2011 m. vasario 18 d., penktadienis

Kremliaus šnipas



Po paskutinio mano straipsnelio "vienas Lietuvis vertesnis nei milijonas lenkų" pasipylė kaltinimai jog aš kiršinu Lietuvius su lenkais, dirbu kremliui, esu rusijos šnipas ir pan. Istorija kartojasi. Neseniai internete portale balsas.lt skaičiau Reginos Musneckienės istorinį straipsnį apie Lietuvos knygnešių karalių Jurgi Bielinį.


Po okupacijos sustipėję prisitaikėliai lenkai ir jų tarnai įsivaizdavo, kad Lietuva dvasiškai jau sunaikinta, todėl atėjo landžių ir niekšingų, prisitaikėlių laikas. Bet vėlesni įvykiai parodė, kad jie klydo. Net ir vienas susipratęs Lietuvis yra dvasiškai stipresnis nei visa lenkiškų menkystų "diduomenė".





Teisė kalbėti Lietuvos vardu



Kas jums davė teisės kalbėti Lietuvos vardu? Lietuva buvo ir bus nepriklausoma valstybė!“ Šiuos žodžius prieš 120 metų Paryžiuje vykusiame lenkų kongrese frakuotiems ponams, lietuvius vadinusiems mužikais ir chamais, rėžė pilka sermėga apsivilkęs lietuvis valstietis Jurgis Bielinis, tituluojamas Lietuvos knygnešių karaliumi.



Jo proanūkė Kelmėje gyvenanti mokytoja Aušra Gaigalienė sako, jog prosenelio — šviesos nešėjo — dvasia pasklido po giminę. Joje net septyniolika mokytojų, daug tautodailininkų ir lietuvybės puoselėtojų.



Apie prosenelį, ėjusį prieš carą



Aušros Gaigalienės vaikystė prabėgo Sibire. Tėvai turėjo stiprų ūkį. Todėl 1948 — aisiais buvo ištremti.



Aušra gimė tame pačiame name, Biržų rajone, Purviškių kaime, kur gyveno jos prosenelis, žymusis knygnešys Jurgis Bielinis. Tačiau apie prosenelį mokytoja sako daugiausia sužinojusi Sibire. Mama išsaugojo nedidelę pusšimčio puslapių A.Šliko knygutę „Kaip lietuvis knygnešys kovojo su caro galybe“. Trumpus pasakojimus apie prosenelio gyvenimą ji vaikams skaitydavo vakarais vietoj pasakų.



Grįžusi iš tremties Aušra studijavo Kaune ir gyveno pas senelio seserį Liuciją Ausiejienę. Ji taip pat labai daug pasakodavo apie savo tėvą — tikrą lietuvybės fanatiką.



Atkūrus Nepriklausomybę, Aušra Gaigalienė sistemino gyvus artimųjų prisiminimus ir pati rinko medžiagą apie prosenelį. Sudarė Bielinių giminės geneologinį medį.



Knygnešio keliai



„Žinau du savo prosenelio kaip knygnešio kelius, — pasakoja Aušra Gaigalienė. — Iš Purviškių kaimo keliukais jo brika barškėdavo per Pasvalį, Šiaulius, Ušnėnus, kur užsukdavo pas Žemaitę.



Trumpam apsistodamas pas pažįstamus ir bendraminčius, nukeliaudavo į Tilžę. Paimdavo ten spausdintų lietuviškų knygų. Su ryšuliukais dardėdavo per Lietuvos kaimus, užsukdamas į ūkininkų ir paprastų valstiečių kiemus. Ryšuliukas pamažu ištirpdavo... Kitas kelias į Tilžę vedė per Raseinius ir Šienlaukį.„



Ne visuomet tie keliai būdavę lygūs ir ramūs. Caro žandarai nuolat gaudė ir persekiojo knygnešių karalių. Už jo galvą žadėjo premijas — atiduoti jo žemę ir visą turtą. Tačiau miklus kaip gyvsidabris knygnešys vis išsisukdavo arba pabėgdavo.



