2018 m. gruodžio 22 d., šeštadienis

Nacių SS daliniuose Lietuvoje taip pat trūko darbuotojų


   Šiandien perskaičiau kelis straipsnius.

  Viename, vaikų tesių apsaugos tarnybos vadovė apgailėstauja jog sistemoje trūksta darbuotojų. Kitame, socialinės apsaugos ir darbo ministras Kukuraitis samprotauja apie "5 klaidingus mitus" vaikų teisių apsaugoje.

  Kukuraičio straipsnyje "paneigiami mitai" ir kiekvieno "paneigimo" pabaigoje užduodami klausimai nesusipratusiai visuomenei.

  Ne kalbėsiu apie visus 5 "genialiai paneigtus mitus", kurie turėjo išsisklaidyti "kaip dūmas" vien perskaičius šio asmens "logiškus" argumentus, tiesiog atsakysiu į vieną klausimą, paneigiantį "mitą" apie tai, jog globa yra intensyviai daroma "pelningu verslu".

 Kukuraitis klausia visuomenės:

 Jeigu tai toks „pelningas verslas“, kodėl jūs juo nesiverčiate?

  Atsakau:

  Prostitucija, narkotikų prekyba, žmonių žudymas taip pat yra "pelningi verslai", jeigu tarptautinių nusikaltėlių kartelis, investavęs kelias dešimtis milijonų purvinų eurų ir pasinaudojęs atmatomis ir kvailiais mūsų valdžioje, padarytų šiuos verslus legaliais, argi normalūs žmonės pradėtų jai verstis? Be abejo ne. Nes visi blaiviai mąstantys žmonės puikiai suvokia, kad tuo besiverčiantys vis vien prieis liepto galą ir tas galas bus siaubingas.

  Niurbergo tribunole matėme visus tuos "legalius" įstatymus vykdžiusius nusikaltėlius.

  Nusikaltimas negali būti pateisinamas jokiais įstatymais, šiuo atveju tarptautinių nusikaltėlių sukurta vaikų grobimo, pardavimo ir seksualinio išnaudojimo "legali" sistema taip pat bus sunaikinta, o visi tie "nesusipratę", "tiesiog galiojančius įstatymus vykdę", "legalius projektus įgyvendinę" Kukuraičiai, Šakalienės, Žiobienės ir jų palaikytojai, bei naudos iš šios sistemos gavėjai, bus teisiami ir neabejotinai gaus atpildą už savo darbelius.

  Tai tik laiko klausimas.

p.s. Lietuviai visada pasižymėjo pirmaprade, Dievo duotos sąžinės, švara. Ir nors mums per visokias tautos atmatas, prostitucinę sisteminę žiniasklaidą ir svetimų sukurtą švietimo sistemą, visaip bandoma įteigti jog esame pavydūs nevykeliai, bailiai, nedėkingi niekšai ir pan., bet realybė yra kitokia. Man dar neteko gyvenime sutikti blogų lietuvių. Be abejo būdavo bedievystės ir jos sąlygojamų aplinkybių pažeistų žmonių niekšybių, bet kuomet ramiai besimelsdamas Jėzui Kristui klausdavau, kas tiems žmonėms yra, aiškiai gaudavau suvokimą, kodėl tie žmonės taip elgėsi ir tai tikrai ne jų kaltė.

  Tai, kad lietuvių, kaip visumos, sąžinė yra švari, parodo ir chrestomatinis (pamokomas) įstorinis faktas. Kuomet Vokietijos naciai pabandė sukurti SS padalinius Lietuvoje. Jiems tai ne pavyko. Kaip ir į dabartinę, tarptautinę, vaikų grobimo sistemą, į nacių kuriamus "legalius" SS dalinius atėjo tik visokie klipatos, nevispročiai ir prostitutės (ar pastebėjote, kad visos vaikų teisių tarnybos "specialistės", savo manieromis ir išvaizda, kaip du vandens lašai panašios į liūdnai pagarsėjusią Stankūnaitę).

  Dar karta kartoju, tai tik laiko klausimas, kuomet nusikalstama vaikų grobimo, pardavimo ir seksualinio išnaudojimo sistema bus sunaikinta, o joje dalyvaujantys asmenys bus teisiami (ne svarbu ar sąmoningai ar ne sąmoningai pasirinkę tapti šio organizuoto nusikaltelių susivienimo dalimi).

  Mums svarbu kiekvienam asmeniškai pasirinkti teisingą kelią ir juo eiti. Tai kas teisu ir gera išbandoma laiku ir kiekvienas pasirinkimas turi neišvengiamą savo atpildą.

Su broliška meilę ir rūpesčiu

2018 m. gruodžio 10 d., pirmadienis

Paprastumas ir gerovė


   Kiekvienas žmogus siekia kažko geresnio nei jis turi ir tai yra neišvengiama, tai yra užkoduota mūsų visų prigimtyje. Vienintelis Adomas neturėjo tos prigimties. Jis turėjo laisvą valią pasirinkti, ar paprastume gyventi su Dievu rojuje, ar siekti kažko kito t.y. „geresnio“. Adomas laisva valia nutarė, kad jam rojaus ir viešpatavimo visai kūrinijai nepakanka, todėl pasirinko tą, kažką kitą - „geresnį“. Jis pabandė tapti „didesniu“ ir „protingesniu“, lygiu Dievui, žinančiu kas yra gerą ir blogą. Bet, vietoj lygybės Dievui, jis prarado tai ką turėjo ir gavo tik rūpesčius ir mirtį.

   Nuo to laiko visi jo palikuonys siekia tapti kažkuo geresniu, aukštesniu, įtakingesniu, garbingesniu, gražesniu, stipresniu ir t.t. bet vietoj to gauna vien tik rūpesčius ir neišvengiamą mirtį.

   Dėl garbės Kainas užmušė savo brolį Abelį, pavydėdamas jam to, kad Dievas priėmė Abelio auką, o jo nepriėmė. Pašalinęs „konkurentą“, Kainas vietoj garbės būti vieninteliu aukojančiu Dievui, užsidirbo sau klajūno problemas ir mirtį.

   Dėl garbės Jokūbas, įkalbėtas savo mamos Rebėkos, apgavo savo tėvą Izaoką. Ir už tai, iki pasaulio pabaigos, gavo rūpesčius sau ir visiems savo palikuonims. Jokūbo palikuonys Izraelitai, iki šiol privalo nešti tarnystės kitoms tautoms naštą. Jie yra įsprausti į geležinius įstatymo rėmus, todėl nieko patys iš savęs nebegali daryti. Per kančias, nenorom, priešinantis ir verkiant, bet jie privalo perduoti tai ką yra numatęs Dievas (tai geriausiai iliustruoja pranašo Jonos pavyzdys).

   Tik saugant savo valdžią ir įtaką, Izraelio sinodas priėmė sprendimą nužudyti Dievo siųstą Sūnų. Savo garbėtrošką jie teisino tuo, kad tai daroma tautos gerovės vardan. Neva tam, kad neateitų Romėnai ir neužimtų Jeruzalės Šventyklos. Bet vietoj to, po septyniasdešimties metų, Jeruzalės tarnystė Šventykloje ir pati Šventykla (o tuo pačiu ir jų įtaka bei valdžia) buvo visiškai sunaikinti ir iki šiol neatstatyti.

   Dėl tos pačios Adomo prigimties, netgi Jėzaus Kristaus mokiniai, nors ir matė akivaizdžiai savo Mokytojo kelią ir darbus, patys ginčijosi dėl to, kas iš jų yra didžiausias. Keli iš jų netgi prašė Kristaus pasodinti juos savo kairėje ir dešinėje. Bet Kristus nutraukė tuos ginčus ir dar daugiau, Jis pats būdamas Dievas, nuplovė savo mokiniams kojas, tuo parodydamas garbėtroškos bevertiškumą Dievo akyse.

   Mes visada siekiame kažko geresnio nesuvokdami, kad pasiekę vieną pagerinimą, mes pamatome, kad tai ko siekėme neturi jokios naudos, todėl nedelsiant imame siekti kito „geresnio“. Ir taip be galo ir be krašto. Tiems savo siekiams įgyvendinti, mes aukojame šeimas, artimus žmones, sveikatą ir viską ką turime geriausio, o ką gauname? Eilinį niekalą. Patikėkite manimi, jei žmonės, kurie visuomenės akyse atrodo daug pasiekę, pradėtų nuoširdžiai pasakoti savo jausmus, nustebtumėte sužinoję kokias problemas ir rūpesčius jie sau užsidirbo.

   Kristus yra paskutinysis Adomas, kuris irgi turėjo galimybę pasirinkti. Bet Jis skirtingai nei pirmasis Adomas, žengė Dievo nustatytu paprastumo keliu ir nugalėjo mirtį. Kaip per vieno žmogaus Adomo garbėtrošką į pasaulį atėjo mirtis ir visus pavergė, taip per vieno Žmogaus Jėzaus Kristaus paprastumą į pasaulį atėjo gyvenimas, kuris nugalėjo mirtį. Kaip Adomo mirties prakeikimas yra gaunamas žmogui gimstant, jam dar nespėjus padaryti nieko nei gera nei blogą, taip ir Kristaus teisumas ir gyvenimas yra gaunamas gimus naujai, Kristaus gimimu. Nėra tokio žmogaus (kokia baisi jo nuodėmė ne būtų), kuris negalėtų gauti Dievo malonės. Juk Kristus atėjo pas nusidėjėlius, o ne pas teisiuosius. Tereikia priimti aiškų sprendimą savo gyvenime ir sekti Kristumi. Kiekvienas pasirinkęs kelią Kristuje, gauna dovanai naują gyvenimą ir tai ne už nuopelnus ar pastangas, kad niekas nesigirtų. Priimti sprendimą gyventi Kristuje tai ir yra gimimas iš naujo. Tas gimimas būna ne iš kūno ir kraujo, bet iš Šv. Dvasios. Kiekvienas iš mūsų yra unikalus ir vienodai svarbus Dievui. Kiekvieną iš mūsų, Jis myli taip lyg jis būtų vienintelis pasaulyje. Todėl tik tuomet, kai žmogus pasirenka gyventi garbėtroškoje, jo gyvenime nebelieka vietos Dievo malonei ir Rojui.

   Kristus laukia būtent tavęs, nes Dievas atėjo į šį žūvantį pasaulį ne dėl minios, o dėl kiekvieno iš mūsų asmeniškai tam, kad išgelbėti tave iš tuštybės ir pražūties.

   Šaukiu šiandien liudytojais dangų ir žemę, kad leidau tau pasirinkti gyvenimą ar mirtį, palaiminimą ar prakeikimą. (Įst. 30,19). Tavo sprendimas turi būti laisvas ir tikras.

   Kristus stovi prie tavo širdies durų ir beldžia tam, kad tu nusigręžęs nuo garbėtroškos pasirinktum paprastumą ir atsivėręs Jam, gautum tai kas yra tikra vertybė t.y. amžinas gyvenimas, rojus ir Viešpatavimas kartu su Juo, esant Visagalio Dievo šeimoje.


Su broliška meile

2018 m. gruodžio 6 d., ketvirtadienis

2050 metai. Lietuvos respublikos seimas. Iškilmingas posėdis

 


   2050 metai. Lietuvos Respublikos Seime švenčiami tolerancijos ir pakantumo metai, iškilmingas posėdis:

   Seimo pranešimas

   Lietuva, titaniškomis mūsų teisėsaugos pastangomis, jau pagaliau išsprendė visas problemas su pakantumu ir tolerancija visuomenėje.

   Beliko nedidele netolerantiškų ir nepakantumu pasižyminčiu žmogeliu grupė, užsispyrusiai kažkodėl besivadinanti tauta - Lietuviais, jie kategoriškai atsisako vadintis išdidžiu vardu "europietis". Ši maža, pasibjaurėtinų žmogelių grupė, yra aptverta rezervate netoli Balbieriškio. Jie savo netolerancija kitu tautybių žmonėms pareiškia per tai, kad užsispyrusiai atsisako nebevartoti tos bjaurios Lietuviu kalbos. Jie yra tiek nepakantus kitos seksualines orientacijos žmonėms, kad vis dar ekstremistiškai gyvena šeimose, kuriose santuoka yra paremta vyro ir moters sąjungos pagrindu. Jie atsisako geranoriškai atiduoti vaikus į gėjų, induistų, neopagonių ir musulmonu tolerancijos mokyklas, kuri jie galėtu laisvai nuspręsti savo seksualine ir religine priklausomybe. Todėl vaiku geroves labui nuspręsta atiminėti iš jų visus esamus ir gimsiančius vaikus, idant jie nežalotu jų savo netolerantiškais ir nepakančiais požiūriais. Jų moterys nenešioja parandžos, tokiu būdu netolerantiškai įžeisdamos musulmonių jausmus. Jų vyrai nedaro apipjaustymo, tokiu būdu netolerantiškai ir agresviai rodydami nepagarba dominuojančiai musulmonų bendruomenei. Jie vis dar kalba, kad vagystė tai nuodėmė, tokiu būdu paniekindami Romų tautinį identitetą sudarančius tradicinius verslus.

   Kadangi beliko tik maža, šios pasibjaurėtinos netolerantiškos ir nepakančios sektos grupele, be to iš jų yra atimti vaikai, esame įsitikinę, kad didžioji tolerancijos ir pakantumo era greitai nebebus bjaurojama šių žmogeliu egzistavimu.

Iškilmingą pranešima pasirašo,
Lietuvos Respublikos Seimo
pirmininkas muftijus ibn abdula Pranskezade.

pastaba: Šį trumputį tekstą parašiau  2010 metais, bet su siaubu stebiu jog jo aktualumas kas metai darosi vis akivaizdesnis. 


2018 m. gruodžio 4 d., antradienis

Nuo darbo nebūsi bagotas, tapsi kuprotas.




  Biblijos senasis testamentas moko:

  Duok pašarą, lazdą ir naštas – asilui; duoną, drausmę ir darbą – vergui. 

  Pristatyk savo vergą prie darbo, turėsi ramybę, duok jam laisvas rankas, ieškos laisvės. Jungas ir diržas palenkia sprandą, o blogam vergui yra trinka ir bausmės. Varyk jį dirbti, kad nebūtų be darbo, nes buvimas be darbo išmoko daug pikta. (Siracido knyga 33, 25-29)

   Kadangi tikrieji Lietuvos sąvininkai vadovaujasi tik senuoju testamentu (Talmudas yra būtent senojo testamento komentaras, kaip jį vykdti), jų suvokimu yra tik ponai (gimimu, bent pagal motiną) ir vergai. Kitokių ne būna. Naujojo testamento mokymas jiems yra kvailystė ir papiktinimas. Todėl visa valstybinės organizacijos sistema Lietuvoje, yra pajungta vien tik vergų valdymui. Idealiausias variantas, kad vergai nesuvoktu, kad yra vergai. Tuomet jie kantriai ir daug dirbs, tikėdami, kad tai jų tokia laisva valia.

    Būtent tam yra manipuliuojama sąvokomis -  TU NE VERGAS, BET TURI BESĄLYGIŠKAI PAKLUSTI JŲ DRAUSMEI, DAUG DIRBTI (beveik 80 proc tavo pajamų pasiima tikrieji šeimininkai per mokesčius, paberdami trupinius mokesčių surinkėjams), NETURĖTI SAVO NUOSAVYBĖS (Viskas priklauso bankams ir tavo nuosavybę "saugančioms" įvairioms kontoroms), O DABAR IR TAVO VAIKAI NE BE TAVO, O ŠEIMININKŲ, KURIE KADA TIK PANORĖJĘ JUOS GALI IŠ TAVĘS ATIMTI IR PERDUOTI KITIEMS, LOJALIEMS VERGAMS.

   Vaikų grobimo sistemos (kuri galutinai paverčia visus Lietuvos žmones vergais atimant teisę net į vaikus) tikrieji įgyvendintojai yra socdemai ir konservatoriai. Tai, kaip jie pakišo praščiokus kaimiečius, šio reikalo atpirkimo ožiais, yra aukštasis politinio mokslo pilotažas ir tikrai jie ne savo infantiliomis smegenėlėmis tai sugalvojo. Viską reguliuoja patyrusi ranka, kuri juos maitina.

   Gudrus praporščikas, jau įtempė savo vienintelę smegenų raukšlę ir suvokė, kad reikia keisti bendrininkus, nes greitai jį išvarys iš beveik išvogto sandelio, kuriame tokiems kaip jis yra leidžiama maitintis trupiniais nuo tikrų vagių stalo. Tada nebeliks nieko kito, tik imti lazdelę ir eiti į krūmus gaudyti pažeidėjus, tenkinantis puse sumos nuo galimos baudos už kelių eismo pažeidimus. Juk nepakeliamu darbu "vardan tos", iš varganos valstybinės algos užgyventą "bakužę samanotą" išlaikyti kažkaip reikia. Būtent todėl, jis dabar darys viską, kad pakištu Naisių kumečius "po politine velėna" ("klaidos" pilasi kaip iš gausybės rago), tokiu būdu įsiteikiant tiems, kas karštligiškai ieško kitų baudžiavos sistemos įgyvendintojų ir pavergtos teritorijos prižiūrėtojų.

  Tai yra šios dienos Lietuvos realybė. Mūsų žemės ir kūnų tikrieji sąvininkai visą tai mato, todėl davė nurodymą ištikimiausiems tarnams - konservatoriams, prisišlieti prie kylančios nepasitenkinimo bangos. Senas vergų valdymo metodas "negali sustabdyti sukilimo, pradėk jam vadovauti". Iki smulkmenų atidirbta taktika. Prieš kelis metus matėme kaip senasis Landzbergis, su savo agentėliais, prisišliejo prie Garliavos sukilimo. Taip pat matėme, kaip jis tuoj pat išdavė Venskienę, kai tik pamatė jog kruopštus ardomasis darbas atliktas ir pagrindiniai lyderių postai šiame judėjime yra jų rankose.

  Lyg ir nieko mes negalime padaryti, nes viskas kontroliuojama. Pradėsi ką nors organizuoti ar keisti, tuoj pat pulkas gerai išdresiruotu "nomenklaturščikų" (nomenklator sen. graikų kalboje reiškia priviligijuotas vergas) prisišlies, viską suvėlę deskridituos įdėją ir sunaikins iniciatyvą.  Bet ar tikrai mes nieko negalim?

  Jėzus Kristus per apaštalą Paulių mus moko: 

  "Jei buvai pašauktas, būdamas vergas, nesisielok, bet jei ir gali tapti laisvas, verčiau pasinaudok." (pirmas laiškas korintiečiams 7,21)

  Naujojo testamento mokymas yra nukreiptas ne į bandą, o į kiekvieną žmogų asmeniškai. Būtent dėl gero ir gražaus bandymo keisti visuomenės sanklodą, o ne asmeniškai save, visos iniciatyvos baigiasi kaip senoje pasakoje: "Darakonas mirė, tegyvuoja darakonas". Senovės Romos imperijoje vergystė ne buvo pakeista įstatymu, ji tiesiog išnyko, nes imperija po truputį pradėjo gyventi Kristaus mokymu. Privalome keisti kiekvienas asmeniškai save ir nustoti gyventi pagal VERGVALDŽIŲ taisykles. Kaip tai padaryti? Juk daugelis turi paskolas, privalo maitinti šeimas, mokėti mokesčius ir t.t.. Taip. Būtent apie tai aš ir norėčiau šiame tekste pakalbėti.

  PRADŽIOJE nustokite save klaidinti, jog geru ir sunkiu darbu jūs ką nors uždirbsite. Dabartinėje neovergvadystės sistemoje būtent tie "gerai ir sunkiai dirbantys" yra besamatiškai išnaudojami. Štai jums christomatinis pavyzdys iš mano ankstesnės profsąjunginės veiklos.
   Po to kai įsteigiau "specializuotą darbo teisės tarnybą" ir jos veikla tapo matoma visuomenėje, į mus pradėjo kreiptis žmonės iš visos Lietuvos, prašydami padėti įsteigti profsąjungas. Vienas toks kreipimasis buvo iš gerai žinomos "VIČI" įmonės Plungėje.  Tik įsteigus ten įmonę, žmonėms buvo pasakyta: "Štai jums vakarų europos normos, nustatytos darbuotojams, padarę tas normas gausite minimalų atlyginimą. Jei padarysite daugiau, gausite daugiau."  Žemaičiai visada pasižymėjo sunkiu ir kokybišku darbu, todėl TROPNIAI ėmėsi ir pradėjo daryti DVIGUBĄ normą. Po kelių mėnesių normą pakėlė DVIGUBAI. Žemaičiai vėl susiėmė ir vėl pradėjo daryti DVIGUBĄ normą. Ir vėl išdirbio normą pakėlė dvigubai. Tai yra už keturias normas, žmonės gavo tiek pat, kiek už vieną, pradžioje darbo. Galu gale vergiškas ir sekinantis darbas pradėjo atsiliepti jų sveikatai. Prasidėjo masiški artritai (dėl darbo su šaltu vandeniu), žmonės kreipėsi į polikliniką, o poliklinikoje pasirodo buvo neoficialus prašymas iš VIČI vadovybės, ligonlapius duodavo ne daugiau nei trim dienom. Kada neišsenkanti žemaičių kantrybė baigėsi, jie kreipėsi į "Specializuotą darbo teisės tarnybą". Tuo metu buvau paskyręs jai vadovauti Valdą Vižinį. Abu buvome pakraupę, kai klausėmės pasakojimų apie tą begalinę vergystę, todėl įsteigėme ten profsąjungą. Valdas Vižinis buvo pirmasis VIČI gamyklos profsąjungos pirmininkas. Tik po NEPRIKLAUSOMOS profsąjungos įsteigimo, darbo politika pradėjo po truputį keistis darbuotojų labui.

  ANTRA. Nustokite galvoti, kad vienas žmogus nieko negali. Dabar aš jums papasakosiu mano įstoriją, kuomet išvažiavau į Angliją, nes Lietuvoje valdanti vagių gauja per teismus "VSIO ZAKONNO" sunaikino viską ką kūriau ir atėmė viską ką turėjau.

   Tam, kad išmaitinti savo šeimą, aš išmokau vairuoti sunkvežimius ir įsidarbinau vairuotoju. Anglijoje tapau HGV Class 1 driver (aukščiausios klasės vairuotojas). Pradžioje Londone, vėliau persikėliau į Vakarų Middland'ą. Londone alga buvo 14-16 svarų per valandą, o štai naujoje vietoje, niekas tokio atlyginimo mokėti nenorėjo. Tarifas buvo 10-12 svarų per valandą. Prašyti kelti atlyginimą man vienam buvo beveik beprasmiška, bet pasinaudojęs vairuotojų trūkumu ir būtent per patį darbų įkarštį pranešęs jog pereisiu į kitą įmonę, atlyginimą man pavyko pasikelti nuo 11,5 svaro iki 12 svarų už valandą. Na tai buvo neblogas rezultatas, bet puikiai mačiau, kad pakelti jie gali ir daugiau. Ką daryti? Tiesiog ėmiausi paprastos taktikos. Atsiverčiau darbo skelbimus ir pradėjau visiems darbdaviams skambinti iš eilės. Neprisistatydamas išdėstydavau, koks PUIKUS aš specialistas su ilga darbo patirtimi Britanijoje ir visais leidimais dirbti, paklausdavau, KOKIA ALGA? Jie visi kaip susitarę sakydavo 11,5 - 12,5 svaro per valandą. Nutaisydavau nustebusias gaidas balse ir klausiau ar jie ieško valytojo ar vairuotojo. Gaudavau standartinį atsakymą, tai normalus atlyginimas, visi taip moka (be abejo puikiai suvokiau, kad yra tarpusavio susitarimai dėl atlyginimų dydžių). O tada aš lyg tarp kitko sakydavau "aš jau dabar gaunu 15 svarų į valandą, todėl dėkui, skambinsiu kitiems". Jie dar bandydavo klausti kur čia taip gerai moka, bet aš dėdavau ragelį. Aš toliau dirbau savo darbą už myzerinius 12 svarų per valandą. Mano darbo specifika buvo, paimi puspriekabę iš vieno depo ir veži į kitą, ten atkabini, eini į darbuotojų valgyklą, 45 minutes valgai geri kavą, bendrauji su kitais vairuotojais, prisikabini naują priekabą ir veži atgal į savo depą. Tai va, aš pastoviai būdavau skirtingose depuose ir pastoviai gerdavau kavą su skirtingais vairuotojais. Kas kartą aš pradėdavau kalbą apie atlyginimą. Tik su Anglais (emigrantus beprasmiška kalbinti jiems visada viskas gerai). Jie atsakydavo kas 10, kas 12 svarų, vienas senas vairuotojas nustebino pasakęs, kad dirba už 9 svarus per valandą. Na tada aš lyg baisiai nustebęs sakydavau. "Tikrai, o aš dirbu už 15 ir tai manau jog čia maža alga". Puikiai supratau kas bus toliau. Anglai ne lietuviai, jie tuoj pat pradeda kelti klausimus, kodėl kažkokie emigrantai uždirba daugiau nei vietiniai. Be abejo ofise jiems sakydavo, kas per nesamonės, niekas tokių algų ne moka. Bet nepasitikėjimo virusas jau buvo paleistas. Lygiai po kelių menesių mano nuolatinių skambučių ir pokalbių su vairuotojais, algos pradėjo kilti kaip ant mielių. Kodėl? Labai paprasta. Vairuotojų visada yra trūkumas ir nors yra "džentelmeniškas" susitarimas tarp įmonių dėl algos dydžio, bet kiekvienas verslininkas pradeda įtarti kitą nesąžiningumu ir bandymu perimti kuo daugiau darbo jėgos į savo įmonę. Todėl pradėjus bruzdėti, prasidėjo lenktynės. Algos pakilo iki 15-17 svarų per valandą.

  Šią savo mažos pergalės istoriją papasakojau per vieną šventę lietuvių tarpe. Vienas vyrukas, jau 10 metų dirbęs vairuotoju, pradėjo tyčiotis ir sakyti jog čia nesamonės nes jam alga ne pakilo. Paklausiau ar jis bent kartą prašė pakelti. Atsakė, kad aišku neprašė, jeigu kyla reiškia jam turėtu irgi automatiškai pakilti. Aš jam atsakiau, kad automatiškai nieko ir niekur ne būna. Eik ir paprašyk. Po savaitės mes vėl susitikome vakaronėje, vyrukas juokdamasis pradėjo viems pasakoti, kad atėjo į savo ofisą ir PAPASAKOJO MANO ĮSTORIJĄ kaip aš kėliau algas. Visi Anglai skaniai pasijuokė ir pasakė, kad algų pakilimas tikrai buvo, bet tik laikinai nes buvo didelis "BUSY" (angliškai reiškia laikotarpį kuomet trūksta darbo jėgos). Todėl niekas algos ne kels "pastoviai dirbantiems samdiniams".

  Vargšas paprastutis kaimietukas. Žiūrėjau į jo plačiai besijuokiančią fizionomiją ir negalėjau suprasti, nejaugi jis tikrai toks kvailas ir nesuvokia ką padarė? Po to kai šita kaimo klumpė PAPASAKOJO mano mažą gudrybę, darbo valandos įkainis labai greitai pradėjo slinkti atgal ir jau daugiau nei tris metus ne kyla. Va tokios tokelės.

  Na bet čia tik mažas nesusipratimas, tiesiog reikia žinoti, kad visokie paprastučiai kaimo bernai, dėl savo netolimo protelio gali pridaryti daug bėdų (panašiai kaip Naisių kaimo praščiokai, per "neapdairumą" padarė mūsų vaikus, tarptautinio nusikaltėlių tinklo nuosavybe), todėl jei ką nors darote, stenkitės, kad kiti kuo mažiau apie tai žinotų.

  Džiaugiuosi dabar Lietuvoje girdėdamas jog žmonės masiškai pradėjo REIKALAUTI kelti algas netgi mažose įmonėlėse. Vienas mano pažystamas, ilgą laiką dirbęs staliumi, tiesiog sukvietė visus kitus stalius, jie kartu pasirašė oficialų kreipimąsi į savo vadovybę dėl dvigubo algos kėlimo. Kai ofiso planktonas pradėjo aiškinti jog tai neįmanoma, jie tiesiog paėmė savo įkainį už darbą ir įkainį kurį ima įmonė iš klientų. Parodė, jog darbuotojams yra mokama tik 5 procentai, o visa kita eina kur? Jei iki naujų metų nepakels, visi išeis iš darbo. Malonu girdėt.

  p.s. Pirmyn, reikalaukit pradžioje algos pakėlimo, vėliau (kai išmoksime susitarti tarpusavyje dėl koordinuotos veiklos) galėsime reikalauti mokesčių darbo jėgai mažinimo ir galiausiai VERGIŠKŲ įstatymų ir struktūrų panaikinimo. Pradėkite nuo mažo, įsidrasinkite ir eikte reikalaudami pakelti algą bet dvigubai. Jie sumokės. O jei ne sumokės, tada kiekvienas įsijunkite smegenis ir pradėkite galvoti KAIP JUOS PRIVERSTI MOKĖTI.


Su meilę ir rūpesčiu
Vladimiras Troščenka
 

2018 m. lapkričio 26 d., pirmadienis

Privalome pradėti ruoštis visuotiniam Lietuvos streikui.




   Šiandien kreipiuosi į visus tuos organizacijų likučius, kurie atstovauja samdomų Lietuvos piliečių interesus.

   Ilgus metus profesionaliai dirbau samdomų piliečių atstovavimo srityje. Turbūt dar yra atsimenanačių mane, kai vadovavau respublikinei Lietuvos geležinkelio profesinėi sąjungai, buvau Lietuvos profesinių sąjungų konfededacijos steigėju ir valdybos nariu, Lietuvos profesinės sąjungos "Solidarumas" tarybos nariu, įsteigiau vienintelę ir unikalią, realiai veikusią profsąjungų "Specializuotą darbo teisės tanybą", todėl manau į mano kaip seno profsąjungų judėjimo veterano nuomonę verta atsižvelgti.

  Tai va, dabar apie padėtį.

   Lietuvoje jau seniai vidutinės Europos paslaugų ir prekių kainos. Mūsų įmonės prekiauja, teikia paslaugas ir atstovauja klientus imdamos europietišką paslaugų kainą. Tas pats ir su valstybiniais mokesčiais, kurie samdomiems Lietuvos piliečiams yra patys didžiausi Europoje (beveik 70 procentų nuo uždirbtų pinigų, žemiau smulkiau apie tai išdėstysiu). Bet kažkodėl ir privačiame ir valstybiniame sektoriuje algos yra katastrofiškai mažos. Kur dingsta visi pinigai? Valstybės vadovai trimituoja apie beveik pasiektą Europinį BVP (bendrąjį vidaus produktą) vidurkį, tai kodėl 70 procentų Lietuvos gyventojų privalo egzistuoti už myzerinius kelis šimtus eurų per mėnesį? Po gulinčiu akmeniu vanduo neteka, todėl privalome pradėti BENT diskusijas darbo kolektyvuose, dėl VISUOTINIO imonių, organizacijų ir valstybinių struktūrų STREIKO.

  Be abejo dabar tai atrodo beveik neįmanoma, bet pradėjus diskusijas pamatysite jog padėtis tikrai pribrendo ir yra milžiniškas visuomenės poreikis pokyčiams.

  Dabar diskusijos pradžiai norėčiau atkreipti jūsų dėmesį į neproporcingai grobikiškus mokesčius samdomiems Lietuvos piliečiams. Tai liečia mus visus.

  1000 eurų alga į rankas yra daugeliui Lietuvoje siekiamybė ir svajonių išsipildymas. Bet paskaičuokim mokesčius už šią svajonių algą.  Jai tu gauni 1000 eurų į rankas, tu iš karto sumoki virš 500 eurų įvairių tiesioginių mokesčių (VSD, PSD, FAPM, JAPM, SORDA, ir t.t.). Toliau, nuo to 1000 eurų (tipo atlyginimo NETO, nuo kurio tu jau sumokėjai visus mokesčius) tu pradedi mokėti kitus mokesčius (netiesioginius)pirkdamas bet kokią prekę ar paslaugą:

1. 210 eurų (PVM)
2. ~170 eurų įvairiu akcizu (benzinas, alkoholis, tabakas, ir t.t.)
3. Į kiekviena preke ar paslauga įkalkuliuota apie 10 - 20 proc. (100 - 200 eurų) įvairiu kitu mokesčių (licenzijos, muitai ir t.t.) valstybei, gaminant mano perkamą preke ar paslauga.
4. Ir pabaigai, prievartine komunaliniu paslaugu centralizacija, už kuria mes permokame kas karta apie 50 proc. o tai sudaro dar vidutiniškai apie 250 eurų.

Tai yra, tu nuo savo "BAISIAI DIDELIO" 1000 eurų (į rankas) atlyginimo, dar sumoki nuo 500 iki 800 eurų kitu netiesioginių mokesčiu, neskaičiuojant to ką jau sumokėjai tiesiogiai. Maža to, kad jie tave visiškai apiplėšia, bet valdininkai dar tave pastoviai terorizuoja baudomis, patikrinimais ir biurokratinėmis nesamonėmis, todėl gyvenimas Lietuvoje labiau panašėja į sustiprinto režimo darbo lagerį.

  Šiaip net BAUDŽIAUNININKAI savo ponui mažiau mokėjo. Činšas buvo tik dvi darbo dienos per savaitę, o pagal dabartinę tvarką, tu šešias dienas per savaitę dirbi mokeščiams ir tik sekmadienį sau prasimaitinti.

   Atkreipkite dėmesį, per mokesčių sistema, visi Lietuvos samdomi darbuotojai (ir valstybinis ir ne valstybinis sektorius) tapo de fakto BAUDŽIAUNININKAIS.

  Dabar antra. Baudžiaunininkai neturi teisės nei į nuosavą žemę, nei į kitą nekilnojamą turtą. Tai jie jau atliko per "teritorijų planavimo", "aplinkosaugos", "paveldosaugos", "žemės gelmių ir dirvonuojančio sluoksnio" apsaugos sistemas.

  Ir pagaliau trečias, visuotinio įbaudžiavinimo etapas. Dabartiniu "VAIKŲ GROBIMO ĮSTATYMU" jie tapo mūsų vaikų sąvininkais. Ar galite įsivaizduoti šią baisybę? Dabartinėje tvarkoje visi tėvai tėra "ĮSTATYMINIAI GLOBĖJAI", o realūs mūsų vaikų gyvenimo sprendėjai yra VAIKŲ TEISIŲ TARNYBOS. Pagal dabar įsigaliojusią tvarką tu nebeturi teisės jų neįleisti į namus (be jokių teismo sprendimų, policija privalo išlaužti namų duris jei bandysi neatidaryti, vien tik vaikų teisių tarnybos nurodymu. Nes jie dabar mūsų vaikų sąvininkai ir gali ĮTARTI jog jų nuosavybės atžvilgiu daromas nusikaltimas). Siaubinga padėtis.

  Todėl numatomo VISUOTINIO STREIKO organizavimo diskusijai siūlau tris temas.

1. Atlyginimų didinimas iki bendro Europos sąjungos vidutinio lygio.
2. Mokesčių naštos samdomiems Lietuvos piliečiams mažinimas bent iki 30-40 procentų nuo uždirbtų pajamų (Čia su visais tiesioginiais ir ne tiesioginiais mokesčiais).
3. Mūsų vaikų SUVALSTYBINIMO SISTEMOS PANAIKINIMAS.

p.s. Puikiai žinau profsąjungų judėjimo Lietuvoje vargus ir skaudulius. Neskaitlingumas ir narių nesąmoningumas yra vienas svarbiausių judėjimo skaudulių. Būtent DISKUSIJA dėl VISUOTINIO LIETUVOS STREIKO galimybės, padidintų profsąjungų vadovų reitingus visuomenės ir narių akyse. O tai sąlygotų narystės didėjimą, finansų konsolidavimą ir narių sąmoningumo didinimą.  Dar vienas "DISKUSIJOS DĖL VISUOTINIO STREIKO" teigiamas momentas yra tai, kad tokio streiko grėsmės akivaizdoje, tie kas realiai valdo mūsų valstybę, pradės veikti samdomų piliečių ir jų organizacijų labui. Tai aksioma, KITAIP NE BŪNA. Man vien tik paskelbus apie įspėjamąjį streiką Vaidotų geležinkelio stotyje ir aktyvui surinkus daugiau nei pusės darbuotojų parašus, geležinkelio ir socdemų partijos vadovybė nedelsiant (nuraminimui) pakėlė darbuotojams algas 15 proc. O jei jie tokie kvaili ir nutars užimti stručio poziciją nekreipdami dėmesio į DISKUSIJĄ, tuomet diskusijoje išryškės aktyvūs žmonės, susiformuos visuomenės opinija ir galų gale pakils visuotinė nepasitenkinimo banga. Tuomet tie kas moderuos diskusiją, privalo laikytis ant bangos ir būti pasiruošę perimti valdžios vairą į savo rankas.

Sėkmės visiems
Vladimiras Troščenka

2018 m. lapkričio 21 d., trečiadienis

Gerais norais grįstas kelias į pragarą.



   Prieš paliesdamas šio mano teksto temą, aš noriu papasakoti vieną įstoriją.

   Prieš keliolika metų, kuomet buvau jaunas idealistas, matydamas vis sunkėjančias samdomų žmonių gyvenimo sąlygas Lietuvoje (neišmokamas algas, nepagrįstus atleidimus iš darbo, nežmoniškas darbo sąlygas ir valdančiųjų patyčias), pradėjau aktyviai kurti profesines sąjungas (jų esu įkūręs respublikinių ir įmonėse per dvi dešimtis, daugelis veikia iki šiol) ir užsiemiau politine veikla (buvau Lietuvos socialdemokratų partijos, jaunimo sąjungos, Vilniaus skyriaus pirmininku, socialdemokratų geležinkeliečių skyriaus pirmininku, Lietuvos socialistų partijos valdybos pirmininku ir paskutinis mano politinis projektas buvo Lietuvos komunistų partijos atkūrimo iniciatyvinio komiteto vadovas) viską mesti ir nueiti į Bažnyčią mane paskatino vienas vienintelis įvykis.

   Pradėsiu nuo pradžios. Su socialdemokratais susipykau dėl jų aiškios ir iki šiol neslepiamos "liberal - globalistinės" politikos (Šakalienė būtent socialdemokratų frakcijos narė), kuri yra be galo veidmainiška. Žmonės tiki, jog socdemai atstovauja samdomus piliečius, o realybėje tai tas pats globalistinis projektas (socialinės inžinierijos pagalba žmonės iš lėto verčiami savanoriškais vergais, pagal Levo Trockio/Leibos Dovydovyčiaus Bronšteino sufomuluotą permanentinės revoliucijos modelį, kuris paslėptas po gražia "mokymosi visą gyvenimą" formuluotę ir nesibaigiančiom struktūrinėm reformom. Kvailesni stengiasi ir mokosi būti vergais patys, protingesnius ir atsparesnius verčia įstatymais. Būtent iš čia Landsbergių - laisvanoriškų vergų mokymo verslai, bei priverstinis "intensyvios pagalbos šeimoms" - nepaklusniųjų dresiravimo modelis). Dėl tos priežasties, netgi Seimo narys, Socdemų Vilniaus skyriaus pirmininkas, Algirdas Kunčinas, tiesiogine to žodžio prasme, gavo nuo manęs į snukį. Nebegalėjau matyti šios parsidaveliškos "gnydos" fizionomijos, todėl užteko nedidelės kibirkšties ir žodis tapo Kunčino kūnu besivoliojančiu purve. Po to buvau pašalintas iš partijos ir su manimi išėjo beveik visas socialdemokratų geležinkeliečių skyrius. Neturėdamas nei asmeninių finansų nei Sorošinių fondų palaikymo, radau vienintelę išeitį politinei samdomųjų Lietuvos gyventojų atstovavimo formai - atkurti ultą kairiąją Lietuvos komunistų partiją. Apie tai paskelbiau viešai ir pradėjau formuoti organizacinę struktūrą. Be abejo iškarto į komunistų "atkūrėjus" pradėjo lysti visokie provokatoriai ir samdyti agentėliai. Mačiau tai ir nekreipiau dėmesio, žinojau ko jie siekia ir naudodamasis, bei manipuliuodamas jais, nuosekliai kūriau tinkamą terpę šios politinės jėgos atsiradimui Lietuvoje. Panašiai kaip prieš revoliucija "Eserai" Rusijos Caro "ochrankos" pagalba, vaidindami jog jie kvailiai ir leisdami "savimi naudotis", sukūrė galingą politinį tinklą, kuris buvo lemiamas 1917 metų perversmo organizavime. Apvažiavau pusę Europos, gavau labai įtakingos Graikų komunistų partijos vadovybės palikymą savo iniciatyvai, per juos taip pat įtalai, ispanai, belgai, danai ir net britų komunistai susidomėjo mano projektu. Be abejo, reikėjo įdėti dar daug darbo ir įgyti jų pasitikėjimą, nes tai naturalu, kad iš karto į jauno politiko, besiblaškančio po Europą, potencialą žiūrima skeptiškai. Bet po truputį man pradėjo duoti aiškius signalus, jog palaikymas bus visapusis. Būtent Graikų komunistai Europarlamentarai suorganizavo mano pranešimą Europarlamente Strazbūre. Danų komunistai įtakojo, kad būtų skirta paramą mano profsąjungiečių mokymams Lietuvoje. Danai netgi pasiūlė per mane skirti Lietuvos geležinkeliams dosnią dovaną, aštoniolika pilnai renovuotų keleivinių traukinių sąstatų, kad pakelti mano politinius reitingus visuomenės akyse. Natūralu, kad socdemai, kurie valdė geležinkelius, iškarto užblokavo šią iniciatyvą. Rusijos komunistai pakvietė skaityti pranešimą apie profsąjungų ir komunistų partijos santykį naujaisiais laikais, išplėstiniame centrinio komiteto posėdyje, kuris įvyko Lenino kalvų muziejuje Maskvoje. Po oficialios dalies neoficialiame bendravime, kuriame dalyvavo du Rusijos atsargos admirolai ir trys generolai (be je vienas iš Admirolų buvo tas kuris davė įsakymą taranuoti JAV laivą Juodojoje jūroje), labai rimtai pasiūlė tapti Rusijos kariuomenės dalimi. Kalbėdami tarpusavyje jie aptarinėjo, ar per tris mėnesius man galima sutekti papulkininkio laipsnį. Padėkojau už tokį aukšą įvertinimą, bet pasakiau, kad tarnavau Lietuvos kariuomenėje ir daviau vienintelę priesaiką savo gyvenime - ginti Lietuvą, todėl užsiimsiu Lietuvos reikalais.
    Be abejo visą šią veiklą akylai stebėjo "spec tarnybos". Kartą mano vaikystės draugas, padaugines degtinės, išliejo man širdį pasakęs: "Vladai aš tavęs neišdaviau". Paklausiau kaip? Jis dirbo jėgos struktūrose. Darbo metu jį iškvietė pas dalinio vadą. Kabinete sėdėjo kostiumuoti tipeliai, kuriuos vadas prisistatė kaip"Valdo Adamkaus aplikos žmonės". Tada vadas išėjo, o tipeliai liko su juo pokalbiui. Jie iškarto pasakė, kad žino jog jis yra mano vaikystės draugas ir mes artimai bendraujam, todėl pasiūlė jam 800 litų kas mėnesį už tai, kad pildytų jiems ataskaitas apie tai, ką aš pasakoju, kur važinėju su kuo bendrauju ir pan.. Nenustebau, nes lygiai tokie patys pradėjo sukinėtis ir aplink mano žmoną (spec tarnybose būtent žmonos padarymas informatoriumi yra sėkmės garantas. Apie tai man labai detaliai pasakojo tėvas, kuris buvo to meto milicijos karininkas.). Visa tai mane mažiausiai jaudino, žinojau ką daryti ir kaip pasiekti to ko noriu. Bet su laiku pradėju jausti labai didelį dvasinį diskonfortą. Susitikdamas su labai įvairais žmonėmis, pradėjau vis dažniau užduoti sau klausimą, ar teisingai aš darau? Finansiškai viskas gerai, valdžią aš galų gale vis vien paimsiu, bet kas iš to? Kokius žmones aš atvesiu į tą valdžią ir ar aš galėsiu sukontroliuoti vėliau tų atvestųjų veiksmus?
   Ir štai per vieną Socialstų partijos valdybos posėdį (būtent šios partijos pagrindu aš ir norėjau atkurti Komunistų partiją Lietuvoje) viena iš valdybos narių pareiškė: "ką mes čia Vladimirai vis apie smulkius dalykus diskutuojame, reikia aiškiai partijos vardu pareikšti dėl juodaskvernių Bažnyčios klerikų smegenų plovimo ir jų didėjančios įtakos". Buvau priblokštas. Visą tą laiką galvojau tik apie taktiką, strategiją ir struktūros kūrimą, visiškai nesusimąstes apie mano pastangomis į valdžią stumiamą ideologiją. Tuo metu labai staigiai visos mano abejonės susirikiavo į vieną vietą. Nuo pat ankstyvos vaikystės, kiek save atsimenu, mamos buvau išmokytas melstis. Bibliją skaičiau pastoviai, bet niekada niekam apie tai nesakiau. Maniau, kad tai tik mano asmeninis reikalas. Daugelis sėkmingų organizacinių sprendimų, buvo būtent paimti iš Biblinio mokymo. Kai kas nors manęs klausdavo, kur aš išmokau tokių sėkmingų gudrybių, sakydavau jog nesvarbu. O čia, kažkokia damelė iš manęs reikalauja pasmerkti tai, kuo aš gyvenu ir beveik visa valdyba pritariamai linkčioja galvomis. Siaubas. Aš atsisegiau marškinius ištraukiau mano mamos man padovanotą kryželį ir laikydamas jį prieš save pasakiau: "Esu giliai tikintis Jėzumi Kristumi žmogus, todėl kol aš esu šios partijos valdybos pirmininkas, nei viena iniciatyva prieš bažnyčią iš čia neišeis".
  Po šio posedžio, nebegalėjau toliau nieko daryti. Tada dar gavau asmeninį kvietimą iš Danijos. Jie užsakė 5 žvaigždučių viešbutį Kopenhagos centre, apmokėjo kelionės išlaidas man ir mano šeimai, kad aš atvykčiau savaitei su šeima pailsėti ir neoficialiai pabendrauti su jų aukštas pareigas užimančiais politikais. Bet niekur vykti nebegalėjau. Aš pasiėmiau palapinę, miegmaišį, kuprinę su keliais pamaininiais drabužiais, Bibliją, pasą ir be pinigų tiesiog išėjau naktį niekam nieko nesakęs ir nelabai žinodamas kur. Po dvylikos dienų aš atsiradau Graikijos Tesalonikų mieste. Visas dvylika dienų, važiavau pakeleivinėmis mašinomis, ėjau pėstute, nakvojau įvairiuose miškuose, nieko nevalgiau, tik skaičiau Bibliją ir meldžiausi. Tesalonikuose, supratau, kad visiškai nusilpau ir grįžti taip pat, pakeileivinėmis mašinomis nesugebėsiu. Paskambinau vienam pažystamam Europarlamentarui, jis davė man 300 eurų ir aš traukiniu gryžau į Lietuvą. Būtent po to, 12 dienų pasniko, aš pasitraukiau iš visų savo politinių projektų, nes aiškiai supratau, kad mano visos pastangos yra tuščios, nieko aš nepadarysiu mūsų visuomenės gerovei, tik atversiu vartus siaubingai ideologijai į valdžią.

   Vėliau pabandžiau užsiimti verslu, bet jį greitai sužlugdė tie, kas atstovauja tai pačiai ideologijai įvyniotai į modernumo rūbelį. Iš manės buvo atimta viskas ir netgi mano namas Vilniuje. Tam, kad mano vaikai nebadautų teko išvykti į užsienį. Įsidarbinau vairuotoju Londone.

   Kam aš aprašiau šią savo politinės veiklos patirtį? Tam, kad jūsų suprastumėte, kad dabartinė "vaikų grobimo sistema" yra vienas svarbiausių šios mutavusios ŽVĖRIŠKOS IDEOLOGIJOS įgyvendinimo įrankių. Veidmainiškai pakeitus sąvokas, daromas baisus žmonių sąmonės laužymas ir "naujo žmogaus kūrimas". Pamenat po 1917 metų irgi buvo "kuriamas naujas žmogus". Tikslai nesikeičia, keičiasi tik sąvokos ir jos pateikimo formos.

   Kreipiuosi į tuos, kas gauna dabar įvairius dividendus iš šios sistemos įgyvendinimo (finansinius, valdžios, dėmesio, seksualinių poreikių tenkinimo ir pan.) Jūs manote ta žvėriška sistema jūsų nepalies? Tą patį manė "gudručiai" padegę 1917 metus, bet po to atėjo 1937 ir buvo išnaikinta beveik 78 procentai komunistų partijos centrinio komiteto narių. Tai buvo žmonės kurie patys, sukurtos sistemos pagalba, naikino kitus ir įsivaizdavo, jog jiems nieko negresia.

Sustokite, kol ne vėlu.

2018 m. lapkričio 17 d., šeštadienis

Tautą reikia dauginti iš nulio, tuomet ji išnyks...



  Matematika visą laiką buvo pagonių "slaptasis mokslas". Žydų "mokytieji" vyresnieji, užkrėsti pagonių mokslo, visada skaičiuodavo (kabala) ir praščiokiškose jų samprotavimuose, bei trumpalaikiuose tiksluose, be abejo, tai turėdavo racijos grūdą. Todėl jie iki šiol skaičiavimo neatsisako.

  Šiuolaikinėje "aukštojojoje matematikoje", kol skaičiuoji praščiokiškas fomules, viskas veikia. Bet pabandžius skaičiuoti globaliai, gaunasi Pšššik (pav. pagrindinio Lietuvo runkelio, gyvenančio šiltnamyje - Nausėdos, suburtos daunų komandos pranašystės dėl ekonominių pasekmių), todėl prireikė vidutinioko pajaco Einšteino sugalvotos "realityvumo teorijos" arba tariant papraščiau, " jei praščiokų mokslo skaičiavimai rodo visišką šūdą, tuomet reikia atsižvelgti į tai, jog skaičiavimas visada teisingas, bet skaičiavimo aplinka netobula.". Formuluotė durniams, bet ją kanoniškai priima, kaip nebejotiną tiesą, visi pasaulio universitetai.

  Kadangi dabartiniai "vyrenieji", arba kitaip tariant įsivaizduojantieji jog sprendža mūsų gyvenimo tekmę žmonės vadovaujasi būtent praščiokų mokslu - matematika, jie suvokia, kad tam, kad pašalinti kliūtį, matematiškai ją reikia padauginti iš nulio (bet kokį skaičių/jėgą padauginus iš nulio, gaunasi NULIS). Žinant šią formulę ir prisimenant senąją pranašystę, jos Izraelį ateis naikinti būtent Lietuva, lietuvių tautai reikia įpiršti tokius lyderius, kurie savo esme būtų NULIS. Bet argi NULIO kas nors klausys naturalioje aplinkoje? Aišku ne, nulis yra nulis. Todėl reikia jį virtualiai (per žiniasklaidą ir rinkimus) padaryti šios tautos nuomonės formuotoju ir vadovu.

  Pradžioje NULIŲ pagalba turi būti suformuota nuomonė. Vėliau tauta, kuri klausys NULIŲ, susitaikys su NULIO vadovanimu savo ateities frmavime. Pasekmė. TAUTA PADAUGINTA IŠ NULIO, TAMPA NULIS.

  Dabar tiesiog atsakykite sau atvirai, kas formuoja Lietuvių tautos viešąją nuomonę? Visokie Vadadkos, Kvietkeliai ir kiti NULIAI, kurių naturialioje aplinkoje niekas niekada neklausytų, jų vieta būtų kažkur prie konteinerių su atliekomis. Bet jeigu reikia jus su jūsų vaikais sunaikinti, tuomet per prievartą jie jums yra įperšami per ten, kur jūs negalite atsisakyti, bet privalote jų klausyti. Vienintelė jums palikta galimybė BEJĖGIŠKAI PIKTINTIS komentaruose nulių nuomone ir jų gyvenimo supratimo filosofija.

p.s. Kam aš tai parašiau nesiplėsdamas (išplėčiu supratimą tik tiems kas greta)? Tiesiog, kad mes, kaip tauta (visuma) susimastytume, kodėl mes tapome Visatos Kūrėjo mums duotoje žemėje vergais, kuriems net jų vaikai NEBEPRIKLAUSO.

Su meile ir rūpesčiu
Vladimiras Troščenka