Kas įkūrė katalikų bažnyčią?

Tie kas atskilę nuo Kristaus bendrystės Jo bažnyčioje, moko savo pasekėjus, kad Katalikų bažnyčią įkūrė Romos imperatorius Konstantinas. Todėl ji neva nėra tikra Kristaus bažnyčia.

Keistas teiginys.

Tokius mokytojus labai trikdo pora klausimų:

Nejaugi Konstantinas buvo toks galingas ir protingas, kad sugebėjo apgauti Šv. Dvasią ir perimti Kristaus bažnyčios valdymą? O jei Konstantinas bažnyčią įkūrė naujai, kur gi tuo metu buvo "tikroji" Kristaus bažnyčia?

Įdomiausia yra tai, kad mokydami, jog Konstantinas apgaule perėmė bažnyčią, atskalūnai viešai teigia Jog Dievas yra ne Visagalis. Reiškia Kristaus pažadas, kad bažnyčios niekas neišplėš iš Jo rankos nebuvo įvykdytas ir Konstantinas išplėšė bažnyčią iš Kristaus rankų.

Tuo tarpu jeigu mokoma, kad „tikroji bažnyčia“ buvo kažkur pasislėpusi ir laukė. Tuomet kur tos „tikrosios bažnyčios“ pėdsakai? O gal tos „tikrosios bažnyčios“ buvo pirmųjų amžių sektos „arijonai“, "monofizitai", "gnostikai" ir pan.? Bet čia vėl kyla problema, nes jeigu pripažinti, kad šie pirmųjų amžių sektantai eretikai buvo tikroji bažnyčia, tuomet teks pripažinti jų mokymą. O pripažinus jų mokymą, teks išpažinti tą patį ką ir jie. Tai reiškia viešai parodyti jog naujieji atskalūnai taip pat nėra Kristaus mokiniai, nes tos pirmosios sektos vienokiu arba kitokiu pavidalu nepripažino Kristaus Dieviškumo.

Biblija moko: Kas neturi Sūnaus tas neturi gyvenimo. Kiekviena dvasia kuri neišpažįsta Kristaus Dievu, yra nuo pikto.

Vienas pagrindinių pasiteisinimų, savo ereziškų bažnyčių egzistavimui pagrįsti, atskalūnai nurodo Šv. Rašto ištrauką:

.... Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir Aš esu tarp jų”.(Mato 18:20).

Bet ar tikrai visi, kas susirenka Kristaus vardu gali vadintis Jėzaus Kristaus bažnyčia (surinkimu)? Ką sako Biblija:

Daugelis paseks jų pražūtingais keliais, ir dėl jų bus piktžodžiaujama tiesos keliui. (2 Pt 2,2)

Mes neprekiaujame, kaip daugelis, Dievo žodžiu, bet nuoširdžiai, kaip iš Dievo, kalbame Kristuje, Dievo akivaizdoje. (2 Kor 2,17)

Pats KRISTUS perspėjo:

'Ne kiekvienas, kuris man sako: 'Viešpatie, Viešpatie!', įeis į dangaus karalystę, bet tas, kuris vykdo valią mano Tėvo, kuris yra danguje. Daugelis man sakys aną dieną: 'Viešpatie, Viešpatie, argi mes nepranašavome Tavo vardu, argi neišvarinėjome demonų Tavo vardu, argi nedarėme daugybės stebuklų Tavo vardu?!' Tada Aš jiems pareikšiu: 'Aš niekuomet jūsų nepažinojau. Šalin nuo manęs, jūs piktadariai!' Taigi kiekvienas, kuris klauso šitų mano žodžių ir juos vykdo, panašus į išmintingą žmogų, pasistačiusį savo namą ant uolos. (Mt 7,21 – 24)

Apaštalas Paulius perspėja: Patikrinkite patys save, ar esate tikėjime. Ištirkite save! Ar nepažįstate savęs ir nežinote, kad jumyse yra Jėzus Kristus, jeigu tik nesate atmestini? (2 Kor 13,5)

Principas “Kur du arba trys Mano vardu” neatskiriamas nuo kito Biblinio principo - Vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas (Ef 4,5). Tai nurodo į bendrą tapatybę, kuri vienijo skirtingas bažnyčias buvusias Efeze, Korinte, Filipuose, Romoje, Smirnoje, Sarduose ir t.t. Taip pat iš istorijos žinome, kad jau nuo pirmųjų bažnyčios gyvavimo amžių, protestuojantys prieš bendrą tapatybę visada atskildavo. Pirmieji protestantai buvo gnostikai, arijonai, monofizitai ir pan.

Įdomus protestantų Arijonu įkūrėjo Arijaus pavyzdys. Šis žmogus buvo labai asketiškas, gražus, nenuodėmingas, teisuoliškas, mokytas ir iškalbingas vyras. Jis visiems skelbė, kad seka Kristumi, bet mokė, kad Jėzus nėra gimęs iš Tėvo, o yra sukurtas ir yra tik tapatus Dievui o ne Dievas. Jis gausiai "evangelizavo", krikštijo ir paskui save nusivedė labai daug žmonių, bet kadangi šis protestantas vadovavosi žmogiška išmintimi, jis žlugo ir žlugo jo pasekėjai.

Tai, kad protestantai nėra apaštalų tikėjimo sekėjai nurodo ir tas faktas, kad jie atmeta dalį apaštalų tikėjimo išpažinimo:


....Tikiu šventųjų bendravimą, ...

Jei jiems tektų išpažinti šią Apaštalų credo dalį, tuomet jie viešai pripažintų jog tiki, kad šventieji tarpusavyje bendrauja. Tiki, kad mes galime prašyti vienas kito užtarimo maldoje? Tiki, kad Dievui visi yra gyvi (Mk 12,27), todėl kiekvienas Kristaus mokinys gali prašyti užtarimo ir tų brolių kurie jau yra pas Viešpatį?

Bet atskalūnai tuo netiki, maža to jie griežtai neigia šventųjų bendravimą ir tai yra ne nuostabu, nes jie atskilę nuo visuotinės bažnyčios, kurioje bendrauja visi šventieji. Mūsų Viešpats Jėzus Kristus aiškiai pasakė …. 'Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, nors ir mirtų, bus gyvas. (Jn 11,25)

GYVAS

Dievo Žodis negali būti pakeistas.

Tie kas neseka Kristumi, ir tie kas atskilo nuo bendravimo su Juo tėra numirėliai kurie laidoje savo numirėlius. Tik tikėjimas Kristumi duoda amžiną gyvenimą. Visi kas su Kristumi Jo bažnyčioje yra GIMĘ NAUJAI, todėl nors ir mirtų jie yra gyvi. Aišku tie kas jau nėra malonėje ir Kristaus surinkime, jie yra atskirti nuo bendravimo su Kristumi ir Jo šventaisiais, todėl po truputį ir nenumaldomai džiūsta (Jn 15,6).

Biblija aiškiai moko, kad mes su užmigusiais broliais esame viename Kristaus kūne? Esame vienoje šventykloje kaip gyvieji akmenys (1 Pt 2,5)? Todėl yra normalus ir sveikintinas kreipimasis maldos užtarimo į GYVUS brolius esančius Kristaus akivaizdoje. Biblija taip pat moko, kad Kristuje užmigę broliai gali kreiptis į Visagalį su prašymais, net nesulaukę prisikėlimo (Apr 6,10).

Mokydami priešingai, protestantai abejoja pačia Biblija.

Kristus mus perspėjo, kad iš vaisių juo pažinsime.

Kas gi yra tas vaisius pagal kuri mes galime atskirti Kristaus mokinius ir apsišaukėlius ateinančius avių kalyje?

Dažniausiai atskalūnai moko, kad vaisiai yra masiškumas, nenuodėmingumas (teisuoliškumas) ir šaukimasis Kristaus vardo.

Bet ar taip moko Biblija. Ar tas vaisius yra masiškumas? Biblija sako ne (1 Kar 19,10). Ar teisuoliškumas ir nuodėmės mumyse nebuvimas? Biblija sako ne (1 Jn 1,8). Ar vien tik šaukimasis Kristaus vardo ir Jo skelbimas? Biblija sako ne (Mt 7,21).


Todėl mes turime aiškiai suprasti, kad pagrindinis vaisius iš kurio pažystami Kristaus mokiniai tai ištvermigas sekimas Kristumi, Jo įsteigtoje bažnyčioje, nežiūrint į viso pasaulio eretikų paniekinimą ir puolimus. (Jn 15,4-8)


Su broliška meilę
Esavičius

Pasipriešinkime smurtui prieš šeimas

Visokių užsienietiškų „ekspertų“ įtakojama, mūsų vyriausybė agresyviai pradėjo prastūminėti įstatymų paketą, kuris sąlygos teisėsaugos kišimąsi į šeimos vidaus reiklus net ir neesant pareiškimo.

Visų šių įstatymų pagrindinis tikslas pradėti teisinę šeimos santykių reglamentaciją.

Senoliai mokė: „Nėra namų be dūmų“. Visi mes suprantame, kad bet kokia šeima buityje turi ne vieną krizinę situaciją. Žmona pykstasi su vyru, vyras su žmona, vaikai priešinasi auklybai ir pan. Bet visa tai išsisprendžia natūraliai ir šeimos laimingai gyvena toliau. Pradėjus reglamentuoti ir lysti į šeimos santykius, tai turės tik vieną rezultatą – šeimos byrės. Geriausiai tai matoma vakaruose.

Mes pagaliau turime atsimerkti ir suprasti, kad tokiais įstatymais siekiama vienintelio tikslo, tai sunaikinti tradicines šeimas.

Šios kampanijos stūmėjai (užsieniečiai) puikiai žino, kad jei tik prasidės ypatinga teisinė šeimos santykių reglamentacija, tuomet uolių biurokratų pastangomis, bet kokie ginčai šeimoje arba griežtumas auklėjant vaiką, bus traktuojamas kaip smurtas. Rasis vis daugiau teisėtai sugriautų šeimų, atimamų vaikų ir degraduojančių tėvų.

Pedofilų džiaugsmui pildysis vaikų namai.

Dėl vaikų auklėjimo Seneka rašė:

Saugokime vaikus nuo lipšnumo, nes niekas neformuoja piktesnių žmonių, kaip švelnus ir meilus auklėjimas. Todėl vienturčių, kuriems labiau nuolaidžiaujama, sielos esti labiau sugedusios.
Nepasipriešins sunkumams tas, kuriam nieko niekada nedraudžiama, kurio ašaras visada šluosto susirūpinusi motina, kurio atsiprašinėjama dėl auklėtojo griežtumo.

Biblija moko:

'Mano sūnau, nepaniekink Viešpaties auklybos ir nenusimink Jo baramas: nes kurį Viešpats myli, tą griežtai auklėja, ir plaka kiekvieną sūnų, kurį priima'. Jeigu jūs pakenčiat drausmę, Dievas elgiasi su jumis kaip su sūnumis. O kurio gi sūnaus tėvas griežtai neauklėja? Bet jeigu jūs be drausmės, kuri visiems privaloma, vadinasi, jūs ne sūnūs, o pavainikiai.

Svarbu suprasti, kad jeigu tikrai myli savo vaiką tuomet jį auklėji griežtai, jei nekenti palieki saviugdai.

Traukdamas pašiną iš piršto tu darai vaikui skauda, bet jei „iš didelės meilės“ paliksi pašiną, bijodamas "smurto prieš vaiką", tuomet vaikas po kiek laiko gaus gangreną ir mirs. Taip tavo „meilė“ taps jam prakeiksmu.

p.s. Neseniai žiniasklaida pranešė, kad mokykloje kurioje buvo mokomi Didžiosios Britanijos princai, tik prieš kelis metus buvo panaikinta bausmė rykštėmis. Panaikinta ji buvo tik dėl to, kad tai tapo žinoma visuomenės prasčiokams ir jie labai pasipiktino tokiu „nehumaniškumu“.

Su broliška meilę
Esavičius

Netikras Kristus

Kristus nėra ribotas jokiais žmogaus įsivaizdavimais. Būtent todėl, Jis ir perspėjo savo sekėjus nesustabarėti ir NUOLAT ieškoti. Kristaus mokinio kelias yra nuolatinis veiksmas, bet jis negali būti saviveiklinis.

Kristaus mokiniais savo gyvenime statosi ir stato Dievo šventyklą.

Biblija mums pateikia du Dievo šventyklos statybos vaizdinius. Vieną statyba yra bendruomeninė (Mt 16,18; 1 Pt 2,5), kita asmeninė (1 Kor 3,16). Jos eina kartu ir papildo viena kitą, bet nesusimaišo.

Kadangi žmonės skirtingai suvokia aplinką (dėl daugelio subjektyvių priežasčių) jų požiūriai į bendruomeninę statybą išsiskiria. Atsiranda daug netikrų bažnyčių ir apsišaukėlių (2 Kor 11,14), todėl netgi išrinktieji gali būti suklaidinti ir nusekti ne tą kūną. Tam, kad žmonės nesimaišytų ir neitų netikrais keliais, Jėzus Kristus labai aiškiai, konkrečiai ir nekintamai nurodė, kad tikros Jo bendruomenės žemėje skiriamasis bruožas bus - apaštalo Petro (Uolos) lyderystė ir apaštalų mokymas (Mt 16,18, Jn 21,15; Ef 2,20). Visi kas stato bendruomenę kitaip, tie stato be pamato ir ne ant uolos, bet ant smėlio. Todėl ta statyba, Dievo akivaizdoje, sugrius.

Apaštalas Paulius perspėjo: Ir kas stoja į rungtynes, negaus vainiko, jei nebus grūmęsis pagal taisykles. (2 Tim 2,5) Tai reiškia, kad yra labai aiškios Dievo nustatytos taisyklės, kurių nesilaikymas veda į diskvalifikaciją.

Dievo mylimiausias Karalius Dovydas dėl netinkamo kelio kalbėjo: Viešpats, mūsų Dievas, ištiko mus, nes mes ieškojome Jo ne taip, kaip turėjome' (1 Krn 15,13). Tuo parodydamas, kad Dievo ieškoti galima tik Jo nustatyta tvarka ir ne kitaip.

Kristus mus moko, kad paskutiniais laikais atsiras netikrų kristų ir netikrų pranašų. Jie darys ženklų ir stebuklų, kad suklaidintų, jei įmanoma, net išrinktuosius (Mk 13,22). Kas keisčiausia, kad tie netikri kristai net nesislepia ir aiškiai sako, „aš esu kristus“. Netikrose bažnyčiose, lyderiai (pastoriai, vyresnieji, „apaštalai“, pranašai) yra vadinami „Dievo pateptasis“ t.y. Mesijas arba graikiškai Kristus. Jie atvirai save stato į Kristaus vietą ir vadina save „dievo pateptasis „ t.y. kristus. Nuostabu yra matyti žmonių aklumą, nes tose bažnyčiose esantys žmonės, nors skaito Biblija ir mato perspėjimus, bet nuolankiai seka tais netikrais mesijais. Būtent taip galioja Biblijos principas "žiūrėdami nemato, o klausydami negirdi". Net akivaizdūs dalykai jiems yra "nematomi".

Dievas mums nurodė šėtono tarnų ženklą 666.

Netikros bažnyčios naudoja apkarpytas 66 knygų biblijas (tai protestantų kanonas). Biblija mus moko, kad žmogaus skaičius yra 6 (žmogus sukurtas šeštą dieną). Kai matai nuo pakylų kabančius „dievo pateptuosius“ (mesijus, kristus), matai žmogų (šeši), žmogus laiko savo rankoje šešiasdešimt šešių knygų protestantišką bibliją. Bendras skaičius ant pakylos yra 666. Atsakykite sau kokių tiesų jie moko?

Toliau Biblija mums atveria kaip atskirti Tiesos Kelią nuo klaidžiakelių:

Mirdamas ant kryžiaus, Kristus savo mokinius (mylimiausio mokinio Jono asmenyje) padarė Marijos įsūniais (Jn 19,26-27). Kiekvienas apaštalas per žodį, „pagimdo“ sau palikuonių (1 Kor 4,15), kuriems išlieka Marijos įsūnystė. Toliau apreiškimo knyga mums nurodo kaip slibinas stojo priešais moterį, kad, jai pagimdžius, prarytų jos kūdikį. Ji pagimdė Sūnų, berniuką, kuriam skirta ganyti visas tautas geležine lazda. Ir jos kūdikis buvo paimtas pas Dievą, prie Jo sosto. (Apr 12, 4-5) ( Jėzus Kristus buvo paimtas prie sosto). Skaitome toliau : .......Ir slibinas įnirto prieš moterį, ir metėsi kautis su kitais jos palikuonimis, kurie laikosi Dievo įsakymų ir turi Jėzaus Kristaus liudijimą. (Apr 12, 17) Šėtonas ir jo tarnai negalėdami kariauti prieš Dievą, įnirtingai kovoja su Sūnaus motina ir jos palikuonimis (Prisimenate ką Kristus įsūnijo savo motinai Jn 19,26-27) kurie laikosi Dievo įsakymų ir turi Jėzaus Kristaus liudijimą.

Ženklas aiškus, tie kas įnirtingai kovoja prieš Jėzaus motiną Marija, Ja visaip niekina ir koneveikia yra slibino tarnai, kurie tik išoriškai apsimeta teisumo tarnais krikščionimis.

