2010 m. kovo 12 d., penktadienis

Ožiukai

Pamenu sovietmečiu rodytą viena animacinį filmuką. Šiame filmuke ožiukas išgirsta išmintinga pamokymą apie tai, kad mūsų žemė yra panaši į obuolį (tokia apvali). Ožiukas stovi, žiūri į obuolį ir jam pradeda atrodyti, kad obuolys virsta žeme, su visais miškais, laukais ir namais ir tik staiga prasidėjusi audra nuplėšia ir nusviedžia ant žemės jo idilijos susikurtą obuolį-žemę. Pamatęs tai ožiukas susivokia, kad audra taip pat gali numesti ir visą žemę, todėl ją būtina gelbėti.
Drąsusis ožiukas susiranda kuolelį (pas kažkokią varlę išmaino i pasagą), vėliau savo varpelį išmaino į virvutę ir pamiškėje (nepabūgęs baisaus vilko) įkala kuolelį į žemę, prisiriša prie jo su virvele ir audros metu drąsiai ir atsidavusiai, visas sušlapęs ir sušalęs, laiko žemę su visais jos gyventojais.
Audros pabaigoje, žvėrys pradeda rinktis pas prisirišusį ožiuką ir klausinėti, ką gi jis daro? Ožiukas papasakoja apie obuolį-žemę ir kompetentingai moksliškai paaiškina, kad ją reikia laikyti, kad ji audros metu nenugriūtu.
Visi žvėrys savo gėdai susivokia, kad drąsusis ožiukas laikydamas žemę, laikė kartu ir juos. Todėl pradeda laaabai gerbti ožiuką. Sugrąžina jam visus jo daiktus ir greičiausiai išrenka jį savo prezidentu (nors filmuke to ir nėra, bet tai išvestinis mano spėjimas).

Vaikiška, gražu bet, bet visa tai gražu kol tai animacinis filmukas. Keisčiausia, kad dabar pasaulyje įsigali tokių apykvailių ožiukų ideologija. Dabar visiškai rimtai, aukščiausiais lygiais ir iš didžiausių mokslinių tribūnų, tokie infantilški ožiukai pasakoja apie žemę-obuolį, kurį tik jie prisirišę prie kuoliukų gali išgelbėti. Jie ne tik patys gelbėja žemė, bet vis daugiau tokių „ožiukų“ gelbėtojų pasekėju susiranda. O labiausiai neramina, šioje nebe vaikiškoje bakchanalijoje, kad žmonės daugumoje, kaip tie animacinio filmuko žvėrys, tiki ir žavisi „altruistiniais“ ožiukais aplinkosaugininkais. Visa tai būtų neverta dėmesio, jei nežinoti istorijos ir senolių išminties apie tai, kad gerais norais yra išgrįstas kelias į pragarą. Visos tos ideologijos, kurios paremtos principu apginti mus nuo mūsų pačių (aišku dėl gerų ir kilnių tikslų), prieina vienodą išvada, kad žmogus yra tas objektas su kuriuo tos ideologijos ir turi kovoti tam, kad įgyvendinti savo „kilnius tikslus“.

Mes jau pergyvenome gerais norais iškeltą „nacijos grynumo“ ideologija - fašizmą arba kitaip rudąjį marą. Taip pat beveik atsikratėme „klasių kovos“ komunizmo ideologijos arba kitaip raudonojo maro. Bet dabar mes stovime „gamtosaugines“ isterijos „žaliojo maro“ priešaušryje, kuri vis labiau ir labiau įsibėgėja. Ir vėl daugeliui žmonių atrodo normalu ir netgi sveikintina šios ideologijos įsigalėjimas. Žmonės netgi nesipiktina, kai šios ideologijos apologetai tokie kaip Žakas Ivas Kusto, viešai pasisako, kad „tam, kad išsaugoti gamtą, mes turime sumažinti žmonių populiaciją iki puses milijardo žmonių“. Keista, kad nei pas viena nekyla klausimas kaip sumažinti? Gal užmigdyti? O gal kokiais nors specifiniais maisto papildais gražiai „civilizuotai“ „neskausmingai“ išmarinti?

p.s. Jei dar kas nesuprato, esu įsitikinęs, kad mes pergyvenę rudąjį ir raudonąjį marą ir praradę milijonus žmonių gyvybių stovime prie naujos ir dar labiau žvėriškos ideologijos įsigalėjimo ribos ŽALIOJO MARO. Šis maras, net nesislėpdamas, vardan varnalėšų ir tarakonų išgyvenimo yra pasirengęs naikinti žmones (civilizuotais metodais).


Esavičius

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą