Primygtinai įtaigojamas aplinkinių žmonių, nutariau pasižiūrėti abi serijas „dokumentinio“ (geriau vadinti propagandinio) filmo „zeitgeist“.
Jau pati pradžia, kuri prifarširuota daugybės pigių ir įvairiose reklaminėse kompanijose nuvalkiotų įtaigos masėms technologijų, vos neprivertė išjungti šios banalybės, bet tam, kad susidaryti aiškų viso to filmo minties ir tikslinės siekiamybės vaizdą, priverčiau save jį pažiūrėti iki galo.
Nežinau, gal tiems kas negyveno CCCP‘re tas filmas ir atrodo esmingu paaiškinimu kaip išspręsti esamas bendrabūvio problemas, bet mums, gyvenusiems tame absurde, aišku kaip diena, kad tai yra tik bandymas reanimuoti bankrutavusią marksistinę materialistinę ideologiją, ją pateikiant naujame apvalkale. Ten dėstomas senas komunistines marksistines idėjas, gan apsukriai bandoma pateikti kaip „naujas“, įvelkant viską į „slaptos“ informacijos skelbimą ir „paslapčių“ atskleidimą, kas persisotinusiai, bet amžinai nepasitenkinančiai vartotojiškai visuomenei, yra būtinas masalas bandant prakišti kokį nors eilinį niekalą.
„Viskas kas naują, tai yra gerai pamiršta sena“. Tikiuosi, kad komunistinio gyvenimo „malonumų“, Lietuviai dar ne spėjo pamiršti.
Šiame filme vėl naudojamas senas sovietinis šūkis „Viską išspręs technologijos“. Technokratinis pasaulis, be finansų rinkos ir teisinės sistemos – utopija kurioje mes (Lietuviai) jau gyvenome. Ši utopija visiškai eliminuoją žmogų kaip individą, asmenybę ir vertybę. Sovietai nuo mokyklos laikų kalė savo valdomiems žmonėms, kad „Я это последняя буква в алфавите“, išvertus į Lietuvių kalbą - „aš“ tai paskutinė raidyno raidė (rusiška raidė Я (aš) yra pačiam Rusų raidyno gale).
Tai beveik nepridengtas bandymas atgaivinti naujos/senos politinės bendruomeninės sanklodos filosofinį pagrindą ir nevykusio komunistinio eksperimento agresyvi ir negudri propaganda, kuri sumanytojų manymu, turėtų paveikti labiausiai prasčiokiškas (liumpeiškas) žmonių grupes, bei sukelti revoliucines nuotaikas.
Tai, kad šis filmas yra materialistinės politinės sistemos propagandos sudedamoji dalis nurodo ir tai, kad filmui tyčia buvo suteikta persekiojamo ir draudžiamojo aureolė. Realybėje šis pigus, propagandinis, reklaminis niekalas yra išbarstytas visame pasaulyje ir milžiniškais kiekiais, po įvairius forumus ir tinklapius kaip nuodai. Žinant žmonių natūralų domėjimąsi viskuo kas yra draudžiama, tik taip galima pasiekti norimą masinį propagandinį efektą. Tai senas triukas.
Tam tikri žmonės, puikiai suvokė vieną pagrindinių principų politiniame bendruomeniniame gyvenime - „jei viena kartą įvyko revoliucija vardan to, kad pakeisti „seną“, „korumpuotą ir „netinkamą“ pasaulio valdymą, tai tos revoliucijos dabar kartosis pastoviai. Todėl kontroliuok jas ir naudokis jų vaisiais“.
Prisimenate posakį, kad „Revoliucijos daromos idealistų, o jų vaisiais naudojasi niekšai“, todėl šio propagandinio filmuko pabaigoje paaiškinama, ką propagandos paveiktasis turi daryti ir kur registruotis tam, kad tapti naujos sistemos sraigteliu. Pagal bendrą sumanymą, dabar tuntai nevykėlių ir šiaip gyvenimu nusivylusių idealistų, taps gerais ir beveik nemokamais įrankiais manipuliacijoms ir visuomenės nuomonės formavimui. Protingai manipuliuojant ir teikiant dozuotą informaciją, ta „idealistų“ visuma pati to nesuvokdama, ves viską link kritinės masės žmonių savivokoje. Tai toks savotiškas kontroliuojamas sprogimas tam, kad neišvengiama lavina nueitų ten kur jai numatyta.
p.s. Jei žiūrėsite šį filmą atkreipkite dėmesį į tai, kad jame yra minimumas informacijos, bet maksimumas propagandos ir įtaigos, masė besikeičiančių paveiksliukų tam, kad propaganda būtų įtaigesnė ir įtikinamesnė. Tai elementarus naujo produkto (politinio) reklaminis klipas. Manau tik visiški mulkiai gali pasiduoti tokiai propagandai, bet žiūrint į sparčiai makdonaldėjančią mūsų visuomene, nenustebsiu jei šis filmas paveiks daugelį.
Esavičius
2010 m. vasario 28 d., sekmadienis
2010 m. vasario 27 d., šeštadienis
Nieko nauja po saule
Tiesiog įdomu stebėti kaip pasaulyje viskas apsisuka ir grįžta tai kas jau buvo seniau.
Biblija mums pateikia Senąją ir Naująją Sandoras tarp Dievo ir žmonių. Senosios Sandoros sekėjai susiskaldė ir atsirado Jeruzalės ir Samarijos tikėjimo keliai. Iki mūsų laikų išliko abidvi Senosios Sandoros kelių išpažinėjų bendruomenės. Jeruzalės kelio sekėjų bendruomenė – Judaizmas, su visomis savo atšakomis yra gausiausias ir žinomiausias, o iš Samarijos tikėjimo kelio yra likusi tik kelių tūkstančių žmonių Karaimų bendruomenė (Beje pusė jų gyvena Lietuvoje aplink Trakus).
Naujosios Sandoros (Krikščionybės) sekėjai taip pat susiskaldė ir atskilusi nuo senosios Katalikų bažnyčios atsirado protestantiškų bendruomenių kakofonija, kuri toliau skaldosi ir po truputį, bet nenumaldomai veda savo tautas prie senosios Samarijos katastrofos slenksčio. Priminsiu, kad Samarija pirmoji buvo užkariauta ir ištremta, vėliau žlugo ir Jeruzalė.
Pažvelkite į Biblijos Senojo Testamento pranašo Jeremijo žodžius kalbėtus apie Senosios Sandoros bendruomenes ir pabandykite pritaikyti tuos pačius žodžius Katalikų bažnyčiai (atitinkančiai senosios sandoros Jeruzalės sekėjus) ir protestantiškų bendruomenių visumai (atitinkančios senosios sandoros Samarijos atskilėlius):
Tarp Samarijos (protestantų) pranašų mačiau kvailystę: jie pranašavo Baalio vardu ir klaidino mano tautą, Izraelį. Tarp Jeruzalės (katalikų) pranašų mačiau baisių dalykų: svetimavimą ir melagystę. Jie padrąsina piktadarius, kad jie nenusigręžtų nuo savo nedorybių. Visi yra kaip Sodomos ir Gomoros gyventojai. Todėl kareivijų Viešpats taip sako apie pranašus: 'Aš juos valgydinsiu metėlėmis ir girdysiu karčiu vandeniu, nes nuo Jeruzalės pranašų bedievystė pasklido visoje šalyje' Taip sako Viešpats: 'Neklausykite pranašų, jums pranašaujančių. Jie tik mulkina jus, kalbėdami prasimanytus regėjimus, o ne tai, kas ateina iš Viešpaties. Jie sako tiems, kurie niekina mane: 'Taip kalba Viešpats: 'Jūs turėsite ramybę', ir kiekvienam, kuris seka savo širdies užgaidas sako: 'Jums neatsitiks nieko pikto' '. Kas buvo Viešpaties pasitarime, kas Jį matė ir girdėjo Jo žodį? Kas klausėsi Jo žodžio ir Jį išgirdo? Ateina Viešpaties pykčio audra, viesulas užgrius ant nedorėlių galvų. (Jer 23,13 - 19)
Žiūrint į dabartinių bažnyčių pasaulietinį kelią, viskas yra vienas prie vieno kaip buvo ir su Senosios Sandoros surinkimu. Judama link to pačio kas buvo nutikę Jeruzalei ir Samarijai. Jei imti Senąjį testamentą ir skaityti naujosios Kristaus bažnyčios istorijos kontekste, tikėjimo kelio išpažinėjų istorija kartojasi tais pačiais etapais. Barako Huseino Obamos atėjimas į valdžią didžiausioje ir galingiausioje krikščioniškoje šalyje, tai tik vienas iš nenumaldomai artėjančios tragedijos ženklų. Jei stebėti Senojo testamento bendruomenių žlugimo chronologiją, Nabuchodnosaras (musulmonai) pirmąsias sutvarkys ir asimiliuos būtent protestantiškas šalis. Kiek ilgiau išsilaikys katalikiškų (vakarų ir rytų katalikybės) įtakoje esančios šalys, bet ir jų likimas yra nulemtas.
Skaitant Bibliją aišku, kad vienintelis dalykas kuris galėtų išgelbėti (gal greičiau atitolinti) nuo sunaikinimo, tai visuotinė atgaila, panaši į tą kuri išgelbėjo Ninevę, kai jos žmonės išgirdo Jonos pranašavimą ir visuotinai atgailavo. Na bet matant dabartinių tikėjimo mokytojų diegiamą visuotinį nepajudinamo teisumo (išgelbėjimo neatšaukiamumo) laikymosi propagavimą ir pasaulietinį išdidumą (naujose bažnyčiose net ant kelių niekas nebesiklaupia) tikėtis, kad įvyks prabudimas atgailai, neverta.
p.s. Bet kuriuo atveju manau, kad greitu metu mes pamatysime Biblijos Apreiškimo knygoje išpranašauto šėtono ženklo (666 pinigų ženklas) dėjimą žmonėms ant rankos arba ant kaktos, be kurių žmonės negalės nei pirkti nei parduoti. Kodėl aš tai teigiu, nes dabar visuotinai naudojamos kreditinės ir debetinės kortelės nepasiteisino, dėl jų neteisėto naudojimo kasmet bankai patiria kelių milijardinius nuostolius, apie tai kalba visa žiniasklaida. Todėl natūralu, jog mamonos (pinigų dievo) tarnai neatsisakys tokios viliojančios perspektyvos paženklinti kiekvieną mokantį už prekes ir paslaugas tam, kad mokėjimo tikrumas ir unikalumas būtų neabejotinas. Taip pat natūralu, kad unikalusis specialus ženklas bus dedamas ant kūno (patogiausia ant rankos arba kaktos) tam, kad jis visuomet būtų su mokėtoju neatskiriamai ir niekas kitas negalėtų juo pasinaudoti (be je, kai kur vakaruose tokie kreditiniai poodiniai čipai jau yra naudojami)?
Mok 8,17 aš pamačiau visus Dievo darbus ir supratau, kad žmogus negali suvokti, kas vyksta po saule. Kaip žmogus besistengtų tyrinėdamas, jis nesuvoks to; net išmintingasis, kuris tariasi žinąs, to nesupras.
Vladimiras Troščenka
Biblija mums pateikia Senąją ir Naująją Sandoras tarp Dievo ir žmonių. Senosios Sandoros sekėjai susiskaldė ir atsirado Jeruzalės ir Samarijos tikėjimo keliai. Iki mūsų laikų išliko abidvi Senosios Sandoros kelių išpažinėjų bendruomenės. Jeruzalės kelio sekėjų bendruomenė – Judaizmas, su visomis savo atšakomis yra gausiausias ir žinomiausias, o iš Samarijos tikėjimo kelio yra likusi tik kelių tūkstančių žmonių Karaimų bendruomenė (Beje pusė jų gyvena Lietuvoje aplink Trakus).
Naujosios Sandoros (Krikščionybės) sekėjai taip pat susiskaldė ir atskilusi nuo senosios Katalikų bažnyčios atsirado protestantiškų bendruomenių kakofonija, kuri toliau skaldosi ir po truputį, bet nenumaldomai veda savo tautas prie senosios Samarijos katastrofos slenksčio. Priminsiu, kad Samarija pirmoji buvo užkariauta ir ištremta, vėliau žlugo ir Jeruzalė.
Pažvelkite į Biblijos Senojo Testamento pranašo Jeremijo žodžius kalbėtus apie Senosios Sandoros bendruomenes ir pabandykite pritaikyti tuos pačius žodžius Katalikų bažnyčiai (atitinkančiai senosios sandoros Jeruzalės sekėjus) ir protestantiškų bendruomenių visumai (atitinkančios senosios sandoros Samarijos atskilėlius):
Tarp Samarijos (protestantų) pranašų mačiau kvailystę: jie pranašavo Baalio vardu ir klaidino mano tautą, Izraelį. Tarp Jeruzalės (katalikų) pranašų mačiau baisių dalykų: svetimavimą ir melagystę. Jie padrąsina piktadarius, kad jie nenusigręžtų nuo savo nedorybių. Visi yra kaip Sodomos ir Gomoros gyventojai. Todėl kareivijų Viešpats taip sako apie pranašus: 'Aš juos valgydinsiu metėlėmis ir girdysiu karčiu vandeniu, nes nuo Jeruzalės pranašų bedievystė pasklido visoje šalyje' Taip sako Viešpats: 'Neklausykite pranašų, jums pranašaujančių. Jie tik mulkina jus, kalbėdami prasimanytus regėjimus, o ne tai, kas ateina iš Viešpaties. Jie sako tiems, kurie niekina mane: 'Taip kalba Viešpats: 'Jūs turėsite ramybę', ir kiekvienam, kuris seka savo širdies užgaidas sako: 'Jums neatsitiks nieko pikto' '. Kas buvo Viešpaties pasitarime, kas Jį matė ir girdėjo Jo žodį? Kas klausėsi Jo žodžio ir Jį išgirdo? Ateina Viešpaties pykčio audra, viesulas užgrius ant nedorėlių galvų. (Jer 23,13 - 19)
Žiūrint į dabartinių bažnyčių pasaulietinį kelią, viskas yra vienas prie vieno kaip buvo ir su Senosios Sandoros surinkimu. Judama link to pačio kas buvo nutikę Jeruzalei ir Samarijai. Jei imti Senąjį testamentą ir skaityti naujosios Kristaus bažnyčios istorijos kontekste, tikėjimo kelio išpažinėjų istorija kartojasi tais pačiais etapais. Barako Huseino Obamos atėjimas į valdžią didžiausioje ir galingiausioje krikščioniškoje šalyje, tai tik vienas iš nenumaldomai artėjančios tragedijos ženklų. Jei stebėti Senojo testamento bendruomenių žlugimo chronologiją, Nabuchodnosaras (musulmonai) pirmąsias sutvarkys ir asimiliuos būtent protestantiškas šalis. Kiek ilgiau išsilaikys katalikiškų (vakarų ir rytų katalikybės) įtakoje esančios šalys, bet ir jų likimas yra nulemtas.
Skaitant Bibliją aišku, kad vienintelis dalykas kuris galėtų išgelbėti (gal greičiau atitolinti) nuo sunaikinimo, tai visuotinė atgaila, panaši į tą kuri išgelbėjo Ninevę, kai jos žmonės išgirdo Jonos pranašavimą ir visuotinai atgailavo. Na bet matant dabartinių tikėjimo mokytojų diegiamą visuotinį nepajudinamo teisumo (išgelbėjimo neatšaukiamumo) laikymosi propagavimą ir pasaulietinį išdidumą (naujose bažnyčiose net ant kelių niekas nebesiklaupia) tikėtis, kad įvyks prabudimas atgailai, neverta.
p.s. Bet kuriuo atveju manau, kad greitu metu mes pamatysime Biblijos Apreiškimo knygoje išpranašauto šėtono ženklo (666 pinigų ženklas) dėjimą žmonėms ant rankos arba ant kaktos, be kurių žmonės negalės nei pirkti nei parduoti. Kodėl aš tai teigiu, nes dabar visuotinai naudojamos kreditinės ir debetinės kortelės nepasiteisino, dėl jų neteisėto naudojimo kasmet bankai patiria kelių milijardinius nuostolius, apie tai kalba visa žiniasklaida. Todėl natūralu, jog mamonos (pinigų dievo) tarnai neatsisakys tokios viliojančios perspektyvos paženklinti kiekvieną mokantį už prekes ir paslaugas tam, kad mokėjimo tikrumas ir unikalumas būtų neabejotinas. Taip pat natūralu, kad unikalusis specialus ženklas bus dedamas ant kūno (patogiausia ant rankos arba kaktos) tam, kad jis visuomet būtų su mokėtoju neatskiriamai ir niekas kitas negalėtų juo pasinaudoti (be je, kai kur vakaruose tokie kreditiniai poodiniai čipai jau yra naudojami)?
Mok 8,17 aš pamačiau visus Dievo darbus ir supratau, kad žmogus negali suvokti, kas vyksta po saule. Kaip žmogus besistengtų tyrinėdamas, jis nesuvoks to; net išmintingasis, kuris tariasi žinąs, to nesupras.
Vladimiras Troščenka
Мимолетная любовь
душа летит на крыльях счастья,
к тебе одной в мой дом родной.
радость были смех нещастя,
разгонит в миг на век долой.
и я вернусь к тебе с любовью,
в твою заботу окунусь,
и твоё ласковое тело,
прижму заждавшейся рукой,
и снова полная свобода,
общения моего с тобой,
соединившая нас вместе,
и вновь соединит с тобой.
так было раньше, и так будет,
жить без тебя я не хочу,
тебя всегда любить я буду,
с любовью в сердце и умру.
Esavičius
к тебе одной в мой дом родной.
радость были смех нещастя,
разгонит в миг на век долой.
и я вернусь к тебе с любовью,
в твою заботу окунусь,
и твоё ласковое тело,
прижму заждавшейся рукой,
и снова полная свобода,
общения моего с тобой,
соединившая нас вместе,
и вновь соединит с тобой.
так было раньше, и так будет,
жить без тебя я не хочу,
тебя всегда любить я буду,
с любовью в сердце и умру.
Esavičius
2010 m. vasario 26 d., penktadienis
Išmintis
Kaip apibūdint išmintį, žmogau?
Su kuo sulygint ją?
Ir kaip ją apibrėžt?
Kokia spalva ją piešt?
Į kokią formą ją įpraust?
Kaip nusakyti ją?
Apčiuopt, suuost, paliest,
Ar nors akies kraštu ją pamatyt?
Visi mes žinom apie ją,
Visur daug kalbam ir ją minim,
Taip pat labai mes ja didžiuojamės
Ir siekiam jos,
Bet ar mes žinom kas tai?
„O išmintis“, „tik išmintim“, „per išmintį“ ir „išmintyje“,
Kur nepasuksi tik su ja, per ją ir tik joje gyvenimas ridenas.
Kai tik už jos ribų išeinam, gyvenimas sugriūna.
Joje mes gimstam, ir joje gyvenam,
Joje mes mirštam ir toliau gyvenam.
Kas ji tokia, kur ją surast?
Kaip ją suprast, kaip jos išmokt?
Iš kur jos gaut, nupirkt, arba pavogt?
Juk ji brangesnė už bet ką šiame pasaulį.
Joje ramybė, džiaugsmas, turtai.
Jei išmintis tavį, daugiau tau nieko ir nereikia.
Ji viską padarys ir sutvarkys, parūpins ir išspręs.
Bet išmintis, kaip ir bet kas šiame pasaulyje, yra tikra ir ne tikra.
Ir jas sunku atskirt.
Tai kur gi ji yra,
Ta nuostabi, tyra, nepakartojama, didinga ir slapta
- tikroji išmintis?
Senoliai sakė: geriausiai paslėptas dalykas, būna dedamas viešai.
Todėl vagis ieškodamas vertybės,
Išknis visas įmanomas slaptas vietas,
Bet jam neskirto daikto jis ne ras.
Ją ras tik tie kam skirta, tik tie kas ieško su sudužusia širdim,
Tik tie kas moka būti kaip vaikai,
Ir nuolankiai priimti tai, kas dedama viešai.
Nesiknisant ir nerakinėjant giliausias ir saugiausias,
bet visiškai tuščias ir nenaudingas slėptuves.
Mano sūnau, įsidėmėk, kad knygų rašymui nebus galo,
O daug besigilindamas į jas nuvarginsi kūną.
Paklausykime, kokią galima padaryti išvadą:
Bijok Dievo ir vykdyk Jo įsakymus,
Nes tai yra viskas kiekvienam žmogui.
Nes Dievas teis visus darbus ir visus paslėptus dalykus - gerus ir blogus.
Esavičius
Su kuo sulygint ją?
Ir kaip ją apibrėžt?
Kokia spalva ją piešt?
Į kokią formą ją įpraust?
Kaip nusakyti ją?
Apčiuopt, suuost, paliest,
Ar nors akies kraštu ją pamatyt?
Visi mes žinom apie ją,
Visur daug kalbam ir ją minim,
Taip pat labai mes ja didžiuojamės
Ir siekiam jos,
Bet ar mes žinom kas tai?
„O išmintis“, „tik išmintim“, „per išmintį“ ir „išmintyje“,
Kur nepasuksi tik su ja, per ją ir tik joje gyvenimas ridenas.
Kai tik už jos ribų išeinam, gyvenimas sugriūna.
Joje mes gimstam, ir joje gyvenam,
Joje mes mirštam ir toliau gyvenam.
Kas ji tokia, kur ją surast?
Kaip ją suprast, kaip jos išmokt?
Iš kur jos gaut, nupirkt, arba pavogt?
Juk ji brangesnė už bet ką šiame pasaulį.
Joje ramybė, džiaugsmas, turtai.
Jei išmintis tavį, daugiau tau nieko ir nereikia.
Ji viską padarys ir sutvarkys, parūpins ir išspręs.
Bet išmintis, kaip ir bet kas šiame pasaulyje, yra tikra ir ne tikra.
Ir jas sunku atskirt.
Tai kur gi ji yra,
Ta nuostabi, tyra, nepakartojama, didinga ir slapta
- tikroji išmintis?
Senoliai sakė: geriausiai paslėptas dalykas, būna dedamas viešai.
Todėl vagis ieškodamas vertybės,
Išknis visas įmanomas slaptas vietas,
Bet jam neskirto daikto jis ne ras.
Ją ras tik tie kam skirta, tik tie kas ieško su sudužusia širdim,
Tik tie kas moka būti kaip vaikai,
Ir nuolankiai priimti tai, kas dedama viešai.
Nesiknisant ir nerakinėjant giliausias ir saugiausias,
bet visiškai tuščias ir nenaudingas slėptuves.
Mano sūnau, įsidėmėk, kad knygų rašymui nebus galo,
O daug besigilindamas į jas nuvarginsi kūną.
Paklausykime, kokią galima padaryti išvadą:
Bijok Dievo ir vykdyk Jo įsakymus,
Nes tai yra viskas kiekvienam žmogui.
Nes Dievas teis visus darbus ir visus paslėptus dalykus - gerus ir blogus.
Esavičius
Kas būtų jeigu būtų. Šv. Brunono auka.
Šiaip yra neišmintinga spėlioti, o kas būtų jeigu būtų, bet šiandien susimąsčiau, o kas būtų jei Lietuvos karalius Netimeras būtų apgynęs savo krikštytoją Brunona Kverfurtietį? Manau, kad žvelgiant į istoriją galima gan užtikrintai spėti, kad šiandien nebūtu tokiu saliu kaip Lenkija, Baltarusija, Ukraina, Latvija, Rusija ir Vokietija (na gal ir dar kelių arba keliolikos kitų). Būtu galinga ir didele krikščioniška misionieriška (nešanti šviesa tautoms sėdinčioms tamsoje) Lietuva.
Kristus perspėjo: „Kas ne su manimi, tas prieš mane, ir kas su manimi nerenka, tas barsto'. (Mt 12,30). Tai nėra grasinimas, tai fakto konstatavimas, panašiai kaip pav. perspėti žmogų stovinti ant bedugnes krašto, kad jeigu neliksi su manimi čia, o žengsi i bedugne žūsi. Aišku kvailys pasakys "mokys mane čia kiekvienas, aš turiu savo unikalų kelią juo ir žengiu. Nusispjaus i perspėjimą ir žengęs "savo unikaliu keliu" i bedugne neabejotinai žus.
Manykite kaip norite, bet Biblija ir istorija mus moko, kad jei žmogus atmeta Dievą, jis pats pasirenka savo kelia ir tada nėra ko kaltinti kitus dėl savo nesėkmių, kritimų ir žlugimų.
Kuo baigėsi mūsų valstybei Viešpaties palaimos atmetimas, mes matome puikiai. Vietoj to, kad būtume galingi, turtingi ir sėkmingi su Dievo malone, mes išbarstėme beveik viską ką turėjome ir toliau spėriai žengiam "savo unikaliu keliu" pastoviai papuldami į svetimų tautų priklausomybę ir priespaudą.
p.s. Ačiū Dievui, kad Jis neatstumia amžiams ir mūsų nuodėmės negali panaikinti Jo ištikimybės. Jei mūsų tauta pagaliau atmes tuštybes ir kvailystes kuriose kapanojasi ir visa širdimi gręšis į Jėzų Kristų, tuomet viskas labai greitai pasikeis. Biblija mus moko, kad: Viešpats numarina ir atgaivina, nuveda į mirusiųjų buveinę ir vėl išlaisvina. Viešpats padaro beturtį ir turtingą. Jis pažemina ir išaukština. Jis pakelia iš dulkių vargdienį, iš sąšlavų duobės iškelia vargšą; juos pasodina greta kunigaikščių ir leidžia paveldėti jiems šlovės sostą. Viešpačiui priklauso žemės pamatai, ant jų Jis pastatė pasaulį. Savo šventųjų kojas Jis palaikys, o nedorėliai nutils tamsoje. Nė vienas nelaimės savo jėga. (1 Sam 2,6-29)
Esavičius
Kristus perspėjo: „Kas ne su manimi, tas prieš mane, ir kas su manimi nerenka, tas barsto'. (Mt 12,30). Tai nėra grasinimas, tai fakto konstatavimas, panašiai kaip pav. perspėti žmogų stovinti ant bedugnes krašto, kad jeigu neliksi su manimi čia, o žengsi i bedugne žūsi. Aišku kvailys pasakys "mokys mane čia kiekvienas, aš turiu savo unikalų kelią juo ir žengiu. Nusispjaus i perspėjimą ir žengęs "savo unikaliu keliu" i bedugne neabejotinai žus.
Manykite kaip norite, bet Biblija ir istorija mus moko, kad jei žmogus atmeta Dievą, jis pats pasirenka savo kelia ir tada nėra ko kaltinti kitus dėl savo nesėkmių, kritimų ir žlugimų.
Kuo baigėsi mūsų valstybei Viešpaties palaimos atmetimas, mes matome puikiai. Vietoj to, kad būtume galingi, turtingi ir sėkmingi su Dievo malone, mes išbarstėme beveik viską ką turėjome ir toliau spėriai žengiam "savo unikaliu keliu" pastoviai papuldami į svetimų tautų priklausomybę ir priespaudą.
p.s. Ačiū Dievui, kad Jis neatstumia amžiams ir mūsų nuodėmės negali panaikinti Jo ištikimybės. Jei mūsų tauta pagaliau atmes tuštybes ir kvailystes kuriose kapanojasi ir visa širdimi gręšis į Jėzų Kristų, tuomet viskas labai greitai pasikeis. Biblija mus moko, kad: Viešpats numarina ir atgaivina, nuveda į mirusiųjų buveinę ir vėl išlaisvina. Viešpats padaro beturtį ir turtingą. Jis pažemina ir išaukština. Jis pakelia iš dulkių vargdienį, iš sąšlavų duobės iškelia vargšą; juos pasodina greta kunigaikščių ir leidžia paveldėti jiems šlovės sostą. Viešpačiui priklauso žemės pamatai, ant jų Jis pastatė pasaulį. Savo šventųjų kojas Jis palaikys, o nedorėliai nutils tamsoje. Nė vienas nelaimės savo jėga. (1 Sam 2,6-29)
Esavičius
2010 m. vasario 25 d., ketvirtadienis
Kas yra tiesa?
Kažkada naktį sėdėjau visas piktas, nepatenkintas, suirzęs ir nemėgstantis viso pasaulio. Mąsčiau apie tai, kad kaip bepasuksi mus supanti pasauli, jis vis vien ritasi i bedugne. Senoliai sakydavo, "gerais norais grystas kelias i pragarą". Jie buvo teisus. Dažnai yra taip, kad bandydamas daryti gera tu tik pakenki, o bandydamas tvarkyti save ir mus supančią bendruomenę tik viska suveli. Dažnas žmogus, gerais norais vedinas, pasidaužo kiek laiko, po to nurimsta ir filosofiškai pasako "toks gyvenimas ir jo nepakeisi" arba "aš jau nebegaliu kautis tegu tai daro jaunesni". Pasakęs tai, jis prisitaiko prie tuo metu bendruomenėje dominuojančio požiūrio, kuri priima kaip neišvengiama gyvenimo tiesa.
Matydamas tai apinkinių gyvenime aš nutariau nenurimti ir vis dėl to surasti tikrą, nekintamą, amžiną tiesą ir supratimą, kurių galėčiau laikytis neatsitraukiamai.
Tyrinėjant aplinkinius žmones, jų įvairius požiūrius ir gyvenimo supratimą priėjau išvados, kad neteisių žmonių nėra, kiekvienas turi savo tiesa, o tos tiesos dydis arba tiksliau pasakius tiesos apimtis, priklauso tik nuo tos tiesos nešiotojo ar jų grupes įtakos ir valios, bei argumentacijos. Argumentacijos, kuri turi buti nukreipta visu pirma i save, nes savo veiksmu teisingumu žmogus turi visu pirma įsitikinti pats, tam, kad vėliau galėtu įtikinti ir kitus.
Bet įsitikinimas savo tiesa tai dar nėra tiesa. Daug kartu matėm gerus norus ir neva teisingus sprendimus, kurie atnešė tik kančias ir nusivylimą tiems kas tos tiesos laikėsi. Todėl visu pirma reikia išsiaiškinti kas tai yra tiesa, kur jos ieškoti, kas apie ja žino.
Skaitant įvairius pamastymus, man labai įstrigo Šv. Augustino posakis, kad tiesos pažinimo yra tik du budai. Pirmas būdas, kai ieškai tiesos pažinimo pats. Nusimuši alkūnes ir kelius iki krauju, trini akmenis, krenti ir keliesi. Antras būdas, kai kas nors, kuris turi tiesos pažinimą, ta pažinimą perduoda tave mokydamas.
Šv. Augustinas sake, kad antras būdas yra daug lengvesnis ir paprastesnis, nes nereikia pačiam savo jėgomis nieko daryti, tereikia priimti tai ką duoda mokytojas. Bet čia pat Augustinas perspėjo, kad mokytojas mokiniui perduos tik tiek pažinimo kiek manys, kad mokinys yra vertas žinoti, be to jis perduos tiesos pažinimą kartu su savo asmeniu subjektyviu vertinimu. T.y., kuo daugiau mokytoju, per šimtmečius mokymo iki mūsų ateina tik pažinimo ir tiesos padrikai išdėliotos sudedamosios dalys, kurios yra perėjusios per daugelio mokytoju vidų ir perteikiamos su jų subjektyvaus matymo priemaišomis. Realybėje tai jau nebėra tiesos pažinimas, tai kažkoks žinių ir subjektyvių vertinimų surogatas. Galima beveik tiksliai konstatuoti, kad mūsų universitetuose gaunamos žinios yra tik tiesos pažinimo atšvaitai, labai tolimi nuo tikrosios tiesos.
Tuo tarpu pirma tiesos pažinimo būdą, Augustinas įvertino kaip pati tikriausia, nes kuomet viska išbandai pats, nusimuši alkūnes ir kelius, sutrini akmenis, tiesos pažinimą gauni betarpiškai ir gauni lygai tiek kiek tikrai pats esi vertas ir tai yra tikroji tiesa, neatmiežta svetimu supratimu.
Nutariau ieškoti pats. Daužytis ir bandyti aiškinantis viską savo kailiu.
Apsidaužiau gyvenime pakankamai, daug ką išbandžiau, įsitikinau ir surinkau jūrą praktinės/empirinės informacijos. Kelis kartus jau beveik buvau įsitikinęs, kad štai ji tiesa ir išmintis čia pat, bet susipažinęs su tom tiesom betarpiškai pamačiau, kad visa tai yra tik grupes žmonių lokalines tiesos, nieko bendra neturinčios su visa apimančia, amžinąją ir nekintama etalonine tiesa, nuo kurios eina visos kitos tiesos. Visos tos mano tyrinėtos tiesos, yra tik blankūs tikrosios vertybes (tiesos ir išminties) atšvaitai.
Be abejo prieš ieškant tiesos pažinimo, kilo pagrįstas klausimas "kur gi tos tiesos galima ieškoti"? Atsakymas aiškus, kad tik ten kur žmones išdėsto mintis raštu. Perskaičiau kalną knygų, išklausiau marias pamastymu, vizijų ir samprotavimu ir galiu ranka prie širdies padėjęs pasakyti, kad ir kiek be skaitytum viskas nublanksta prieš vieną vienintelę Knygą, kurią perskaitęs, tu tikrai nebegali atsitokėti nuo prieštaringų jausmų. Ji pakeičia visa gyvenimą ir apverčia supratimą. Šia Knyga gali skaityti nuo pradžios iki pabaigos daug kartu ir kiekviena karta Ji tave stebins savo naujumu ir gyliu, kuris atsiveria ne iš karto. Aš kalbu apie Biblija.
Man buvo 17 metu, kai pirma karta Ja paėmiau i rankas. Iki šiol (o man jau per trisdešimt) aš Ja perskaičiau daugeli kartu, nuo Mozes penkiaknyges iki Jono apreiškimo knygos.
Nėra nei vienos knygos pasaulyje kuri prilygtu Biblijai savo amžiumi, apimtimi, tiražu ir pagaliau vertimu skaičiumi. Paėmus Lietuviškai išverstą Biblija, tu gali nuvykti į bet kurį pasaulio kraštą ir be jokiu problemų susikalbėsi su ten esančiais žmonėmis (nors tai butu ir naujosios Gvinėjos papuasai), nes pasaulyje nėra tokio užkampio, kuriame ne būtų skaitančių ir tyrinėjančių Biblija. Per kelis tūkstantmečius, šios Knygos turinys ir esme visiškai nepakito. Pradedant pirmuoju senojo testamento vertimu i graiku kalba vadinamu Septuaginta (Ši vertimą Izraelio karalius įsake padaryti 70 - čiai savo išminčių (iš čia ir pavadinimas Septuaginta) ir baigiant dabartiniais, beveik keliais šimtais kalbu ir dialektų išverstais, milijoniniais tiražais spausdinamais, Biblijos egzemplioriais. Tūkstančiais metu kaupta išmintis, jos esme ir prasme visuose šiuose vertimuose yra identiška.
Tai, kad Biblijoje užrašyta išmintis veikia aš įsitikinau savo gyvenime. Kaip buti turtingu, sėkmingu, manipuliuoti žmonėmis ir jų grupėmis, daryti įtaka, turėti valdžią, visa tai yra surašyta Biblijoje (aišku reikia mokėti skaityti nes daugelis "žiūrėdami nematys ir klausydami neišgirs"). Tai yra tikrai galinga išminties ir supratimo knyga, bet ...... netgi ir mokant skaityti Biblija ir turint Jos duodama išmintį, tu vis vien negali buti tikras, kad esi teisus ir, kad turi tiesos pažinimą.
Manipuliuoti biblinėmis žiniomis ir žaisti su nežinančiais žmogeliukai kaip su aklais kačiukais yra malonu (grynai žmogiškai arba tiksliau gyvuliškai). Tavo priešininkai net nenujausdami daro tai ką tu esi jiems numatęs. Dažnai išmanantys Biblinę išmintį tas manipuliacijas atlieka vien tik tam, kad pasitikrinti tam tikras teorijas lyg žaisdami iš dyko buvimo.
Bet manipuliacija vertybinėmis žiniomis ir jų teikiama jėga tai tikrai nėra tiesa ir tiesos pažinimas. Tai visiškai neduoda tikro dvasinio, šviesaus, esminio pasitenkinimo, tai tik gyvuliška lyderiavimo ir valdžios aistra, nieko neturinti bendro su tiesa. Tai nesuteikia jokios dvasines ramybės.
Saliamonas sake - Tuštybių tuštybė viskas yra tuštybė. Apaštalas Paulius Dvasios įkvėptas skelbė:
"Ir jei turiu pranašavimo dovaną ir suprantu visas paslaptis, ir turiu visą pažinimą; jei turiu visą tikėjimą, kad galiu kalnus perkelti, tačiau neturiu meilės, esu niekas. Ir jei išdalinu vargšams pamaitinti visa, ką turiu, ir jeigu atiduodu savo kūną sudeginti, bet neturiu meilės, - man nėra iš to jokios naudos. Meilė kantri ir maloni, meilė nepavydi; meilė nesigiria ir neišpuiksta. Ji nesielgia nepadoriai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, nemąsto piktai,
nesidžiaugia neteisybe, džiaugiasi tiesa; visa pakenčia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria. Meilė niekada nesibaigia. Baigsis pranašystės, paliaus kalbos, išnyks pažinimas, nes mes žinome iš dalies ir mes pranašaujame iš dalies. Bet kai ateis tobulumas, tai, kas iš dalies, pasibaigs. Kai buvau vaikas, kalbėjau kaip vaikas, supratau kaip vaikas, mąsčiau kaip vaikas, bet tapęs vyru, palikau tai, kas vaikiška. Dabar mes matome kaip per stiklą, miglotai, bet tada - veidas į veidą. Dabar žinau iš dalies, bet tada pažinsiu, kaip ir pats esu pažintas Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė - šis trejetas, bet didžiausia iš jų yra meilė.“
Meile - štai kur atsakymas ir raktas į tiesos pažinimą. Tu gali turėti viską ir suprasti viską, bet jei neturi meiles viskas, visi tavo įsigijimai, pažinimas ir gero siekimas yra tik tušti sproginėjantys įvairiaspalviai burbulai. Meile savo artimui. Ne veidmainiška, ne gašli, ne siekianti sau naudos, o tikra meile žmogui, kuris yra šalia tavęs, štai kur yra atsakymas ir paieškų logiška išvestinė. Mūsų bendruomene (visos Lietuvos) taip paskendo tarpusavio pjautynėse, savo mažų lokalių tiesų įrodinėjime ir vienas kito juodinime, kad mes ir negalime buti laimingi ir sėkmingi, nes patys save pastoviai prakeikiame ir skandiname purve. Tik meilė vienas kitam, turi jėgą mus padaryti sėkmingais ir laimingais.
p.s. Be je, meile taip pat tuštybe, jeigu joje nėra svarbiausio – Jėzaus Kristaus, nes tik Jame yra visi atsakymai ir tik Jis yra Biblijos esmė prasmė ir visuma, todėl tik Jis Pats gali duoti tikra supratimą, atverti akis ir protą į tai kas skelbiama Šv. Rašte. Be Kristaus mes visada “Žiūrėdami nematysite ir klausydami negirdėsite”, be Kristaus nėra ir tikros meilės artimui. Nes tik per meilę Dievui, gali turėti tikrą ir vaisingą meilę žmogui.
Su broliška meile
Esavičius
Matydamas tai apinkinių gyvenime aš nutariau nenurimti ir vis dėl to surasti tikrą, nekintamą, amžiną tiesą ir supratimą, kurių galėčiau laikytis neatsitraukiamai.
Tyrinėjant aplinkinius žmones, jų įvairius požiūrius ir gyvenimo supratimą priėjau išvados, kad neteisių žmonių nėra, kiekvienas turi savo tiesa, o tos tiesos dydis arba tiksliau pasakius tiesos apimtis, priklauso tik nuo tos tiesos nešiotojo ar jų grupes įtakos ir valios, bei argumentacijos. Argumentacijos, kuri turi buti nukreipta visu pirma i save, nes savo veiksmu teisingumu žmogus turi visu pirma įsitikinti pats, tam, kad vėliau galėtu įtikinti ir kitus.
Bet įsitikinimas savo tiesa tai dar nėra tiesa. Daug kartu matėm gerus norus ir neva teisingus sprendimus, kurie atnešė tik kančias ir nusivylimą tiems kas tos tiesos laikėsi. Todėl visu pirma reikia išsiaiškinti kas tai yra tiesa, kur jos ieškoti, kas apie ja žino.
Skaitant įvairius pamastymus, man labai įstrigo Šv. Augustino posakis, kad tiesos pažinimo yra tik du budai. Pirmas būdas, kai ieškai tiesos pažinimo pats. Nusimuši alkūnes ir kelius iki krauju, trini akmenis, krenti ir keliesi. Antras būdas, kai kas nors, kuris turi tiesos pažinimą, ta pažinimą perduoda tave mokydamas.
Šv. Augustinas sake, kad antras būdas yra daug lengvesnis ir paprastesnis, nes nereikia pačiam savo jėgomis nieko daryti, tereikia priimti tai ką duoda mokytojas. Bet čia pat Augustinas perspėjo, kad mokytojas mokiniui perduos tik tiek pažinimo kiek manys, kad mokinys yra vertas žinoti, be to jis perduos tiesos pažinimą kartu su savo asmeniu subjektyviu vertinimu. T.y., kuo daugiau mokytoju, per šimtmečius mokymo iki mūsų ateina tik pažinimo ir tiesos padrikai išdėliotos sudedamosios dalys, kurios yra perėjusios per daugelio mokytoju vidų ir perteikiamos su jų subjektyvaus matymo priemaišomis. Realybėje tai jau nebėra tiesos pažinimas, tai kažkoks žinių ir subjektyvių vertinimų surogatas. Galima beveik tiksliai konstatuoti, kad mūsų universitetuose gaunamos žinios yra tik tiesos pažinimo atšvaitai, labai tolimi nuo tikrosios tiesos.
Tuo tarpu pirma tiesos pažinimo būdą, Augustinas įvertino kaip pati tikriausia, nes kuomet viska išbandai pats, nusimuši alkūnes ir kelius, sutrini akmenis, tiesos pažinimą gauni betarpiškai ir gauni lygai tiek kiek tikrai pats esi vertas ir tai yra tikroji tiesa, neatmiežta svetimu supratimu.
Nutariau ieškoti pats. Daužytis ir bandyti aiškinantis viską savo kailiu.
Apsidaužiau gyvenime pakankamai, daug ką išbandžiau, įsitikinau ir surinkau jūrą praktinės/empirinės informacijos. Kelis kartus jau beveik buvau įsitikinęs, kad štai ji tiesa ir išmintis čia pat, bet susipažinęs su tom tiesom betarpiškai pamačiau, kad visa tai yra tik grupes žmonių lokalines tiesos, nieko bendra neturinčios su visa apimančia, amžinąją ir nekintama etalonine tiesa, nuo kurios eina visos kitos tiesos. Visos tos mano tyrinėtos tiesos, yra tik blankūs tikrosios vertybes (tiesos ir išminties) atšvaitai.
Be abejo prieš ieškant tiesos pažinimo, kilo pagrįstas klausimas "kur gi tos tiesos galima ieškoti"? Atsakymas aiškus, kad tik ten kur žmones išdėsto mintis raštu. Perskaičiau kalną knygų, išklausiau marias pamastymu, vizijų ir samprotavimu ir galiu ranka prie širdies padėjęs pasakyti, kad ir kiek be skaitytum viskas nublanksta prieš vieną vienintelę Knygą, kurią perskaitęs, tu tikrai nebegali atsitokėti nuo prieštaringų jausmų. Ji pakeičia visa gyvenimą ir apverčia supratimą. Šia Knyga gali skaityti nuo pradžios iki pabaigos daug kartu ir kiekviena karta Ji tave stebins savo naujumu ir gyliu, kuris atsiveria ne iš karto. Aš kalbu apie Biblija.
Man buvo 17 metu, kai pirma karta Ja paėmiau i rankas. Iki šiol (o man jau per trisdešimt) aš Ja perskaičiau daugeli kartu, nuo Mozes penkiaknyges iki Jono apreiškimo knygos.
Nėra nei vienos knygos pasaulyje kuri prilygtu Biblijai savo amžiumi, apimtimi, tiražu ir pagaliau vertimu skaičiumi. Paėmus Lietuviškai išverstą Biblija, tu gali nuvykti į bet kurį pasaulio kraštą ir be jokiu problemų susikalbėsi su ten esančiais žmonėmis (nors tai butu ir naujosios Gvinėjos papuasai), nes pasaulyje nėra tokio užkampio, kuriame ne būtų skaitančių ir tyrinėjančių Biblija. Per kelis tūkstantmečius, šios Knygos turinys ir esme visiškai nepakito. Pradedant pirmuoju senojo testamento vertimu i graiku kalba vadinamu Septuaginta (Ši vertimą Izraelio karalius įsake padaryti 70 - čiai savo išminčių (iš čia ir pavadinimas Septuaginta) ir baigiant dabartiniais, beveik keliais šimtais kalbu ir dialektų išverstais, milijoniniais tiražais spausdinamais, Biblijos egzemplioriais. Tūkstančiais metu kaupta išmintis, jos esme ir prasme visuose šiuose vertimuose yra identiška.
Tai, kad Biblijoje užrašyta išmintis veikia aš įsitikinau savo gyvenime. Kaip buti turtingu, sėkmingu, manipuliuoti žmonėmis ir jų grupėmis, daryti įtaka, turėti valdžią, visa tai yra surašyta Biblijoje (aišku reikia mokėti skaityti nes daugelis "žiūrėdami nematys ir klausydami neišgirs"). Tai yra tikrai galinga išminties ir supratimo knyga, bet ...... netgi ir mokant skaityti Biblija ir turint Jos duodama išmintį, tu vis vien negali buti tikras, kad esi teisus ir, kad turi tiesos pažinimą.
Manipuliuoti biblinėmis žiniomis ir žaisti su nežinančiais žmogeliukai kaip su aklais kačiukais yra malonu (grynai žmogiškai arba tiksliau gyvuliškai). Tavo priešininkai net nenujausdami daro tai ką tu esi jiems numatęs. Dažnai išmanantys Biblinę išmintį tas manipuliacijas atlieka vien tik tam, kad pasitikrinti tam tikras teorijas lyg žaisdami iš dyko buvimo.
Bet manipuliacija vertybinėmis žiniomis ir jų teikiama jėga tai tikrai nėra tiesa ir tiesos pažinimas. Tai visiškai neduoda tikro dvasinio, šviesaus, esminio pasitenkinimo, tai tik gyvuliška lyderiavimo ir valdžios aistra, nieko neturinti bendro su tiesa. Tai nesuteikia jokios dvasines ramybės.
Saliamonas sake - Tuštybių tuštybė viskas yra tuštybė. Apaštalas Paulius Dvasios įkvėptas skelbė:
"Ir jei turiu pranašavimo dovaną ir suprantu visas paslaptis, ir turiu visą pažinimą; jei turiu visą tikėjimą, kad galiu kalnus perkelti, tačiau neturiu meilės, esu niekas. Ir jei išdalinu vargšams pamaitinti visa, ką turiu, ir jeigu atiduodu savo kūną sudeginti, bet neturiu meilės, - man nėra iš to jokios naudos. Meilė kantri ir maloni, meilė nepavydi; meilė nesigiria ir neišpuiksta. Ji nesielgia nepadoriai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, nemąsto piktai,
nesidžiaugia neteisybe, džiaugiasi tiesa; visa pakenčia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria. Meilė niekada nesibaigia. Baigsis pranašystės, paliaus kalbos, išnyks pažinimas, nes mes žinome iš dalies ir mes pranašaujame iš dalies. Bet kai ateis tobulumas, tai, kas iš dalies, pasibaigs. Kai buvau vaikas, kalbėjau kaip vaikas, supratau kaip vaikas, mąsčiau kaip vaikas, bet tapęs vyru, palikau tai, kas vaikiška. Dabar mes matome kaip per stiklą, miglotai, bet tada - veidas į veidą. Dabar žinau iš dalies, bet tada pažinsiu, kaip ir pats esu pažintas Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė - šis trejetas, bet didžiausia iš jų yra meilė.“
Meile - štai kur atsakymas ir raktas į tiesos pažinimą. Tu gali turėti viską ir suprasti viską, bet jei neturi meiles viskas, visi tavo įsigijimai, pažinimas ir gero siekimas yra tik tušti sproginėjantys įvairiaspalviai burbulai. Meile savo artimui. Ne veidmainiška, ne gašli, ne siekianti sau naudos, o tikra meile žmogui, kuris yra šalia tavęs, štai kur yra atsakymas ir paieškų logiška išvestinė. Mūsų bendruomene (visos Lietuvos) taip paskendo tarpusavio pjautynėse, savo mažų lokalių tiesų įrodinėjime ir vienas kito juodinime, kad mes ir negalime buti laimingi ir sėkmingi, nes patys save pastoviai prakeikiame ir skandiname purve. Tik meilė vienas kitam, turi jėgą mus padaryti sėkmingais ir laimingais.
p.s. Be je, meile taip pat tuštybe, jeigu joje nėra svarbiausio – Jėzaus Kristaus, nes tik Jame yra visi atsakymai ir tik Jis yra Biblijos esmė prasmė ir visuma, todėl tik Jis Pats gali duoti tikra supratimą, atverti akis ir protą į tai kas skelbiama Šv. Rašte. Be Kristaus mes visada “Žiūrėdami nematysite ir klausydami negirdėsite”, be Kristaus nėra ir tikros meilės artimui. Nes tik per meilę Dievui, gali turėti tikrą ir vaisingą meilę žmogui.
Su broliška meile
Esavičius
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)