Persekiojimai jo nesustabdė. Vėl traukdavo į Tilžę parvežti lietuviškų knygų. „Mes lietuviai. Tai kodėl turime slaviškas knygas skaityt,“ — sakydavo.



Aušros Gaigalienės mama pasakodavusi, jog namuose prosenelis būdavęs retas svečias. Jo žmona Ona viena rūpinosi būriu vaikų ir ūkiu. O kartais, pasikinkiusi arklį, traukdavo po keliolika kilometrų į susitikimą su vyru kur nors miške ar kitoje nuošalioje vietoje. Lietuviškus raštus kartais slėpdavo grūdų aruode.



Onai Bielinienei neretai savo namuose tekdavo kęsti ir žandarų vizitus. Jie remdavo moterį prie sienos — kur vyras. O ji ramiai: „Nežinau. Nė neatsimenu, kada išėjo iš namų.“



„Iš kur tuomet pas tamstą tiek vaikų?“ — klausdavę žandarai.



„Aš ištekėjusi moteris. Ne jūsų reikalas, iš kur atsiranda mano vaikai,“ — atšaudavusi prosenelė.



Bemokslis teisybės neras



Seniausioji šeima, užfiksuota Aušros Gaigalienės sudarytame giminės geneologiniame medyje, yra knygnešio Jurgio Bielinio tėvai Elžbieta ir Petras, gyvenę 19 — ajame amžiuje Biržų rajone, Purviškių viensėdyje.



Tėvas, matyt, buvo mokytesnis už kitus kaimo vyrus, nes buvo paskirtas šešių kiemų vaitu. Tačiau vaitas neįtikdavo ponams. Mat nevykdė kai kurių įsakymų, nenorėdamas skriausti savo kaimynų lietuvių.



Per Sevastopolio karą jam liepta gaudyti jaunus vyrus rusų kariuomenei. Petras Bielinis nuo šio darbo išsisukinėjo. Gali būti, jog dėl to ponas išdraskė jo ūkį — dalį žemės atidavė naujam gyventojui. O pasigailėjimo prašantį vaitą ir jo žmoną bei vaikus pagrasino parduosiąs turguje kaip šunis.



Taip pažemintas tėvas atgulė ir daugiau nesikėlė. Mirė nesulaukęs, kol matininkai išdraskys jo žemę. Vietoj savęs paliko penkiolikmetį Jurgį.



Jurgis nieko negalėjo padaryti, kai matininkai plėšė jo žemę pono naudai. Nutarė, jog bemoksliui žmogui sunku rasti teisybę. Kai paūgėjo brolis, jam paliko ūkį, o pats išvažiavo į Šiaulius, vėliau į Rygą ir Mintaują. Dienomis dirbo fabrike, o naktimis mokėsi. Išmoko vokiečių, latvių, lenkų ir rusų kalbų.



Pasimokęs vėl grįžo į tėviškę. Čia pradėjo bendrauti su Suosto parapijos klebonu. Šis paskolindavo Jurgiui knygų, bet nuolatos kartodavo, jog Lietuva — Lenkijos dukra. Todėl reikia mokytis lenkų kalbos, nes be lenkų kultūros lietuvis negali nė žingsnio žengti.



Jurgis nieko nesakydavo. Tačiau klebono žodžiai jį pykdė. „Lietuva — visai savaiminga ir atskira nuo Lenkijos šalis, — svarstydavęs. — Ir lietuvių kalba nėra prasta.“



Matyt, tai ir paskatino imtis knygnešystės. Jurgis pradėjo paslaptingai dingti iš namų. Grįždavo po poros savaičių su kažkokiais raštais. Juos vartydavo ir atsargiai skaitydavo.



Kelionė į Briuselį ir Paryžių



Susitaupęs pinigų Jurgis nusprendė vykti į Kauną ir stoti į Kunigų seminariją. Iki Panevėžio važiavo arkliais. Paskui — traukiniu. Kelionei sugaišo keletą dienų. Išvargintas kelionės Kauno autobusų stotyje prisnūdo. Pabudęs nerado savo ryšulio. Iš kišenės buvo ištraukti ir pinigai. Mintys apie kunigystę išgaravo. Reikėjo sukti galvą, kaip be pinigų sugrįžti namo.



Savo gimtinėje Jurgis dažnai piktindavosi, kad Lietuvos kaimo vaikai turi eiti į rusišką mokyklą ir mokytis jiems nesuprantama kalba. Už tai, kad yra maištingas ir kursto kaimo vyrus dažnai turėdavo aiškintis valsčiuje. Ypač po to, kai rusiškoje mokyklėlėje sumažėdavo mokinių.



Vieną dieną Jurgis Bielinis už tris šimtus rublių išnuomavo keleriems metams savo ūkį. O pats patraukė į Vakarus.



Greituoju traukiniu nėrė per Vokietiją į Belgiją. Lietuvio kišenėje pūpsojo Vytauto laikų Lietuvos žemėlapis. Bielinis galvojo — nuvyks pas belgus, atspausdins tūkstančius tokių Lietuvos žemėlapių ir paskleis po pasaulį. Temato rusai ir vokiečiai, kokia Lietuva buvo senovėje.



Ir iš tiesų atvykęs į Briuselį susiderėjo. Prispausdino žemėlapių, kuriuose Lietuvos sienos — pačioje Maskvos panosėje. Iš trijų šimtų vos keli rubliai beliko. Tačiau Frankfurto muitinėje vokiečiai jo didžiausią turtą atėmė.



Nusiminęs grįžo į Kauną. Užsuko pas vyskupą Valančių pabėdoti. O tas ištraukė iš stalčiaus tris tūkstančius rublių. Liepė vežti į Tilžę kunigui Zabermanui sumokėti už knygų spausdinimą.



Tąsyk grįžo Jurgis Bielinis su didžiuliu knygų ryšuliu. Pakeliui užsukdavo į lietuvių sodybas. Žmones pakalbindavo, nuramindavo. O išvažiuodamas lietuvišką knygą įpiršdavo. Žmonės mėgo skaityti savo kalba.



Kartą knygnešys nugirdo, jog lenkai Paryžiuje rengia kongresą. Parūpo, ką ten šnekės. Nusprendė ir jis važiuoti į Prancūzijos sostinę. Posėdžių salėje visi ponai frakuoti. O Bielinis su pilka lietuviška sermėga drąsiai sėdasi šalia išsipusčiusiųjų.



Girdi, kaip vienas lenkas kalba: „Lietuva — chamų ir mužikų žemė. Be Lenkijos negali gyventi nė valandos. Ji turi sudaryti didžiosios Lenkijos dalį.“



Užvirė lietuviui kraujas. Eina ir jis į tribūną: „Kas jums davė teisės kalbėti Lietuvos vardu? Lietuva niekados nebuvo ir nebus Lenkijos vergė. Žinokit, Lietuva buvo ir bus nepriklausoma valstybė.“



„Chamas! Litvinas! Rusijos šnipas!“ — tokio akibrokšto nustebinti ėmė šaukti lenkai ir už skvernų ištempė Bielinį iš posėdžių salės.

Nepagaunamasis

Aušra Gaigalienė pasakoja, jog apie jos prosenelį sklandę daug įvairiausių istorijų. Kai kurios situacijos — anekdotiškos. Jos rodo, jog neramios sielos knygnešys Jurgis Bielinis buvo labai sumanus, miklus ir drąsus žmogus. Neapsiribojo vien lietuviškos spaudos ir knygų platinimu. Ir pats buvo pradėjęs leisti laikraštį „Baltasis erelis“.



Caro valdžios parankiniai bandė jį pagauti. Tačiau apsukruolis vis išsisukdavo. Kartą pristovui agituojant kaimo žmones išduoti Bielinį, į valsčių įėjo elgeta, atsiklaupė ant kelių prieš pristovą ir pradėjo poteriauti.



Pristovas davė elgetai dvidešimt kapeikų. Tas padėkojo ir išėjo. O pristovas toliau šnekėjo apie „buntauščikų šaiką“. Tada vienas žmogelis pasakė, jog ką tik čia ir buvo buntauščikų vadas Bielinis. Pulta jo vytis. Bet jis buvo dingęs kaip į vandenį.



Pasakojama, jog kartą, kai knygnešys buvo namuose, Bielinių namus apsupo žandarai. Bėgti iš pirkios jau buvo vėlu. Ką daryti? Žmona rengėsi kurti krosnį. Paskutinę minutę Bielinis ištraukė iš krosnies malkas. Pats įlindo į pakurą. O žmona užmaskavo jį malkomis. Žandarai išjaukė visus namus. Niekur knygnešio nerado.



Vis dėlto Bielinį suėmė. Įkliuvo su knygų ryšuliu. Ėmė teisintis, kad tą ryšulį radęs ant kelio. Nė nenumanąs, kas jame yra. Vistiek pasodino į šaltąją. Liepė prisipažinti, iš kur imąs knygas. Paskui vedžiojo iš vieno kaimo į kitą. Gal žmonės atpažins knygnešį?

Kartu su jį lydėjusiu dešimtininku apsinakvojo vienoje sodyboje. Dešimtininkas, išgėręs degtinės, užmigo. O Bielinis basas vienais apatiniais pabėgo. Buvo vasaris. Tris kilometrus brido upe, kad žandarai nerastų jo pėdsakų. Priėjo patikimo ūkininko sodybą. Tas davė šiltų drabužių. Pakinkė arklį. Ir vėl knygnešys išvažiavo į Tilžę.

Pasakojama, jog Jurgis Bielinis ir mirė kelionėje. Nuėjo į vieno ūkininko sodybą ir susmuko prie kryžiaus.



Šiemet nuo jo gimimo sukanka 165 metai, nuo mirties — 93. Knygnešių karaliaus gimtadienis Lietuvoje paskelbtas Knygnešio diena.



Jurgio Bielinio pėdomis pasekė ne vienas jų giminės atstovas. Giminėje septyniolika mokytojų. Daugiausia buvo pasiekęs Jurgio sūnus Kipras Bielinis. Jis Smetonos laikais dirbo finansininku ministerijoje. Paskui įkūrė Lietuvoje Socialdemokratų partiją. Bielinių giminėje yra tautodailininkų, kultūros veikėjų, lietuvybės puoselėtojų užsienyje.

2011 m. vasario 15 d., antradienis

Vienas Lietuvis vertesnis nei milijonas lenkų.


   Neseniai skaičiau antrojo pasaulinio karo Lenkijos okupacijos istorija. Visiems žinoma, kad iš esmės mažesnė Vokiečių kariuomenė sutraiškė milijoninę lenkų kariuomenę beveik nesutikdama pasipriešinimo. Aišku buvo bandymų kontratakuoti. "Žymioji“ lenkų kavalerija kardais puolė Vokiečių tankus. Žiežirbos biro į visas puses, kai bepročių vadų pasiųsti mirti kavaleristai, kapojo Vokiečių tankų pabūklus. Bet kelios pabūklų salvės ir lenkų karininkai drąsiai išsibėgiojo po užsienius (kurti vyriausybių tremtyje), palikdami savo karius ir tautą skerdynėms. Skaitant šią tragišką lenkų tautos chronologiją, man įsiminė viena istorija, kuomet Lietuvis Vladas Raginis (pagal Vilniaus krašto okupacines lenkų taisykles jį vadino Władysław Raginis) tarnavęs lenkų kariuomenės kapitonu, nepaliko savo dalinio, bet drąsiai ėmėsi iniciatyvos, sudrausmino jam pavaldžius lenkus ir sugebėjo ilgą laiką pasipriešinti žymiai didesnėms Vokiečių pajėgoms. Šis Lietuvis su 720 karių atlaikė 42 200 vokiečių karių ir 350 tankų puolimą. Būtent šis Lietuvis yra pripažintas lenkų didvyriu, sugebėjusiu bent iš dalies apginti milijoninės lenkų kariuomenės garbę.

Imperatorius Napoleonas yra pasakęs „Kare žymiai geriau, kai liūtas vadovauja zuikiams, nei kuomet zuikis vadovauja liūtams.“

Iš esmės visada susimąstydavau, kodėl lenkai po Rusijos imperijos okupacijos išėjo stipresni nei Lietuviai? Nors iki pat Lietuvos ir Lenkijos padalinimo Lietuva ne tik, kad ne nusileido lenkams savo valstybės didybėje, bet iš esmės valdė ir tą pačią Lenkiją. Atsakymas atėjo stebint žiurkių gyvenimą. Žiurkės sugeba išgyventi bet kokiomis sąlygomis. Lietuviai visada buvo kariai, kurie patys viską valdė, o lenkai jau nuo Jogailos laikų buvo priversti prisitaikyti prie to, kad juos valdo Lietuviai. Iš esmės jie priprato gyventi landų ir prisitaikėlišką žiurkių gyvenimą. Būtent tas prisitaikymas ir landumas padėjo lenkams visai neblogai gyventi Rusijos imperijos sudėtyje, o tiesmukiems ir garbingiems kariams Lietuviams, toks žiurkių gyvenimas buvo lyg mirties nuosprendis. Todėl daugelis tikrų mūsų karo aristokratų žuvo arba tapo artojais, kuriuos vėliau taip išdidžiai niekšingai niekino landumo ir prisitaikėliškumo virtuozai lenkai.

Bet netgi ta aplinkybė, kad lenkai po Maskvos okupacijos išėjo stipresni nei Lietuviai, nebūtų jiems naudinga. Žvelgiant istoriškai, jeigu Lietuvis Pilsidskis nebūtų išdavęs savo tėvynės Lietuvos ir nepradėtų vadovauti Lenkijai. Tokios valstybės kaip Lenkija greičiausiai vis vien ne būtų. Na arba būtų kokios Slovakijos dydžio ir politinio svorio. Kodėl? Nes Tuchačevskio kariuomenės sustabdymas ir sunaikinimas yra būtent Lietuvio Pilsudskio karo genijaus vaisius. Lenkai patys gali tik daug ir bobiškai girtis, bet realybėje jie nei geri kariai, nei diplomatai, nei valstybės ir bendruomenės administratoriai. Viskas ką jie sugeba savo pasigyrimuose, tai Lietuvos istoriją ir karines pergales pristatyti taip, lyg tai būtų jų pergalės ir jų istoriją.


Kažkada kai aktyviai dalyvavau politiniame gyvenime, vienas profesorius „draugiškai“ pasiūlė naudoti jo pavardę ir autoritetą pasirašant politines įžvalgas ir viešo gyvenimo analitinius straipsnius. Jis sakė, aš tituluotas mokslininkas, todėl tai sudarys galimybę efektyviau įsisąmoninti tavo idėjas visuomenėje. Po to pasiūlymo susimąsčiau, kad mes gyvename kažkokioje iškreiptoje tikrovėje. Jeigu prie kokio straipsnio autoriaus pavardės pridėta koks Prof. ar Dr., tuojau pat visuomenei tai asocijuojasi su kokybiška ir naudinga informacija. Realybėje moksliniai titulai tėra tamsių žmonių valdymo vienas iš mechanizmų. Būtent todėl 1994 metais pasirašant sutartį su Lietuvą, lenkai gudragalviškai istorinių įvykių vertinimą pasiūlė perduoti „mokslininkams“. Kai netoliaregiai Lietuviai sutiko, beliko tik technikos klausimas, kaip pamaloninti profesorių titulus nešiojančius Lietuvos istorijos formuotojus tam, kad „mokslinės“ išvados atitiktų lenkijos interesus. Užteko poros ordinų ir šiokių tokių užstalių, kad garbės spindesio apakinti mužikėliai nešiojantys profesoriaus titulus, visai visuomenei pradėtų autoritetingai aiškinti, kad jokios Vilniaus okupacijos ne buvo, o buvo „pilietinis karas“. Būtent ši mužikiška profesūra įvedė kažkokią makabrišką sąvoką „naujieji Lietuviai ir senieji Lietuviai“. Pradėjo aiškinti dėl lenkų kalbos būtinumo mūsų valstybėje ir t.t.



