyklose laisvai galime gaminti net raketas kosmosui užkariauti, bet kam jų reikia?“. 

  Tik tapę nepriklausomi, mes turėjome neįtikėtiną ekonominį potencialą, o kas iš jo liko? Turėjome DIDŽIAUSIĄ PASAULYJE žvejybos laivyną, Lietuva užvaldžiusi gauja jį sunaikino, nes pasirodo "niekam pasaulyje tos žuvies ne reikia". Turėjome DIDŽIAUSIUS PASAULYJE jūrinius keltus, įrašytus į Gineso rekordų knygą, pusglušiai pardavė Danams už vieno sraigto kainą, kartu su visa infrastruktūra ir apyvartinėmis lėšomis. Turėjome GALINGIAUSIĄ EUROPOJE atominę elektrinę, kuri gamino elektrą po 4 centus už kilovatą, Auštrevičiniai mulkiai ją uždarė ir dabar perka elektrą iš tos pačios Rusijos dešimt kart brangiau. Didžiausią regione naftos gamyklą  pradžioje padovanojo Rusijos Oligarchų Bumgardnerių šeiminėlei (Kurie nusipirko JAV kompanijos WILIAMS pavadinimo frančizę), vėliau banditėliui Chodorkovskiui, o  kai šie viską iš šios įmonės (ir mūsų bendruomenės) išspaudė, tada kaip nereikalingą skudurą pametė lenkams. 

Revoliucijas daro idealistai, o jos vaisiais naudojasi niekšai? Revoliuciją padarėm mes – Lietuvos žmonės, bet atsakykite sau, kas pasinaudojo šios revoliucijos vaisiais?

Biblija mus moko, kad visos valdžios nuo Dievo. 

Ta proga aš prisiminiau vieną pasakojimą, kuomet prieškariu, sovietų Rusijoje, vieną seną stačiatikių kunigą trėmė į Sibirą. Dokumentus tvarkantis enkavėdistas pašiepiamai mestelėjo senoliui: „Juk tavo Biblija moko, kad visos valdžios nuo Dievo. Logiškai mąstant ir mūsų valdžia Dievo pastatyta, todėl tu turi ne tik paklusti mums bet ir melstis už mus.“

Į tai senolis atsakė: „Taip tu teisus, visos valdžios Dievo pastatytos, bet jūsų valdžia duota mums už nuodėmes“.

p.s. Pabaigai mažas eilius apie Lietuvos kaime merdintį senuką:


Senukas arba “niekas nenorėjo likti“


Merkias akys, vėjas pučia, 

Už langų klaiki pūga, 

Mano sodžius jau sugriuvęs, 

Tai naujoji Lietuva. 


Infantilai valdo kraštą, 

Vyrų čia seniai nėra. 

Užsieniečiai drasko tautą, 

Bobų pilna valdžioje. 


Vienas aš šaltoj sodyboj, 

Nuotraukas senas vartau, 

Ten - krikštynos ir veselės, 

Čia - klaikioji vienuma. 


Merkias akys, vėjas pučia, 

Televizoriuj drama, 

Vėl kažkokios meno žvaigždės, 

Bunkės, šmonkės, jų kova. 


Mirksi Lenino lemputė, 

Sofa Brežnevo laikų, 

Iš ekrano politrukai, 

Suokia kaip gyvent gražu.


Su broliška meilę ir rūpesčiu


2021 m. sausio 10 d., sekmadienis

Autoritarinėje Baltarusijoje "Veltėdžių mokestis" panaikintas dar 2018 metais, o "Laisvoje" ir "demokratiškoje" Lietuvoje vergystės mokestis (PSD) didėja kas metai.











   



     Visas "civilizuotas" pasaulis juokėsi jog Aleksando Lukašenkos valdomoje Baltarusijoje buvo įvestas taip vadinamas "veltėdžių mokestis". 

   Šį mokestį turėjo mokėti visi ekonominiame gyvenime nedalyvaujantys šalies piliečiai, nepriklausomai nuo jų gaunamų pajamų. Kiek buvo pašiepiamų straipsnių ir komentarų, nes tai buvo iš esmės mokestis už savo kūną t.y. išvertus į paprastą kalbą - VERGO MOKESTIS šeimininkui vien už tai jog tu gyveni ir kvėpuoji. 

