UBAGYSTĖ

Biblija moko: "prašančiam duok, nuo norinčio iš tavęs pasiskolinti nenusigręžk". Ubagui duodantis žmogus, duoda Dievui į skolą. Pagalba prašančiam yra vienas pagrindinių mūsų tikėjimo darbų. Apaštalų darbų knygoje mes skaitome, kad pagonio Kornelijaus gyvenime būtent maldos ir išmaldų davimas buvo tai, kas pakilo Dievo akivaizdon.

Bet kodėl šiais laikais davimas išsigimė? Ubagai dabar jau ne be prašo duoti, jie reikalauja ir reikalauja taip lyg visi jiems būtų skolingi.

Tai sudėtingas klausimas, bet kartu jis yra ir labai paprastas.

Visų pasikeitimų priežastis yra pakeistos sąvokos. Ubagyste pradėta vadinti "socialine politika", o ubagai - "socialiai remtinais asmenimis". Būtent todėl viskas apsivertė nuo kojų ant galvos. Ubagyste (socialine politika) tapo prioritetu ir ubagais siekia tapti kuo daugiau žmonių. Ubagas (socialiai remtinas) tai jau nebe gėda, o siektinas ir protingas gyvenimo būdas. Vien dėl sąvokos pakeitimo išsikraipė viskas mūsų bendruomenėse.

Visa tai veda į degradacija, nes darbas tampa abejotina našta, o mokėjimas gyventi elgetiškai (socialiai remtinai) yra gudrumo ir sugebėjimo verstis protingai požymis.

Neseniai manęs paklausė, kodėl aš turėdamas tris vaikus netempiu iš šitos valstybės visko ką ji gali duoti. Atsakau, kad aš ne elgeta ir man išmaldų nereikia. Buvau nuoširdžiai nesuprastas ir antras klausimas buvo: „tai ką tau tie keli šimtai pamaišytų?“. Ne nepamaišytų, tiesiog aš ne gyvulys, kad pratintis prie šėryklos. Kol sugebu išgyventi pats, tol esu žmogus. Dėl šių žodžių buvau palaikytas keistuoliu ir pokalbis nutrūko.

Po truputi žlungame visi, nes vietoj to, kad reiškinius vadinti savo tikrais vardais yra prigalvoti naujadarai. Čia panašiai kaip yra nutikę su kūdikių žudymu (abortais). Jei medicininėje praktikoje tai būtų vadinama tikru vardu - kūdikio nužudymas, ar daug motinų sutiktų eiti žudyti savo vaiką? Bet viskas pasikeičia jei pavadini žudymą neutraliu žodeliu – abortas, o vaikelį pavadini bjauriu žodeliu zigota ar embrionas, tuomet jokiu problemų nebelieka. Tu jau nebe nužudai vaiką, o išsiabortuoji zigotą.

Žodis yra didele jėga, jis ubagą gali paversti išmintingai gyvenančiu socialiai remtinu asmeniu, o vaiku žudikes paversti šeimos planuotojomis ir gerovės siekėjomis.

Dabar daugelis žmonių nesiglumina gaunant socialiai remtino statusą. Pagalvokite, jei reiškinius pradėtume vadinti savo tikrais vardais. Pašalpą ir kitokias išmokas iš valstybės pavadintume – išmalda, o šios išmaldos prašantį asmenį vadintume ne naujadaru „socialiai remtinas“, o tikru vardu - elgeta, patikėkite tikrai nedaug bus norinčių gauti ubago statusą.

Nesusituokusioms ir turinčioms vaikų taip pat reikia gausiai padėti, bet reikia įvardinti aiškiai, kad tai gyvena paleistuvė ir benkartai, kuriems yra skiriama bendruomenės išmalda.