Mes turime pagaliau atsipeikėti nuo tuščios titulų garbės spindesio ir suprasti, kad bet koks mūsų bendrapilietis, kuris myli Lietuvą ir ne tarnauja užsieniečiams, yra žymiai vertesnis nei milijonas „iššvertskūrių“ profesorių. Apie tokius išdavikus apaštalas Paulius laiške Efeziečiams sakė: Jų galas - pražūtis, jų Dievas - pilvas ir jų šlovė jų gėdoje. Jie temąsto apie žemiškus dalykus.


Esavičius


(Nuotraukoje Karininkas Vladas Raginis)

2011 m. vasario 13 d., sekmadienis

Lietuviai pigiausi vergai

Delfyje po straipsniu dėl emigracijos perskaičiau labai taiklų komentarą:

(kalba netaisyta)



Jau sumoketa.


Kuodis ar kas sukaiciavo,kad Lietuva viso gavo apie 70 mlrd. Lt paramos.Kadangi emigravo apie milijona,tai:


Europa uz kozna emigranta langsteriams uzmoka po 70000 Lt.Tomo Sojerio laikais negras Alabamos turguje kainavo $ 1000,mazdaug 200 gr aukso.


Dabar uncija kainuoja 1300,o gramas 45 dolerius,120 Lt.O runkelis kainuoja 60 gr aukso.
Kubilius su Lanzbergiu lietuvius ispardavineja dempingo kainom.Lietuvis 4 kartus pigesnis uz negra."



Kolchozų nomenkaltūra (ir kairieji ir dešinieji, ir sveiko ir nesveiko proto) išpardavė savo tautą dempingo kainomis. Būtų juokinga, jeigu ne būtų graudu.

Filmukas tiems kas amžinai skundžiasi dėl savo "nelaimingo" gyvenimo.

2011 m. vasario 12 d., šeštadienis

Visagalio Dievo Trejybė

Man jau tiesa pasakius atsibodo klausytis kaip musulmonai arba žydai kaltina krikščionis daugdievyste. Lyg mes tikėtumę trim dievais, o ne Vienu. Daug skaičiau paaiškinimų apie mūsų išpažystamą Dievo Trejybės sąvoką, ir kaip tą tikėjimo sąvoką apibūdinti. Bet nei vienas paaiškinimas neatspindi esmės, kuri labai paprasta.

Mes Krikščionys tikime Vieną Dievą, bet mes matome daugiau nei kitos religijos. Mes tikime į Visągalį Kuris prieš pasaulio sūkūrimą pagimdė Sūnų (Žodį, kuris įsikūnijo Jėzuje Kristuje) ir Kurio valia pasireiškia per Šv.Dvasią. Tai labai aiškus mokymas. Kad būtų dar aiškiau, paimkime pavyzdžiu žmogų kuris sukurtas pagal Visagalio atvaizdą ir panašumą. Juk žmogus ir jo ištartas žodis tai du skirtingi būviai, bet žmogus ir žodis kurį jis ištaria yra vienos esmės ir prigimties, jie neatskiriami, nors ir netapatūs. Tas pats ir su žmogaus mintimi, kuri viską ištiria ir kuri yra kitoks būvis, bet ta pati esmė ir prigimtis kaip ir pats žmogus.

Kaip ir Kūrėjas, žmogus kuris sukurtas pagal Jo atvaizdą ir panašumą gali būti suvokiamas kaip pats žmogus, jo žodis ir jo mintis, bet visa tai žmogus. Žmogaus mintis, pats žmogus ir jo ištartas žodis tai trys skirtingi būviai, bet viena esmė ir viena prigimtis.

Nejaugi taip sunku suvokti kuo mes tikime? Dievas Tėvas, Dievas Sūnus ir Dievas Šv.Dvasia, tai vieno Dievo skirtingi būviai, bet viena esmė ir prigimtis.