   Nesvarbu, tu gyveni miške, misdamas žolėmis ir gyvendamas iš to ką surandi, ar esi benamis gyvenantis gatvėje ir mintantis iš konteinerio, ar šiaip anti-sisteminis disidentas, kurį valgydina ir priglaudžia jo draugai, TU PRIVALAI MOKĖT ŠEIMININKUI. 

   Tai buvo pagrįstai kritikuojamas vergų mokestis visiškai nederantis su civilizuotu, laisvų žmonių bendrabūviu. 

  Aleksandras išgirdo kritiką, susiprato ir 2018 metų Sausio 25 dieną šis mokestis buvo panaikintas, pakeičiant jį socialinių garantijų netekimu (komunaliniai mokesčiai, valstybinės paslaugos ir pan.) jei žmogus nedalyvauja valstybės ekonominiame gyvenime (paprasčiau sakant niekur ne dirba). 

  O kaip gi laisvoje ir demokratiškoje Lietuvoje? Kadangi su Baltarusija esame bendros istorinės praeities vaikai. Mūsų vadovai įgyvendindami "gerąją kaimynų patirtį" taip pat įvedė "veltėdžių mokestį" - Privalomą Sveikatos Draudimą.  

   Kadangi šio mokesčio įgyvendinimas įvyko valdant Daliai Grybauskaitei, žmonių sąmonėje šis mokestis iškarto įgavo pavadinimą - PySDos mokestis. 

  Diktatoriška Baltarusija panaikino "vergo mokestį", o Laisvoje Lietuvoje PySDos mokestis gyvuoja ir auga kas metai. 

p.s.  Šiai dienai kiekvienas Lietuvos vergas privalo mokėti 508,55 eurus (42,37x12) už savo kūną, vien todėl, kad jis kvėpuoja.  Nesvarbu, tu gyveni miške, misdamas žolėmis ir gyvendamas iš to ką surandi, ar esi benamis gyvenantis gatvėje ir mintantis iš konteinerio, ar šiaip anti-sisteminis disidentas, kurį valgydina ir priglaudžia jo draugai, TU PRIVALAI MOKĖT ŠEIMININKUI. 

p.s.s. Beje, pavyzdžiui mūsų brolių Latvių ir Lenkų bendruomenėse jokių privalomų PSD atitikmenų, nedalyvaujantiems ekonominiame gyvenime žmonėms nėra. Žinau asmeniškai, nes turiu daug giminių ir pražystamų žmonių pas kurios domėjausi. Vergo mokesčio taip pat nėra ir mano dabartinėje gyvenamoje vietoje, Britanijos Karalystėje. Kiek teko klausinėti žmonių iš kitų šalių, tokio VERGIJOS mokesčio kaip yra Lietuvoje, nėra netgi totalioje diktatūroje - ZIMBABVĖJE. 

Su broliška meilę ir rūpesčiu

2021 m. sausio 9 d., šeštadienis

Vergo kūnas priklauso šeimininkui.

 


 Principium:  Dabartinių priverstinių testavimų ir galimų priverstinių vakcinavimų akivaizdoje mes tiesiog turime prisiminti, jog su laisvo žmogaus kūnu niekas nieko daryti neturi teisės be jo leidimo, o su vergų kūnais visada yra daroma tai ko nori šeimininkas. Kiša visokius testus, leidžia visokius skysčius ir pan. 

 

  Žmogui visada svarbu žinoti ar jis teisingai elgiasi ar ne. Šis žinojimas neateina savaime, turi būti tam tikri atspirties taškai tam, kad įvertinti aplinkybes ir priimti teisingus sprendimus kiekvienoje konkrečioje situacijoje. Kas tie orientyrai? Be abejo patirtis. Vaikas iki tol negali teisingai vertinti aplinkos kol jis ne įgauna patirties. Žmogus nustoja būti vaiku tik tuomet, kai jo turima patirtis leidžia savarankiškai įvertinti aplinką ir atitinkamai elgtis.