Dabar pasižiūrėkite statistika, kiek buvo elgetų taip vadinamais „tamsiais viduramžiais“ ir kiek jų yra dabar taip vadinamos prašvietos ir humanizmo laikais. Tais laikais ubagų buvo pora procentų, dabar ubagų (socialiai remtinų) yra iki 70 proc. Realybėje žmonės gyvena daug blogiau negu viduramžiais, vis daugiau ir daugiau yra ubagų, bet smegenų plovimas padarė daugumą zombiais nematančiais kas dedasi realybėje.

p.s. Manau, tikri krikščionys turėtu kovoti ne prieš reiškinius, o prieš neteisinga jų įvardinimą. Reikia pasistengti įstatymiškai įtvirtinti pavadinimu aiškumą be naujadarų. Tuo labiau, kad pati krikščionybės tarnystės esmė yra tarnystė Žodžiui. Pradžiai reikėtų grąžinti tikrus pavadinimus bent jau ubagų ir vaikų žudymo klausimais.

Esavičius

Lietuvis be lietuviu kalbos tai jau ne Lietuvis.

  Lietuvis be lietuviu kalbos tai joks Lietuvis. Lietuvis pasirinkęs kitą kalbą tampa Lietuviu kilmes lenku (Vilniaus tuteišų fenomenas), Lietuviu kilmes rusu, Lietuviu kilmes anglu, prancūzu ir pan.

   Pažystu vieną moterį Didžiojoje Britanijoje, kuri draudžia dukroms kalbėti Lietuviškai tam, kad jos užaugtų „tikromis anglėmis“. Argi tokius žmones galima vadinti Lietuviais? Jie lietuvių kilmės, bet jau nebe Lietuviai.

  Tas pats ir Lietuvoje. Lietuvoje nėra nacionalinių mažumų. Tu arba Lietuvis (nesvarbu kokios kilmes nors ir Zanzibaro) arba ateivis su visomis iš to išplaukiančiomis teisėmis, pareigomis ir apribojimais. Todėl mūsų valstybėje negali būti jokių užsienio politiką įtvirtinančių mokyklų, partijų ir tuo labiau svetimas valstybes atstovaujančių valstybės tarnautojų (o būtent tokių tuntai parazituojaVilniaus kašto savivaldybėse).

Yra du dalykai kurie turėtu formuoti mūsų savimone, tai tikėjimas ir kalba. Tai du pamatiniai mūsų bendruomenes stulpai, visa kita yra tik šalutiniai dalykai.

Nei dešrelės pilve, nei vienodos drapanos, nei gražios mergos, nei vienodos šukuosenos, nei krepšinis su alumi mūsų nesuvienys ir nesuteiks tapatybes pilnatves. Visa tai laikina ir nepastovu. Tik bendrai išpažįstamas tikėjimas ir kalba. Abu šiuos pamatinius stulpus turime apvalyti nuo to purvo, kuriuo jie yra apdrabstyti ir juos sutvirtinę statydinti ant jų mūsų savastį ir bendrabūvį.

Be kalbos nera Lietuvos. Būtent dėl atsainaus požiūrio į ŽODĮ, mūsų senoji didžioji tėvynė po truputi prarando savo žemes, turtus ir (kas svarbiausia) žmones. Kitoje kalbinėje aplinkoje pritapę ir savo kalbos atsisakę lietuviai pradėjo tapatinti save su kitomis tautomis ir veikti tų tautų vardu ir jų labui. Kas iš to, kad jie genetiškai grynaveisliai lietuviai (kaip Lenkijos didvyris Pilsudskis), bet jų tapatybė nebelietuviška. Pagal „gryną“ veislę ir kraują rušiuojami tik šunys.

Istorija parodė, kad tokios menkos ir niekuo nepasižyminčios Lietuvos periferijos kaip lenkija, vokietija (kuria suvienijo ir iškėlė Lietuviai Prūsai) ir maskolija (beveik visas elitas grynai genetiskai Lietuviskas) iskilo Lietuviu genofondo saskaita, o kas is to Lietuvai ir mums kaip benruomenei? Nieko, visų darbų vaisius pasieme svetimi.

Kadangi musu proteviai nesirupino kalba ir tapatino save tik su savo ir savo giminaičių asmenine gerove, jie dabar ne be Lietuviai, o issibarste po visa pasauli Lietuviu kilmes kitataučiai. Jiems Lietuva ir mūsų bendruomenė niekas kita kaip tik "protėvynė", legendomis apipinta prosenelių kilmės šalis.

Ne be reikalo Žydai nustatineja žydiską tapatybę pagal motina o ne pagal tėvą. Ir tai daroma yra ne dėl genetikos (tėvas gali būti nors ir beždžionė), bet dėl to, kad nuo vaikystės su motinos pienu perduodama tapatybė.

p.s. Viena kartą važiuojant traukiniu iš Klaipėdos į Vilnių teko viename kupė sėdėti su tokia neišvaizdžia, drovia ir tylia kaimo mergele. Kadangi daugiau nieko ne buvo, nutariau ją pakalbinti, kelionė juk tolima. Na, kaip visada tokioje situacijoje pradedama nuo nereikšmingų įžangų tipo, „kur važiuojate?“ ir "iš kur jūs?“. Kaimo mergelė pradėjo pasakoti, kad važiuoja mokytis į Vilnių, yra studentė, o pati yra iš (jau dabar pamiršau) kažkokio Žemaitijos kaimelio. Kadangi mama išmokė mane kalbėti žemaitiškai ir aš tuo labai didžiuojuos, nutariau sublizgėti ir pradėjau kalbėti žemaitiškai. Koks buvo mano nustebimas kai kaimietukės veidas persikreipė ir ji išpyškino, - „nekalbėkite šita šlykščia kaimiečių kalba, mano tėvai išsilavinę, o tėvas buvo net kolūkio pirmininkas todėl ir aš ne kaimietė, man bjauru klausytis !!! Sustabarėjau lyg šaltu vandeniu aplietas. Nieko ne sakęs, susirinkau savo daiktus ir palikau diplomo Vilniuje siekiančią kolūkietę sėdėti vieną. Perėjau į kitą kupė.

Esavičius

Vaikai juos spaudžia, moterys jiems viešpatauja

    Mano tauta! Vaikai juos spaudžia, moterys jiems viešpatauja. O mano tauta! Tavo vedliai tave suvedžioja ir veda klaidingu taku. (Iz 3,12)

   Taip Viešpaties pranašas Izaijas, šaukė Izraeliui, prieš pat šios valstybės sunaikinimą. „Vaikai spaudžia“, „moterys viešpatauja“ ... ar jums ką nors primena? Be abejo, dabartinį mūsų Krikščionišką pasaulį, kurį vedliai suvedžiojo ir veda klaidingu keliu.

   Biblija skelbia: „Kas buvo, tas vėl bus; kas padaryta, tas vėl bus daroma. Nieko naujo nėra po saule.“ (Mok 1,9). Pasižiūrėkite į apgailėtinas ištvirkėlių pasaulietines valdžias. Argi tai būtų įmanoma jeigu naujieji „krikščionybės“ mokytojai nebūtų stabmeldiškai išniekinę Kristaus surinkimus? Jų surinkimuose moko moterys, tuokiasi vyrai su vyrais ir visa tai vadinama krikščionybe?

   Šių bažnyčių tarnautojai nesidrovėdami Kristų vadina homoseksualiu, nes jų žmogiška logika sako, - „Jei Kristus numirė už mūsų visų nuodėmes, reiškia Jis paėmė ir homoseksualumo nuodėme ant savęs, reiškia jis tapo homoseksualus“. Jie vienas prie kito bažnyčios tarnystėje gretinasi su žodžiais „Juk Dievas pavadino mylimiausią karalių Dovydą, vyru pagal Jo širdį“. O Biblijoje skaitome, kaip Dovydas savo širdgėloje dėl žuvusio draugo buvo sušukęs „Aš gailiuosi tavęs, mano broli Jonatanai! Labai brangus tu man buvai. Tavo meilė man buvo nuostabesnė už moterų meilę. (2 Sam 1,26).