Aš ankščiau net pasimesdavau žiūrėdamas į tai su kokiu nirtuliu protestantai puolą Mariją ir visa kas susiję su jos pagerbimu tikrojoje bažnyčioje. Bet Dievas davė supratimą ir dabar aš aiškiai matau, kad taip juos skatina tas kam jie tarnauja.

Jei ieškai Dievo, žinok, kad Jo ieškoti galima tik vienu keliu – per Jėzų Kristų, nes visa kita yra tik apgaulė. Jėzus yra tik vienoje Kritaus apaštališkoje bažnyčioje. Bandymai sekti Kristų kitais keliais yra nuodėmė. Net jei esi Dievo išrinktas, kol būni nuodėmėje negali gauti tau skirtos palaimos. Karalius Dovydas, nors ir buvo Dievo pateptas Izraelio karūnai, iki tol nebuvo įvestas į valdžią ir palaiminimą, kol nenumirė Jo nuodėmė Jechonatanas (1 Sam 20,30; 2 Sam 1,26).

p.s. Ilgus metus nagrinėdamas Šv. Raštą, aš maldose prašiau Kristų duoti supratimą dėl tų taisyklių tam, kad neapsigauti. Būtent todėl aš ir kalbu viešai: "Giedokite Dievui! Girkite Jo vardą! Taisykite kelią Tam, kuris važinėja virš debesų! Jo vardas yra Viešpats. Džiūgaukite Jo akivaizdoje! (Ps 68,4). Žiūrėkite ar tą kūną sekate.

Su nuoširdžia meile broliai
Esavičius

Dievo perspėjimas

Mes dažnai gauname Dievo perspėjimus dėl savo gyvenimo kelio ir tame kelyje daromu sprendimų. Perspėjimas visada pradžioje eina per žmones, bet jeigu žodžiai nepasiekia tikslo tuomet perspėjimas eina kitaip t.y. per kūną ir kišenę.

Dievas iš anksto mus perspėjo Šv. Rašte „Nebūk kaip arklys ar mulas, kurie neturi supratimo. Kamanomis ir žąslais juos reikia pažaboti, kad jie priartėtų prie tavęs.“(Ps 32,9)

Viešpats aiškiai sako, kad „Aš savimi prisiekiau, mano žodis yra tiesa ir tas žodis pasiliks. Prieš mane suklups kiekvienas kelis ir kiekvienas liežuvis man prisieks“ (Iz 45,23). Kadangi Dievo Žodis visada išsipildo iš to suprantame, kad visi iki vieno žmonės priklaups ir prisieks prieš Dievą. Vieni priklaups ir prisieks savo valia ir noriai, kiti bus „kamanomis ir žąslais“ pažaboti, bet laisvų nuo šios pareigos nėra ir nebus.

Skaitant Biblija, ten paminėtų žmonių gyvenimų vaizdiniai labai aiškiai atsiskleidžia du kelius reaguojant į Dievo perspėjimą:

Pirmas kelias – teisuoliškas užsikietinimas (aš esu teisus ir pripildau savo lūpas to teisumo įrodymais išlanksto susitaikydamas su visais galimais kentėjimais). Kaip vienas iš tokio teisuoliškumo pavyzdžių yra Izraelio vyriausiojo kunigo Helio tragedija. Helis į jam skirtą Dievo perspėjimą atsakė "'Jis - Viešpats. Tedaro, kaip Jam atrodo geriausia'" (1 Sam 3,18)

Antras kelias – nusižeminimo ir atgailos, t.y. atleisk Viešpatie esu kaltas ('Aš nusipelniau Tavo bausmės, ateityje nebenusikalsiu. Pamokyk mane, ko nežinau; jei nusikaltau, daugiau to nedarysiu'). Tokio nusižeminimo pavyzdys yra nedoro Izraelio karaliaus Ahabo pavyzdys. Jis nusižemino, verkė ir atgailavo (1 Kar 21,27-29).

Atpildas kiekvienam yra skirtingas. Vieni dėl savo teisumo ir nenusižeminimo netenka savo vaiku, tarnystės ir gyvybes (1 Sam 4,14-18), kitiems rūstybė pakeičiama i malone (1 Kar 21,29).

Visas Šv. Raštas yra perpildytas šių vaizdinių, jame nėra net šešėlio to mokymo kurio moko naujieji tikėjimo mokytojai (apie teisumo besąlyginį laikymąsi). Melo mokytojai kalba taip, lyg Dievas butu kuom nors ribotas ir Jis turi elgtis taip kaip kažkam atrodo teisinga.

Svarbu prisiminti, kad Dievas nesikeičia ir netgi jei esi vestuvių pokyliu salėje pakviestas iš patvorio, tai dar nereiškia, kad negali buti išmestas i lauką (kur bus verksmas ir dantų griežimas) jei busi be vestuvinio drabužio (t.y. atgailos prieš Dievą) Mt 22,13-14.

Su broliška meilę
Esavičius

Pakilkim į kovą !!!

Nubuskim broliai Kristuje
Nusikratykime pasaulio apžavus
Ir atsitokime kas kart didėjančioj spragoj
Tarp Dievo ir tautos.

Kaip sako Viešpats:
'Kiekvienas prisijuoskit kardą prie juosmens.
Ir eikit per stovyklą išilgai nuo vartų ligi vartų
Žudykite kvailumą ir imkite kiekvieną mintį į nelaisvę.

Apsaugoję save tikėjimo šarvais,
Iškelkim kalaviją – Dievo Žodį.
Kovokime už Kristų narsiai,
Atmetę prisitaikėlių kerus.

Paniekinkim drungnumą,
Išlaisvinę liepsnas
Kurias širdį nešiojam,
Uždekim didį Kristaus gaisrą.

Atkasę skepetose paslėptas minas,
Jas leiskime apyvarton greičiau.
Nebūkime beverčiais ir kvailais tarnais,
O tapkime šlovingais bendradarbiais.

Pakilkim drąsiai prieš bedievystės pagimdytas,
Nesuskaičiuojamas gyvų numirėlių ordas.
Nenusigąsk maža kaimenę,
Nes Tėvas jau nusprendė atiduoti karalystę mums!!!

Nekreipkim dėmesio į milžiną iš Gato
Tegu sau Galiotas plūstasi ant mūsų
Taip prisišaukdamas
Bešlovę mirtį sau, nuo raudonskruosčio mesto akmenėlio.

Nebūkime kaip tie, kurie įsivaizduoja jog jau yra turtingi ir pralobę.
Jie nei šilti ir ne karšti, tiesiog druska netekusi sūrumo.
Jie turi išvaizdą, bet jėga Jo atmetę.
Akli kvailiai, jie net nemato, kad yra tik skurdūs apgailėtini beturčiai.

Mes ne tokie kaip jie, todėl su Kristumi Tiesoj
Šiame pasaulyje geriau numirkime kovoj,
Kad atgimime mūsų lauktu nenuvystantis šlovės vainikas.
Nes Dievo klausom mes labiau negu žmonių !!!


Esavičius

Prostitutė

Klaidžiodamas internete radau įdomų pasakojimą, kuomet vienas protestantų profesorius pateko į labai keblią padėtį mokydamas studentus Bažnyčios istorijos.

Kadangi protestantai nepripažįsta jokių religinių dogmų, todėl kiekvienas moko to kas jam tuo metu papuola ant seilės. Šis JAV protestantų koledžo dėstytojas pateikė tokią krikščionybės istorijos trumpą santrauką:

“Krikščionybė prasidėjo Palestinoje kaip bendrija; vėliau ji perėjo į Graikija ir tapo filosofija; kuomet krikščionybė pateko į Italija, ji tapo religine institucija; Europoje ji pavirto tiesiog kultūra; bet štai kuomet krikščionybė pateko į Amerika, ji tapo verslu (enterprise)."

Kad studentai geriau įsisąmonintų žodį „enterprise“, dėstytojas jiems paaiškino, kad tai tas pats kas biznis.

Tuomet pakėlė ranką viena jauna studentė ir paklausė:

Iš bažnyčios padarytas biznis? O argi Bažnyčia ne turėtų būti kūnas?

Profesorius atsakė, kad be abejo bažnyčia tai kūnas.

Tuomet mergina pratęsė:

O jei kūnas tampa bizniu, argi tai nėra vadinama prostitucija?


____________________________________

Senoliai sakydavo: Vaiko lūpomis kalba tiesa.

Biblija moko:

....... 'Iš vaikų ir žindomų kūdikių lūpų Tu paruošei sau tobulą gyrių'?' (Mt 21,16)

Jei norite sekti Kristumi, visada stebėkite kokį kūną sekate. Nes Biblija, biznio kūną (bažnyčia) vadina „didžiąją ištvirkėlę paleistuvaujančią su žemės karaliais.

p.s. Įdomus istorinis faktas: viena svarbiausių ir didžiausių protestantiškų bažnyčių pasaulyje - Anglikonai, akivaizdžiai gimė iš paleistuvystės. 1529 m. Romos Popiežius Klimentas VII atsisakė pripažinti neteisėtomis vedybas tarp Anglijos karaliaus Henriko VIII ir Ekaterinos Aragonskajos, leidžiant karaliui trečią kartą vesti. Tuomet Anglijos karalius tiesiog įkūrė naują bažnyčią (Anglikonus), kuri jam leido daryti ką tik nori.

Su broliška meilę
Esavičius

Jobo bausmė

Skaitydamas Jobo knygą, visada mąsčiau – kodėl Dievas taip negailestingai pasielgė su savo tarnu Jobu? Juk jis toks geras ir teisingas, visada vykdė tai kas teisu ir nenukrypdavo nuo šviesos kelio.

Atsakymą kaip visada radau ne pas išmintingus ir didžiai mokytus teologus, o Biblijoje, nes Dievas per Savo Žodį kiekvienam iš mūsų duoda tobulą supratimą ir duoda jo tiek kiek mes esame pasiruošę tam kartui priimti. Ką gi sako Biblja:

Nebūk per daug teisus nė per daug išmintingas; nepakenk pats sau. (Mok 7,16)

Jei esi per daug teisus ir per daug išmintingas ir tą savyje jauti, žinok, kad esi papuolęs į baisiausią – puikybės (šėtonišką) nuodėmę. Jobo knyga mums aiškiai parodo, kad tariamo teisumo ir išminties savivoka yra niekas kitas kaip puikybė ir tai gali turėti labai skaudžių pasekmių save įsivaizdinusiam teisuoliui.

Skaitom ką kalbėjo Dievo vietoje pastatytas Barachielio sūnus Elichuvas, Buzitas iš Ramo giminės (Job 33 – 6). Šis jaunas vyras drąsiai nukirto trijų Jobo draugų kaltintojų nevykusius ir neteisius bandymus ginti Dievą savo supratimo rėmuose. Jis pasakė „Nesakykite, kad atsakėte išmintingai: 'Dievas jį įveiks, ne žmogus' (Job 32,13)

Elichus išdėstęs Jobui tai ką skatino jį Dievo Dvasia ir pamokė Jobą ką šis turi daryti:

Derėtų sakyti Dievui: 'Aš nusipelniau Tavo bausmės, ateityje nebenusikalsiu. Pamokyk mane, ko nežinau; jei nusikaltau, daugiau to nedarysiu'. (Job 34,31 – 32)

Jobas paklausė Elichaus ir nusižemino prieš Dievą, atgailauvo už savo puikybę (Job 42,1 – 6), todėl Dievas atkeičia viską. Jis pakeičia rūstybę Jobui dar didesniu palaiminimu ir dar nubaudžia nedorai bandžiusius Dievą ginti tris Jobo draugus.

p.s. Visada teisuoliškai puldami savo brolį (arba šiaip žmogų kurio jūs nelaikote broliu) prisiminkite, kad Dievas šališkumo nepalieka nenubausto: Ar kalbėsite nedorai už Dievą ir sakysite melą už Jį? Ar, būdami šališki, norite Dievą ginti? Ar bus gerai, kai Jis jus ištirs? Ar pasijuoksite iš Dievo kaip iš žmogaus? Jis jus tikrai sudraus, jei būsite užslėpę šališkumą. Ar Jo didybė jūsų negąsdins? Ar Jo baimė neapims jūsų? (Job 13,7 – 11)


Su broliška meilę
Esavičius

Pasitikėjimas

Vertindami Dievą žmonės klaidingai Jį įsivaizduoja žiūrėdami į Dievo tarnų nuodėmes ir elgesį. Bet taip buvo visada. Biblija moko, kad „....... 'Dėl jūsų piktžodžiauja Dievo vardui pagonys'. (Rom 2,24). Tas priekaištas išsakytas būtent tiems kas tarnauja Dievui.

Jei tikrai nutarei ieškoti Dievo, visada prisimink, kad visi žmones vienodi. Biblija moko, kad „Nėra teisaus nėra nei vieno“. Tik vienas Dievas yra geras, todėl nežiūrėk nei į mane nei į kitus žmones, mes visi nusidėjėliai. Tavo Gelbėtojas ir Ganytojas yra Pats Jėzus Kristus, todėl į Jį kreipkis, tvirtai žinodamas Jo Asmenišką pažadą apie tai, kad „Aš pats ieškosiu savo avių ir jomis rūpinsiuosi“ (Ez 34,11).

Žmogaus pagalba yra bevertė. Pasitikėdamas žmogumi tu visada liksi nuviltas. Pasitikėk Kristumi Jėzumi ir tavo gyvenimas bus saugus, ant galingos uolos pastatytas. Dar taip ne buvo, kad VIEŠPATS nuviltų. Tik su Juo tu niekada neliksi vienišas. Tik Jis išspręs visas tavo problemas ir rūpesčius. Tik Jis žino, kas yra tikrai gerai ir nuo ko tave reikia apsaugoti.

VIEŠPATS iki šiol, kaip mylintis Tėvas, laukia tavęs grįžtant po to, kai tau atsibos vergauti svetimiems prie kiaulių gardų, geidžiant prisikimšti savo pilvą bent tuo jovalu kuris duodamas kiaulėms. Gręžkis į Dievą per Jėzų Kristų, nusiplauk ir apsivalyk; pašalink savo piktus darbus iš Dievo akių, liaukis daręs pikta ir tada, nors tavo nuodėmės būtų skaisčiai raudonos, taps baltos kaip sniegas; nors būtų raudonos kaip purpuras, taps kaip vilna.

Tai tvirtas pažadas, tikėk tuo ir visada prisimink, kad - Dievo reikia klausytis labiau negu žmonių.


Su broliška meilę
Esavičius

Diplomuoti Krikščionys

„'Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu.“

Dievo Sūnus Jėzus Kristus ir Jo mokymas buvo atmestas puikiai apmokytų Izraelio teologų.

Prisiminkim, kaip paveikia formalizuotas mokymas ir žmogiška išmintis pašauktus ir tikėjimui turinčius paklusti žmones:

Tuomet sujudo vyriausiasis kunigas ir visi jo šalininkai iš sadukiejų partijos. Degdami pavydu.... (Apd 5,17)

Matome, kad vyriausias Izraelio kunigas ir jo artimiausia aplinka buvo sadukiejai, o ką sako Raštas apie sadukiejus:

.....sadukiejai sako, kad nėra nei prisikėlimo, nei angelų, nei dvasios..... (Apd 23,8)

Tai yra vyriausieji Izraelio Kunigai buvo netikintys žmonės. Jie buvo pasaulietine išmintimi ir priesakais sekantys žmonės, ieškantys ne tai kas Dievo, bet tai kas žmonių, nors formaliai žmonių akyse jie tarnavo Dievui.

Taip pat atsiminkime, kaip Dievo žmonių biologiniai vaikai elgiasi, kai juos tarnystei paskiria vien dėl to, kad jų tėvas buvo išrinktas Dievo:

Helis labai paseno. Jis girdėjo, ką jo sūnūs darė Izraeliui, kaip jie suguldavo su moterimis, kurios susirinkdavo prie Susitikimo palapinės. Tėvas klausė: 'Kodėl taip darote? Aš girdžiu apie jūsų piktus darbus iš žmonių. Negerus dalykus aš girdžiu apie jus, mano sūnūs. Jūs vedate Viešpaties tautą į nusikaltimą. Jei žmogus nusikalsta žmogui, jį teis teisėjas, bet jei žmogus nusideda Viešpačiui, kas jį užtars?' Jie neklausė savo tėvo, todėl Viešpats nusprendė juos nužudyti. (1 Sam 2,22-25)

Kai Samuelis paseno, paskyrė teisėjais Izraelyje savo sūnus. Jo pirmagimis sūnus buvo Joelis, o antrasis - Abijas. Jie buvo teisėjai Bersabėjoje. Tačiau jo sūnūs nevaikščiojo jo keliais, bet pasidavė godumui, imdavo kyšius ir iškreipdavo teisingumą. (1. Sam 8,1-3)

Pokalbyje su vienu senu kataliku kunigu teko išgirsti posakį „argi įmanoma atlikti tai ką sako Kristus, tai tik metaforos, kurias išaiškina teologija ir bažnyčios mokymas“. Lygiai taip pat Raštą suvokia ir kitų bažnyčių teologiniai apologetai. Jie kritikuoja katalikus, o patys daro lygiai tą patį, nes suklumpa už suklupimo akmens, nes laisvę Kristuje jie suvokia kaip laisvę savo kūnui, pamiršdami apaštalo Pauliaus perspėjimą:

Jūs, broliai, esate pašaukti laisvei! Tiktai tenebūna ši laisvė proga kūnui, bet meile tarnaukite vieni kitiems.. (Gal 5,13)

Jei tenka susidurti su naujųjų bažnyčių mokymu, pastebėkite, ko jie dažniausiai moko bažnyčios sarangoje ir tarpusavio santykiuose, atsakymas aiškus – išvadų ir apibendrinimų iš Pauliaus laiškuose nurodytų kompromisinių Pauliaus tarnystės formų. Tuo tarpu, lygiaverčio mokytojo Jokūbo laišką pamini lyg tarp kitko, jau nekalbant apie Kristaus kalno pamokslą arba Jo įsakymą atleisti atgailaujančiam broliui per diena iki septyniasdešimt septynių kartų. Daugelis mokytojų pamiršta (o gal nesuvokia), kad visi tie Šv.Rašte išdėstyti vaizdiniai ir pamokymai sudaro vieną bendrą Kristaus kūno suvokimą, kompromisų pilname realiame Kristaus sekėjo gyvenime.

Kažkada, krikščionybės aušroje, jau pradėtoje formalizuoti bažnyčioje, negalėdami pereiti per šį (tikėjimo ar darbų viršenybės) prieštaravimą, išsiskyrė rytų (Bizantija) ir vakarų (Roma) krikščionių katalikų keliai. Pagrindinis skirtumas tarp jų tapo Šv.Rašto mokymų išdėstymas, t.y. Rytų katalikų bažnyčioje Naujajame Testamente, po apaštalų darbų knygos, iškarto eina Jokūbo mokymas nukreiptas į tikro tikėjimo atspaudą realiame gyvenime, t.y. tikėjimo vaisių - darbus. Vakarų katalikų bažnyčioje Naujajame Testamente, po apaštalų darbų knygos, iškarto eina Pauliaus laiškas Romiečiams, akcentuojantis tikėjimo pirmenybę nekreipiant dėmesio į darbus.

Mano galva, šiuo atveju Dievas aiškiai parodė savo palankumą vakarų katalikų bažnyčiai, išsklaidydamas ir padalindamas rytų katalikų bažnyčią, nes ir tikėjimo esmė (Jon 1,1-3) mus moko, kad pradžioje buvo Žodis ir tik per Žodį atsirado viskas. Taip pat pasaulio sukūrimo tvarka išdėstyta aiškiai „Pradžioje Dievas sutvėrė dangų ir žemę.“ (Pr 1,1) t.y. pradžioje Dievas sutvėrė dvasinį pasaulį – dangų ir tik po to materija – žemę.

Dėl mokytų krikščionių ir to kokie darbo vaisiai buvo po to kai Paulius ignoravo Kristaus perspėjimą (Mt 28,8-10) nesivadinti mokytojais o būti broliais, mes matome Naujajame Testamente:

Naktį Viešpats regėjime prabilo Pauliui: 'Nebijok! Kalbėk ir netylėk! Aš esu su tavimi ir niekas nesikėsins tau kenkti, nes šiame mieste daugel žmonių - manieji'. Ir jis ten pasiliko metus ir šešis mėnesius, mokydamas juos Dievo žodžio. ....

Pauliui būnant Korinte, jis ne vien paskelbė Evangeliją ir leido Šv.Dvasiai veikti, bet pats asmeniškai mokė juos metus ir šešis mėnesius. Šio mokymo vaisius labiau negu aiškiai matomas iš vėliau jo rašytu dviejų laiškų Korintiečiams, kuriuose jis pašiurpęs dėl daromų nuodėmių, bando taisyti padėtį, dar labiau visą suveldamas ir formalizuodamas santykius savo ankstesnės fariziejų ir rašto žinovų patirties įtakoje. (Apd 18,9-11)

Visa tai atsitinka todėl, kad „Nes mano mintys yra ne jūsų mintys ir mano keliai - ne jūsų keliai, - sako Viešpats.“(Iz 55,8)

Mes turime visada prisiminti, kad "Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių."

Teologijos diplomas ir mokslinis laipsnis nenurodo į žmogaus artumą Dievui. Todėl neverta pasitikėti žmogumi vien dėl to, kad jis yra pripažintas teologas. Dar daugiau, Biblija moko, kad būtent mokslas iškreipia tikro tikėjimo esmę: „Kaip jūs galite sakyti: 'Mes išmintingi ir Viešpaties įstatymas yra pas mus'? Iš tikrųjų mano įstatymą raštininkų plunksna padarė bevertį.“ (Jer 8,8)

Kristus yra virš mūsų supratimo, todėl esant reikalui Jis gali prabilti ir per asilą (Sk 22,30). Jei norite sekti Kristumi, kreipkitės maldoje tiesiai į Jį, nes tik Jis gali duoti tikrą atsakymą, Jis yra Gyvas Dievas ir jam nereikia jokių tarpininkų tam, kad bendrauti su savo mokiniais.

Su broliška meilę
Esavičius

Pilvai

Jėzus ne tik gydė žmones, bet ir esant reikalui su pertekliumi maitindavo tūkstantines minias. Paskui Jėzų sekiodavo didelės minios žmonių. Kartą Jėzus, jiems pasakė: „.... 'Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jūs ieškote manęs ne todėl, kad matėte ženklų, bet kad prisivalgėte duonos lig soties. (Jn 6, 26)


Daugelis ateina į bažnyčią matydami jos įtaką, turtą, neviešą galią ir mokosi teologijos nes tai suteikia duonos (turto) iki soties, suteikia malonią ir patogią bendruomenę (kavutės gėrimo klubai), leidžia padainuoti, pakeliauti ir kitus kūniškus malonumus.
Apaštalas Paulius yra pasakęs: Žinoma, dievotumas yra didelis pasipelnymas, kai jį lydi pasitenkinimas..... (1 Tim 6, 6). Žvelgiant į Paulius tarnystės patirtį, kuri mums duota Šv. Rašte, aiškiai matome, kad jau tada į Kristaus visuotinės bažnyčios pasaulietinį tarnavimą buvo prilindę pilna pusėtino mokymo stabmeldiškų tarnautojų, kurių dievotumo tikslas buvo elementarus pasipelnymas. Visų blogybių šaknis yra meilė pinigams. Kai kurie, jų geisdami, nuklydo nuo tikėjimo ir patys save drasko aibe skausmų (1 Tim 6, 10) .

Todėl tas kas seka Kristų privalo prisiminti Jo aiškų nurodymą 'Niekas negali tarnauti dviems šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba vienam bus atsidavęs, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai (pinigams) ' (Mt 6, 24).

Pusėtinų mokymų stabmeldžiai, prigalvojo visokių išsisukinėjimų tam, kad pateisinti savo fariziejišką pinigų ir turtų siekimą. Pav. Kristaus perspėjimą - (Mk 10, 25) Lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtingam įeiti į Dievo karalystę'. Stabmeldžiai (įvairūs naujieji teologijos profesoriai) išvarto taip – „Adatos ausimi, senovės rytuose, vadindavo muitinės įrenginį (du greta stovinčius stulpus) per kurį turėdavo praeiti pakrauti kupranugariai. Jei pakrautas kupranugaris nepralysdavo, jis būdavo apmuitinamas daugiau, todėl turtėkite Kristus nieko neturėjo prieš turtuolius“. Keista, kad daugelis pasiduoda jų mokymui, net nesusimąstydami, kad jei būtų taip kaip moko šie profesoriai, tuomet kodėl Jėzaus mokiniai taip nustebo ir murmėjo „.... 'Kas tada gali būti išgelbėtas? '“ Tai puikus žmogiškos logikos ir išminties pavyzdys, kai naujieji pinigus mėgstantys fariziejai ir rašto žinovai (stabmeldžiai), Dievo žodį padaro negaliojančiu (Mt 15, 6). .

Kas tokius seka, nuseka ne tokį kūną, nors ir išoriškai atrodo lyg sektų Kristų.

Dievo reikia klausytis labiau negu žmonių.


Su broliška meilę
Esavičius

Kodėl nesaugu gatvėse?

Atsakymas paprastas, nes mokyklose vietoj to, kad mokyti vaikus Viešpaties įstatymų, išminties ir pažinimo, vaikams aiškinama, kad jie yra gyvuliai (homosapiensai) evoliucionavę iš beždžionių. Ir po tokio mokymo mes dar stebimės, kodėl vaikai elgiasi kaip galvijai?

Statistika iš JAV:

JAV mokyklų vadovėliuose, 1950 metais, buvo tik apie 3000 žodžių apie evoliuciją, apie ją buvo pasakojama kaip apie vieną iš teorijų, o ne kaip apie neginčijamą tiesą. Iki pat 1963 metų JAV mokyklose buvo labai mažai mokoma apie evoliuciją ir pasaulėžiūra buvo formuojama Biblijos pagrindu. 1963 metais JAV vadovėliuose žodžių apie evoliuciją padaugėjo iki 33 000. Tais pačiais metais JAV valstybinėse mokyklose buvo nustota melstis ir mokyti Biblijos tiesų.

Dabar šio mokymo vaisiai:

Nuo 1963 metų JAV pradėjo augti lytinių ligų susirgimų statistiką tarp 10-14 metų paauglių. Iki 1985 metų šis skaičius padidėjo 385 proc. !!! .

Po 1963 metų pradėjo kilti smurtinių nusikaltimų skaičius JAV. Iki 1990 metų šis skaičius padidėjo nei daug nei mažai 995 proc. !!!

Po 1963 metų stipriai nusmuko JAV moksleivių nacionalinių egzaminų rezultatai. Ta mokymo kokybės smukino statistika buvo tokia baisi, kad JAV švietimo departamentas 90 metais visiškai panaikino nacionalinius egzaminus JAV valstybinėse mokyklose.

Tai tik keli skaičiai, bet jie labai akivaizdžiai šaukia apie visuotinę degradaciją kurią skatina evoliucijos teorijos suformuotos pasaulėžiūros mokymas. Reikia pagaliau susimąstyti ar verta mokyti vaikus to, kas tiesiu keliu veda į degradaciją ir pražūtį.

Pažvelkite ko yra mokomi mūsų vaikai, mūsų mokyklose, kokia pasaulėžiūra jiems yra diegiama?

p.s. Biblija moko: Parodyk vaikui kelią, kuriuo jis turi eiti, tai ir pasenęs jis nenukryps nuo jo. (Pat 22,6). Kokį kelią vaikams rodo mūsų mokyklos?

Esavičius

Stabmeldžiai

Aš čia nekalbėsiu apie pagonis, ateistus ir kitokius ribotus žmones, norėčiau pakalbėti apie stabmeldžius kurie vadina save krikščionimis.

Šventajame Rašte mes matome trys žmonių esybės apibūdinimus, tai Dievo žmonės, stabmeldžiai ir pagonys. Koks kiekvieno iš nurodytų žmogaus esybės apibūdinimų statusas ir forma, tai yra labai platus pasakojimas, todėl nesiplėsdamas aš norėčiau trumpai apsistoti ties vienu Šventajame Rašte pateiktu žmogaus esybės apibūdinimu – stabmeldžiai.

Prieš pradedant norėčiaus sudėlioti atsakomus klausimus: Kas tokie stabmeldžiai? Kaip suprasti antrąjį Dievo įsakymą dekaloge? Ar atpirktieji iš įstatymo prakeikimo (krikščionys) gali būti stabmeldžiais? Ką Dievas vadina stabmeldžiais ir kuo skiriasi stabmeldžiai nuo pagonių, ateistų ar šiaip kitų protiškai apribotų žmonių?

Visų pirmą, kas yra antras Dievo įsakymas?

Priešistorė: Per Mozę Dievas perdavė dešimt savo įsakymų (dekalogą). Antras įsakymas dekaloge skamba taip „Nedaryk sau jokio drožinio, nei jokio atvaizdo to, kas yra aukštai danguje, žemai žemėje ar po žeme vandenyje. Nesilenk prieš juos ir netarnauk jiems! Nes Aš, Viešpats, tavo Dievas, esu pavydus Dievas, baudžiąs vaikus už tėvų kaltes iki trečios ir ketvirtos kartos tų, kurie manęs nekenčia, bet rodąs gailestingumą iki tūkstantosios kartos tiems, kurie mane myli ir laikosi mano įsakymų.“

Pagrindinis šio įsakymo nurodymas tai nesidaryti sau jokio drožinio ir atvaizdo ir netarnauti jiems.

Sąvoka „drožinys“ nurodo į tai, kad nebūtų daroma jokių materialų (apčiuopiamų) garbinimo formų, o sąvoka „atvaizdas“ nurodo į tai, kad žmogus nedarytų sau jokių dvasinių arba mentalinių formų, kurias klaidingai galėtų pradėti garbinti vietoje Dievo. Atpažinti stabmeldį yra nesunku, nes Šv. Raštas nurodo pagrindinius skiriamuosius stabmeldžio charakterio požymius tai godumas (Kol. 3,5) ir užsispyrimas (1 Sam. 15,23)

Dabar atkreipkite dėmesį į tai, ką Dievas vadino stabmeldžiais. Pranašui Ezechieliui Dievas nurodė kur yra pasidarę stabus Izraelio vyresnieji (Ez 14:3) t.y. savo širdyse Jie pasidarė atvaizdą – mentalinį stabą.

Skaitydami Šv. Raštą mes aiškiai matome, kad pagonys tai drožinių (materialių stabų) garbintojai, o stabmeldžiai tai atvaizdų (Dvasinių stabų, nematerialių sistemų) garbintojai.

Trumpai tariant šiandieniniai žmonės yra daugumoje stabmeldžiai (užsispyrę ir godūs) prisidarę savo širdyse įvairių atvaizdų (nematerialių stabų), garbina juos nesuvokdami, kad gyvena prakeikime ir tamsume iš kurio juos gali išlaisvinti tiktai Kristus.

Pas Kristų atėję žmonės dėl netinkamo mokymo po kiek laiko tampa krikščioniškais stabmeldžiais, besimeldžiančiais žmonių sukurtam įformintam įrėmintam Dievo atvaizdui taip atitoldami nuo tikrojo Gyvojo Dievo ir tapdami prakeikimo (ir dvasinio ir materialaus) dalininkais.

Kaip atsitinka, kad gerais norais grystas kelias į pragarą?

Gerą sėklą (Dievo Žodį) pasėjusieji po kiek laiko pastebi, kad ten yra pilna prisėta ir raugių (žmogiškų priesakų). Tai labai paprasta - Dvasioje ir tiesoje Dievą garbinantis žmogus susiduria su aplinkinių nesupratimu ir ribotumu, todėl pradeda struktūrizuoti savo aplinką. Kol gyvas tas žmogus kuris struktūrizavo tą aplinką, tol yra gyvas ryšys tarp Dievo ir žmonių, bet kai lieka tik struktūrizuota aplinka, garbinimo forma, bet nebelieka Dievo žmogaus, ši garbinimo forma tampa nebe Dievo garbinimu bet dvasine stabmeldyste.

p.s. Krikščioniški stabmeldžiai privalo dirbti savo darbą, skelbti Kristų, spausdinti Šv.Raštą ir daryti kitą darbą susijusį su Dievo planu, priešingu atvejų yra nutraukiamas jų darbą skatinantis ir godumą tenkinantis veiksnys – pinigai. Neteisusis ūkvedys tik tada yra giriamas (Lk 16,8), kai darosi sau draugų šeimininko sąskaitą, nes neteisiojo ūkvedžio draugai yra Dievo plano dalis.


Su broliška meilę
Esavičius

155 metais rašo Justinas imperatoriui pagoniui Antoninui Pijui (138–161), aiškindamas, ką daro krikščionys:

Dieną, vadinamą Saulės diena, toje pačioje vietoje susirenka visi, gyvenantys miestuose bei kaimuose.

Kiek leidžia laikas, skaitomi apaštalų ir pranašų raštai.

Lektoriui baigus skaityti, prabyla vadovas, primindamas girdėtus gražius dalykus ir ragindamas jais sekti.

Paskui visi drauge atsistojame ir meldžiamės už save ir už visus kitus, kad ir kur jie būtų, idant būtume rasti teisūs savo gyvenimu ir darbais, ištikimi įsakymams ir tuo būdu pasiektume amžinąjį išganymą.

Baigę melstis, sveikiname vieni kitus pasibučiuodami.

Tada tam, kuris vadovauja broliams, atnešama duona ir taurė vyno, atmiešto vandeniu.

Juos paėmęs, jis garbina ir šlovina visatos Tėvą Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardu ir kalba ilgą padėkos maldą (graikiškai eucharistian) už gautas iš Jo dovanas.
Vadovui baigus maldas ir dėkojimą, visi susirinkusieji pritardami sako: Amen.
Kai vadovas baigia dėkoti ir visi susirinkusieji jam atsako, tie, kuriuos mes vadiname diakonais, padalija visiems čia esantiems „eucharistinę“ [už kurią buvo dėkota] duoną ir vyną su vandeniu, o nesantiems nuneša į namus.