  Mūsų mokytojas Jėzus Kristus perspėjo, jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę. Kodėl jis taip perspėjo žmones, kurie jau buvo suaugę ir turėjo mokymą, tarnystes ir patirtį kurioje gyveno? Viskas labai paprasta. Suaugęs žmogus, turintis patirties, nenori mokytis. Jis atmeta tuos kas bando jį paprotinti ir pats stengiasi savo patirties pagrindu protinti kitus. Todėl tokiems žmonėms, bet koks mokymas yra beprasmis, jie sustabarėja. Jų širdys tampa kietos. Tuo tarpu žmogus kuris atsiverčia nuo sustabarėjimo ir atveria širdį Dievo mokslui, kas dieną gauna malones ir patirtis, kurios eina per tūkstantmečius ir neleidžia nuklysti į lankas. Dievas Pats Asmeniškai paima tave už rankos ir veda tavo gyvenimo keliu. Kaip mažą vaiką. Perspėdamas apie duobes ir nelygumus.

  Švento Rašto skaitymas turi savo prasmę tik tuomet kai žmogus tiki Jėzumi Kristumi, priešingu atveju jis nieko negaus. Maldoje mes klausiame Dievo, skaitydami Šv. Raštą mes gauname atsakymą.

  Šiandien siūlau paskaityti Biblijos Nehemijo knygos ištrauką, pasakojančią apie tai kaip jautėsi vergais tapę Izraelitai, kurie grįžo po tremties į Jeruzalę.

Nehemijo knyga 9 skyrius (K.Burbulio vertimas): 

    Šio mėnesio dvidešimt ketvirtą dieną izraelitai susirinko pasninkaudami, apsivilkę ašutinėmis ir apsibarstę galvas žemėmis. Izraelio palikuonys atsiskyrė nuo visų svetimtaučių ir sustoję išpažino savo nuodėmes bei tėvų nusikaltimus.

  Stovėdami savo vietose, jie ketvirtį dienos skaitė iš Viešpaties, savo Dievo, įstatymo knygos, o antrą dienos ketvirtį išpažino savo nuodėmes ir, parpuolę ant žemės, garbino Viešpatį, savo Dievą. Ant paaukštinimo stovėjo levitai: Ješūva, Banis, Kadmielis, Šebanija, Būnis, Šerebija, Banis ir Kenanis ­ir garsiai šaukėsi Viešpaties, savo Dievo. Levitai Ješūva, Kadmielis, Banis, Hašabnėja, Šerebija, Hodija, Šebanija ir Petachija sakė:

   “Atsistokite ir šlovinkite Viešpatį, savo Dievą, per amžių amžius. Tebūna palaimintas Tavo šlovingas vardas, kuris išaukštintas virš visokio palaiminimo ir gyriaus”.

   Ezra meldėsi:

   “Tu, Viešpatie, esi vienintelis. Tu sutvėrei dangų, dangaus dangų ir visą jų kareiviją, žemę, jūras ir visa, kas jose. Tu visa tai palaikai, ir dangaus kareivijos garbina Tave. Tu, Viešpatie, esi Dievas, kuris išsirinkai Abramą, jį išvedei iš chaldėjų Ūro ir davei jam Abraomo vardą. Patyręs, kad jis Tau ištikimas, padarei su juo sandorą, kad jo palikuonims duosi kraštą kanaaniečių, hetitų, amoritų, perizų, jebusiečių ir girgašų. Tu ištesėjai savo žodį, nes Tu esi teisus. Tu matei mūsų tėvų priespaudą Egipte ir išgirdai jų šauksmą prie Raudonosios jūros. Tu darei ženklų ir stebuklų faraonui, jo tarnams ir visiems jo krašto žmonėms, nes žinojai, kaip jie didžiavosi prieš juos. Taip Tu įsigijai vardą, kaip yra ir iki šios dienos. Tu perskyrei jūrą prieš juos, ir izraelitai perėjo sausuma per jūrą, o jų persekiotojus atidavei gelmėms kaip akmenį šėlstančioms bangoms. Debesies stulpu vedei juos dieną ir ugnies stulpu nušvietei naktį jiems kelią, kuriuo jie turėjo eiti. Tu nužengei ant Sinajaus kalno ir kalbėjaisi su jais iš dangaus; davei jiems teisingus potvarkius, tikrus įstatymus, gerus nuostatus ir įsakymus. Tu paskelbei jiems savo šventą sabatą; įsakymus, nuostatus bei įstatymus jiems davei per savo tarną Mozę. Kai jie badavo, davei jiems duonos iš dangaus, kai troško, leidai vandeniui tekėti iš uolos. Tu pažadėjai jiems, kad jie įeis į žemę, kurią Tu prisiekei jiems atiduoti. Bet jie ir mūsų tėvai elgėsi išdidžiai, sukietino savo sprandus ir neklausė Tavo įsakymų. Jie atsisakė paklusti ir neprisiminė Tavo stebuklų, kuriuos tarp jų padarei. Jie sukietino savo sprandus ir maištaudami išsirinko vadą, kuris juos parvestų vergijon. Bet Tu esi Dievas, pasiruošęs atleisti, maloningas ir gailestingas, lėtas pykti ir didžiai geras, todėl neapleidai jų. Kai jie nusiliejo veršį ir sakė: ‘Tai yra tavo dievas, kuris tave išvedė iš Egipto’, jie Tave labai supykdė. Tačiau Tu, Dieve, būdamas didžiai gailestingas, jų nepalikai dykumoje; debesies stulpas neatsitraukė nuo jų dieną nė ugnies stulpas naktį, rodydamas jiems kelią, kuriuo jie turėjo eiti. Tu davei savo gerąją dvasią ir mokei juos, maitinai mana ir girdei vandeniu. Keturiasdešimt metų aprūpinai juos dykumoje. Jiems nieko netrūko. Jų drabužiai nenusidėvėjo ir jų kojos neištino. Karalystes ir tautas Tu atidavei jiems ir paskirstei jas dalimis. Jie užėmė Hešbono karaliaus Sihono kraštą ir Bašano karaliaus Ogo žemę. Jų vaikus padauginai kaip dangaus žvaigždes ir jiems davei kraštą, kurį pažadėjai jų tėvams. Jų vaikai įėjo ir užėmė tą žemę. Tu pajungei jiems krašto gyventojus, kanaaniečius, ir atidavei juos į jų rankas su jų karaliais ir krašto žmonėmis, kad jie pasielgtų su jais, kaip jiems patinka. Jie paėmė sutvirtintus miestus, derlingą žemę, pasisavino jų namus, pilnus gėrybių, ir iškastus šulinius, vynuogynus, alyvmedžių sodus ir vaismedžių daugybę. Jie valgė, pasisotino ir pralobo. Jie džiaugėsi Tavo didžiu gerumu. Bet jie tapo neklusnūs, maištavo prieš Tave, atmetė Tavo įstatymus ir žudė Tavo pranašus, kurie įspėjo juos sugrįžti prie Tavęs; jie Tau labai nusikalto. Todėl Tu atidavei juos jų priešams, kurie juos užėmė ir pavergė. Priespaudos metu jie šaukėsi Tavęs. Tu juos išklausei ir, didžiai gailėdamasis jų, siuntei jiems gelbėtojų, kurie juos išgelbėjo iš jų priešų rankų. Sulaukę ramybės, jie vėl darydavo pikta prieš Tave. Tuomet Tu vėl juos atiduodavai į priešų rankas. Jiems atgailaujant, Tu daug kartų išklausei juos ir išvadavai iš priešų, gailėdamasis jų.Tu perspėdavai juos grįžti prie Tavo įstatymų, tačiau jie elgdavosi išdidžiai ir nepaklusdavo Tavo įsakymams, bet laužė Tavo nuostatus, kuriuos vykdydamas žmogus yra gyvas. Jie atsuko Tau nugarą ir pasiliko užkietėję. Daugelį metų Tu pakentei juos, liudydamas prieš juos per savo dvasią savo pranašuose. Jie neklausė Tavęs, todėl Tu atidavei juos į žemės tautų rankas. Tačiau dėl savo didžio gailestingumo Tu jų nesunaikinai visiškai ir neatstūmei, nes Tu esi maloningas ir gailestingas Dievas. O dabar, didis, galingas ir baisus Dieve, kuris laikaisi sandoros ir gailestingumo, pažvelk į mūsų vargus, kurie ištiko mūsų karalius, kunigaikščius, kunigus, pranašus, tėvus ir visą mūsų tautą nuo Asirijos karalių laikų iki šios dienos. Tu teisingai baudei mus. Tu buvai mums ištikimas, o mes nusikaltome Tau. Mūsų karaliai, kunigaikščiai, kunigai ir mūsų tėvai nevykdė įstatymų ir nepaisė Tavo įsakymų ir įspėjimų. Gyvendami savo karalystėje, jie naudojosi gėrybėmis, kurias jiems davei, Tavo jiems duotame derlingame ir plačiame krašte. Tačiau jie netarnavo Tau ir neatsisakė savo piktų darbų.

   Šiandien esame vergai šalyje, kurią davei mūsų tėvams ir leidai naudotis jos vaisiais ir gėrybėmis. Dabar jos derlius priklauso karaliams, kuriuos paskyrei mums už mūsų nuodėmes. Mūsų kūnai ir mūsų gyvuliai yra jų nuosavybė, su kuria jie elgiasi, kaip jiems patinka; mes papuolę į vargą.

   Todėl mes darome tvirtą sandorą ir ją užrašome, o mūsų kunigaikščiai, levitai ir kunigai ją užantspauduoja”.

 

p.s. Žydų tauta, tuo metu turėjo su kuo sudaryti tvirtą sandorą ir ją užanspauduoti. Todėl JIS apsaugojo juos ir išsprendė jų rūpesčius. Mes kiekvienas asmeniškai taip pat turime su kuo sudaryti sandorą ir ją užanspauduoti savo širdyje. Todėl negaiškite broliai ir seserys, laikas trumpas, išsigelbėti galima tik vienu keliu ir ŠIS KELIAS YRA JĖZUS KRISTUS. Kito kelio nėra. Be Jo, begsite visi su nelabųjų dvasių apsėstomis kiaulėmis link skardžio. 

Petys petin, link ateities...

Labai klaiku stebėt,

Kai legiono genama,
Link skardžio į bedugnę bėga,
Linksmai kriuksėdama banda.

Valio, pirmyn, juk mūsų daug,
Negali klysti tiek galvų!
Tu mums iš kelio pasitrauk!
Planų bendruomenės negriauk!

Na ką gi, bėkite,

Sekmės.
Petys petin,
Link ateities,
Kurią jau greit,
Už priekį bėgančių pasturgalių išvysit.

 

Su brolška meilę ir rūpesčiu

Vladimiras Troščenka




2021 m. sausio 7 d., ketvirtadienis

Nepamirškime, Kalėdos mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus gimimo šventė.

 .


Kristus Gimė Viešpatauti,
Džiūgauk girdinti tauta !!!
Atsibusk ir atgailauki,
Nes tai Dievo dovana.

Prakartėlėje, ėdžiose,
Piemenėlių apsuptį,
Kas išoriškai garbinga,
Jis paniekino Savy.

Tarp kaimiečių ir prasčiokų,
Darbininko šeimoje,
Gimė Viešpats ir Karalius
Keisk vertybes žmonija !

Nusipurtykit tuštybę,
Ir pasaulio apžavus,
Sunaikinkite puikybę,
Ir beverčius geidulius.

Amžinybė daug brangesnė
Už pasaulio niekučius,
Juk už tai kas čia vertinga,
TEN nusiperki vargus.

Dulkė dulkėmis pavirsta,
Vien tik siela amžina,
Dievo mums nuo pradžių duota,
Dievo šlovei ji skirta.

Jėzus Gimė Viešpatauti
Džiūgauk atpirkta tauta !!!
Juk su Juo tu karaliauti
Per malonę surinkta.




   Būtent tokias "purvinas", gyvulių nuseilėtas, "antisanitarines" ėdžias pasirinko mūsų Dievas kaip pirmuosius savo miego patalus. Keiskite mąstymą broliai.