Net jeigu Dovydas ir turėjo uždraustų santykių su Jonatanu, tai jis tikrai tuo nesididžiavo, nerengė abejotinų parodijų, kaip tad viešas savo nuodėmės išstatymas paraduose, o po Jonatano žūties gyveno šeimoje ir turėjo daug vaikų.

  Kiekviena nuodėmė žmogui atleidžiama, neatleidžiama tik nuodėmės neigimas, jos įtvirtinimas ir gyvenimas nuodėmėje be atgailos. Didžioji dauguma protestantiškų bažnyčių, ne tik įtvirtino moterų vyskupavimą, bet ir palaimino kai kurių savo „vyskupų“ homoseksualias santuokas. Kur tokios „krikščioniškos“ bažnyčios nuves Europa ir visą krikščionišką pasaulį? Tik į glėbį Nabuchodnosarui (musulmonams). Besivadindami krikščionimis, jie jau tapo pagonys stabmeldžiai, todėl šiuos kelis šimtmečius pildo savo nuodėmių saiką tam, kad būtų atiduoti sunaikinimui. Išliks tik likutis, kuris neseks paskui klaidžiamokslius.



Esavičius

Obrazovanščina

   Kodėl žmonės pradėjo masine evakuacija iš kolūkiečių nomenklatūros administruojamos Lietuvos? Tragedija vyksta tikrai ne dėl skurdo (daug ką galima iškęsti vardan savo bendruomenės ir tėvynės), viskas daug sudėtingiau. Žmogus (jei jis nėra paprastas galvijas) gali gerai jaustis tik ten kur jį vertina ir jis jaučiasi reikalingas. Tarp mus valdančių kolūkiečių, kurie aukštai vertina tik patys save ir nekenčia visų kitų, žmonės negali gerai jaustis ir yra pastoviai apvaginėjami. Vadžioje įsitvirtinę kolūkiečiai mus apvaginėja ne tik materialiai. Daug baisiau, kad jie vagia mūsų idėjas.

  Senovės Romoje visi gyveno pagal tam tikras bendrabūvio taisykles. Vienas iš svarbiausių reikalavimų bendruomenės nariui buvo - dėkingumas. Jei kas nors iš bendruomenės už gerumą atmokėdavo kitam „juodu nedėkingumu“, toks žmogus būdavo paskelbiamas „infamilija“ ir jo statusas tapdavo žemesnis net už vergą.

   Mūsų diplomuoti kolūkiečiai, susikūrė tokią sistemą, kai žmogus kuris sugeba kurti, neturi nieko. O kolūkietis su diplomu, kuris kūrinį pavagia (nusikopijuoja), gali iš to sėkmingai lobti.

   Žymus Lietuvis poetas, Adomas Mickevičius, yra labai pamokantis pavyzdys kuo baigiasi kai valdo nedėkingi prasčiokai. Jis buvo pasiryžęs veikti savo tautos labui ir pradžioje rašė Lietuviškai, bet ištvirkusios ir prasigėrusios tautinės bajorkiaulės (dabartinių valdančių kolūkiečių idėjiniai bočiai) tebuvo žemo lygio gyvuliai, nesuvokiantys kas tai yra žodžio galia. Jie manė, kad materialus turtas yra vertybė, nesuvokdami, kad tinkamai, laiku ir įtaigiai išreikšta mintis (žodis) yra daug didesnė vertybė. Būtent todėl A.Mickevičius tapo aršus Lietuvių kalbos priešininkas ir buvo įsitikinęs, kad juodai nedėkingi prasčiokai neturi būti atskiras kultūrinis vienetas Europoje, jie turi būti integruoti į tą tautą, kuri supranta kas yra dėkingumas.

   Komuniagų valdymas mums priaugino aibes vykdytojų ir kopijuotojų, paprasčiau sakant - parazitų. Tokie žmonės nieko sukurti nesugeba, jie sugeba nusikopijuoti ką sukuria kiti. Manau, kad būtent dėl to, kad juodai nedėkingi ir buki prasčiokai kopijuotojai administruoja Lietuvą, mūsų valstybė prarado beveik viską ir tapo kažkokių pusiau nusikalstamų klanelių rojumi.

Solženycinas labai taikliai atsiliepė apie sovietinius diplomuotus nomenklatūrščikus. Jis pavadino juos – OBRAZOVANŠČINA.

„Obrazovanščina“ sėdinti valdžioje, niekada nesuvokia idėjos svarbos. Tuos kas sugeba generuoti idėjas, „Obrazovanščina“ išnaudoja ir niekina, todėl „obrazovanščinos“ valdoma valstybė yra pasmerkta žlugti, kaip ir Velikij, Mogučij, NERUŠIMIJ, Soveckij, Sojuz.

Vl.Troščenka

Žiūrėdami nematys, girdėdami nesupras.

Yra trys skirtingi matymo ir aplinkos suvokimo būdai.

Pirmas tai pagoniškas (paganus lot. kaimietiškas) „realu yra tai ką matau“. Traktorius, karvutė, žolytė, bambalis, mergos (berno) pasturgalis ir pan.

Antras matymas yra pagoniškas informuotas. Kuomet vyžoti „lomonosovai“ metę šakes, atropoja į miestus ir gauna tam tikrų pasaulietinių autoritetų gyvenimo matymą ir savivoka (išsilavinimą). Tai kopijuotojai amatininkai, pagonys zombiai kuriems įdiegiama tam tikra programa.

Ir pagaliau trečias yra Dvasiškas. „Dievas mato ir man atveria akis“. Būtent tai ir yra Dievo dovana. Jei tik žmogus atsiverčia ir patiki Kristumi, jis gauna realų pasaulio suvokimą, nesvarbu kokiame socialiniame sluoksnyje jis yra. Tik šis suvokimas pakelia žmogų nuo žemės ir padaro jį žmogumi sukurtu pagal Dievo atvaizdą ir panašumą. Tik su Dievu žmogus tampa kilmingas. Mylimiausias Dievo karalius Dovydas, iki susitikimo su Dievu (Pranašui Samueliui tarpininkaujant) buvo paprastas piemuo.

Ar pastebėjote, kad du žmonės žiūri į ta patį daiktą ir mato jį skirtingai.

Pav. Suranda artojas savo lauke auksinę monetą. Apsidžiaugia valstietis ir nunešęs į lombardą priduoda už aukso laužo kainą.

Laimingas puikiu uždarbiu žmogelis nusiperka daug geros valstybinės degtinės, užkandos ir mėnesiui pasineria i svaiginamu rūku aptrauktą rojų. Kitas žmogelis lombarde pasižiūri, kad moneta yra dvylikto amžiaus raritetas, tokiu tik kelios monetos visame pasaulyje, jis išperka iš lombardo ir gauna už ją pora šimtų tūkstančių litų.

Kaimietis žiūrėdamas į monetą nematė joje nieko išskyrus auksą. Jis nekaltas tiesiog jo prasčiokiškas protas netraukia toliau.

Tas pats ir dėl dvasinių dalykų.

Kristus atveria protą ir žmogus pamato tai ko ankščiau net negalėjo įsivaizduoti. Čia panašiai kaip su tuo kaimiečiu, jei jis žinotų, kad ta moneta vertinga ne vien savo auksu, bet ir savo esme, jis tikrai jos ne parduotu už kelis šimtus litu.

Tik Kristus tau gali atverti protą suvokimui. Tik Jis tave gali padaryti kilmingu, turtingu ir sėkmingu. Biblija moko, kad žmonių mokslas ir pagalba vertės ne turi. Sekiodamas pasaulio autoritetus tu užsidirbsi tik rūpesčius ir iliuziją, kuri pavers tave vergu nešančiu naudą svetimiems.

