Kijevo dienos ......... SUSKAIČIUOTOS.

 Šių metų Gegužės 26-31  dienomis vyko didelė šventė Ukrainos sostinėje Kijeve - "Kijevo dienos".

   Paskutinę šventės dieną, "Nepriklausomybės Maidano" aikštėje, turėjo įvykti įspūdingas dienų uždarymo renginys. Tūkstantinė minia turėjo giedoti Ukrainos himną "Jesche Polska ne zginela" ..., oi, atsiprašau - "Sche ne vmerla Ukraina" ( nors iš esmės ne svarbu, nes naujadaras - "Ukraina" tai toks pat projektas, net smulkiausiose detalėse, kaip ir prieš kelis šimtmečius senosios Lietuvos žemėse atsiradęs naujadaras "Lenkija". Arši krūva strakaliojančių priedurnių su dirbtina tapatybę, nepagrįstu honoru ir savižudiška savimone, kuriuos "nuoširdžiai" palaiko visa "progresyvios žmonijos dalis" ir kure dirbtinai sukurti vien tik tam, kad paversti savo tėvynę KŪRVA. Išvertus iš Hebrajų kalbos - GRIUVĖSIAIS. Projektas "Lenkija" beveik pavyko, iš galingos Lietuvos imperijos, per stebuklą liko tik mažas apgraužtas plotelis ir priskaldytą aibė pusšalių net nežinančių, kad jos visos ir yra LIETUVA. Todėl šiuo metu pasaulį valdančios, įvairiuose universitetuose dresiruotos, Darvino beždžionėlės nutarė neišradinėti dviračio, o tiesiog pasinaudoti pavykusiu projektu griaunant vienintelę jiems nepaklūstančią senosios Lietuvos dalį - Rusiją. Beždžionėlės turbūt neskaitė žymios Ezopo pasakėčios apie protingą asilą. Jis taip pat pasinaudojo gera patirtimi, kuria įgijo NETYČIA paslydęs upėje. Tuomet ištirpo ir sumažėjo jo druskos krovinys, todėl jam tapo lengviau nešti. Bet pakartojus ta patį SĄMONINGAI, su kempiniu maišais ant nugaros - asilas prigėrė).

    Giedant himną, iškilmingai į dangų turėjo pakilti milžiniškas Ukrainos herbas - Trišakis (tokia nevykusi Gediminaičių stulpų ir Chazarų kaganato herbo simbiozė), pagamintas iš įvairiaspalvių balionų.

  Žmonės pradėjo giedot, o herbas, herbas ... na ką čia pasakoti geriau viską pamatyti savo akimis.

  Ir dar. Žiūrint video, atkreipkite dėmesį į susirinkusių žmonių  reakciją. Jokio apgailėstavimo, tik piktdžiugiškos šypsenos žmonių veiduose. Žmonių, kuriuos jau kelis metus terorizuoja priekvaišiškais strakaliojimais, dainuškomis ir negailestingomis žudynėmis. Ukrainoje gyvenantys žmonės kunkuliuoja neapykanta. Kuomet ir ant ko ji bus išlieta? Greitai pamatysime.

https://www.youtube.com/watch?v=U5Ch0OcDfYQ



   Kadangi pajacai per amžius buvo tie kas juoko forma viešai pasakydavo tai, apie ką visi mąsto, bet bijo pasakyti, siūlau pasižiūrėti ir populiariausios Ukrainos humoro laidos nuomonę apie "Kijevo dienas" ir dabartinę padėtį Ukrainoje:

https://www.youtube.com/watch?v=qzWR2koCCMk



  O čia dar pabaigai HROMACKE.TV dokumentinis filmas, kuriame dainininkė Ruslana su žymiu maidano revoliucijos ruporu Nejemu, vyksta į Donecką keistis belaisviais. Ką jie ten pamatė  ir  apie ką kalbėjo? Pažiūrėjus šį filmą galima suprasti kodėl "progresyvioji žmonijos dalis" taip greitai prarado bet kokį susidomėjimą "Ukrainos laisvės balsu" - Ruslana:

https://www.youtube.com/watch?v=slmic4PEooo



p.s.  Šiaip protingi žmonės supras kas darosi ir kas bus toliau. Jei projekto "Ukraina" stūmėjai nepaliks Kazokų žemės ramybėje, tuomet tikrai įvyks trečias pasaulinis karas. Nes Rusai puikiai supranta, kad Kijevo Rusios žemėse sprendžiasi visos Rusijos gyvybės ar mirties klausimas. Džordžas Kenedis ne blefavo, kuomet buvo pasiruošęs pradėti karą Karibų krizės metu. Raketos Kuboje tai buvo pistoletas prie JAV smilkinio. Jokia normali šalis nesutiktu taip gyventi. O Rusams dabar "naiviai" sako: ko jūs nervinatės, mes tik nupjausim jums rankas, kojas ir iškastruosime, o tada gyvensime DRAUGIŠKAI. Manote Rusai sutiks?

p.s.s  Ir dar. Visokiems nevispročiams rusofobams skiriu šį mažą eilių:


Всем русофобам посвящается

Какая вонь от твоих мыслей, 
Грызёт глаза словопердёж. 
Глаголы в вперемешку с грязью, 
Похожи на гнилой навоз. 

Откуда прыть? Откуда смелость? 
У шавки, на цепи сидя. 
Хозяин разрешил полаять? 
Так ты и тявкаешь скуля. 

Не забывай что ты дворняга, 
Чья морда просит сапога. 
А за забором, то не значит, 
Что в безопасности она. 

Menas. Pūti ar nepūti, štai kur klausimas.

Kam kurt? 

Tik nusišik ant kelio 

Ir kompozicija yra. 

Ir dėmesys šitam šedevrui, 

Ir kritika tų kas imins. 

O jei prasčiokai nesupranta, 

Gilios šūdevro išminties, 

Tai jų kaltė, kad neįkando, 

Aukštosios meno paslapties. 

Prikalk kiaušinius prie asfalto, 

Ar garsiai operoj bezdėk, 

Privemk ant Monalizos veido, 

Ar gatvėj stūgauti pradėk. 

Dabar kiekvienas šūdas menas, 

Nes vis daugiau čia gyvulių, 

Papūgų, avinų, beždžionių 

Ir šiaip visokių asilų.

Yra tiktai dvi meno rūšys, menas kūrėjas ir menas naikintojas. Be abejo jie abu yra reikalingi. Kaip diena be nakties, taip ir naktis be dienos netenka prasmės. Pastovi diena užknis, pastovi naktis nužudys. 

  Genialiausias grafitis tik tada gražus, kai jis išpurškiamas ant pilkos ir niekuo neišsiskiriančios sienos. Bet siena yra ta tvirtybė kuri laiko grafiti, jei nėra pilkos ir banalios sienos nėra grafičio kūrinio. Taip ir su bet kokia kūryba, jei ji neturi pagrindo ji yra nulis. 

  1916 m. DaDa manifestas turėjo pasisekimą tik neįtikėtinos meninės išraiškos fone, kuri dėl gausos tapo pilka neįdomia monolitine siena. Tik ant šio genialaus monolito fasado, beprasmė terlionė įgavo revoliucinę prasmę. O ar turi šiuo metu Lietuvoje beždžioniaujamos „naujausios“ meno tendencijos prasmę, aišku ne, nes Lietuvoje nėra to monolito, to tvirto pagrindo ant kurio bet kokia keverzonė atrodys originaliai. 

