Karta teko viešėti viename ūkyje ir senas ūkininkas paprašė padėti pririšti kiaulę, kad paršiukai galėtų ją pažysti. Esu miesčionis ir man tai buvo atrakcija, todėl nedelsiant sutikau, bet aš paklausiau ūkininko, o kam rišti tą kiaulę? Ar čia taip visuomet daroma? Ūkininkas atsakė, kad ne, tiesiog šita kiaulė pusprotė išsigimėlė, kuri savo paršiukus ėda (kalbant politkorektiškai – darosi abortus)
Kai mes dviese pradėjome rišti paršę už kojų prie gardo atramų, ji visaip protestavo ir žviegė, (manau savo kiaulių kalba ji bandė mums pasakyti apie tai, kad mes pažeidžiame jos teises). Bet savaime suprantama, kad mes nekreipėme į protestus jokio dėmesio. Jeigu kiaulė elgiasi ne natūraliai ėsdama savo vaikus, tai argi normalūs žmonės turėtų leisti tokį išsigimelišką elgesį ir kreipti dėmesį į paršės žviegimą? (Esu įsitikinęs, kad jeigu ūkininkas paršės žviegimo paveiktas, pradėtų toleruoti jos išsigimeliškus norus, arba Europos komisarams iš dyko būvimo ateitų į galvą „išganinga“ mintis bendraeuropinėmis konvencijomis priverstinai ginti „paršių teisę ėsti savo vaikus“, visas jo valdomas ūkis labai greitai sužlugtų.)
Dar tada susimąsčiau, kad tik tvarte gyvenančiai ir pastoviai jovalo iki soties gaunančiai paršei, gali kilti noras žudyti savo vaikus. Nei vienam natūraliai gamtoje gyvenančiam gyvūnui (patelei) mintys nužudyti (išiabortinti) savo vaiką, kilti negali. Nors jie gyvena miškuose, laukuose ir slėniuose, bet jiems visiems visko užtenka, o va „kultūringai“ ir „civilizuotai“, „beveik emancipuotai“ tvarto kiaulei paršiukai yra trukdis jos gyvenime. Jie gali pretenduoti į dalį jovalo, be to ir patinas ilga laika negalės prieiti. Vienu žodžiu elegantiškai ir šiuolaikiškai tvarto kiaulei, vaikai tik problema. Ji paniekinamai žiūri į savo laukines seseris, nesuvokiančias jos civilizuoto gyvenimo kiaulidėje privalumų.
Mums kalbantis su ūkininku mes pražiopsojome kaip vienas iš paršiukų pribėgo prie paršės snukio (turbūt norėjo pasimeilinti mamai) o ji pamačiusi paršiuką griebė jį dantimis ir perkando per pusę.
Baisu.
Net mums lyg ir viską padarius, kad vaikučiai gyventų, pusprotė kiaulė vis viena rado progą padaryti vienam iš mažylių abortą.
Žiūrėdamas į perkastą kiauliuką ir kraujuotą paršės snukį galvojau, kas galėtų skatinti tokį motinos elgesį? Vis vijau mintį apie tai, kad gal paršė tai darę iš meilės, nes mąstydama racionaliai (jos ribotu paršišku suvokimu) įsivaizdavo, kad nesugebės išlaikyti ir užauginti tiek daug paršiukų, duoti jiems visiems tinkamą tvartui išsilavinimą, jos esamo jovalo neužtektų visiems, todėl kiauliukai augtų nepavalgę ir nelaimingi. Bet tuoj pat nuvijau tą mintį, juk netgi kiaulė turėtų suprasti, kad jovalo būtų tiek kiek yra kiauliukų, o jos asmeninės pastangos vaikų auginime tvarte yra nieko dėtos.
Kai aš šitą istoriją pasakojau vienai aršiai feministei, kovotojai už „moters teisę į apsisprendimą“, ji tiesiog pasiuto ir pradėjo šaukti, kad moterys ne paršės ir kad aš čia pateikiau pasibjaurėtiną sugretinimą, įžeidžiau visų, už nevaržomą teisę į abortus (vaikų žudymą) pasisakančių, emancipuotų ir civilizuotų moterų „šventą“ kovą.
Jai aprimus, aš atsakiau, kad mano pasakojimas buvo apie anomalijas kiaulidžių gyvenime, jei ji šiame pasakojime įžvelgė save ir savo bendražyges, tai aš labai apgailestauju, nes aš asmeniškai labai gerbiu tikras, natūraliai ir adekvačiai į pasaulį žvelgiančias moterys ir jos man tikrai nesiasocijuoja su išprotėjusiomis paršėmis ėdančiomis savo vaikus.
p.s. Kovo 22 dieną JAV Montanos valstijoje sudužo lėktuvas kuriuo skrido abortų klinikų tinklo savininko Irvingo Motore Bud Feldkamp‘ o III-jo šeima. Dvi dukterys, jų vyrai ir penki anūkai. Keistas sutapimas, lėktuvas sudegė netoli Šv. Kryžiaus katalikiškų kapinių, kuriose tinkintieji pastatė simbolinį „negimusiojo grabelį“, paminklą vaikams žuvusiems nuo abortų. Prie šio paminklo, žmonės dažnai susirinkdavo melstis už negimusius vaikus, jų nelaimingas, pasaulio propagandos suklaidintas motinas ir visus gydytojus kurių rankos suteptos nekaltų vaikučių krauju. Tikintieji taip pat meldėsi ir dėl Budos Feldkampo atsivertimo nuo savo žudynių biznio. Vietos laikraščiai rašė, kad antra diena po lėktuvo katastrofos Feldkampas buvo atvažiavęs į lėktuvo kritimo vietą. Įdomu ar jis matė „Negimusiojo kūdikio“ paminklą?
Biblija mus moko: ... Kadangi nuosprendis už piktus darbus ne tuojau įvykdomas, todėl žmonių širdys yra visiškai atsidavę daryti pikta. (Ekl 8,11)
Nusikaltimo „toleravimas“, tai taip pat nusikaltimas.
Esavičius
2010 m. vasario 7 d., sekmadienis
2010 m. vasario 6 d., šeštadienis
Meilė vedanti į pragarą
Neseniai teko žiūrėti kažkokios užsienio televizijos interviu su buvusio sovietų sąjungos vadovo Leonido Brežnevo dukra Galina Brežneva.
Ši visiškai degradavusi, nusigėrusi ir valkata tapusi moteris, pasakojo apie begalinę savo tėvo meilę. Ji gerdama šampaną, šluostydama ašaras ir snarglius gausiai ir sodriai keikdamasi pasakojo kaip ją mylėjo tėvas ir kaip jai leisdavo daryti ką ji tik nori, niekuo ją neribodavo ir nieko nedrausdavo.
Gaila šios moters.
Gale pasakojimo, titruose ėjo informacija apie tai, kad Galina Brežneva mirė visų pamiršta, vieniša, psichiatrinėje ligoninėje.
Pamenu teko atvirai bendrauti su vienu, gan sėkmingu ūkininku, kuris sielojosi ir pasakojo, kad jo mama, besilaikydama tvirtų krikščioniškų pažiūrų, yra kalta dėl to, kad jis ne tapo dailininku. Padauginęs po sėkmingos medžioklės jis kūkčiodamas liejo širdį, kad mama jo nemylėjo nes labai griežtai rykšte auklėjo, todėl neleido išsiskleisti jo „talentui“.
Vargšas televizijos propagandos ir pseudomodernistinės filosofijos užzombintas kaimietis, jis buvo įsitikinęs, kad jeigu jam būtų leidžiama daryti ką tik nori jis taptų kokiu nors didžiu dailininku, (nes vaikystėje mėgo piešti). Jis nuoširdžiai įsivaizdavo, kad tokiu būdu motina atėmė iš jo galimybę gyventi nerūpestingai, pertekusiam visokių gerybių Vilniuje bohemos apsuptyje. Jis buvo įsitikinęs, kad tik dėl mamos „nemodernaus“ auklėjimo, dabar jam tenka „nedėkinga“ dalia tvarkyti didelį ūkį ir vargti kaime. Jis sakė, kad savo vaikams leis daryti ką tik nori ir būtinai juos leis į meno mokyklas, kad jiems netektų jo „sunki“ dalia.
Keista buvo klausytis šio suaugusio žmogaus kaltinimus motinai, žinant, kad iš viso to kaimo jis vienas tapo ūkininku turinčiu ir žemės, ir technikos, ir puikią šeimą, visi kiti to kaimo jo bendraamžiai tapo nusigėrusiais valkatomis, net ir tie kurie gavo išsilavinimus (greičiausiai juos auklėjo taip kaip ir Galina Brežnevą, t.y. moderniai, leidžiant „pasireikšti visiems talentams“).
Dabartiniai bedieviai Briuseliniai komisarai visaip mums bando įskiepyti „modernius“ švietimo būdus, bando kištis į tradicinę patriarchalinę šeimos sandarą, visaip diskredituoja ir bando atimti tėvų teisė mokyti ir auklėti savo vaikus pagal tradicinę savivoką, dangstydami tai kilnia „kovos su smurtu prieš vaikus“ formuluote.
Atmetę tariamo Europos autoriteto blizgesį, mes privalome žiūrėti realybei į akis. Juk kiekvienas tėvas ir motina puikai žino, kad nei vieno vaiko nereikia mokyti blogų dalykų, jis nuo pat gimimo, moka isterikuoti, vogti, meluoti, atiminėti iš silpnesnio, daryti įvairias kitas škadas ir šunybes. Jei mes kaip tėvai ir bendruomenė, priimsime bedievių siūlomas įstatymines taisykles ir leisime laisvai visiems tiems prigimtiniems „talentams“ skleistis, kokius vaikus mes užauginsime?
Meilė meilei ne lygu. Bibliją mus moko:
Kvailystė prisirišusi prie vaiko širdies, bet pamokymo rykštė išvaro ją. (Pat 22,15)
Rykštė ir pabarimas teikia išminties; vaikas, paliktas savo valiai, daro gėdą motinai. (Pat 29,15)
Kas gailisi rykštės, nekenčia savo sūnaus, bet kas jį myli, laiku jį baudžia. (Pat 13,24)
Nepalik vaiko nenubausto, nes jei suduosi jam rykšte, jis nemirs. Tu nubausi jį rykšte ir išgelbėsi jo sielą nuo pragaro. (Pat 23,13-14)
Dabar gausiai iš Europos pinigų yra finansuojamos įvairios psichologinės atakos prieš šeimas, gražiais pavadinimais kaip pav. „stabdykime smurtą prieš vaikus“, "nereikia diržo" ir pan. Už šių gražių žodžių, slypi baisios pasekmės. Į labai jautrią, valstybę bei bendruomenę formuojančią ląstelę – šeimą, kišamasi tik tada, kai norima sunaikinti tradicijas ir sukurti ką nors naują. Taip daromos revoliucijos, tai komunistų (senųjų ir dabartinių eurokomisarų) šūkis – „мы наш мы новый мир построем“ (mes naują, mes savo pasaulį pastatysim),
Aiškiai žinoma, kad bet kokie bandymai sureglamentuoti sąvokas (kokie veiksmai arba neveikimas , laikytini smurtu o kokie ne), labai viską suvelia ir dezorientuoja socialiai atsakingus ir įstatymų besilaikančius tėvus. Dėl atsiradusių neaiškumų, ne kiekvienas tėvas norės rizikuoti tapti „nusikaltėliu“, todėl vaikai neabejotinai bus paikti saviugdai vedančiai link degradacijos.
