Ona meldėsi, sakydama:
„Mano širdis džiūgauja VIEŠPATYJE,
Mano lūpos juokiasi iš priešų;
džiaugiuosi savo pergale.
Nėra kito Šventojo kaip VIEŠPATS,
tikrai nėra kito šalia tavęs;
nėra Uolos kaip mūsų Dievas.
Liaukitės išdidžiai kalbėję,
teneišeina iš jūsų lūpų įžūlus žodis.
Juk VIEŠPATS yra visa žinantis Dievas,
jis nulemia veiksmus.
Galiūnų lankai sulaužomi,
o silpnieji apsijuosia jėga.
Kadaise buvę sotūs turi tarnauti už duoną,
o alkanieji daugiau nebealksta.
Bevaisė pagimdė septynetą,
o daugelio vaikų motina yra vieniša.
VIEŠPATS dalija mirtį ir duoda gyvastį,
nuveda į Šeolą ir prikelia.
VIEŠPATS suvargina ir praturtina;
jis nužemina ir išaukština.
Jis ištraukia vargšą iš dulkių,
pakelia skurdžių iš šiukšlyno,
pasodina jį su didžiūnais,
suteikia jam garbingą paveldo sostą.
Mat VIEŠPAČIUI priklauso žemės stulpai,
ant jų jis padėjo pasaulį.
Žingsnius savo ištikimųjų jis saugo,
o nedorėliai žus tamsybėje,
juk žmogus savo jėga nenugalės.
VIEŠPATIES priešai bus sutriuškinti;
Aukščiausiasis sugriaudės danguje.
VIEŠPATS teis žemės pakraščius,
suteiks jėgą savo karaliui
ir pergalę savo Pateptajam.“
Marijos Rauda
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą