Primygtinai įtaigojamas aplinkinių žmonių, nutariau pasižiūrėti abi serijas „dokumentinio“ (geriau vadinti propagandinio) filmo „zeitgeist“.
Jau pati pradžia, kuri prifarširuota daugybės pigių ir įvairiose reklaminėse kompanijose nuvalkiotų įtaigos masėms technologijų, vos neprivertė išjungti šios banalybės, bet tam, kad susidaryti aiškų viso to filmo minties ir tikslinės siekiamybės vaizdą, priverčiau save jį pažiūrėti iki galo.
Nežinau, gal tiems kas negyveno CCCP‘re tas filmas ir atrodo esmingu paaiškinimu kaip išspręsti esamas bendrabūvio problemas, bet mums, gyvenusiems tame absurde, aišku kaip diena, kad tai yra tik bandymas reanimuoti bankrutavusią marksistinę materialistinę ideologiją, ją pateikiant naujame apvalkale. Ten dėstomas senas komunistines marksistines idėjas, gan apsukriai bandoma pateikti kaip „naujas“, įvelkant viską į „slaptos“ informacijos skelbimą ir „paslapčių“ atskleidimą, kas persisotinusiai, bet amžinai nepasitenkinančiai vartotojiškai visuomenei, yra būtinas masalas bandant prakišti kokį nors eilinį niekalą.
„Viskas kas naują, tai yra gerai pamiršta sena“. Tikiuosi, kad komunistinio gyvenimo „malonumų“, Lietuviai dar ne spėjo pamiršti.
Šiame filme vėl naudojamas senas sovietinis šūkis „Viską išspręs technologijos“. Technokratinis pasaulis, be finansų rinkos ir teisinės sistemos – utopija kurioje mes (Lietuviai) jau gyvenome. Ši utopija visiškai eliminuoją žmogų kaip individą, asmenybę ir vertybę. Sovietai nuo mokyklos laikų kalė savo valdomiems žmonėms, kad „Я это последняя буква в алфавите“, išvertus į Lietuvių kalbą - „aš“ tai paskutinė raidyno raidė (rusiška raidė Я (aš) yra pačiam Rusų raidyno gale).
Tai beveik nepridengtas bandymas atgaivinti naujos/senos politinės bendruomeninės sanklodos filosofinį pagrindą ir nevykusio komunistinio eksperimento agresyvi ir negudri propaganda, kuri sumanytojų manymu, turėtų paveikti labiausiai prasčiokiškas (liumpeiškas) žmonių grupes, bei sukelti revoliucines nuotaikas.
Tai, kad šis filmas yra materialistinės politinės sistemos propagandos sudedamoji dalis nurodo ir tai, kad filmui tyčia buvo suteikta persekiojamo ir draudžiamojo aureolė. Realybėje šis pigus, propagandinis, reklaminis niekalas yra išbarstytas visame pasaulyje ir milžiniškais kiekiais, po įvairius forumus ir tinklapius kaip nuodai. Žinant žmonių natūralų domėjimąsi viskuo kas yra draudžiama, tik taip galima pasiekti norimą masinį propagandinį efektą. Tai senas triukas.
Tam tikri žmonės, puikiai suvokė vieną pagrindinių principų politiniame bendruomeniniame gyvenime - „jei viena kartą įvyko revoliucija vardan to, kad pakeisti „seną“, „korumpuotą ir „netinkamą“ pasaulio valdymą, tai tos revoliucijos dabar kartosis pastoviai. Todėl kontroliuok jas ir naudokis jų vaisiais“.
Prisimenate posakį, kad „Revoliucijos daromos idealistų, o jų vaisiais naudojasi niekšai“, todėl šio propagandinio filmuko pabaigoje paaiškinama, ką propagandos paveiktasis turi daryti ir kur registruotis tam, kad tapti naujos sistemos sraigteliu. Pagal bendrą sumanymą, dabar tuntai nevykėlių ir šiaip gyvenimu nusivylusių idealistų, taps gerais ir beveik nemokamais įrankiais manipuliacijoms ir visuomenės nuomonės formavimui. Protingai manipuliuojant ir teikiant dozuotą informaciją, ta „idealistų“ visuma pati to nesuvokdama, ves viską link kritinės masės žmonių savivokoje. Tai toks savotiškas kontroliuojamas sprogimas tam, kad neišvengiama lavina nueitų ten kur jai numatyta.
p.s. Jei žiūrėsite šį filmą atkreipkite dėmesį į tai, kad jame yra minimumas informacijos, bet maksimumas propagandos ir įtaigos, masė besikeičiančių paveiksliukų tam, kad propaganda būtų įtaigesnė ir įtikinamesnė. Tai elementarus naujo produkto (politinio) reklaminis klipas. Manau tik visiški mulkiai gali pasiduoti tokiai propagandai, bet žiūrint į sparčiai makdonaldėjančią mūsų visuomene, nenustebsiu jei šis filmas paveiks daugelį.
Esavičius
2010 m. vasario 28 d., sekmadienis
2010 m. vasario 27 d., šeštadienis
Nieko nauja po saule
Tiesiog įdomu stebėti kaip pasaulyje viskas apsisuka ir grįžta tai kas jau buvo seniau.
Biblija mums pateikia Senąją ir Naująją Sandoras tarp Dievo ir žmonių. Senosios Sandoros sekėjai susiskaldė ir atsirado Jeruzalės ir Samarijos tikėjimo keliai. Iki mūsų laikų išliko abidvi Senosios Sandoros kelių išpažinėjų bendruomenės. Jeruzalės kelio sekėjų bendruomenė – Judaizmas, su visomis savo atšakomis yra gausiausias ir žinomiausias, o iš Samarijos tikėjimo kelio yra likusi tik kelių tūkstančių žmonių Karaimų bendruomenė (Beje pusė jų gyvena Lietuvoje aplink Trakus).
Naujosios Sandoros (Krikščionybės) sekėjai taip pat susiskaldė ir atskilusi nuo senosios Katalikų bažnyčios atsirado protestantiškų bendruomenių kakofonija, kuri toliau skaldosi ir po truputį, bet nenumaldomai veda savo tautas prie senosios Samarijos katastrofos slenksčio. Priminsiu, kad Samarija pirmoji buvo užkariauta ir ištremta, vėliau žlugo ir Jeruzalė.
Pažvelkite į Biblijos Senojo Testamento pranašo Jeremijo žodžius kalbėtus apie Senosios Sandoros bendruomenes ir pabandykite pritaikyti tuos pačius žodžius Katalikų bažnyčiai (atitinkančiai senosios sandoros Jeruzalės sekėjus) ir protestantiškų bendruomenių visumai (atitinkančios senosios sandoros Samarijos atskilėlius):
Tarp Samarijos (protestantų) pranašų mačiau kvailystę: jie pranašavo Baalio vardu ir klaidino mano tautą, Izraelį. Tarp Jeruzalės (katalikų) pranašų mačiau baisių dalykų: svetimavimą ir melagystę. Jie padrąsina piktadarius, kad jie nenusigręžtų nuo savo nedorybių. Visi yra kaip Sodomos ir Gomoros gyventojai. Todėl kareivijų Viešpats taip sako apie pranašus: 'Aš juos valgydinsiu metėlėmis ir girdysiu karčiu vandeniu, nes nuo Jeruzalės pranašų bedievystė pasklido visoje šalyje' Taip sako Viešpats: 'Neklausykite pranašų, jums pranašaujančių. Jie tik mulkina jus, kalbėdami prasimanytus regėjimus, o ne tai, kas ateina iš Viešpaties. Jie sako tiems, kurie niekina mane: 'Taip kalba Viešpats: 'Jūs turėsite ramybę', ir kiekvienam, kuris seka savo širdies užgaidas sako: 'Jums neatsitiks nieko pikto' '. Kas buvo Viešpaties pasitarime, kas Jį matė ir girdėjo Jo žodį? Kas klausėsi Jo žodžio ir Jį išgirdo? Ateina Viešpaties pykčio audra, viesulas užgrius ant nedorėlių galvų. (Jer 23,13 - 19)
Žiūrint į dabartinių bažnyčių pasaulietinį kelią, viskas yra vienas prie vieno kaip buvo ir su Senosios Sandoros surinkimu. Judama link to pačio kas buvo nutikę Jeruzalei ir Samarijai. Jei imti Senąjį testamentą ir skaityti naujosios Kristaus bažnyčios istorijos kontekste, tikėjimo kelio išpažinėjų istorija kartojasi tais pačiais etapais. Barako Huseino Obamos atėjimas į valdžią didžiausioje ir galingiausioje krikščioniškoje šalyje, tai tik vienas iš nenumaldomai artėjančios tragedijos ženklų. Jei stebėti Senojo testamento bendruomenių žlugimo chronologiją, Nabuchodnosaras (musulmonai) pirmąsias sutvarkys ir asimiliuos būtent protestantiškas šalis. Kiek ilgiau išsilaikys katalikiškų (vakarų ir rytų katalikybės) įtakoje esančios šalys, bet ir jų likimas yra nulemtas.
Skaitant Bibliją aišku, kad vienintelis dalykas kuris galėtų išgelbėti (gal greičiau atitolinti) nuo sunaikinimo, tai visuotinė atgaila, panaši į tą kuri išgelbėjo Ninevę, kai jos žmonės išgirdo Jonos pranašavimą ir visuotinai atgailavo. Na bet matant dabartinių tikėjimo mokytojų diegiamą visuotinį nepajudinamo teisumo (išgelbėjimo neatšaukiamumo) laikymosi propagavimą ir pasaulietinį išdidumą (naujose bažnyčiose net ant kelių niekas nebesiklaupia) tikėtis, kad įvyks prabudimas atgailai, neverta.
p.s. Bet kuriuo atveju manau, kad greitu metu mes pamatysime Biblijos Apreiškimo knygoje išpranašauto šėtono ženklo (666 pinigų ženklas) dėjimą žmonėms ant rankos arba ant kaktos, be kurių žmonės negalės nei pirkti nei parduoti. Kodėl aš tai teigiu, nes dabar visuotinai naudojamos kreditinės ir debetinės kortelės nepasiteisino, dėl jų neteisėto naudojimo kasmet bankai patiria kelių milijardinius nuostolius, apie tai kalba visa žiniasklaida. Todėl natūralu, jog mamonos (pinigų dievo) tarnai neatsisakys tokios viliojančios perspektyvos paženklinti kiekvieną mokantį už prekes ir paslaugas tam, kad mokėjimo tikrumas ir unikalumas būtų neabejotinas. Taip pat natūralu, kad unikalusis specialus ženklas bus dedamas ant kūno (patogiausia ant rankos arba kaktos) tam, kad jis visuomet būtų su mokėtoju neatskiriamai ir niekas kitas negalėtų juo pasinaudoti (be je, kai kur vakaruose tokie kreditiniai poodiniai čipai jau yra naudojami)?
Mok 8,17 aš pamačiau visus Dievo darbus ir supratau, kad žmogus negali suvokti, kas vyksta po saule. Kaip žmogus besistengtų tyrinėdamas, jis nesuvoks to; net išmintingasis, kuris tariasi žinąs, to nesupras.
Vladimiras Troščenka
Biblija mums pateikia Senąją ir Naująją Sandoras tarp Dievo ir žmonių. Senosios Sandoros sekėjai susiskaldė ir atsirado Jeruzalės ir Samarijos tikėjimo keliai. Iki mūsų laikų išliko abidvi Senosios Sandoros kelių išpažinėjų bendruomenės. Jeruzalės kelio sekėjų bendruomenė – Judaizmas, su visomis savo atšakomis yra gausiausias ir žinomiausias, o iš Samarijos tikėjimo kelio yra likusi tik kelių tūkstančių žmonių Karaimų bendruomenė (Beje pusė jų gyvena Lietuvoje aplink Trakus).
Naujosios Sandoros (Krikščionybės) sekėjai taip pat susiskaldė ir atskilusi nuo senosios Katalikų bažnyčios atsirado protestantiškų bendruomenių kakofonija, kuri toliau skaldosi ir po truputį, bet nenumaldomai veda savo tautas prie senosios Samarijos katastrofos slenksčio. Priminsiu, kad Samarija pirmoji buvo užkariauta ir ištremta, vėliau žlugo ir Jeruzalė.
Pažvelkite į Biblijos Senojo Testamento pranašo Jeremijo žodžius kalbėtus apie Senosios Sandoros bendruomenes ir pabandykite pritaikyti tuos pačius žodžius Katalikų bažnyčiai (atitinkančiai senosios sandoros Jeruzalės sekėjus) ir protestantiškų bendruomenių visumai (atitinkančios senosios sandoros Samarijos atskilėlius):
Tarp Samarijos (protestantų) pranašų mačiau kvailystę: jie pranašavo Baalio vardu ir klaidino mano tautą, Izraelį. Tarp Jeruzalės (katalikų) pranašų mačiau baisių dalykų: svetimavimą ir melagystę. Jie padrąsina piktadarius, kad jie nenusigręžtų nuo savo nedorybių. Visi yra kaip Sodomos ir Gomoros gyventojai. Todėl kareivijų Viešpats taip sako apie pranašus: 'Aš juos valgydinsiu metėlėmis ir girdysiu karčiu vandeniu, nes nuo Jeruzalės pranašų bedievystė pasklido visoje šalyje' Taip sako Viešpats: 'Neklausykite pranašų, jums pranašaujančių. Jie tik mulkina jus, kalbėdami prasimanytus regėjimus, o ne tai, kas ateina iš Viešpaties. Jie sako tiems, kurie niekina mane: 'Taip kalba Viešpats: 'Jūs turėsite ramybę', ir kiekvienam, kuris seka savo širdies užgaidas sako: 'Jums neatsitiks nieko pikto' '. Kas buvo Viešpaties pasitarime, kas Jį matė ir girdėjo Jo žodį? Kas klausėsi Jo žodžio ir Jį išgirdo? Ateina Viešpaties pykčio audra, viesulas užgrius ant nedorėlių galvų. (Jer 23,13 - 19)
Žiūrint į dabartinių bažnyčių pasaulietinį kelią, viskas yra vienas prie vieno kaip buvo ir su Senosios Sandoros surinkimu. Judama link to pačio kas buvo nutikę Jeruzalei ir Samarijai. Jei imti Senąjį testamentą ir skaityti naujosios Kristaus bažnyčios istorijos kontekste, tikėjimo kelio išpažinėjų istorija kartojasi tais pačiais etapais. Barako Huseino Obamos atėjimas į valdžią didžiausioje ir galingiausioje krikščioniškoje šalyje, tai tik vienas iš nenumaldomai artėjančios tragedijos ženklų. Jei stebėti Senojo testamento bendruomenių žlugimo chronologiją, Nabuchodnosaras (musulmonai) pirmąsias sutvarkys ir asimiliuos būtent protestantiškas šalis. Kiek ilgiau išsilaikys katalikiškų (vakarų ir rytų katalikybės) įtakoje esančios šalys, bet ir jų likimas yra nulemtas.
Skaitant Bibliją aišku, kad vienintelis dalykas kuris galėtų išgelbėti (gal greičiau atitolinti) nuo sunaikinimo, tai visuotinė atgaila, panaši į tą kuri išgelbėjo Ninevę, kai jos žmonės išgirdo Jonos pranašavimą ir visuotinai atgailavo. Na bet matant dabartinių tikėjimo mokytojų diegiamą visuotinį nepajudinamo teisumo (išgelbėjimo neatšaukiamumo) laikymosi propagavimą ir pasaulietinį išdidumą (naujose bažnyčiose net ant kelių niekas nebesiklaupia) tikėtis, kad įvyks prabudimas atgailai, neverta.
p.s. Bet kuriuo atveju manau, kad greitu metu mes pamatysime Biblijos Apreiškimo knygoje išpranašauto šėtono ženklo (666 pinigų ženklas) dėjimą žmonėms ant rankos arba ant kaktos, be kurių žmonės negalės nei pirkti nei parduoti. Kodėl aš tai teigiu, nes dabar visuotinai naudojamos kreditinės ir debetinės kortelės nepasiteisino, dėl jų neteisėto naudojimo kasmet bankai patiria kelių milijardinius nuostolius, apie tai kalba visa žiniasklaida. Todėl natūralu, jog mamonos (pinigų dievo) tarnai neatsisakys tokios viliojančios perspektyvos paženklinti kiekvieną mokantį už prekes ir paslaugas tam, kad mokėjimo tikrumas ir unikalumas būtų neabejotinas. Taip pat natūralu, kad unikalusis specialus ženklas bus dedamas ant kūno (patogiausia ant rankos arba kaktos) tam, kad jis visuomet būtų su mokėtoju neatskiriamai ir niekas kitas negalėtų juo pasinaudoti (be je, kai kur vakaruose tokie kreditiniai poodiniai čipai jau yra naudojami)?
Mok 8,17 aš pamačiau visus Dievo darbus ir supratau, kad žmogus negali suvokti, kas vyksta po saule. Kaip žmogus besistengtų tyrinėdamas, jis nesuvoks to; net išmintingasis, kuris tariasi žinąs, to nesupras.
Vladimiras Troščenka
Мимолетная любовь
душа летит на крыльях счастья,
к тебе одной в мой дом родной.
радость были смех нещастя,
разгонит в миг на век долой.
и я вернусь к тебе с любовью,
в твою заботу окунусь,
и твоё ласковое тело,
прижму заждавшейся рукой,
и снова полная свобода,
общения моего с тобой,
соединившая нас вместе,
и вновь соединит с тобой.
так было раньше, и так будет,
жить без тебя я не хочу,
тебя всегда любить я буду,
с любовью в сердце и умру.
Esavičius
к тебе одной в мой дом родной.
радость были смех нещастя,
разгонит в миг на век долой.
и я вернусь к тебе с любовью,
в твою заботу окунусь,
и твоё ласковое тело,
прижму заждавшейся рукой,
и снова полная свобода,
общения моего с тобой,
соединившая нас вместе,
и вновь соединит с тобой.
так было раньше, и так будет,
жить без тебя я не хочу,
тебя всегда любить я буду,
с любовью в сердце и умру.
Esavičius
2010 m. vasario 26 d., penktadienis
Išmintis
Kaip apibūdint išmintį, žmogau?
Su kuo sulygint ją?
Ir kaip ją apibrėžt?
Kokia spalva ją piešt?
Į kokią formą ją įpraust?
Kaip nusakyti ją?
Apčiuopt, suuost, paliest,
Ar nors akies kraštu ją pamatyt?
Visi mes žinom apie ją,
Visur daug kalbam ir ją minim,
Taip pat labai mes ja didžiuojamės
Ir siekiam jos,
Bet ar mes žinom kas tai?
„O išmintis“, „tik išmintim“, „per išmintį“ ir „išmintyje“,
Kur nepasuksi tik su ja, per ją ir tik joje gyvenimas ridenas.
Kai tik už jos ribų išeinam, gyvenimas sugriūna.
Joje mes gimstam, ir joje gyvenam,
Joje mes mirštam ir toliau gyvenam.
Kas ji tokia, kur ją surast?
Kaip ją suprast, kaip jos išmokt?
Iš kur jos gaut, nupirkt, arba pavogt?
Juk ji brangesnė už bet ką šiame pasaulį.
Joje ramybė, džiaugsmas, turtai.
Jei išmintis tavį, daugiau tau nieko ir nereikia.
Ji viską padarys ir sutvarkys, parūpins ir išspręs.
Bet išmintis, kaip ir bet kas šiame pasaulyje, yra tikra ir ne tikra.
Ir jas sunku atskirt.
Tai kur gi ji yra,
Ta nuostabi, tyra, nepakartojama, didinga ir slapta
- tikroji išmintis?
Senoliai sakė: geriausiai paslėptas dalykas, būna dedamas viešai.
Todėl vagis ieškodamas vertybės,
Išknis visas įmanomas slaptas vietas,
Bet jam neskirto daikto jis ne ras.
Ją ras tik tie kam skirta, tik tie kas ieško su sudužusia širdim,
Tik tie kas moka būti kaip vaikai,
Ir nuolankiai priimti tai, kas dedama viešai.
Nesiknisant ir nerakinėjant giliausias ir saugiausias,
bet visiškai tuščias ir nenaudingas slėptuves.
Mano sūnau, įsidėmėk, kad knygų rašymui nebus galo,
O daug besigilindamas į jas nuvarginsi kūną.
Paklausykime, kokią galima padaryti išvadą:
Bijok Dievo ir vykdyk Jo įsakymus,
Nes tai yra viskas kiekvienam žmogui.
Nes Dievas teis visus darbus ir visus paslėptus dalykus - gerus ir blogus.
Esavičius
Su kuo sulygint ją?
Ir kaip ją apibrėžt?
Kokia spalva ją piešt?
Į kokią formą ją įpraust?
Kaip nusakyti ją?
Apčiuopt, suuost, paliest,
Ar nors akies kraštu ją pamatyt?
Visi mes žinom apie ją,
Visur daug kalbam ir ją minim,
Taip pat labai mes ja didžiuojamės
Ir siekiam jos,
Bet ar mes žinom kas tai?
„O išmintis“, „tik išmintim“, „per išmintį“ ir „išmintyje“,
Kur nepasuksi tik su ja, per ją ir tik joje gyvenimas ridenas.
Kai tik už jos ribų išeinam, gyvenimas sugriūna.
Joje mes gimstam, ir joje gyvenam,
Joje mes mirštam ir toliau gyvenam.
Kas ji tokia, kur ją surast?
Kaip ją suprast, kaip jos išmokt?
Iš kur jos gaut, nupirkt, arba pavogt?
Juk ji brangesnė už bet ką šiame pasaulį.
Joje ramybė, džiaugsmas, turtai.
Jei išmintis tavį, daugiau tau nieko ir nereikia.
Ji viską padarys ir sutvarkys, parūpins ir išspręs.
Bet išmintis, kaip ir bet kas šiame pasaulyje, yra tikra ir ne tikra.
Ir jas sunku atskirt.
Tai kur gi ji yra,
Ta nuostabi, tyra, nepakartojama, didinga ir slapta
- tikroji išmintis?
Senoliai sakė: geriausiai paslėptas dalykas, būna dedamas viešai.
Todėl vagis ieškodamas vertybės,
Išknis visas įmanomas slaptas vietas,
Bet jam neskirto daikto jis ne ras.
Ją ras tik tie kam skirta, tik tie kas ieško su sudužusia širdim,
Tik tie kas moka būti kaip vaikai,
Ir nuolankiai priimti tai, kas dedama viešai.
Nesiknisant ir nerakinėjant giliausias ir saugiausias,
bet visiškai tuščias ir nenaudingas slėptuves.
Mano sūnau, įsidėmėk, kad knygų rašymui nebus galo,
O daug besigilindamas į jas nuvarginsi kūną.
Paklausykime, kokią galima padaryti išvadą:
Bijok Dievo ir vykdyk Jo įsakymus,
Nes tai yra viskas kiekvienam žmogui.
Nes Dievas teis visus darbus ir visus paslėptus dalykus - gerus ir blogus.
Esavičius
Kas būtų jeigu būtų. Šv. Brunono auka.
Šiaip yra neišmintinga spėlioti, o kas būtų jeigu būtų, bet šiandien susimąsčiau, o kas būtų jei Lietuvos karalius Netimeras būtų apgynęs savo krikštytoją Brunona Kverfurtietį? Manau, kad žvelgiant į istoriją galima gan užtikrintai spėti, kad šiandien nebūtu tokiu saliu kaip Lenkija, Baltarusija, Ukraina, Latvija, Rusija ir Vokietija (na gal ir dar kelių arba keliolikos kitų). Būtu galinga ir didele krikščioniška misionieriška (nešanti šviesa tautoms sėdinčioms tamsoje) Lietuva.
Kristus perspėjo: „Kas ne su manimi, tas prieš mane, ir kas su manimi nerenka, tas barsto'. (Mt 12,30). Tai nėra grasinimas, tai fakto konstatavimas, panašiai kaip pav. perspėti žmogų stovinti ant bedugnes krašto, kad jeigu neliksi su manimi čia, o žengsi i bedugne žūsi. Aišku kvailys pasakys "mokys mane čia kiekvienas, aš turiu savo unikalų kelią juo ir žengiu. Nusispjaus i perspėjimą ir žengęs "savo unikaliu keliu" i bedugne neabejotinai žus.
Manykite kaip norite, bet Biblija ir istorija mus moko, kad jei žmogus atmeta Dievą, jis pats pasirenka savo kelia ir tada nėra ko kaltinti kitus dėl savo nesėkmių, kritimų ir žlugimų.
Kuo baigėsi mūsų valstybei Viešpaties palaimos atmetimas, mes matome puikiai. Vietoj to, kad būtume galingi, turtingi ir sėkmingi su Dievo malone, mes išbarstėme beveik viską ką turėjome ir toliau spėriai žengiam "savo unikaliu keliu" pastoviai papuldami į svetimų tautų priklausomybę ir priespaudą.
p.s. Ačiū Dievui, kad Jis neatstumia amžiams ir mūsų nuodėmės negali panaikinti Jo ištikimybės. Jei mūsų tauta pagaliau atmes tuštybes ir kvailystes kuriose kapanojasi ir visa širdimi gręšis į Jėzų Kristų, tuomet viskas labai greitai pasikeis. Biblija mus moko, kad: Viešpats numarina ir atgaivina, nuveda į mirusiųjų buveinę ir vėl išlaisvina. Viešpats padaro beturtį ir turtingą. Jis pažemina ir išaukština. Jis pakelia iš dulkių vargdienį, iš sąšlavų duobės iškelia vargšą; juos pasodina greta kunigaikščių ir leidžia paveldėti jiems šlovės sostą. Viešpačiui priklauso žemės pamatai, ant jų Jis pastatė pasaulį. Savo šventųjų kojas Jis palaikys, o nedorėliai nutils tamsoje. Nė vienas nelaimės savo jėga. (1 Sam 2,6-29)
Esavičius
Kristus perspėjo: „Kas ne su manimi, tas prieš mane, ir kas su manimi nerenka, tas barsto'. (Mt 12,30). Tai nėra grasinimas, tai fakto konstatavimas, panašiai kaip pav. perspėti žmogų stovinti ant bedugnes krašto, kad jeigu neliksi su manimi čia, o žengsi i bedugne žūsi. Aišku kvailys pasakys "mokys mane čia kiekvienas, aš turiu savo unikalų kelią juo ir žengiu. Nusispjaus i perspėjimą ir žengęs "savo unikaliu keliu" i bedugne neabejotinai žus.
Manykite kaip norite, bet Biblija ir istorija mus moko, kad jei žmogus atmeta Dievą, jis pats pasirenka savo kelia ir tada nėra ko kaltinti kitus dėl savo nesėkmių, kritimų ir žlugimų.
Kuo baigėsi mūsų valstybei Viešpaties palaimos atmetimas, mes matome puikiai. Vietoj to, kad būtume galingi, turtingi ir sėkmingi su Dievo malone, mes išbarstėme beveik viską ką turėjome ir toliau spėriai žengiam "savo unikaliu keliu" pastoviai papuldami į svetimų tautų priklausomybę ir priespaudą.
p.s. Ačiū Dievui, kad Jis neatstumia amžiams ir mūsų nuodėmės negali panaikinti Jo ištikimybės. Jei mūsų tauta pagaliau atmes tuštybes ir kvailystes kuriose kapanojasi ir visa širdimi gręšis į Jėzų Kristų, tuomet viskas labai greitai pasikeis. Biblija mus moko, kad: Viešpats numarina ir atgaivina, nuveda į mirusiųjų buveinę ir vėl išlaisvina. Viešpats padaro beturtį ir turtingą. Jis pažemina ir išaukština. Jis pakelia iš dulkių vargdienį, iš sąšlavų duobės iškelia vargšą; juos pasodina greta kunigaikščių ir leidžia paveldėti jiems šlovės sostą. Viešpačiui priklauso žemės pamatai, ant jų Jis pastatė pasaulį. Savo šventųjų kojas Jis palaikys, o nedorėliai nutils tamsoje. Nė vienas nelaimės savo jėga. (1 Sam 2,6-29)
Esavičius
2010 m. vasario 25 d., ketvirtadienis
Kas yra tiesa?
Kažkada naktį sėdėjau visas piktas, nepatenkintas, suirzęs ir nemėgstantis viso pasaulio. Mąsčiau apie tai, kad kaip bepasuksi mus supanti pasauli, jis vis vien ritasi i bedugne. Senoliai sakydavo, "gerais norais grystas kelias i pragarą". Jie buvo teisus. Dažnai yra taip, kad bandydamas daryti gera tu tik pakenki, o bandydamas tvarkyti save ir mus supančią bendruomenę tik viska suveli. Dažnas žmogus, gerais norais vedinas, pasidaužo kiek laiko, po to nurimsta ir filosofiškai pasako "toks gyvenimas ir jo nepakeisi" arba "aš jau nebegaliu kautis tegu tai daro jaunesni". Pasakęs tai, jis prisitaiko prie tuo metu bendruomenėje dominuojančio požiūrio, kuri priima kaip neišvengiama gyvenimo tiesa.
Matydamas tai apinkinių gyvenime aš nutariau nenurimti ir vis dėl to surasti tikrą, nekintamą, amžiną tiesą ir supratimą, kurių galėčiau laikytis neatsitraukiamai.
Tyrinėjant aplinkinius žmones, jų įvairius požiūrius ir gyvenimo supratimą priėjau išvados, kad neteisių žmonių nėra, kiekvienas turi savo tiesa, o tos tiesos dydis arba tiksliau pasakius tiesos apimtis, priklauso tik nuo tos tiesos nešiotojo ar jų grupes įtakos ir valios, bei argumentacijos. Argumentacijos, kuri turi buti nukreipta visu pirma i save, nes savo veiksmu teisingumu žmogus turi visu pirma įsitikinti pats, tam, kad vėliau galėtu įtikinti ir kitus.
Bet įsitikinimas savo tiesa tai dar nėra tiesa. Daug kartu matėm gerus norus ir neva teisingus sprendimus, kurie atnešė tik kančias ir nusivylimą tiems kas tos tiesos laikėsi. Todėl visu pirma reikia išsiaiškinti kas tai yra tiesa, kur jos ieškoti, kas apie ja žino.
Skaitant įvairius pamastymus, man labai įstrigo Šv. Augustino posakis, kad tiesos pažinimo yra tik du budai. Pirmas būdas, kai ieškai tiesos pažinimo pats. Nusimuši alkūnes ir kelius iki krauju, trini akmenis, krenti ir keliesi. Antras būdas, kai kas nors, kuris turi tiesos pažinimą, ta pažinimą perduoda tave mokydamas.
Šv. Augustinas sake, kad antras būdas yra daug lengvesnis ir paprastesnis, nes nereikia pačiam savo jėgomis nieko daryti, tereikia priimti tai ką duoda mokytojas. Bet čia pat Augustinas perspėjo, kad mokytojas mokiniui perduos tik tiek pažinimo kiek manys, kad mokinys yra vertas žinoti, be to jis perduos tiesos pažinimą kartu su savo asmeniu subjektyviu vertinimu. T.y., kuo daugiau mokytoju, per šimtmečius mokymo iki mūsų ateina tik pažinimo ir tiesos padrikai išdėliotos sudedamosios dalys, kurios yra perėjusios per daugelio mokytoju vidų ir perteikiamos su jų subjektyvaus matymo priemaišomis. Realybėje tai jau nebėra tiesos pažinimas, tai kažkoks žinių ir subjektyvių vertinimų surogatas. Galima beveik tiksliai konstatuoti, kad mūsų universitetuose gaunamos žinios yra tik tiesos pažinimo atšvaitai, labai tolimi nuo tikrosios tiesos.
Tuo tarpu pirma tiesos pažinimo būdą, Augustinas įvertino kaip pati tikriausia, nes kuomet viska išbandai pats, nusimuši alkūnes ir kelius, sutrini akmenis, tiesos pažinimą gauni betarpiškai ir gauni lygai tiek kiek tikrai pats esi vertas ir tai yra tikroji tiesa, neatmiežta svetimu supratimu.
Nutariau ieškoti pats. Daužytis ir bandyti aiškinantis viską savo kailiu.
Apsidaužiau gyvenime pakankamai, daug ką išbandžiau, įsitikinau ir surinkau jūrą praktinės/empirinės informacijos. Kelis kartus jau beveik buvau įsitikinęs, kad štai ji tiesa ir išmintis čia pat, bet susipažinęs su tom tiesom betarpiškai pamačiau, kad visa tai yra tik grupes žmonių lokalines tiesos, nieko bendra neturinčios su visa apimančia, amžinąją ir nekintama etalonine tiesa, nuo kurios eina visos kitos tiesos. Visos tos mano tyrinėtos tiesos, yra tik blankūs tikrosios vertybes (tiesos ir išminties) atšvaitai.
Be abejo prieš ieškant tiesos pažinimo, kilo pagrįstas klausimas "kur gi tos tiesos galima ieškoti"? Atsakymas aiškus, kad tik ten kur žmones išdėsto mintis raštu. Perskaičiau kalną knygų, išklausiau marias pamastymu, vizijų ir samprotavimu ir galiu ranka prie širdies padėjęs pasakyti, kad ir kiek be skaitytum viskas nublanksta prieš vieną vienintelę Knygą, kurią perskaitęs, tu tikrai nebegali atsitokėti nuo prieštaringų jausmų. Ji pakeičia visa gyvenimą ir apverčia supratimą. Šia Knyga gali skaityti nuo pradžios iki pabaigos daug kartu ir kiekviena karta Ji tave stebins savo naujumu ir gyliu, kuris atsiveria ne iš karto. Aš kalbu apie Biblija.
Man buvo 17 metu, kai pirma karta Ja paėmiau i rankas. Iki šiol (o man jau per trisdešimt) aš Ja perskaičiau daugeli kartu, nuo Mozes penkiaknyges iki Jono apreiškimo knygos.
Nėra nei vienos knygos pasaulyje kuri prilygtu Biblijai savo amžiumi, apimtimi, tiražu ir pagaliau vertimu skaičiumi. Paėmus Lietuviškai išverstą Biblija, tu gali nuvykti į bet kurį pasaulio kraštą ir be jokiu problemų susikalbėsi su ten esančiais žmonėmis (nors tai butu ir naujosios Gvinėjos papuasai), nes pasaulyje nėra tokio užkampio, kuriame ne būtų skaitančių ir tyrinėjančių Biblija. Per kelis tūkstantmečius, šios Knygos turinys ir esme visiškai nepakito. Pradedant pirmuoju senojo testamento vertimu i graiku kalba vadinamu Septuaginta (Ši vertimą Izraelio karalius įsake padaryti 70 - čiai savo išminčių (iš čia ir pavadinimas Septuaginta) ir baigiant dabartiniais, beveik keliais šimtais kalbu ir dialektų išverstais, milijoniniais tiražais spausdinamais, Biblijos egzemplioriais. Tūkstančiais metu kaupta išmintis, jos esme ir prasme visuose šiuose vertimuose yra identiška.
Tai, kad Biblijoje užrašyta išmintis veikia aš įsitikinau savo gyvenime. Kaip buti turtingu, sėkmingu, manipuliuoti žmonėmis ir jų grupėmis, daryti įtaka, turėti valdžią, visa tai yra surašyta Biblijoje (aišku reikia mokėti skaityti nes daugelis "žiūrėdami nematys ir klausydami neišgirs"). Tai yra tikrai galinga išminties ir supratimo knyga, bet ...... netgi ir mokant skaityti Biblija ir turint Jos duodama išmintį, tu vis vien negali buti tikras, kad esi teisus ir, kad turi tiesos pažinimą.
Manipuliuoti biblinėmis žiniomis ir žaisti su nežinančiais žmogeliukai kaip su aklais kačiukais yra malonu (grynai žmogiškai arba tiksliau gyvuliškai). Tavo priešininkai net nenujausdami daro tai ką tu esi jiems numatęs. Dažnai išmanantys Biblinę išmintį tas manipuliacijas atlieka vien tik tam, kad pasitikrinti tam tikras teorijas lyg žaisdami iš dyko buvimo.
Bet manipuliacija vertybinėmis žiniomis ir jų teikiama jėga tai tikrai nėra tiesa ir tiesos pažinimas. Tai visiškai neduoda tikro dvasinio, šviesaus, esminio pasitenkinimo, tai tik gyvuliška lyderiavimo ir valdžios aistra, nieko neturinti bendro su tiesa. Tai nesuteikia jokios dvasines ramybės.
Saliamonas sake - Tuštybių tuštybė viskas yra tuštybė. Apaštalas Paulius Dvasios įkvėptas skelbė:
"Ir jei turiu pranašavimo dovaną ir suprantu visas paslaptis, ir turiu visą pažinimą; jei turiu visą tikėjimą, kad galiu kalnus perkelti, tačiau neturiu meilės, esu niekas. Ir jei išdalinu vargšams pamaitinti visa, ką turiu, ir jeigu atiduodu savo kūną sudeginti, bet neturiu meilės, - man nėra iš to jokios naudos. Meilė kantri ir maloni, meilė nepavydi; meilė nesigiria ir neišpuiksta. Ji nesielgia nepadoriai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, nemąsto piktai,
nesidžiaugia neteisybe, džiaugiasi tiesa; visa pakenčia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria. Meilė niekada nesibaigia. Baigsis pranašystės, paliaus kalbos, išnyks pažinimas, nes mes žinome iš dalies ir mes pranašaujame iš dalies. Bet kai ateis tobulumas, tai, kas iš dalies, pasibaigs. Kai buvau vaikas, kalbėjau kaip vaikas, supratau kaip vaikas, mąsčiau kaip vaikas, bet tapęs vyru, palikau tai, kas vaikiška. Dabar mes matome kaip per stiklą, miglotai, bet tada - veidas į veidą. Dabar žinau iš dalies, bet tada pažinsiu, kaip ir pats esu pažintas Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė - šis trejetas, bet didžiausia iš jų yra meilė.“
Meile - štai kur atsakymas ir raktas į tiesos pažinimą. Tu gali turėti viską ir suprasti viską, bet jei neturi meiles viskas, visi tavo įsigijimai, pažinimas ir gero siekimas yra tik tušti sproginėjantys įvairiaspalviai burbulai. Meile savo artimui. Ne veidmainiška, ne gašli, ne siekianti sau naudos, o tikra meile žmogui, kuris yra šalia tavęs, štai kur yra atsakymas ir paieškų logiška išvestinė. Mūsų bendruomene (visos Lietuvos) taip paskendo tarpusavio pjautynėse, savo mažų lokalių tiesų įrodinėjime ir vienas kito juodinime, kad mes ir negalime buti laimingi ir sėkmingi, nes patys save pastoviai prakeikiame ir skandiname purve. Tik meilė vienas kitam, turi jėgą mus padaryti sėkmingais ir laimingais.
p.s. Be je, meile taip pat tuštybe, jeigu joje nėra svarbiausio – Jėzaus Kristaus, nes tik Jame yra visi atsakymai ir tik Jis yra Biblijos esmė prasmė ir visuma, todėl tik Jis Pats gali duoti tikra supratimą, atverti akis ir protą į tai kas skelbiama Šv. Rašte. Be Kristaus mes visada “Žiūrėdami nematysite ir klausydami negirdėsite”, be Kristaus nėra ir tikros meilės artimui. Nes tik per meilę Dievui, gali turėti tikrą ir vaisingą meilę žmogui.
Su broliška meile
Esavičius
Matydamas tai apinkinių gyvenime aš nutariau nenurimti ir vis dėl to surasti tikrą, nekintamą, amžiną tiesą ir supratimą, kurių galėčiau laikytis neatsitraukiamai.
Tyrinėjant aplinkinius žmones, jų įvairius požiūrius ir gyvenimo supratimą priėjau išvados, kad neteisių žmonių nėra, kiekvienas turi savo tiesa, o tos tiesos dydis arba tiksliau pasakius tiesos apimtis, priklauso tik nuo tos tiesos nešiotojo ar jų grupes įtakos ir valios, bei argumentacijos. Argumentacijos, kuri turi buti nukreipta visu pirma i save, nes savo veiksmu teisingumu žmogus turi visu pirma įsitikinti pats, tam, kad vėliau galėtu įtikinti ir kitus.
Bet įsitikinimas savo tiesa tai dar nėra tiesa. Daug kartu matėm gerus norus ir neva teisingus sprendimus, kurie atnešė tik kančias ir nusivylimą tiems kas tos tiesos laikėsi. Todėl visu pirma reikia išsiaiškinti kas tai yra tiesa, kur jos ieškoti, kas apie ja žino.
Skaitant įvairius pamastymus, man labai įstrigo Šv. Augustino posakis, kad tiesos pažinimo yra tik du budai. Pirmas būdas, kai ieškai tiesos pažinimo pats. Nusimuši alkūnes ir kelius iki krauju, trini akmenis, krenti ir keliesi. Antras būdas, kai kas nors, kuris turi tiesos pažinimą, ta pažinimą perduoda tave mokydamas.
Šv. Augustinas sake, kad antras būdas yra daug lengvesnis ir paprastesnis, nes nereikia pačiam savo jėgomis nieko daryti, tereikia priimti tai ką duoda mokytojas. Bet čia pat Augustinas perspėjo, kad mokytojas mokiniui perduos tik tiek pažinimo kiek manys, kad mokinys yra vertas žinoti, be to jis perduos tiesos pažinimą kartu su savo asmeniu subjektyviu vertinimu. T.y., kuo daugiau mokytoju, per šimtmečius mokymo iki mūsų ateina tik pažinimo ir tiesos padrikai išdėliotos sudedamosios dalys, kurios yra perėjusios per daugelio mokytoju vidų ir perteikiamos su jų subjektyvaus matymo priemaišomis. Realybėje tai jau nebėra tiesos pažinimas, tai kažkoks žinių ir subjektyvių vertinimų surogatas. Galima beveik tiksliai konstatuoti, kad mūsų universitetuose gaunamos žinios yra tik tiesos pažinimo atšvaitai, labai tolimi nuo tikrosios tiesos.
Tuo tarpu pirma tiesos pažinimo būdą, Augustinas įvertino kaip pati tikriausia, nes kuomet viska išbandai pats, nusimuši alkūnes ir kelius, sutrini akmenis, tiesos pažinimą gauni betarpiškai ir gauni lygai tiek kiek tikrai pats esi vertas ir tai yra tikroji tiesa, neatmiežta svetimu supratimu.
Nutariau ieškoti pats. Daužytis ir bandyti aiškinantis viską savo kailiu.
Apsidaužiau gyvenime pakankamai, daug ką išbandžiau, įsitikinau ir surinkau jūrą praktinės/empirinės informacijos. Kelis kartus jau beveik buvau įsitikinęs, kad štai ji tiesa ir išmintis čia pat, bet susipažinęs su tom tiesom betarpiškai pamačiau, kad visa tai yra tik grupes žmonių lokalines tiesos, nieko bendra neturinčios su visa apimančia, amžinąją ir nekintama etalonine tiesa, nuo kurios eina visos kitos tiesos. Visos tos mano tyrinėtos tiesos, yra tik blankūs tikrosios vertybes (tiesos ir išminties) atšvaitai.
Be abejo prieš ieškant tiesos pažinimo, kilo pagrįstas klausimas "kur gi tos tiesos galima ieškoti"? Atsakymas aiškus, kad tik ten kur žmones išdėsto mintis raštu. Perskaičiau kalną knygų, išklausiau marias pamastymu, vizijų ir samprotavimu ir galiu ranka prie širdies padėjęs pasakyti, kad ir kiek be skaitytum viskas nublanksta prieš vieną vienintelę Knygą, kurią perskaitęs, tu tikrai nebegali atsitokėti nuo prieštaringų jausmų. Ji pakeičia visa gyvenimą ir apverčia supratimą. Šia Knyga gali skaityti nuo pradžios iki pabaigos daug kartu ir kiekviena karta Ji tave stebins savo naujumu ir gyliu, kuris atsiveria ne iš karto. Aš kalbu apie Biblija.
Man buvo 17 metu, kai pirma karta Ja paėmiau i rankas. Iki šiol (o man jau per trisdešimt) aš Ja perskaičiau daugeli kartu, nuo Mozes penkiaknyges iki Jono apreiškimo knygos.
Nėra nei vienos knygos pasaulyje kuri prilygtu Biblijai savo amžiumi, apimtimi, tiražu ir pagaliau vertimu skaičiumi. Paėmus Lietuviškai išverstą Biblija, tu gali nuvykti į bet kurį pasaulio kraštą ir be jokiu problemų susikalbėsi su ten esančiais žmonėmis (nors tai butu ir naujosios Gvinėjos papuasai), nes pasaulyje nėra tokio užkampio, kuriame ne būtų skaitančių ir tyrinėjančių Biblija. Per kelis tūkstantmečius, šios Knygos turinys ir esme visiškai nepakito. Pradedant pirmuoju senojo testamento vertimu i graiku kalba vadinamu Septuaginta (Ši vertimą Izraelio karalius įsake padaryti 70 - čiai savo išminčių (iš čia ir pavadinimas Septuaginta) ir baigiant dabartiniais, beveik keliais šimtais kalbu ir dialektų išverstais, milijoniniais tiražais spausdinamais, Biblijos egzemplioriais. Tūkstančiais metu kaupta išmintis, jos esme ir prasme visuose šiuose vertimuose yra identiška.
Tai, kad Biblijoje užrašyta išmintis veikia aš įsitikinau savo gyvenime. Kaip buti turtingu, sėkmingu, manipuliuoti žmonėmis ir jų grupėmis, daryti įtaka, turėti valdžią, visa tai yra surašyta Biblijoje (aišku reikia mokėti skaityti nes daugelis "žiūrėdami nematys ir klausydami neišgirs"). Tai yra tikrai galinga išminties ir supratimo knyga, bet ...... netgi ir mokant skaityti Biblija ir turint Jos duodama išmintį, tu vis vien negali buti tikras, kad esi teisus ir, kad turi tiesos pažinimą.
Manipuliuoti biblinėmis žiniomis ir žaisti su nežinančiais žmogeliukai kaip su aklais kačiukais yra malonu (grynai žmogiškai arba tiksliau gyvuliškai). Tavo priešininkai net nenujausdami daro tai ką tu esi jiems numatęs. Dažnai išmanantys Biblinę išmintį tas manipuliacijas atlieka vien tik tam, kad pasitikrinti tam tikras teorijas lyg žaisdami iš dyko buvimo.
Bet manipuliacija vertybinėmis žiniomis ir jų teikiama jėga tai tikrai nėra tiesa ir tiesos pažinimas. Tai visiškai neduoda tikro dvasinio, šviesaus, esminio pasitenkinimo, tai tik gyvuliška lyderiavimo ir valdžios aistra, nieko neturinti bendro su tiesa. Tai nesuteikia jokios dvasines ramybės.
Saliamonas sake - Tuštybių tuštybė viskas yra tuštybė. Apaštalas Paulius Dvasios įkvėptas skelbė:
"Ir jei turiu pranašavimo dovaną ir suprantu visas paslaptis, ir turiu visą pažinimą; jei turiu visą tikėjimą, kad galiu kalnus perkelti, tačiau neturiu meilės, esu niekas. Ir jei išdalinu vargšams pamaitinti visa, ką turiu, ir jeigu atiduodu savo kūną sudeginti, bet neturiu meilės, - man nėra iš to jokios naudos. Meilė kantri ir maloni, meilė nepavydi; meilė nesigiria ir neišpuiksta. Ji nesielgia nepadoriai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, nemąsto piktai,
nesidžiaugia neteisybe, džiaugiasi tiesa; visa pakenčia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria. Meilė niekada nesibaigia. Baigsis pranašystės, paliaus kalbos, išnyks pažinimas, nes mes žinome iš dalies ir mes pranašaujame iš dalies. Bet kai ateis tobulumas, tai, kas iš dalies, pasibaigs. Kai buvau vaikas, kalbėjau kaip vaikas, supratau kaip vaikas, mąsčiau kaip vaikas, bet tapęs vyru, palikau tai, kas vaikiška. Dabar mes matome kaip per stiklą, miglotai, bet tada - veidas į veidą. Dabar žinau iš dalies, bet tada pažinsiu, kaip ir pats esu pažintas Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė - šis trejetas, bet didžiausia iš jų yra meilė.“
Meile - štai kur atsakymas ir raktas į tiesos pažinimą. Tu gali turėti viską ir suprasti viską, bet jei neturi meiles viskas, visi tavo įsigijimai, pažinimas ir gero siekimas yra tik tušti sproginėjantys įvairiaspalviai burbulai. Meile savo artimui. Ne veidmainiška, ne gašli, ne siekianti sau naudos, o tikra meile žmogui, kuris yra šalia tavęs, štai kur yra atsakymas ir paieškų logiška išvestinė. Mūsų bendruomene (visos Lietuvos) taip paskendo tarpusavio pjautynėse, savo mažų lokalių tiesų įrodinėjime ir vienas kito juodinime, kad mes ir negalime buti laimingi ir sėkmingi, nes patys save pastoviai prakeikiame ir skandiname purve. Tik meilė vienas kitam, turi jėgą mus padaryti sėkmingais ir laimingais.
p.s. Be je, meile taip pat tuštybe, jeigu joje nėra svarbiausio – Jėzaus Kristaus, nes tik Jame yra visi atsakymai ir tik Jis yra Biblijos esmė prasmė ir visuma, todėl tik Jis Pats gali duoti tikra supratimą, atverti akis ir protą į tai kas skelbiama Šv. Rašte. Be Kristaus mes visada “Žiūrėdami nematysite ir klausydami negirdėsite”, be Kristaus nėra ir tikros meilės artimui. Nes tik per meilę Dievui, gali turėti tikrą ir vaisingą meilę žmogui.
Su broliška meile
Esavičius
2010 m. vasario 24 d., trečiadienis
Tikinčiojo ir skeptiko diskusija
Nėščios motinos pilve kalbasi du kūdikiai. Vienas iš jų tikintis, o kitas skeptikas.
Kūdikis skeptikas: Tu tiki, kad yra gyvenimas po gimdymo?
Tikintysis kūdikis: Be abejo tikiu. Manau, kad kiekvienam turinčiam bent puse smegenų turi būti aišku, kad gyvenimas po gimdymo tęsiasi. Mes čia esame tik tam, kad subręstume ir taptume pakankamai tvirti tam, kad gyventi savo tikrą gyvenimą po gimdymo.
Kūdikis skeptikas: Bet tai visiška nesąmonė, jokio gyvenimo po gimdymo būti ne gali. Ar tu pavyzdžiui galėtum sau įsivaizduoti kaip tas gyvenimas turėtų atrodyti.
Tikintysis kūdikis: Na aš nežinau visų detalių, bet aš tvirtai tikiu, kad ten bus daugiau šviesos ir, kad mes turbūt galėsime patys vaikščioti, valgyti savo burnomis ir pan.
Kūdikis skeptikas: Kokias kvailystes tu čia mali. Tiesa sako, kad tikintieji visiški bepročiai. Juk tai paneigia visas mūsų empirines patirtis. Mes juk maitinamės per bambagyslę. Tu tik pagalvok, jei nutrūks bambagyslė nebeliks ir gyvenimo. Todėl naudokis viskuo ką tau duoda bambagyslė, stenkis iš jos iščiulpti visus syvus, nesvarbu kas bus paskiau.
Tikintysis kūdikis: Aš esu įsitikinęs, kad viskas bus kitaip, o bambagyslė tikrai nėra visas gyvenimas.
Kūdikis skeptikas: koks vis dėl to tu kvailys, juk iš ten dar nieks ne grįžo, todėl visiems yra aišku, kad nėra jokio gyvenimo po gimdymo. Ir bendrai, gyvenimas yra tiesiog bjauri tamsybė, apsižvalgyk aplinkui ir pamatysi, kad čia nieko gero nėra.
Tikintysis kūdikis: Žinai, aš tiksliai nepasakysiu, kas bus ten po gimdymo, bet tvirtai tikiu, kad mes pamatysime mamą ir jį mumis pasirūpins.
Kūdikis skeptikas: Mamą? Tu tiki, kad yra mama? Cha, ir kur gi ji yra, gal man parodysi ir įrodysi jos egzistavimą?
Tikintysis kūdikis: Ji visur aplink mus, mes joje esame ir jos dėka judame ir gyvename. Be jos mes tiesiog negalėtume egzistuoti.
Kūdikis skeptikas: Visiškai nemokslinė, tamsuolio žmogaus fantazija. Aš asmeniškai nemačiau jokios mamos, todėl yra aišku, kad jos tiesiog nėra. Visokie silpni žmogeliai sau prisigalvojo mamą todėl, kad bijo mirties.
Tikintysis kūdikis: Aš su tavimi nesutinku. Juk kada viskas nutyla, galima išgirsti kaip ji dainuoja, kaip ji glosto mūsų pasaulį. Aš tvirtai tikiu, kad mūsų tikras gyvenimas prasidės tik po gimdymo
Kūdikis skeptikas: Tu tiki, kad yra gyvenimas po gimdymo?
Tikintysis kūdikis: Be abejo tikiu. Manau, kad kiekvienam turinčiam bent puse smegenų turi būti aišku, kad gyvenimas po gimdymo tęsiasi. Mes čia esame tik tam, kad subręstume ir taptume pakankamai tvirti tam, kad gyventi savo tikrą gyvenimą po gimdymo.
Kūdikis skeptikas: Bet tai visiška nesąmonė, jokio gyvenimo po gimdymo būti ne gali. Ar tu pavyzdžiui galėtum sau įsivaizduoti kaip tas gyvenimas turėtų atrodyti.
Tikintysis kūdikis: Na aš nežinau visų detalių, bet aš tvirtai tikiu, kad ten bus daugiau šviesos ir, kad mes turbūt galėsime patys vaikščioti, valgyti savo burnomis ir pan.
Kūdikis skeptikas: Kokias kvailystes tu čia mali. Tiesa sako, kad tikintieji visiški bepročiai. Juk tai paneigia visas mūsų empirines patirtis. Mes juk maitinamės per bambagyslę. Tu tik pagalvok, jei nutrūks bambagyslė nebeliks ir gyvenimo. Todėl naudokis viskuo ką tau duoda bambagyslė, stenkis iš jos iščiulpti visus syvus, nesvarbu kas bus paskiau.
Tikintysis kūdikis: Aš esu įsitikinęs, kad viskas bus kitaip, o bambagyslė tikrai nėra visas gyvenimas.
Kūdikis skeptikas: koks vis dėl to tu kvailys, juk iš ten dar nieks ne grįžo, todėl visiems yra aišku, kad nėra jokio gyvenimo po gimdymo. Ir bendrai, gyvenimas yra tiesiog bjauri tamsybė, apsižvalgyk aplinkui ir pamatysi, kad čia nieko gero nėra.
Tikintysis kūdikis: Žinai, aš tiksliai nepasakysiu, kas bus ten po gimdymo, bet tvirtai tikiu, kad mes pamatysime mamą ir jį mumis pasirūpins.
Kūdikis skeptikas: Mamą? Tu tiki, kad yra mama? Cha, ir kur gi ji yra, gal man parodysi ir įrodysi jos egzistavimą?
Tikintysis kūdikis: Ji visur aplink mus, mes joje esame ir jos dėka judame ir gyvename. Be jos mes tiesiog negalėtume egzistuoti.
Kūdikis skeptikas: Visiškai nemokslinė, tamsuolio žmogaus fantazija. Aš asmeniškai nemačiau jokios mamos, todėl yra aišku, kad jos tiesiog nėra. Visokie silpni žmogeliai sau prisigalvojo mamą todėl, kad bijo mirties.
Tikintysis kūdikis: Aš su tavimi nesutinku. Juk kada viskas nutyla, galima išgirsti kaip ji dainuoja, kaip ji glosto mūsų pasaulį. Aš tvirtai tikiu, kad mūsų tikras gyvenimas prasidės tik po gimdymo
2010 m. vasario 23 d., antradienis
Tolerancijos ir pakantumo metai
2050 metai. Lietuvos Respublikos Seime švenčiami tolerancijos ir pakantumo metai, iškilmingas posėdis:
Seimo pranešimas
Lietuva, titaniškomis mūsų teisėsaugos pastangomis, jau pagaliau išsprendė visas problemas su pakantumu ir tolerancija visuomenėje.
Beliko nedidele netolerantiškų ir nepakantumu pasižyminčiu žmogeliu grupė, užsispyrusiai kažkodėl besivadinanti tauta - Lietuviais, jie kategoriškai atsisako vadintis išdidžiu vardu "europietis". Ši maža, pasibjaurėtinų žmogelių grupė, yra aptverta rezervate netoli Balbieriškio. Jie savo netolerancija kitu tautybių žmonėms pareiškia per tai, kad užsispyrusiai atsisako nebevartoti tos bjaurios Lietuviu kalbos. Jie yra tiek nepakantus kitos seksualines orientacijos žmonėms, kad vis dar ekstremistiškai gyvena šeimose, kuriose santuoka yra paremta vyro ir moters sąjungos pagrindu. Jie atsisako geranoriškai atiduoti vaikus i gėjų, induistų, neopagonių ir musulmonu tolerancijos mokyklas, kuri jie galėtu laisvai nuspręsti savo seksualine ir religine priklausomybe. Todėl vaiku geroves labui nuspręsta atiminėti iš jų visus esamus ir gimsiančius vaikus, idant jie nežalotu jų savo netolerantiškais ir nepakančiais požiūriais. Jų moterys nenešioja parandžos, tokiu būdu netolerantiškai įžeisdamos musulmonių jausmus. Jų vyrai nedaro apipjaustymo, tokiu būdu netolerantiškai rodydami nepagarba dominuojančiai musulmonų bendruomenei. Jie vis dar kalba, kad vagystė tai nuodėmė, tokiu būdu paniekindami Romų tautinį identitetą sudarančius tradicinius verslus.
Kadangi beliko tik maža, šios pasibjaurėtinos netolerantiškos ir nepakančios sektos grupele, be to iš jų yra atimti vaikai, esame įsitikinę, kad didžioji tolerancijos ir pakantumo era greitai nebebus bjaurojama šių žmogeliu egzistavimu.
Iškilmingą pranešima pasirašo, Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkas muftijus ibn abdula muchamedovicius.
Esavičius
Seimo pranešimas
Lietuva, titaniškomis mūsų teisėsaugos pastangomis, jau pagaliau išsprendė visas problemas su pakantumu ir tolerancija visuomenėje.
Beliko nedidele netolerantiškų ir nepakantumu pasižyminčiu žmogeliu grupė, užsispyrusiai kažkodėl besivadinanti tauta - Lietuviais, jie kategoriškai atsisako vadintis išdidžiu vardu "europietis". Ši maža, pasibjaurėtinų žmogelių grupė, yra aptverta rezervate netoli Balbieriškio. Jie savo netolerancija kitu tautybių žmonėms pareiškia per tai, kad užsispyrusiai atsisako nebevartoti tos bjaurios Lietuviu kalbos. Jie yra tiek nepakantus kitos seksualines orientacijos žmonėms, kad vis dar ekstremistiškai gyvena šeimose, kuriose santuoka yra paremta vyro ir moters sąjungos pagrindu. Jie atsisako geranoriškai atiduoti vaikus i gėjų, induistų, neopagonių ir musulmonu tolerancijos mokyklas, kuri jie galėtu laisvai nuspręsti savo seksualine ir religine priklausomybe. Todėl vaiku geroves labui nuspręsta atiminėti iš jų visus esamus ir gimsiančius vaikus, idant jie nežalotu jų savo netolerantiškais ir nepakančiais požiūriais. Jų moterys nenešioja parandžos, tokiu būdu netolerantiškai įžeisdamos musulmonių jausmus. Jų vyrai nedaro apipjaustymo, tokiu būdu netolerantiškai rodydami nepagarba dominuojančiai musulmonų bendruomenei. Jie vis dar kalba, kad vagystė tai nuodėmė, tokiu būdu paniekindami Romų tautinį identitetą sudarančius tradicinius verslus.
Kadangi beliko tik maža, šios pasibjaurėtinos netolerantiškos ir nepakančios sektos grupele, be to iš jų yra atimti vaikai, esame įsitikinę, kad didžioji tolerancijos ir pakantumo era greitai nebebus bjaurojama šių žmogeliu egzistavimu.
Iškilmingą pranešima pasirašo, Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkas muftijus ibn abdula muchamedovicius.
Esavičius
2010 m. vasario 22 d., pirmadienis
Kristaus karys
Viešpaties pranašas Elijas verkė ir meldėsi Dievui, sakydamas: 'Aš buvau labai uolus dėl Viešpaties, kareivijų Dievo, nes izraelitai sulaužė Tavo sandorą, išgriovė Tavo aukurus ir išžudė Tavo pranašus. Aš vienas likau, ir jie ieško mano gyvybės'.
Į tai Visagalis Dievas jam atsakė:
....... Aš pasilikau Izraelyje septynis tūkstančius, kurie nesulenkė kelių prieš Baalį ir nebučiavo jo'. (1 Kar 19,18)
Įdomu, kokiam pasaulietiniam surinkimui priklausė tie 7000 nesulenkusių kelių, kai žmogiškiems priesakams pasidavę paleistuvavo visi oficialūs, mokyti ir respektabilūs bažnyčios tarnautojai, mokytojai ir ganytojai? Kokias katedras, bažnyčias, sinagogas, kavutės gėrimo klubus ar dainavimo būrelius jie lankė?
Biblija apie tai nieko nesako, ji tik pažymi, kad ištikimieji tiesiog buvo tuo metu, kai visa oficiali Izraelio religinė vadovybė nusekė paskui pinigų dievą baalį.
Biblija moko, kad tie kas sekame Kristumi, tampame Jo kariais ir kovojame dvasinę kovą visą laiką kol esame šioje žemėje.
Kur yra tikro Kristaus kario karo laukas ir mūšio vieta?
Kristus savo kariams yra pasakęs: „O Aš jums sakau: nesipriešinkite piktam, bet, jei kas tave muštų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą. Jei kas nori su tavimi bylinėtis ir paimti tavo tuniką, atiduok jam ir apsiaustą. Jei kas verstų tave nueiti mylią, nueik su juo dvi. Prašančiam duok ir nuo norinčio iš tavęs pasiskolinti nenusigręžk. Jūs girdėjote, jog buvo pasakyta: 'Mylėk savo artimą' ir nekęsk savo priešo. O Aš jums sakau: mylėkite savo priešus, laiminkite jus keikiančius, darykite gera tiems, kurie nekenčia jūsų, ir melskitės už savo skriaudėjus ir persekiotojus, kad būtumėte vaikai savo Tėvo, kuris danguje; Jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų. Jei mylite tuos, kurie jus myli, kokį gi atlygį turite? Argi taip nesielgia ir muitininkai? Ir jeigu sveikinate tik savo brolius, kuo gi viršijate kitus? Argi to nedaro ir muitininkai? Taigi būkite tobuli, kaip ir jūsų Tėvas, kuris danguje, yra tobulas' . (Mt 5,39-48)
Pranašui Jeremijui, Viešpats pasakė: " ....Štai Aš įdėjau savo žodžius į tavo lūpas. Šiandien paskyriau tave virš tautų ir karalysčių rauti, griauti, nuversti, naikinti, statyti ir sodinti'..... (Jer 1,9-10)
Tik tas kas gyvena ne žmogiška išmintimi, o Dievo Žodžiu, tik tas yra tarp tų nesulenkusių kelių prieš pinigų dievą. Tik tokį karį Kristus yra pavadines draugu ir broliu, tik tą žmogų Dievas paskiria virš tautų ir karalysčių rauti, griauti, nuversti, naikinti, statyti ir sodinti.
Kristaus kario jėga ne masiškume, ne pasaulietiškuose ginkluose, ne jėgoje ir ne žmogiškoje išmintyje. Jo jėga Dievo Žodyje. Apie tai kalba Karalius Dovydas: "Mačiau, kad tobuliausi dalykai yra riboti, tik įsakymas Tavo beribis. Kaip aš myliu Tavo įstatymą, mąstau apie jį ištisą dieną. Įsakymai Tavo padarė mane protingesnį už mano priešus, nes jie visuomet su manimi. Daugiau suprantu už visus savo mokytojus, nes mąstau apie Tavo liudijimus. Daugiau išmanau už senius, nes laikausi Tavo potvarkių." (Ps 119,96-100)
Kristaus karys, mano brolis Paulius yra pasakęs „Nors mes gyvename kūne, kovojame ne pagal kūną. Mūsų kovos ginklai ne kūniški, bet galingi Dieve griauti tvirtoves. Jais mes nugalime samprotavimus ir bet kokią puikybę, kuri sukyla prieš Dievo pažinimą, ir paimame nelaisvėn kiekvieną mintį, kad paklustų Kristui, esame pasiruošę nubausti kiekvieną neklusnumą, kai tik jūsų klusnumas taps tobulas (2 Kor 10,3-6)..... Dievo žodis yra gyvas ir veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki pat sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų, ir teisia širdies mintis bei sumanymus. (Žyd 4,12)
Mes, Kristaus kariai, turime įsikibę laikytis Dievo Žodžio ir viską tikrinti Jo šviesoje, nes Biblija mus moko, kad ..... Kreipkitės į įstatymą ir liudijimą. Jeigu jie taip nesako, nėra juose šviesos. (Iz 8,20)
Ir visada prisiminkite, kad tie kas nuklydę nuo tiesos kelio, atsidurs mirusiųjų susirinkime. (Pat 21,16)
Atgailaukite ir gręžkitės į Dievą kol dar ne vėlu ir Kristaus klausykite labiau negu žmonių.
Su broliška meile
Esavičius
Į tai Visagalis Dievas jam atsakė:
....... Aš pasilikau Izraelyje septynis tūkstančius, kurie nesulenkė kelių prieš Baalį ir nebučiavo jo'. (1 Kar 19,18)
Įdomu, kokiam pasaulietiniam surinkimui priklausė tie 7000 nesulenkusių kelių, kai žmogiškiems priesakams pasidavę paleistuvavo visi oficialūs, mokyti ir respektabilūs bažnyčios tarnautojai, mokytojai ir ganytojai? Kokias katedras, bažnyčias, sinagogas, kavutės gėrimo klubus ar dainavimo būrelius jie lankė?
Biblija apie tai nieko nesako, ji tik pažymi, kad ištikimieji tiesiog buvo tuo metu, kai visa oficiali Izraelio religinė vadovybė nusekė paskui pinigų dievą baalį.
Biblija moko, kad tie kas sekame Kristumi, tampame Jo kariais ir kovojame dvasinę kovą visą laiką kol esame šioje žemėje.
Kur yra tikro Kristaus kario karo laukas ir mūšio vieta?
Kristus savo kariams yra pasakęs: „O Aš jums sakau: nesipriešinkite piktam, bet, jei kas tave muštų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą. Jei kas nori su tavimi bylinėtis ir paimti tavo tuniką, atiduok jam ir apsiaustą. Jei kas verstų tave nueiti mylią, nueik su juo dvi. Prašančiam duok ir nuo norinčio iš tavęs pasiskolinti nenusigręžk. Jūs girdėjote, jog buvo pasakyta: 'Mylėk savo artimą' ir nekęsk savo priešo. O Aš jums sakau: mylėkite savo priešus, laiminkite jus keikiančius, darykite gera tiems, kurie nekenčia jūsų, ir melskitės už savo skriaudėjus ir persekiotojus, kad būtumėte vaikai savo Tėvo, kuris danguje; Jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų. Jei mylite tuos, kurie jus myli, kokį gi atlygį turite? Argi taip nesielgia ir muitininkai? Ir jeigu sveikinate tik savo brolius, kuo gi viršijate kitus? Argi to nedaro ir muitininkai? Taigi būkite tobuli, kaip ir jūsų Tėvas, kuris danguje, yra tobulas' . (Mt 5,39-48)
Pranašui Jeremijui, Viešpats pasakė: " ....Štai Aš įdėjau savo žodžius į tavo lūpas. Šiandien paskyriau tave virš tautų ir karalysčių rauti, griauti, nuversti, naikinti, statyti ir sodinti'..... (Jer 1,9-10)
Tik tas kas gyvena ne žmogiška išmintimi, o Dievo Žodžiu, tik tas yra tarp tų nesulenkusių kelių prieš pinigų dievą. Tik tokį karį Kristus yra pavadines draugu ir broliu, tik tą žmogų Dievas paskiria virš tautų ir karalysčių rauti, griauti, nuversti, naikinti, statyti ir sodinti.
Kristaus kario jėga ne masiškume, ne pasaulietiškuose ginkluose, ne jėgoje ir ne žmogiškoje išmintyje. Jo jėga Dievo Žodyje. Apie tai kalba Karalius Dovydas: "Mačiau, kad tobuliausi dalykai yra riboti, tik įsakymas Tavo beribis. Kaip aš myliu Tavo įstatymą, mąstau apie jį ištisą dieną. Įsakymai Tavo padarė mane protingesnį už mano priešus, nes jie visuomet su manimi. Daugiau suprantu už visus savo mokytojus, nes mąstau apie Tavo liudijimus. Daugiau išmanau už senius, nes laikausi Tavo potvarkių." (Ps 119,96-100)
Kristaus karys, mano brolis Paulius yra pasakęs „Nors mes gyvename kūne, kovojame ne pagal kūną. Mūsų kovos ginklai ne kūniški, bet galingi Dieve griauti tvirtoves. Jais mes nugalime samprotavimus ir bet kokią puikybę, kuri sukyla prieš Dievo pažinimą, ir paimame nelaisvėn kiekvieną mintį, kad paklustų Kristui, esame pasiruošę nubausti kiekvieną neklusnumą, kai tik jūsų klusnumas taps tobulas (2 Kor 10,3-6)..... Dievo žodis yra gyvas ir veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki pat sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų, ir teisia širdies mintis bei sumanymus. (Žyd 4,12)
Mes, Kristaus kariai, turime įsikibę laikytis Dievo Žodžio ir viską tikrinti Jo šviesoje, nes Biblija mus moko, kad ..... Kreipkitės į įstatymą ir liudijimą. Jeigu jie taip nesako, nėra juose šviesos. (Iz 8,20)
Ir visada prisiminkite, kad tie kas nuklydę nuo tiesos kelio, atsidurs mirusiųjų susirinkime. (Pat 21,16)
Atgailaukite ir gręžkitės į Dievą kol dar ne vėlu ir Kristaus klausykite labiau negu žmonių.
Su broliška meile
Esavičius
Vieta
Mes esam ten, kur turim būt.
Kur mus kažkas, čionai pastatė.
Ir reikalingi mes tik čia
Ir reikalauja mūsų šičia.
Mes esam tie kas turim būt.
Mes mokam tą, ką reik mokėti.
Mes būsim čia, ne kur kitur.
Ir mes matysim, tai ką turim.
Mes esam čia, o jie tenai.
Aplink pažvelgus, viskas vietoj.
Būk čia ramus ir nesistenk,
Patekt kitur, ne savo vieton.
Ramu tylu, tiktai nekrust.
Ir nebandyk, kažką pakeist.
Esi čionai ir būk ramus.
Tenai tavęs tikrai nereikia.
Tik nesistenk ir negalvok.
Ramiai tūnok ir nesvajok.
Čia šilta tau, ko dar norėt?
Esi žemai, na tai ir kas?
Čionai esi tu pastatytas.
Stovėjo čia tavo tėvai.
Stovėk ir tu ir būk laimingas.
Tu džiaukis tuo ką tu turi.
Ir nebandyk kažko pasiekt.
Ką duos paimk ir nesvajok,
Paimti to, kas nepriklauso.
Ir nebandyk kažko sukurt.
Kažko ko kitas nesupranta.
Kažko kas būtų taip svarbu,
Ir kas sugriautų šitą tvarką.
Žinok tik vieną didžią tiesą:
Kaip jau yra, taip ir gerai.
Ir nebandyk pradėt mąstyt.
Ar tai gerai, ar negerai?
Ar reikalingas tu tik ten,
Kur tas kažkas tave pastatė.
Ar naudingiausias tu tik čia?
O ne kitur, aukštesnei vietoj.
Tik pamąstyk ir nebijok.
Neišsigąsk ir pasvajok.
Tik ten kur baigiasi riba,
Riba už „čia“ ir prieš „toli“.
Tik ten yra tikra tiesa,
Tik tau pačiam ir tik savy,
Pavyks atskleisti šitą tiesą.
Esavičius
Kur mus kažkas, čionai pastatė.
Ir reikalingi mes tik čia
Ir reikalauja mūsų šičia.
Mes esam tie kas turim būt.
Mes mokam tą, ką reik mokėti.
Mes būsim čia, ne kur kitur.
Ir mes matysim, tai ką turim.
Mes esam čia, o jie tenai.
Aplink pažvelgus, viskas vietoj.
Būk čia ramus ir nesistenk,
Patekt kitur, ne savo vieton.
Ramu tylu, tiktai nekrust.
Ir nebandyk, kažką pakeist.
Esi čionai ir būk ramus.
Tenai tavęs tikrai nereikia.
Tik nesistenk ir negalvok.
Ramiai tūnok ir nesvajok.
Čia šilta tau, ko dar norėt?
Esi žemai, na tai ir kas?
Čionai esi tu pastatytas.
Stovėjo čia tavo tėvai.
Stovėk ir tu ir būk laimingas.
Tu džiaukis tuo ką tu turi.
Ir nebandyk kažko pasiekt.
Ką duos paimk ir nesvajok,
Paimti to, kas nepriklauso.
Ir nebandyk kažko sukurt.
Kažko ko kitas nesupranta.
Kažko kas būtų taip svarbu,
Ir kas sugriautų šitą tvarką.
Žinok tik vieną didžią tiesą:
Kaip jau yra, taip ir gerai.
Ir nebandyk pradėt mąstyt.
Ar tai gerai, ar negerai?
Ar reikalingas tu tik ten,
Kur tas kažkas tave pastatė.
Ar naudingiausias tu tik čia?
O ne kitur, aukštesnei vietoj.
Tik pamąstyk ir nebijok.
Neišsigąsk ir pasvajok.
Tik ten kur baigiasi riba,
Riba už „čia“ ir prieš „toli“.
Tik ten yra tikra tiesa,
Tik tau pačiam ir tik savy,
Pavyks atskleisti šitą tiesą.
Esavičius
mudu
Tavo pirštai plaukus glosto
Negailėdami glamonės
Ir vaivorykštės palaimos
Tylutėliai vaizdą kloja
O klausa dabar tegirdi
Kaip širdis iš lėto šėlsta
Būgnais ausyse griaustinis
Tvinksi didindamas tempą
Rankos ieško to kas gimta
Kas glamones jųjų jaustų
Plėšdamos tai kas nuausta
Audžia audinį iš geismo
Lūpų kvapas liepos žiedo
Surakina dvi esybes
Ir kaip atskiros gyvybės
Šokį sau jos pačios šoka
Vedamos tos beprotybės
Kuri visą veiksmą valdo......
Akimirka .... štai tyla ...
Ten tu puiki ir atskira
Čia aš, ištuštintas ir prislėgtas
Sunkaus kaip švinas oro
Ir tik tiksėjimas nuo sienos
Dar ritmą primena
Dviejų širdžių
Ir palaiminga tuštuma
Mus nuneša giliai į saldų miegą...
Esavičius
Negailėdami glamonės
Ir vaivorykštės palaimos
Tylutėliai vaizdą kloja
O klausa dabar tegirdi
Kaip širdis iš lėto šėlsta
Būgnais ausyse griaustinis
Tvinksi didindamas tempą
Rankos ieško to kas gimta
Kas glamones jųjų jaustų
Plėšdamos tai kas nuausta
Audžia audinį iš geismo
Lūpų kvapas liepos žiedo
Surakina dvi esybes
Ir kaip atskiros gyvybės
Šokį sau jos pačios šoka
Vedamos tos beprotybės
Kuri visą veiksmą valdo......
Akimirka .... štai tyla ...
Ten tu puiki ir atskira
Čia aš, ištuštintas ir prislėgtas
Sunkaus kaip švinas oro
Ir tik tiksėjimas nuo sienos
Dar ritmą primena
Dviejų širdžių
Ir palaiminga tuštuma
Mus nuneša giliai į saldų miegą...
Esavičius
Tuteišiai
Mužikai niekada neturi jokių tautinių iliuzijų. Kalba taip pat jiems nėra vertybė, tai tik įrankis patenkinti negudrius ir paprastus savo poreikius.
Viena mano pažystama mužikė iš Alytaus, gyvenanti Londone, nebešneka Lietuviškai. Maža to, augindama savo du vaikus, ji griežtai draudžia bet kam su jais kalbėtis Lietuviškai, nes nori juos užauginti „tikrais anglais“. Negudriai (mužikiškai) samprotaudama, ši prasčiokė yra įsitikinusi, kad tai bus jos bešaknių atžalų gerovės garantija.
Toks mužikų elgesys yra suprantamas, nes prasčiokai gerovę supranta labai negudriai. Jiems tai gėralo, ėdalo ir poravimosi gausa. Kas nematerialu (tikėjimas, tautybė, patriotizmas, kalba) jiems yra niekai, kurie neverti jokio dėmesio (na nebent užtai šertų).
Lietuvoje, dėl mužikų neapeliacinės įtakos valdžioje ir kūryboje, mes neturime jokio apibūdinimo šiam padugniniam reiškiniui, bet manau dar prisimenate kaip tokius „paprastus“ mužikus vadino Rusijoje – „иван, непомнящий родства, человек без роду и племени“ (Ivanas neprisimenantis giminės, žmogus be giminės ir genties). Tai mankurtai - baudžiaunininkai, kurie pasiryžę tarnauti bet kokiam ponui, kuris gražiau įtikina ir sočiau šeria. Jie taikosi prie savo pono visais įmanomais būdais, tame tarpe ir kalba.
Kodėl aš parašiau tokią nuodingą įžangą? Nes jau atsibodo žiūrėti kaip idiotai kolūkiečiai sėdintys mūsų valdžioje, žaloja mūsų visuomenę ir aukoja Lietuvos žmonių ateitį, niekaip nesugebėdami išspręsti želigovskininkų okupacijos įtakoje gyvenančių mūsų piliečių problemą.
Kartą man teko važiuoti per želigovskininkų iki šiol kontroliuojamą Vilniaus raj.. Prieš nuostabų Lietuvišką miestelį Nemenčinę, pamačiau senutę stabdančią pakeleivingas mašinas. Sustojau ir ją paėmiau. Senutei buvo apie 70 metų. Tik įlipusi senutė pradėjo kažką lenkiška/tuteišiška kalba man kalbėti. Aš nei vieno žodžio nesupratau, todėl Lietuviškai jos paklausiau kur ją nuvežti. Pradžioje senutė pasipūtė ir tik te išlemeno „Niminčыna“. Pasakiau, kad gerai, aš kaip tik pro ten važiuoju į Vilnių. Veidrodėlyje mačiau pasipūtusią senučiukę sėdinčią gale.
Nutraukdamas įsivyravusią tylą, aš jos maloniai Lietuviškai paklausiau, kodėl ji važiuoja pakeleivingomis mašinomis, nejaugi nėra autobusų? Mano nuostabai, senučiukė gražia aukštaitiška tarme pradėjo piktintis, kad autobusų jau nebėra ir kad jie labai retai važinėja. Vėliau užsivedusi ji pradėjo pasakoti kaip sunku gyventi kaime ir pan. Jos tarmė buvo labai archajiška ir jautėsi, kad nors Lietuvių kalba jai įgimta, bet labai, labai seniai vartota.
Kadangi mėgstu klausytis žmonių istorijų, aš sumažinau greitį ir pradėjau atsargiai senutės klausinėti apie Lietuvių kalbos reikalus šiame krašte.
Pradžioje pas senute suveikė besitesinčios želigovskininkų okupacijos per prievartą įdiegtas saugiklis. Ji pradėjo kalbėti, kad ji lenkė ir visi čia aplinkui lenkai. Aš nuraminau, kad aš tuo nė neabejoju, bet ar jos tėvai taip pat buvo lenkai? Ji kažką numykė ir nusuko pokalbį kita linkme. Tada aš jos paklausiau, o kaip jie čia visi bendrauja. Ji entuziastingai pasakė – visi tik lenkiškai, nes ir seniūnas ir savivaldybėje ir bažnyčioje kalbama tik lenkiškai.
Mano kaimynystėje gyvena daug taip vadinamų Vilniaus lenkų. Vienam iš jų man teko padėti tvarkyti pilietybės dokumentus jo tėvui. Paėmęs jo archyvinius dokumentus, aš perskaičiau, kad jo proseneliai ir iš tėvo ir iš motinos pusės, visi buvo įrašyti „Litvin“. Kai aš jo paklausiau, o kaip čia jis ir jo tėvai tapo lenkais, jis tik nerišliai sulemeno, kad tuo metu lenkus vertė tapti litvinais......
Keista logika savo dirbtinam lenkiškumui pateisinti. Želigovskininkų okupuotame Vilniaus krašte lenkus vertė tapti livinais. Skamba juokingai, bet pasirodo ir taip galima pasiteisinti.
Mano vienas pažystamas nusipirko žemės sklypą prie labai gražaus Lietuviško kaimelio Maišiagala. Jam reikėjo tvarkytis kažkokius dokumentus pas šio miestelio seniūną. Jis tiesiog buvo pritrenktas, kad seniūnas (nežinau ar jis dar dirba ar ne) atsisakė su juo bendrauti Lietuviškai. Todėl mano pažystamam teko laužyti liežuvį ir kalbėti su šio pareigūnu tuteišiškai.
Nenorėčiau plėstis, nes čia turbūt nesutilptų visos istorijos kurių aš prisiklausiau ir patyriau gyvendamas želigovskininkų iki šiol įtakojamame Vilniaus krašte. Kitaip tektų pasakoti ir apie tai, kad lenkų įmonės nepriima į darbą Lietuvių jei jie nekalba lenkiškai ir apie tai, kad daugumoje Vilniaus krašto bažnyčių nėra numatyta pamaldų Lietuvių kalba, ir apie tai, kad lenkija gausiai finansuoja lenku kalba dėstomus darželius ir mokyklas, nors pačioje Lenkijoje kyla daug problemų dėl savų mokyklų ir darželių finansavimo (tik kvailys nemato, kad tai agresyvi užsienio valstybės ekspansionistinė politika siekianti kontroliuoti dalį Lietuvos teritorijos).
Va taip. Graudu, bet realybė tokia kokia yra.
20 metų kaip Lietuviai valdo savo šalį, o mūsų sostinėje želigovsio pradėta lenkinimo politika sėkmingai įgyvendinama toliau. Nors tiesa pasakius apie kokią Lietuvių valdžią ir politiką Vilniuje galima kalbėtis, jeigu netgi pavyzdžiui Vilniuje esančių Lietuvių namų direktorė, ūkinius darbus dirbančiais darbuotojais pagrinde renkasi lenkakalbius tuteišus. Čia ir vėl suveikia normalus mužikiškas pragmatizmas. Nors ji vadovauja pasaulio Lietuviukus turinčiai mokyti įstaigai, bet jos asmeninis pelnas eina iš šios įstaigos pagrindu susikurto nuosavo palivarko, semiančio mokesčių mokėtojų pinigus. O kaip apsaugoti savo nešvarų mužikiška bizniuką? Aišku reikia turėti tylintį personalą. Tuteišai čia geriausias pasirinkimas. Argi mužikei svarbu, kad iš viso pasaulio atvažiavę Lietuviukai susiduria su tuo, kad ten dirbantis personalas visur kalba lenkiškai? Jai svarbu, kad jos valdomas palivarkas dirbtų gerai ir jokia informacija niekur nenutekėtų.
Pažystu kelis ten dirbančius tuteišus ir ne tyčiomis nugirdau jų pašaipų pokalbį apie direktorės ten daromas manipuliacijas su remontais, tvarkymais, labdara ir pan. Apgailėtina. Ką jau kalbėti apie kitas Vilniuje mužikų/pragmatikų vadovaujamas valstybines įstaigas, jei net tokiose vietose dirbant, vadovaujamasi vien merkantiliškumu, nematant bendravalstybinių (visai Lietuvių bendruomenei svarbių) tikslų, siekių ir problemų.
p. s. Vilniaus krašto, per prievartą nutautintų mūsų bendrapiliečių problemos niekada nebus išspręstos iki tol, kol čia gyvenantis žmogus atėjęs į savivaldybė, seniūniją, policiją ir bažnyčią bus priverstas kalbėtis svetima jam lenkų kalba. Be to, kai kurie čia gyvenantys, mužikiškos/pragmatiškos sampratos vedini žmonės, iki tol leis savo vaikus į lenkiškas mokyklas ir darželius, kol už tai gaus dovanas ir lengvatas. Vilniaus krašte, per įvairias lenkijos organizacijas, kas metai žmonėms vedantiems savo vaikus į lenkiškas švietimo įstaigas yra gausiai dalinamos dovanos, rengiamos brangios ekskursijos ir pan.
Esu įsitikinęs, kad jau geriau porai metų sugadinti santykius sau savo „strateginiu partneriu“ ir turėti nemalonių polemikų tarptautinėje arenoje, bet vieną kartą ir visiems laikams, ryžtingai nutraukti želigovskinės okupacijos vykdomos politikos recidyvus mūsų sostinės apylinkėse. T. y. reikia ryžtingai uždaryti želigovskininkų partiją kaip antikonstitucinę, perduoti visų mokyklų kontrolę tiesiogiai švietimo ministerijai ir įvesti tiesioginį valdymą želigovskininkų kontroliuojamose savivaldybėse. Jei tai bus padaryta, tuomet po lenkų neabejotinai sukeltos tarptautinės isterijos, viskas po kiek laiko nurims ir mūsų bendrapiliečiai, bei jų palikuonys galės džiaugtis normalia ateitimi Lietuvių bendruomenėje, neskaldomi želigovskinės politikos įtakos. Be to, per Vilnių daugiau niekada nebežygiuos nukriošę želigovskio bendrai, apsivilkę tarpukario lenkijos karių uniformomis ir nešini savo tautos išdavystę menančiomis vėliavomis.
Esavičius
Viena mano pažystama mužikė iš Alytaus, gyvenanti Londone, nebešneka Lietuviškai. Maža to, augindama savo du vaikus, ji griežtai draudžia bet kam su jais kalbėtis Lietuviškai, nes nori juos užauginti „tikrais anglais“. Negudriai (mužikiškai) samprotaudama, ši prasčiokė yra įsitikinusi, kad tai bus jos bešaknių atžalų gerovės garantija.
Toks mužikų elgesys yra suprantamas, nes prasčiokai gerovę supranta labai negudriai. Jiems tai gėralo, ėdalo ir poravimosi gausa. Kas nematerialu (tikėjimas, tautybė, patriotizmas, kalba) jiems yra niekai, kurie neverti jokio dėmesio (na nebent užtai šertų).
Lietuvoje, dėl mužikų neapeliacinės įtakos valdžioje ir kūryboje, mes neturime jokio apibūdinimo šiam padugniniam reiškiniui, bet manau dar prisimenate kaip tokius „paprastus“ mužikus vadino Rusijoje – „иван, непомнящий родства, человек без роду и племени“ (Ivanas neprisimenantis giminės, žmogus be giminės ir genties). Tai mankurtai - baudžiaunininkai, kurie pasiryžę tarnauti bet kokiam ponui, kuris gražiau įtikina ir sočiau šeria. Jie taikosi prie savo pono visais įmanomais būdais, tame tarpe ir kalba.
Kodėl aš parašiau tokią nuodingą įžangą? Nes jau atsibodo žiūrėti kaip idiotai kolūkiečiai sėdintys mūsų valdžioje, žaloja mūsų visuomenę ir aukoja Lietuvos žmonių ateitį, niekaip nesugebėdami išspręsti želigovskininkų okupacijos įtakoje gyvenančių mūsų piliečių problemą.
Kartą man teko važiuoti per želigovskininkų iki šiol kontroliuojamą Vilniaus raj.. Prieš nuostabų Lietuvišką miestelį Nemenčinę, pamačiau senutę stabdančią pakeleivingas mašinas. Sustojau ir ją paėmiau. Senutei buvo apie 70 metų. Tik įlipusi senutė pradėjo kažką lenkiška/tuteišiška kalba man kalbėti. Aš nei vieno žodžio nesupratau, todėl Lietuviškai jos paklausiau kur ją nuvežti. Pradžioje senutė pasipūtė ir tik te išlemeno „Niminčыna“. Pasakiau, kad gerai, aš kaip tik pro ten važiuoju į Vilnių. Veidrodėlyje mačiau pasipūtusią senučiukę sėdinčią gale.
Nutraukdamas įsivyravusią tylą, aš jos maloniai Lietuviškai paklausiau, kodėl ji važiuoja pakeleivingomis mašinomis, nejaugi nėra autobusų? Mano nuostabai, senučiukė gražia aukštaitiška tarme pradėjo piktintis, kad autobusų jau nebėra ir kad jie labai retai važinėja. Vėliau užsivedusi ji pradėjo pasakoti kaip sunku gyventi kaime ir pan. Jos tarmė buvo labai archajiška ir jautėsi, kad nors Lietuvių kalba jai įgimta, bet labai, labai seniai vartota.
Kadangi mėgstu klausytis žmonių istorijų, aš sumažinau greitį ir pradėjau atsargiai senutės klausinėti apie Lietuvių kalbos reikalus šiame krašte.
Pradžioje pas senute suveikė besitesinčios želigovskininkų okupacijos per prievartą įdiegtas saugiklis. Ji pradėjo kalbėti, kad ji lenkė ir visi čia aplinkui lenkai. Aš nuraminau, kad aš tuo nė neabejoju, bet ar jos tėvai taip pat buvo lenkai? Ji kažką numykė ir nusuko pokalbį kita linkme. Tada aš jos paklausiau, o kaip jie čia visi bendrauja. Ji entuziastingai pasakė – visi tik lenkiškai, nes ir seniūnas ir savivaldybėje ir bažnyčioje kalbama tik lenkiškai.
Mano kaimynystėje gyvena daug taip vadinamų Vilniaus lenkų. Vienam iš jų man teko padėti tvarkyti pilietybės dokumentus jo tėvui. Paėmęs jo archyvinius dokumentus, aš perskaičiau, kad jo proseneliai ir iš tėvo ir iš motinos pusės, visi buvo įrašyti „Litvin“. Kai aš jo paklausiau, o kaip čia jis ir jo tėvai tapo lenkais, jis tik nerišliai sulemeno, kad tuo metu lenkus vertė tapti litvinais......
Keista logika savo dirbtinam lenkiškumui pateisinti. Želigovskininkų okupuotame Vilniaus krašte lenkus vertė tapti livinais. Skamba juokingai, bet pasirodo ir taip galima pasiteisinti.
Mano vienas pažystamas nusipirko žemės sklypą prie labai gražaus Lietuviško kaimelio Maišiagala. Jam reikėjo tvarkytis kažkokius dokumentus pas šio miestelio seniūną. Jis tiesiog buvo pritrenktas, kad seniūnas (nežinau ar jis dar dirba ar ne) atsisakė su juo bendrauti Lietuviškai. Todėl mano pažystamam teko laužyti liežuvį ir kalbėti su šio pareigūnu tuteišiškai.
Nenorėčiau plėstis, nes čia turbūt nesutilptų visos istorijos kurių aš prisiklausiau ir patyriau gyvendamas želigovskininkų iki šiol įtakojamame Vilniaus krašte. Kitaip tektų pasakoti ir apie tai, kad lenkų įmonės nepriima į darbą Lietuvių jei jie nekalba lenkiškai ir apie tai, kad daugumoje Vilniaus krašto bažnyčių nėra numatyta pamaldų Lietuvių kalba, ir apie tai, kad lenkija gausiai finansuoja lenku kalba dėstomus darželius ir mokyklas, nors pačioje Lenkijoje kyla daug problemų dėl savų mokyklų ir darželių finansavimo (tik kvailys nemato, kad tai agresyvi užsienio valstybės ekspansionistinė politika siekianti kontroliuoti dalį Lietuvos teritorijos).
Va taip. Graudu, bet realybė tokia kokia yra.
20 metų kaip Lietuviai valdo savo šalį, o mūsų sostinėje želigovsio pradėta lenkinimo politika sėkmingai įgyvendinama toliau. Nors tiesa pasakius apie kokią Lietuvių valdžią ir politiką Vilniuje galima kalbėtis, jeigu netgi pavyzdžiui Vilniuje esančių Lietuvių namų direktorė, ūkinius darbus dirbančiais darbuotojais pagrinde renkasi lenkakalbius tuteišus. Čia ir vėl suveikia normalus mužikiškas pragmatizmas. Nors ji vadovauja pasaulio Lietuviukus turinčiai mokyti įstaigai, bet jos asmeninis pelnas eina iš šios įstaigos pagrindu susikurto nuosavo palivarko, semiančio mokesčių mokėtojų pinigus. O kaip apsaugoti savo nešvarų mužikiška bizniuką? Aišku reikia turėti tylintį personalą. Tuteišai čia geriausias pasirinkimas. Argi mužikei svarbu, kad iš viso pasaulio atvažiavę Lietuviukai susiduria su tuo, kad ten dirbantis personalas visur kalba lenkiškai? Jai svarbu, kad jos valdomas palivarkas dirbtų gerai ir jokia informacija niekur nenutekėtų.
Pažystu kelis ten dirbančius tuteišus ir ne tyčiomis nugirdau jų pašaipų pokalbį apie direktorės ten daromas manipuliacijas su remontais, tvarkymais, labdara ir pan. Apgailėtina. Ką jau kalbėti apie kitas Vilniuje mužikų/pragmatikų vadovaujamas valstybines įstaigas, jei net tokiose vietose dirbant, vadovaujamasi vien merkantiliškumu, nematant bendravalstybinių (visai Lietuvių bendruomenei svarbių) tikslų, siekių ir problemų.
p. s. Vilniaus krašto, per prievartą nutautintų mūsų bendrapiliečių problemos niekada nebus išspręstos iki tol, kol čia gyvenantis žmogus atėjęs į savivaldybė, seniūniją, policiją ir bažnyčią bus priverstas kalbėtis svetima jam lenkų kalba. Be to, kai kurie čia gyvenantys, mužikiškos/pragmatiškos sampratos vedini žmonės, iki tol leis savo vaikus į lenkiškas mokyklas ir darželius, kol už tai gaus dovanas ir lengvatas. Vilniaus krašte, per įvairias lenkijos organizacijas, kas metai žmonėms vedantiems savo vaikus į lenkiškas švietimo įstaigas yra gausiai dalinamos dovanos, rengiamos brangios ekskursijos ir pan.
Esu įsitikinęs, kad jau geriau porai metų sugadinti santykius sau savo „strateginiu partneriu“ ir turėti nemalonių polemikų tarptautinėje arenoje, bet vieną kartą ir visiems laikams, ryžtingai nutraukti želigovskinės okupacijos vykdomos politikos recidyvus mūsų sostinės apylinkėse. T. y. reikia ryžtingai uždaryti želigovskininkų partiją kaip antikonstitucinę, perduoti visų mokyklų kontrolę tiesiogiai švietimo ministerijai ir įvesti tiesioginį valdymą želigovskininkų kontroliuojamose savivaldybėse. Jei tai bus padaryta, tuomet po lenkų neabejotinai sukeltos tarptautinės isterijos, viskas po kiek laiko nurims ir mūsų bendrapiliečiai, bei jų palikuonys galės džiaugtis normalia ateitimi Lietuvių bendruomenėje, neskaldomi želigovskinės politikos įtakos. Be to, per Vilnių daugiau niekada nebežygiuos nukriošę želigovskio bendrai, apsivilkę tarpukario lenkijos karių uniformomis ir nešini savo tautos išdavystę menančiomis vėliavomis.
Esavičius
2010 m. vasario 20 d., šeštadienis
Maranatha
O Viešpatie Tavęs aš laukiu,
Kodėl Tu neskubi ateit?
Kodėl turiu šioje tuštybėj
Žmonijos pragaištį stebėt?
Čia kūnai išmintį vaidiną,
Skandinami save purve.
Akli, jie reginčius vaidina,
Ir žengia spėriai pragaištin.
Jų mintys pilnos išdidumo,
O akys godulio rūke.
Savim pasitiki kvaileliai
Nesusivokdami laike.
Instinktais vedini kaip žvėrys,
Jie mano, esantys laisvi.
Jų laisvė – gardas
Ir jie šio gardo išėdas maistu vadina.
O susikergti jiems yra,
Didžioji egzistencijos prasmė.
Labiau nei apgailėtina stebėti šitą erzelynė,
Kuriai jie paskiria visus save.
Nors ko čia plyšaut?
Ką jie išrinko tą ir turi
Nes jie klausydami negirdi,
Ir į pasaulį žiūri idiotizmo užmerktom akim.
Esavičius
Kodėl Tu neskubi ateit?
Kodėl turiu šioje tuštybėj
Žmonijos pragaištį stebėt?
Čia kūnai išmintį vaidiną,
Skandinami save purve.
Akli, jie reginčius vaidina,
Ir žengia spėriai pragaištin.
Jų mintys pilnos išdidumo,
O akys godulio rūke.
Savim pasitiki kvaileliai
Nesusivokdami laike.
Instinktais vedini kaip žvėrys,
Jie mano, esantys laisvi.
Jų laisvė – gardas
Ir jie šio gardo išėdas maistu vadina.
O susikergti jiems yra,
Didžioji egzistencijos prasmė.
Labiau nei apgailėtina stebėti šitą erzelynė,
Kuriai jie paskiria visus save.
Nors ko čia plyšaut?
Ką jie išrinko tą ir turi
Nes jie klausydami negirdi,
Ir į pasaulį žiūri idiotizmo užmerktom akim.
Esavičius
2010 m. vasario 19 d., penktadienis
Be kryžiaus papiktinimo nėra tikėjimo
Daugelis dabar kalba “Visos religijos yra geros ir visos jos veda pas Dievą. Aš esu krikščionis, bet priimu visas religijas, nes ir jos yra kelias pas Dievą."
Gal kitos religijos ir yra kelias pas dievą, tik va klausimas pas kokį dievą?
Biblija krikščionis perspėja, kad „Ir nors yra vadinamųjų dievų danguje ar žemėje, - daug tų dievų ir daug viešpačių, - tai mes turime tik vieną Dievą, Tėvą, iš kurio yra visa ir Jam esame mes, ir vieną Viešpatį, Jėzų Kristų, per kurį yra visa ir mes per Jį (1 Kor 8, 5-6)
Apaštalas Paulius įspėjo: Mat žodis apie kryžių tiems, kurie žūsta, yra kvailystė, bet mums, išgelbėtiems, jis yra Dievo jėga. (1 Kor 1, 18) ..... mes skelbiame Kristų nukryžiuotąjį, kuris žydams yra papiktinimas, o pagonims - kvailystė. (1 Kor 1, 23)
Be Kristaus kryžiaus ir Jo kelio, nėra krikščioniško tikėjimo. Kai vardan tariamos ramybės atsisakoma Dievo jėgos - Kristaus, nebelieka papiktinimo. Net jei išoriškai sekdami Jėzumi Kristumi mes leidžiame sau pridėti ir kitus religinius mokymus (Biblija tai vadina paleistuvavimu), tuomet „....... Juk tada kryžiaus papiktinimas būtų pašalintas. „ (Gal 5, 11) todėl nebelieka krikščioniško tikėjimo.
Būtent požiūris, kad visos religijos atves pas Dievą, skatina visuotinės religijos sukūrimą.
Aš esu įsitikinęs, o ir Biblija apie tai kalba, kad jau greitai diplomuoti teologijos profesoriai sugebės visas religijas unifikuoti ir gražiai logiškai pateikti. O pasaulietinė valdžia, per totalią informacinės erdvės kontrolę, sunaikins bet kokį pasipriešinimą šiai mentalinei atakai. Visuotinė religija pradės dominuoti ir žmonėms sudarys netikro saugumo jausmą.
Biblija būtent apie tokius laikus kalba: ....... Kai žmonės kalbės: 'Ramybė ir saugumas', tada juos ir ištiks netikėtas žlugimas, tarytum gimdymo skausmai nėščią moterį, ir jie niekur nepaspruks. (1 Tes 5, 3)
Pranašas Izajas kalbėjo:
„Jis bus pašventinimas, suklupimo akmuo ir papiktinimo uola abiems Izraelio namams, spąstai bei kilpa Jeruzalės gyventojams. Daugelis suklups, kris ir suduš; įsipainios ir bus pagauti'. Saugok liudijimą, užantspauduok įstatymą tarp mano mokinių. “ (Iz 8, 14-16)
Kristus mus perspėjo:
'Štai Aš siunčiu jus kaip avis tarp vilkų. Todėl būkite gudrūs kaip žalčiai ir neklastingi kaip balandžiai. Saugokitės žmonių, nes jie įskųs jus teismams ir plaks savo sinagogose. Jūs būsite dėl manęs vedžiojami pas valdytojus ir karalius liudyti jiems ir pagonims. Kai jie jus įskųs, nesirūpinkite, kaip arba ką kalbėsite, nes tą valandą jums bus duota, ką jūs turite sakyti. Nes ne jūs kalbėsite, o jūsų Tėvo Dvasia kalbės jumyse. Brolis išduos mirti brolį ir tėvas - sūnų, o vaikai sukils prieš gimdytojus ir žudys juos. Jūs būsite visų nekenčiami dėl mano vardo. Bet kas ištvers iki galo, bus išgelbėtas“. (Mt 10, 16-22)
Nesekite broliai žmogiška išmintimi ir išorinėmis logiškomis religinėmis formomis, nes Dievas jau senojo testamento laikais Žydų tautą perspėjo dėl interpretacijų ir Biblijos komentarų:
Kaip jūs galite sakyti: 'Mes išmintingi ir Viešpaties įstatymas yra pas mus'? Iš tikrųjų mano įstatymą raštininkų plunksna padarė bevertį. (Jer 8, 8)
Tikintysis negali tikėtis iš Dievo Dvasinės palaimos savo darbams, jeigu jis yra drungnas (sutinkantis su viskuo ir ieškantis kompromisų vardan iliuzinės materialinės gerovės).
Prisiminkite, kas sakoma apreiškimo knygoje: Žinau tavo darbus, jog esi nei šaltas, nei karštas. O, kad būtum arba šaltas, arba karštas! Bet kadangi esi drungnas ir nei karštas, nei šaltas, Aš išspjausiu tave iš savo burnos. Tu gi sakai: 'Aš esu turtingas ir pralobęs, ir nieko man nebereikia', - o nežinai, kad esi skurdžius, apgailėtinas, beturtis, aklas ir nuogas. Aš tau patariu pirkti iš manęs išgryninto ugnyje aukso, kad pralobtum, baltus drabužius, kad apsirengtum ir nebūtų matoma tavo nuogumo gėda, ir tepalo pasitepti akims, kad praregėtum. Tuos, kuriuos myliu, Aš baru ir drausminu; būk tad uolus ir atgailauk! (Apr 3, 15-19)
Apaštalas Jonas labai griežtai perspėja:
Kas tik peržengia ribą ir nesilaiko Kristaus mokymo, neturi Dievo. Kas laikosi Kristaus mokymo, tas turi ir Tėvą, ir Sūnų. (2 Jn 1, 9).
Todėl broliai atmeskite žmonių mokymus ir sekime kartu Kristumi, Kuris vienintelis yra viskas kiekvienam žmogui. Nėra išgelbėjimo be Kristaus kryžio ir nėra kito kelio pas Dievą nei per Jo Sūnų.
Šv. Augustinas savo veikale „apie krikštą, prieš Donatistus, 2, 3 mokė:
„Kas nežino, kad kanoninis Šv. Raštas yra tiek viršesnis už visus vėlesnius Vyskupų raštus, kad dėl jo visi ginčai yra beprasmiai, taip pat beprasmės yra abejonės ar teisinga ir teisu yra tai, kas pripažinta ir jau yra Jame. O Vyskupų raštai, jei juose yra kokie nors nukrypimai nuo Šv. Rašto tiesos, gali būti paneigiami žodžiais išmintingais, svarbesnių vyskupų ir suvažiavimų nutarimais. Patys pilniausi, ankstesni visuotiniai bažnyčios suvažiavimai, taisomi paskesnių suvažiavimų, kuomet patirtimi atveriama tai, kas buvo paslėpta ir išnagrinėja nežinomus dalykus. “
t. y. Šv. Augustinas aiškiai pabrėžia, kad visi vyskupų, kitų bažnyčios tarnautojų raštai, visuotiniai bažnyčių suvažiavimai ir kitokie išoriniai ir kasdieniai bažnyčios sprendimai ir teiginiai gali būti pakeisti. Vien tik Šv. Raštas nekintamas.
Todėl visa ko pagrindas ir tiesos, bei išminties patikros etalonas turi būti Biblija, Kristaus mokymas ir niekas kitas.
Su broliška meilę
Esavičius
Gal kitos religijos ir yra kelias pas dievą, tik va klausimas pas kokį dievą?
Biblija krikščionis perspėja, kad „Ir nors yra vadinamųjų dievų danguje ar žemėje, - daug tų dievų ir daug viešpačių, - tai mes turime tik vieną Dievą, Tėvą, iš kurio yra visa ir Jam esame mes, ir vieną Viešpatį, Jėzų Kristų, per kurį yra visa ir mes per Jį (1 Kor 8, 5-6)
Apaštalas Paulius įspėjo: Mat žodis apie kryžių tiems, kurie žūsta, yra kvailystė, bet mums, išgelbėtiems, jis yra Dievo jėga. (1 Kor 1, 18) ..... mes skelbiame Kristų nukryžiuotąjį, kuris žydams yra papiktinimas, o pagonims - kvailystė. (1 Kor 1, 23)
Be Kristaus kryžiaus ir Jo kelio, nėra krikščioniško tikėjimo. Kai vardan tariamos ramybės atsisakoma Dievo jėgos - Kristaus, nebelieka papiktinimo. Net jei išoriškai sekdami Jėzumi Kristumi mes leidžiame sau pridėti ir kitus religinius mokymus (Biblija tai vadina paleistuvavimu), tuomet „....... Juk tada kryžiaus papiktinimas būtų pašalintas. „ (Gal 5, 11) todėl nebelieka krikščioniško tikėjimo.
Būtent požiūris, kad visos religijos atves pas Dievą, skatina visuotinės religijos sukūrimą.
Aš esu įsitikinęs, o ir Biblija apie tai kalba, kad jau greitai diplomuoti teologijos profesoriai sugebės visas religijas unifikuoti ir gražiai logiškai pateikti. O pasaulietinė valdžia, per totalią informacinės erdvės kontrolę, sunaikins bet kokį pasipriešinimą šiai mentalinei atakai. Visuotinė religija pradės dominuoti ir žmonėms sudarys netikro saugumo jausmą.
Biblija būtent apie tokius laikus kalba: ....... Kai žmonės kalbės: 'Ramybė ir saugumas', tada juos ir ištiks netikėtas žlugimas, tarytum gimdymo skausmai nėščią moterį, ir jie niekur nepaspruks. (1 Tes 5, 3)
Pranašas Izajas kalbėjo:
„Jis bus pašventinimas, suklupimo akmuo ir papiktinimo uola abiems Izraelio namams, spąstai bei kilpa Jeruzalės gyventojams. Daugelis suklups, kris ir suduš; įsipainios ir bus pagauti'. Saugok liudijimą, užantspauduok įstatymą tarp mano mokinių. “ (Iz 8, 14-16)
Kristus mus perspėjo:
'Štai Aš siunčiu jus kaip avis tarp vilkų. Todėl būkite gudrūs kaip žalčiai ir neklastingi kaip balandžiai. Saugokitės žmonių, nes jie įskųs jus teismams ir plaks savo sinagogose. Jūs būsite dėl manęs vedžiojami pas valdytojus ir karalius liudyti jiems ir pagonims. Kai jie jus įskųs, nesirūpinkite, kaip arba ką kalbėsite, nes tą valandą jums bus duota, ką jūs turite sakyti. Nes ne jūs kalbėsite, o jūsų Tėvo Dvasia kalbės jumyse. Brolis išduos mirti brolį ir tėvas - sūnų, o vaikai sukils prieš gimdytojus ir žudys juos. Jūs būsite visų nekenčiami dėl mano vardo. Bet kas ištvers iki galo, bus išgelbėtas“. (Mt 10, 16-22)
Nesekite broliai žmogiška išmintimi ir išorinėmis logiškomis religinėmis formomis, nes Dievas jau senojo testamento laikais Žydų tautą perspėjo dėl interpretacijų ir Biblijos komentarų:
Kaip jūs galite sakyti: 'Mes išmintingi ir Viešpaties įstatymas yra pas mus'? Iš tikrųjų mano įstatymą raštininkų plunksna padarė bevertį. (Jer 8, 8)
Tikintysis negali tikėtis iš Dievo Dvasinės palaimos savo darbams, jeigu jis yra drungnas (sutinkantis su viskuo ir ieškantis kompromisų vardan iliuzinės materialinės gerovės).
Prisiminkite, kas sakoma apreiškimo knygoje: Žinau tavo darbus, jog esi nei šaltas, nei karštas. O, kad būtum arba šaltas, arba karštas! Bet kadangi esi drungnas ir nei karštas, nei šaltas, Aš išspjausiu tave iš savo burnos. Tu gi sakai: 'Aš esu turtingas ir pralobęs, ir nieko man nebereikia', - o nežinai, kad esi skurdžius, apgailėtinas, beturtis, aklas ir nuogas. Aš tau patariu pirkti iš manęs išgryninto ugnyje aukso, kad pralobtum, baltus drabužius, kad apsirengtum ir nebūtų matoma tavo nuogumo gėda, ir tepalo pasitepti akims, kad praregėtum. Tuos, kuriuos myliu, Aš baru ir drausminu; būk tad uolus ir atgailauk! (Apr 3, 15-19)
Apaštalas Jonas labai griežtai perspėja:
Kas tik peržengia ribą ir nesilaiko Kristaus mokymo, neturi Dievo. Kas laikosi Kristaus mokymo, tas turi ir Tėvą, ir Sūnų. (2 Jn 1, 9).
Todėl broliai atmeskite žmonių mokymus ir sekime kartu Kristumi, Kuris vienintelis yra viskas kiekvienam žmogui. Nėra išgelbėjimo be Kristaus kryžio ir nėra kito kelio pas Dievą nei per Jo Sūnų.
Šv. Augustinas savo veikale „apie krikštą, prieš Donatistus, 2, 3 mokė:
„Kas nežino, kad kanoninis Šv. Raštas yra tiek viršesnis už visus vėlesnius Vyskupų raštus, kad dėl jo visi ginčai yra beprasmiai, taip pat beprasmės yra abejonės ar teisinga ir teisu yra tai, kas pripažinta ir jau yra Jame. O Vyskupų raštai, jei juose yra kokie nors nukrypimai nuo Šv. Rašto tiesos, gali būti paneigiami žodžiais išmintingais, svarbesnių vyskupų ir suvažiavimų nutarimais. Patys pilniausi, ankstesni visuotiniai bažnyčios suvažiavimai, taisomi paskesnių suvažiavimų, kuomet patirtimi atveriama tai, kas buvo paslėpta ir išnagrinėja nežinomus dalykus. “
t. y. Šv. Augustinas aiškiai pabrėžia, kad visi vyskupų, kitų bažnyčios tarnautojų raštai, visuotiniai bažnyčių suvažiavimai ir kitokie išoriniai ir kasdieniai bažnyčios sprendimai ir teiginiai gali būti pakeisti. Vien tik Šv. Raštas nekintamas.
Todėl visa ko pagrindas ir tiesos, bei išminties patikros etalonas turi būti Biblija, Kristaus mokymas ir niekas kitas.
Su broliška meilę
Esavičius
Istatymai
Kai užsieniečiai niekindavo kilmingosios Spartos gyventojus sakydami, kad šie neišsilavinę stačiokai, Spartiečiai atkirsdavo „Taip mes vieninteliai iš visų Graikų neesame išmokę visų jūsų šlykštybių“.
Mus valdanti kolūkietiška nomenklatūra kopijuoja viską, net nesusimąstydama kas ir kam sukūrė tam tikras normas ir bendrabūvio mechanizmus. Visa Lietuvos įstatyminė bazė tai kažkoks skirtingų užsienietiškų įstatymų kratinys, neturintis jokio sąryšio su mūsų gyvenimo realybę ir skirtas tik tam tikrų merkantilinių interesų tenkinimui. Visi įstatymai priimami su intencija "o vat estai (kaip pavyzdys) jau turi tokį įstatymą".
Aš dar kartą grįšiu prie Graikų (senovės Graikų, nes dabartiniai su jais neturi nieko bendra). Įstatymas Graikų kalboje buvo įvardijamas žodžiu „nomos“. Žodis "nomos" turi daug reikšmių, viena iš jų yra – „Griežtos formos muzikinis kūrinys“. Graikai puikiai suvokė, kad įstatymas turi būti harmoningas kaip muzikos kūrinys. Ar mūsų įstatymai jums primena muzikos kūrinį? Abejoju, greičiau tai kažkokia padrikų garsų kakofonija. Lietuvoje nėra žmonių kurie nebijotų imtis valdyti šalį. Aš nekalbu apie atėjimą į valdžią savo asmeniniam gerbuviui tenkinti, aš kalbu apie bendruomenės gerovę. Dabartinėje valdžioje yra tik tie, kas sugeba prisitaikyti, o ne valdyti. Valdymas yra atsakomybės už priimtus sprendimus prisiėmimas, ar kas nors mūsų valdžioje prisiima atsakomybę už tai ką jie daro? Du trečdaliai viso mūsų biudžeto leidžiami valstybės valdymui. Vien tik valdininkų išlaikymui yra išleidžiama dvylika milijardų litų, iš nepilnų dvidešimties surenkamų į biudžetą. Mes kiekvienas sumokame nuo kiekvieno tūkstančio litų, per įvairius mokesčius, beveik 700 Lt. Ar suprantate, kad mes kas savaitę dirbame neaišku kam beveik 4 dienas nemokamai. Net baudžiaunininkai turėdavo mažesnį lažą savo ponams. Dėl kolūkiečių buko valdymo, beveik pusė (jei ne daugiau) Lietuvos žmonių jau paversti bankų ir įvairių finansinių aferistų vergais. Žmonės vergauja keliuose darbuose, žemindamiesi ir kentėdami viską vien už tai, kad susimokėti eilinę išpirką savo vergvaldžiui – skandinaviškam bankui. Skandinavai Lietuvoje ima atvirai plėšikiškas 14 - 20 proc. mėnesines palūkanas, kai tuo tarpu pas save tik 1,5 – 2 proc.. Iš savų jie neplėšia. Normalios bendruomenės už plėšikavimą sodina, bet mūsų teisėsauga taip pat jau dirba užsieniečiams. Iki šiol Lietuvoje nėra fizinių asmenų bankroto įstatymo, todėl į tarptautinių finansinių aferistų tinklą papuolę mūsų piliečiai, nebeturi galimybės netgi pradėti gyvenimą iš naujo ir yra tapę amžinais vergais. Mus valdantys idiotai sutiko su tuo, kad Lietuviams iš Europos fondų būtų mokami pinigai (grašiai) už tai, kad jie jau nebedirbtų tų darbų iš kurių visada prasimaitinsi. Ir tai nėra slapta, vos ne kiekvienas laikraštis yra prikimštas reklamos apie išmokas tiems kas atsisakys darbų kaime, kas nebežvejos jūroje, kas nebeaugins nieko. Mūsų akyse iš mūsų visuomenės daro vergus ilotus – liumpen proletariatą, kuriuos paskolų pagalba paverstų bebalsiais gyvuliais. Prisiminkite Giotę „Nėra beviltiškesnės vergystės, nei vergystė tų, kurie mano jog yra laisvi nuo pančių.“. Žmonės įsivaizduoja, kad jie kažką turi ir dėl to dirba, nors realiai jie gyvena bankų jiems suteiktose patalpose, važinėja bankų mašinomis ir augina bankams jau nuo gimimo priklausančius vergiukus (savo vaikus). Būtetn dėl vergystės įtvirtinimo, finansiniai okupantai ir lobiruoja įstatymus tipo „dėl smurto prieš vaikus“ tam, kad Lietuviai tėvai nebetektų jokios įtakos savo vaikams ir iš tų vaikų jie galėtų padaryti bebalsius savo įnorių tenkinimo mankurtus, be tėvynės, tradicijos ir tėvų.
Makedoniečiu karalius Pilypas (Aleksandro tėvas) treniruodamasis parkrito. Atsikėlęs jis pasižiūrėjo į savo kūno atspaudą likusį ant smėlio ir atsidusęs pasakė: „Kaip mažai žemės mums reikia ir kaip daug mes jos norime“. Gal pagaliau baikime pastoviai tarnauti už tuštybę, tapkime patys savimi, atsisakykime to be ko mes galime gyventi. Neimkime jokių paskolų, susitaikykime su giminėmis, kaimynais ir draugais, su kuriai susipykome įtraukę juos į kokią užsienietišką finansinę piramidę, įkalbėję pasirašyti kokį grobikišką gyvybės draudimą, pardavę kokį bevertį užsienietišką niekalą. Pradėkime gyventi savo bendruomenėje o ne iliuzijose. Prisiminkite filosofą Diogeną. Jis atsisakė visko ir gyveno bačkoje. Vienintelis jo turtas buvo molinis puodelis, bet kartą jis pamatė, kad vaikai geria vandenį pasisemdami ranka, todėl jis sudaužė puodelį ir nieko neturėdamas gyveno laimingiausia gyvenimą. Kartą pas jį atėjo dvaro filosofas ir stebėdamas kaip Diogenas plauna valgomas šaknis upelyje pradėjo priekaištauti „Jeigu tu mokėtum padlaižiauti galėtum tarnauti dvare ir tau nereikėtų plauti šakniagumbių". Į tai Diogenas atsakė, - „Jei tu mokėtum plauti šakniagumbius, tau nereikėtų padlaižiauti dvare“.
Tiems kas dabar valdo Lietuvą (nuoširdžiai), aš patarčiau prisiminti Makedoniečių Karaliaus Pilpo valdymo išmintį:
Jam kartą pasakė „Nubausk Atėniečius, nes jie keikia tave“. Pilypas nustebęs paklausė „O po to kai aš juos nubausiu, jie ką pradės mane šlovinti?“ ir pridūrė „Nuo Atėniečių keiksmų aš tampu tik geresnis, nes stengiuosi parodyti visam pasauliui, kad tai melas“. Jeigu jam sakydavo „toks ir toks tave bara, išvyk jį“, į tai karalius atsakydavo „Kam? Tam, kad jis vietoj to, kad barti mane tarpe tų kurie mane pažysta, bartu akivaizdoje tų kurie manęs nežino“. Jam karta pasakė „Toks ir toks šmeižia tave, nužudyk jį“, karalius atsakė „kam? Geriau pakvieskite jį pas mane į puotą“ Karalius vaišindavo tą kuris jį šmeižė, apdovanodavo ir vėliau klausdavo tų kurie įskundė „Ar šmeižia?“ - „GIRIA!!!” – „štai matote, aš geriau žinau žmones nei jūs“
p.s. Aš tikrai norėčiau, kad mes pagaliau atsitokėtume ir susikurtume tokią bendruomenę apie kurią galėtume pasakyti Periklio žodžiais:
Mūsų valstybės papročiai nėra gauti iš kažkur. Mes nepamėgdžiojame užsieniečius, o patys duodame pavyzdį. Mes vadiname savo santvarką bendruomenės valdžia todėl, kad ji laikosi ne ant mažumos bet ant daugumos tautos. Įstatymas suteikia mums visiems vienodas galimybes, o pagarba įstatymui atlygina kiekvienam pagal nuopelnus. Bendruose reikaluose mes vienas kitam padedam, o asmeniniuose mes nemaišom vienas kitam. Aukščiau už viską mums yra įstatymai, o moraliniai įstatymai yra aukščiau nei rašytiniai !!!
Esavičius
Mus valdanti kolūkietiška nomenklatūra kopijuoja viską, net nesusimąstydama kas ir kam sukūrė tam tikras normas ir bendrabūvio mechanizmus. Visa Lietuvos įstatyminė bazė tai kažkoks skirtingų užsienietiškų įstatymų kratinys, neturintis jokio sąryšio su mūsų gyvenimo realybę ir skirtas tik tam tikrų merkantilinių interesų tenkinimui. Visi įstatymai priimami su intencija "o vat estai (kaip pavyzdys) jau turi tokį įstatymą".
Aš dar kartą grįšiu prie Graikų (senovės Graikų, nes dabartiniai su jais neturi nieko bendra). Įstatymas Graikų kalboje buvo įvardijamas žodžiu „nomos“. Žodis "nomos" turi daug reikšmių, viena iš jų yra – „Griežtos formos muzikinis kūrinys“. Graikai puikiai suvokė, kad įstatymas turi būti harmoningas kaip muzikos kūrinys. Ar mūsų įstatymai jums primena muzikos kūrinį? Abejoju, greičiau tai kažkokia padrikų garsų kakofonija. Lietuvoje nėra žmonių kurie nebijotų imtis valdyti šalį. Aš nekalbu apie atėjimą į valdžią savo asmeniniam gerbuviui tenkinti, aš kalbu apie bendruomenės gerovę. Dabartinėje valdžioje yra tik tie, kas sugeba prisitaikyti, o ne valdyti. Valdymas yra atsakomybės už priimtus sprendimus prisiėmimas, ar kas nors mūsų valdžioje prisiima atsakomybę už tai ką jie daro? Du trečdaliai viso mūsų biudžeto leidžiami valstybės valdymui. Vien tik valdininkų išlaikymui yra išleidžiama dvylika milijardų litų, iš nepilnų dvidešimties surenkamų į biudžetą. Mes kiekvienas sumokame nuo kiekvieno tūkstančio litų, per įvairius mokesčius, beveik 700 Lt. Ar suprantate, kad mes kas savaitę dirbame neaišku kam beveik 4 dienas nemokamai. Net baudžiaunininkai turėdavo mažesnį lažą savo ponams. Dėl kolūkiečių buko valdymo, beveik pusė (jei ne daugiau) Lietuvos žmonių jau paversti bankų ir įvairių finansinių aferistų vergais. Žmonės vergauja keliuose darbuose, žemindamiesi ir kentėdami viską vien už tai, kad susimokėti eilinę išpirką savo vergvaldžiui – skandinaviškam bankui. Skandinavai Lietuvoje ima atvirai plėšikiškas 14 - 20 proc. mėnesines palūkanas, kai tuo tarpu pas save tik 1,5 – 2 proc.. Iš savų jie neplėšia. Normalios bendruomenės už plėšikavimą sodina, bet mūsų teisėsauga taip pat jau dirba užsieniečiams. Iki šiol Lietuvoje nėra fizinių asmenų bankroto įstatymo, todėl į tarptautinių finansinių aferistų tinklą papuolę mūsų piliečiai, nebeturi galimybės netgi pradėti gyvenimą iš naujo ir yra tapę amžinais vergais. Mus valdantys idiotai sutiko su tuo, kad Lietuviams iš Europos fondų būtų mokami pinigai (grašiai) už tai, kad jie jau nebedirbtų tų darbų iš kurių visada prasimaitinsi. Ir tai nėra slapta, vos ne kiekvienas laikraštis yra prikimštas reklamos apie išmokas tiems kas atsisakys darbų kaime, kas nebežvejos jūroje, kas nebeaugins nieko. Mūsų akyse iš mūsų visuomenės daro vergus ilotus – liumpen proletariatą, kuriuos paskolų pagalba paverstų bebalsiais gyvuliais. Prisiminkite Giotę „Nėra beviltiškesnės vergystės, nei vergystė tų, kurie mano jog yra laisvi nuo pančių.“. Žmonės įsivaizduoja, kad jie kažką turi ir dėl to dirba, nors realiai jie gyvena bankų jiems suteiktose patalpose, važinėja bankų mašinomis ir augina bankams jau nuo gimimo priklausančius vergiukus (savo vaikus). Būtetn dėl vergystės įtvirtinimo, finansiniai okupantai ir lobiruoja įstatymus tipo „dėl smurto prieš vaikus“ tam, kad Lietuviai tėvai nebetektų jokios įtakos savo vaikams ir iš tų vaikų jie galėtų padaryti bebalsius savo įnorių tenkinimo mankurtus, be tėvynės, tradicijos ir tėvų.
Makedoniečiu karalius Pilypas (Aleksandro tėvas) treniruodamasis parkrito. Atsikėlęs jis pasižiūrėjo į savo kūno atspaudą likusį ant smėlio ir atsidusęs pasakė: „Kaip mažai žemės mums reikia ir kaip daug mes jos norime“. Gal pagaliau baikime pastoviai tarnauti už tuštybę, tapkime patys savimi, atsisakykime to be ko mes galime gyventi. Neimkime jokių paskolų, susitaikykime su giminėmis, kaimynais ir draugais, su kuriai susipykome įtraukę juos į kokią užsienietišką finansinę piramidę, įkalbėję pasirašyti kokį grobikišką gyvybės draudimą, pardavę kokį bevertį užsienietišką niekalą. Pradėkime gyventi savo bendruomenėje o ne iliuzijose. Prisiminkite filosofą Diogeną. Jis atsisakė visko ir gyveno bačkoje. Vienintelis jo turtas buvo molinis puodelis, bet kartą jis pamatė, kad vaikai geria vandenį pasisemdami ranka, todėl jis sudaužė puodelį ir nieko neturėdamas gyveno laimingiausia gyvenimą. Kartą pas jį atėjo dvaro filosofas ir stebėdamas kaip Diogenas plauna valgomas šaknis upelyje pradėjo priekaištauti „Jeigu tu mokėtum padlaižiauti galėtum tarnauti dvare ir tau nereikėtų plauti šakniagumbių". Į tai Diogenas atsakė, - „Jei tu mokėtum plauti šakniagumbius, tau nereikėtų padlaižiauti dvare“.
Tiems kas dabar valdo Lietuvą (nuoširdžiai), aš patarčiau prisiminti Makedoniečių Karaliaus Pilpo valdymo išmintį:
Jam kartą pasakė „Nubausk Atėniečius, nes jie keikia tave“. Pilypas nustebęs paklausė „O po to kai aš juos nubausiu, jie ką pradės mane šlovinti?“ ir pridūrė „Nuo Atėniečių keiksmų aš tampu tik geresnis, nes stengiuosi parodyti visam pasauliui, kad tai melas“. Jeigu jam sakydavo „toks ir toks tave bara, išvyk jį“, į tai karalius atsakydavo „Kam? Tam, kad jis vietoj to, kad barti mane tarpe tų kurie mane pažysta, bartu akivaizdoje tų kurie manęs nežino“. Jam karta pasakė „Toks ir toks šmeižia tave, nužudyk jį“, karalius atsakė „kam? Geriau pakvieskite jį pas mane į puotą“ Karalius vaišindavo tą kuris jį šmeižė, apdovanodavo ir vėliau klausdavo tų kurie įskundė „Ar šmeižia?“ - „GIRIA!!!” – „štai matote, aš geriau žinau žmones nei jūs“
p.s. Aš tikrai norėčiau, kad mes pagaliau atsitokėtume ir susikurtume tokią bendruomenę apie kurią galėtume pasakyti Periklio žodžiais:
Mūsų valstybės papročiai nėra gauti iš kažkur. Mes nepamėgdžiojame užsieniečius, o patys duodame pavyzdį. Mes vadiname savo santvarką bendruomenės valdžia todėl, kad ji laikosi ne ant mažumos bet ant daugumos tautos. Įstatymas suteikia mums visiems vienodas galimybes, o pagarba įstatymui atlygina kiekvienam pagal nuopelnus. Bendruose reikaluose mes vienas kitam padedam, o asmeniniuose mes nemaišom vienas kitam. Aukščiau už viską mums yra įstatymai, o moraliniai įstatymai yra aukščiau nei rašytiniai !!!
Esavičius
2010 m. vasario 18 d., ketvirtadienis
Praeitis
Mažos šalies didinga praeitis.
Ir slegia ji mus ir įpareigoja.
Nužvelgę praeitį, mes jaučiame šlovės,
Didingos ir galingos, bočių sukurtos, valstybės naštą.
Mes bandome suprast klaidas,
Ir ieškome kaltų,
Galybės ir didybės praradėjų.
Griuvėsiuose senovės,
Savo valstybę kaip lūšnelę susirentę,
Bejėgiškai mes bandome
Senovinės didybės mūrus atstatyt.
Jei ne tiesiogiai, tai nors savo širdyse.
Dažnai net nenorėdami suprast,
Kad tūkstantmetį ąžuolą nupjautą,
Atgal ant jo galios paminklo – kelmo, neužkelt.
Ant šito kelmo, dabarties šalis,
Yra tik gležnas ąžuolėlis,
Visai dar neseniai praėjęs augt.
Ir jei dairysimės tiktai į griuvusią galybę,
Ir kelsime išpuikusiai,
Pačių neužtarnautą garbę,
Šis mielas ąžuolėlis, taip ir mirs,
Kitų nustelbtas.
Arba užaugs ne toks, kokį norėtume matyt.
Tiktai į dabartį visas jėgas nukreipę,
Mes galim praeities klaidų išvengt.
Labai gerai, kad praeitis pas mus didinga ir graži.
Tai reiškia, kad tik išdygę,
Mes iškart įgauname, labai gilias šaknis.
Ir jei kitas, tik susikūrusias šalis,
Gyvenimas per laiką sunaikins.
Mus gal tik kiek palies,
Bet jokiais būdais nepalauš.
Nes seno ąžuolo, senos tėvynės,
Išsikerojusi šaknis praeityje,
Neduos to padaryti.
Tiktai svarbu, mums čia, dabar ir šiuo laiku,
Kaip galima geriau susitvarkyti.
Ir jei jau nors lūšnelę turim,
Jos vietoj, galim naują mūrą pastatyt.
Ant pamatų kurie yra,
Nauji namai, stovės ilgai ir bus mums saugūs ir geri.
Svarbu tik praeities mums neužmiršti,
O dar svarbiau, vien praeitim mums negyventi.
Esavičius
Ir slegia ji mus ir įpareigoja.
Nužvelgę praeitį, mes jaučiame šlovės,
Didingos ir galingos, bočių sukurtos, valstybės naštą.
Mes bandome suprast klaidas,
Ir ieškome kaltų,
Galybės ir didybės praradėjų.
Griuvėsiuose senovės,
Savo valstybę kaip lūšnelę susirentę,
Bejėgiškai mes bandome
Senovinės didybės mūrus atstatyt.
Jei ne tiesiogiai, tai nors savo širdyse.
Dažnai net nenorėdami suprast,
Kad tūkstantmetį ąžuolą nupjautą,
Atgal ant jo galios paminklo – kelmo, neužkelt.
Ant šito kelmo, dabarties šalis,
Yra tik gležnas ąžuolėlis,
Visai dar neseniai praėjęs augt.
Ir jei dairysimės tiktai į griuvusią galybę,
Ir kelsime išpuikusiai,
Pačių neužtarnautą garbę,
Šis mielas ąžuolėlis, taip ir mirs,
Kitų nustelbtas.
Arba užaugs ne toks, kokį norėtume matyt.
Tiktai į dabartį visas jėgas nukreipę,
Mes galim praeities klaidų išvengt.
Labai gerai, kad praeitis pas mus didinga ir graži.
Tai reiškia, kad tik išdygę,
Mes iškart įgauname, labai gilias šaknis.
Ir jei kitas, tik susikūrusias šalis,
Gyvenimas per laiką sunaikins.
Mus gal tik kiek palies,
Bet jokiais būdais nepalauš.
Nes seno ąžuolo, senos tėvynės,
Išsikerojusi šaknis praeityje,
Neduos to padaryti.
Tiktai svarbu, mums čia, dabar ir šiuo laiku,
Kaip galima geriau susitvarkyti.
Ir jei jau nors lūšnelę turim,
Jos vietoj, galim naują mūrą pastatyt.
Ant pamatų kurie yra,
Nauji namai, stovės ilgai ir bus mums saugūs ir geri.
Svarbu tik praeities mums neužmiršti,
O dar svarbiau, vien praeitim mums negyventi.
Esavičius
Nojaus arka (modernus pasakojimas)
.
.
21 amžius, Nojus gyvena Lietuvoje, kolūkietiškos nomenklatūros totalios kontrolės laikais.
Viešpats Dievas sako Nojui:
„Po metų Aš pasiūsiu žemei tvaną ir viskas kas gyva žus. Bet Aš noriu, kad tu išgelbėtumei kelis likusius teisiuosius ir po porą visų gyvūnų. Aš įsakau tau pastatyti Arką.“
Apgaubtas perkūnijos ir griausmo Dievas įteikė Nojui arkos brėžinius. Išsigandęs ir drebantis Nojus sutiko.
„Prisimink, - tarė Dievas Nojui,- per vienerius metus tu turi pabaigti arkos statybas ir surinkti į arką visus ką Aš tau liepiau.“
Lygiai po metų baisus viesulas pakilo žemėje ir visos jūros ir vandenys sukilo tvanui. Dievas pažvelgė į žemę ir pamatė Nojų sėdintį savo kieme. Nojus verkė.
„Nojau !!! – sugriaudėjo Dievo balsas, - Kur Arka? !!!!
„Viešpatie atleisk man“, - sušuko Nojus, - „Aš padariau viską ką galėjau, bet sunkumai vykdant Tavo pavedima buvo neįveikiami“
Nojaus pasakojimas Dievui buvo graudus ir tragiškas:
Visų pirmą pagal galiojančią tvarką ir normatyvus aš privalėjau gauti statybos leidimą arkai, bet Tavo duotas planas neatitiko nustatytu statybos techninių reglamentų. Man teko samdytis architektų firmą ir už beprotiškus pinigus perdaryti visus planus. Vėliau teko aiškintis su priešgaisrinės inspekcijos pareigūnais dėl tokiame statinyje privalomos gaisro gesinimo įrangos, kurią aš turėjau nusipirkti tik licencijuotoje parduotuvėje ir instaliuoti prižiūrint licencijuotiems pareigūnams. Po planų perdarymo, arka buvo pripažinta laikinuoju statiniu, todėl aš turėjau suformuoti sklypą ir pasidaryti geodezinius matavimus. Tuo mano vargai nesibaigė. Tam, kad gauti statybos leidimą aš turėjau suderinti ir padaryti pakeitimus rajoniniuose detaliuosiuose planuose, atvesti inžinierinius tinklus, pasirašyti servitutus energetikams, TEO LT, kad leidžiu jiems neatlygintinai naudotis mano nuosavu žemės sklypu. Be to turėjau suformuoti 4 metrų pločio kelią prie arkos. Toliau aš turėjau gauti paveldosaugos departamento leidimą, nes toje vietoje dinozaurai suformavo kažkokią morfologine išmatų kalvą, kuri yra saugoma kaip ypatingas kultūros paveldo objektas. Tam reikėjo atlikti privalomus archeologinius kasinėjimus, kurių atlikimui turėjau pasamdyti licencijuotą archeologų firmą. Toliau privalėjau gauti regioninio/drendologinio/nacionalinio parko direkcijos leidimą leidimui statyti laikiną statinį ir ekologų išvadą dėl poveikio aplinkai. Toliau aš turėjau pasisamdyti žmogų kuris vykdys statybos techninę priežiūrą.
Kai aš pagaliau susitvarkiau su statybos leidimu, man reikėjo gauti medienos arkos statybai, bet tuo momentu Lietuvoje buvo uždrausta kirsti medieną nes buvo priimtas pusės metų moratoriumas dėl ypatingai retų dėmėtųjų kinivarpų įrašytų į raudonąją knygą dauginimosi ir lervučių perėjimo sezono. Kada aš pagaliau gavau medienos iš Karelijos ir pradėjau statyti arką, pasirodė vidaus vandenų inspekcijos pareigūnai, iš kažkur suuodę, kad arka yra gaminama tam, kad plukdyti žmones ir gyvulius, todėl jie nutarė, kad arka yra jų jurisdikcijoje ir jie turi vykdyti valstybinę arkos statybų priežiūrą.
Visų pirmą, jie nedelsiant pareikalavo sustabdyti statybas ir perdaryti pagal jų nustatytus normatyvus projektus ir brėžinius, bei suderinti viską jais. Vėliau kai tai buvo atlikta, aplinkos apsaugos ministerija sustabdė statybas ir pereikalavo pateikti ekspertinę išvadą apie tai kokios bus tvano pasekmės. Kai aš pagaliau pabaigiau visą popierizmą ir pabaigiau statyti arką, aš išsiruošiau rinkti gyvūnų poras, bet grįžęs su pirmaisiais gyvūnais radau perspėjimą, kad mano arka, aplinkos apsaugos ministro asmeniniu įsakymu, už valstybės lėšas yra nutempta į saugojimo aikštelę, nes jiems pasirodė, kad tai yra neteisėtas vagonėlis kuriame aš be jų leidimo ruošiuosi ilsėtis.
Ir nors tai buvo mano nuosava žemė, nebuvo jokio teismo sprendimo mano nuosavybės poėmiui, bet štai aš iki šiol teisiuosi ir bandau atgauti savo pastatytą arką, kuri yra uždaryta saugomoje aikštelėje ir kurios man neatiduoda, kol aš nepadengsiu jos nutempimo išlaidų.
Verkė Nojus Viešpaties akivaizdoje, pasakodamas visas šitas baisybes ir štai dangus staiga pragiedrėjo, pasirodė saulutė ir vandenys nurimo. Pasirodė vaivorykštė.
Nojus pakėlė akis į dangų ir su drebuliu balse paklausė:
„Dieve, tai argi tu nebenaikinsi žemės?“
„Ne“ – pasakė Dievas. – „Nebėra reikalo, jūsų kolūkietiška nomenklatūra ir taip jau viską sunaikino, paversdama Lietuvos žemę pragaru“
p.s. Neapsikentęs nomenklatūrščikų totalios kontrolės, Nojus su visa šeima emigravo iš Lietuvos.
Esavičius
.
21 amžius, Nojus gyvena Lietuvoje, kolūkietiškos nomenklatūros totalios kontrolės laikais.
Viešpats Dievas sako Nojui:
„Po metų Aš pasiūsiu žemei tvaną ir viskas kas gyva žus. Bet Aš noriu, kad tu išgelbėtumei kelis likusius teisiuosius ir po porą visų gyvūnų. Aš įsakau tau pastatyti Arką.“
Apgaubtas perkūnijos ir griausmo Dievas įteikė Nojui arkos brėžinius. Išsigandęs ir drebantis Nojus sutiko.
„Prisimink, - tarė Dievas Nojui,- per vienerius metus tu turi pabaigti arkos statybas ir surinkti į arką visus ką Aš tau liepiau.“
Lygiai po metų baisus viesulas pakilo žemėje ir visos jūros ir vandenys sukilo tvanui. Dievas pažvelgė į žemę ir pamatė Nojų sėdintį savo kieme. Nojus verkė.
„Nojau !!! – sugriaudėjo Dievo balsas, - Kur Arka? !!!!
„Viešpatie atleisk man“, - sušuko Nojus, - „Aš padariau viską ką galėjau, bet sunkumai vykdant Tavo pavedima buvo neįveikiami“
Nojaus pasakojimas Dievui buvo graudus ir tragiškas:
Visų pirmą pagal galiojančią tvarką ir normatyvus aš privalėjau gauti statybos leidimą arkai, bet Tavo duotas planas neatitiko nustatytu statybos techninių reglamentų. Man teko samdytis architektų firmą ir už beprotiškus pinigus perdaryti visus planus. Vėliau teko aiškintis su priešgaisrinės inspekcijos pareigūnais dėl tokiame statinyje privalomos gaisro gesinimo įrangos, kurią aš turėjau nusipirkti tik licencijuotoje parduotuvėje ir instaliuoti prižiūrint licencijuotiems pareigūnams. Po planų perdarymo, arka buvo pripažinta laikinuoju statiniu, todėl aš turėjau suformuoti sklypą ir pasidaryti geodezinius matavimus. Tuo mano vargai nesibaigė. Tam, kad gauti statybos leidimą aš turėjau suderinti ir padaryti pakeitimus rajoniniuose detaliuosiuose planuose, atvesti inžinierinius tinklus, pasirašyti servitutus energetikams, TEO LT, kad leidžiu jiems neatlygintinai naudotis mano nuosavu žemės sklypu. Be to turėjau suformuoti 4 metrų pločio kelią prie arkos. Toliau aš turėjau gauti paveldosaugos departamento leidimą, nes toje vietoje dinozaurai suformavo kažkokią morfologine išmatų kalvą, kuri yra saugoma kaip ypatingas kultūros paveldo objektas. Tam reikėjo atlikti privalomus archeologinius kasinėjimus, kurių atlikimui turėjau pasamdyti licencijuotą archeologų firmą. Toliau privalėjau gauti regioninio/drendologinio/nacionalinio parko direkcijos leidimą leidimui statyti laikiną statinį ir ekologų išvadą dėl poveikio aplinkai. Toliau aš turėjau pasisamdyti žmogų kuris vykdys statybos techninę priežiūrą.
Kai aš pagaliau susitvarkiau su statybos leidimu, man reikėjo gauti medienos arkos statybai, bet tuo momentu Lietuvoje buvo uždrausta kirsti medieną nes buvo priimtas pusės metų moratoriumas dėl ypatingai retų dėmėtųjų kinivarpų įrašytų į raudonąją knygą dauginimosi ir lervučių perėjimo sezono. Kada aš pagaliau gavau medienos iš Karelijos ir pradėjau statyti arką, pasirodė vidaus vandenų inspekcijos pareigūnai, iš kažkur suuodę, kad arka yra gaminama tam, kad plukdyti žmones ir gyvulius, todėl jie nutarė, kad arka yra jų jurisdikcijoje ir jie turi vykdyti valstybinę arkos statybų priežiūrą.
Visų pirmą, jie nedelsiant pareikalavo sustabdyti statybas ir perdaryti pagal jų nustatytus normatyvus projektus ir brėžinius, bei suderinti viską jais. Vėliau kai tai buvo atlikta, aplinkos apsaugos ministerija sustabdė statybas ir pereikalavo pateikti ekspertinę išvadą apie tai kokios bus tvano pasekmės. Kai aš pagaliau pabaigiau visą popierizmą ir pabaigiau statyti arką, aš išsiruošiau rinkti gyvūnų poras, bet grįžęs su pirmaisiais gyvūnais radau perspėjimą, kad mano arka, aplinkos apsaugos ministro asmeniniu įsakymu, už valstybės lėšas yra nutempta į saugojimo aikštelę, nes jiems pasirodė, kad tai yra neteisėtas vagonėlis kuriame aš be jų leidimo ruošiuosi ilsėtis.
Ir nors tai buvo mano nuosava žemė, nebuvo jokio teismo sprendimo mano nuosavybės poėmiui, bet štai aš iki šiol teisiuosi ir bandau atgauti savo pastatytą arką, kuri yra uždaryta saugomoje aikštelėje ir kurios man neatiduoda, kol aš nepadengsiu jos nutempimo išlaidų.
Verkė Nojus Viešpaties akivaizdoje, pasakodamas visas šitas baisybes ir štai dangus staiga pragiedrėjo, pasirodė saulutė ir vandenys nurimo. Pasirodė vaivorykštė.
Nojus pakėlė akis į dangų ir su drebuliu balse paklausė:
„Dieve, tai argi tu nebenaikinsi žemės?“
„Ne“ – pasakė Dievas. – „Nebėra reikalo, jūsų kolūkietiška nomenklatūra ir taip jau viską sunaikino, paversdama Lietuvos žemę pragaru“
p.s. Neapsikentęs nomenklatūrščikų totalios kontrolės, Nojus su visa šeima emigravo iš Lietuvos.
Esavičius
2010 m. vasario 17 d., trečiadienis
Vizija
Kas gali būt
Suprantančiam bjauriau,
Už tuščią sapną
Ir beprasmiškas mintis?
Tuščiai mąstyt,
Yra turbūt geriau.
Nei numatyt,
Kad gali būt blogiau.
Blogiau už ką?
Už nežinią rytoj?
Kokiam rytoj?
Ir kur rytoj?
Kas tas „rytoj“?
Jei nežinia iš ko susideda „dabar“
Ir kur prapuolė visas „vakar“
Kas aplinka?
Ir kur riba? Riba tarp „nėra“ ir „yra“,
Kas tas „yra“?
Kaip jį apčiuopt?
Kas yra žodis ir jėga?
Ir kas pirmiau, ar žodis?
Ar jo ištarimu sukurta aplinka?
Iš ko susideda mintis?
Kokiu būdu ji virsta tikrove?
Ir ar tikrovė ši nėra,
Tiktai iliuzija sapne,
Sapne kurio visai nėra.
Yra tiktai beprasmiška kaita,
Kaita tarp yra ir nėra.
Kaita kurioj prasmės nėra,
Arba prasmė šita labai aukšta.
Aukšta ji tiek, kad ją suvokti ir surast,
Reik įsijungti visiškai naujas,
Jos apskaičiavimo ir sampratos jėgas.
Nes kiekvienoj beprasmiškoj kaitoj,
Bet koks jos apskaičiavimas yra tiesa.
Mes pavadinę viską taip,
Kaip mes įpratę ir pabandę apskaičiuot, neapsirinkam.
Nes beprasmėje kaitoj,
Skaičiavimas bet koks
Įgaus genialumo šviesą.
