2019 m. birželio 30 d., sekmadienis

Kuo skiriasi žmogus nuo galvijo?



    Viešpats apaštalui Pauliui yra pasakęs - „.......... mano stiprybė tampa tobula silpnume' ......“ (2 Kor 12,9).

Verta atkreipti dėmesį, kad tik tada Kristaus jėga pasireiškia mūsų gyvenime, kai mes esame Kristuje Jėzuje ir savo žmogišką/pasaulietinį supratimą mariname priimdami Dievo siųstą malonę. Sąmoningai tapdami silpni, mes leidžiame Dievo jėgai tobulai veikti mumyse.

Taip pat verta įsisąmoninti, kad jei mes Dievą ir Jo Žodį priimame tik kaip filosofiją, moralinių tiesų rinkinį, gyvenimiškos patirties mokymų sąvadą, tuomet mes atmetame Dievą ir priešpastatome savo intelektualinį suvokimą, Visagalio nustatytai tvarkai. Dievas niekada nesutilps į jokius mūsų suvokimo rėmus. Jis daug didesnis ir sudėtingesnis nei mes galime sau įsivaizduoti. Todėl mums duotas vienintelis vardas po dangumi, kuriuo mes galime kreiptis į Dievą, tas Vardas Jėzus Kristus ir nėra kitų vardų. Tik Jis yra kelias, tiesa ir gyvenimas.

Jeruzalės surinkimo vyresnysis Jokūbas kalbėjo: "Geidžiate ir neturite; žudote ir pavydite - ir negalite pasiekti; kovojate ir kariaujate; neturite, nes neprašote. Jūs prašote ir negaunate, nes blogo prašote - savo užgaidoms išleisti. Paleistuviai ir paleistuvės! Ar nežinote, kad draugystė su pasauliu yra priešiškumas Dievui? Taigi kas nori būti pasaulio bičiulis, tas tampa Dievo priešu."

Nebūkime pasaulio bičiuliais. Būkime Dievo draugais. Kiekvienas iš mūsų, gali savo savivoka pakilti virš šio pasaulio erzelynės. Tam tereikia nukreipti savo žvilgsnį nuo to kas žemiška, į tai kas Dangiška.

Žinok, kad tik žmogus turi privilegiją svajingai ir mąsliai žvelgti į dangų. Žvėrys mato tik tai kas prieš nosį ir po kojomis, į dangaus pusę jie pakelia akis tik tam, kad staugti. Visi esame susidūrę su tokiais, kurie staugia dangaus pusėn, dėl savo gyvuliško gyvenimo nesėkmių.

p.s. Tarp galvijo ir žmogaus yra tik vienas skirtumas, žmogus turi tikėjimą Dievu, o galvijui tai ne duota. Būkime silpnais pasauliui, patikėkime Kristumi ir leiskime mumyse tobulai pasireikšti Dievo stiprybei. 

2019 m. birželio 28 d., penktadienis

Kuo nusikalto Jobas?


    Kristus nereikalingas teisiesiems. Jie patys iš savęs yra geri, švarūs, protingi ir gražūs. Jiems nereikalingas Jėzus Kristus, jiems reikalingas tik jų teisumas, kurio jie laikosi įsikibę ir niekam neleidžia tuo suabejoti. „Neabejok, tu jau esi išgelbėtas, neleisk niekam pasėti abejonės tavo teisumu kurį tu jau gavai tuo momentu, kai PASIŠAUKEI Į SAVO GYVENIMĄ JĖZŲ KRISTŲ“. Jie atmeta Biblijos mokymą, kad Dievas yra tiktai šalia tų, kurių širdis yra sudužusi. Jėzus tokių nekviečia, jie jau yra „teisūs, švarūs ir gražūs“ uoliai vykdantys žmogiškus priesakus ir fantazijas, tai paversdami protingai atrodančiais teologiniais mokymais ir prakeikimo, tuštybės ir garbėtroškos pilnu gyvenimo būdu. Akli aklųjų vedliai, priimantys garbę vienas iš kitų, o apie garbę iš Dievo net nesusimąstydami.

   Jėzus Kristus ieško tik tų kurie jau daugiau niekam nėra tinkami, kurie visų yra atmesti ir paniekinti. Kurie jam sako: „Nesiartink prie manęs Viešpatie, nes aš nusidėjėlis“. Tai apie tokius Jis kalba: „ Daviausi atrandamas tiems, kurie manęs neieškojo, pasirodžiau tiems, kurie apie mane neklausinėjo.“ Įvairūs juodadarbiai (pav. žvejai), kyšininkai gobšuoliai (pav. muitininkai), girtuokliai, kaimiečiai (nemokyti runkeliai), apsirijėliai ir prostitutės. Visų tų, kuriuos teisūs, švarūs labai gerai apmokyti ir apsišvietę niekina, engia ir stengiasi net nebendrauti, nes yra apsikrėtę fariziejišku veidmainystės raugu.

  Šiandien, kaip įprasta su vaikais skaitėme Bibliją ir ją aptarinėjome. Išpuolė tai, kad skaitėme apie nuostabų žmogų, tikrą senovės teisųjį JOBĄ. Labai sunki knyga ir daugelis krikščionių stengiasi ją apeiti arba interpretuoja ją taip, kaip tai darė trys Jobo draugai, kurie atėjo jo „paguosti“ baisioje nelaimėje. Šis nuostabus ir tikrai teisus, Dievą gerbiantis ir visus Jo nuostatus vykdantis žmogus prarado viską, vaikus, turtus ir sveikatą. Sėdėjo sulysęs pelenuose ir molinio ąsočio šuke gramdė nuo savo kūno pūlius, nes nuo galvos iki kojų buvo padengtas pūliuojančiomis opomis. Jobas vietoj paguodos iš savo draugų sulaukė tik įprastų teisuoliškų moralizavimo pamokslų, kol neapsikentęs pareiškė jiems, jog jis ne mažesnis už juos ir visą tai žino, todėl su tokiais žmonėmis (guodėjais) „išmintis tikrai numirs“. Savo aimanoje Jobas sielojosi, jog nėra tarpininko tarp Dievo ir žmogaus (tokiu būdu pranašaudamas apie TARPININKO, tikro Dievo ir tikro žmogaus, Jėzaus Kristaus atėjimą) kuris uždėjęs rankas ant abiejų galėtų išklausyti jo skundą ir įrodymus dėl teisumo. Jobas labai nusivylė, prakeikė dieną kada gimė ir kalbėjo jog nesvarbu ar tu teisus ar ne teisus, vis viena tai nieko nereiškia. Kai diskusija pasiekė aklavietę, Pats Dievas, per jaunuolį, kuris visą pokalbį tylėjo ir klausėsi kaip Jobas ir trys jo draugai vienas kitam priekaištavo ir kalbėjo vėjus, prakalbo ir sustatė viską į savo vietas. Pradžioje ir Jobas ir trys jo draugai, klausė neautoritetingo išsišokėlio vaikino kaip žmogaus ir tik vėliau po jo žodžių apie tai, kad Dievas „negerbia žmogaus, laikančio save išmintingu“, suprato, kad į juos kreipiasi Pats Dievas žmogaus lūpomis. Todėl sukrėstas Jobas, atmetęs savo įsikibimą į žmogiškų priesakų teisumą pasakė: „Buvau girdėjęs gandus apie tave, bet dabar mano akys regi tave; todėl aš gėdinuos visko, ką esu pasakęs, ir ATGAILAUJU dulkėse ir pelenuose“. O štai trys Jobo draugai, netgi išgirdę Pačio Dievo kalbą ir pamatę, jog Jobas nusižemino ir atgailavo, nepasekė Jobo pavyzdžiu ir toliau liko užsikietinę savo klaidingame teisumo suvokime. Todėl VIEŠPATS, pabaigęs kalbėti Jobui, Elifazui Temaniečiui tarė: „Mane apėmė pyktis ant tavęs ir tavo dviejų bičiulių, nes nekalbėjote apie mane teisingai, kaip darė mano tarnas Jobas. Dabar tad pasiimkite septynis jaučius bei septynis avinus, nueikite pas mano tarną Jobą ir atnašaukite už save deginamąją auką. Tegu meldžiasi mano tarnas Jobas už jus, nes atsižvelgsiu į jo maldą, kad nesielgčiau su jumis pagal jūsų kvailystę, kadangi nesakėte tiesos apie mane, kaip mano tarnas Jobas padarė“. Taigi Elifazas Temanietis, Bildadas Šuhietis ir Zofaras Naamatietis nuėjo ir įvykdė, ką VIEŠPATS buvo jiems paliepęs. VIEŠPATS atsižvelgė į Jobo maldą.

Labai stipri Biblijos knyga ir labai aiškus pamokymas mums Tikrojo Gyvojo Dievo garbintojams, jog baisiausia kas su mumis gali atsitikti, tai užsikietinimas savo teisume, išskirtinume ir saugume. Tuomet mes kaip ir trys Jobo draugai, nebegirdime ir nebesuprantame Dievo balso.

p.s. Visada prisiminkime, ką kalbėjo Saliamonas, pats turtingiausias ir išmintingiausias karalius pasaulyje, savo pamokymuose: „Ne būk per daug teisus, nei per daug išmintingas, nepakenk pats sau“. Visada žinok, kad išdidumas ir tariamo saugumo jausmas yra artėjančio žlugimo ženklas.

André Rieu - Highland Cathedral



2019 m. birželio 25 d., antradienis

Apsispręskite kol ne vėlu.




Iš Biblijos žinome, kad paskutinė Dievo rykštė, nepaklūstantiems Egiptiečiams, buvo visos Egipto tautos pirmagimių išžudymas.

Dažnai netikintys žmonės pasipiktinusiai meta frazę:

„Kaip galima tikėti tokiu kraugeriu Dievu, kuris lengva ranka išžudė visus Egipto tautos pirmagimius.“

Jau pačioje šioje frazėje yra prieštaravimas. Žmogus teigdamas jog Dievas yra žiaurus, savo teiginį pagrindžia Biblijos faktu, tuo pačiu netiesiogiai patvirtindamas, kad Biblija dėsto tikrus istorinius įvykius. Juk jei Dievo nėra ir Biblija tėra pasaka, tuomet ir Egipto pirmagimių žudynių ne buvo. Tada ir kalbos apie tariamą Dievo žiaurumą neturi jokio pagrindo. Bet štai jeigu Dievas yra ir Jis sukūrė viską, reiškia Jam viskas priklauso, tuomet kur Egipto pirmagimiams (kuriuos pasiėmė Pats Dievas) yra geriau? Egipte - ašarų pakalnėje, ar pas Ji, kur jau nuo pradžios laikų yra sukurta nauja žemė ir naujas dangus?"