Kreivų veidrodžių karalystė

Įsivaizduokite, jūs nusiperkate žemės sklypą ir investavęs beprotiškus pinigus, įdėjęs be galo daug vargo ir triūso, pasistatote nuostabiai gražią sodybą – dvarą. Visi aplinkiniai džiaugiasi ir vedžioja savo pažystamus rodyti jūsų dvaro. Ir štai kas nors iš kolūkiečių nomenklatūros paveldosaugos departamento sužino, kad tokia nuostabi sodyba yra jų valdomame rajone. Gerais norais vedini, mus valdantys kolūkiečiai nutaria pradėti „saugoti“ šį nuostabų kūrinį.

Jums nežinant (na arba informuojant jus apie gerus ketinimus) jūsų sodyba įrašoma į kultūros paveldo sąrašą (Lietuvos įstatymai numato, kad į tokį sąrašą kolūkiečių nomenklatūra gali įtraukti ką tik nori, nuo savininko valios tai nepriklauso). Ir viskas, nuo to laiko jūs, nors ir nominaliai liekate šio kūrinio savininku, bet nebetenkate jokių teisių į laisvą disponavimą savo nuosavybę.

Pav. Jei jūs staiga nutariate, kad vieno bokšto ne gana, o reikia pasistatyti dar viena bokštą dvarui arba, kad reikia pasididinti langus, kolūkietiška nomenklatūra, vadovaujantis jos pačios sukurtais įstatymais ir tvarka, saugodama kultūros paveldo objektą, jums to neleis (na nebent duotumėte kyšį).

Mus valdantys kolūkiečiai, galvodami, kad Lietuva tai jų didelis tvartas, o Lietuviai tėra bebalsiai gyvuliai, vienu šratinuko brūkštelėjimu (įstatyminiais ir poįstatyminiais aktais) padarė 90 proc. Lietuvos saugomomis teritorijomis, kuriuose galioja visokie alogiškiausi apribojimai savininkams. Neseniai sužinojau, kad mano nuosavas namas, kuris buvo pastatytas 1989 metais, yra įtrauktas į Vilniaus senamiesčio vizualinės apsaugos zoną (nors pats namas nėra senamiestyje), todėl bet kokie fasadiniai keitimai yra įmanomi tik su dykaduonių kolūkiečių nomenklatūros įsteigto „paveldosaugos“ departamento leidimu, o ten be 20 tūkstančių litų kyšio gali ir nesikreipti, nes jie negyvai užvaikys su įvairiais beprasmiais popieriukais, kol galų gale nutars, kad leidimo jie neduoda.

Geri tie mūsų „paveldosaugininkai“, apsukrūs. Turbūt visi pamenate, kai jie pakėlė skandalą dėl buvusio telegrafo rūmų, priešais Vilniaus katedros aikšte, renovacijos. Tuomet verslininkai pakėlė stogą ir įrengė ten dar vieną aukštą. Kiek buvo „teisėto“ ir „natūralaus“ pasipiktinimo mūsų valstybės paveldo naikinimu. Visokie paveldosaugoje sėdintys diplomuoti, atestuoti, licencijuoti kolūkiečiai aiškino, kokia tai netektis Lietuvos visuomenei ir istorijai, jeigu stogas bus šiek tiek pakeltas. Po kiek laiko viskas aprimo, o verslininkai ne tik aukštą papildomą įrengė, bet dar ir kažkokį absurdišką ir visiškai nederantį prie tų rūmų priestatą prilipdė iš šono, tiesiai iš fasadinės pusės. Kažkodėl daugiau niekas nebereiškia pretenzijų dėl mūsų „neįkainojamo“ paveldo naikinimo. Greičiausiai vis dėl to, „neįkainojamas“ paveldas įgavo kainą ir prie Vilniaus iškilo dar kelių diplomuotų, mus nuo mūsų pačių saugančių, kolūkiečių vilos.

Neseniai viena pensininkė Zita Lukšienė, gyvenanti Anykščių rajone Žiurlių kaime, kultūros paveldo saugomo XIX amžiaus malūno savininkė (tipo), nutarė padovanoti tą savo „neįkainojamą“ kultūros paveldo vertybę, nes nebegalėjo išmokėti baudų už „kultūros paveldo objekto“ nepriežiūrą. Ji siūlė valstybei padovanoti šį malūną, bet valstybė, kažkokio vietinio kultūros paveldo departamento dykaduonio kolūkiečio asmenyje, atsisakė priimti "neįkainojamą" dovaną. Motyvas - nėra lėšų jo priežiūrai.

Senutė pasakojo, kad sovietai už tai, jog jos uošvis buvo šio malūno savininkas ištrėmė jį į Sibirą. Atėjus nepriklausomybei, mūsų šiandieninė idiotų kolūkiečių nomenklatūra nebeturi galimybės baisios pažeidėjos niekur ištremti, todėl krauna kaimo „buožei“ baudas už „neįkainojamos“ kultūros vertybės nepriežiūrą. Niekas nepasidomi, ar pensininkė turi lėšų sutvarkyti tą malūną pagal dabar galiojančius idiotų kolūkiečių nomenklatūros įvestus normatyvus ir techninius reglamentus.

Saugotojams nesvarbu, kad vien tik rekonstrukcijos projekto parengimui senutė turėtų suploti porą dešimčių tūkstančių litų, jau nekalbant apie tai, kad tik licencijuotos įmonės ir tik už labai didelius pinigus turi teisę vykdyti darbus tokiuose objektuose.

Ir vėl neseniai skaitome spaudoje, kad dykaduonių kolūkiečių džiaugsmui, Vyriausybės spaudos tarnyba skelbia, jog Vyriausybė patvirtino „Saugomų teritorijų arba jų dalių, kuriose yra natūralių buveinių bei laukinės faunos ir floros apsaugai svarbių teritorijų, sąrašą ir nustatė jų ribas. Tai papildomi saugomų teritorijų apsaugos reikalavimai dėl Europos Sąjungos (ES) Buveinių direktyvos įgyvendinimo“. Kaip skelbia Vyriausybės Spaudos tarnyba, tuo sudaryta galimybė įgyvendinti Buveinių direktyvos nuostatas, suteikti buveinių apsaugai svarbių teritorijų statusą saugomoms teritorijoms ar jų dalims. Patvirtintos 92 teritorijos, kuriose aptinkamos Europos Sąjungos (ES) svarbos natūralios buveinės arba augalų ar gyvūnų rūšys. Lietuvoje iš viso yra 55 ES svarbos natūralių buveinių tipai ir 50 augalų ir gyvūnų rūšių, kurias siekia išsaugoti ES, sukurdama bendrą šalių narių ekologinį tinklą „Natura 2000“.

Kas ten tose "saugomose" teritorijose gyvena, kokie tų žmonių lūkesčiai ir norai, kolūkiečiams tai ne svarbu. Jie mus visus priskiria savo besąlygiškai valdomo tvarto, bebalsių gyvulių kategorijai. Kolūkiečių nomenklatūra, prisidengiant EU direktyvomis, greitai Lietuvius pavers naujosios generacijos baudžiauninkais, neturinčiais nei nuosavybės, nei teisių, nei ateities. Greitai be jų parašo ir baldu namie nebepersistumsime. Kolūkiečiai labai greitai dauginasi, todėl vien tik pastatų arba teritorijų saugojimo jiems nebeužteks tam, kad įdarbinti visus norinčius. Tam, kad atsirastų papildomi etatai, jie greitai pradės saugoti mūsų namų baldus, namų apyvokos reikmenis ir jų menine, bei estetine verte. Be to, dar įkurs namu floros inspekcija, ir tada jei norėsi nudėti koki tarakoną, turėsi parengi pasekmių studiją ir medžioklę suderinti su jais. O jei ne duok Dieve, tavo namie užsiveis kokios nors i saugomas kolūkiečiu - europiečių knygas įrašytos blakės, tuomet pagal įstatymą tu privalėsi jas nemokamai savo krauju šerti.

Kas nesugeba kurti ir dirbti tas saugo.

Paveldosauginikai, aplinkosaugininkai, higijienosaugininkai ir kiti "saugininkai" kiek tų dykaduonių Lietuvoje jau yra, o kiek dar ruošiamasi priveisti įgyvendinant įvairias direktyvas ir konvencijas?

Leiskite paklausti, kada pasibaigs nieko doro sukurti nesugebančiu ir viskam trukdančių kolūkiečiu valdymas mūsų valstybėje? Jau dvidešimt metų mus valdo įdijotų kolūkiečių nomenklatūra. Jie prikūrė tiek visokių įstatymų ir norminių aktų, kad gyvenimas Lietuvoje rutuliuojasi taip lyg tai būtų kreivų veidrodžių karalystė. Atrodytų visi supranta, kad tokia tvarka-betvarkė tai įdijotizmas, bet kažkodėl tokią tvarką palaiko visos sparčiai besikeičiančios mūsų vyriausybės, maža to jos tą betvarkę dar labiau didina.

Esavičius

Ožiukai

Pamenu sovietmečiu rodytą viena animacinį filmuką. Šiame filmuke ožiukas išgirsta išmintinga pamokymą apie tai, kad mūsų žemė yra panaši į obuolį (tokia apvali). Ožiukas stovi, žiūri į obuolį ir jam pradeda atrodyti, kad obuolys virsta žeme, su visais miškais, laukais ir namais ir tik staiga prasidėjusi audra nuplėšia ir nusviedžia ant žemės jo idilijos susikurtą obuolį-žemę. Pamatęs tai ožiukas susivokia, kad audra taip pat gali numesti ir visą žemę, todėl ją būtina gelbėti.
Drąsusis ožiukas susiranda kuolelį (pas kažkokią varlę išmaino i pasagą), vėliau savo varpelį išmaino į virvutę ir pamiškėje (nepabūgęs baisaus vilko) įkala kuolelį į žemę, prisiriša prie jo su virvele ir audros metu drąsiai ir atsidavusiai, visas sušlapęs ir sušalęs, laiko žemę su visais jos gyventojais.
Audros pabaigoje, žvėrys pradeda rinktis pas prisirišusį ožiuką ir klausinėti, ką gi jis daro? Ožiukas papasakoja apie obuolį-žemę ir kompetentingai moksliškai paaiškina, kad ją reikia laikyti, kad ji audros metu nenugriūtu.
Visi žvėrys savo gėdai susivokia, kad drąsusis ožiukas laikydamas žemę, laikė kartu ir juos. Todėl pradeda laaabai gerbti ožiuką. Sugrąžina jam visus jo daiktus ir greičiausiai išrenka jį savo prezidentu (nors filmuke to ir nėra, bet tai išvestinis mano spėjimas).

Vaikiška, gražu bet, bet visa tai gražu kol tai animacinis filmukas. Keisčiausia, kad dabar pasaulyje įsigali tokių apykvailių ožiukų ideologija. Dabar visiškai rimtai, aukščiausiais lygiais ir iš didžiausių mokslinių tribūnų, tokie infantilški ožiukai pasakoja apie žemę-obuolį, kurį tik jie prisirišę prie kuoliukų gali išgelbėti. Jie ne tik patys gelbėja žemė, bet vis daugiau tokių „ožiukų“ gelbėtojų pasekėju susiranda. O labiausiai neramina, šioje nebe vaikiškoje bakchanalijoje, kad žmonės daugumoje, kaip tie animacinio filmuko žvėrys, tiki ir žavisi „altruistiniais“ ožiukais aplinkosaugininkais. Visa tai būtų neverta dėmesio, jei nežinoti istorijos ir senolių išminties apie tai, kad gerais norais yra išgrįstas kelias į pragarą. Visos tos ideologijos, kurios paremtos principu apginti mus nuo mūsų pačių (aišku dėl gerų ir kilnių tikslų), prieina vienodą išvada, kad žmogus yra tas objektas su kuriuo tos ideologijos ir turi kovoti tam, kad įgyvendinti savo „kilnius tikslus“.

Mes jau pergyvenome gerais norais iškeltą „nacijos grynumo“ ideologija - fašizmą arba kitaip rudąjį marą. Taip pat beveik atsikratėme „klasių kovos“ komunizmo ideologijos arba kitaip raudonojo maro. Bet dabar mes stovime „gamtosaugines“ isterijos „žaliojo maro“ priešaušryje, kuri vis labiau ir labiau įsibėgėja. Ir vėl daugeliui žmonių atrodo normalu ir netgi sveikintina šios ideologijos įsigalėjimas. Žmonės netgi nesipiktina, kai šios ideologijos apologetai tokie kaip Žakas Ivas Kusto, viešai pasisako, kad „tam, kad išsaugoti gamtą, mes turime sumažinti žmonių populiaciją iki puses milijardo žmonių“. Keista, kad nei pas viena nekyla klausimas kaip sumažinti? Gal užmigdyti? O gal kokiais nors specifiniais maisto papildais gražiai „civilizuotai“ „neskausmingai“ išmarinti?

p.s. Jei dar kas nesuprato, esu įsitikinęs, kad mes pergyvenę rudąjį ir raudonąjį marą ir praradę milijonus žmonių gyvybių stovime prie naujos ir dar labiau žvėriškos ideologijos įsigalėjimo ribos ŽALIOJO MARO. Šis maras, net nesislėpdamas, vardan varnalėšų ir tarakonų išgyvenimo yra pasirengęs naikinti žmones (civilizuotais metodais).


Esavičius

Neatgailaujančiam Jis kardą galanda, įtempia lanką, taiko;

Šiuolaikiniai protestantiško tikėjimo mokytojai, dūzgenantys ausyse, kalba savo pasekėjams apie tai, kad jei priėmei Kristų ir atgailavai, tai vėliau jokia atgaila nebereikalinga, nes „Kas kaltins Dievo išrinktuosius? Juk Dievas išteisina!“ (Rom 8,33), todėl jų mokyme visos nuodėmes ir esamos ir būsimos, esą tokiam žmogui jau yra atleistos avansu.

Jie kalba: „neleisk šėtonui pasėti tavyje abejones dėl tavo teisumo“, „tavo išgelbėjimas yra jau įvykęs faktas ir niekas nebegali to pakeisti“ . Meluodami, kad niekas negali pakeisti, tokie mokytojai vaizduoja savo susikurtą atvaizdą t.y. apribotą dievą, nes Tikrasis Visagalis Dievas nėra ribotas jokiais žmogaus supratimais ar įsivaizdavimais.

Tik žmogaus sukurta dievo iliuzija, gali būti sutalpinta į žmogaus logika, Tikrasis Dievas yra virš mūsų supratimo.

Kaip visada, tam, kad ką nors nunuodyti, dedama 99 proc. gero maisto ir tik vienas procentas nuodų. Todėl žmogus keliaus tiesiai į pragarą, jei nepažins netikrųjų skelbėjų (Mk 13,22; Mt 24,24; 2 Pt 2,1; Mt 24,11; Mt 7,15; 1 Jn 4,1; 2 Kor 11,26;) ir jei jis savo paklydime kietakatiškai laikysis dūzgentojų įpiršto tariamo teisumo, tuomet tiesiog pražus.

Daugelis netikrų mokytojų moko, kad žmogų ištikusios negandos tai neva Dievo siųsti išbandymai. Tai yra netikrų ganytojų melas, skirtas pateisinti save ir savo klaidingą mokymą. Šis melas, veda žmones tiesiu keliu į pražūtį, nes negandos, tai tik artėjančios katastrofos perspėjimai neatgailaujantiems.

Dievas ne karta buvo perspėjęs tokius "ganytojus" - Bet jei pranašas, kunigas ar kitas žmogus sakytų: 'Viešpaties našta', - tai Aš nubausiu jį ir jo namus. (Jer 23,34) Nė vienas gundomas tenesako: 'Esu Dievo gundomas'. Dievas negali būti gundomas blogiu ir pats nieko negundo.“ (Jok 1,13). Bet netikri ganytojai vis viena teisina savo klaidžiamokslių karčius vaisius, vadindami tai "Dievo našta".

Todėl jei atėjo negandos į tavo gyvenimą, nekreipk dėmesio į "ganytojų" pasakas apie "Dievo išbandymus", o atgailauk prieš Viešpatį ir kaip Jobas klausk "Pamokyk mane, ko nežinau; jei nusikaltau, daugiau to nedarysiu'".

Dievas sako aiškiai Aš esu Viešpats, Aš nesikeičiu ...... (Mal 3,6) todėl - „Jei teisusis nusigręš nuo savo teisumo, elgsis neteisingai ir darys visas bjaurystes, kurias daro nedorėliai, argi jis gyvens? Ne, jo teisumo darbai nebus jam įskaityti. Jis mirs savo nusikaltimuose ir nuodėmėse. (Ez 18,24)

Atgailaukite ir Jei kuriam iš jūsų trūksta išminties, teprašo Dievą, kuris visiems dosniai duoda ir nepriekaištauja, ir jam bus suteikta. (Jok 1,5)


Su broliška meilę
Esavičius

Šėtono skiepas

Šiuolaikinis žmonių gydymas turi labai įdomią ligų prevencijos praktiką – skiepus. Tam tikslui paimamas norimos išvengti ligos sukėlėjo štamas (pav. Gripo virusas), jį dirbtiniu būdu labai susilpnina ir įveda žmogui į organizmą. Žmogus suserga lengva ligos forma, bet kartu įgauna imunitetą tikrai ligai.