Vakariečiai tokius įstatymus pas save ankščiau priėminėjo žiūrėdami labai pragmatiškai (nors ir netoliaregiškai). Jiems "trukst plyšt" reikėjo suardyti į jų šalis atplūdusių musulmonų ir kitokių atvykėlių šeimyninį auklėjimą, sąlygojantį tradicijos perdavimą nuo tėvų vaikams. Tai buvo daroma su „real politic“ makiaveliška intencija, kad bent jau per ištvirkusį atklydėlių jaunimą, padaryti tas žmonių grupes lojalesnes valstybei ir užkirsti kelią jų konsolidavimuisi (susitelkimui), nes tai galėjo pakeisti jėgų santykį jų bendruomenėse (skaldyk ir valdyk).
Tuo metu buvo manoma, kad vakarietiškos tradicinės bendruomenės ir taip morališkai stiprios, todėl tokie „jaunimui palankūs“ įstatymai ir projektai (pasakojantys apie spermos skonį, bei tai kaip susiplėšyti mergystės plėvelę dešimtmečiams vaikams) pačių vakariečių bendruomenių nesuardys. Bet laikas ir pasekmės parodė tokios politikos žalingumą. Dabartiniu metu, jie turi tiek problemų su savo neprognozuojamu ir jokių autoritetų nepripažįstančiu jaunimu, kad skiriami milijonai eurų naujoms programoms, pavadinimu „išmokykime tėvus sakyti „ne“ savo vaikams.
Na visa tai jų eksperimentai, bet kaip bjauru stebėti, kai Lietuvą valdantys kolūkiečiai, didelėmis veršių akimis stebėdami „gerųjų“ ir „išmintingųjų“ užsieniečių tariamą teisingą tvarką, viską be išimties kopijuoja, net nesusivokdami kas, kodėl ir kam tuos įstatymus priėminėjo tenai.
Visokių atlydėlių kitataučių patariami, mus valdantys kolūkiečiai (iš kvailumo arba sąmoningai merkantliškai tarnaujant) griauna mūsų šeimas, naikina tradicijos tęstinumą bendruomenėje, tokiu būdu darydami nusikaltimą prieš mus visus ir naikindami pačią Lietuvių tautą.
Šiaip iš šono žiūrint, musvaldanti kolūkiečių nomenklatūra, atrodo kaip beždžionė ant dviračio, - lyg ir panašu į žmogų, bet negrabu ir juokinga. Todėl iš „beždžionių“ greitai valdžia visiškai bus atimta (net ir dabartinė - iliuzinė).
Savo gyvenime turėjau įdomų potyrį. Aš vienoje iš ministerijų dalyvavau kelių įstatymų aptarime/filtravime, prieš pateikiant juos Seimui. Šių įstatymų aptarimą akylai prižiūrėjo vienas užsienietis „ekspertas patarėjas“ (tokius savo laiku siuntė CCCP į trečiojo pasaulio šalis). Jam versdavo kiekvieną žodį, o jis įdėmiai išklausinėdavo to žodžio sąvokas ir tik nuo jo priklausė, kokios įstatymo formuluotes likdavo, o kokios buvo keičiamos. Buvo keista žiūrėti į ministerijos klerkus kurie tik pritariamai linksėjo dėl visko ką tas „ekspertas“ kalbėjo (kolūkiečių nomenklatūra moka vien tarnauti svetimtaučiams, be asmeninės nuomonės). Turbūt panašūs ekspertai kuruojantys informacines kompanijas „stabdyk smurtą prieš vaikus“, taip pat "geranoriškai" siekia, kad Lietuviai paleidę savo jaunimą degraduoti, po truputį išsivažinėtų iš šios šalies ir paliktų ją kitiems „labiau nusipelniusiems“ ir gyvenantiems savo, o ne svetima galva.
Esavičius
Ši visiškai degradavusi, nusigėrusi ir valkata tapusi moteris, pasakojo apie begalinę savo tėvo meilę. Ji gerdama šampaną, šluostydama ašaras ir snarglius gausiai ir sodriai keikdamasi pasakojo kaip ją mylėjo tėvas ir kaip jai leisdavo daryti ką ji tik nori, niekuo ją neribodavo ir nieko nedrausdavo.
Gaila šios moters.
Gale pasakojimo, titruose ėjo informacija apie tai, kad Galina Brežneva mirė visų pamiršta, vieniša, psichiatrinėje ligoninėje.
Pamenu teko atvirai bendrauti su vienu, gan sėkmingu ūkininku, kuris sielojosi ir pasakojo, kad jo mama, besilaikydama tvirtų krikščioniškų pažiūrų, yra kalta dėl to, kad jis ne tapo dailininku. Padauginęs po sėkmingos medžioklės jis kūkčiodamas liejo širdį, kad mama jo nemylėjo nes labai griežtai rykšte auklėjo, todėl neleido išsiskleisti jo „talentui“.
Vargšas televizijos propagandos ir pseudomodernistinės filosofijos užzombintas kaimietis, jis buvo įsitikinęs, kad jeigu jam būtų leidžiama daryti ką tik nori jis taptų kokiu nors didžiu dailininku, (nes vaikystėje mėgo piešti). Jis nuoširdžiai įsivaizdavo, kad tokiu būdu motina atėmė iš jo galimybę gyventi nerūpestingai, pertekusiam visokių gerybių Vilniuje bohemos apsuptyje. Jis buvo įsitikinęs, kad tik dėl mamos „nemodernaus“ auklėjimo, dabar jam tenka „nedėkinga“ dalia tvarkyti didelį ūkį ir vargti kaime. Jis sakė, kad savo vaikams leis daryti ką tik nori ir būtinai juos leis į meno mokyklas, kad jiems netektų jo „sunki“ dalia.
Keista buvo klausytis šio suaugusio žmogaus kaltinimus motinai, žinant, kad iš viso to kaimo jis vienas tapo ūkininku turinčiu ir žemės, ir technikos, ir puikią šeimą, visi kiti to kaimo jo bendraamžiai tapo nusigėrusiais valkatomis, net ir tie kurie gavo išsilavinimus (greičiausiai juos auklėjo taip kaip ir Galina Brežnevą, t.y. moderniai, leidžiant „pasireikšti visiems talentams“).
Dabartiniai bedieviai Briuseliniai komisarai visaip mums bando įskiepyti „modernius“ švietimo būdus, bando kištis į tradicinę patriarchalinę šeimos sandarą, visaip diskredituoja ir bando atimti tėvų teisė mokyti ir auklėti savo vaikus pagal tradicinę savivoką, dangstydami tai kilnia „kovos su smurtu prieš vaikus“ formuluote.
Atmetę tariamo Europos autoriteto blizgesį, mes privalome žiūrėti realybei į akis. Juk kiekvienas tėvas ir motina puikai žino, kad nei vieno vaiko nereikia mokyti blogų dalykų, jis nuo pat gimimo, moka isterikuoti, vogti, meluoti, atiminėti iš silpnesnio, daryti įvairias kitas škadas ir šunybes. Jei mes kaip tėvai ir bendruomenė, priimsime bedievių siūlomas įstatymines taisykles ir leisime laisvai visiems tiems prigimtiniems „talentams“ skleistis, kokius vaikus mes užauginsime?
Meilė meilei ne lygu. Bibliją mus moko:
Kvailystė prisirišusi prie vaiko širdies, bet pamokymo rykštė išvaro ją. (Pat 22,15)
Rykštė ir pabarimas teikia išminties; vaikas, paliktas savo valiai, daro gėdą motinai. (Pat 29,15)
Kas gailisi rykštės, nekenčia savo sūnaus, bet kas jį myli, laiku jį baudžia. (Pat 13,24)
Nepalik vaiko nenubausto, nes jei suduosi jam rykšte, jis nemirs. Tu nubausi jį rykšte ir išgelbėsi jo sielą nuo pragaro. (Pat 23,13-14)
Dabar gausiai iš Europos pinigų yra finansuojamos įvairios psichologinės atakos prieš šeimas, gražiais pavadinimais kaip pav. „stabdykime smurtą prieš vaikus“, "nereikia diržo" ir pan. Už šių gražių žodžių, slypi baisios pasekmės. Į labai jautrią, valstybę bei bendruomenę formuojančią ląstelę – šeimą, kišamasi tik tada, kai norima sunaikinti tradicijas ir sukurti ką nors naują. Taip daromos revoliucijos, tai komunistų (senųjų ir dabartinių eurokomisarų) šūkis – „мы наш мы новый мир построем“ (mes naują, mes savo pasaulį pastatysim),
Aiškiai žinoma, kad bet kokie bandymai sureglamentuoti sąvokas (kokie veiksmai arba neveikimas , laikytini smurtu o kokie ne), labai viską suvelia ir dezorientuoja socialiai atsakingus ir įstatymų besilaikančius tėvus. Dėl atsiradusių neaiškumų, ne kiekvienas tėvas norės rizikuoti tapti „nusikaltėliu“, todėl vaikai neabejotinai bus paikti saviugdai vedančiai link degradacijos.
Vakariečiai tokius įstatymus pas save ankščiau priėminėjo žiūrėdami labai pragmatiškai (nors ir netoliaregiškai). Jiems "trukst plyšt" reikėjo suardyti į jų šalis atplūdusių musulmonų ir kitokių atvykėlių šeimyninį auklėjimą, sąlygojantį tradicijos perdavimą nuo tėvų vaikams. Tai buvo daroma su „real politic“ makiaveliška intencija, kad bent jau per ištvirkusį atklydėlių jaunimą, padaryti tas žmonių grupes lojalesnes valstybei ir užkirsti kelią jų konsolidavimuisi (susitelkimui), nes tai galėjo pakeisti jėgų santykį jų bendruomenėse (skaldyk ir valdyk).
Tuo metu buvo manoma, kad vakarietiškos tradicinės bendruomenės ir taip morališkai stiprios, todėl tokie „jaunimui palankūs“ įstatymai ir projektai (pasakojantys apie spermos skonį, bei tai kaip susiplėšyti mergystės plėvelę dešimtmečiams vaikams) pačių vakariečių bendruomenių nesuardys. Bet laikas ir pasekmės parodė tokios politikos žalingumą. Dabartiniu metu, jie turi tiek problemų su savo neprognozuojamu ir jokių autoritetų nepripažįstančiu jaunimu, kad skiriami milijonai eurų naujoms programoms, pavadinimu „išmokykime tėvus sakyti „ne“ savo vaikams.
Na visa tai jų eksperimentai, bet kaip bjauru stebėti, kai Lietuvą valdantys kolūkiečiai, didelėmis veršių akimis stebėdami „gerųjų“ ir „išmintingųjų“ užsieniečių tariamą teisingą tvarką, viską be išimties kopijuoja, net nesusivokdami kas, kodėl ir kam tuos įstatymus priėminėjo tenai.
Visokių atlydėlių kitataučių patariami, mus valdantys kolūkiečiai (iš kvailumo arba sąmoningai merkantliškai tarnaujant) griauna mūsų šeimas, naikina tradicijos tęstinumą bendruomenėje, tokiu būdu darydami nusikaltimą prieš mus visus ir naikindami pačią Lietuvių tautą.
Šiaip iš šono žiūrint, musvaldanti kolūkiečių nomenklatūra, atrodo kaip beždžionė ant dviračio, - lyg ir panašu į žmogų, bet negrabu ir juokinga. Todėl iš „beždžionių“ greitai valdžia visiškai bus atimta (net ir dabartinė - iliuzinė).
Savo gyvenime turėjau įdomų potyrį. Aš vienoje iš ministerijų dalyvavau kelių įstatymų aptarime/filtravime, prieš pateikiant juos Seimui. Šių įstatymų aptarimą akylai prižiūrėjo vienas užsienietis „ekspertas patarėjas“ (tokius savo laiku siuntė CCCP į trečiojo pasaulio šalis). Jam versdavo kiekvieną žodį, o jis įdėmiai išklausinėdavo to žodžio sąvokas ir tik nuo jo priklausė, kokios įstatymo formuluotes likdavo, o kokios buvo keičiamos. Buvo keista žiūrėti į ministerijos klerkus kurie tik pritariamai linksėjo dėl visko ką tas „ekspertas“ kalbėjo (kolūkiečių nomenklatūra moka vien tarnauti svetimtaučiams, be asmeninės nuomonės). Turbūt panašūs ekspertai kuruojantys informacines kompanijas „stabdyk smurtą prieš vaikus“, taip pat "geranoriškai" siekia, kad Lietuviai paleidę savo jaunimą degraduoti, po truputį išsivažinėtų iš šios šalies ir paliktų ją kitiems „labiau nusipelniusiems“ ir gyvenantiems savo, o ne svetima galva.
Esavičius
2010 m. vasario 5 d., penktadienis
Vilionės mulkiams
.
Ar paskutiniu metu jūsų negąsdina, kuomet paskambina kelis ar keliolika metų nematytas pažystamas žmogus ir pakviečia kavos? Mane asmeniškai pradėjo gąsdinti. Gal ne gąsdinti, o greičiau piktinti. Jie jūsų neprisiminė pav. kokius 10 metų ir staiga paskambina (arba atvažiuoja) ir pradeda tokiais saldžiais balseliais, kviesti jus kavos, „paplepėti“, o kai su jais susitinki ir tik pradedi prisiminti senus laikus, žiūrėk ir opa, tau į kaktą psichologų nušlifuotas frazes „O žinai garines keptuves, naujausios ir geriausios?“ arba „o tu jau apsidraudei investiciniu, kaupiamuoju, storinamuoju ir auginamuoju gyvybes draudimu?“. Ir jei neturi keptuvių arba nespėji susigaudyti ir nesumeluoji, kad jau visomis įmanomomis draudimo formomis esi apsidraudęs visus pinigus esi investavęs į visus kurie tik yra fondai, tuomet prasideda - „ Tu net neįsivaizduoji kaip tau pasisekė, o jau firma apie kurią aš tau pasakoju čia stebuklas, milijonus gali uždirbti net neišeidamas iš namų tik ateik į pristatymą, o tame pristatyme „ SEB gyvybės draudimo grupės“ milijonierius/gurų tau viską paaiškins. “Arba pradeda braižyti tavo pasakiškų turtų kaupimo strėlytes, kurias tu tikrai gausi, nes visos tos „grup“ yra dešimt kartų perdraustos ir apdraustos ir jos ne šiaip sau iš kur nors, o iš pačios, pačiausios Amerykos tiesia mums savo išganymo čiuptuvus.
Jau kiek kartų, mažiau pažystamus žmogelius siunčiau nuo savęs labai toli ir labai piktai. Geriau pažystamus arba į zombius pavirtusius artimuosius (atkalbinėti jų nėra prasmės tai jau daržovės) nuramini ir nueini į kokį eilinį mulkių durninimo vakarėlį. Tai būna arba koks susirinkimas su plojimais ir aikčiojimais (nors dabar tai mažiau praktikuojama) arba kokioje kavinėje suorganizuota vakarienė su pigiais karbonadais.
Aferistai žinodami psichologines žmonių savybes t.y. kad žmogus yra toks sutvėrimas, kuris visada nori atsidėkoti jei su juo gražiai elgiamasi, jam sumaitina karbonadą ir vyno taurę už 20 lt., o mėšlo įbruka už porą tūkstančių (pav. visokias avikailių pagalves už porą tūkstančių litų, nors lygiai tokios pat Gariūnuose kainuoja 40 lt) .
Kadangi gyvenu Vilniuje, tai jie jau taip man įkyrėjo, kad aš jau turiu išdirbta puikią metodiką, kaip nuo jų atsikratyti visiems laikams. Jei mane primygtinai (dažniausiai artimieji) kviečia į kokį pristatymą, aš paprašau dar kokius 10 kvietimų, paskiau pasiimu su savimi tokius pat kaip aš kaimynus ar draugus ir važiuojam į kavinę. Išklausom mulkintojų pasakojimus, pavalgom, paprašome deserto ir kuomet maistas baigiasi, mes kaip Vinipuchai (iš tarybinio animacinio filmuko) paklausę „ar pas jus daugiau nieko nėra?“, atstoję išeinam. Būna juokinga akies krašteliu stebėti idiotiškai pasipiktinusias pristatinėtojų minas, kai jie dar bando klausinėti ar mes nenorėtume nusipirkti, pasirašyti sutartį ir pan. Aš atsakau kad „ačiū aš apie tai pagalvosiu namie, pasitarsiu su žmona ir jums būtinai, būtinai, būtinai paskambinsiu“.
O jau koks juokingas yra kitas mulkių gaudymo metodas, per teleparduotuves? Ar žinote kas dažniausiai perka tose teleparduotuvėse? Buvo atliktas tyrimas ir nustatyta, kad post sovietinėje erdvėje dažniausiai „mulkių daiktus“ iš teleparduotuvių perka tie kas gyvena bendrabučiuose. O žinote kokia jų pirkimą skatinanti intencija? Ogi proletariškai paprasta - „O ką mes blogesni už kitus“. Vargšai prasčiokai, prisiperka visokių „bakterijas naikinančių“ dulkių siurblių, daktaro Liublino apyrankių, aštriausių peilių, „unikalių“ barzdaskučių, pilvadrebių, trusikų formuojančių figūrą, kremų, akinių lempų ir vėliau nežino kur juos susidėti savo 8 kv.m., bet visa jų bukumą karunuoja tai, kad jog viskas tai būna išsimokėtinai.
O kaip jums dabar visame Vilniuje sėkmingai atidirbinėjamas dar vienas mulkių gaudymo metodas - “Nemokami masažai“. Tuntai senučių susirenka kaip į darbą vos ne kas dieną. Jokiais būdais neleiskite savo žmonų į tuos „nemokamai“, nes po kokių dešimties seansų, ji būtinai įkalbės ir jus, o vėliau jūsų namuose atsiras bevertis daiktas už aštuonis tūkstančius litų. Jau daugelis senučių savo „grabinius“ pinigėlius tam atidavė. O psichologinis momentas čia paprastas, juk mes visi esame socialūs, todėl ne masažas senutes atgaivina, o bendravimas ir aplinka. Kai tik tos senutės nusiperka (arba vaikai padovanoja) „išganingąją“ masažinę lovą, ji tampa tik dulkes renkančiu kvailumo paminklu. O senutės kurios nusipirko lovą, vėl bėga masažuotis „nemokamai“, nes joms ne lovos reikėjo, o bendravimo ir aplinkos pakeitimo.
Niekada nieko neperku ko man nereikia. Be to, jei ko reikia, tai perku tik tuo atveju jei turiu tam pinigų (niekada jokių lizingu ar pan.). Todėl ir turiu visko ko reikia ir laisvų pinigų visada yra tam, kad nusipirkti iš mulkių tai, ko jie prisipirko brangiai (užzombinti reklamos) ir dabar tiesiog nebežinodami ką su tuo daryti (arba prireikus pinigų eilinei banko įmokai sumokėti) parduoda dešimt kart pigiau nei mokėjo.
p.s. Gaila mūsų bendruomenės, mes vietoj to, kad bendrauti tarpusavyje namo, gatvės, rajono, kaimo, ir pan. bendruomenėse ir dalintis patirtimi, esame tapę individualistais/materialistais, kuriuos gaudo apsukrūs vertelgos (psichologų pagalba) žinantys kaip gauti savo nesąžiningą pelną iš mūsų bendruomeninės aplinkos trūkumo ir bendrabūvio atributų natūralaus žmogiško alkio.
Esavičius
Ar paskutiniu metu jūsų negąsdina, kuomet paskambina kelis ar keliolika metų nematytas pažystamas žmogus ir pakviečia kavos? Mane asmeniškai pradėjo gąsdinti. Gal ne gąsdinti, o greičiau piktinti. Jie jūsų neprisiminė pav. kokius 10 metų ir staiga paskambina (arba atvažiuoja) ir pradeda tokiais saldžiais balseliais, kviesti jus kavos, „paplepėti“, o kai su jais susitinki ir tik pradedi prisiminti senus laikus, žiūrėk ir opa, tau į kaktą psichologų nušlifuotas frazes „O žinai garines keptuves, naujausios ir geriausios?“ arba „o tu jau apsidraudei investiciniu, kaupiamuoju, storinamuoju ir auginamuoju gyvybes draudimu?“. Ir jei neturi keptuvių arba nespėji susigaudyti ir nesumeluoji, kad jau visomis įmanomomis draudimo formomis esi apsidraudęs visus pinigus esi investavęs į visus kurie tik yra fondai, tuomet prasideda - „ Tu net neįsivaizduoji kaip tau pasisekė, o jau firma apie kurią aš tau pasakoju čia stebuklas, milijonus gali uždirbti net neišeidamas iš namų tik ateik į pristatymą, o tame pristatyme „ SEB gyvybės draudimo grupės“ milijonierius/gurų tau viską paaiškins. “Arba pradeda braižyti tavo pasakiškų turtų kaupimo strėlytes, kurias tu tikrai gausi, nes visos tos „grup“ yra dešimt kartų perdraustos ir apdraustos ir jos ne šiaip sau iš kur nors, o iš pačios, pačiausios Amerykos tiesia mums savo išganymo čiuptuvus.
Jau kiek kartų, mažiau pažystamus žmogelius siunčiau nuo savęs labai toli ir labai piktai. Geriau pažystamus arba į zombius pavirtusius artimuosius (atkalbinėti jų nėra prasmės tai jau daržovės) nuramini ir nueini į kokį eilinį mulkių durninimo vakarėlį. Tai būna arba koks susirinkimas su plojimais ir aikčiojimais (nors dabar tai mažiau praktikuojama) arba kokioje kavinėje suorganizuota vakarienė su pigiais karbonadais.
Aferistai žinodami psichologines žmonių savybes t.y. kad žmogus yra toks sutvėrimas, kuris visada nori atsidėkoti jei su juo gražiai elgiamasi, jam sumaitina karbonadą ir vyno taurę už 20 lt., o mėšlo įbruka už porą tūkstančių (pav. visokias avikailių pagalves už porą tūkstančių litų, nors lygiai tokios pat Gariūnuose kainuoja 40 lt) .
Kadangi gyvenu Vilniuje, tai jie jau taip man įkyrėjo, kad aš jau turiu išdirbta puikią metodiką, kaip nuo jų atsikratyti visiems laikams. Jei mane primygtinai (dažniausiai artimieji) kviečia į kokį pristatymą, aš paprašau dar kokius 10 kvietimų, paskiau pasiimu su savimi tokius pat kaip aš kaimynus ar draugus ir važiuojam į kavinę. Išklausom mulkintojų pasakojimus, pavalgom, paprašome deserto ir kuomet maistas baigiasi, mes kaip Vinipuchai (iš tarybinio animacinio filmuko) paklausę „ar pas jus daugiau nieko nėra?“, atstoję išeinam. Būna juokinga akies krašteliu stebėti idiotiškai pasipiktinusias pristatinėtojų minas, kai jie dar bando klausinėti ar mes nenorėtume nusipirkti, pasirašyti sutartį ir pan. Aš atsakau kad „ačiū aš apie tai pagalvosiu namie, pasitarsiu su žmona ir jums būtinai, būtinai, būtinai paskambinsiu“.
O jau koks juokingas yra kitas mulkių gaudymo metodas, per teleparduotuves? Ar žinote kas dažniausiai perka tose teleparduotuvėse? Buvo atliktas tyrimas ir nustatyta, kad post sovietinėje erdvėje dažniausiai „mulkių daiktus“ iš teleparduotuvių perka tie kas gyvena bendrabučiuose. O žinote kokia jų pirkimą skatinanti intencija? Ogi proletariškai paprasta - „O ką mes blogesni už kitus“. Vargšai prasčiokai, prisiperka visokių „bakterijas naikinančių“ dulkių siurblių, daktaro Liublino apyrankių, aštriausių peilių, „unikalių“ barzdaskučių, pilvadrebių, trusikų formuojančių figūrą, kremų, akinių lempų ir vėliau nežino kur juos susidėti savo 8 kv.m., bet visa jų bukumą karunuoja tai, kad jog viskas tai būna išsimokėtinai.
O kaip jums dabar visame Vilniuje sėkmingai atidirbinėjamas dar vienas mulkių gaudymo metodas - “Nemokami masažai“. Tuntai senučių susirenka kaip į darbą vos ne kas dieną. Jokiais būdais neleiskite savo žmonų į tuos „nemokamai“, nes po kokių dešimties seansų, ji būtinai įkalbės ir jus, o vėliau jūsų namuose atsiras bevertis daiktas už aštuonis tūkstančius litų. Jau daugelis senučių savo „grabinius“ pinigėlius tam atidavė. O psichologinis momentas čia paprastas, juk mes visi esame socialūs, todėl ne masažas senutes atgaivina, o bendravimas ir aplinka. Kai tik tos senutės nusiperka (arba vaikai padovanoja) „išganingąją“ masažinę lovą, ji tampa tik dulkes renkančiu kvailumo paminklu. O senutės kurios nusipirko lovą, vėl bėga masažuotis „nemokamai“, nes joms ne lovos reikėjo, o bendravimo ir aplinkos pakeitimo.
Niekada nieko neperku ko man nereikia. Be to, jei ko reikia, tai perku tik tuo atveju jei turiu tam pinigų (niekada jokių lizingu ar pan.). Todėl ir turiu visko ko reikia ir laisvų pinigų visada yra tam, kad nusipirkti iš mulkių tai, ko jie prisipirko brangiai (užzombinti reklamos) ir dabar tiesiog nebežinodami ką su tuo daryti (arba prireikus pinigų eilinei banko įmokai sumokėti) parduoda dešimt kart pigiau nei mokėjo.
p.s. Gaila mūsų bendruomenės, mes vietoj to, kad bendrauti tarpusavyje namo, gatvės, rajono, kaimo, ir pan. bendruomenėse ir dalintis patirtimi, esame tapę individualistais/materialistais, kuriuos gaudo apsukrūs vertelgos (psichologų pagalba) žinantys kaip gauti savo nesąžiningą pelną iš mūsų bendruomeninės aplinkos trūkumo ir bendrabūvio atributų natūralaus žmogiško alkio.
Esavičius
2010 m. vasario 4 d., ketvirtadienis
Diplomuoti kvailiai
.
„Žinių gausa proto neprideda“
Geraklitas
Pasaulį visuotinai užvaldžiusios humanizmo filosofijos laikų pradžioje (XIX a. pabaigoje XX pradžioje), visi šia filosofija apsikrėtę žmonės kalbėjo: „Tokie karai kaip viduramžiuose nebeįmanomi, dabar visuotinio apsišvitinimo laikai.“; „Mokslas daro žmones geresnius“; „Humanizmas išgelbės pasaulį“; „laisvamanybė veda į išsilaisvinimą nuo religinių dogmų“ ir pan. kliedesius.
Nespėjo išdžiūti dažai kurie buvo naudojami šių minčių spausdinimui, o jau driokstelėjo pirmas pasaulinis (humanistinis) karas. Po kiek laiko, vėl gi drebinant viešą erdvę ir žmonių sąmones humanistiniais skiedalais, driokstelėjo antras pasaulinis (humanistinis) karas. Mokslas, gerais norais vedinas (normalūs žmonės žino kur veda geri norai), prisimislyjo įvairių rasių grynumo teorijų.
Ligi šiol humanistų taip garbinamas Charlzas Darvinas, paleido į pasaulį visuotiną degradaciją pateisinančią „evoliucijos teoriją“, kurioje išdėstė ir savo humanistinį požiūrį į „žemesnes“ žmonių rūšis, tokius kaip negrai. Šios teorijos paveikti humanistai važiuodavo į Afriką medžioti tų Čarlzo įvardintų „tarpinių grandžių“ tarp žmogaus ir beždžionės. Iki šiol didžiausių universitetų saugyklose (vakarų pasaulio gėdai) tūkstančiais saugomos sumedžiotų žmonių iškamšos ir skeletai. Humanizmas „gelbėdamas“ pasaulį atėjo prie vienos, jų manymu logiškos išvados – „tam, kad išgelbėti pasaulį reikia sunaikinti kuo daugiau žmonių“.
Geriausiai tą „humanistinę“ pasaulio gelbėjimo mintį išdėstė vienas žymiausių šių laikų „humanistas“ Žakas Yvas Kusto (Jacques-Yves Cousteau). Jis viešai išpažino savo tikėjimo credo:
„Tam, kad išsaugoti gamtą, mes turime sumažinti žmonių populiaciją iki puses milijardo žmonių“.
Žinant tą faktą, jog dabar žemėje gyvena apie šešis milijardus vaikų, senelių, moterų ir vyrų, toks „humanistų“ išpažįstamas gelbėjimo būdas reiškia tik vieną – keturis su puse milijardo reikia kažkokiu „civilizuotu“ būdu „utilizuoti“. Keisčiausia, kad niekas viešai ir garsiai nesipiktina tokiais „humanistiniais“ pareiškimais ir siekiais.
Laisvamanybė padarė iš žmonių stabmeldžius teletabius, kurie kaip besmegeniai drugeliai skraido nuo vienos „pažangiausios“ filosofijos prie kitų žmogaus „genijaus“ pagimdytų pasaulio matymų ir suvokimų. Keista kaip žmones gali apakinti tariama pažanga. Jie net nesusivokia, kad tas evoliucionavęs pažangumas tėra žmogiškos degradacijos pagimdyta saviteisa, kuri yra įvilkta į vyraujančio infantiliško požiūrio rūbą ir propagandiškai pateikiama kaip mokslo atradimai. Žmonės kurie patiki laisvamanybės filosofija ir atsitraukia nuo religijos įtvirtinamų savitvardos, atsakomybės ir gyvenimo su pertekliumi mokymų, paprasčiausiai degraduoja ir tam nereikia kažkokių ypatingų pavyzdžių, tereikia apsižvalgyti aplinkui. Bedieviai krinta kaip lapai, paveikti „pažangių“ teorijų tokių kaip „gyvenk čia ir dabar“. Jie sužlugdo ne tik savo, bet ir savo vaikų ir artimųjų gyvenimus.
Baisiausia, kad humanizmo propaganda 99 procentus viešai besireiškiančių žmonių padarė savo vergiškos sampratos šaukliais. Tokie žmonės būna įsitikinę, kad jie yra „kitokie“, nors realybėje jie tėra klonai, vienodai kalbantys ir suvokiantys pasaulį tik per televizijos suformuotą vartotojišką pasaulėžiūrą vedančią tik į bendruomenės susvetimėjimą ir individų degradaciją.
p.s. Be Kristaus, visi diplomuoti humanistai, tėra informacinės šiukšliadėžės. Nes tik Kristus duoda informacijai pagrindą, nuo kurio ji gali pradėti augti į darnų pastatą.
Nuo to laiko, kai mokslas „išsilaisvino“ iš bažnyčios globos, jis tapo savitikslis (mokslas vardas mokslo). Todėl jo vaisiai tapo prakeikimu. Mokslas dabar kuria įvairias visuotinio atšilimo teorijas (pinigų siurblys), kiaulių, ožių, paukščių ir kitokius gripus (pinigų siurblys). Kaip apgauti žmones ir įkišti jiems kuo daugiau bjaurystės vietoj gero produkto (pinigų siurblys). Kaip išvilioti, ką nusukti, kur prakišti ir t.t. ir pan. Kuo toliau, tuo bedievis mokslas labiau išsigimsta ir veda visus mus link sunaikinimo.
„Kvailys tarė savo širdyje, Dievo nėra“
Biblija
„Žinių gausa proto neprideda“
Geraklitas
Pasaulį visuotinai užvaldžiusios humanizmo filosofijos laikų pradžioje (XIX a. pabaigoje XX pradžioje), visi šia filosofija apsikrėtę žmonės kalbėjo: „Tokie karai kaip viduramžiuose nebeįmanomi, dabar visuotinio apsišvitinimo laikai.“; „Mokslas daro žmones geresnius“; „Humanizmas išgelbės pasaulį“; „laisvamanybė veda į išsilaisvinimą nuo religinių dogmų“ ir pan. kliedesius.
Nespėjo išdžiūti dažai kurie buvo naudojami šių minčių spausdinimui, o jau driokstelėjo pirmas pasaulinis (humanistinis) karas. Po kiek laiko, vėl gi drebinant viešą erdvę ir žmonių sąmones humanistiniais skiedalais, driokstelėjo antras pasaulinis (humanistinis) karas. Mokslas, gerais norais vedinas (normalūs žmonės žino kur veda geri norai), prisimislyjo įvairių rasių grynumo teorijų.
Ligi šiol humanistų taip garbinamas Charlzas Darvinas, paleido į pasaulį visuotiną degradaciją pateisinančią „evoliucijos teoriją“, kurioje išdėstė ir savo humanistinį požiūrį į „žemesnes“ žmonių rūšis, tokius kaip negrai. Šios teorijos paveikti humanistai važiuodavo į Afriką medžioti tų Čarlzo įvardintų „tarpinių grandžių“ tarp žmogaus ir beždžionės. Iki šiol didžiausių universitetų saugyklose (vakarų pasaulio gėdai) tūkstančiais saugomos sumedžiotų žmonių iškamšos ir skeletai. Humanizmas „gelbėdamas“ pasaulį atėjo prie vienos, jų manymu logiškos išvados – „tam, kad išgelbėti pasaulį reikia sunaikinti kuo daugiau žmonių“.
Geriausiai tą „humanistinę“ pasaulio gelbėjimo mintį išdėstė vienas žymiausių šių laikų „humanistas“ Žakas Yvas Kusto (Jacques-Yves Cousteau). Jis viešai išpažino savo tikėjimo credo:
„Tam, kad išsaugoti gamtą, mes turime sumažinti žmonių populiaciją iki puses milijardo žmonių“.
Žinant tą faktą, jog dabar žemėje gyvena apie šešis milijardus vaikų, senelių, moterų ir vyrų, toks „humanistų“ išpažįstamas gelbėjimo būdas reiškia tik vieną – keturis su puse milijardo reikia kažkokiu „civilizuotu“ būdu „utilizuoti“. Keisčiausia, kad niekas viešai ir garsiai nesipiktina tokiais „humanistiniais“ pareiškimais ir siekiais.
Laisvamanybė padarė iš žmonių stabmeldžius teletabius, kurie kaip besmegeniai drugeliai skraido nuo vienos „pažangiausios“ filosofijos prie kitų žmogaus „genijaus“ pagimdytų pasaulio matymų ir suvokimų. Keista kaip žmones gali apakinti tariama pažanga. Jie net nesusivokia, kad tas evoliucionavęs pažangumas tėra žmogiškos degradacijos pagimdyta saviteisa, kuri yra įvilkta į vyraujančio infantiliško požiūrio rūbą ir propagandiškai pateikiama kaip mokslo atradimai. Žmonės kurie patiki laisvamanybės filosofija ir atsitraukia nuo religijos įtvirtinamų savitvardos, atsakomybės ir gyvenimo su pertekliumi mokymų, paprasčiausiai degraduoja ir tam nereikia kažkokių ypatingų pavyzdžių, tereikia apsižvalgyti aplinkui. Bedieviai krinta kaip lapai, paveikti „pažangių“ teorijų tokių kaip „gyvenk čia ir dabar“. Jie sužlugdo ne tik savo, bet ir savo vaikų ir artimųjų gyvenimus.
Baisiausia, kad humanizmo propaganda 99 procentus viešai besireiškiančių žmonių padarė savo vergiškos sampratos šaukliais. Tokie žmonės būna įsitikinę, kad jie yra „kitokie“, nors realybėje jie tėra klonai, vienodai kalbantys ir suvokiantys pasaulį tik per televizijos suformuotą vartotojišką pasaulėžiūrą vedančią tik į bendruomenės susvetimėjimą ir individų degradaciją.
p.s. Be Kristaus, visi diplomuoti humanistai, tėra informacinės šiukšliadėžės. Nes tik Kristus duoda informacijai pagrindą, nuo kurio ji gali pradėti augti į darnų pastatą.
Nuo to laiko, kai mokslas „išsilaisvino“ iš bažnyčios globos, jis tapo savitikslis (mokslas vardas mokslo). Todėl jo vaisiai tapo prakeikimu. Mokslas dabar kuria įvairias visuotinio atšilimo teorijas (pinigų siurblys), kiaulių, ožių, paukščių ir kitokius gripus (pinigų siurblys). Kaip apgauti žmones ir įkišti jiems kuo daugiau bjaurystės vietoj gero produkto (pinigų siurblys). Kaip išvilioti, ką nusukti, kur prakišti ir t.t. ir pan. Kuo toliau, tuo bedievis mokslas labiau išsigimsta ir veda visus mus link sunaikinimo.
„Kvailys tarė savo širdyje, Dievo nėra“
Biblija
2010 m. vasario 3 d., trečiadienis
Stabai Kristaus bažnyčiose
Pagrindinis protestantų kaltinimas Katalikų bažnyčiai yra stabų garbinimas. Jie kalba:
- Katalikai nuklydo ir tapo stabmeldžiais, o mes tikrieji krikščionys nes vykdydami antrąjį dekalogo įstatymą negarbiname stabų.
Kaip ne būtų keista, bet būtent antrojo dekalogo įstatymo laikymasis, labai akivaizdžiai parodo protestantų ir visų kitų protestantizmo priaugintų pseudo krikščioniškų kavos gėrimo klubų atsitraukimą nuo Kristaus. Paaiškinsiu kodėl:
Apaštalas Petras apie Šv. Rašto laiškus sakė:
„Juose esama sunkiai suprantamų dalykų, kuriuos neišmokyti ir svyruojantys iškraipo, aiškindami, kaip ir kitus Raštus, savo pačių pražūčiai.“ (2 Pt 3,16)
Šv. Dvasios įkvėptas, apaštalas Paulius, apie Senojo Testamento įstatymą yra pasakęs:
„Neatstumiu Dievo malonės, nes jei teisumas įgyjamas įstatymu, tuomet Kristus mirė veltui.“ (Gal 2,21)
Katalikų katekizmo 2072 punktas aiškiai moko Biblijos tiesos, kad įstatymas nenustos galioti iki pat pasaulio pabaigos (Mt 5,18). Visi nusidėjėliai bus teisiami įstatymo pagrindu (protestantai taip pat). Bet būtent čia ir yra didžioji TIKRŲ Krikščionių privilegija. Įstatymo rūstybė ir prakeikimo galia jų nelies. Nes visi kas įtikėjo, tapo Kristaus mokiniais ir nusekė paskui jį, tie jau NEBETEISIAMI (Jn 3,18).
O dėl tariamų stabų, reikia žinoti, kad Kristaus mokiniai yra išlaisvinti iš įstatymo prakeikimo, todėl jie tarnaudami Viešpačiui paima į nelaisvę kiekvieną mintį (2 Kor 10,5) ir VISKĄ (aš pabrėžiu viską) gali naudoti Kristaus garbei, tame tarpe ir stabmeldžių šventės ir silpnųjų žmonių poreikį garbinti tai kas matoma ir apčiuopiama.
Keistai atrodo veidmainiaujantys protestantai, kurie vaidina, kad išmano Biblija ir, kad tik ja vadovaujasi. Nejaugi jie neskaitė, kad net apaštalui Petrui už tokį dalinį (apsimestinį) įstatymo laikymąsi yra pažymėtas priekaištas Biblijoje:
'Jei tu, būdamas žydas, gyveni pagoniškai, o ne žydiškai, tai kodėl verti pagonis gyventi taip, kaip žydai? (Gal 2,14)
Biblija draudžia selekcionuoti įstatymą. Jei gyveni įstatymu o ne malone ir vykdai bent vieną įstatymo dalį, bet nusižengi dėl kitų 613, vis viena esi nusižengęs visam įstatymui. Vykdantiems įstatymą (nors ir jo dalį pav. dėl atvaizdų) Kristus mirė veltui. Nes tai kas išgriauta vėl atstatoma.
Tie kas seka šio pasaulio priesakais ir išmintimi, laikosi įstatymų ir tyrinėja Raštus manydami juose surasią amžinajį gyvenimą (Jn 5,39), O Kristaus mokiniai pasitiki tik Dievo malonę, kuri išteisina dovanai, be įstatymo darbų.
Šv.Augustinas pasakė „Mylėk Dievą ir daryk ką tik nori“. Bet šis teisingas, nors ir šokiruojantis principas netinka tada, kai protą riboja mentalinė stabmeldystė. Jei neseki Kristumi, tuomet šis principas ves vien tik link palaidumo. Kadangi sielinis žmogus nepriima to, kas yra iš Dievo Dvasios, nes jam tai kvailystė; ir negali suprasti, nes tai dvasiškai vertinama. (1 Kor 2,14)
Svarbu žinoti, kad tikras Kristaus mokinys neatstumia silpnųjų, neužsidaro nuo pasaulio, bet visomis išgalėmis ir naudojant visas priemones skelbia Evangeliją.
Apaštalas Paulius apie tai kalbėjo: „Būdamas nuo nieko nepriklausomas, pasidariau visų vergas, kad tik daugiau jų laimėčiau. Žydams buvau kaip žydas, kad laimėčiau žydus. Tiems, kurie laikosi įstatymo, tapau besilaikančiu įstatymo, kad laimėčiau besilaikančius įstatymo, nors pats nesu jam pavaldus. Tiems, kurie neturi įstatymo, buvau kaip neturintis įstatymo, - pats būdamas ne be Dievo įstatymo, bet surištas Kristaus įstatymu, - kad laimėčiau tuos, kurie neturi įstatymo. Silpniesiems pasidariau kaip silpnas, kad laimėčiau silpnuosius. Visiems tapau viskuo, kad vienaip ar kitaip kai kuriuos išgelbėčiau. Visa tai darau dėl Evangelijos, kad būčiau jos dalininkas.“
Kažkada aš irgi maniau, kad atvaizdai bažnyčiose yra stabmeldystė, bet kartą Londone aš susipažinau su vienu Rusų sentikiu iš labai uždaros bendruomenės Rumunijoje. Tik keli jo žodžiai man sustatė viską į savo vietas. Kai aš jam užsiminiau apie stabus, jis paklausė, o kaip skaityti evangeliją ir melstis tiems kas nemoka skaityti ir būna bažnyčiose kartą į metus? Ar tokius silpnus brolius reikia niekinti ir jie jau nebeturi Kristaus meilės? O tie kas Dievą gali priimti tik per pojūčius liturgijoje, ką juos Kristus atmetė? Ne.
Todėl ir yra evangelinės ikonos kurios atvaizdais piešia Biblinius įvykius. Todėl ir yra tūkstantmečiais puoselėjama liturgija (tarnavimo forma). Kiekviena ikona pasakoja savo dalį Evangelijos, kiekvienas veiksmas, Kristaus bažnyčioje, turi savo vertę ir paskirtį, kad visi, ne tik stiprus, bet ir silpnieji galėtų dalyvauti tarnavime Kristui.
Todėl jeigu atskalūnai, besivadinantys krikščionimis, jums pasakys, kad katalikai stabmeldžiai nes nevykdo atrojo Dievo įsakymo, paklauskite jų, o kokius Dievo įsakymus vykdo jie?
p.s. Baisiausias protestantizmo išmyslas tai dalinis Mozės įstatymo laikymasis. Tokiu būdu jie nustojo būti krikščionimis (besilaikantiems įstatymo Kristus mirė veltui). Ir taip pat jie netapo žydais, nes laikosi kažkokio iškastruoto įstatymo, kurio nepripažįsta jokia Izraelitų bendrija.
Nereikia būti Einšteinu, kad suprasti. Jeigu stropiai laikaisi įstatymo draudimo dėl atvaizdų, tuomet kodėl nesilaikai kitų 613 Izraelitams duoto įstatymo reikalavimų? Kas yra toks didis ir stovintis aukščiau Dievo, kuris gali nuspręsti kokių Mozės įstatymo nuostatų reikia laikytis, o kokius galima ignoruoti?
Su broliška meile ir rūpesčiu
Esavičius
- Katalikai nuklydo ir tapo stabmeldžiais, o mes tikrieji krikščionys nes vykdydami antrąjį dekalogo įstatymą negarbiname stabų.
Kaip ne būtų keista, bet būtent antrojo dekalogo įstatymo laikymasis, labai akivaizdžiai parodo protestantų ir visų kitų protestantizmo priaugintų pseudo krikščioniškų kavos gėrimo klubų atsitraukimą nuo Kristaus. Paaiškinsiu kodėl:
Apaštalas Petras apie Šv. Rašto laiškus sakė:
„Juose esama sunkiai suprantamų dalykų, kuriuos neišmokyti ir svyruojantys iškraipo, aiškindami, kaip ir kitus Raštus, savo pačių pražūčiai.“ (2 Pt 3,16)
Šv. Dvasios įkvėptas, apaštalas Paulius, apie Senojo Testamento įstatymą yra pasakęs:
„Neatstumiu Dievo malonės, nes jei teisumas įgyjamas įstatymu, tuomet Kristus mirė veltui.“ (Gal 2,21)
Katalikų katekizmo 2072 punktas aiškiai moko Biblijos tiesos, kad įstatymas nenustos galioti iki pat pasaulio pabaigos (Mt 5,18). Visi nusidėjėliai bus teisiami įstatymo pagrindu (protestantai taip pat). Bet būtent čia ir yra didžioji TIKRŲ Krikščionių privilegija. Įstatymo rūstybė ir prakeikimo galia jų nelies. Nes visi kas įtikėjo, tapo Kristaus mokiniais ir nusekė paskui jį, tie jau NEBETEISIAMI (Jn 3,18).
O dėl tariamų stabų, reikia žinoti, kad Kristaus mokiniai yra išlaisvinti iš įstatymo prakeikimo, todėl jie tarnaudami Viešpačiui paima į nelaisvę kiekvieną mintį (2 Kor 10,5) ir VISKĄ (aš pabrėžiu viską) gali naudoti Kristaus garbei, tame tarpe ir stabmeldžių šventės ir silpnųjų žmonių poreikį garbinti tai kas matoma ir apčiuopiama.
Keistai atrodo veidmainiaujantys protestantai, kurie vaidina, kad išmano Biblija ir, kad tik ja vadovaujasi. Nejaugi jie neskaitė, kad net apaštalui Petrui už tokį dalinį (apsimestinį) įstatymo laikymąsi yra pažymėtas priekaištas Biblijoje:
'Jei tu, būdamas žydas, gyveni pagoniškai, o ne žydiškai, tai kodėl verti pagonis gyventi taip, kaip žydai? (Gal 2,14)
Biblija draudžia selekcionuoti įstatymą. Jei gyveni įstatymu o ne malone ir vykdai bent vieną įstatymo dalį, bet nusižengi dėl kitų 613, vis viena esi nusižengęs visam įstatymui. Vykdantiems įstatymą (nors ir jo dalį pav. dėl atvaizdų) Kristus mirė veltui. Nes tai kas išgriauta vėl atstatoma.
Tie kas seka šio pasaulio priesakais ir išmintimi, laikosi įstatymų ir tyrinėja Raštus manydami juose surasią amžinajį gyvenimą (Jn 5,39), O Kristaus mokiniai pasitiki tik Dievo malonę, kuri išteisina dovanai, be įstatymo darbų.
Šv.Augustinas pasakė „Mylėk Dievą ir daryk ką tik nori“. Bet šis teisingas, nors ir šokiruojantis principas netinka tada, kai protą riboja mentalinė stabmeldystė. Jei neseki Kristumi, tuomet šis principas ves vien tik link palaidumo. Kadangi sielinis žmogus nepriima to, kas yra iš Dievo Dvasios, nes jam tai kvailystė; ir negali suprasti, nes tai dvasiškai vertinama. (1 Kor 2,14)
Svarbu žinoti, kad tikras Kristaus mokinys neatstumia silpnųjų, neužsidaro nuo pasaulio, bet visomis išgalėmis ir naudojant visas priemones skelbia Evangeliją.
Apaštalas Paulius apie tai kalbėjo: „Būdamas nuo nieko nepriklausomas, pasidariau visų vergas, kad tik daugiau jų laimėčiau. Žydams buvau kaip žydas, kad laimėčiau žydus. Tiems, kurie laikosi įstatymo, tapau besilaikančiu įstatymo, kad laimėčiau besilaikančius įstatymo, nors pats nesu jam pavaldus. Tiems, kurie neturi įstatymo, buvau kaip neturintis įstatymo, - pats būdamas ne be Dievo įstatymo, bet surištas Kristaus įstatymu, - kad laimėčiau tuos, kurie neturi įstatymo. Silpniesiems pasidariau kaip silpnas, kad laimėčiau silpnuosius. Visiems tapau viskuo, kad vienaip ar kitaip kai kuriuos išgelbėčiau. Visa tai darau dėl Evangelijos, kad būčiau jos dalininkas.“
Kažkada aš irgi maniau, kad atvaizdai bažnyčiose yra stabmeldystė, bet kartą Londone aš susipažinau su vienu Rusų sentikiu iš labai uždaros bendruomenės Rumunijoje. Tik keli jo žodžiai man sustatė viską į savo vietas. Kai aš jam užsiminiau apie stabus, jis paklausė, o kaip skaityti evangeliją ir melstis tiems kas nemoka skaityti ir būna bažnyčiose kartą į metus? Ar tokius silpnus brolius reikia niekinti ir jie jau nebeturi Kristaus meilės? O tie kas Dievą gali priimti tik per pojūčius liturgijoje, ką juos Kristus atmetė? Ne.
Todėl ir yra evangelinės ikonos kurios atvaizdais piešia Biblinius įvykius. Todėl ir yra tūkstantmečiais puoselėjama liturgija (tarnavimo forma). Kiekviena ikona pasakoja savo dalį Evangelijos, kiekvienas veiksmas, Kristaus bažnyčioje, turi savo vertę ir paskirtį, kad visi, ne tik stiprus, bet ir silpnieji galėtų dalyvauti tarnavime Kristui.
Todėl jeigu atskalūnai, besivadinantys krikščionimis, jums pasakys, kad katalikai stabmeldžiai nes nevykdo atrojo Dievo įsakymo, paklauskite jų, o kokius Dievo įsakymus vykdo jie?
p.s. Baisiausias protestantizmo išmyslas tai dalinis Mozės įstatymo laikymasis. Tokiu būdu jie nustojo būti krikščionimis (besilaikantiems įstatymo Kristus mirė veltui). Ir taip pat jie netapo žydais, nes laikosi kažkokio iškastruoto įstatymo, kurio nepripažįsta jokia Izraelitų bendrija.
Nereikia būti Einšteinu, kad suprasti. Jeigu stropiai laikaisi įstatymo draudimo dėl atvaizdų, tuomet kodėl nesilaikai kitų 613 Izraelitams duoto įstatymo reikalavimų? Kas yra toks didis ir stovintis aukščiau Dievo, kuris gali nuspręsti kokių Mozės įstatymo nuostatų reikia laikytis, o kokius galima ignoruoti?
Su broliška meile ir rūpesčiu
Esavičius
2010 m. vasario 2 d., antradienis
Savigarba ir išlikimas
.
Neseniai teko žiūrėti Lenkijos premjero Donaldo Trusko preskonferenciją kurioje buvo giriamasi, kad Lenkija vienintelė nėra patyrusi recesijos. Man nesvarbi buvo nei preskonferencija, nei tai kuo gyrėsi premjeras, man užkliuvo žemėlapis už Lenkijos premjero nugaros. Jame Lenkija buvo pažymėta žaliai (kas reiškė augimą), o visa kita Europa raudonai (kas suponavo mintį apie kritimą). Bet man asmeniškai, buvo keista matyti, kad "strateginė partnerė"Lietuva buvo pilkoje zonoje t.y. nebuvo įtraukta į šio vertinamo žemėlapio kontūrus kaip Europos valstybė. Ji (kaip ir Estija su Latvija) buvo priskirta prie Baltarusijos, Rusijos ir pan. Daugelis kolūkiečių nesuprasdami apie ką aš čia, pradės gūžčioti pečiais ir sakyti "o koks skirtumas" arba "taip ir reikia mes bananų respublika, o štai lenkai jau europa". Tai normali kolūkiečių reakcija, jų vertybinės savigarbos kartelė yra sustojusi ties bambaliu alaus, krepšiniu ir baltakasė merga. Kol į šias "vertybes" nesikėsinama, tol viskas jų tvarte yra gerai. Todėl kolūkiečiams rekomenduoju toliau šio teksto ne skaityti, nėra prasmės. Čia ne bus kalbama apie ėdalą, gėralą ir kriušalą.
.....
Tęsiu toliau.
.....
Kitas įdomus faktas. Neseniai L.Rytas pranešė apie LENKIŠKAI NEKALBANTĮ Vilniaus "lenką", turintį Lenkijos pilietybę (!) ir bandžiusį įsidarbinti Londone.
Jam buvo atsisakyta suteikti socialinio draudimo pažymėjimą, kadangi jo pase buvo įrašyta gimimo vieta Wilno, bet nenurodyta valstybė. Tokio miesto Wilno, jokiuose pasaulio žemėlapiuose nėra, todėl Anglijos pareigūnai atmetė prašymą. Labiausiai atkreiptinas dėmesys, šioje kuriozinėje situacijoje, yra Lenkijos ambasados pareigūnės komentaras. Ji pasakė jog lenkiškame pase gimimo vieta nurodytas Wilno, o Lietuvos valstybė nenurodyta, kadangi 2006 metais Lenkija priėmė tokį įstatymą. Kas čia per įstatymas? Pasiruošimas prijungti niekieno teritoriją? Gal Lenkijos analitikai mato, kad dėl materialistų kolūkiečių valdymo, Lietuvoje greitai nebeliks Lietuvių kurie galėtų priešintis? Tai natūralu, nes Drąsių Kedžių Lietuvoje vienetai, o ir tie priversti gyventi svetur, nes nusipelnę gyventi geriau, su kreiva šypsenėle veide, mus visus apiplėšinėja ir prievartauja mūsų vaikučius nesulaukdami už tai atpildo. Būtent tada, kai Lietuvoje liks tik minkštakūniai pupuliukai, tyliai apiplėšinėjantys savo tautą pagal principus „vsio zakonno“, "netobuli įstatymai", "tai sisteminė klaida", tuomet gausiai finansuojama AWPL nekliudomai paskelbs „litwa šriodkova“ ir pasiprašys priimama į motinos Lenkijos sudėtį.
Ir tik nereikia kliedėti, kad dabar kiti laikai. Gruzijos įvykiai parodė, kad pasaulyje ir toliau galioja principas, kad tas kas stipresnis tas ir teisus.
Jeigu nusikaltėlis laužo spyną, sakydamas kaimynams, jog nori patikrinti spynos kokybę o ne apiplėšti butą, jus juo patikėsite? Aišku ne. O štai mus valdantys kolūkiečiai tiki ir bando tuo įtikinti mus visus. Lenkiškų pasų ir kortelių dalinimas Vilniaus krašte, tikrai nėra draugiškumo Lietuvos valstybei demonstravimas, tai kol kas tik "spynos laužymas".
Tikrai nemalonu žiūrėti, kaip jokios savigarbos neturinti ir pilvu prieš bet kokį poną šliaužioti įpratusi Lietuvos kolūkiečių nomenklatūra, žeminasi prieš mūsų istorinių brolių lenkų valstybės politikus.
Ypatingą dėmesį aš noriu atkreipti būtent į pavardžių rašymą nelietuviškais rašmenimis. Tai tik iš pirmo žvilgsnio nežymi nuolaida, bet realybėje tai yra gyvybės ir mirties klausimas ......
Gyvenu Vilniuje ir tenka bendrauti su žmonėmis kurių gyvenimas buvo sumaitotas Pilsudskio/Želigovskio politikos. Tai nutautėję vietiniai Lietuviai. Dėl Lietuvoje iki šiol vykdomos politikos, šiems žmonėms nieko kito nelieka kaip vadintis lenkais ir stengtis išmokti lenkų kalbą, kuri jiems yra svetima. Kodėl jie taip elgiasi? Nes Lietuvių valstybė jais visiškai nesirūpina.
Jau dabar daugelis nutautėjusių Vilniaus krašto Lietuvių norėtų susigrąžinti savo senąsias pavardes ir auginti savo vaikučius Lietuviškoje dvasioje ir kultūroje. Vienintelė kliūtis yra tai, kad Lietuvą administruojantys bailūs ir netoliaregiai kolūkiečiai, jau dvidešimt metų leidžia šį kraštą valdyti antilietuviškoms jėgoms. Žmonės šiame krašte yra tiesiog įspausti į agresyvios lenkinimo politikos krumpliaračius, nes visi pagrindiniai valstybiniai postai šiame krašte, yra užimti prieš Lietuvą ir Lietuvybę nusiteikusių žmonių, negerbiančių nei mūsų įstatymų nei Lietuvos valstybės kaip esamybės.
Seniūnijos, savivaldybės, policija viskas pajungta Pilsudskio/ Želigovskio politikos tęstinumui įgyvendinti. Čia galioja tvarka, kad jei nepripažinsi lenkų politikos, tuomet nesusigrąžinsi žemės, nepasistatysi namo, tavo vaikai vaikščios į nutriušusius ir apgriuvusius Lietuviškus vaikų darželius ir mokyklas, negausi įvairios labdaros, nebusi ginamas policijos nuo nusikaltėlių ir pan..
Pavardžių rašymas nelietuviškais rašmenimis, dar labiau atskirs mūsų nutautėjusius piliečius nuo Lietuvos ir padarys juos visiškai priklausomais nuo antilietuviškų jėgų veikiančių Vilniaus krašte. Jau dabar daugelis, istorijos peripetijų sulenkintų Lietuvių, nors ir naudojasi lenkų valstybės neteisėtai mūsų teritorijoje teikiamomis privilegijomis (darželiuose, mokyklose, savivaldoje), bet savo pavardes rašo Lietuviškai. O kai agresyvus polonofilai pradeda juos spausti, žmonės motyvuoja tuo, kad „tokia tvarka valstybėje“, todėl antilietuviškiems pareigūnams nėra kaip prieštarauti.
Jau dabar Lietuva beveik nekontroliuoja Vilniaus krašto. Lietuviškų mokyklų uždarinėjimas, Lietuvos teismo sprendimų piktybinis nevykdymas yra puikūs to pavyzdžiai. Bet jei tik bus įvestas nelietuviškas raidynas, praraja tarp nutautėjusių Lietuvių ir visos kitos Lietuvių bendruomenės bus dar labiau pagilinta. Labai tikėtina, kad būtent po pavardžių rašymo nelietuviškais rašmenimis įtvirtinimo, lenkų kortomis (ir netgi Lenkijos pasais) gausiai apdalinta Vilnija pradės „Lenkų“ autonomijos kūrimą.
„Mes ne raidės vergai“ ... skelbia vieno įtakingiausių Lietuvoje dienraščių vedamasis. „Europa juokiasi iš Lietuvių kurie laikosi įsikibę į savo raidyną“ ... tokiais negudriais ir negrabiais metodais bando mus įtikinti atsisakyti savo tapatybės nuomonės formavimo pramonės atstovai.
Vienas iš dažnai mėtomų argumentų yra tai, kad tik kartu su Lenkija mes galime sudaryti sąjungą ir pasipriešinti Rusijos įtakai. Visi kas priešinasi Lietuvos inkorporavimui į Lenkiją yra apšaukiami Rusijos agentais arba prorusiškai nusiteikusiais žmonėmis. Argumentas vertas Makiavelio išminties.
Žvelgiant į dabartinę politiką, labai aiškiai matosi, kad sėdintys valdžioje materialistai kolūkiečiai ieško ne lygiavertės partnerystės, o pono ir tarno santykių. Lygiai taip pat ir lenkų diplomatai ir politikai įsivaizduoja šį bendradarbiavimą. Vien tik tas faktas, kad lenkai finansuoja ir palaiko atvirai antilietuvišką partiją AWPL, be to vykdo agresyvia mentalinę ekspansionistinę politiką mūsų nutautėjusių piliečių atžvilgiu rodo, kad ši taip vadinama partnerystė, tėra Lietuvos valdžioje įsitvirtinusių kaimiečių-materialistų mulkinimas.
Šios politikos akivaizdus siekis, prijungti Lietuvą prie Lenkijos. Rusijos įtakos baimė, yra tik geras įrankis pasiekti savo ekspansionistinius/revanšistinius tikslus, netoliaregiškų ir įstorinę patirtį ignoruojančių žmonių valstybėje.
p.s. Žinodami „žąsis ganiusių“ asmenų polinkį į didybės maniją, lenkų politikai kaip su aklais kačiukais žaidžia su diplomuotais kolūkiečiais, kurie visais būdais siekia pigaus tarptautinio pripažinimo. Tam tikslui užtenka parodyti tokiam prasčiokui dėmesį pav., pakviesti į kokį pigų briuselinį seminarą, suteikti „kokio Gdansko universiteto garbės daktaro laipsni“, įteikti kokį bevertį blizgutį - medaliuką ir tada dėkingas diplomuotas kolūkietis kaip ištikimas šuo tampa nepamainomu Lenkijos politikos ruporu.
Amžinos išminties šaltinis Biblija, labai aiškiai rodo pavyzdį kaip Visagalis Dievas per Mozę, Izraelitams įvedė aibę visokių nuo kitų tautų atskiriančių saugiklių. Būtent unikalumas sąlygojo Izraelio tautos išlikimą ir galią. Unikalumas yra pagrindinė tautos gyvybingumo sąlyga. Jeigu nėra unikalumo nėra ir tautos. Pavardžių rašymo ypatumai yra viena iš pagrindinių Lietuvos ir Lietuvių tautos vertybių. Ją praradus, Lietuvius ištiks udmurtų, čiukčių, airių arba škotų likimas. Šios tautos po truputį prarado ne tik savo kalbą, bet ir identitetą. Todėl reikia aiškiai įsisąmoninti, kad visi kas agituoja panaikinti šią unikalią vertybę, yra tautos ir valstybingumo priešai.
Vladimiras Troščenka
Neseniai teko žiūrėti Lenkijos premjero Donaldo Trusko preskonferenciją kurioje buvo giriamasi, kad Lenkija vienintelė nėra patyrusi recesijos. Man nesvarbi buvo nei preskonferencija, nei tai kuo gyrėsi premjeras, man užkliuvo žemėlapis už Lenkijos premjero nugaros. Jame Lenkija buvo pažymėta žaliai (kas reiškė augimą), o visa kita Europa raudonai (kas suponavo mintį apie kritimą). Bet man asmeniškai, buvo keista matyti, kad "strateginė partnerė"Lietuva buvo pilkoje zonoje t.y. nebuvo įtraukta į šio vertinamo žemėlapio kontūrus kaip Europos valstybė. Ji (kaip ir Estija su Latvija) buvo priskirta prie Baltarusijos, Rusijos ir pan. Daugelis kolūkiečių nesuprasdami apie ką aš čia, pradės gūžčioti pečiais ir sakyti "o koks skirtumas" arba "taip ir reikia mes bananų respublika, o štai lenkai jau europa". Tai normali kolūkiečių reakcija, jų vertybinės savigarbos kartelė yra sustojusi ties bambaliu alaus, krepšiniu ir baltakasė merga. Kol į šias "vertybes" nesikėsinama, tol viskas jų tvarte yra gerai. Todėl kolūkiečiams rekomenduoju toliau šio teksto ne skaityti, nėra prasmės. Čia ne bus kalbama apie ėdalą, gėralą ir kriušalą.
.....
Tęsiu toliau.
.....
Kitas įdomus faktas. Neseniai L.Rytas pranešė apie LENKIŠKAI NEKALBANTĮ Vilniaus "lenką", turintį Lenkijos pilietybę (!) ir bandžiusį įsidarbinti Londone.
Jam buvo atsisakyta suteikti socialinio draudimo pažymėjimą, kadangi jo pase buvo įrašyta gimimo vieta Wilno, bet nenurodyta valstybė. Tokio miesto Wilno, jokiuose pasaulio žemėlapiuose nėra, todėl Anglijos pareigūnai atmetė prašymą. Labiausiai atkreiptinas dėmesys, šioje kuriozinėje situacijoje, yra Lenkijos ambasados pareigūnės komentaras. Ji pasakė jog lenkiškame pase gimimo vieta nurodytas Wilno, o Lietuvos valstybė nenurodyta, kadangi 2006 metais Lenkija priėmė tokį įstatymą. Kas čia per įstatymas? Pasiruošimas prijungti niekieno teritoriją? Gal Lenkijos analitikai mato, kad dėl materialistų kolūkiečių valdymo, Lietuvoje greitai nebeliks Lietuvių kurie galėtų priešintis? Tai natūralu, nes Drąsių Kedžių Lietuvoje vienetai, o ir tie priversti gyventi svetur, nes nusipelnę gyventi geriau, su kreiva šypsenėle veide, mus visus apiplėšinėja ir prievartauja mūsų vaikučius nesulaukdami už tai atpildo. Būtent tada, kai Lietuvoje liks tik minkštakūniai pupuliukai, tyliai apiplėšinėjantys savo tautą pagal principus „vsio zakonno“, "netobuli įstatymai", "tai sisteminė klaida", tuomet gausiai finansuojama AWPL nekliudomai paskelbs „litwa šriodkova“ ir pasiprašys priimama į motinos Lenkijos sudėtį.
Ir tik nereikia kliedėti, kad dabar kiti laikai. Gruzijos įvykiai parodė, kad pasaulyje ir toliau galioja principas, kad tas kas stipresnis tas ir teisus.
Jeigu nusikaltėlis laužo spyną, sakydamas kaimynams, jog nori patikrinti spynos kokybę o ne apiplėšti butą, jus juo patikėsite? Aišku ne. O štai mus valdantys kolūkiečiai tiki ir bando tuo įtikinti mus visus. Lenkiškų pasų ir kortelių dalinimas Vilniaus krašte, tikrai nėra draugiškumo Lietuvos valstybei demonstravimas, tai kol kas tik "spynos laužymas".
Tikrai nemalonu žiūrėti, kaip jokios savigarbos neturinti ir pilvu prieš bet kokį poną šliaužioti įpratusi Lietuvos kolūkiečių nomenklatūra, žeminasi prieš mūsų istorinių brolių lenkų valstybės politikus.
Ypatingą dėmesį aš noriu atkreipti būtent į pavardžių rašymą nelietuviškais rašmenimis. Tai tik iš pirmo žvilgsnio nežymi nuolaida, bet realybėje tai yra gyvybės ir mirties klausimas ......
Gyvenu Vilniuje ir tenka bendrauti su žmonėmis kurių gyvenimas buvo sumaitotas Pilsudskio/Želigovskio politikos. Tai nutautėję vietiniai Lietuviai. Dėl Lietuvoje iki šiol vykdomos politikos, šiems žmonėms nieko kito nelieka kaip vadintis lenkais ir stengtis išmokti lenkų kalbą, kuri jiems yra svetima. Kodėl jie taip elgiasi? Nes Lietuvių valstybė jais visiškai nesirūpina.
Jau dabar daugelis nutautėjusių Vilniaus krašto Lietuvių norėtų susigrąžinti savo senąsias pavardes ir auginti savo vaikučius Lietuviškoje dvasioje ir kultūroje. Vienintelė kliūtis yra tai, kad Lietuvą administruojantys bailūs ir netoliaregiai kolūkiečiai, jau dvidešimt metų leidžia šį kraštą valdyti antilietuviškoms jėgoms. Žmonės šiame krašte yra tiesiog įspausti į agresyvios lenkinimo politikos krumpliaračius, nes visi pagrindiniai valstybiniai postai šiame krašte, yra užimti prieš Lietuvą ir Lietuvybę nusiteikusių žmonių, negerbiančių nei mūsų įstatymų nei Lietuvos valstybės kaip esamybės.
Seniūnijos, savivaldybės, policija viskas pajungta Pilsudskio/ Želigovskio politikos tęstinumui įgyvendinti. Čia galioja tvarka, kad jei nepripažinsi lenkų politikos, tuomet nesusigrąžinsi žemės, nepasistatysi namo, tavo vaikai vaikščios į nutriušusius ir apgriuvusius Lietuviškus vaikų darželius ir mokyklas, negausi įvairios labdaros, nebusi ginamas policijos nuo nusikaltėlių ir pan..
Pavardžių rašymas nelietuviškais rašmenimis, dar labiau atskirs mūsų nutautėjusius piliečius nuo Lietuvos ir padarys juos visiškai priklausomais nuo antilietuviškų jėgų veikiančių Vilniaus krašte. Jau dabar daugelis, istorijos peripetijų sulenkintų Lietuvių, nors ir naudojasi lenkų valstybės neteisėtai mūsų teritorijoje teikiamomis privilegijomis (darželiuose, mokyklose, savivaldoje), bet savo pavardes rašo Lietuviškai. O kai agresyvus polonofilai pradeda juos spausti, žmonės motyvuoja tuo, kad „tokia tvarka valstybėje“, todėl antilietuviškiems pareigūnams nėra kaip prieštarauti.
Jau dabar Lietuva beveik nekontroliuoja Vilniaus krašto. Lietuviškų mokyklų uždarinėjimas, Lietuvos teismo sprendimų piktybinis nevykdymas yra puikūs to pavyzdžiai. Bet jei tik bus įvestas nelietuviškas raidynas, praraja tarp nutautėjusių Lietuvių ir visos kitos Lietuvių bendruomenės bus dar labiau pagilinta. Labai tikėtina, kad būtent po pavardžių rašymo nelietuviškais rašmenimis įtvirtinimo, lenkų kortomis (ir netgi Lenkijos pasais) gausiai apdalinta Vilnija pradės „Lenkų“ autonomijos kūrimą.
„Mes ne raidės vergai“ ... skelbia vieno įtakingiausių Lietuvoje dienraščių vedamasis. „Europa juokiasi iš Lietuvių kurie laikosi įsikibę į savo raidyną“ ... tokiais negudriais ir negrabiais metodais bando mus įtikinti atsisakyti savo tapatybės nuomonės formavimo pramonės atstovai.
Vienas iš dažnai mėtomų argumentų yra tai, kad tik kartu su Lenkija mes galime sudaryti sąjungą ir pasipriešinti Rusijos įtakai. Visi kas priešinasi Lietuvos inkorporavimui į Lenkiją yra apšaukiami Rusijos agentais arba prorusiškai nusiteikusiais žmonėmis. Argumentas vertas Makiavelio išminties.
Žvelgiant į dabartinę politiką, labai aiškiai matosi, kad sėdintys valdžioje materialistai kolūkiečiai ieško ne lygiavertės partnerystės, o pono ir tarno santykių. Lygiai taip pat ir lenkų diplomatai ir politikai įsivaizduoja šį bendradarbiavimą. Vien tik tas faktas, kad lenkai finansuoja ir palaiko atvirai antilietuvišką partiją AWPL, be to vykdo agresyvia mentalinę ekspansionistinę politiką mūsų nutautėjusių piliečių atžvilgiu rodo, kad ši taip vadinama partnerystė, tėra Lietuvos valdžioje įsitvirtinusių kaimiečių-materialistų mulkinimas.
Šios politikos akivaizdus siekis, prijungti Lietuvą prie Lenkijos. Rusijos įtakos baimė, yra tik geras įrankis pasiekti savo ekspansionistinius/revanšistinius tikslus, netoliaregiškų ir įstorinę patirtį ignoruojančių žmonių valstybėje.
p.s. Žinodami „žąsis ganiusių“ asmenų polinkį į didybės maniją, lenkų politikai kaip su aklais kačiukais žaidžia su diplomuotais kolūkiečiais, kurie visais būdais siekia pigaus tarptautinio pripažinimo. Tam tikslui užtenka parodyti tokiam prasčiokui dėmesį pav., pakviesti į kokį pigų briuselinį seminarą, suteikti „kokio Gdansko universiteto garbės daktaro laipsni“, įteikti kokį bevertį blizgutį - medaliuką ir tada dėkingas diplomuotas kolūkietis kaip ištikimas šuo tampa nepamainomu Lenkijos politikos ruporu.
Amžinos išminties šaltinis Biblija, labai aiškiai rodo pavyzdį kaip Visagalis Dievas per Mozę, Izraelitams įvedė aibę visokių nuo kitų tautų atskiriančių saugiklių. Būtent unikalumas sąlygojo Izraelio tautos išlikimą ir galią. Unikalumas yra pagrindinė tautos gyvybingumo sąlyga. Jeigu nėra unikalumo nėra ir tautos. Pavardžių rašymo ypatumai yra viena iš pagrindinių Lietuvos ir Lietuvių tautos vertybių. Ją praradus, Lietuvius ištiks udmurtų, čiukčių, airių arba škotų likimas. Šios tautos po truputį prarado ne tik savo kalbą, bet ir identitetą. Todėl reikia aiškiai įsisąmoninti, kad visi kas agituoja panaikinti šią unikalią vertybę, yra tautos ir valstybingumo priešai.
Vladimiras Troščenka
2010 m. vasario 1 d., pirmadienis
Mes čia
Kur jūra bangomis audra pašiaušia,
Priversdama ja kopom, gintaru,
Už sūrią kaimynystę sumokėti.
Kur ošia pušys, vis murmėdamos, kad vėjas,
Nuo jų apsnūdusių šakų spyglius nurovęs,
Ant smėlio besibadantį kilimą kloja.
Kur vakaras negailestingai saulę Baltijoj skandina,
O ji supykusi nurausta ir jai pritardami nuolankiai,
Jūra ir dangus ir aplinka, raudoniu pasikloja.
Jie nesipriešina trumpai mėnulio viešpatystei,
Gerai žinodami, kad saulė vėl rytoj jiems viešpataus,
Todėl ramiai užklojami gaivios tylios miglos,
Jie nuolankiai palydi saulę i dausas.
Rytoj ji vėl ateis ir vakaro pamiršusi skriaudas,
Vėl dosniai apipils juos aukso spinduliais.
Kurie atsispindės ir gintaro auksiniame laše,
Ir aukso kopose ir paauksuotam danguje,
Ir netgi vaiko garbanoj auksinei.
Tai Baltija prie Lietuvos krantų,
Per amžius glostanti šią baltų žemę.
Didinga ir rami, joje nėra kraštutinumų,
Pusiausvira šioj aplinkoj, kaip amžinybėj.
Čia nėr chaoso ir tos pedantiškos tvarkos.
Ramybė ir tyla ir didingumas.
Pakanka visko ir nieko nėr per daug.
Štai kur ir genijus ir taip ieškota tobulybė.
Auksinis vidurys po tavo kojom ir tavo sieloj,
Lietuviškasis pajūris.
Nei mes be jo, nei jis be mūsų.
Šios bangos neatsiejama Lietuviško gyvenimo dalis.
Įkvėpk, iškvėpk, praverk akis,
O akyse praverk akis į savo sielą.
Ir pamatysi ten tą pačią jūrą,
Kuri tai tyliai teliuškuoja,
Tai po truputį ošia ir banguoja,
Tai joje kyla viesulas ir audros,
Kurios nurimsta ir ji vėl sau tyliai teliuškuoja.
Lietuvio sieloj Baltijos širdis.
Ir kas kame, ar mes joje ar ji mumyse,
Tai nesvarbu, svarbu, kad Lietuva ir Baltija,
Yra sujungti taip kaip saulė ir diena,
Todėl ir nieko nėr už Lietuvą ir Baltijos bangas gražesnio.
Esavičius
Priversdama ja kopom, gintaru,
Už sūrią kaimynystę sumokėti.
Kur ošia pušys, vis murmėdamos, kad vėjas,
Nuo jų apsnūdusių šakų spyglius nurovęs,
Ant smėlio besibadantį kilimą kloja.
Kur vakaras negailestingai saulę Baltijoj skandina,
O ji supykusi nurausta ir jai pritardami nuolankiai,
Jūra ir dangus ir aplinka, raudoniu pasikloja.
Jie nesipriešina trumpai mėnulio viešpatystei,
Gerai žinodami, kad saulė vėl rytoj jiems viešpataus,
Todėl ramiai užklojami gaivios tylios miglos,
Jie nuolankiai palydi saulę i dausas.
Rytoj ji vėl ateis ir vakaro pamiršusi skriaudas,
Vėl dosniai apipils juos aukso spinduliais.
Kurie atsispindės ir gintaro auksiniame laše,
Ir aukso kopose ir paauksuotam danguje,
Ir netgi vaiko garbanoj auksinei.
Tai Baltija prie Lietuvos krantų,
Per amžius glostanti šią baltų žemę.
Didinga ir rami, joje nėra kraštutinumų,
Pusiausvira šioj aplinkoj, kaip amžinybėj.
Čia nėr chaoso ir tos pedantiškos tvarkos.
Ramybė ir tyla ir didingumas.
Pakanka visko ir nieko nėr per daug.
Štai kur ir genijus ir taip ieškota tobulybė.
Auksinis vidurys po tavo kojom ir tavo sieloj,
Lietuviškasis pajūris.
Nei mes be jo, nei jis be mūsų.
Šios bangos neatsiejama Lietuviško gyvenimo dalis.
Įkvėpk, iškvėpk, praverk akis,
O akyse praverk akis į savo sielą.
Ir pamatysi ten tą pačią jūrą,
Kuri tai tyliai teliuškuoja,
Tai po truputį ošia ir banguoja,
Tai joje kyla viesulas ir audros,
Kurios nurimsta ir ji vėl sau tyliai teliuškuoja.
Lietuvio sieloj Baltijos širdis.
Ir kas kame, ar mes joje ar ji mumyse,
Tai nesvarbu, svarbu, kad Lietuva ir Baltija,
Yra sujungti taip kaip saulė ir diena,
Todėl ir nieko nėr už Lietuvą ir Baltijos bangas gražesnio.
Esavičius
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)