Jeigu Jis viską sukūrė, tuomet viskas kas egzistuoja, Jam Vienam besąlygiškai priklauso. Tuomet tik Jis vienintelis turi teisę nuspręsti kam gyventi šiame pasaulyje, o kam gyventi kitame pasaulyje.

Jei žmogus yra netikintis Kristumi, tuomet ir Biblija (Dievo Žodis, Pats Kristus) jam yra pasaka. Tuomet labai keistas yra bandymas remtis kaip informacijos šaltiniu tuo, kuo netiki? Jei žmogui Biblija yra kliedesiai, reiškia ir ten aprašytos žudynės tai tik fantazijos vaisius, tuomet pasipiktinimas žudynėmis be pagrindo, juk nesipiktiname kai kompiuteriniame žaidime nužudomi milijonai "nekaltu" virtualiu veikėjų.

Bet jei Biblijoje viskas yra realu, tuomet netikinčio žmogaus gyvenimas pavojuje, nes tada aišku, kad jau 6-7 tūkstantmečius, bedieviai bando Dievo kantrybe ir jei laiku nesusivokia atgailai, jų visada laukia tik viena pabaiga ...

Biblija skelbia:

Kadangi nuosprendis už piktus darbus ne tuojau įvykdomas, todėl žmonių širdys yra visiškai atsidavę daryti pikta. (Mok 8,11)

Jeigu Dievo nėra, tuomet gali daryti ką tik nori, tuomet degradacija neišvengiama. Nes jeigu nėra To, kas viską valdo ir prižiūri, tuomet žmogus pats sau dievas. Tuomet žmogus pats prižiūri savo gyvenimą. Žinia, kad gyvenimas yra laaaaaaabai sudėtingas, todėl bedieviai kvailiai pradeda ieškoti stabilumo ir paramos tarp kitu žmonių. Jie pradeda pasitikėti „labiau išsimokslinusių“ autoritetais. Bedievių pasaulietinė filosofija kala žmogui įsitikinimą, kad gyventi reikia čia ir dabar, nes tik tokia bedievių samprata yra logiška. "TU TURI PASIIMTI IS GYVENIMO VISKA !!!" Realybėje tokiai propagandai pasidavęs prasčiokėlis, tampa žmogaus pavidalo gyvuliu ir yra labai lengvai valdomas. Apakintas šio pasaulio tuštybės spindesio, berazūmiškai prisirenka kreditu ir neišvengiamai pradeda vergauti bankams. Vergaujant bankams, reikia daugiau pinigu, todėl pradedama ieškoti dar vienos pasaulietinės kvailystes kuri vadinasi karjera. Darydamas karjerą bedievis nuolankai tampa bebalsiu savo viršininko vergu. Totali vergystė, nors jie vaidina, kad gyvena „savo galva“.

Kai žmonės atsitraukia nuo Dievo, jie tampa galvijais kurie pastoviai susirūpinę ėdalu, gėralu ir morčiumi. Tokius „gyvulius“ nesunku prognozuoti ir suvarius į tvartus (meduolio botago principu) visiškai kontroliuoti. Dvasiniuose tvartuose gyvenantys bedieviai materialistai, niekada nesuvoks savo gyvenimo beviltiškumo, nes jie kaip termitai neturi akių tam, kad tai pamatyti

Būtent todėl materialistų pasaulis nekenčia Kristaus mokinių, nes jie visam tam nepasiduoda. Materialistų įniršis yra toks stiprus, nes jie siekdami gerovės, užsidirba sau tik rūpesčius ir problemas, o tikras krikščionis nesirūpindamas gyvena laisvai, turtingai ir prasmingai.

Krikščioniui Dievas duoda privilegija būti laisvam nuo pasaulietinio zombinio ir vergystės. Žymiausias istorinis karalius Dovydas šlovino Dievo Žodį tokia giesme:

„Įsakymai Tavo padarė mane protingesnį už mano priešus, nes jie visuomet su manimi. Daugiau suprantu už visus savo mokytojus, nes mąstau apie Tavo liudijimus. Daugiau išmanau už senius, nes laikausi Tavo potvarkių. Nuo bet kokio pikto kelio susilaikau, nes klausau Tavo žodžio. Nuo Tavo sprendimų nenukrypau, nes Tu mokai mane. Kokie saldūs man yra Tavo žodžiai, saldesni mano burnai už medų. Dėl Tavo potvarkių tapau išmintingas, todėl nekenčiu jokio melo. (Ps 119,98 - 104)

Biblija moko, kad visos nuodėmės žmogui bus atleistos ir tik viena nuodėmė ne bus atleista nei šiame nei kitame pasaulyje. Ši vienintelė mirtina nuodėmė yra netikėjimas Kristumi. Apsispręskite kol ne vėlu.

2019 m. birželio 24 d., pirmadienis

Nebūk kaip arklys ar mulas



   Mes dažnai gauname Dievo perspėjimus dėl savo gyvenimo kelio ir tame kelyje daromu sprendimų. Perspėjimas visada pradžioje eina per žmones, bet jeigu žodžiai nepasiekia tikslo tuomet perspėjimas eina kitaip t.y. per kūną ir kišenę.

Dievas iš anksto mus perspėjo Šv. Rašte „Nebūk kaip arklys ar mulas, kurie neturi supratimo. Kamanomis ir žąslais juos reikia pažaboti, kad jie priartėtų prie tavęs.“(Ps 32,9)

Viešpats aiškiai sako, kad „Aš savimi prisiekiau, mano žodis yra tiesa ir tas žodis pasiliks. Prieš mane suklups kiekvienas kelis ir kiekvienas liežuvis man prisieks“ (Iz 45,23). Kadangi Dievo Žodis visada išsipildo iš to suprantame, kad visi iki vieno žmonės priklaups ir prisieks prieš Dievą. Vieni priklaups ir prisieks savo valia ir noriai, kiti bus „kamanomis ir žąslais“ pažaboti, bet laisvų nuo šios pareigos nėra ir nebus.

Skaitant Biblija, ten paminėtų žmonių gyvenimų vaizdiniai labai aiškiai atsiskleidžia du kelius reaguojant į Dievo perspėjimą:

Pirmas kelias – teisuoliškas užsikietinimas (aš esu teisus ir pripildau savo lūpas to teisumo įrodymais išlanksto susitaikydamas su visais galimais kentėjimais). Kaip vienas iš tokio teisuoliškumo pavyzdžių yra Izraelio vyriausiojo kunigo Helio tragedija. Helis į jam skirtą Dievo perspėjimą atsakė "'Jis - Viešpats. Tedaro, kaip Jam atrodo geriausia'" (1 Sam 3,18)

Antras kelias – nusižeminimo ir atgailos, t.y. atleisk Viešpatie esu kaltas ('Aš nusipelniau Tavo bausmės, ateityje nebenusikalsiu. Pamokyk mane, ko nežinau; jei nusikaltau, daugiau to nedarysiu'). Tokio nusižeminimo pavyzdys yra nedoro Izraelio karaliaus Ahabo pavyzdys. Jis nusižemino, verkė ir atgailavo (1 Kar 21,27-29).

Atpildas kiekvienam yra skirtingas. Vieni dėl savo teisumo ir nenusižeminimo netenka savo vaiku, tarnystės ir gyvybes (1 Sam 4,14-18), kitiems rūstybė pakeičiama i malone (1 Kar 21,29).

Visas Šv. Raštas yra perpildytas šių vaizdinių, jame nėra net šešėlio to mokymo kurio moko naujieji tikėjimo mokytojai (apie teisumo besąlyginį laikymąsi). Melo mokytojai kalba taip, lyg Dievas butu kuom nors ribotas ir Jis turi elgtis taip kaip kažkam atrodo teisinga.

Svarbu prisiminti, kad Dievas nesikeičia ir netgi jei esi vestuvių pokyliu salėje pakviestas iš patvorio, tai dar nereiškia, kad negali buti išmestas i lauką (kur bus verksmas ir dantų griežimas) jei busi be vestuvinio drabužio (t.y. atgailos prieš Dievą) Mt 22,13-14. 

2019 m. birželio 22 d., šeštadienis

Hymn - Praise to the Lord, the Almighty



Jei netapsite kaip vaikai neįeisite į Dangaus karalystę



    Malda yra neįtikėtina Dievo mums duota dovana kuriai mes vis mažiau skiriame dėmesio. Ištirk save, kiek skiri laiko maldai kas dieną. Pusdienį? Kelias valandas? Valandą? O gal kelias minutes? O gal paskubomis atlikto kelių minučių ritualo kartojimą (bumbėjimą) įsivaizduoji kaip MALDĄ? Dievas yra ASMUO, o tu sukurtas pagal Jo atvaizdą ir panašumą. Dabar pagalvok, kaip tu reaguotum jei pas tave ateitu prašytojas ir monotoniniu balsu, paskubomis, bumbėtų vis tas pačias frazes? Bu bu bu, bu bu bu. Turbūt paliktum jį ramybėje tegu sau bumba vienas, nes tiesiog nesuprastum ko jis iš tavęs nori. Dievas žino ko mums REIKIA ir tuo mus aprūpina, o štai savo norus, baimes, prašymus mes kaip vaikai jam slapta išpasakojam, prašydami. Ar vaikas pas tave ateina ko nors prašyti monotoniškai bambėdamas mintinai išmoktas frazes, kurių turinys toli nuo jo širdies? Aišku ne, todėl Kristus ir mokė, kad jei netapsite kaip vaikai neįeisite į Dangaus karalystę.

  Visa ta pompastika, tobulumas ir blizgesys yra bedieviams klaidinti, kad žiūrėdami nematytų, o klausydami negirdėtų. O jūs broliai, kurie sekate Jėzumi Kristumi, visada prisiminkite ką sakė Viešpaties brolis Jokūbas: .... Daug gali KARŠTA teisiojo malda. Elijas buvo vargo žmogus kaip ir mes. Jis melste meldė, kad nelytų, ir nelijo žemėje trejus metus ir šešis mėnesius; ir jis vėl meldė, ir dangus davė lietaus, o žemė išželdino savo vaisių.

2019 m. birželio 20 d., ketvirtadienis

2019 m. birželio 19 d., trečiadienis

Ms. Helene Fischer - Ave Maria



Kristaus mokinio pakopos

   Apaštalas Petras išdėstė tikro Kristaus mokinio kelią tikėjime:

  „Todėl, parodydami visą stropumą, praturtinkite savo tikėjimą dorybe, dorybę - pažinimu, pažinimą - susivaldymu, susivaldymą - ištverme, ištvermę - maldingumu, maldingumą - brolybe, brolybę - meile. Jei šie dalykai jumyse gyvuoja ir tarpsta, jie neduoda jums apsileisti ir likti bevaisiams mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus pažinime.“ (2 Pt 1,5-8)

Apibendrinant tikėjimo kelio pakopas: 1. Stropumas, 2. dorybė, 3. pažinimas, 4. susivaldymas, 5. ištvermė, 6. maldingumas, 7. brolybė, 8. meilė.



   Daugelis „savojo kelio išpažinėjų“ (eretikų) neturint ištvermės, bando mokyti maldingumo ir įdieginėja dorybę. Neturint stropumo, iškarto visiems rodo savo meilę, realiai jos neturėdami ir net nesuprasdami kas tai.

   Biblija moko, kad Jis amžių amžiams viską įtvirtino, nustatė nekintamą tvarką. (Ps 148,6)

   Visi bandymai daryti ne taip kaip Dievo nustatyta, veda į sumaištį, o sumaištyje nėra Dievo valios, nes Jis yra ramybės Dievas.

   Daugelis aklų mokytojų nesuprasdami nei ką sako nei ką tvirtina, nuveda klaidžiakeliais tik įtikėjusius Kristumi žmones ir padaro juos tuščiais veidmainiais. Jei tikėjime nežengiama griežtai nustatytomis pakopomis, tikėjimas iškrypsta.

   Kol nėra stropumo ieškant Kristaus, negali būti dorybės. Be dorybės, net ir didžiausias pažinimas yra netikras (klaidingas). Su klaidingu pažinimu, susivaldymas tampa apsimestinis. Be tikro susivaldymo, ištvermė tėra išorinė. Be ištvermės ir viso to kas eina prieš ištvermę, nėra ir negali būti jokio bendravimo su Dievu (maldingumo). Be maldingumo, nėra tikros brolybės (neužtenka vien tik vadintis broliais). Ir pagaliau, pakopa po pakopos neperėjus viską kas išvardinta, nėra tikros Dievo meilės – agapės. Visi tie meilės žodžiai, kuriais mėtosi daugelis netikrų krikščionių, tėra tuščias garsas nevertas nė sudilusio skatiko.

  Jei Jėzumi Kristumi nutarusio sekti žmogaus tikėjimo kelyje nėra šių, apaštalo Petro išvardintų, aštuonių pakopų, arba jos yra sumaišytos, tuomet visas jo tikėjimas tėra veidmainystė.

   Būtent dėl tokių netikrų krikščionių apaštalas Paulius sakė: Juk parašyta: 'Dėl jūsų piktžodžiauja Dievo vardui pagonys'. (Rom 2,24)

2019 m. birželio 18 d., antradienis

Krikščioniškas nusižeminimas tai ne tas pats kas susitaikėliškas pasyvumas



   Užduokite sau klausimą kodėl nusižemino Kristus, leidęs, kad jį nukryžiuotu tie kas neturėjo Jam jokios galios?

 Aklas nemato, bet tas kam duota tas supras, kad Jėzus nusižemino tik tam, kad nugalėti. Jis nugalėjo iškrypusį pasaulį ir mirtį, o šia pergalę atidavė tiems kas patikėjo Juo ir Jį seka.

 Karo mene yra taktika, kuomet priešininkui suteikiama iliuzija jog jis jau nugalėjo, bet tuomet kai priešas yra euforijoje dėl tariamos pergalės, jam suduodamas mirtinas smūgis. Būtent taip Lietuviai laimėjo Žalgirio mūšį.

 Ar pastebėjote, kad krikščioniškų šalių kariuomenių karo menas yra nepralenkiamas. Kodėl? Ogi labai paprasta:

Nekrikštas mato tik tai ką mato jo akys (jusliniai tvariniai) todėl jis nuolat kopijuoja kitus (siekia išsilavinimo). Krikščionis vadovaujasi tuo kas dvasiška (aukštesnis Dievo suvokimas) todėl visada kuria ką nors nauja. Nekrikštas bijo prarasti savo išdidumą, krikščionis išdidumą niekina. Nekrikštas bijo pasirodyti kvailiu. Krikščionis visam pasauliui rodo savo kvailumą, nes puikiai žino, kad Dievo kvailystė yra daug didesnė nei viso pasaulio išmintis. (Akivaizdžiausias „kvailumo“ ir „protingumo“ pavyzdys: Kuomet ateistinių šalių žmonės vyksta į vakarus, po kiek laiko jie pradeda išdidžiai juoktis iš vakariečių „kvailumo“, kalbėdami apie tai kaip jie juos lengvai išduria. Bet akliesiems žmogeliams net ne topteli mintis, kodėl tie „kvailiai“ vado, o jie „protingieji“ dirba). Ir pagaliau, nekrikštas bijo prarasti savo ubagiškus iliuzinius turtus ir dėl to yra pasirengęs prarasti tai kas jo manymu neturi vertės (nematerialu), tuo tarpu krikščionino (tikro) turtas yra danguje ir jis čia nieko nebijo prarasti (bebaimis karys).

   Jei pasaulietis nekrikštas gyvendamas palūžta ir jo išdidumas yra paminamas, tuomet jis jau nebeatsitiesia; jis taip ir lieka šliaužioti vergo padėtyje. Visai kas kita yra su krikščionimi. Jo išdidumo neįmanoma palaužti, nes neįmanoma palaužti tai ko žmogus ne turi (krikščionis niekina išdidumą). Todėl kuomet nekrikštas neva laimi, „galutinai“ ir „neabejotinai“ „pažemindamas“ ir „sutrypdamas“ krikščionį, realybėje jis tik neprotingai atsiveria mirtinam smūgiui. 

   Daugelis Lietuvoje įsivaizduoja krikščionį kaip tokį apykvailį hipį „gėlių vaiką“, apsiblaususiom akim, lakstantį aplinkui ir šūkaliojantį „Love and Peace“ (meilė ir taika). Be abejo daugelis naujų neva krikščioniškų kavos gėrimo klubų būtent tokie ir yra. Dėl tokių neva krikščionių įspėjo apaštalas Paulius. Jie pasilieka dievotumo išvaizdą, bet Dievo Jėgos atsisako. Apaštalas perspėjo mus, Kristaus mokinius, kad tokių reikia šalintis.

   Bulius smarkus ir pavojingas tik iki tol, kol jį ne kastruoja. Po kastravimo bulius tampa romiu darbiniu gyvuliu, kuriuo galima arti. Šiais laikais būtent tokios „kastruotos“ krikščionybės pilni pakampiai. Ji dalinama nemokamai. Bet visada prisiminkite - platus kelias veda į pražūtį.

   Geriausiai šį „kastruotos“ krikščionybės požiūrį apibūdina religijos priešininko Voltero pareiškimai. Šis žmogus visą gyvenimą pašventė kovai su religija, bet tuomet kai jam asmeniškai buvo naudinga Volteras įrodinėdavo, kad Dievas yra. Kartą kai jo svečiai pradėjo ginti ateizmą, Volteras paskubomis išvarė tai girdinčius tarnus ir pasakė: „Dabar ponai jūs galite tęsti savo kalbas prieš Dievą, aš nenoriu, kad mano tarnai papjautu ir apvogtų mane šiąnakt, todėl verčiau, kad jie jūsų negirdėtų“. O apie žinomą prancūzų mąstytoją Pierre Bayle, kuris buvo laikomas ateizmo apaštalu, Volteras atsiliepė taip: „Jeigu jam reikėtų valdyti penkis ar šešis šimtus valstiečių, jis tuoj pat pradėtų skelbti, kad Dievas yra ir, kad Dievas apdovanoja ir baudžia.“

   Volteriška (kastruota) krikščionybė ir yra tas faktorius, kuris uždaro žmonėms kelią link tikrosios Kristaus išminties. Forma be esmės. Tikėjimo fasadas be bendravimo su Gyvuoju Dievu. Žemiško, žmogiško, demoniško mastymo recidyvai. Jie manosi esą labai išmintingi ir gudrūs, bet Dievas juokiasi iš žmonių išminties ir gudrybių.

p.s. Visada prisiminkite, kad tikras krikščioniškas nusižeminimas Dievo ir žmonių akivaizdoje, tai ne tas pats kas susitaikėliškas pasyvumas. Tikras krikščioniškas nusižeminimas yra labai grėsmingas ginklas prieš Kristaus priešus. 

2019 m. birželio 17 d., pirmadienis

Nekeršykite patys, mylimieji, bet palikite tai rūstybei, nes parašyta: 'Mano kerštas, Aš atmokėsiu'

Jeigu kažkokiu būdu nuskriaudėte krikščionį ir jis jums nuoširdžiai ir visa širdimi atleido, nesidžiaukite. Verčiau drebėkite ir bijokite.

Paklausite kodėl? Juk jeigu krikščionis NUOŠIRDŽIAI atleido, reiškia jokių atsakomųjų veiksmų iš jo pusės nebus.

Teisingai mąstote.

Nuoširdžiai atleidęs krikščionis jokių veiksmų ne darys ir labai laimingai ir palaimintai gyvens atleidęs savo skriaudikams. Bet čia ir yra viena didžiųjų tikėjimo paslapčių. Viskas pasaulyje yra susiję tarpusavyje. Kiekvienas veiksmas sukelia atoveiksmį. Todėl pati jūsų skriauda reikalauja atpildo. Kol Dievo žmogus pats bando keršyti, Viešpats nesikiša, todėl jums nėra ko bijoti. Stumdosi dviejų galių esybės. Stumtelėjo vienas, stumtelėjo kitas, taip ir stumdosi kaip ant virvučių pririšti geležiniai rutuliukai. Bet jeigu krikščionis atsisako savo teisės į atpildą, tuomet šio atpildo teisė pereina Pačiam Dievui, o jau tada jūsų skriauda suveikia kaip uždegtas degtukas dujų pilnoje patalpoje. Jūsų veiksmas ne didelis (tik uždegėt degtuką), bet atoveiksmis triuškinantis. Sprogimas sunaikina viską. Ir tikrai nereikia savęs raminti jeigu atpildas už jūsų nedorybę iš Dievo neateina tuoj pat. Biblija moko, kad Dievas gailestingas, todėl kiekvieną kartą laukia kol žmogus susipras pats ir eis susitvarkyti savo skriaudos padarinių, bet čia pat Biblija su liūdesiu konstatuoja, kad „Kadangi nuosprendis už piktus darbus ne tuojau įvykdomas, todėl žmonių širdys yra visiškai atsidavę daryti pikta“ (Mok 8,11)

Tikri krikščionys žino, perspėjimą:

„Nekeršykite patys, mylimieji, bet palikite tai rūstybei, nes parašyta: 'Mano kerštas, Aš atmokėsiu', - sako Viešpats. Todėl, jei tavo priešininkas alkanas, pavalgydink jį, jei trokšta, pagirdyk jį. Taip darydamas, tu sukrausi žarijas ant jo galvos.“ (Rom 12,19-20) Mano atlyginimas ir kerštas, kai jų kojos paslys. (Įst 32,35)“

Būtent todėl Dievo žmogus stengiasi kuo greičiau atleisti ir perduoti savo skriaudiko bylą Dievui.

Patikėkite manimi, Dievo rūstybė būna tokia baisi ir akivaizdi, kad tik pastovioje gyvenimiškoje erzelynėje esantys pasauliečiai gali nematyti to kas darosi. Jiems atrodo, kad tai savaiminis dalykas, jie randa aibes racionalių paaiškinimų savo nelaimėms paaiškinti pamiršdami, kad neracionalaus „antgamtiško“ Dievo atpildo ne būna. Visagalis viską sukūrė savo galia, todėl pačioje kūrinijoje įdėjo visus mechanizmus pradedančius veikti esant tam tikroms aplinkybėms. Sunaikinimas ateina per „natūralius“ procesus, bet pataiko „nenatūraliai“ tiksliai būtent tam, kas tą skriaudą padarė.

Biblija moko, kad neatleidimas krikščioniui yra kaip graužiantis kirminas, neduodantis laimingai gyventi ir bendrauti su Viešpačiu. Daugelis krikščionių nežinodami šios tiesos gyvena pastovioje neatleidimo kančioje, nesugebėdami perduoti savo bylą Dievui. Šis neatleidimas naikina ir pačio krikščionino gerovę, nes Dievas mus moko, kad „...jeigu jūs neatleisite žmonėms jų nusižengimų, tai ir jūsų Tėvas neatleis jūsų nusižengimų'.“ (Mt 6,15) Būtent todėl neatleidusio krikščionino maldos lieka neišklausytos. Juk jeigu nuodėmė nėra atleista, tuomet esi nusidėjėlis. „Žinome, kad Dievas neišklauso nusidėjėlių. Bet jei kas yra Dievo garbintojas ir vykdo Jo valią - tą Jis išklauso“ (Jn 9,31).

Dėl šios priežasties, visokių protestantų, baptistų ir kitokių eretikų nuodėmės negali būti atleistos, nes jie yra užsikietinę savo atskalūniškumo nuodėmėje ir net nebando atgailauti. Būtent apie juos Kristus pasakė: 'Ne kiekvienas, kuris man sako: 'Viešpatie, Viešpatie!', įeis į dangaus karalystę, bet tas, kuris vykdo valią mano Tėvo, kuris yra danguje. Daugelis man sakys aną dieną: 'Viešpatie, Viešpatie, argi mes nepranašavome Tavo vardu, argi neišvarinėjome demonų Tavo vardu, argi nedarėme daugybės stebuklų Tavo vardu?!' Tada Aš jiems pareikšiu: 'Aš niekuomet jūsų nepažinojau. Šalin nuo manęs, jūs piktadariai!' Taigi kiekvienas, kuris klauso šitų mano žodžių ir juos vykdo, panašus į išmintingą žmogų, pasistačiusį savo namą ant uolos. (Mt 7,21-24)

Atskalūnai patys save prakeikia. Nes ne stato ant uolos, bet ant smėlio. Kristaus pažadas yra aiškus: „ Ir Aš tau sakau: tu esi Petras, ir ant šios uolos Aš pastatysiu savo bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės.“ (Mt 16,18). Būtent ant Petro autoriteto (kurį jam suteikė pats Dievas) statoma materialiam pasaulyje esanti Dievo surinkimo dalis.

Atskalūnai bando drąsintis, todėl dažnai ant savo bažnyčių iškelia gaidį vietoje kryžiaus. Šis simbolis reiškia tikėjimą begaline malonę, nes Kristus atleido Petrui, nors jis tris kartus Jo išsižadėjo iki gaidžiui pragystant. Bet tuo pačiu, šiuo ženklu jie akivaizdžiai parodo, jog yra išsižadėję Kristaus. Jie pamiršta, kad Petras graudžiai pravirko ir atgailavo dėl savo atsimetimo. Gausiai prisiperėję eretikai yra užsikietinę savo atsimetime ir net ne bando atgailauti. Todėl jei bandote sekti Kristumi, būkite atsargūs ir pasitikrinkite ar sekate paskui Kristų ar paskui eretikus.

p.s. Aš asmeniškai prieš kelis metus atleidau visiems savo skriaudikams ir dabar su liūdesiu stebiu kaip jie yra naikinami. Ir ne tik jie, bet ir visa tai, ką jie buvo sukūrę ir ką brangino. Todėl dar karta noriu atkreipti dėmesį, kad jeigu jūs padarėte ką nors blogo žmogui kuris gyvena su Dievu ir jis jums atleido, verčiau bėkite pas jį ir maldaukite, kad jis priimtų jūsų atsiprašymą ir skriaudos atlyginimą, nes kitu atveju ta skriauda bus išieškota tūkstanteriopai.



Baisu patekti į gyvojo Dievo rankas.

Ах ты, степь широкая




2019 m. birželio 16 d., sekmadienis

Ar galima prašyti, kad brolis krikščionis už tave pasimelstų? Be abejo taip! O jeigu jis jau mirė pasauliui ir iškeliavo pas Viešpatį, ar tada jau negalima?





    Kristaus mokiniui visada reikia prisiminti, kad Jėzaus Kristaus Visuotinį surinkimą sudaro dvi dalys. Pas Kristų danguje jau esantys šventieji ir pasaulyje vis dar kovojantys surinkimo nariai. Visa šita bendrija yra vadinama Jėzaus Kristaus Visuotinis surinkimas. Mes privalome išpažinti savo tikėjimą ir melstis vieni už kitus, kaip už gyvus taip ir už mirusiuosius (esančius ne šiame pasaulyje). Dievas yra Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas. Jis yra ne mirusiųjų, bet gyvųjų Dievas, nes Jam visi yra gyvi, o jei visi gyvi, tai mes ir meldžiamės vienas už kitą.

  Tie kas nepripažysta to jog pas Kristų esantys mūsų broliai yra gyvi Dievui ir to, kad jie taip pat gali už mus melstis, tie atmeta Kristaus tikėjimą ir nėra krikščionys. Tai atskalūnai einantys į pražūtį, jų viltis yra šiame pasaulyje. Nei vienas atskalūnas, nei tie kas juos seka ne bus išgelbėti, Jie turi atgailauti ir gręžtis į Tikrąjį tikėjimą.

Štai toks yra krikščioniškas tikėjimo išpažinimas:

TIKIU Į VIENĄ DIEVĄ, visagalį Tėvą, dangaus ir žemės, regimosios ir neregimosios visatos Kūrėją.
Tikiu į vieną Viešpatį Jėzų Kristų, vienatinį Dievo Sūnų, prieš visus amžius gimusį iš Tėvo:
Dievą iš Dievo, šviesą iš šviesos, tikrą Dievą iš tikro Dievo;  gimusį, bet ne sukurtą, esantį vienos prigimties su Tėvu. Per jį visa yra padaryta. Jis dėl mūsų, žmonių, dėl mūsų išganymo nužengė iš dangaus. Šventosios Dvasios veikimu priėmė kūną iš Mergelės Marijos ir tapo žmogumi. Valdant Poncijui Pilotui, jis dėl mūsų buvo prikaltas prie kryžiaus, nukankintas ir palaidotas. Kaip Šventajame Rašte išpranašauta, trečiąją dieną prisikėlė iš numirusių. Įžengė į dangų ir sėdi Dievo Tėvo dešinėje. Jis vėl garbingai ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti ir viešpataus per amžius. Tikiu į Šventąją Dvasią, Viešpatį Gaivintoją, kylančią iš Tėvo ir Sūnaus, su Tėvu ir Sūnumi garbinamą ir šlovinamą, kalbėjusią per pranašus.

Tikiu vieną, šventą, visuotinę, apaštalinę Bažnyčią. Pripažįstu vieną Krikštą nuodėmėms atleisti. Laukiu mirusiųjų prisikėlimo ir būsimo amžinojo gyvenimo.

Amen.

2019 m. birželio 15 d., šeštadienis

Да исправится молитва моя...



Казачья Прощальная



Ar gali Dievas sukurti tokį akmenį kurio pats negalėtų pakelti?



    Vienas žmogutis bendraujant uždavė klausimą „Na štai tu Vladai tiki Dievą ir kad Jis yra Visagalis, taip?“ Atsakiau „Taip visiškai teisingai, tikiu“, tas tęsė,- „Gerai tai tuomet atsakyk, ar gali Dievas sukurti tokį akmenį kurio pats negalėtų pakelti?“

   Suktas klausimas. Kaip visada netikintys žmonės (na ir daugelis krikščionimis pasivadinusių stabmeldžių) kalbėdami apie Dievą, bando užmauti jam žmogiškos logikos kurpalių. Jie sako: „juk logiška, kad jeigu Dievas nuo sukūrimo pradžios yra įrašęs išgelbėjimui skirtus žmones į gyvenimo knygą, tai jie ir negali prarasti Dievo išgelbėjimo“. Tai stabmeldžių žmogiška logika, beveik niekuo nesiskirianti nuo aukščiau minėto netikinčio žmogaus užduoto sukto klausimo kilmės „ar gali Dievas......“. Šį teiginį Dievas vienareikšmiškai paneigia atakyme Mozei:  ......„Tą, kuris nusidėjo man, tik tą ištrinsiu iš savo knygos."(Iš 32,33)

  Vadovaujantis tokia pat logika buvo ir yra nustatinėjamos pasaulio pabaigos datos, nors Kristus labai aiškiai perspėjo: Tačiau tos dienos ir valandos niekas nežino, nei angelai danguje, nei Sūnus, tik Tėvas' (Mk 13,32).

  Taip pat ir Paulius Šv. Dvasios įkvėptas perspėjo save ir kitus: Jei kas mano ką nors žinąs, tai jis dar nieko nežino, kaip turi žinoti (1 Kor 8,2).

   Netikintys žmonės, kurie sugalvojo šį klausimą, tūrėtų žinoti apie logikos mokslą ir jame esančius loginių taisyklių paradoksus. Pav. „Loginis popieriaus kortelės paradoksas“. Jo esmė tokia: ant kortelės popieriaus parašoma: „Teiginys ant kitos kortelės pusės yra teisingas“ tuo tarpu kitoje „Teiginys kitoje kortelės pusėje yra neteisingas“. Kuris iš šių teiginių teisingas? Ar abu jie klaidingi? Teisiog tai žmogiškos logikos paradoksas. Tokio pobūdžio teiginių neįmanoma priskirti prie teisingų arba klaidingų nes jie yra paradoksalūs. Logiškai paaiškinti Dievo visagalybę yra neįmanoma, nes Dievas yra aukštesnis už žmogaus logiką.

   Žinant žmogaus suvokimo silpnumą, atsakymas į aukščiau pateiktą klausimą yra paprastas ir panašus į tokį kurį Kristus pateikė savo dar neįtikėjusiems mokiniams, kai jie pasimetė dėl Jo posakio, kad kupranugariui lengviau pralysti pro adatos skylutę, nei turtingam patekti į dangaus karalystę. Jėzaus mokiniai, vadovaudamiesi žmogiška logika paklausė: „Tai, kas gi tada gali būti išgelbėtas“. Į tai Kristus atsakė Dieviškai: „Žmogui tai neįmanoma, o Dievui viskas įmanoma“ (Mt 19,23-26). 

2019 m. birželio 14 d., penktadienis

Valstybė Vatikanas? O kiek jie turi tankų brigadų?

   Prieš porą dešimtmečių tūrėjau įdomų gyvenimo potyrį kavinėje, stebėdamas krepšinio varžybas tarp Tel-Avivo „Makabi“ ir Kauno „Žalgirio“. 

   Papasakosiu, būtent, apie šių rungtynių pabaigą, kuomet prasidėjo paskutinė ketvirtojo kėlinio minutė ir Žalgiris pirmavo 10 taškų. Visa kavinė tiesiog šėlo ir kėlė alaus bokalus už pergalę ir už Žalgirį. Pamenu, mane lygiai taip pat paveikė bendra salės euforija, bet kažkas nedavė ramybės ir aš supratau, kas: Makabio treneris paprašė minutės pertraukėlės ir po tos pertraukėlės, po visų alaus, tampaksų ir danonų reklamų, kamera prabėgom parodė Tel-Avive susirinkusiųjų Makabio sirgalių eiles. Mano akims užkliuvo tai, kad dauguma susirinkusiųjų buvo nulenkę galvas lyg maldoje (negaliu pasakyti ar jie meldėsi, bet jų povyza buvo ,būtent, tokia). Nuo vaikystės žinodamas maldos jėgą, bet būdamas silpno tikėjimo, aš dar pamąsčiau savo širdyje: „ne neįmanoma jiems laimėti net jeigu visi ten sėdintys žydai melsis už pergalę - viena minutė ir 10 taškų skirtumas - nesąmonė“.

  Kaip aš stipriai klydau.

  Makabis per tą paskutinę minutę išlygino rezultatą, o per pratęsimą sutriuškino Žalgirį. Kai po rungtynių pasidalinau savo mintimis su vienu draugu, tas supykęs atrėžė, kad tai tik paprastas atsitiktinumas - jiems tiesiog pasisekė.

  Kodėl prisiminiau būtent šį epizodą? - Visa pasaulio istorija mus moko, kad tautos, valstybės, taip pat ir kiekvieno paskiro žmogaus galia yra ne turto gausoje, fizinėje (kiekybinėje) galioje, naujausiose technologijose, moksle, sistemose ar struktūrose o .... paprastame atsitiktinume. Hitleris buvo tik už poros savaičių nuo atominio ginklo sukūrimo, jis turėjo raketas trūko tik pačios bombos. Atsitiktinumas, kad jam pritrūko tiek mažai (pora savaičių) ir jis tikrai būtų laimėjęs karą. Turtingiausias ir išmintingiausias pasaulio karalius Saliamonas mokytojo knygoje pasakė: „Aš pastebėjau pasaulyje, kad lenktynes laimi ne greitieji, karus ne drąsieji, duonos turi ne išmintingieji, turtus ne protingieji ir palankumą ne sumanieji. Visa priklauso nuo laiko ir atsitiktinumo.“ Senovės Graikai savo didžios civilizacijos saulėlydyje suprato, kad žmogus pats iš savęs nieko nesugeba padaryti („Aš žinau, kad aš nieko nežinau“ - Sokratas). O ir kiekvieno iš mūsų gyvenime, turbūt, ne kartą teko susidurti su situacija, kai žmogus dirba, stengiasi, atrodo, įsidėmi visas įmanomas aplinkybes ir faktorius, bet jo darbas nueina per niek, o koks nors visiškai nesistengęs „plevėsa“ tą patį gauna ir padaro be jokių matomų pastangų - tiesiog jam „pasiseka“.

   Nesiplėsdamas, pradėjęs mintį Žalgiriu aš norėčiau pratęsti taip pat Žalgiriu.

   Tais laikais, kai Lietuviai dar mokėjo melstis ir neniekino tikėjimo Kristumi, du mūsų tautiečiai -lietuviai krikščionys - Vytautas ir Jogaila vedė įvairiatautę ir nevienalytę, greitomis iš daugelio gabaliukų sulipdytą lietuvių ir jų vasalų kariauną, prieš drausmingą, galingą ir niekinančia mirtį Europos elitinę Teutonų ordino kariuomenę. Visoje lietuvių kariuomenėje vien tik Žemaičiai turėjo patirtį kovose nugalėti ordino karius. Visi kiti, įskaitant ir amžinai nedisciplinuotus, nepelnytai pasipūtusius (honoravus) ir rimtam karui netinkamus lenkų karinius dalinius, buvo lengvas grobis ordino pajėgoms. Tai žinodami ordino karvedžiai liepė paruošti kuo daugiau grandinių - būsimų belaisvių surakinimui. Bet kaip moko Biblija: „Išdidumas eina sunaikinimo priekyje, puikybė - prieš žlugimą.“ (Pat 16,18). Lietuviai šlovingai nugalėjo, taip parodydami, kad lietuviai buvo uolesni krikščionys nei ordino vadai. Bibliją lietuviai išnagrinėjo daug atidžiau, nes ordino kariuomenė sužlugdęs pergalingas Lietuvių atsitraukimo ir puolimo manevras, buvo Biblijos kronikose nekartą aprašyta, Izraelio karvedžių naudota, kovos taktika. O Jogailos nusižeminimas maldoje, (kurioje jis buvo per visą mūšio laiką) davė taip Lietuvių trokštamą ordino vadų (paniekinusių nusižeminimą prieš Karalių, Karalių – Kristų) pasipūtimą atvedusį prie jų žlugimo.

   Be to, Lietuvių katalikų sutriuškinto kryžiuočių ordino atskalūnišką atsitraukimą nuo Kristaus parodė ir velesni jo darbai. Ordino valdoma, Lietuvių žemės dalis - Prūsija, tapo viena pirmųjų ir aršiausių reformacijos gaisro palaikytojų Europoje.

  Dvasinė kova maldoje, paremta Dievo Žodžio išmanymu ir nuolatiniu skaitymu, yra daug galingesnis ginklas už bet kokias žemiškas galybes.

  Kažkada sovietų diktatorius Salinas paniekinamai paklausė savo užsienio reikalų komisaro Molotovo „Valstybė Vatikanas? O kiek jie turi tankų brigadų?“, Materializmu pasitikinčio žmogaus panieka ir išdidumas buvo kvailio požymis, nes dabar jau niekas neabejoja, kad būtent Vatikano, atstovaujančio Kristų, Dvasinė įtaka, sugriovė visą sovietų sistemą.

   P.S. pabaigsiu taip pat Saliamono žodžiais savo mokiniams: ,,Mano sūnau, įsidėmėk, kad knygų rašymui nebus galo, o daug besigilindamas į jas nuvarginsi kūną. Paklausykime, kokią galima padaryti išvadą: bijok Dievo ir vykdyk Jo įsakymus, nes tai yra viskas kiekvienam žmogui. Nes Dievas teis visus darbus ir visus paslėptus dalykus - gerus ir blogus".

Biblija moko: ...,,Žmogui, kuris Jam patinka, Jis suteikia išmintį, pažinimą ir džiaugsmą, bet nusidėjėliui duoda sunkią užduotį rinkti ir kaupti, kad galėtų atiduoti tam, kuris patinka Dievui..... „ (Mok 2,26) 

Комиссар пришёл, отвязал коня и жену увёл...




   

2019 m. birželio 13 d., ketvirtadienis

Vyriausiojo Dangaus Dievo kunigo Melchizedeko rezidencija buvo Sodomos ir Gomoros krašte.




  Abraomą palaiminusio, Dangaus Dievo kunigo, Salemo karaliaus Mechizedeko rezidencija buvo Sodomos ir Gomoros krašte, bet tai nesulaikė Dievo nuo šio krašto sunaikinimo už nuodėmes.

  Vienintelis to krašto miestelis išlikęs po Dievo bausmės buvo Zoaras. Jis išliko ne dėl to, kad ten gyventų teisesni žmonės, o vien dėl to, kad ten nutarė pasislėpti Dievo teisusis Lotas.

   Pažvelkite kaip Dievas įvertina vieno teisingai tikinčio žmogaus kaina.

   Kiekvienas žmogus, ankščiau ar vėliau išgirsta Dievo kvietimą. Mes visi lygūs prieš Dievą ir dėl to turime laisvą valią apsispręsti. Kiekvienas priima laisvanorišką sprendimą, ar jam sekti Kristumi ar sekti savo įsivaizdavimais, kuriuos suformuoja pasaulio mokymai ir autoritetai.

  Jei žmogus išgirdęs Dievo kvietimą nutaria Dievo klausyti labiau negu žmonių, tuomet jis pripažįsta Dievą savo Tėvu, o Jo Žodį savo mokytoju. Nuo to sprendimo priėmimo dienos, Dievas Savo galinga Tėviška ranka pradeda vesti tokį žmogų gyvenimo keliu ir jį mokyti.

   Teisingai Dievo valią vykdantis žmogus, vadinamas teisiuoju. Teisusis turi Dievo suteiktą privilegiją ir pagal to žmogaus prašymą, išgelbėjimo nuo mirties malonė, yra suteikiama ir kitiems žmonėms, netgi jeigu jie yra netikintys, silpnai tikintys arba klaidingai tikintys.

   Būtent dėl tos priežasties yra labai svarbu būti su tikrątikiais, tokiu atveju net jeigu tavo tikėjimas yra silpnas arba klaidingas, tu vis viena būsi išgelbėtas vien dėl to, kad esi kartu su tuo kas tiki teisingai.

   Sodomos ir Gomoros pavizdyje, Biblija mums pateikia labai aiškų perspėjimą. Vien tik dėl to, kad teisusis Lotas nutarė pasislėpti miestelyje Zoar‘e, šis Sodomos ir Gomoros apylinkių miestelis, o kartu ir jame gyvenantys žmonės, sunaikinti ne buvo.

   Taip pat ir prieš Izraelio abiejų karalysčių sunaikinimą, Dievas ne kartą buvo perspėjęs jos vadovus per savo tarnus pranašus.

  Paskutinės, Judo karalystės karalius buvo labai išdidus, todėl pasitikėjo karo mokslu, bei pasaulietiniais teologais kurie jį ramino ir aiškino, kad viskas tvarkoje, Dievas vis viena pasigailės, nes pas juos Dievo šventykla, aukojimo ritualai, įstatymo mokymas ir dėl to nėra ko bijoti.

   Todėl Karalius nutarė neklausyti Dievo Dvasią turinčio pranašo perspėjimų. Būtent dėl nepaklusnumo jis ir jo tauta neteko visko. Karalystė buvo sunaikinta. Karaliaus sūnus buvo nužudyti karaliaus akyse, o tam, kad vaikų mirtis būtų jo paskutinis matytas vaizdas, pačiam karaliui buvo išluptos akys ir jis buvo uždarytas Babilono kalėjime visam likusiam gyvenimui.

   Visai kitą vaizdą mes matome, kuomet Izraelio valstybės vadai ir religiniai lyderiai klausėsi pranašų. Tuomet jiems sekėsi kovose, jų turtai ir galia augo, žmonių gerovė didėjo, Izraelio karalystės įtaka plėtėsi. Bet žmonės yra žmonės. Todėl dėl pasaulietinio kvaitulio ir tariamų autoritetų blizgesio, tautos vadai ir oficiali religinė vadovybė nusigręždavo nuo Dievo, nebeklausydavo Jo siųstų pranašų, bei nutardavo sekti pasaulietiniais, struktūrizuotais ir formalizuotais mokymais. Taip prasidėdavo pabaigos pradžia, vedanti į pasaulietinės ir religinės valdžios sunaikinimą.

   Aš esu Viešpats, Aš nesikeičiu, ..... (Mal 3,6). Tai Dievo Žodis. Jis yra toks pat šiandien, vakar ir rytoj. Naujoji sandora nepanaikina Dievo suvereno ir veikimo instrumentų. Dievo neįmanoma įsprausti į kažkokias formas „daryk tik taip ir viskas bus gerai“.

   Negesinkite Dvasios! Naujas testamentas davė įtikėjusiems Šv. Dvasios dovaną. Vėjas pučia, kur nori; jo ošimą girdi, bet nežinai, iš kur ateina ir kurlink nueina. Taip yra su kiekvienu, kuris gimė iš Dvasios'. (Jn 3,8).

   Pučia kur nori, reiškia neribotai jokiais žmogiškais įsivaizdavimais. Bet ar dabar daug yra gimusių iš Dvasios žmonių? Iš vandens gimusių pilna, taip pat pilna gimusių iš teologijos profesorių mokymo. Tokie žmonės naiviai įsivaizduoja, kad vien dėl choru kartojamų užkeikimų ir nusiplovimo vandenyje, Dievas yra įpareigotas juos įrašyti į Gyvenimo knygą. Tai nėra gimimas iš Dievo Dvasios. Jie yra palaikomi tik dėl to, kad Dievas suteikia malonę iki tūkstantosios kartos jų protėviams t.y. tiems kas Jį nuoširdžiai mylėjo.

   Tuomet kas yra gimimas iš Dievo Dvasios ir kodėl Jėzus Kristus prieš palikdamas savo mokinius jiems pasakė: ......Bet ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?' (Lk 18,8). Kiek bažnyčių bažnytėlių, kiek denominacijų, kiek krikščionimis vadinančių žmonių ir visa tai auga ir plečiasi. Argi gali būti, kad atėjęs mūsų Viešpats neberas tikėjimo žemėje?

   Gimusių iš Dievo Dvasios skiriamasis ženklas yra ne išorinis teisuoliškumas, ne tradiciniai ritualai, bet vien tik vykdymas karališko įstatymo kuris skelbia:

   Yra tik vienas Dievas ir nėra kito, tik Jis; o mylėti Jį visa širdimi, visu protu ir visomis jėgomis bei mylėti savo artimą kaip save patį yra daugiau negu visos deginamosios atnašos ir aukos'

   Svarbu žinoti, kad žmonės visi vienodi, tik vienas Dievas yra geras, todėl dėl tariamai Dievui tarnaujančių žmonių daromu bjaurysčių nenusivilk Kristumi, juk Jis atėjo ne pas minią žmonių, o būtent pas tave asmeniškai, kaip pas savo vaiką (nors ir nuklydusi). Taip pat jis iki šiol, kaip mylintis tėvas laukia tavęs grįžtant po to kai atsibos vergauti prie kiaulių gardų.

   Dar katą primenu, kad Sodomos ir Gomoros apylinkėse tuo metu taip pat buvo vyriausiojo Dievo kunigo Melchizedeko rezidencija, (Greičiausiai, kad pats Melchizedekas jau buvo iškeliavęs pas Dievą ir buvo likusi tik jo palikta tarnavimo sistema su jo apmokytais tarnais), bet tai nesulaikė Dievą ir dėl nuodėmių, Jis sunaikino šiuos miestus ir jų aplinkes.

    Svarbu prisiminti, kad prieš sunaikinimą Dievas iš ten išvedė savo teisųjį Lota ir tuos ką jis su savimi pasiėmė. O Lotu nepatikėję žmonės liko ir pražuvo. 

2019 m. birželio 12 d., trečiadienis

Dievo įsakymą raštininko plunksna daro bevertį. (Jer 8, 8)

 


   Daugelis dabar kalba “Visos religijos yra geros ir visos jos veda pas Dievą. Aš esu krikščionis, bet priimu visas religijas, nes ir jos yra kelias pas Dievą."

   Gal kitos religijos ir yra kelias pas dievą, tik va klausimas pas kokį dievą?

   Biblija krikščionis perspėja, kad „Ir nors yra vadinamųjų dievų danguje ar žemėje, - daug tų dievų ir daug viešpačių, - tai mes turime tik vieną Dievą, Tėvą, iš kurio yra visa ir Jam esame mes, ir vieną Viešpatį, Jėzų Kristų, per kurį yra visa ir mes per Jį (1 Kor 8, 5-6)

   Apaštalas Paulius įspėjo: Mat žodis apie kryžių tiems, kurie žūsta, yra kvailystė, bet mums, išgelbėtiems, jis yra Dievo jėga. (1 Kor 1, 18) ..... mes skelbiame Kristų nukryžiuotąjį, kuris žydams yra papiktinimas, o pagonims - kvailystė. (1 Kor 1, 23)

   Be Kristaus kryžiaus ir Jo kelio, nėra krikščioniško tikėjimo. Kai vardan tariamos ramybės atsisakoma Dievo jėgos - Kristaus, nebelieka papiktinimo. Net jei išoriškai sekdami Jėzumi Kristumi mes leidžiame sau pridėti ir kitus religinius mokymus (Biblija tai vadina paleistuvavimu), tuomet „....... Juk tada kryžiaus papiktinimas būtų pašalintas. „ (Gal 5, 11) todėl nebelieka krikščioniško tikėjimo.

   Būtent požiūris, kad visos religijos atves pas Dievą, skatina visuotinės religijos sukūrimą.

  Aš esu įsitikinęs, o ir Biblija apie tai kalba, kad jau greitai diplomuoti teologijos profesoriai sugebės visas religijas unifikuoti ir gražiai logiškai pateikti. O pasaulietinė valdžia, per totalią informacinės erdvės kontrolę, sunaikins bet kokį pasipriešinimą šiai mentalinei atakai. Visuotinė religija pradės dominuoti ir žmonėms sudarys netikro saugumo jausmą.

   Biblija būtent apie tokius laikus kalba: ....... Kai žmonės kalbės: 'Ramybė ir saugumas', tada juos ir ištiks netikėtas žlugimas, tarytum gimdymo skausmai nėščią moterį, ir jie niekur nepaspruks. (1 Tes 5, 3)

   Pranašas Izajas kalbėjo:

   „Jis bus pašventinimas, suklupimo akmuo ir papiktinimo uola abiems Izraelio namams, spąstai bei kilpa Jeruzalės gyventojams. Daugelis suklups, kris ir suduš; įsipainios ir bus pagauti'. Saugok liudijimą, užantspauduok įstatymą tarp mano mokinių. “ (Iz 8, 14-16)

  Kristus mus perspėjo:

    'Štai Aš siunčiu jus kaip avis tarp vilkų. Todėl būkite gudrūs kaip žalčiai ir neklastingi kaip balandžiai. Saugokitės žmonių, nes jie įskųs jus teismams ir plaks savo sinagogose. Jūs būsite dėl manęs vedžiojami pas valdytojus ir karalius liudyti jiems ir pagonims. Kai jie jus įskųs, nesirūpinkite, kaip arba ką kalbėsite, nes tą valandą jums bus duota, ką jūs turite sakyti. Nes ne jūs kalbėsite, o jūsų Tėvo Dvasia kalbės jumyse. Brolis išduos mirti brolį ir tėvas - sūnų, o vaikai sukils prieš gimdytojus ir žudys juos. Jūs būsite visų nekenčiami dėl mano vardo. Bet kas ištvers iki galo, bus išgelbėtas“. (Mt 10, 16-22)

   Nesekite broliai žmogiška išmintimi ir išorinėmis logiškomis religinėmis formomis, nes Dievas jau senojo testamento laikais Žydų tautą perspėjo dėl interpretacijų ir Biblijos komentarų:

   Kaip jūs galite sakyti: 'Mes išmintingi ir Viešpaties įstatymas yra pas mus'? Iš tikrųjų mano įstatymą raštininkų plunksna padarė bevertį. (Jer 8, 8)

  Tikintysis negali tikėtis iš Dievo Dvasinės palaimos savo darbams, jeigu jis yra drungnas (sutinkantis su viskuo ir ieškantis kompromisų vardan iliuzinės materialinės gerovės).

   Prisiminkite, kas sakoma apreiškimo knygoje: Žinau tavo darbus, jog esi nei šaltas, nei karštas. O, kad būtum arba šaltas, arba karštas! Bet kadangi esi drungnas ir nei karštas, nei šaltas, Aš išspjausiu tave iš savo burnos. Tu gi sakai: 'Aš esu turtingas ir pralobęs, ir nieko man nebereikia', - o nežinai, kad esi skurdžius, apgailėtinas, beturtis, aklas ir nuogas. Aš tau patariu pirkti iš manęs išgryninto ugnyje aukso, kad pralobtum, baltus drabužius, kad apsirengtum ir nebūtų matoma tavo nuogumo gėda, ir tepalo pasitepti akims, kad praregėtum. Tuos, kuriuos myliu, Aš baru ir drausminu; būk tad uolus ir atgailauk! (Apr 3, 15-19)

  Apaštalas Jonas labai griežtai perspėja:

  Kas tik peržengia ribą ir nesilaiko Kristaus mokymo, neturi Dievo. Kas laikosi Kristaus mokymo, tas turi ir Tėvą, ir Sūnų. (2 Jn 1, 9).

   Todėl broliai atmeskite žmonių mokymus ir sekime kartu Kristumi, Kuris vienintelis yra viskas kiekvienam žmogui. Nėra išgelbėjimo be Kristaus kryžio ir nėra kito kelio pas Dievą nei per Jo Sūnų.

  Šv. Augustinas savo veikale „apie krikštą, prieš Donatistus, 2, 3 mokė:

   „Kas nežino, kad kanoninis Šv. Raštas yra tiek viršesnis už visus vėlesnius Vyskupų raštus, kad dėl jo visi ginčai yra beprasmiai, taip pat beprasmės yra abejonės ar teisinga ir teisu yra tai, kas pripažinta ir jau yra Jame. O Vyskupų raštai, jei juose yra kokie nors nukrypimai nuo Šv. Rašto tiesos, gali būti paneigiami žodžiais išmintingais, svarbesnių vyskupų ir suvažiavimų nutarimais. Patys pilniausi, ankstesni visuotiniai bažnyčios suvažiavimai, taisomi paskesnių suvažiavimų, kuomet patirtimi atveriama tai, kas buvo paslėpta ir išnagrinėja nežinomus dalykus. “

   t. y. Šv. Augustinas aiškiai pabrėžia, kad visi vyskupų, kitų bažnyčios tarnautojų raštai, visuotiniai bažnyčių suvažiavimai ir kitokie išoriniai ir kasdieniai bažnyčios sprendimai ir teiginiai gali būti pakeisti. Vien tik Šv. Raštas nekintamas.

   Todėl visa ko pagrindas ir tiesos, bei išminties patikros etalonas turi būti Biblija, Kristaus mokymas ir niekas kitas. 

2019 m. birželio 4 d., antradienis

Kodėl pasaulyje dabar totali idėjų krizė?


.
Dar iki tol, kol senovės Graikai suprato krikščionybės mokslo didingumą, jėgą ir galią, antikos mąstytojai diskutavo dėl santykio tarp materialaus ir nematerialaus.

Dabartiniu metu, žinomiausias yra Platono pateiktas šios diskusijos pavyzdys. Jis aiškino jog tam, kad sumeistravot pirmąjį pasaulyje stalą su kėdę, meistras visų pirmą turėjo pamatyti šio stalo ir kėdės idėją. Platonas sąlyginai pavadino šiuos nematerialius tikro stalo ir kėdės vaizdinius „stalizmas ir kėdizmas“. Būtent, be „stalizmo“ ir „kėdizmo“ idėjos, nebūtų ir tikros kėdės ar stalo. Visi vėlesni stalai ir kėdės tėra to pirmojo stalo ir kėdės kopijos.

Tik nedaugelis žmonių turi sugebėjimą pažvelgti ten, kur yra tos tikrosios idėjos. Didžioji dalis žmonių vien tik kopijuoja. Kopijavimą mes pasaulyje įpratome vadinti „išsilavinimu“.
Prieš porą tūkstantmečių, atėjęs Jėzus Kristus parodė savo mokiniams kelią link tos nematerialios idėjos ir atvėrė savo mokiniams akis, kad jie sugebėtų ne pagal kažkieno pavyzdį, bet tiesiogiai matyti tai kas yra geriausia ir duoti pavyzdį kitiems.

Jėzus Kristus yra Amžinas Žodis. Jo pažinimas yra daug vertesnis už bet kokį kopijavimą (išsilavinimą), nes Jis yra virš visko ir viskame. Pažinęs Jėzų, tiksliau leidęsis Jo pažystamas, tu prieini prie to kas yra tobula, o ne prie kopijų kopijos. Ne be reikalo auksinis pasaulio milijardas gyvena būtent krikščionybės įtakoje, Krikščionių šalyse (nors ir nebe ilgam, nes žmonės totaliai atsitraukia nuo krikščionybės).

Tikslus Žodžio supratimas ir yra Tikslus Dievo garbinimas. Amerikiečiai ne dėl to, kad jie kažkokie išskirtiniai dabar valdo pasaulį. Jie valdo pasaulį, nes tiksliausiai vykdė Dievo nurodymus ir sekė Jėzumi Kristumi, nešdami evangelija į tamsų pasaulį. Nei vienas JAV prezidentas nebuvo nusiritęs iki netikėjimo kvailybės.

Iki amerikiečių, pasaulyje dominavo kažkokia nežymi sala, pavadinimu Britanija, kuri iškilo tik tuomet kai pradėjo tamsybėje sėdintiems nešti Dievo Žodį. Būtent tada Dievas davė jai galia tapti galinga imperija. Tas pats nutiko ir nežymiam Europos užkampiui – Maskvos kunigaikštystei. Tik tuomet kai Maskvos patriarchai paskelbė, kad Maskva po Konstantinopolio žlugimo liko viena tikrojo tikėjimo nešėja (trečioji Roma) ir žmonės pasijautė Dievą nešančia tauta (Богоносный народ) , tik tada šios valstybės galia ėmė augti.

Tik Dievo Žodį savyje turinti tauta gali tapti didi, nes tik Dievas gali išaukštinti. Atsitraukimas nuo Dievo visada veda į degradaciją ir pažeminimą.

Viskas kas tikra ir genialu yra labai paprasta. O melas visada yra įvelkamas į tariamo sudėtingumo ir daugžodžiavimo skraistę. Biblijoje yra viena frazė išaiškinanti mums kaip viskas vyksta šiame pasaulyje - „Pradžioje buvo Žodis ir tas Žodis tapo kūnu“.

Kristus yra Viešpats, Jis yra Dievo Žodis. Tik Jame yra tikra idėja ir kūryba nes tik per Jį, Jame ir dėl Jo viskas yra sukurta. 

2019 m. birželio 3 d., pirmadienis

Ar žinai kodėl esi ne turtingas?

   Karta su šeima atvažiavom į kaimą pas gimines. Užgriuvom juos neperspėję, norėdami padaryti staigmeną. Giminaičiai labai apsidžiaugė, nes ilgai mūsų nematė ir nedelsiant pradėjo ruošti stalą. Iš rūsio buvo atnešta šernienos, kurią tuojau pat užraugė šašlykams, taip pat namuose pagamintos briedienos dešros, papjaustyti rūkyti lašiniai, ištraukta naminė duona, naminė gira ir naminė degtinė, medus, atneštos naminės obuolių sutys, pastatyta šildyti baravykų sriuba.

   Mums prisėdus už stalo, šeimininkai labai pergyveno ir atsiprašinėjo, kad kadangi mes neperspėjome, jie neturi nieko gero, kuo galėtų mus pavaišinti, todėl turėsime tenkintis tik tuo kas yra !

  Pradžioje aš pamaniau, kad šeimininkai tik juokauja sakydami, kad jiems nepatogu, bet iš tolesnio pokalbio supratau, kad jie rimtai. Tada aš tiesiog ėmiau ir paskaičiavau jiems, kiek mums, miestiečiams, kainuotu tokios vaišės Vilniuje. Vien baravykų sriuba kavinėje kainuoja apie 10 eurų lėkštutė, jau nekalbant apie briedienos dešrą, šernienos šašlyką, naminę duoną, naminę degtinė ir visas kitas natūralias ir kokybiškas gerybes.

   Buvo keista matyti, kad žmonės tik tada pradėjo suprasti kokias vertybes jie pateikė ant stalo. Jie suprato, kad tai, ką jie suvokia tik kaip nevertingą pilką kasdienybę, yra labai vertingi dalykai.


Emanuelis Kantas sakė:
„Žmogaus protas tai toks įstabus daiktas, kuris rojų sugeba paversti pragaru, o pragarą rojumi.“

   Karta Europarlamente, Strasbūre, skaičiau pranešimą. Ten susipažinau su vienu estu, žmogaus teisių gynėju. Po oficialios dalies, sėdėdami viešbučio restorane išsikalbėjome. Kadangi pokalbis buvo labai įdomus ir uždegantis, nutarėme po Strasbūro susitikti dar kartą. Estas lyg tarp kitko mestelėjo, kad atvažiuočiau pas jį į Taliną nes Vilnius jam labai nepatiko, toks pilkas ir kaimietiškas miestelis. Na po tokios frazės aš aišku atsisakiau važiuoti į jo žuvimi smirdintį uostamiestį ir po ilgos diskusijos, estas argumentuotai buvo „nukirstas“ dėl Vilniaus ir jo vertės (buvusios ir esamos).

   Jau grįžus iš Strasbūro, po kelių savaičių skambina man tas estas ir sako, kad po pokalbio su manimi nutarė dar kartą atvažiuoti į Vilnių ir paprašė jam padėti. Jis norėjo, kad aš parodyčiau Vilnių būtent taip, kaip aš jam pasakojau.

   Po trijų dienų, estas išvažiavo iš Vilniaus apakęs. Man atmintyje įsirėžė jo frazė:
  "Bet kaip tokį nuostabų miestą galima parodyti taip bjauriai, kad net nesimatė jo akivaizdžių pranašumų".

   Čia jis kalbėjo apie tuos žmones, su kuriais jam teko nelaimė bendrauti pirmą kartą atvykus į Vilnių. Kai kurie žmones, net nesuvokia kokiame mieste jie gyvena, todėl ir pristatyti jį tinkamai nesugeba. Jau vien tai, kad į Vinių sugūžėję atkutę kolūkiečiai, gyvenimui mieliau renkasi beverčius laukus ir arimus (kaip tad Tarandę), o gražiausios ir dominuojančios Vilniaus kalvos – Naujininkai, Liepkalnis, Rasos yra laikomi „neprestižiniais“ rajonais, parodo jų savivoką. Tikri Vilniečiai tarpusavyje juokauja, kad už Neries jau nebe Vilnius, ten „2 K“ darbininkijos rajonas. („2 K“ reiškia Kauniečiai ir Kaimiečiai).

   Neseniai Sky News pranešė naujieną, kad viena Anglijos šeima, savo name lietsargių stovui naudojo seną vazą. Jie net nežinojo, kad ta vaza yra Kinų Cin imperatorių dinastijos laikų. Ir tik kai viena kartą pas juos namuose apsilankė antikvaras ir netyčia pamatė tą vazą, senukai sužinojo, kad ji kainuoja apie vieną milijoną svarų sterlingų.

   Tas pats su bet kuo šiame pasaulyje. Viskas priklauso ne nuo materijos, bet nuo to, kaip šią materiją vertiną aplinkiniai. Vertė priklauso žodžiui (dvasinei būsenai) o ne materijai.

   Dar vienas pavyzdys, kaip turtas priklauso nuo žodžio. JAV prezidentas Barakas Obama neatsargiai pasisakė apie didžiausių JAV bankų pozicijas ir kad jas reikia keisti. Iškarto po to jų vertė nukrito milijardais dolerių.

   Ar suvokiate ryšį? Žodis – turtas. Tai neišskiriama.

   T.y. vertė – turtas yra ne materiali sąvoka. Todėl ieškoti turto materialiuose dalykuose gali tik akli stabmeldžiai, nesuvokiantys kur slypi tikroji vertė. Stabmeldžiai per savo kvailumą yra pastovioje gyvenimiškoje erzelynėje. Ieškodami turto materialiuose dalykuose, jie save pastato į darbinio gyvulio poziciją. Jie dirba daug ir pastoviai užsiėmę, bet realybėje jų darbo vaisiais naudojasi kiti.

   Biblijoje psalmėse pasakyta: Veltui keliatės prieš aušrą ir vargstate ligi vėlyvos nakties. Jūs valgote vargo duoną. O savo mylimajam Viešpats duoda miegą. (Ps 127,2)

   Atsisakydami Kristaus malonės, jūs veltui dirbate. Nes žmogui, kuris Jam patinka, Jis suteikia išmintį, pažinimą ir džiaugsmą, bet nusidėjėliui duoda sunkią užduotį rinkti ir kaupti, kad galėtų atiduoti tam, kuris patinka Dievui.

  Jėzus moko savo mokinius:

   Ir neklausinėkite, ką valgysite ar gersite, ir nesirūpinkite! Visų tų dalykų ieško šio pasaulio pagonys. O jūsų Tėvas žino, kad viso to jums reikia. Verčiau ieškokite Jo karalystės, o visa tai bus jums pridėta. Nebijok, mažoji kaimene: jūsų Tėvas panorėjo duoti jums karalystę!' (Lk 12,29-32).

   Tai yra labai įpareigojantis Dievo pažadas, kuris nei karto per du tūkstantmečius ne buvo sulaužytas. Kristus yra Geras Ganytojas ir Jis rūpinasi savo žmonėmis.

   Svarbu prisiminti, kad Jis ne tik Geras, bet Jis yra Visagalis. Jam priklauso viskas, todėl kam nori tam Jis ir duoda ir ne už nuopelnus, kad niekas nesigirtų, bet kaip Karališką malonę tiems kas Jį seka.

p.s. Ieškok Dievo karalystės ir Jo teisumo, o visa kitą tau bus pridėta. Nes tikras turtas yra Žodis. Dievo Žodis, Jėzus Kristus. Tik Jame viskas yra vertinama ir tik Jis suteikia vertę viskam šiame ir kitame pasaulyje. Be Jo, ką tu be turėtum, tebus beformis, bedvasis molis, neturintis jokios vertės. 

2019 m. birželio 2 d., sekmadienis

Сон Степана Разина




Stabai Kristaus bažnyčiose

.
Pagrindinis protestantų kaltinimas Katalikų bažnyčiai yra stabų garbinimas. Jie kalba:

    - Katalikai nuklydo ir tapo stabmeldžiais, o mes tikrieji krikščionys nes vykdydami antrąjį dekalogo įstatymą negarbiname stabų.

   Kaip ne būtų keista, bet būtent antrojo dekalogo įstatymo laikymasis labai akivaizdžiai parodo protestantų ir visų kitų protestantizmo priaugintų pseudo krikščioniškų kavos gėrimo klubų, atsitraukimą nuo Kristaus. Paaiškinsiu kodėl:

  Apaštalas Petras apie Šv. Rašto laiškus sakė:

   „Juose esama sunkiai suprantamų dalykų, kuriuos neišmokyti ir svyruojantys iškraipo, aiškindami, kaip ir kitus Raštus, savo pačių pražūčiai.“ (2 Pt 3,16)



   Šv. Dvasios įkvėptas, apaštalas Paulius, apie Senojo Testamento įstatymą yra pasakęs:

   „Neatstumiu Dievo malonės, nes jei teisumas įgyjamas įstatymu, tuomet Kristus mirė veltui.“ (Gal 2,21)

   Katalikų katekizmo 2072 punktas aiškiai moko Biblijos tiesos, kad įstatymas nenustos galioti iki pat pasaulio pabaigos (Mt 5,18). Visi nusidėjėliai bus teisiami įstatymo pagrindu (protestantai taip pat). Bet būtent čia ir yra didžioji TIKRŲ Krikščionių privilegija. Įstatymo rūstybė ir prakeikimo galia jų nelies. Nes visi kas įtikėjo, tapo Kristaus mokiniais ir nusekė paskui jį, tie jau NEBETEISIAMI (Jn 3,18).

   O dėl tariamų stabų, reikia žinoti, kad Kristaus mokiniai yra išlaisvinti iš įstatymo prakeikimo, todėl jie tarnaudami Viešpačiui paima į nelaisvę kiekvieną mintį (2 Kor 10,5) ir VISKĄ (aš pabrėžiu viską) gali naudoti Kristaus garbei, tame tarpe ir stabmeldžių šventės ir silpnųjų žmonių poreikį garbinti tai kas matoma ir apčiuopiama.

    Keistai atrodo veidmainiaujantys protestantai, kurie vaidina, kad išmano Biblija ir, kad tik ja vadovaujasi. Nejaugi jie neskaitė, kad net apaštalui Petrui už tokį dalinį (apsimestinį) įstatymo laikymąsi yra pažymėtas priekaištas Biblijoje:

'Jei tu, būdamas žydas, gyveni pagoniškai, o ne žydiškai, tai kodėl verti pagonis gyventi taip, kaip žydai? (Gal 2,14)

   Biblija draudžia selekcionuoti įstatymą. Jei gyveni įstatymu o ne malone ir vykdai bent vieną įstatymo dalį, bet nusižengi dėl kitų 613, vis viena esi nusižengęs visam įstatymui. Vykdantiems įstatymą (nors ir jo dalį pav. dėl atvaizdų) Kristus mirė veltui. Nes tai kas išgriauta vėl atstatoma.

   Tie kas seka šio pasaulio priesakais ir išmintimi, laikosi įstatymų ir tyrinėja Raštus manydami juose surasią amžinajį gyvenimą (Jn 5,39), O Kristaus mokiniai pasitiki tik Dievo malonę, kuri išteisina dovanai, be įstatymo darbų.

   Šv.Augustinas pasakė „Mylėk Dievą ir daryk ką tik nori“. Bet šis teisingas, nors ir šokiruojantis principas netinka tada, kai protą riboja mentalinė stabmeldystė. Jei neseki Kristumi, tuomet šis principas ves vien tik link palaidumo. Kadangi sielinis žmogus nepriima to, kas yra iš Dievo Dvasios, nes jam tai kvailystė; ir negali suprasti, nes tai dvasiškai vertinama. (1 Kor 2,14)

   Svarbu žinoti, kad tikras Kristaus mokinys neatstumia silpnųjų, neužsidaro nuo pasaulio, bet visomis išgalėmis ir naudojant visas priemones skelbia Evangeliją.

   Apaštalas Paulius apie tai kalbėjo: „Būdamas nuo nieko nepriklausomas, pasidariau visų vergas, kad tik daugiau jų laimėčiau. Žydams buvau kaip žydas, kad laimėčiau žydus. Tiems, kurie laikosi įstatymo, tapau besilaikančiu įstatymo, kad laimėčiau besilaikančius įstatymo, nors pats nesu jam pavaldus. Tiems, kurie neturi įstatymo, buvau kaip neturintis įstatymo, - pats būdamas ne be Dievo įstatymo, bet surištas Kristaus įstatymu, - kad laimėčiau tuos, kurie neturi įstatymo. Silpniesiems pasidariau kaip silpnas, kad laimėčiau silpnuosius. Visiems tapau viskuo, kad vienaip ar kitaip kai kuriuos išgelbėčiau. Visa tai darau dėl Evangelijos, kad būčiau jos dalininkas.“

   Kažkada aš irgi maniau, kad atvaizdai bažnyčiose yra stabmeldystė, bet kartą Londone aš susipažinau su vienu Rusų sentikiu iš labai uždaros bendruomenės Rumunijoje. Tik keli jo žodžiai man sustatė viską į savo vietas. Kai aš jam užsiminiau apie stabus, jis paklausė, o kaip skaityti evangeliją ir melstis tiems kas nemoka skaityti ir būna bažnyčiose kartą į metus? Ar tokius silpnus brolius reikia niekinti ir jie jau nebeturi Kristaus meilės? O tie kas Dievą gali priimti tik per pojūčius liturgijoje, ką juos Kristus atmetė? Ne.

   Todėl ir yra evangelinės ikonos kurios atvaizdais piešia Biblinius įvykius. Todėl ir yra tūkstantmečiais puoselėjama liturgija (tarnavimo forma). Kiekviena ikona pasakoja savo dalį Evangelijos, kiekvienas veiksmas, Kristaus bažnyčioje, turi savo vertę ir paskirtį, kad visi, ne tik stiprus, bet ir silpnieji galėtų dalyvauti tarnavime Kristui.

   Todėl jeigu atskalūnai, besivadinantys krikščionimis, jums pasakys, kad katalikai stabmeldžiai nes nevykdo atrojo Dievo įsakymo, paklauskite jų, o kokius Dievo įsakymus vykdo jie?

p.s. Baisiausias protestantizmo išmyslas tai dalinis Mozės įstatymo laikymasis. Tokiu būdu jie nustojo būti krikščionimis (besilaikantiems įstatymo Kristus mirė veltui). Ir taip pat jie netapo žydais, nes laikosi kažkokio iškastruoto įstatymo, kurio nepripažįsta jokia Izraelitų bendrija.
   Nereikia būti Einšteinu, kad suprasti. Jeigu stropiai laikaisi įstatymo draudimo dėl atvaizdų, tuomet kodėl nesilaikai kitų 613 Izraelitams duoto įstatymo reikalavimų? Kas yra toks didis ir stovintis aukščiau Dievo, kuris gali nuspręsti kokių Mozės įstatymo nuostatų reikia laikytis, o kokius galima ignoruoti?