Daugelis Dievo priešų vadina Krikščionis dvasiniais ligoniais, sunkiai ir nepagydomai sergančiais (1 Kor 1,18). Tikėjimas Viešpačiu Jėzumi Kristumi yra kaip užkrečiama liga, žmonės ją perduoda vienas kitam betarpišku bendravimu ir kai žmogus suserga Viešpačiu, joks šio pasaulio gydytojas jo nebesugeba išgydyti. Kuo daugiau sergančių Viešpatyje, tuo mažiau sveikų tarnų nuolat siekiančių karjeros, pasisekimo, pinigų ir netikros laimės pas šio pasaulio kunigaikštį. Todėl jis jau daugelį amžių, intensyviai, visokiais būdais stengiasi, kad sergančiųjų Viešpatyje būtų kuo mažiau.

Visi iki šiol naudoti Kristaus žmonių gydymo metodai nedavė norimo rezultato. Visos šoko terapijos, nuodai ir žudymai tik dar labiau sustiprindavo Kristaus bažnyčia ir jos jėgą. Todėl reikėjo sugalvoti kitą, labiau rafinuotą ir užtikrintesnį metodą, kuris leistu išmirti tiems kas jau yra susirgęs (tikrosios bažnyčios nariams), ir užtikrintai apsaugotų nuo Viešpaties ligos naujus žmones, kuriuos besąlygiškai būtų galima naudoti savo juodiems tikslams ir darbui.

Vieno pasaulyje labai išmintingo ir mokyto teologijos profesoriaus, Martino Liuterio rankomis ir pastangomis buvo sukurtas Dievo Žodžio palengvintas variantas (skiepas). Kuriuo buvo pradėti dvasiškai skiepyti žmonės ir tautos. Su laiku teologijos profesorių daugėjo, todėl tie skiepai vis tobulėjo, įvairėjo ir dabar jų yra nebesuskaitoma daugybė.

Kaip tas skiepas veikia:

Žmonės per įvairius mokymus naujose bažnyčiose, gavę Viešpaties mokymo surogatą (šėtonišką skiepą) lyg ir suserga Kristaus liga, bet labai greitai įgauna imunitetą tikrai Viešpaties ligai, esančiai nuolatinėje atgailoje ir sudužusioje širdyje (nes tik šalia tokių žmonių yra Viešpats Ps 34,18 ). Šis skiepas sukuria jiems dvasinį kietasprandį užsikietinimą nepelnytame teisume ir amžino išgelbėjimo iliuziją. Tokie įskiepytieji tampa išdidūs ir teisuoliški, todėl nepateisinami (Lk 18,9-14) , ir kas baisiausia, kad jų naujai atgailai nebeįmanoma pakviesti (nors kas neįmanoma žmogui, visada yra įmanoma Dievui).

Kristaus Auka ir Ja teikiamas išgelbėjimas, tai didžiausia Dievo dovana duota puolusiai žmonijai. Šią Dovaną gali priimti kiekvienas žmogus, nėra skirtumo. Raštas juk sako: ‘Kiekvienas, kuris Jį tiki, nebus sugėdintas’. Nėra skirtumo tarp žydo ir graiko, nes tas pats Viešpats visiems, turtingas kiekvienam, kuris Jo šaukiasi, juk ‘kiekvienas, kuris šaukiasi Viešpaties vardo, bus išgelbėtas’. (Rom 10,11-13)
Visada verta prisiminti ( IR ĮSIDĖMĖTI ) , kad išgelbėtas bus tik tas kas šaukiasi Viešpaties. Sąvoka „šaukiasi“ tai tęstinis nuolat vykstantis veiksmas, o ne vienkartinis šūktelėjimas (kaip moko šėtoniško skiepo skleidėjai), būtent todėl Kristus ir perspėjo „Nuolat budėkite“, kad netektų kęsti kartu su veidmainiais (Mt 24,51).

Jėzus Kristus mus labai aiškiai pasakė, kad paskutiniais laikais, atsiras daug netikrų pranašų, kurie daugelį suvedžios. Kadangi įsigalės neteisumas, daugelio meilė atšals. Bet kas ištvers iki galo, tas bus išgelbėtas. (Mt 24,11-13) Apaštalas Paulius, Šv. Dvasios skatinamas antrino Viešpačiui „Nes ateis laikas, kai žmonės nebepakęs sveiko mokslo, bet, pasidavę savo įgeidžiams, pasikvies sau mokytojus, kad tie dūzgentų ausyse; Jie nukreips ausis nuo tiesos ir atvers pasakoms (2 Tim 4,3).
Būkite budrūs, nes šėtono skiepo skleidėjai ateina avių kailyje, viduje būdami plėšrūs vilkai, jie turi dievotumo išvaizdą bet Jo jėgos atsisakę. Prisiminkite, kad Kristaus jėga tobulai pasireiškia silpnume (2 Kor 2,9). Todėl stiprūs dvasia, trykštantys išoriniu teisumu, maloningumu, tariamu nusižeminimu ir nenuodėmingumu, gali slėpti po ta kauke žvėrišką vidų.

Ir pabaigai. Kad ir kokia atrodytų nepatraukli, susitepusi skandalais ir netobula senoji Katalikų bažnyčia, bet jos sudėtinga ir per tūkstantmečius Šv. Dvasios išugdyta struktūra yra arčiausiai Dievo. Ji labiausiai apsaugota nuo klaidžiamokslių ir šios bažnyčios mokymas atspindi visa žmogui įmanoma suvokti Dievo Esybės ir Kristaus kelio pilnatvę.

Todėl renkantis skverną į kurį įsikibti, verčiau įsikabinti į katalikų bažnyčios skverną siekiant papulti į naująją Jeruzalę.

Tegu Kristaus malonė visada būna su jumis.

p. s. Visi atsakymai Jezuje Kristuje, tik Jis yra Kelias, Tiesa ir Gyvenimas. Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti, ar braidžioti pasaulio idijotizme ir pastoviuose rūpesčiuose ar pasirinkti Dievo duota Kelią ir gauti palaiminimą gyvenime įtikėjus Jėzaus vardą.

Šv. Rašte duota neginčijama tiesa:

Mok 2, 26 Žmogui, kuris Jam patinka, Jis suteikia išmintį, pažinimą ir džiaugsmą, bet nusidėjėliui duoda sunkią užduotį rinkti ir kaupti, kad galėtų atiduoti tam, kuris patinka Dievui.

Su broliška meilę
Esavičius

Kuo skiriasi amatas ir kūryba?

Visada brangesnis tas auksas kuriame mažiausiai priemaišų. Kuo nuomonė ir gyvenimo filosofija aiškesnė, (be priemaišų) tuo ji atrodo radikalesnė.

Kai kurie galėtų paprieštarauti ir sakyti, kad brangiausiai įkainuoti ne atskirų elementų luitai (auksas, deimantas ir pan.), o meno dirbiniai, kurie sulipdyti iš daugelio skirtingų ir savaip gražių junginių. Todėl gyvenimo filosofija ir kūrybą, turėtų būti įvairialypė, lyg suklijuota iš daugelio elementų.

Sutinku, bet ir meno kūrinys yra vertingas tik tuo atveju, jeigu turi labai aiškią (radikalią) prasme, tikslą ir minti. O jei jis yra tik kuriniu kopija, arba kopijų kopija, arba kažkoks konformistinis, kompromisinis beprasmis, beformis lipdinys, tuomet šio kūrinio verte yra labai abejotina. Taip ir su gyvenimo filosofija, jeigu ji ne turi tikslo ir prasmės, o tėra beformis įvairių požiūrių kratinys, ji yra tiesiog šiukšlių dėžė.

Jeigu žmogui Biblija atrodo nesuprantama, tai dar ne reiškia, kad joje nėra aiškios minties, tikslo ir prasmės. Lygiai tas pats ir su pačiais žymiausiais kuriniais. Jei mums jie atrodo abstraktus, beprasmiai ir beformiai, tai tik iki tol kol mes pamatome gilią ir labai radikalią jų prasmę. Visi nors kiek žymūs kūriniai yra radikalūs.

p.s. Jei kažkas kuriama (dirbama) ne radikaliai, tai yra vadinama amatu, o ne kūrybą. Amato išmokti galima, kūrybos niekada.

Esavičius

Dievo stiprybė

Viešpats apaštalui Pauliui yra pasakęs - „.......... mano stiprybė tampa tobula silpnume' ......“ (2 Kor 12,9).

Verta atkreipti dėmesį, kad tik tada Kristaus jėga pasireiškia mūsų gyvenime, kai mes esame Kristuje Jėzuje ir savo žmogišką/pasaulietinį supratimą mariname priimdami Dievo siųstą malonę. Sąmoningai tapdami silpni, mes leidžiame Dievo jėgai tobulai veikti mumyse.

Taip pat verta įsisąmoninti, kad jei mes Dievą ir Jo Žodį priimame tik kaip filosofiją, moralinių tiesų rinkinį, gyvenimiškos patirties mokymų sąvadą, tuomet mes atmetame Dievą ir priešpastatome savo intelektualinį suvokimą, Visagalio nustatytai tvarkai. Dievas niekada nesutilps į jokius mūsų suvokimo rėmus. Jis daug didesnis ir sudėtingesnis nei mes galime sau įsivaizduoti. Todėl mums duotas vienintelis vardas po dangumi, kuriuo mes galime kreiptis į Dievą, tas Vardas Jėzus Kristus ir nėra kitų vardų. Tik Jis yra kelias, tiesa ir gyvenimas.
Jeruzalės surinkimo vyresnysis Jokūbas kalbėjo: "Geidžiate ir neturite; žudote ir pavydite - ir negalite pasiekti; kovojate ir kariaujate; neturite, nes neprašote. Jūs prašote ir negaunate, nes blogo prašote - savo užgaidoms išleisti. Paleistuviai ir paleistuvės! Ar nežinote, kad draugystė su pasauliu yra priešiškumas Dievui? Taigi kas nori būti pasaulio bičiulis, tas tampa Dievo priešu."

Nebūkime pasaulio bičiuliais. Būkime Dievo draugais. Kiekvienas iš mūsų, gali savo savivoka pakilti virš šio pasaulio erzelynės. Tam te reikia nukreipti savo žvilgsnį nuo to kas žemiška, į tai kas Dangiška. Žinok, kad tik žmogus turi privilegiją svajingai ir mąsliai žvelgti į dangų. Žvėrys mato tik tai kas prieš nosį ir po kojomis, į dangaus pusę jie pakelia akis tik tam, kad staugti. Visi esame susidūrę su tokiais, kurie staugia dangaus pusėn, dėl savo gyvuliško gyvenimo nesėkmių.


p.s. Tarp galvijo ir žmogaus yra tik vienas skirtumas, žmogus turi tikėjimą Dievu, o galvijui tai ne duota. Būkime silpnais pasauliui, patikėkime Kristumi ir leiskime mumyse tobulai pasireikšti Dievo stiprybei.

Su broliška meilę
Esavčius

Lietuviai, tauta piktžolė?

1916 m. spalio 16 dieną vieno kaimiečio ateisto dukrelė Margeret Sanger, įsteigė organizaciją „Suplanuota šeimyna“. Ši diplomuota, emancipuota ir puikiai apmokyta moter(ė) buvo įsitikinusi, kad šį organizacija padės atsikratyti jos įsitikinimu „nevisaverčių tautų“, tokių kaip rytiečiai, žydai ir afrikiečiai. Ji vadino šias tautas „žmonijos piktžolėmis“.

Knygoje „Moterys ir naujoji rasė“, ji teigė, kad „Labiausiai mielaširdingas poelgis, kuri didelė šeima gali padaryti vieno iš savo kūdikių atžvilgiu, tai jį užmušti“.

Ši emancipuota kovotoja už „moterų teises“ nudvėsė nuo alkoholio ir narkotikų, bet jos pradėtas reikalas gyvas ir veikia toliau visame pasaulyje. Nors „Šeimos planavimo“ organizacija veikia iki šiol, jūs manote, kad Margeret Sanger idėjas kas nors ten pasmerkė? Ne.

Margeret Sanger gimimo 100-to metų jubiliejaus proga, dabartinė šios organizacijos vadė turinti metų humanistės titulą, Faye Vatelton, pasakė:

„Per šią šventę, mūsų drąsios vadės Margaret Sanger gimimo 100 metų jubiliejų, mes turime didžiuotis savimi ir savo misija“.

Keista tik tai, kad organizacijos įkurtos sunaikinti tautas „žmonijos piktžoles“ vadė Faye Vatelton pati yra negrė, t.y. viena iš tų, ką jos dvasinė mamytė siekė sunaikinti. Nors kas čia keisto, istorija rodo, kad esant gerai smegenų plovimo sistemai, naikinti nepageidaujamuosius yra apmokomi ir zombinami būtent jų pačių gentainiai.

Mūsų valstybė ir bendruomenę, sistemiškai ir suplanuotai naikina taip pat nuolankūs užsieniečių tarnai, besąlygiškai vykdantys užsieniečių valią.

Vos ne kiekvienoje Lietuvos poliklinikoje jūs galite matyti „Suplanuotos šeimynos“ propagandinius plakatus. Jie veikia pas mus, kaip kokioje trečiojo pasaulio šalyje, įgyvendindami savo dvasinės mamytės Margaret Sanger vizija.


p.s. „Gerieji“ užsieniečiai, kiša milžiniškus pinigus visokių „Šeimos planavimo“ organizacijų veiklos palaikymui mūsų valstybėje, bei šių organizacijų tikslų lobiravimui mūsų valdžios institucijose. Kyla pagrįstas klausimas, nejaugi mūsų valstybėje neatsiras žmonių, turinčių politinės galios ir valios, bent jau pradėti tirti tokių ir panašių organizacijų veiklą ir jų veiklos padarinius mūsų bendruomenėje?


Esavičius

Tolerancija ar mazochizmas?

Stebiuosi, kaip Lietuvoje intensyviai ir greitai formuojama tolerantiška visuomenė. Bet ko čia stebėtis, Europa taip gausiai ir įvairiai finansuoja šį mūsų bendruomeninės sąmonės perstatymą (transformaciją), kad nejučiom susimąstai kas čia dedasi? Ar tokios pastangos kuria ir statydina mūsų visuomenė, ar ją naikina ir dezorganizuoja?

Panagrinėkime kartu, kas gi yra ta „tolerancija“ ir ar tikrai „tolerancijos“ įdiegimas (kaip neabejotinai sveikintinos ir naudingos sąmonės būsenos) vyksta Lietuvoje?:

Tolerancija (lot. tolerantia) - terminas, reiškiantis pakantumą priešingai nuomonei, požiūriui, elgesiui. Raktinis žodis šio termino tiksliam supratimui yra PAKANTUMAS. Nemaišykite, ne nusižeminimas, ne pataikavimas, ne prisitaikymas, ne nuolaidžiavimas, ne integracija, bet būtent PAKANTUMAS. Žodis pakantumas yra nuo žodžio kentėti, pakęsti. Tai suprantama tik tokiu būdu – „Man nemalonu, nepriimtina, atgrasu, bet aš tai pakenčiu dėl šventos ramybės visuomenėje“.

Geriausias bet kokios filosofijos patikrinimo būdas yra senas kaip pasaulis ir jis skamba taip – medį iš vaisių pažinsi. Geras medis neša gerus vaisius, blogas blogus.

Aš asmeniškai manau, kad Lietuvoje statoma ne tolerantiška visuomenė, bet agresyviai diegiamas visuomeninis mazochizmas, pridengiant jį gražia sąvoka – tolerancija (Mazochizmas – asmens polinkis į lytinį arba psichologinį pasitenkinimą dėl kito asmens ar situacijos jam suteikiamo skausmo ar pažeminimo, bei tokio pobūdžio pasitenkinimą suteikianti veikla.)
Kodėl aš taip teigiu? Vien tik žvelgdamas į tai, kas dedasi aplinkui, nejučiomis susidaro įspūdis, kad į mūsų valstybę spjaudo, valosi kojas, naudojasi kaip prostitutėmis savo įnoriams tenkinti ir į visa tai mes reaguojame taip kaip mus išmokė, o būtent pseudotolerantiškai (mazochistiškai).

Spręskite patys:

Kaip jūs pavadintumėte, tolerancija ar visuomeniniu mazochizmu, tokią padėtį kai mūsų valstybėje, sostinės apylinkėse „tautinė mažuma“ – lenkai, uždarinėja lietuvių kalba dėstomas mokyklas, atiminėja iš jų pinigus ir perskirsto lenkiškoms mokykloms? Kaip jūs pavadintumėte, tolerancija ar visuomeniniu mazochizmu, kai valstybinės institucijos leidžia, kad mūsų teritorijoje veiktų ir didelę įtaką turėtų partija, savo oficialiame logotipe vaizduojanti pakeltą Lenkijos vėliavą ir nuleista Lietuvos vėliava? Kas tai tolerancija ar visuomeninis mazochizmas kuomet Lietuvoje atidaromas kitos valstybės universiteto filialas kuriame dėstomos vien tik valstybės valdymo specialybės ir kurio rektorius pasižymėjo tuo, kad parašė mokslinį veikalą kaip litvinai lenkišką miestą wilno okupavo? Kas tai, tolerancija ar visuomeninis mazochizmas, kai atvirai savo ištikimybę kitai valstybei deklaruojantys asmenys, pastoviai dergiantys savo gimtinę, būtų turėję oficialią galimybę būti išrinktiems į Lietuvos ir Europos parlamentą? Kas tai, tolerancija ar visuomeninis mazochizmas, kai visokie užsieniečiai, beveik atvirai finansuoja tuntą pseudovisuomeninių organizacijų dirbančių pseudotolerancijos (visuomeninio mazochizmo) įdiegimo srityje, o mūsų teisėsauga net nepasidomi kam tai daroma ir kokios viso to bus pasekmės mūsų bendruomenei ir mūsų vaikų ateičiai? Kas tai, tolerancija ar visuomeninis mazochizmas, kai mūsų valstybės teisėsauga su keistu entuziazmu puola tuos, kas neturėdami jokių blogų kėslų, interneto komentaruose išsako savo asmeninė nuomonę dėl pseudotolerancijos įsigalėjimo?



p.s. Kaimynystėje gyveno vienas labai paikas jaunuolis. Kai tėvai mirė, jis būdamas labai tolerantiškas ir patiklus, pradėjo klausytis draugų patarimų. Jie jam patarė įsileisti gyventi į namus pasiturinčius atvykėlius iš Kaukazo kalnyno. Viskas atrodė labai gražiai, atklydėliai pasižadėjo apmokėti komunalinius mokesčius ir dar pridėti degtinei. Tolerantiškasis jaunuolis neklausė „senamadiškų“ netolerantiškų kaimynų perspėjimų, kad tai gali blogai baigtis. Po kiek laiko kalniečiai pasiūlė tapti vieno jų „labai pelningo“ biznio dalininku. Jie jam sakė, kad jam tereiks „formaliai“ pabūti laiduotoju jų paskoloje (čia tik dėl banke nustatytos tvarkos), net nereikės jokių pinigų įdėti ar ko nors užstatyti. Turbūt supratote, kad dabar tame bute jaunuolio jau nėra, jis renka išėdas iš konteinerių. Blogiausia, kad mes kaip tauta elgiamės būtent kaip šitas jaunuolis. Vaikomės „nemokamus“ Europos pinigus, nors žinome senolių patarlę, kad nemokamas sūris būna tik pelėkautuose. Auginame veltėdžių ir ubagų kartą, pridengdami tai socialinio teisingumo pavadinimu, vienu žodžiu elgiamės kaip vaikai neturintys tėvų galinčių jiems patarti kas yra gerai, o kas atves tiesiai prie išėdų konteinerio.


Esavičius

Etalonas

Kaip jūs vertintumėte žmogų kuris pasiūlytu jums skaičiuoti plotą ne metrais, o „idiotopais“, svorį ne kilogramais, o „puskvaišiais“, tūrį ne litrais o „tuščiakepaliais“? Jis sakytu jums, kad tai labai progresyvu, kad tai po ilgų tyrimų mokslininkai nustatė, kad toks skaičiavimas yra efektyvesnis.

Normalus žmogus pasakytų, kas per kvailystė, neaišku kas tie „idiotopai“, „puskvaišiai“ arba „tuščiakepaliai“ kaip galima jais matuoti? Lietuvoje, kaip ir daugelyje pasaulio valstybių yra nustatyti ir visuotinai priimti ploto, svorio, tūrio, temperatūros ir kitokie skaičiavimų matų sistemų etalonai. Jei skaičiuoti kaip nors kitaip, niekas tavęs nesupras ir tu nesuprasi kaip skaičiuoja kitas žmogus. Bus visiškas chaosas, ir jei vieni skaičiuos vienaip, kiti kitaip, nesilaikant etalono, visi darbai žlugs.

Aukščiau paminėta situacija atrodytu juokinga, nes nei vienas (bet vieną dešimtąją dalį smegenų turintis) individas, niekada nesiims skaičiuoti taip, kaip jam kažkas siūlo. Bet kas keisčiausia, kad gyvenimo savivokoje ir sampratoje mes Lietuvoje skaičiuojame taip kaip mums siūlo visokie naujieji gyvenimo filosofijos „guru“.

Apsižvalgykite aplinkui ir pažvelkite į savo gyvenimą. Koks yra jūsų gyvenimo sampratos etalonas, pagal kurį jūs statote savo aplinką ir gyvenimą? Ar tai nėra vienadienių aferistų siūlančių pseudo progresyvų požiūrį „idiotopai“, „puskvaišiai“ ir „tuščiakepaliai“?

Paklausite, o kas yra tas gyvenimo ir savivokos etalonas?

Atsakysiu, kad asmeniškai mano gyvenimo etalonas yra Kristus. Todėl viską kas yra aplinkui aš tiriu, priimu į savo gyvenimą ir skaičiuoju žvelgiat tik per Šv.Raštą.

Būtent dėl to, kur aš nenuvažiuočiau pasaulyje, aš rasiu kaip ir su kuo susikalbėti, nes visame pasaulyje yra krikščionys ir mūsų gyvenimo etalonai yra vienodi. Be to šis gyvenimo etalonas yra išbandytas tūkstantmečiais, o visokie „progresyvus“, „nauji“, „efektyvūs“, „daugelio mokslininkų pripažinti“, gyvenimo etalonai yra laikini. Šiandien jie yra šlovinami, o rytoj jų jau nebėra.

p.s. Jei statai gyvenimą be Jėzaus Kristaus, o pagal „progresyvųjį“, „naujausiais moksliniais tyrimais“ patikrintą, didžiausių autoritetų siūlomą gyvenimo supratimą, tuomet pasiruošk degradacijai ir žlugimui.

Su broliška meilę
Esavičius

Silpnumas

Dievo silpnybė yra stipresnė už visas žmogaus galybes.

Aš žinau, kad esu silpnas, todėl pasitikiu Kristaus jėga, aš žinau, kad esu kvailas, todėl pasitikiu Kristaus išmintimi, aš žinau, kad esu aklas, todėl pasitikiu Kristaus rega, aš žinau, kad esu kurčias, todėl pasitikiu Kristaus klausa, aš žinau, kad esu nemylintis, todėl pasitikiu Kristaus meilę, aš žinau, kad esu pažeidžiamas, todėl pasitikiu Kristaus ne pažeidžiamumu, aš žinau, kad esu numiręs, todėl atgimiau Kristuje amžinam gyvenimui.

Dabar žmogau atsakyk kuo pasitiki tu? Ar gamta? ar Savimi? Ar autoritetais?
Tu įsitikinęs, kad esi stiprus? Bet atsakyk, jei tave numesti iš dešimto aukšto ar išliksi stiprus? O jei neduoti tau maisto kokius porą mėnesių, tu irgi liksi stiprus? O kaip su tavo stiprumu bus po poros savaičių be vandens? O kokias dvidešimt minučių be oro? Ir tu vis dar įsivaizduoji esąs stiprus? Jei tu ir toliau įsivaizduoji esąs stiprus, tuomet kažkas ne taip su tavo išmintimi.
O gal tu gali žinoti, kas su tavimi bus rytoj? Ar po valandos? Ar po minutės? Ir tu vis dar galvoji, kad tu ką nors matai?
Apsižvalgyk aplinkui ir pamąstyk, ar tu tiki tuo, kad visa tai kas tave supa atsirado savaime iš akmenų krūvos? Dar Ciceronas klausė tokių žmonių: "kiek kartų mestum kubelius su raidėmis, nors ir milijoną kartų, eilėraštis nesusidėlios, nejaugi tu manai, kad visata atsirado atsitiktinai?".
Praplėšk pasaulietiniais pūliais aptraiškanojusias akis ir pagaliau pamatyk, kad pas Dievą gali ateiti tik mąstantys žmonės, kvailiai taip ir liks savo aklume. Žmogus ateina pas Kristų ne dėl to, kad gauti prakeikimą, rūpesčius ir nusivylimą, bet tam, kad gauti palaiminimą savo šiam gyvenimui ir amžiną gyvenimą po kūniškos mirties. Ar kas nors gali suteikti tau daugiau nei Tas, kuriam viskas priklauso. Biblija moko: " Žmogui, kuris Jam patinka, Jis suteikia išmintį, pažinimą ir džiaugsmą, bet nusidėjėliui duoda sunkią užduotį rinkti ir kaupti, kad galėtų atiduoti tam, kuris patinka Dievui ....."
Būtent dėl pasaulietinio aklumo, pagonys ir stabmeldžiai ieško gerovės, ramybės, pasisekimo ir jėgos tuštybėje, akmenyse, medžiuose, žmonių išmysluose, šarikovų moksluose ir pan., o ne pas Tą, kuris visą tai valdo ir kuriam tai priklauso. Visada žinok, kad tu turi laisvą valią ir niekas tau negali uždrausti eiti į pražūtį, bet tu taip pat turi galimybę gręžtis nuo tuštybės į tikrą gyvenimą. Tu gali garbinti ką tik nori ir sekioti savo įsivaizdavimus, bet prisimink nekintamą gyvenimo principą "įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės". Kada po mirties atsistosi prieš Kūrėją, ten negalėsi pasiteisinti niekuo.


Bet kokiu atveju, skaitydamas tai kas čia parašyta žinok, kad aš lygiai toks pat tuštybėje besikapstantis žmogelis kaip ir visi kiti šioje žemėje. Tu turi į ką kreiptis, tai už mūsų nuodėmes numiręs ir iš mirties prisikėlęs kūrinijos pirmagimis - Kristus. Neklausyk manęs, klausyk Jo. Biblija moko, kad prakeiktas žmogus kuris pasitiki žmogumi ir palaimintas žmogus kuris pasitiki Viešpačiu Dievu. Mūsų Kūrėjas yra Gyvas Dievas. Ne sistema, ne ritualas, ne protingų žmonių išmyslas. Jis yra Suverenas ir nei vienas žmogus neturi monopolijos kalbėti už Dievą. Aš asmeniškai žinau tik vieną tiesą, kad jei neturi Kristaus tikėjimo savyje, tu jau esi numirėlis, kuris laidoja savo numirėlius.

Būtent todėl Mylintis Kūrėjas davė mums visiems kurie yra mirę protėvyje Adome, galimybę atgyti iš mirties naujame Adome – Kristuje. Nors tu dabar ir esi numiręs ir beviltiškai kapanojies po kapais atsiduodantį gyvenimą, bet kol kvėpuoji, tol turi vilties ir galimybę atsiversti ir atgyti Kristuje, naujam gyvenimui, laisvėje ir Dievo palaimoje. Man ir tau ir visiems kas turi ausis tam, kad klausyti, Dievas sako: "Kai jūs iškeliate rankas, Aš nusisuku nuo jūsų, kai kalbate daug maldų, neklausau, nes jūsų rankos kruvinos. Nusiplaukite, apsivalykite; pašalinkite savo piktus darbus iš mano akių, liaukitės darę pikta! Mokykitės daryti gera, ieškokite teisingumo, padėkite prispaustiesiems, apginkite našlaičius, užstokite našles. Tada ateikite ir kartu pasvarstysime, - sako Viešpats. - Nors jūsų nuodėmės būtų skaisčiai raudonos, taps baltos kaip sniegas; nors būtų raudonos kaip purpuras, taps kaip vilna. Jei jūs noriai klausysite manęs, valgysite krašto gėrybes. Bet jei jūs priešinsitės ir maištausite, jus praris kardas' .

Nuoširdžiai atgailauk ir tikėk Kristumi, tuomet atgimsi naujai ir suprasi kas yra tikra gyvenimo pilnatvė, prasmė ir visuma.

Bet kuriuo atveju jei atmeti Kristaus malonę, tu nebūsi sąžiningas pats su savimi, nes atmeti tai kas akivaizdu t.y. Visagalį Kūrėją, Gyvajį Dievą, savo mylintį ir laukiantį tavęs Tėvą. Bijodamas prarasti save, tu tiesiog savęs dar neturi, nes pastoviai sekioji pasaulietinius autoritetus, kurie šiandiens sako vieną o rytoj jau atsisako savo nuomonės ir tvirtina priešingai.
Kur ieškoti Kristaus? Jo ieškoti galima bendruomenėje (bažnyčioje), kurios skiriamasis bruožas yra broliška tarpusavio meilė. Žinok, kad tik šis bruožas nurodo esant tikrą Dievo surinkimą. Jei nerandi meilės surinkimo, nusiramink ir atsipalaiduok, pabūk vienas tyloje, nes erzelynėje Dievo balso neišgirsi. Tada prisimink visą blogį kurį esi padaręs ir pajusk jam neapykantą. Atsiklaupk ant kelių sukalbėk „Tėve mūsų“ ir balsu kreipkis į Kristų. Papasakok Jam viską ką prisiminei ir paprašyk už tai atleisti. Garsiai pasakyk, kad tu tiki Dievo Sūnum ir žinai, kad Jis tave girdi. Žinok, kad jei širdyje tu tikrai, nuoširdžiai patikėsi Kristumi, tuomet gausi atleidimą nuo visų savo nuodėmių – Dievo teisumą. Gavęs atleidimą atsiversk Naująjį testamentą, Mato evangeliją ir ten rasi Kristaus atsakymą tau. Tada viešai ir drąsiai, žmonių akivaizdoje lūpomis išpažink, kad tu tiki Kristumi ir nebijok savo tikėjimo, po išpažinimo tu būsi išgelbėtas (išganytas) ir turėsi savo dalį amžiname gyvenime. Būtent taip moko Kristus. Tai nėra filosofija, tai Gyvas Dievas kuriam nėra lygių.


P.s. Dievas nėra žmogiškas, bet kiekvienas žmogus turi savyje Dievišką pradą. Šis Dieviškas pradas buvo suniokotas mūsų protėvių nuodėme, o nuodėmė tai Dievo įžeidimas kurį išpirkti galima tiktai mirtimi. "atpildas už nuodėme visada yra mirtis". Bet mylintis Tėvas nenori, kad nei vienas iš mūsų pražūtų, todėl Pats, Savo Sūnaus Krauju ir mirtimi sumokėjo šią kainą už kiekvieną iš mūsų. Mums be lieka priimti arba atmesti šią Dievo dovaną Jo Sūnuje Jėzuje Kristuje. Per tikėjimą Juo, mūsų senas aš su visomis nuodėmėmis ir prakeikimu miršta ir mumyse atgyja (gimsta iš naujo) Dievo Dvasioje, naujas aš, esantis Kristaus malonėje ir turintis amžinajį gyvenimą.

Patikėk Kristumi ir turėk naują gyvenimą, be mirties baimės ir prakeikimo.

Kas turi Sūnų, turi gyvenimą. Kas neturi Dievo Sūnaus, tas neturi gyvenimo. (1 Jn 5, 12)


Su broliška meilę
Vladimiras Troščenka

Trolis ir mulkiai

Šis pasakojimas iš gilios senovės, kuomet dar buvo išmintingų ir galingų elfų karalystė. Ta karalystė valdė visą pasaulį ir jos gyventojai dažniausiai nenusileisdavo į pilkas ir purvinas aplinkinių kaimiečių provincijas.

Elfai buvo tokie išmintingi, kad valdė pasaulio kaimiečius taip, jog šie net nesuprato, kad yra valdomi. Be abejo purvini kaimiečiai taip pat savo žemėse kūrė valstybėles ir savo valstybių organizacijoje visaip stengėsi kopijuoti mistiškųjų elfų karalystės tvarką ir sandarą.

Kadangi purviniems kaimiečiams buvo draudžiama įžengti į išmintingųjų elfų karalystę. Jie galėjo kopijuodavo elfus tik pagal pasakojimus, kuriuos jiems palikdavo elfų karalystės pasiuntiniai.

Bendravimui su purvinais kaimiečiais, elfai siųsdavo savo prasčiausius tarnus, kuriuos dažniausiai prisijaukindavo tose pačiose kaimiečių provincijose. Tie tarnai būdavo, labai liekni, mandagūs, inteligentiški. Jie bijodavo pasakyti kokį nors stipresnį žodį ir pan.. Būtent tokiais juos išdresiravo elfai, mėgdami nuolankius ir gražius tarnus.

Kaimiečiai matydami tarnus, galvojo, kad visi elfai yra tokie. Todėl visaip nėrėsi iš kailio, kad tapti panašiais į juos. Visas kaimiečių elitas stengėsi savo kūnus laikyti laibus, užsidėdavo mandagumo ir inteligentiškumo kaukęs ir manė, kad jie tampa panašūs į kilminguosius elfus.

Kartą vienas iš elfų karalystės išminčių, nutarė patyrinėti purvinų kaimiečių subkultūrą. Todėl persirengęs, kad nesiskirtų iš aplinkinių, jis nuvyko į vieną kaimiečių šalį.

Atvykęs į pagrindinį kaimiečių miestą, jis pradėjo ten verstis kaip vietinis gyventojas. Matant kaimiečių elito kvailumą ir bandymą mėgdžioti elfų tarnus, išminčiui pagailo nabagų, todėl jis nutarė padėti jiems ir atverti akis, kad tikrieji elfai visai ne tokie. Jis pradėjo viešai skelbti, kad tikrieji elfai tokie patys kaip ir kaimiečiai, bet valdo kaimiečius tik dėl vienos mažos gudrybės, nes šie visomis išgalėmis stengiasi juos kopijuoti. Kopijuodami jie net nesuvokia, kad kopijuoja ne elfus, o jų tarnus, be to „mokydamiesi“ jie daro tai kas jiems liepiama ir todėl leidžia save apiplėšinėti. Jis nuoširdžiai aiškino, kad tikrieji elfai elgiasi kaip nori, yra šiurkštūs (nes ponas visada šiurkštus), yra stori (nes laibumas yra vergo požymis), o inteligentiška veido išraiška yra tik tarnų dalia. Jie gyvena nevaržydami savęs visokiomis tarnų etiketo ir prievolių taisyklėmis.

Dar daug kitų dalykų bandė papasakoti elfų išminčius, bet kaimiečių elitas išjuokė ir paniekino jį, nes manė, kad tikri elfai negali atrodyti taip, kaip šitas jiems kalbantis įkyruolis. Todėl jie pavadino jį bepročiu troliu ir toliau elgėsi kaip mulkiai, vergaudami elfams ir pamėgdžiodami jų tarnus.

p. s. Moralas šioje pasakoje yra toks: auksas ir šūde yra vertingas, o šūdas ir paauksuotas yra bevertis. Būk toks koks esi, nes tik tavo unikalumas yra auksas, o jei bandai ką nors kopijuoti, vis vieną gausis šūdas, nors ir paauksuotas.


Esavičius

Priversti valdžią tarnauti žmonėms

Dažnai viešoje erdvėje girdime pareiškimą „reikia priversti valdžią tarnauti žmonėms". Skambus šūkis, bet tai kartu ir labai suktas utopinės siekiamybės pareiškimas. Šis į pasaulį paleistas žodžių junginys, yra sukonstruotas nepridengto, ciniško, sofistiško požiūrio į bendruomenę ir į jos bendrabūvio mechanizmus. Tai neįvykdomos siekiamybės suformuluotas apibūdinimas, kurio pagrindinis tikslas permesti visą atsakomybę už betvarkę bendruomenėje nuo tai tiesiogiai įtakojančių lyderių, ant nuasmenintos ir beveidės žmonių masės pavadinimu – mes. Kai tik nebelieka „aš“ ir viskas suvedama į „mes“, nebelieka ir atsakomybės už priimtus sprendimus ir darbus.
Visada reikia prisiminti, jei kas priverčia valdžią tarnauti sau, jis pats tampa valdžia (maištininkas mirė, tegyvuoja drakonas). Yra sena kaip pasaulis tiesa - neorganizuota mase žmonių (mes) niekada negali pati savęs valdyti ir taip pat ji negali nieko sukurti. Įsiutinta ir sukurstyta, ji gali ką nors nušluoti, sunaikinti, sutrypti arba sugniuždyti. Todėl organizavus mase žmonių, organizacinė struktūra vadovaujanti naikinančiai masės jėgai, pati tampa valdžia, dėl to posakis "valdžia žmonėms", yra iš Orwell‘o "gyvuliu ūkis" aprašytos valdymo struktūros, kai tvarte, „lygiu“ gyvuliu tarpe po truputi išsikristalizuoja lygesni už kitus.
Todėl jei kas jums sako, kad sieks valdžią priversti tarnauti žmonėms, bėkite nuo to žmogaus, nes jis arba kvailys arba melagis.

Žmonėms kurie siekia tapti bendruomenės lyderiais ir imtis valdžios atsakomybės, reikia žinoti ir visada prisiminti kelias universalias ir laiko išbandytas tiesas:

1. Kas nežino istorijos, pasmerktas kartoti jos klaidas.
2. Tas kas valdo dabartį, tas valdo praeiti, kas valdo praeiti tas valdo ateiti.

Šiuo metu susidaro įspūdis, kad Lietuvą administruojantys žmonės nesuvokia istorijos mokslo svarbos, todėl nekliudomai leidžia lenkofilui Bumblauskui ir slavianofilui Nikžentaičiui, bei jų pasekėjams, nebaudžiamai žaloti ir niekinti Lietuvos istorija. Tokiu būdu sudaromos sąlygos interpretuoti mūsų praeitį pagal svetimų tautų suformuluotas, subjektyvias, istorijos aiškinimo formas ir taisykles. Manau dėl šios fatališkos valstybės valymo klaidos, neužilgo mus vėl besąlygiškai valdys svetimieji, nes „kas valdo praeitį, tas valdys ir ateitį“.

Dar Hitleris savo laiku sakė atiduokite man mokyklas ir po keliolikos metų aš valdysiu valstybę.
Kokio lygio turi būti valstybės valdymo matymas, kuomet rytų Lietuvos mokyklos yra atiduotos į kitos valstybės – Lenkijos rankas. Tai arba totali ne kompetencija, arba kolūkietiškas kvailumas, arba tarnystė kitos valstybės labui. Per 20 metų Lietuvos nepriklausomybės, lenkija sugebėjo 200 tūkstančių Lietuvos „tuteišių“ (per Lenkijos okupaciją prievarta nutautintų Lietuvių) paversti 200 tūkstančių lenkų. 95 procentai šių žmonių nekalba ir niekada nekalbėjo lenkiškai, o jų gimtoji kalba yra rusų, lenkų, lietuvių kalbos mišinys. Yra totaliai žalojami mūsų vaikučiai, kurie privalo kaip savo gimtąją mokytis užsienio kalbą. Ir tai vien tik dėl to, kad Lietuvą administruoją žmonės bijantys imtis atsakomybės pabaigti šią nesąmonę.

Grįžtam prie valstybės valdymo. Sokratas, nupasakodamas antikines bendruomenės valdymo formas išskyrė keturias visuomeninio bendrabūvio sistemas, bei apibūdino jų transformacijos mechanizmus:

1. karalystė, 2. timokratija (oligarchija), 3. demokratija ir 4. tironija.

Šis antikos laikais Sokrato suformuluotas bendruomenių valdymo aprašymas yra aktualus iki šiol, nes nuo to laiko nieko naujesnio nėra sukurta.

Sokrato įsitikinimu geriausia bendruomenės valdymo forma yra Karalyste. Pašalinus karalių, valdymas tampa timokratinis (kilmingų valdymas) arba oligarchinis (turtingųjų valdymas). Šis valdymas neišvengiamai transformuojasi i demokratija (pilietinis valdymas), o demokratija, dėl žmonių suvaikėjimo ir suminkštėjimo (žmonės demokratijos sąlygomis pradeda bodėtis bet kokiu smurtu, tampa labai pacifistiški ir bailūs), visada pakeičiama diktatūra (tironija). Tironą, suvaikėję ir tapę bailiais, žmonės išrenka patys, nes jis pasiūlo užtikrinti mistišką visuomenės saugumą ir tvarką. O tirono (tironu gali būti ir kokia nors neviešai veikianti struktūra) galas visada vienodas, tai smurtinė mirtis.

Sokratas išskyrė karalystę kaip geriausią valdymo formą, nes karalius nevagia (kam jam iš savęs vogti, juk valstybė yra jo nuosavybe), karalius neengia savo pavaldiniu (nes jie jo vaikai) ir karalystės valdžios perėmimas yra labai aiškus (pagal kraujo ryši, o ne pasitelkiant niekšinga gudrumą).

Šiaip jei tikrai yra noras žinoti kaip valdomos tautos, bei suvokti žmonių požiūrių skirtumus, susivokimo ir morales ypatumus, primygtinai rekomenduočiau parskaityti Herodoto "Istorija".
Nei vienas iš "naujųjų moderniųjų mąstytoju" net iš tolo ne gali lygintis su Herodotu pagal bendruomenių esybes suvokimą, jų aprašymo grynuma, lakoniškumą ir stebėjimų nešališkumą.
O tam, kad suvokti kas sąlygoja didžiųjų pasaulinių sprendimų priėmimą (gyvenimo būdo ir lyderio charakterio ypatumų prasme), verta perskaityti Gajaus Svetonijaus Trankvilo "Dvylikos ciesorių gyvenimą" (nežinau ar yra išversta i Lietuviu kalba). Šiaip ši knyga istoriku yra atmetama, kaip per daug vulgari (bet ji tikrai ne vulgaresne nei dabartine mūsų žiniasklaida). Čia svarbu, kad ji parašyta remiantis dar neprarastais Romos imperijos dokumentais ir kas svarbiausia, Trankvilas pats buvo vyriausias Romos archyvaras.

Kadangi dabartinis mūsų gyvenimas sąlygojamas ne senųjų išminties, o yra tiesiogiai įtakojamas būtent "moderniųjų mąstytojų", norėčiau pasakyti savo subjektyvią nuomonę perskaičius jų veikalus. Būtent modernieji mąstytojai, tokie kaip Volteras (beje jis buvo pradininkas tų, kurie išminti keičia i sarkazmą, o pažinimą i patyčias), Froidas, Feurbachas ir pan. yra tik didelio išminties klodo, paviršutinių sluoksniu knysliukai, nevykėliai mokiniai, kurie sugebėjo pasaulio suvokimo mokyme viska suvulgarinti ir iškreipti.

Šv. Augustinas sakė, kad: "Pažinimo yra du budai: pirmas, kai tu pats išgauni pažinimą, trindamas akmenis ir iki kraujų nusimušdamas alkūnes ir kelius arba antras, kai tu pas kažką turintį tą pažinimą mokaisi. Antras pažinimo būdas labai lengvas, nes tau nereikia jokių pastangų, tu tik priemi perduodamas žinias, bet tokiu būdu tu gauni ne visa pažinimą, o tik tiek, kiek mokytojas nutaria, kad tu vertas žinoti, be to gauni pažinimą su mokytojo subjektyvia nuomone. (Pamąstykite kokį pažinimo surogatą gauna žmonės dabartiniuose universitetuose. Čia panašiai kaip vėmalas - visos gero maisto sudedamosios dalys, bet jau pabuvojusios kažkieno viduriuose ir atskiestos jo skrandžių sultimis).
p.s. dar, norėčiau pridurti dėl naujųjų laikų mąstytoju. Jų paviršutiniško ir ciniško mokymo "evoliucionavęs" klonuotas produktas yra pav. visu mūsų žinomas ponas nepiktasis filosofas Lionia Donskis, ir į jį panašūs. Tokie žmonės labai didžiuojasi savo beverčiais tuščiais titulais, realybėje būdami tik svetimų nerušiuotų minčių sandėliais. Jie sugeba kalbėti daug ir nepasakyti nieko, nes jie ir jų pasekėjai yra atitrūkę nuo pagrindines tikros išminties ir supratimo paieškos taisykles (o gal jie tiesos ir išminties tiesiog ne ieško?). Šia taisykle suformulavo Kazma Prutkovas ir skamba ji taip - "ZRI V KOREN" (žiūrėk į šaknį). Tam, kad suprasti apie ką rašo vienas arba kitas mąstytojas (atskirti pelus nuo grudu), reikia žinoti kodėl jis taip rašo. Tik tada kai pradedi suvokti iš kur yra pirminė informacija, kodėl ji aprašyta, kuom ji apaugo ir kodėl ji pateikta taip o ne kitaip, tik tuomet gali ne vien iškalti "suktus ir protingai atrodančius žodelius", bet taip pat sugebėsi juos sudėlioti i bendra gyvenimo supratimo grandinę, teikiančią tikrąją išmintį.
Mes niekada neturėsime mums tinkančios valdžios, jei nepradėsime ieškoti išminties ištakų ir keistis patys. Tik tuomet kai pasikeisime patys ir pradėsime savo šeimose melsti Dievo duoti mums išmintingus vadovus, tik tada mūsų bendruomenės gyvenimas pradės keistis. Ieškokite Kristaus malonės, visos išminties šaltinį, o visą kita mums bus pridėta ir tada tikrai valdžia pradės tarnauti mums.

Su broliška meilę
Esavičius

Pasaka apie diržą ir mažą užpakaliuką kelnaitėse

Kartą gyveno mažas užpakaliukas kelnaitėse ir diržas didelėse kelnėse.

Mažas užpakaliukas buvo labai išdykęs ir dažnai bėgiodavo į virtuvę vogti saldainiukų.

Neapsikentęs diržas nutarė nueiti pas užpakaliuką į svečius ir pasiklausti, kodėl jis toks neklaužada.

Nuėjęs jis kelis kartus pasibeldė į kelnaites kuriose gyveno mažas užpakaliukas, bet niekas jo neįleido.

Po diržiuko apsilankymo, mažas užpakaliukas suprato, kad klydo, todėl nustojo vagiliauti ir pradėjo mokytis vienais dešimtukais.

Mokytis, mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis !!!

Atsimenate kieno tai buvo šūkis? Pasaulinio proletariato vado Vladimiro Iljičiaus Lenino. Prie ko atvedė Iljičiaus (ir ne tik jo) idėjos Rusijos valstybę, mes visi žinome.

Visuotinis švietimas, ar tai tikrai yra gerovė? Susimąsčiau apie tai, sugretinęs kelis įdomius faktus. Rusijoje beveik 100 proc. raštingumas, maža to, ten dauguma jaunimo siekia universitetinio išsilavinimo ir šios šalies žmonės laikomi vienais labiausiai išsilavinusių pasaulyje. Tuo tarpu vakarų Vokietijos (iki susijungimo su rytų Vokietija) statistika mane šokiravo. 40 proc. vakarų vokiečių buvo beraščiai !!!

Kai tenka bendrauti su Rusijos rusais, kiekvienas iš jų tiesiog trykšta išmintimi ir žiniomis apie viską pasaulyje, tuo tarpu bendraujant su eiliniais vokiečiais pasimeti nuo jų akivaizdaus ribotumo. Bet kai žiūri į valstybinę sandarą, nors rusai tokie visi protingi, išsilavinę ir išmintingi jų valstybė atrodo kaip šiukšlynas, palyginus su „beraščiais“ vokiečiais. Kaip čia ne prisiminus mūsų kraštiečio, žymaus Rusijos komiko, Michailo Zadornovo (pagal mamos linija jis yra Zarasiečių Matusevičių palikuonis) įžymų posakį:

„Kas čia pasaulyje dedasi? Mes rusai, kai atskirai po vieną, išmintingiausi žmonės pasaulyje, bet kaip visuma, kvailiai kvailiais. O štai vokiečiai, kai po vieną pilki beveidžiai kvailiai, bet kaip visuma išmintingiausia tauta.“

Kas gi čia su tuo šiuolaikiniu mokslu yra? Kodėl vien tik šiuolaikiniu mokslu paremta, išugdyta ir palaikoma valstybė taip greitai ir staigiai žlugo? O jos piliečiams šiuolaikinis mokslas tapo prakeikimu o ne palaima?

Manau atsakymas yra labai paprastas, jį apibūdina trumpas posakis „Žymiai geriau bemokslis nei pusiau išsimokslinęs“. Dalinis mokslas yra bevertis. Čia tas pats, kas imti puikų plazminį televizorių ir išimti iš jo visus mikročipus. Jis atrodys toks pat gražus, sudėtingas, labai panašus į vertingą daiktą, bet realybėje bus visiškai bevertė šiukšlė.

Kokiu gi būdu visas šiuolaikinis mokslas tapo "daliniu mokslu"?

Visų pirmą tam, kad suprasti apie ką mes kalbame, mes turime išsiaiškinti terminologijoje. Kas gi yra mokslas (šiuolaikiniame jo supratime) ir ar viską mes galime vadinti mokslu? Reikia aiškiai suprasti, kad mokslu negalima vadinti bet kokį pasaulio stebėjimą ir to stebėjimo išvadas. Taip pat mokslu mes negalime vadinti bet kokį pažinimo siekį. Mokslas gimsta tik ten, kur yra pažinimo, stebėjimų išvadų patikros metodologija (tvarka pagal kurią tikrinamas pažinimo, hipotezių, idėjų, minčių tikrumas arba klaidingumas). Jeigu pavyzdžiui koks kolūkietis važiuoja traktoriumi ir girtomis akimis stebėdamas aplinką daro išvadą: Žolė žalia, o traktorius greitas. Iš esmės tai teisingas stebėjimas, bet ar tai mes galime pavadinti moksliniu stebėjimu? Aišku ne. T.y. mokslas atsiranda ne ten, kur žmogus stebi aplinką ir stengiasi ją suprasti, bet ten kur atsiranda griežtai ir sąmoningai nustatyti žinių paieškos, stebėsenos ir išvadų patikros metodai. Žinant šią mokslo apibrėžimo taisyklę, mes turime užduoti sau klausimą ar mokslinis mąstymas pastoviai buvo žmonijoje ar tai istorijoje atsiradęs kūrinys? T.y. mokslinis mastymas tai antropologinis (prigimtinis) ar istorinis (dirbtinas) fenomenas. Ar visada žmogus mąstė moksliškai? O jei ne visada, tuomet kada gi gimė mokslinis mąstymas? Žvelgiant į žmonijos kultūros istoriją, mes turime aiškų atsakymą, kad mokslas yra istorinis o ne antropologinis fenomenas, taip pat mes žinome, kada gi gimė šiuolaikinis mokslas. Be abejo atsiras daug analfabetų, kurie pradės rėkauti, kad mokslas visada buvo pasaulyje. Tai absurdiška teiginys, nes realybėje mes galime kalbėti tik apie promokslinį, priešmokslinį arba ikimokslinį laikotarpius (Graikijos, Babilono, Indijos, Kinijos, Egipto žynių laikus) kuomet buvo atliekami moksliškai panašius tyrinėjimai, bet mokslas pagal šiuolaikinį apibrėžimą gimė tik 16-17 amžiuje, Europos mokslinės revoliucijos metu, vakarų katalikų bažnyčioje.

Pirmoji mokslinė disciplina buvo astronomija. Beveik kartu su ja gimė mechanika. Pirmieji moksliniai metodai, kuriais naudojosi šios mokslo disciplinos buvo eksperimentavimo metodas ir fizikinių procesų matematinis modeliavimas. Būtent šie metodai atsiranda 16-17 amžiuje.

Dabar mes turime užduoti sau klausimą, kodėl šie mokslinai metodai gimsta būtent tuo metu ir būtent krikščioniškoje kultūroje? Kodėl jie negimė ankščiau? Kodėl jie neatsirado kitose kultūrose? Kurios ne mažiau galingos ir įtakingos. Kodėl indų matematika nepagimdė mokslinės astronomijos? Kodėl Babelio astronomai nesugebėjo sukurti mokslinės astronomijos?

Yra du atsakymai į šį klausimą. Vienas iš jų taip vadinamas Internalistinis mokslo istorijos modelis. Jis skelbia, kad mokslas vystosi todėl, kad žinios kaupiasi, kaupiasi stebėjimai ir kai tampa aišku, kad šie stebėjimai ir žinios nebeatitinka senesnių doktrinų, dogmų ir išvadų, jos tiesiog keičiamos. Mokslininkai atmeta senesnes dogmas ir sukuria naują paradigmą (teorinių nuostatų visumą). Būtent tai skelbia žymi T. Kuno mokslinių revoliucijų teorija.

Bet būtent Kuno teorija neveikia, kai tik mes pradedame kalbėti apie visų šiuolaikinių mokslų pradininkės – Astronomijos mokslo gimimo laikotarpį, 16-17 amžiuje. Kodėl ši teorija neveikia? Dėl dviejų priežasčių. Atsakykite sau, kokie tokie nauji stebėjimai susikaupė pas Europiečių astronomus gyvenusius tarp Ptolomėjaus ir Koperniko? Istorija nežino jokių naujų stebėjimų, kurie būtų tokie radikalūs ir priverstų atsisakyti Ptolemėjaus geocentrinės (žemė visatos centras) idėjos ir pereiti prie geleocentinės (saulė centras) Koperniko idėjos. Matote, šis klausimas yra labai svarbus, nes astronomija yra tokia mokslinė disciplina, kurioje bet kokie nauji stebėjimai įmanomi tik kardinaliai pasikeitus stebėjimo instrumentų kokybei. Kodėl, o gi todėl, kad regos jėga pas visus žmones yra apytiksliai vienoda. Mes negalime tiesiog imti ir pasakyti, kad pas Koperniką buvo tiesiog geresnė rega nei pas Ptolomėją. O pas Keplerį buvo dar geresnė rega nei pas Koperniką ir todėl Kepleris nuėjo dar toliau nei Kopernikas. (Beje įdomus pastebėjimas, astronomas Kepleris buvo beveik aklas, nes dėl akių ligos visi daiktai kuriuos jis matė dauginosi keliariopai).

Iš istorijos puikiai žinome, kad jokių naujų astronominių instrumentų, Koperniko laikais, ne buvo. Teleskopas atsirado tik po šimto metų nuo Koperniko geleocentristinės idėjos platinimo pradžios. Būtent dėl to, kad nebuvo jokio progreso naujuose stebėjimuose ir nebuvo jokių naujų instrumentų tiems stebėjimams atlikti, Kuno teorija dėl naujų stebėjimų ir susikaupusių žinių čia nepriimtina.

Dabartiniai „mokslininkai“ pasakoja pasakas, kad mokslas amžių amžiai kaupė informaciją ir todėl Ptolemėjo geocentristinė pasaulėžiūra pradėjo nebeatitikti mokslinių poreikių. Bet tai visiškas absurdas. Nes Ptolemėjo geocentristinė astronomija Europoje nebuvo žinoma iki pat Koperniko laikų. Tik 15 amžiuje, kai musulmonai užėmė Konstantinopolį ir iš jo pabėgo didžioji dalis rytų katalikų mąstytojų, tik tada jie atnešė į vakarus Platoną, Aristotelį, kitus antikos mąstytojus ir jų idėjas. Būtent pabėgėliai Graikai buvo tas postūmis, kuris pradėjo didžiąją atgimimo epochą Europoje. Tarp tų pabėgėlių buvo ir Nikėjos mitropolitas Visarionas, kurį Romos Popiežius labai gražiai priėmė ir suteikė jam kardinolo titulą. Būtent Visarionas atsivežė į Romą didžiulę biblioteką su senovės graikų rankraščiais. Tarp tų raštų buvo ir Ptolėmėjaus „Almagesta“, kuri iki to laiko visiškai nebuvo žinoma vakaruose. Visarionas paėmė sau į mokinius Regio Montaną, su kuriuo išvertė į Lotynų kalbą Ptolėmėjaus „Almagestą“. O Regio Montanas buvo Koperniko mokytojas. T.y. nebuvo laiko kuomet Ptolėmėjaus geocentristinis požiūris galėtų pasenti, arba būti kardinaliai išnagrinėtas. Būtent todėl Kūno teorija, kad žinios kaupėsi ir pagaliau atvedė prie mokslinės revoliucijos, nėra rimta ir motyvuota. Ji visiškai netinka šiuolaikinio mokslo gimimo laikotarpiui.

Yra kita mokslo vytimosi teorija, ji vadinasi ekstranalistinė. Pagal šią teoriją, mokslas yra kultūros dalis. Pagal šią teoriją pasikeitimai moksle įvyksta tada, kai kardinaliai pasikeičia kultūra kurioje tas mokslas gyvuoja. Klasikinis ekstranalistinis modelis tai Marksizmas, mokslinis materializmas. Ten numanoma, kad pasikeitimai kurie įvykta gamyboje (ekonomikoje) iššaukia pasikeitimus socialinėje struktūroje, tai savo ruožtu pakeičia kultūrą, ideologiją ir pagaliau visą mokslą. Todėl marksistai teigia, kad būtent 16-17 amžiuose gimstant buržuazijai įvyko poreikis naujoje kultūroje ir naujame moksliniame požiūryje. Būtent buržuazija reikalauja, kad atsirastų nauja pasaulio matymo idėja ir todėl geocentristinis pasaulio suvokimas buvo pakeistas geleocentristine visatos vizija. Lyg ir logiškas paaiškinimas, bet vėl gi jis tame laikotarpyje netinka, kadangi šios idėjos atsiradimo laikotarpiu, buvo didžiausias ekonominis nuosmukis visoje Europoje. Šį nuosmukį sąlygojo nesibaigiantys religiniai karai tarp katalikų ir protestantų. Antra. Žmonės kurie kūrė šiuolaikinį mokslą, visiškai nepriklausė buržuazijai, dar daugiau, šie žmonės giliai niekino visokius turginius krautuvininkus, nes mokslininkais buvo arba šventikai, arba kilmingieji bajorai. Be to, nėra jokių duomenų, kad gimstanti pramonininkų klasė būtų suinteresuota tuo, kad užsakyti kokį nors naują pasaulio suvokimo modelį.

Yra dar viena svarbi aplinkybė mokslo atsiradimui. Mokslininkas tam, kad tapti mokslininku turi kažkuo tikėti. Ta kultūra kurioje atsiranda mokslas turi suteikti mokslininkui pradinius duomenis, kuriais jis turi tikėti ir nuo kurių pradėti savo mokslinius tyrimus. Iš čia suprantama, kad visų pirma tam, jog tyrinėti aplinką, mokslininkas turi tikėti tuo, kad ši pasaulis egzistuoja. Nesijuokite. Tai ne taip akivaizdu kaip jūs galvojate. Daugelis autoritetingų pasaulio religijų tvirtina, kad pasaulio nėra, yra tik iliuzija kurioje mes gyvename. Budistai, Induistai ir t.t. aiškiai moko, kad visa kas aplink mus tai sapnas. Brachma mato sapną. Yra žinomas budistų pasakojimas: „Buda susitinka su drugeliu ir tuoj pat iškyla religinis klausimas, ar drugelis sapnuojasi Budai ar Buda sapnuojasi drugeliui.“

Būtent todėl nei Indų, nei Tibeto, nei Kiniečių, nei Afrikiečių kultūroje negalėjo gimti šiuolaikinis mokslas. Be to, tam, kad rastųsi sąlygos atsirasti šiuolaikiniam mokslui, mokslininkas ir jį užauginusi kultūra turi suvokti, kad mus supantis materialus pasaulis yra gėris (nors ir pažeistas). Nes jeigu sekti gnostikų (ankstyvosios krikščionybės sektos) pasaulėžiūrą, tai jie primygtinai mokė, kad visi kas randa pasaulį, randa lavoną. Viskas kas materialu, pagal juos, yra blogybė, todėl kas tyrinėja šiuos lavonus gali pretenduoti nebent į atstumtojo asinezatoriaus statusą. Be abejo tokioje pseudokrikščioniškoje kultūroje, mokslas taip pat negalėtų gimti.

Krikščionybėje gimęs mokslas, nuo pat pradžių gavo pagrindinį krikščionišką pasaulio suvokimo metodą, t.y. kad Dievas Kūrėjas ir Jo sukurta visata (gamta) tai nėra tas pats subjektas. Pagonims visas aplinkinis pasaulis yra dievas, dievai. Akmenys, medžiai, saulė vėjas ir pan.. Todėl jie jį garbina, o ne nagrinėja. Krikščionybėje jau senajame testamente pradžios knygoje aiškiai yra atskirtas Kūrėjas ir kūriniai. Kūriniai visi yra pajungti Kūrėjo iš anksto nustatytiems dėsniams.

Būtent todėl šiuolaikinis mokslas galėjo gimti tik Krikščioniškoje kultūroje.

Dabar pasiaiškinkime, kam gi buvo pagimdytas mokslas? Ar tai buvo netikėtas nėštumas ir Krikščioniška kultūra tiesiog nespėjo padaryti aborto, ar vis dėl to tai buvo lauktas kūrinys?

Atsakyti į šį klausimą kartu ir lengva ir sunku. Iškarto perspėju, kad toliau eis tik mano asmeninė nuomonė ir interpretaciją, jos nereikia painioti su oficialia bažnyčios pozicija.

Tai va, reikia suprasti, kad nors viduramžiais Kristaus bažnyčia buvo pasaulio valdyme, bet tuomet (kaip be je ir dabar) didžiajai daliai žmonių, jos mokymas buvo ir yra nepasiekiamas. Tai ne bažnyčios kaltė, tai sąlygoja klausytojų ribotumas ir pagoniškų prietarų galios. Prastuomenė dėl dvasinio aklumo tiesiog negalėjo (ir negali) išmanyti tų sudėtingų metafizinių procesų, kurie yra nematomi akimi. Išsklaidyti pagoniškų prietarų galią negalėjo (ir negali) jokie bažnytiniai pamokslai, nes juos tamsuoliai taip pat priėmė (ir priima) tik kaip dar vieną savo prietarų atmainą. Vienintelis dalykas kurio tamsuoliai besąlygiškai sekiodavo (ir sekioja), buvo išdidūs autoritetai. Norint sudaužyti tamsuolių prietarus, reikia jiems duoti autoritetą kuriuo jie besąlygiškai sektų ir kuris tuos prietarus paneigtų. Bet čia ir kyla didžiausia problema. Ką daryti bažnyčiai, kurios mokyme buvo nepajudinamas draudimas mokytojui tapti išdidžiu ir pasipūtusiu autoritetu? Išeitis buvo rasta, eksperimento būdu reikėjo pasinaudoti antikos laikų mokymų sistema (mokyklas ir universitetus), išdidžių ir pasipūtusių autoritetų-vedlių (profesūros) struktūra tam, kad svetimomis rankomis sunaikinti tamsuoliškus kaimiečių prietarus. Prisimenate Bulgakovo „Šuns širdį“? Ten profesorius Preobraženskis paimą valkataujantį apdriskusį šunį ir į jo smegenis įdeda žmogaus skydliaukę. Šuo pradeda panašėti į žmogų, o po kurio laiko Poligraf Poligrafovičius Šarikovas (toks tapo to šuns - žmogaus vardas) pradėjo pulti savo šeimininką kuris jį sukūrė.

Panašiai atsitiko ir su valkataujančiu antikos mokslu. Bažnyčia, kaip tas profesorius išoperavo šunį, išėmė tamsuoliškus prietarus, įdėjo jam mokslinius metodus ir supratimą, bet ... šuniška prigimtis padarė savo. Įgavęs naujas galimybes, patobulintas pagoniškas mokslas nuo pat savo gyvenimo pradžios pradėjo kasti šeimininkui (bažnyčiai) į ranką ir gręžtis į savo šunišką prigimtį – gamtos garbinimą.

Tai, kad nuo bažnyčios atsiskyręs mokslas toliau degraduoja ir kvailėja, galima suprasti jo iš skelbiamų tiesų, pav. visuotinio atšilimo (smegenų) teorijos. Nuo bažnyčios atskilusiam mokslui galioja Biblijos posakis „išmaudyta kiaulė vėl grįžta prie savo purvo, o šuo prie savo vėmalo“. Dabartinis mokslas vėl pradeda garbinti gamtą, akmenis, medžius vandenynus ir t.t.. Aišku tai daroma nauja forma ir posakiais, bet esmė yra ta pati – pagoniškas gamtos dievinimas. Pav. Posakiai „gamta motinėlė“, arba „visagalė gamta“ arba „gamta taip nusprendė, sugalvojo ir pan.“ Būtent todėl mokslo degradacijos viršūnėje gimė nauja mokslinė (pagoniška) ideologija – žalieji. Jie vardan dieviškai garbinamų varnalėšų, tarakonų ir varlių išsaugojimo yra pasiruošę naikinti žmones.

Be je, žodis “Pagonis” yra kilęs iš lot. paganus – kaimietiškas, valstietiškas (“pagus” – kaimas).

Moksle reikia atskirti fiziką ir metafiziką. Kol mokslas užsiėmė tuo, kam ir buvo sukurtas t.y. tamsių kaimiečių (pagonių) prietarų naikinimu, jis buvo naudingas ir prasmingas, kai tik jis nukreipė savo jėgas savo gimdytojos – Bažnyčios, niekinimo ir naikinimo linkme, jis pradėjo degraduoti. Čia suveikė Biblinė taisyklė: Gerbk savo tėvą ir motiną, kad ilgai gyventum žemėje, kurią Viešpats Dievas tau duoda. (Iš 20,12) Todėl jeigu mokslininkai pasirenka kelią keikti bažnyčią ir Kristaus mokymą, visi jų darbai atneš jiems tik prakeikimą o ne palaiminimą. Tuo tarpu, kai mokslininkai atgailaus dėl savo kvailumo ir netikėjimo, gręšis į savo tėvus (bažnyčią), jiems pradės veikti Biblinis palaiminimas visiem jų darbams.

Kristus duoda savo mokiniams privilegiją gauti geriausią atsakymą dėl iškilusios problemos sprendimo dabartinėmis sąlygomis, o atkilęs nuo bažnyčios ir lėtai degraduojantis mokslas duoda sistemas kurios jau ankščiau kažkieno buvo naudotos. Būtent todėl dabartinis mokslas spręsdamas iškylančias visuomenines problemas dar labiau viską suvelia ir sugadina.

Šiaip žvelgiant į ateitį, po CCCP ir materializmo bankroto, būtent rytų katalikų įtakoje esanti Rusija, turi labai didelį šansą sujungti tai kas vakariečių buvo išskirta, t.y. šiuolaikinis mokslas grįš į bažnyčios globą. Jei tai bus atlikta, galingesnės valstybės pasaulyje ne bus.


p.s. Ar šuo straipsniu aš agituoju visiškai nesimokyti ir atmesti viską kas aplink mus? Ne jokiais būdais. Mes turime sekti Dievo Žodį, o jis mus moko: „Viską ištirkite ir to kas gera laikykitės“.

Apie tai ko moko šiuolaikinis šarikovų mokslas, leisiu sau pavaizduoti lyriškai, eilėmis, o pabaigoje ištrauka iš karaliaus Dovydo psalmės apie Dievo Žodį:

Mokykis

Stebėk galimybes
Ir šanso laikykis
Sekiok laiminguosius
Karjerą darykis

Bandyk ką pasiūlo,
Ir griebk ką pasieksi,
Daryk ką tik nori,
Meluok jeigu reikia.

Gyvenimas vienas
Išsiurbk iš jo viską.
Kitus išnaudok
Kiek gali, negailėki.

Draugų neturėk,
O turėk interesus.
Visur siek naudos,
Ir atmesk tuos kas maišo.

Vaikai tai našta,
O žmona tik problemos.
Šeima kliuvinys,
O tėvai tai senienos.

Tai štai ką pasaulis tau kala kas dieną !!!
Jei šitokį credo esi išpažinęs,
Pabusk ir paklauski savęs degradatę:
Kur veda tave, štai tokie postulatai?


Karalius Dovydas psalmė:

Mačiau, kad tobulinausi dalykai yra riboti, tik įsakymas Tavo beribis.
Kaip aš myliu Tavo įstatymą, mąstau apie jį ištisą dieną.
Įsakymai Tavo padarė mane protingesnį už mano priešus, nes jie visuomet su manimi.
Daugiau suprantu už visus savo mokytojus, nes mąstau apie Tavo liudijimus.
Daugiau išmanau už senius, nes laikausi Tavo potvarkių.
Nuo bet kokio pikto kelio susilaikau, nes klausau Tavo žodžio.
(Psalmės 119,96-101)


Su broliška meilę
Esavičius