Lietuvą jau 20 metų administruoja amatininkai kopijuotojai, būtent todėl jie trumparegiškai įsivaizduoja, kad valstybės turtas tai bankų sąskaitos, spalvoti popierėliai (pinigai), žemės, pastatai, miškai ir ežerai. Nors realybėje tikras valstybės turtas yra žmonės. Tik žmonės suteikia vertę kitiems dalykams. Dabar bandoma prisikviesti tarptautinį kapitalą, negalvojant apie tai, kad tai nėra prioritetas, tai tik dar labiau sunaikins savistovę Lietuvos bendruomenę. Būtent tarptautinis kapitalas verčia žmones besmegeniais gyvuliais einančiais ten kur tas kapitalas veda. JAV Detroite, namai su žeme parduodami už kelis šimtus dolerių ir niekas jų neperka, nes ten nebėra žmonių. Kapitalas išėjo, sustojo autopramonė ir miestas numirė. Ir žemės ir namai ir ežerai dabar nieko nebekainuoja.

p.s. Vakar per LTV žiūrėjau dviejų sovietinių teisėjų, Šedbaro ir Kūrio purslavimasi Kedžio ir jo dukrytės gynėjų atžvilgiu. Šie naftalininiai enkavedistinės sistemos palikuonys išsakė Lietuvoje galiojančios „teisingumo“ sistemos požiūrį į žmogų. Susimąstykite ir pažvelkite realybei į akis, būtent dėl tokio požiūrio Lietuvos tikrai laukia Detroito likimas.

Esavičius

Nuotraukoje, Lietuvos teisingumo sistemos atstovai. Tie kurie su uniformomis, tai dabartiniai Lietuvos konstiucinio teismo teisėjai.

Kokie teismai toks ir teisingumas

Lietuvoje yra viena, nuo tarybinių metų užsikonservavusi, ne užtarnautai priveligijuota žmonių grupė. Ji neatsakinga niekam ir turi uždarą (kaip kokioje totalitarinėje sektoje) struktūrą. Tai teismai. Jie priima sprendimus pagal savo vidines, neskaidrias, sektos nustatytas taisykles ir tvarką. Jų aplinkoje esantys žmonės valdo firmas ir kuria nusikalstamas struktūras puikiai žinodami, kad teisėjų klanas juos apgins.

Teisėjų sąstatas nuo sovietmečio nepakito. Visi tie Minsko milicijos mokyklos diplomus turintys ir sovietinę sistemą savo pseudomoksliniuose darbuose šlovinantys kadrai su dvasių iššaukėjais, iki šiol sėkmingai atstovauja komunistinės nomenklatūros interesus mūsų valstybėje.

Kėdainių teismo sprendimas dėl skubaus Kedžio dukrytės atidavimo motinai, kuri galimai suteneriavo dukros prievartavimui, dar kartą akivaizdžiai parodė, kad nomenklaturščikų kontroliuojami teismai gynė ir iki paskutinio atodūsio gins sovietinės nomenklatūros klaną ir jo turtinius/seksualinius interesus. Jau turbūt niekas iš mūsų nebegali suskaičiuoti, kiek bylų prieš sovietinės nomenklatūros prievartavimus, piktnaudžiavimus, vagystes sužlugdė, iki šiol KGB kontroliuojama, mūsų teisėtvarka. Kiek visokių neskaidrių ir kriminalinių dalykų per mūsų sovietinės nomenklatūros teismus yra įteisintą, paslėpta, pavogta ir išprievartauta. Niekas neturi jokios galimybės suvaldyti šį, nuo sovietmečio išlikusį komunistinės nomenklatūros ir KGB struktūros prieglaudos bastioną. Tik šio monstro pagalba sovietinė komunistinė-kgbistinė nomenklatūra tapo beveik nenugalima jėga mūsų valstybėje.

Tarybiniais metais buvo nustatyta tvarka, kad KGB atrenka ir kuruoja besimokančius teisėje studentus, todėl dabartiniai teisėjai tiesiog iš principo negali būti nešališki ir nepriklausomi žmonės. Atsižvelgiant į tai, nors ir pavėluotai, bet būtina pradėti iš pagrindų reformuoti mūsų teismų sistemą, nes tiktai tai galėtų išgelbėti mūsų valstybę nuo totalios komunistinės KGBistinės nomenklatūros savivalės ir šešėlinės valdžios.