  Pav. Krantinės vamzdis būtų prasmingas tik tuo atveju, jei Nėris Vilniuje būtų išpuošta genialiais kūriniais, gyva ir pulsuojanti kūrybos vieta, o kadangi ten iki šiol (kaip ir visoje Lietuvoje) nėra nieko genialaus ir gyvybingo, krantinės arkos „revoliucingas“ protestas prieš „sustabarėjusį“ perdėm nulaižytą meną neturi jokios prasmės. Apvemk Monalizos paveikslą sulauksi pasipiktinimo, nes sugadinai genialų kūrinį, prišik ant lauko išvietės grindų - sulauksi paniekos. 

  Kam mena kurt? Tai retorinis kiekvieno bandančio kurti Lietuvoje klausimas. Jis iškyla tuomet kai apsižvalgęs pamatai kokios „kurybos“ tendencijos vyrauja. Ar reikia pergyvenimo, minties, idėjos, polėkio, fantazijos, sunkaus darbo, pagaliau ar reikia nuo seno galiojusio principo „gyvenimą kuriamės patys, o poetus mums atsiunčia Dievas“ jei nori tapti sėkmingu „menininku“? Aišku ne!!! Juk pakanka primakaloti kokią minčių ir banalybių košę, nulaižyti kokiam nusenusiam meno gildijos gensekui visas galūnes ir štai - penkių žvaigždučių menas. 

  Kadangi Lietuvoje nėra genialių kūrinių, beveik visi pradedantys kūrėjai, pasiduodami naujausioms tendencijoms, tiesiog kopijuoja užsieniečius, kurie užaugo genialių kūrinių apsuptyje, todėl ir tupinėja terliodami medinę lauko išvietę. O kadangi toks menas neturi vertės visuomenėje, natūralu, kad jie visokiais būdais ieško palaikymo pas meno „gensekus“. 

  Tokia meno politika neturi ne tik ateities, bet ji bereikšmė netgi dabartyje, ką įrodo ir tušti poezijos festivaliai, kuriuose vieni terliotojai klausosi kitų ir kurie neturi jokios jėgos uždegti visuomenę meniniam polėkiui. 

  Žodis tai neįtikėtina jėga, o štai žodis kurį murma nusenęs „gensekas“ skaitydamas iš lapelio, sukelia ovacijas tiktai jo ištikimų padlaižių tarpe. Visuomenėje tai iššaukia tik gailestį ir pasišlykštėjimą. Šio gailesčio ir pasišlykštėjimo niekaip negali pakeisti žvaigždučių kiekis, kurias gensekas ir jo padlaižiai vieni kitiems yra prikabinėję ant drimbančių krūtinių. 

  Tikras kūrėjas negali priklausyti sistemai, geniali kūryba neįmanoma Orvelo tvarte, todėl tie Lietuvoje kas atsakingas už meno politiką, turėtų nutraukti meno gildijų gensekų viešpatavimą užsukant finansavimą iš valstybės biudžeto. 

Vilką kojos maitina, o tikrą menininką maitina ALKIS. 

  Todėl jei nori būti tikru kūrėju visada užduok sau klausimą „Pūti (kaip visi), ar nepūti? „.

Kas ką prijungė?

Lietuvos valdžioje ir viešoje erdvėje dominuoja apykvailiai stabmeldžiai. Kadangi stabmeldžių pati prigimtis sąlygoja autoritetų sekiojimą ir amžiną kopijavimą, jie nieko sukurti nesugeba. Stabmeldžiai ir pagonys pastoviai inkščia ir pergyvena dėl savo padėties visuomenėje, savo rytdienos, ką ės ar ką gers, kokį skudurą užsivilks, ką kriuš ir pan. Tokius apgailėtinus puskvailius ne tik lengva valdyti, bet dar lengviau juos apkvailinti. Vien tik dėl stabmeldžių dominavimo, galinga mūsų protėvių valstybė tapo menku pasiuntinuku ir kojų šluostimo vieta kitoms tautoms ir valstybėms.

Neseniai turėjau internetinę diskusiją kas ką prisijungė, Lenkija Lietuvą ar Lietuva Lenkiją. Internete įdėjau provokuojančią istorinių faktų santrauką, kuri skiriasi nuo oficialiai Lietuvoje propaguojamos bumblauskinės lenkofilinės istorijos interpretacijos:

... „Tam, kad suprasti Lietuvių ir Lietuvos vertę, tereikia pasižiūrėti į mūsų kaimynus lenkus. Juk dabartinė lenku aukštuomene tai nutautėję Lietuviai (Lietuviška kilmė ten yra prestižas).
Mūsų tauta lenkams, o ne lenkai mums davė aukštuomenę, kultūrą ir pagaliau senąją galingąją dviejų tautų imperiją.
Mūšius laimi ne patrankų mėsa (eiliniai kareiviai), o karvedžių genijus. Todėl ir žalgirio mūšį (kaip ir beveik visus kitus Dviejų tautų respublikos reikšmingus mūšius) laimėjo Lietuviai Jogaila ir Vytautas. Visi ten buvę lenkai, rusai, totoriai ir t. t., buvo tik įsakymų vykdytojai, „molis“ minkomas Lietuvių karo genijaus rankomis.
Taip pat verta atkreipti dėmesį, kad lenkai buvo Lietuvių vasalai, o ne Lietuviai lenkų. Lietuvis Jogaila į lenkija atėjo ne kaip nusižeminęs emigrantas/tarnas ant mulo, apsirovęs darbo įrankiais. Jis atėjo kaip valdovas, su visa savo palyda, giminėmis ir artimaisiais. Jogailai atsisėdus į sostą, lenkai tapo Lietuvių vasalais. Lietuviai gi tuo tarpu niekada ne buvo lenkų vasalais.
Tai, kad dviejų tautų respublikoje Lietuviai buvo ponų pozicijoje, iliustruoja ir tas faktas, kad iki pat Rzečpospolitos sunaikinimo, Lietuviai turėjo visada besąlyginę teisę pirkti žemę Lenkijoje (kartu su baudžiaunininkais lenkais), o lenkai niekada neturėjo teisės pirkti žemės Lietuvoje. Be to, tarp Vilniaus „lenkų“ gajus posakis apie tai, kad lenkė Jadvyga laikė Jogaila po padu yra mažų mažiausiai ne tikslus, nes Jadvyga buvo ne lenkė, o Vengrijos karaliaus Liudviko Anžu jaunesnioji duktė. Lenkai neturėjo savo tarpe nei vieno žmogaus galinčio lygintis su Lietuviais valdovais ir vienu iš mūsų giminės atstovu – Jogaila. Todėl lenkų sparnuotas posakis „poliak pan a litvin cham“ yra ne realybė, o norima siekiamybė, tai lenkų sapnas.
Taip pat verta prisiminti Venecijos plikbajorio/plevėsos „Kazanovos“ autobiografinėje knygoje aprašyta susitikima su Lenkijos karaliumi ir dvikova su vienu iš jo artimiausių didikų. Šiame aprašyme, Kazanova nupasakoja savo įspūdžius iš karališko dvaro ir ten yra tokia frazė „juose dar jaučiama, kad jie dar neseniai buvo laukiniai pagonys“. Apie ką čia rašo? Nejaugi apie lenkus? Aišku tai buvo pasakyta apie Lietuvius kurie besąlygiškai valdė Lenkiją. „...

Į tai buvo sureaguota:

... „esi fantastas. Kitais metais bus Žalgirio jubiliejus, bus daug mokslo populiarinimo straipsnių - galėsi apsišviesti. O dėl valstybių svorio - Lenkija lyginant su Lietuva buvo ir liko stipresnė pusė, Nepamenu, ką rašė Kazanova, tačiau anuomet vakariečiams, pvz., prancūzams ir vokiečiams tie patys lenkai buvo necivilizuoti barbarai. Nežinau, ką mano vokiečiai apie savo rytinius kaimynus dabar, bet kai kurie vietiniai LT lenkų aktyvistai lietuvius žemina kaip įmanydami. Žinoma, tam tikro pagrindo tam duoda ir Delfio keikūnai. Užburtas ratas? „...

Tada aš oponento paprašiau:

... „Sakai fantastas? Gal galėtum paneigti nors viena iš mano pateiktu istoriniu faktu? „...

Oponentas paneigė:

... „pvz., „faktas“ apie tai, kad Jogailai užėmus sostą, lenkai tapo lietuvių vasalais. Jogaila pažadėjo prijungti prie Lenkijos Lietuvą, o ne atvirkščiai. Nelabai įsivaizduoji jėgų santykį, kas buvo tuometinė Lenkija ir LDK. Plotas lemia ne viską. Dar - krašto organizacija, gyventojų skaičius. Antraip nebūtų buvę Liublino unijos, kurios metu visa Ukraina atiteko kam? Pabaigai - lenkai žiūrėjo, o kai kurie ir tebežiūri į Lietuvą kaip į Lenkijos provinciją, o ne atvirkščiai. Pakaks? „...

Mano atsakymas kažkodėl užbaigė beprasidedančią įdomią diskusiją:

... „Ne nepakaks:) tai kad Jogaila kažkam kažką „pažadėjo“ yra lenku pasaka, nepatvirtinta jokiais objektyviais (t. y. ne lenku IX amžiuje sukurptais duomenimis).
Be to, tai, kad ne Lietuva buvo „prijungta“ prie Lenkijos o Lenkija prijungta prie Lietuvos, aiškiai parodo ir tas faktas, kad lenkai niekada iki pat paskutinio padalinimo netūrėjo teises pirkti žemes Lietuvoje, tuo tarpu Lietuviai nuo pat Jogailos valdymo pradžios įgavo teise pirkti, gauti dovanu, dovanoti ar kitaip laisvai disponuoti žemėmis Lenkijoje, kartu su baudžiaunininkais lenkais. Tik visiškas cinikas (arba idiotas a lia bumblauskas) gali teigti jog Lietuva buvo prijungta prie Lenkijos;). „....



p. s. Dėl to, kad stabmeldžiai dominuoja, Lietuva ne tik neteko savo valdų, bet netgi kažkokia Lietuvos provincija, per kelis šimtmečius melo, jau beveik sugebėjo pasisavinti visą Lietuvos istoriją. Biblija mus moko, kad tauta kuri ne tarnaus Dievui pražus. Matomai tik dėl kelių teisiųjų mūsų tautoje, Lietuviams iki šiol yra paliktas bent apgraužtas plotelis buvusio galybės kampe. Čia panašiai kaip iš visų Sodomos ir Gomoros apylinkių miestų, vienintelis Zoras buvo paliktas nesunaikintas tik dėl to, kad į jį nutarė pabėgti ir pasislėpti teisusis Lotas.

Tik Dievas gali duoti išmintį ir supratimą, tik Jis yra siekiamybė ir visa ko Turėtojas ir Laikytojas. Stabmeldžiai dėl savo aklumo, nesugeba pamatyti elementarių dalykų, todėl pastoviai vergauja kitiems. Dėl savo riboto supratimo, jie garsiai šūkalioja, kad yra per daug išdidūs tapti Dievo vergais, tuo tarpu patys nuolankiai vergauja viršininkams, turčiams, bankams, nusikaltėliams, žmonoms, vyrams arba savo nuosaviems vaikams. Akli prasčiokai net nesuvokia elementarios tiesos, jog sekdamas Dievu, žmogus daugiau niekuo nesekioja; Šlovindamas Dievą, žmogus daugiau nieko nebešlovina ir kas svarbiausia, tapdamas Dievo vergu, žmogus daugiau niekam (aš pabrėžiu NIEKAM) nebevergauja.