Kartą prieš revoliucinėje Rusijoje buvo toks atsitikimas.
I traukinio kupė, kurioje sėdėjo senas pravoslavų šventikas įėjo jaunas studentas revoliucionierius. Kadangi jame virė kraujas, jaunuolis norėjo kaip nors užkabinti juodaskvernį „mrakobiesa“, todėl jis išdidžiai mestelėjo:
- O aš netikiu Dievu.
Į tai šventikas ramiai atsakė:
- Aš irgi netikiu.
Jaunas studentas buvo ištiktas šoko, dėl tokio „prisipažinimo“, todėl tik pravebleno:
- O kaip .. tai bent .. tai bent jau savo darbą kažkaip apgintum?
Šventikas atsakė:
- Aš tikrai netikiu tokį dievą į kokį netiki ir tu. Koks kvailys gali tikėti kažkokiu senuku sėdinčiu ant debesėlio, kur aplik jį skraido nuogi berniukai su sparneliais? Dievas kuriuo aš tikiu, yra Bekraštis ir Beribis, Jis yra visur ir visada, Jis toks Didis, kad viską ką tu matai sukūrė iš nieko. Dievo neįmanoma suvokti, todėl dėl mūsų ribotumo Ši, mus sukūrusi, Amžina Būtybė mums apsireiškė Savo Sūnuje (Žodyje) ir yra visur per Savo Dvasia. O Jo meilė mums žmonėms yra tokia didelė, kad Jis netgi suteikė mums laisvą tikėti Juo ar ne, nespausdamas mus Savo Begaliniu Autoritetu. Jeigu Amžinasis Apsireikštu mums visa Savo Didybę, tikrai nebūtų tokių žmonių kurie išdrįstu netikėti, bet tai tikrai ne būtų tikras ir laisvas tikėjimas.
Kodėl tikėjimo tiesos, jų galia ir naudingumas šiuo metu taip yra devalvuoti? Labai paprasta, nes daugelyje atveju tikėjimo mokymas yra sutrumpintas iki pigaus paguodos žodžio dėl Čia ir Dabar sulaužyto gyvenimo. O tai tikrai nėra tikėjimo Kristumi esmė.
Biblija moko, kad „medį iš vaisių pažinsi“ t. y. mokymą iš jo pasekmių suprasi. Tikras Tikėjimas Kristumi, jau du tūkstančius metų suteikia žmonėms ne tik dvasinę paguodą (kas labai svarbu), ne tik materialinį palaiminimą (visi tikrai tikintys žmonės neturi materialinių problemų), bet kas dar svarbiau TIKRAS TIKĖJIMAS suteikia kelią į amžiną gyvenimą.
Einant tikėjimo keliu, labai svarbu suprasti, kad neįmanoma atskirti Dievo Žodžio - Kristaus ir Jo apaštališkos bažnyčios. Kristaus Bažnyčia įsteigta Jo krauju ir jokie žmonės (net ir tie kurie kenkia iš vidaus tipo „tarnai“) nesugebės jos sugriauti, tai neįmanoma.
Žmogui kuriam bažnyčia ne motina, tam ir Dievas nėra tėvas.
Taip pat reikia žinoti, kad mokymas apie moralę be Jėzaus Kristaus taip pat yra tik kvailystė. Mes tai matome humanistų mokymo bankrote. Humanistinis mokslas tai bandymas nusikopijuoti Kristaus mokymą bet eliminuojant iš ten Gyvąjį Dievą - Kristų. Žmonės tiesiog nesuvokia, kad jei nėra To kas mokymą padaro gyvu ir veiksmingu tuomet, šis mokslas tampa negyvu stabu, neturinčiu jokios vertės tiems kas jo laikosi.
Biblija moko: Raidė žudo, o Dvasia teikia gyvybę.