Kelias kaip tai padaryti yra paprastas ir kartu labai sudėtingas.

Paprastas, nes yra keli pagrindiniai principai kurių reikėtų laikytis šioje reformoje, o sudėtingas šis kelias todėl, kad nomenklatūrinis klanas turi beveik absoliučią valdžią mūsų valstybėje.

Reformos principai butų penki:

Visų pirmą reikia įvesti teisėjų rinkimų apylinkėse tvarką tam, kad žmonės žinotų ir rinktų tuos kas priima sprendimus jų bendruomenės vardu.

Antra, būtinai reikia įvesti prisiekusiųjų teismo institutą tam, kad ne kažkoks uždaras komunistinis klanelis, o pati visuomenė realiai galėtų vykdyti teisingumą.

Trečia, reikia įvesti apygardų teismų teisėjų renkamumą. Apygardos teisėjus rinktų, bendruomenių išrinktų apylinkių teisėjų visuotinis suvažiavimas.

Ketvirtą, aukščiausiąjį teismą turėtų sudaryti lygiomis dalimis skirti teisėjai nuo Seimo, Prezidento ir Teisėjų visuotinio suvažiavimo.

Ir penkta, konstitucinis teismas turi būti išformuotas, o jo funkcijos perduotos nuolatinei konstitucinei komisijai prie Lietuvos Respublikos Seimo, nes tik tautos atstovybė turi teisę aiškinti šį svarbiausią mūsų valstybės teisės aktą. Tam, kad ne keisti konstitucijos, komisiją galima būtų pavadinti – Konstitucinis teismas.

p.s. Tam, kad teismai tikrai pradėtų atstovauti mūsų bendruomenę, o ne save pačius ir neaiškius mafijinius interesus, reikia nedelsiant pradėti reformą, nes teisingumas tai vienas iš pamatų ant kurių laikosi bet kokia valstybė ir bendruomenė. Jei nėra teisingumo, labai greitai nebebus ir valstybės. Aš meldžiuosi, kad Dievas palaimintu mūsų valstybę ir atsirastų bendruomenės lyderiai kurie pradėtų šią reformą.

V.Troščenka

Kelias Kristuje

„Meilė kantri ir maloni, meilė nepavydi; meilė nesigiria ir neišpuiksta. Ji nesielgia nepadoriai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, nemąsto piktai, nesidžiaugia neteisybe, džiaugiasi tiesa; visa pakenčia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria. Meilė niekada nesibaigia. Baigsis pranašystės, paliaus kalbos, išnyks pažinimas, nes mes žinome iš dalies ir mes pranašaujame iš dalies. Bet kai ateis tobulumas, tai, kas iš dalies, pasibaigs. Kai buvau vaikas, kalbėjau kaip vaikas, supratau kaip vaikas, mąsčiau kaip vaikas, bet tapęs vyru, palikau tai, kas vaikiška. Dabar mes matome kaip per stiklą, miglotai, bet tada - veidas į veidą. Dabar žinau iš dalies, bet tada pažinsiu, kaip ir pats esu pažintas. Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė - šis trejetas, bet didžiausia iš jų yra meilė.“

Tai yra nepakartojama Apaštalo Pauliaus odė meilei.

Išgirdę šią odę, mes turime išsiaiškinti kada ta begalinė Kristaus meilė yra įmanoma mūsų gyvenimuose?

Atsakymas parastas, ji įmanoma tik tada, kuomet ateini pas Kristų visa širdimi, visu protu ir visa siela. Kai supranti, kad gyvenimas be Jo yra nieko vertas. Kada tu nuoširdžiai atgailauji dėl visko kas buvo ir nori naujo gyvenimo, nori gimti iš naujo ir pradėti viską nuo balto lapo gyvenime, kuris yra iš Kristaus, Kristuje ir dėl Kristaus.

Dievas Tėvas kantriai laukia kol tau, sūnui palaidūnui, atsibos tarnauti svetimiems prie kiaulių gardų, kada tu grįši pas Jį ir gyvensi sūnaus, o ne samdinio gyvenimą.

Kristus yra mūsų kelias ir nėra kitų kelių pas Dievą Tėvą. Nors ir daug žmonių vaidina dvasingus, bet realybėje nedaug žmonių randa šį kelią, nes jis yra labai siauras. Todėl milžiniškos minios eina plačiais keliais į pražūtį klausydami žmonių, o ne Dievo.

„Daug bus pašauktųjų, bet maža išrinktųjų“, - skelbia Biblija.

Dievas nieko ne daro šiaip sau. Jei dabar skaitai šį tekstą, reiškia esi vienas iš pašauktųjų, nes pašaliniams Dievo Žodis yra kvailystė. Į tokius tekstus jie nekreipia dėmesio. Jie žiūrėdami nematys ir klausydami negirdės. Džiūgauk, nes tai reiškia, kad esi svarbus Dievui.

Kristus pasakė, kad savuosius Jis surinks Pats ir ten nei vienas ne bus didesnis už kitą, tai bus nauja tauta, kurios Dievas niekada neapleis. Jis įrašys savo įsakymus mums į širdis ir bus mūsų Dievas, o mes būsime Jo tauta. Tikra, mylinti, galinga ir nenugalima Kristaus brolija.

Aš apie ją žinau tik iš Šv. Rašto, bet Dievas man jos dar neparodė gyvai. Gal ji dar tik renkama? To aš nežinau, vien tik Kristus žino, nes Jis viską sprendžia.

„Nuolat ieškokite ir nenurimkite“. Būtent toks yra nurodymas Biblijoje. Bet sėkmingai paieškai reikia To, kas gali parodyti paieškos kryptį. Kas yra tas kas rodo kelią ir Pats yra tas kelias? Amžinoji knyga sako, kad tas kelią yra Pats Kristus, Kuris yra Įsikūnijęs Visagalio Kūrėjo Žodis ir nėra kitų kelių paieškai. Tu irgi turi apsispręsti arba tu žengi tuo keliu t.y. Kristumi arba klaidžioji pats kur nori ir kaip nori. Sprendimą arba - arba turės priimti kiekvienas žmogus asmeniškai. Kompromisų čia nėra, arba tu seki Visagaliu Dievu per Jo Sūnų Jėzų Kristų arba seki pasauliu ir jo autoritetais.

Jėzus aiškiai perspėjo: Kas ne su manimi, tas prieš mane, ir kas su manimi nerenka, tas barsto'. (Mt 12,30) . Žmonės savo fantazijose nusipiešia dievą, kuris jų manymu yra toks tolerantiškas, gerutis senukas su barzda, kurį gali kvailinti, spjaudyti į jį, o jis tik nusivalo skreplius nuo veido, šypsosi kvaila šypsena ir visa savo esybe nori tik vieno - jiems patarnauti. Be abejo tokiam dievui jie jokios nei baimės nei pagarbos nejaučia. Realybė yra kita. Dievas yra visa ko Kūrėjas, Išlaikytojas ir Savininkas. Visų žmonių kartu sudėjus išmintis, sugebėjimai ir jėgos palyginus su Dievu yra panašūs į tarakono (visus juos sudėjus) išmintį, sugebėjimus ir jėgą palyginus su žmogumi. Vien tik pasižiūrėk į visų gyvų organizmų sudėtingumą, kad bent iš dalies suprastum tą Išmintį ir Galią, kuri visa tai sukūrė, suderino ir palaiko.

p.s. Yra tik du pasirinkimai kiekvieno žmogaus gyvenime, arba tu su Dievu ir priimi tas sąlygas ir malonę kurias nustatė Dievas tau per Jėzų Kristų, arba gyveni kaip parazituojantis tarakonas, bėgiodamas kaip nori, kur nori ir kada nori, bet tik iki to laiko, kol bus priimtas neatšaukiamas sprendimas išdezinfekuoti patalpas.


Su meile Kristuje
Esavičius