Ir mes visi tik taip skaičiuosim,
Ir matas visko bus toksai,
Kaip šitas pirmas,
Ant beprasmės visumos uždėtas ir jai tikęs,
Kaip tiktų ir bet koks kitoks,
Prigijo ir patapo mums visiems tiesa.
Ir nieks nesusimąsto, kad bet kas,
Bet koks išdėstymas yra tiesa.
Nes beprasmybę susumuodami ir sugrupuodami savaip,
Mes statom naują realybę.
Ieškodami visuotinio įstatymo tiesos,
Mes kuriam jį.
Mes dedam į jo išraišką
Pačių išrastus ir naujai surandamus
Mažus įstatimėlius.
Ar tiksliai mes ta viską statom?
Vienu žvilgsniu aprėpt nėra prasmės.
Nes mūsų aplinka,
Tai didelė statybų aikštė,
Kuri po truputį, pusiaukelėj,
Iki visos statybos užbaigimo blėsta.
Nebėr daugiau mažų įstatimėlių,
Iš ko tą didžiąją
Žmogaus protavimo tvirtovę
Mums toliau statyt.
Sustoja viskas,
Ir net neaišku, kas per visuma turėjo gautis.
O reiškia tai,
Kad mūsų realybės ir vertybių apskaičiavimo tvarka,
Kaip jau daug kart ankščiau,
Žmoniją atvedė į aklą vietą.
Kur nieko nėr,
Tik beprasmybės sukurti daiktai,
Skirti patenkinti instinkto aistrai.
Per daiktus šiuos,
Po truputį ir tyliai,
Beprasmiški, statytojų,
Gyvenimai praeina.
Ir palikuonys jų,
Jau nebeturi ką daugiau statyt.
Jie sau nerūpestingai egzistuoja,
Šioj nebaigtoj statybų vietoj.
Džiugiai priimdami ją,
Kaip išbaigtąją esmę.
Kuri, kaip ir kiekvienas nebaigtas
Ir mestas daiktas,
Jau pradeda dūlėt ir griūt.
Ir šis griuvimas bus galingas.
Jau matėm tai
Ir Egipte, ir Graikijoj, ir Romoj
Dabar eilėj ir mes.
Tiesa .... jei keisim šios realybės ir vertybių išmatavimo esmes,
Mes galim tai ką kūrėm iki galo pastatyt.
Naujom įdėjom ir naujais įstatymais užbaigtas,
Šis mūsų galimybės ir visuotinės tiesos sutvertas realybės suvokimas,
Turėtų saugot mus žingsniuojant per visas kartas,
Kartas, kurios nepasmerktos išnykt,
Kurios neliks tik rėžiniais ant sienų,
Arba papirusų, arba molinių padėklėlių,
Arba kompaktinių diskų aprašymų vaizdais.
Gyvens ir džiaugsis mūsų samprata ,
Per beprasmybės begalinę jūrą, nusidriekdama tolyn.
Esavičius
Suprantančiam bjauriau,
Už tuščią sapną
Ir beprasmiškas mintis?
Tuščiai mąstyt,
Yra turbūt geriau.
Nei numatyt,
Kad gali būt blogiau.
Blogiau už ką?
Už nežinią rytoj?
Kokiam rytoj?
Ir kur rytoj?
Kas tas „rytoj“?
Jei nežinia iš ko susideda „dabar“
Ir kur prapuolė visas „vakar“
Kas aplinka?
Ir kur riba? Riba tarp „nėra“ ir „yra“,
Kas tas „yra“?
Kaip jį apčiuopt?
Kas yra žodis ir jėga?
Ir kas pirmiau, ar žodis?
Ar jo ištarimu sukurta aplinka?
Iš ko susideda mintis?
Kokiu būdu ji virsta tikrove?
Ir ar tikrovė ši nėra,
Tiktai iliuzija sapne,
Sapne kurio visai nėra.
Yra tiktai beprasmiška kaita,
Kaita tarp yra ir nėra.
Kaita kurioj prasmės nėra,
Arba prasmė šita labai aukšta.
Aukšta ji tiek, kad ją suvokti ir surast,
Reik įsijungti visiškai naujas,
Jos apskaičiavimo ir sampratos jėgas.
Nes kiekvienoj beprasmiškoj kaitoj,
Bet koks jos apskaičiavimas yra tiesa.
Mes pavadinę viską taip,
Kaip mes įpratę ir pabandę apskaičiuot, neapsirinkam.
Nes beprasmėje kaitoj,
Skaičiavimas bet koks
Įgaus genialumo šviesą.
Ir mes visi tik taip skaičiuosim,
Ir matas visko bus toksai,
Kaip šitas pirmas,
Ant beprasmės visumos uždėtas ir jai tikęs,
Kaip tiktų ir bet koks kitoks,
Prigijo ir patapo mums visiems tiesa.
Ir nieks nesusimąsto, kad bet kas,
Bet koks išdėstymas yra tiesa.
Nes beprasmybę susumuodami ir sugrupuodami savaip,
Mes statom naują realybę.
Ieškodami visuotinio įstatymo tiesos,
Mes kuriam jį.
Mes dedam į jo išraišką
Pačių išrastus ir naujai surandamus
Mažus įstatimėlius.
Ar tiksliai mes ta viską statom?
Vienu žvilgsniu aprėpt nėra prasmės.
Nes mūsų aplinka,
Tai didelė statybų aikštė,
Kuri po truputį, pusiaukelėj,
Iki visos statybos užbaigimo blėsta.
Nebėr daugiau mažų įstatimėlių,
Iš ko tą didžiąją
Žmogaus protavimo tvirtovę
Mums toliau statyt.
Sustoja viskas,
Ir net neaišku, kas per visuma turėjo gautis.
O reiškia tai,
Kad mūsų realybės ir vertybių apskaičiavimo tvarka,
Kaip jau daug kart ankščiau,
Žmoniją atvedė į aklą vietą.
Kur nieko nėr,
Tik beprasmybės sukurti daiktai,
Skirti patenkinti instinkto aistrai.
Per daiktus šiuos,
Po truputį ir tyliai,
Beprasmiški, statytojų,
Gyvenimai praeina.
Ir palikuonys jų,
Jau nebeturi ką daugiau statyt.
Jie sau nerūpestingai egzistuoja,
Šioj nebaigtoj statybų vietoj.
Džiugiai priimdami ją,
Kaip išbaigtąją esmę.
Kuri, kaip ir kiekvienas nebaigtas
Ir mestas daiktas,
Jau pradeda dūlėt ir griūt.
Ir šis griuvimas bus galingas.
Jau matėm tai
Ir Egipte, ir Graikijoj, ir Romoj
Dabar eilėj ir mes.
Tiesa .... jei keisim šios realybės ir vertybių išmatavimo esmes,
Mes galim tai ką kūrėm iki galo pastatyt.
Naujom įdėjom ir naujais įstatymais užbaigtas,
Šis mūsų galimybės ir visuotinės tiesos sutvertas realybės suvokimas,
Turėtų saugot mus žingsniuojant per visas kartas,
Kartas, kurios nepasmerktos išnykt,
Kurios neliks tik rėžiniais ant sienų,
Arba papirusų, arba molinių padėklėlių,
Arba kompaktinių diskų aprašymų vaizdais.
Gyvens ir džiaugsis mūsų samprata ,
Per beprasmybės begalinę jūrą, nusidriekdama tolyn.
Esavičius
2010 m. vasario 16 d., antradienis
Ar krikščionis turi veikti visuomeninius procesus?
404 m. po Kristaus.
Nors Romos imperija jau šimtą metų oficialiai buvo vadinama krikščioniška valstybė, bet gladiatorių mūšių niekaip nepavyko sustabdyti. Tai buvo suvokiama, kaip Romos tapatybė ir kultūros dalis.
Geri krikščionys, matydami žudynes, tylėjo. Juk svarbu, kad jų neliečia ir leidžia ramiai garbinti Dievą. Daugelis ramino save posakiu „Kas Ciesoriaus atiduokite Ciesoriui, kas Dievo Dievui“.
Bet tuo metu iš Rytų į Romą atėjo vienas krikščionių vienuolis Telemachas. Jis užėjo į amfiteatrą ir per patį gladiatorių kovos įkarštį, kai negailestingai buvo žudomi žmonės, o pašėlusi minia skandavo „mirtis“, drąsus krikščionis įšoko į kovos ringą ir sušuko žmonėms, kad jie liautųsi ir sustabdytų tą beprotybę.
Kraujo ištroškusi minia ir gladiatoriai užmušė Vienuolį. Jį nudūrė ir užmėtė akmenimis.
Tragiška žūtis. Telemachas mirė kankinio mirtimi ir nukeliavo pas Viešpatį. Bet būtent ši vienuolio Telemacho žūties diena, tapo pabaigos pradžia, gladiatorių kovoms Romos imperijoje.
Tuomet kai žmonės susivokė, ką jie pridirbo nužudę vienuolį ir žinia apie įvykį atėjo iki Imperatoriaus, buvo išleistas įsakymas draudžiantis gladiatorių kovas visoje Romos imperijoje.
Būtent taip, vieno Kristumi sekančio žmogaus įsikišimas į valstybės politiką, nutraukė daugelį amžių vykusias ir kaip norma priimamas kraugeriškas žaidynes.
Kristus išeidamas pasakė: 'Jūs esate žemės druska. Jei druska netenka sūrumo, kuo gi ją reikėtų pasūdyti? Ji niekam netinka, ir belieka ją išberti žmonėms sumindžioti. (Mt 5,13)
Aš mačiau labai daug krikščioniškų bendruomenių. Dar daugiau peržiūrėjau krikščioniškų doktrinų ir mokymų, kurie dabar yra gajūs pasaulyje. Galiu pasakyti, kad beveik visos bažnytinės organizacijos labai turtingos ir savimi patenkintos. Ramiai šlovina Dievą, rengia įvairius „evangelizacinius“ vakarėlius, išvykas, padeda vargšams ir stokojantiems. Tikėjimo lyderiai važinėja puikiomis mašinomis, gyvena geriausiose apartamentuose, skraido biznio klase arba nuosavais lėktuvais. Bažnyčių pastatai visada yra geriausiose vietose, o tarnautojai viskuo aprūpinti. Tai normalu, nes Dievas laimina savo žmones. Bet man kyla klausimas, o kur dingo Telemachai?
Biblija pateikia Laodikėjos bažnyčios pavyzdį ir Kristaus atsiliepimą apie ją: „'Laodikėjos bažnyčios angelui rašyk: 'Tai skelbia Amen, ištikimasis ir tikrasis Liudytojas, Dievo kūrinijos pradžia. Žinau tavo darbus, jog esi nei šaltas, nei karštas. O, kad būtum arba šaltas, arba karštas! Bet kadangi esi drungnas ir nei karštas, nei šaltas, Aš išspjausiu tave iš savo burnos. Tu gi sakai: 'Aš esu turtingas ir pralobęs, ir nieko man nebereikia', - o nežinai, kad esi skurdžius, apgailėtinas, beturtis, aklas ir nuogas. Aš tau patariu pirkti iš manęs išgryninto ugnyje aukso, kad pralobtum, baltus drabužius, kad apsirengtum ir nebūtų matoma tavo nuogumo gėda, ir tepalo pasitepti akims, kad praregėtum. Tuos, kuriuos myliu, Aš baru ir drausminu; būk tad uolus ir atgailauk! Štai Aš stoviu prie durų ir beldžiu: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, Aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi. (Apr 3,14-20)
Apsižvalgykite, ar ne laikas atsibusti ir atgailauti dėl savo drungnumo? Juk blogis tarpsta ir bujoja ten, kur geri žmonės nustoja veikti. Krikščionių ginklas ne kalavijas, mūsų ginklas Žodis. Žodis kuris yra aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Atmeskite netikrą drovumą, korektiškumą ir tariamą nusižeminimą. Paimkite į rankas mūsų Viešpaties Žodį ir kovokite gerą kovą. Nekreipkite dėmesio į materialinėmis gėrybėmis pasitikinčių ataušėlių ir drungnuolių kritiką, bet prisiminkite Apaštalą Paulių kuri mokė: skelbk žodį, veik laiku ir ne laiku, bark, drausk, ragink su didžia ištverme ir pamokymu. Nes ateis laikas, kai žmonės nebepakęs sveiko mokslo, bet, pasidavę savo įgeidžiams, pasikvies sau mokytojus, kad tie dūzgentų ausyse; jie nukreips ausis nuo tiesos ir atvers pasakoms.
Nebijokite ir savo diskusijose neglostykite užsispyrėlių ir kvailų ateistų. Kalboje nežaiskite pagal jų taisykles, bet visada vadovaukitės Krikščionišku mokymu, kuris sako, - „Jūsų kalba visuomet tebūna maloni ir druska pasūdyta, kad sugebėtumėte kiekvienam atsakyti.“ Visuomet savo kalboje rodykite jų tikrąjį veidą, nors tai ir atrodys nekorektiška, netaktiška ar stačiokiška. Tos savokos jums negalioja, nes tai pasaulietinės stabmeldystės forma.
Kristus pasakė, - Aš nugalėjau pasaulį. Todėl mes, Jo mokiniai, esame nugalėtojų gretose.
Telemachas į gladiatorių areną įšoko ne su kalaviju, o su Žodžiu kuris atvėrė žmonėms akis į tai, ką jie iš tiesų daro.
Tiesa visada būna skaudi, bet tik ji gali išlaisvinti melo vergijoje esančius žmones. Tiesa nepripažįsta kompromisų, nes kompromisas tai atsisakymas dalies tiesos, o dalinė tiesa tai jau nebe tiesa, tai melas kuris yra dar baisesnis, nes yra labai panašus į tiesą.
Be to, prisiminkite, kad net jeigu mes žūsime, mes nieko neprarandame, nes mūsų tėvynė danguje, o čia mes esame tik svečiai. Kas bedieviams yra praradimas, tas mums yra pergalė.
Jeigu Dievas su mumis tai kas gi prieš mus?
Su broliška meilę
Esavičius
Nors Romos imperija jau šimtą metų oficialiai buvo vadinama krikščioniška valstybė, bet gladiatorių mūšių niekaip nepavyko sustabdyti. Tai buvo suvokiama, kaip Romos tapatybė ir kultūros dalis.
Geri krikščionys, matydami žudynes, tylėjo. Juk svarbu, kad jų neliečia ir leidžia ramiai garbinti Dievą. Daugelis ramino save posakiu „Kas Ciesoriaus atiduokite Ciesoriui, kas Dievo Dievui“.
Bet tuo metu iš Rytų į Romą atėjo vienas krikščionių vienuolis Telemachas. Jis užėjo į amfiteatrą ir per patį gladiatorių kovos įkarštį, kai negailestingai buvo žudomi žmonės, o pašėlusi minia skandavo „mirtis“, drąsus krikščionis įšoko į kovos ringą ir sušuko žmonėms, kad jie liautųsi ir sustabdytų tą beprotybę.
Kraujo ištroškusi minia ir gladiatoriai užmušė Vienuolį. Jį nudūrė ir užmėtė akmenimis.
Tragiška žūtis. Telemachas mirė kankinio mirtimi ir nukeliavo pas Viešpatį. Bet būtent ši vienuolio Telemacho žūties diena, tapo pabaigos pradžia, gladiatorių kovoms Romos imperijoje.
Tuomet kai žmonės susivokė, ką jie pridirbo nužudę vienuolį ir žinia apie įvykį atėjo iki Imperatoriaus, buvo išleistas įsakymas draudžiantis gladiatorių kovas visoje Romos imperijoje.
Būtent taip, vieno Kristumi sekančio žmogaus įsikišimas į valstybės politiką, nutraukė daugelį amžių vykusias ir kaip norma priimamas kraugeriškas žaidynes.
Kristus išeidamas pasakė: 'Jūs esate žemės druska. Jei druska netenka sūrumo, kuo gi ją reikėtų pasūdyti? Ji niekam netinka, ir belieka ją išberti žmonėms sumindžioti. (Mt 5,13)
Aš mačiau labai daug krikščioniškų bendruomenių. Dar daugiau peržiūrėjau krikščioniškų doktrinų ir mokymų, kurie dabar yra gajūs pasaulyje. Galiu pasakyti, kad beveik visos bažnytinės organizacijos labai turtingos ir savimi patenkintos. Ramiai šlovina Dievą, rengia įvairius „evangelizacinius“ vakarėlius, išvykas, padeda vargšams ir stokojantiems. Tikėjimo lyderiai važinėja puikiomis mašinomis, gyvena geriausiose apartamentuose, skraido biznio klase arba nuosavais lėktuvais. Bažnyčių pastatai visada yra geriausiose vietose, o tarnautojai viskuo aprūpinti. Tai normalu, nes Dievas laimina savo žmones. Bet man kyla klausimas, o kur dingo Telemachai?
Biblija pateikia Laodikėjos bažnyčios pavyzdį ir Kristaus atsiliepimą apie ją: „'Laodikėjos bažnyčios angelui rašyk: 'Tai skelbia Amen, ištikimasis ir tikrasis Liudytojas, Dievo kūrinijos pradžia. Žinau tavo darbus, jog esi nei šaltas, nei karštas. O, kad būtum arba šaltas, arba karštas! Bet kadangi esi drungnas ir nei karštas, nei šaltas, Aš išspjausiu tave iš savo burnos. Tu gi sakai: 'Aš esu turtingas ir pralobęs, ir nieko man nebereikia', - o nežinai, kad esi skurdžius, apgailėtinas, beturtis, aklas ir nuogas. Aš tau patariu pirkti iš manęs išgryninto ugnyje aukso, kad pralobtum, baltus drabužius, kad apsirengtum ir nebūtų matoma tavo nuogumo gėda, ir tepalo pasitepti akims, kad praregėtum. Tuos, kuriuos myliu, Aš baru ir drausminu; būk tad uolus ir atgailauk! Štai Aš stoviu prie durų ir beldžiu: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, Aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi. (Apr 3,14-20)
Apsižvalgykite, ar ne laikas atsibusti ir atgailauti dėl savo drungnumo? Juk blogis tarpsta ir bujoja ten, kur geri žmonės nustoja veikti. Krikščionių ginklas ne kalavijas, mūsų ginklas Žodis. Žodis kuris yra aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Atmeskite netikrą drovumą, korektiškumą ir tariamą nusižeminimą. Paimkite į rankas mūsų Viešpaties Žodį ir kovokite gerą kovą. Nekreipkite dėmesio į materialinėmis gėrybėmis pasitikinčių ataušėlių ir drungnuolių kritiką, bet prisiminkite Apaštalą Paulių kuri mokė: skelbk žodį, veik laiku ir ne laiku, bark, drausk, ragink su didžia ištverme ir pamokymu. Nes ateis laikas, kai žmonės nebepakęs sveiko mokslo, bet, pasidavę savo įgeidžiams, pasikvies sau mokytojus, kad tie dūzgentų ausyse; jie nukreips ausis nuo tiesos ir atvers pasakoms.
Nebijokite ir savo diskusijose neglostykite užsispyrėlių ir kvailų ateistų. Kalboje nežaiskite pagal jų taisykles, bet visada vadovaukitės Krikščionišku mokymu, kuris sako, - „Jūsų kalba visuomet tebūna maloni ir druska pasūdyta, kad sugebėtumėte kiekvienam atsakyti.“ Visuomet savo kalboje rodykite jų tikrąjį veidą, nors tai ir atrodys nekorektiška, netaktiška ar stačiokiška. Tos savokos jums negalioja, nes tai pasaulietinės stabmeldystės forma.
Kristus pasakė, - Aš nugalėjau pasaulį. Todėl mes, Jo mokiniai, esame nugalėtojų gretose.
Telemachas į gladiatorių areną įšoko ne su kalaviju, o su Žodžiu kuris atvėrė žmonėms akis į tai, ką jie iš tiesų daro.
Tiesa visada būna skaudi, bet tik ji gali išlaisvinti melo vergijoje esančius žmones. Tiesa nepripažįsta kompromisų, nes kompromisas tai atsisakymas dalies tiesos, o dalinė tiesa tai jau nebe tiesa, tai melas kuris yra dar baisesnis, nes yra labai panašus į tiesą.
Be to, prisiminkite, kad net jeigu mes žūsime, mes nieko neprarandame, nes mūsų tėvynė danguje, o čia mes esame tik svečiai. Kas bedieviams yra praradimas, tas mums yra pergalė.
Jeigu Dievas su mumis tai kas gi prieš mus?
Su broliška meilę
Esavičius
2010 m. vasario 15 d., pirmadienis
“Dešovkos”
Karta iš Rygos važiavau traukiniu. Taip nutiko, kad kupė buvome tik trise. Aš, mano buhalterė ir profesorius iš Danijos. Danas vyko iš Rygos į Vilnių nes turėjo paskaitas Vilniaus universitete. Danas pasirodė labai kalbus žmogus. Ištraukė konjako ir pasiūlė prisidėti.
Pokalbio metu jis pradėjo pasakoti apie savo darbo specifika. Pasirodo jis buvo vienas iš ekspertų, kurie konsultavo Pabaltijo šalių vyriausybes privatizavimo klausimais. Konjakas daro savo darbą, todėl danas darėsi vis atviresnis. Jis pradėjo pasakoti, kad Lietuvoje gali nusipirkti viską ką tik nori, nes kaimiečiai, kurie valdo šią šalį, yra tokie buki, kad už grašius gali ir savo mama parduoti. Jis sakė, kad jie tiki viskuo, ką jiems sako užsienio ekspertai. Todėl po ekspertų išvadų, didžiausius pasaulyje jūrinius keltus (LISCO), su visa infrastruktūra, apyvartinėmis lėšomis ir veikiančiomis linijomis, pusdurniai kaimiečiai padovanojo danams už vieno kelto kaina, t.y. 80 milijonų eurų. O visa tai kainavo tik aštuoni milijonai eurų kyšių. Jis dar juokėsi, kad durni kaimiečiai (aišku danas taip tiesmukai ne vadino, mus valdančius nomenklaturščikus, aš tiesiog tokį įvardinimą skaičiau jo akyse) yra malačiai, nes taip užsitikrina ateitį savo vaikams.
Telekomas, Lietuvos dujos, Mažeikių nafta, tai tik trupiniai iš to, ką mes praradome per tą laiką kai Lietuvą administruoja kolūkiečių nomenklatūra.
Totali kontrolė ir reglamentavimas, tikrintojų kariauna ir biurokratiniai ribojimai, štai ką sugebėjo sukurti kiaulidžių ir karvidžių viršininkų valdžia. Per dvidešimt metų nesukurta nieko, išskyrus švogerišką biurokratų rojų.
„Kopūstas važiuoja!”.
Normalaus žmogaus nuostabai, policijos automobiliai užtveria „didžiojo“ Lietuvos megapoliso - Ukmergės pagrindinę gatvę. Kodėl? Nes su savo džipu į darbą (vidurdienį) atvyksta šio megapoliso valdovas, meras Kopūstas. Visas miestelis turi sustojęs laukti kol puons pravažiuos.
Ak tu mūsų vargana Lietuvėlė. Kaip pamatai bažnytkaimį, taip žinok, kad ten yra savo „kopūstas“. Didelis dvarponis su savo ištikimuoju dvaru. O juk dvarponis turi išlaikyti savo dvarą, todėl didėja reglamentavimai ir taisyklės, jei žmogus nemokėsi duoklės, tuomet labai greitai tave padarys nusikaltėliu. Ir „vsio zakonno“. „Kopūstai“ tuojau pat pradės piktintis, kad įstatymai visiems vienodi.
„Už Petrą, už Pertą, už Petrą“, iš gausių plakatų šūkavo įvairios daržovės. O tuo tarpu Petras su kitais kolūkiečiais, lengva ranka atsisakė vištos nešančios auksinius kiaušinius – atominės Elektrinės.
Belarusai, Rusai, Latviai, visi džiaugėsi šios elektrinės pigia elektra. 3 centai už kilovatą. O mes, kolūkiečių valdžios dėka, visada mokėjome brangiausiai.
Gėlytės paršiukai, karvutės, samagonas ir ilgakasės, štai karvidžių viršininkų akiratis. Tai, kad jie prisipirko diplomų nepadarė jų protingesniais, todėl didžiosios įmonės jiems kelią tik alergiją. Žmogus visada stengiasi atsikratyti ir šalinasi to ko nesupranta.
Mes per visą nepriklausomybės laiką brangiausiai mokėdavome, už elektrą, dujas, benziną vien dėl to, kad mūsų valdžia pigiausiai nuperkama. Užtenka kolūkiečiams pametėti porą skatikų ir jie leidžią savo tautą apvaginėti už milijonus.
Mus valdantys kolūkiečiai yra „Dešovkos“, nes labai pigiai save yra įvertinusios. Būtent dėl mažų įkainių, kiekvienas prašalaitis juos sugeba įpirkti. O nupirkęs įgauna teisė atsiimti savo įmoką su solidžiais procentais iš mūsų visų. Kuo didesnė valdžios vertė, tuo mažesnis ratas tų, kurie gali nupirkti jų palankumą.
Ką mes galime su tokia padėtimi padaryti? O gi nieko. Atsakykite sau, o ką jus darytumėte būnant mūsų valdžios vietoje? Ne kartą aš uždavinėjau tokį klausimą aplinkiniams. Dažniausiai (jeigu atsakinėdavo nuoširdžiai) sakydavo – „vogčiau, ką aš durnas neišnaudoti tokios galimybės“.
Todėl reikia pagaliau suvokti, kad valdžia yra tiesiog mūsų pačių atspindys. Nereikia keikti veidrodžio, jeigu snukis kreivas. Mums reikia tiesiog pradėti keisti save ir nuoširdžiai melstis už mūsų valdžią. Kokia ji be būtų, ačiū Dievui, ji kol kas yra mūsų valdžia. Tauta kuri nenori maitinti savo valdžios, labai greitai bus priversta maitinti svetimą.
Biblija moko: „Neužrišk kuliančiam jaučiui nasrų“. Ten kalbama apie tai, kad darbininkas vertas savo užmokesčio. Jeigu mus valdantis žmogus, sugeba sukurti mums kaip visuomenei pridėtinę vertę, kuria mes visi naudojamės, tuomet jis turi gauti prideramą atlygį. Nenormalu, kad pav. Artūras Zuokas, kuris tikrai sugebėjo atgaivinti Vilniaus centrą ir kardinaliai pradėjo tvarkyti miesto piktžaizdę ir gėdą - medinius lūšnynus, yra ujamas ir persekiojamas. O štai nieko gero Vilniui nepadaręs Imbrasas yra šlovinamas ir renkamas tolesniam nieko neveikimui į Europarlamentą.
Mums reikia keisti požiūrį į žmonės. Reikia juos pradėti vertinti ne pagal diplomą, kilmę, išvaizdą ar iškalbą, ir „gerus norus“, bet pagal naudingumą mums kaip bendruomenei. Jeigu mūsų bendruomenės lyderis yra elementari, drovi ir naftalinu kvepianti „dešovka“ tuomet jo ir darbai yra tokie pat pigūs. O pigus dalykas (kaip žinoma) paskiau mums visiems labai brangiai atsieina.
p.s. Aš asmeniškai pasisakau už brangius visuomenės lyderius, tokius kaip Artūras Zuokas. Jie daug daugiau mums atneš naudos nei visokios „dešovkos“ a lia Imbrasai, po kurių „pigaus“ valdymo, Vilnius nebeišlenda iš skolų.
Esavičius
Pokalbio metu jis pradėjo pasakoti apie savo darbo specifika. Pasirodo jis buvo vienas iš ekspertų, kurie konsultavo Pabaltijo šalių vyriausybes privatizavimo klausimais. Konjakas daro savo darbą, todėl danas darėsi vis atviresnis. Jis pradėjo pasakoti, kad Lietuvoje gali nusipirkti viską ką tik nori, nes kaimiečiai, kurie valdo šią šalį, yra tokie buki, kad už grašius gali ir savo mama parduoti. Jis sakė, kad jie tiki viskuo, ką jiems sako užsienio ekspertai. Todėl po ekspertų išvadų, didžiausius pasaulyje jūrinius keltus (LISCO), su visa infrastruktūra, apyvartinėmis lėšomis ir veikiančiomis linijomis, pusdurniai kaimiečiai padovanojo danams už vieno kelto kaina, t.y. 80 milijonų eurų. O visa tai kainavo tik aštuoni milijonai eurų kyšių. Jis dar juokėsi, kad durni kaimiečiai (aišku danas taip tiesmukai ne vadino, mus valdančius nomenklaturščikus, aš tiesiog tokį įvardinimą skaičiau jo akyse) yra malačiai, nes taip užsitikrina ateitį savo vaikams.
Telekomas, Lietuvos dujos, Mažeikių nafta, tai tik trupiniai iš to, ką mes praradome per tą laiką kai Lietuvą administruoja kolūkiečių nomenklatūra.
Totali kontrolė ir reglamentavimas, tikrintojų kariauna ir biurokratiniai ribojimai, štai ką sugebėjo sukurti kiaulidžių ir karvidžių viršininkų valdžia. Per dvidešimt metų nesukurta nieko, išskyrus švogerišką biurokratų rojų.
„Kopūstas važiuoja!”.
Normalaus žmogaus nuostabai, policijos automobiliai užtveria „didžiojo“ Lietuvos megapoliso - Ukmergės pagrindinę gatvę. Kodėl? Nes su savo džipu į darbą (vidurdienį) atvyksta šio megapoliso valdovas, meras Kopūstas. Visas miestelis turi sustojęs laukti kol puons pravažiuos.
Ak tu mūsų vargana Lietuvėlė. Kaip pamatai bažnytkaimį, taip žinok, kad ten yra savo „kopūstas“. Didelis dvarponis su savo ištikimuoju dvaru. O juk dvarponis turi išlaikyti savo dvarą, todėl didėja reglamentavimai ir taisyklės, jei žmogus nemokėsi duoklės, tuomet labai greitai tave padarys nusikaltėliu. Ir „vsio zakonno“. „Kopūstai“ tuojau pat pradės piktintis, kad įstatymai visiems vienodi.
„Už Petrą, už Pertą, už Petrą“, iš gausių plakatų šūkavo įvairios daržovės. O tuo tarpu Petras su kitais kolūkiečiais, lengva ranka atsisakė vištos nešančios auksinius kiaušinius – atominės Elektrinės.
Belarusai, Rusai, Latviai, visi džiaugėsi šios elektrinės pigia elektra. 3 centai už kilovatą. O mes, kolūkiečių valdžios dėka, visada mokėjome brangiausiai.
Gėlytės paršiukai, karvutės, samagonas ir ilgakasės, štai karvidžių viršininkų akiratis. Tai, kad jie prisipirko diplomų nepadarė jų protingesniais, todėl didžiosios įmonės jiems kelią tik alergiją. Žmogus visada stengiasi atsikratyti ir šalinasi to ko nesupranta.
Mes per visą nepriklausomybės laiką brangiausiai mokėdavome, už elektrą, dujas, benziną vien dėl to, kad mūsų valdžia pigiausiai nuperkama. Užtenka kolūkiečiams pametėti porą skatikų ir jie leidžią savo tautą apvaginėti už milijonus.
Mus valdantys kolūkiečiai yra „Dešovkos“, nes labai pigiai save yra įvertinusios. Būtent dėl mažų įkainių, kiekvienas prašalaitis juos sugeba įpirkti. O nupirkęs įgauna teisė atsiimti savo įmoką su solidžiais procentais iš mūsų visų. Kuo didesnė valdžios vertė, tuo mažesnis ratas tų, kurie gali nupirkti jų palankumą.
Ką mes galime su tokia padėtimi padaryti? O gi nieko. Atsakykite sau, o ką jus darytumėte būnant mūsų valdžios vietoje? Ne kartą aš uždavinėjau tokį klausimą aplinkiniams. Dažniausiai (jeigu atsakinėdavo nuoširdžiai) sakydavo – „vogčiau, ką aš durnas neišnaudoti tokios galimybės“.
Todėl reikia pagaliau suvokti, kad valdžia yra tiesiog mūsų pačių atspindys. Nereikia keikti veidrodžio, jeigu snukis kreivas. Mums reikia tiesiog pradėti keisti save ir nuoširdžiai melstis už mūsų valdžią. Kokia ji be būtų, ačiū Dievui, ji kol kas yra mūsų valdžia. Tauta kuri nenori maitinti savo valdžios, labai greitai bus priversta maitinti svetimą.
Biblija moko: „Neužrišk kuliančiam jaučiui nasrų“. Ten kalbama apie tai, kad darbininkas vertas savo užmokesčio. Jeigu mus valdantis žmogus, sugeba sukurti mums kaip visuomenei pridėtinę vertę, kuria mes visi naudojamės, tuomet jis turi gauti prideramą atlygį. Nenormalu, kad pav. Artūras Zuokas, kuris tikrai sugebėjo atgaivinti Vilniaus centrą ir kardinaliai pradėjo tvarkyti miesto piktžaizdę ir gėdą - medinius lūšnynus, yra ujamas ir persekiojamas. O štai nieko gero Vilniui nepadaręs Imbrasas yra šlovinamas ir renkamas tolesniam nieko neveikimui į Europarlamentą.
Mums reikia keisti požiūrį į žmonės. Reikia juos pradėti vertinti ne pagal diplomą, kilmę, išvaizdą ar iškalbą, ir „gerus norus“, bet pagal naudingumą mums kaip bendruomenei. Jeigu mūsų bendruomenės lyderis yra elementari, drovi ir naftalinu kvepianti „dešovka“ tuomet jo ir darbai yra tokie pat pigūs. O pigus dalykas (kaip žinoma) paskiau mums visiems labai brangiai atsieina.
p.s. Aš asmeniškai pasisakau už brangius visuomenės lyderius, tokius kaip Artūras Zuokas. Jie daug daugiau mums atneš naudos nei visokios „dešovkos“ a lia Imbrasai, po kurių „pigaus“ valdymo, Vilnius nebeišlenda iš skolų.
Esavičius
Ar galima mokyti Dievo Žodžio?
Šv.Raštas aiškiai sako, kad Dievo Žodžio mokyti (aš pabrėžiu MOKYTI) negalima. Bet koks formalizuotas ir struktūrizuotas Dievo Žodžio mokymas yra atsitraukimas nuo Dievo - tai stabmeldystė širdyje. Dievo Žodį galima tik SKELBTI ir tada pats Žodis atliks tai kam yra siųstas.
Dievo Žodis yra gyvas ir veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki pat sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų, ir teisia širdies mintis bei sumanymus (Hebr. 4,12).
Mes savo supratimo ribose negalime ir neturime teisės mokyti to ko neišmanome. Biblija aiškiai moko, kad „nes mes žinome iš dalies ir mes pranašaujame iš dalies. (1 Kor 13,9)" ,,...Jei kas mano ką nors žinąs, tai jis dar nieko nežino, kaip turi žinoti (1 Kor 8,2)"... „aš pamačiau visus Dievo darbus ir supratau, kad žmogus negali suvokti, kas vyksta po saule. Kaip žmogus besistengtų tyrinėdamas, jis nesuvoks to; net išmintingasis, kuris tariasi žinąs, to nesupras” (Mok 8,17).
Mes nei vienas neesame pasiekę tobulo supratimo ir pažinimo, todėl mes galime tik skelbti Dievo Žodį ir Žodis pats atliks visą darbą „... mano žodis, kuris išeina iš mano burnos, negrįš tuščias, bet įvykdys mano valią ir atliks tai, kam yra siųstas." ( Iz 55,11)
Jeigu mes priešindamiesi Dievui, mokome Žodžio savo supratimo rėmuose, mes atsitraukiame nuo Jo ir pridarome problemų ir sau ir tiems kas mūsų klauso, priversdami klausytojus sekti žmogumi sukurdami savo struktūrą, nors turėtume skelbti, kad žmogus turi sekti tik Kristų ir klausyti tiktai Jo.
Ortodoksai Stačiatikiai turi tokią apaštalinę praktiką. Skaitant Dievo Žodį bažnyčioje jie yra nustatę taisyklę skaityti be jokių emocijų ir vienodu tembru, tam, kad Žodis nebūtų apsunkintas (suterštas) skaitančiojo emocija ir, kad klausantis žmogus, iš tos pačios skaitomos Dievo Žodžio dalies įgautu jam asmeniškai skirtą žinią nuo Dievo, be skaitančiojo pergyvenimų.
Kiekvienam žmogui individualiai duodama iš Dievo malonės. Kristus atėjo dėl kiekvieno žmogaus asmeniškai, o ne dėl šėtoniškose sinagogose be proto šokančios, dirbtinoje ekstazėje rėkiančios ir trypiančios minios (tai baalo – pinigų dievo garbinimas). Jei žmogus pradeda gyventi jam skaitančiojo ir aiškinančiojo Dievo Žodį emocijomis ir pergyvenimais, jis tampa nebe Kristaus kūno nariu, o to žmogaus kuris perteikia savo Dievo Žodžio supratimą gyvenimo (kūno) dalimi. Todėl visos nuodėmės ir suklydimai kuriais gyvens mokytojas, persiduos betarpiškai ir jo klausantiems žmonėm (Iz. 43,27). Tokie surinkimai tampa ne Dievo Kristaus surinkimu, o Lino, Vasios, Adeladžados, Jano ar Dereko surinkimais. Tų mokytojų kūno dalimis tapusių žmonių gyvenimai tampa tiesiogiai priklausomi nuo savo mokytojų malonės ir šventumo, o ne nuo Dievo. Baisu yra pasitikėti ne Kristumi o žmogaus (pastoriaus, vadovo ar mokytojo) šventumu, nes .. „Mes visi esame kaip nešvarūs, mūsų teisumas kaip purvini skarmalai. Mes visi vystame kaip lapai, mūsų piktadarystės blaško mus kaip vėjas.” (Iz 64,6).
Kristus aiškiai perspėjo savo tikrus mokinius: „Taip pat nesivadinkite mokytojais, nes vienas jūsų Mokytojas - Kristus. (Mt 23,10). Jam antrindamas Paulius, Šv. Dvasios įkvėptas kalbėjo apie tuos, kas save įvardina įstatymo mokytojais „Jie norėtų būti įstatymo mokytojais, bet nesupranta nei ką kalba, nei ką tvirtina (1 Tim 1,7)".
Daugelyje diskusijų (su protestantais) man tenka išgirsti - bet juk Paulius pats tvirtino, kad „Ir šiuos Dievas paskyrė bažnyčioje: pirma - apaštalais, antra - pranašais, trečia - mokytojais; po to - stebuklai, paskui - išgydymų dovanos, visokia pagalba, vadovavimai, įvairios kalbos. (1 Kor 12,28)". Kalbėdami taip, jie aiškiai parodo savo atsitraukimą nuo Dievo, klausant savo mokytojo Liuterio šėtonišką, apaštališkos Kristaus visuotinės bažnyčios skaldytojo, mokymą kuris juos apakino. Čia Paulius aiškiai kalbėjo ne apie Dievo Žodžio mokytojus. Tai bažnytinės tvarkos mokytojai, elgesio darbų ir pan. Nes ir Pauliaus paskelbta bažnytinio tarnavimo seka aiškiai nurodo, kad tai yra Apaštalų (Dievo Žodžio skelbėjų), pranašų (Dievo žodžio apreiškėjų) bažnytinės tvarkos mokytojai (prižiūrėtojai) o ne Dievo Žodžio mokytojai.
Tai, kas gi turi mokyti tikra Kristaus mokinį? Atsakymas Biblijoje: ,,... o Guodėjas - Šventoji Dvasia, kurią mano vardu Tėvas atsiųs, - mokys jus visko ir viską primins, ką jums sakiau.” (Jn 14,26). Jonas savo laiške aiškiai išdėsto ,,...Bet patepimas, kurį iš Jo gavote, pasilieka jumyse, ir nereikia, kad jus kas nors mokytų, nes pats Jo patepimas moko jus visko, ir jis yra tiesa, o ne melas. Ir kadangi jis jus pamokė, jūs Jame pasiliksite.” (1 Jn 2,27)
Verta prisiminti, kad bažnyčia suskaldęs (ir toliau skaldantis) ir daugelį tautų į protestantišką prakeikimą įvedęs Liuteris buvo teologijos profesorius (mokytojas), kaip ir daugelis jo pasekėjų.
Biblija mus moko labai aiškiai. Taip sako Viešpats: ,,Prakeiktas žmogus, kuris pasitiki žmogumi ir laiko kūną savo stiprybe, kurio širdis nutolsta nuo Viešpaties. Jis bus kaip krūmokšnis dykumoje ir nieko gero nematys. Jis gyvens sausoje, druskingoje ir negyvenamoje šalyje.
Palaimintas žmogus, kuris pasitiki Viešpačiu, kurio viltis yra Viešpats! Jis bus kaip medis, pasodintas prie vandens, leidžiantis šaknis prie upelio. Jis nebijos ateinančios kaitros, jo lapai visada žaliuos. Jis nesirūpins sausros metu, bet nuolat neš vaisių. Širdis yra labai klastinga ir be galo nedora. Kas ją supras!” (Jer 17,5 – 9)
p.s. Be je, tiems kas turi ausis išgirskite: ,,Todėl, kas sulaužytų bent vieną iš mažiausių įsakymų ir taip mokytų žmones, tas bus vadinamas mažiausiu dangaus karalystėje. O kas juos vykdys ir jų mokys, bus vadinamas didžiu dangaus karalystėje.” (Mt 5,19) „… Mes žinome, jog įstatymas geras, jeigu kas teisingai juo naudojasi, suprasdamas, kad įstatymas nėra skirtas teisiajam, bet nusikaltėliams ir neklusniems, bedieviams ir nusidėjėliams, nešventiems ir šventvagiškiems, tėvažudžiams ir motinžudžiams, žmogžudžiams, paleistuviams, homoseksualistams, vergų pirkliams, melagiams, priesaikos laužytojams ir viskam, kas priešinga sveikam mokymui.” (1 Tim 1,8 – 10).
Tikėkite Dievu per Jėzų Kristų, nes ,,...Kas Jį tiki, tas neteisiamas, o kas netiki, jau yra pasmerktas už tai, kad netiki viengimio Dievo Sūnaus vardo.” (Jn 3,18)
Ir visada prisiminkite: DIEVO REIKIA KLAUSYTI LABIAU NEGU ŽMONIŲ! (Apd 5,29)
Dievo Žodis yra gyvas ir veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki pat sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų, ir teisia širdies mintis bei sumanymus (Hebr. 4,12).
Mes savo supratimo ribose negalime ir neturime teisės mokyti to ko neišmanome. Biblija aiškiai moko, kad „nes mes žinome iš dalies ir mes pranašaujame iš dalies. (1 Kor 13,9)" ,,...Jei kas mano ką nors žinąs, tai jis dar nieko nežino, kaip turi žinoti (1 Kor 8,2)"... „aš pamačiau visus Dievo darbus ir supratau, kad žmogus negali suvokti, kas vyksta po saule. Kaip žmogus besistengtų tyrinėdamas, jis nesuvoks to; net išmintingasis, kuris tariasi žinąs, to nesupras” (Mok 8,17).
Mes nei vienas neesame pasiekę tobulo supratimo ir pažinimo, todėl mes galime tik skelbti Dievo Žodį ir Žodis pats atliks visą darbą „... mano žodis, kuris išeina iš mano burnos, negrįš tuščias, bet įvykdys mano valią ir atliks tai, kam yra siųstas." ( Iz 55,11)
Jeigu mes priešindamiesi Dievui, mokome Žodžio savo supratimo rėmuose, mes atsitraukiame nuo Jo ir pridarome problemų ir sau ir tiems kas mūsų klauso, priversdami klausytojus sekti žmogumi sukurdami savo struktūrą, nors turėtume skelbti, kad žmogus turi sekti tik Kristų ir klausyti tiktai Jo.
Ortodoksai Stačiatikiai turi tokią apaštalinę praktiką. Skaitant Dievo Žodį bažnyčioje jie yra nustatę taisyklę skaityti be jokių emocijų ir vienodu tembru, tam, kad Žodis nebūtų apsunkintas (suterštas) skaitančiojo emocija ir, kad klausantis žmogus, iš tos pačios skaitomos Dievo Žodžio dalies įgautu jam asmeniškai skirtą žinią nuo Dievo, be skaitančiojo pergyvenimų.
Kiekvienam žmogui individualiai duodama iš Dievo malonės. Kristus atėjo dėl kiekvieno žmogaus asmeniškai, o ne dėl šėtoniškose sinagogose be proto šokančios, dirbtinoje ekstazėje rėkiančios ir trypiančios minios (tai baalo – pinigų dievo garbinimas). Jei žmogus pradeda gyventi jam skaitančiojo ir aiškinančiojo Dievo Žodį emocijomis ir pergyvenimais, jis tampa nebe Kristaus kūno nariu, o to žmogaus kuris perteikia savo Dievo Žodžio supratimą gyvenimo (kūno) dalimi. Todėl visos nuodėmės ir suklydimai kuriais gyvens mokytojas, persiduos betarpiškai ir jo klausantiems žmonėm (Iz. 43,27). Tokie surinkimai tampa ne Dievo Kristaus surinkimu, o Lino, Vasios, Adeladžados, Jano ar Dereko surinkimais. Tų mokytojų kūno dalimis tapusių žmonių gyvenimai tampa tiesiogiai priklausomi nuo savo mokytojų malonės ir šventumo, o ne nuo Dievo. Baisu yra pasitikėti ne Kristumi o žmogaus (pastoriaus, vadovo ar mokytojo) šventumu, nes .. „Mes visi esame kaip nešvarūs, mūsų teisumas kaip purvini skarmalai. Mes visi vystame kaip lapai, mūsų piktadarystės blaško mus kaip vėjas.” (Iz 64,6).
Kristus aiškiai perspėjo savo tikrus mokinius: „Taip pat nesivadinkite mokytojais, nes vienas jūsų Mokytojas - Kristus. (Mt 23,10). Jam antrindamas Paulius, Šv. Dvasios įkvėptas kalbėjo apie tuos, kas save įvardina įstatymo mokytojais „Jie norėtų būti įstatymo mokytojais, bet nesupranta nei ką kalba, nei ką tvirtina (1 Tim 1,7)".
Daugelyje diskusijų (su protestantais) man tenka išgirsti - bet juk Paulius pats tvirtino, kad „Ir šiuos Dievas paskyrė bažnyčioje: pirma - apaštalais, antra - pranašais, trečia - mokytojais; po to - stebuklai, paskui - išgydymų dovanos, visokia pagalba, vadovavimai, įvairios kalbos. (1 Kor 12,28)". Kalbėdami taip, jie aiškiai parodo savo atsitraukimą nuo Dievo, klausant savo mokytojo Liuterio šėtonišką, apaštališkos Kristaus visuotinės bažnyčios skaldytojo, mokymą kuris juos apakino. Čia Paulius aiškiai kalbėjo ne apie Dievo Žodžio mokytojus. Tai bažnytinės tvarkos mokytojai, elgesio darbų ir pan. Nes ir Pauliaus paskelbta bažnytinio tarnavimo seka aiškiai nurodo, kad tai yra Apaštalų (Dievo Žodžio skelbėjų), pranašų (Dievo žodžio apreiškėjų) bažnytinės tvarkos mokytojai (prižiūrėtojai) o ne Dievo Žodžio mokytojai.
Tai, kas gi turi mokyti tikra Kristaus mokinį? Atsakymas Biblijoje: ,,... o Guodėjas - Šventoji Dvasia, kurią mano vardu Tėvas atsiųs, - mokys jus visko ir viską primins, ką jums sakiau.” (Jn 14,26). Jonas savo laiške aiškiai išdėsto ,,...Bet patepimas, kurį iš Jo gavote, pasilieka jumyse, ir nereikia, kad jus kas nors mokytų, nes pats Jo patepimas moko jus visko, ir jis yra tiesa, o ne melas. Ir kadangi jis jus pamokė, jūs Jame pasiliksite.” (1 Jn 2,27)
Verta prisiminti, kad bažnyčia suskaldęs (ir toliau skaldantis) ir daugelį tautų į protestantišką prakeikimą įvedęs Liuteris buvo teologijos profesorius (mokytojas), kaip ir daugelis jo pasekėjų.
Biblija mus moko labai aiškiai. Taip sako Viešpats: ,,Prakeiktas žmogus, kuris pasitiki žmogumi ir laiko kūną savo stiprybe, kurio širdis nutolsta nuo Viešpaties. Jis bus kaip krūmokšnis dykumoje ir nieko gero nematys. Jis gyvens sausoje, druskingoje ir negyvenamoje šalyje.
Palaimintas žmogus, kuris pasitiki Viešpačiu, kurio viltis yra Viešpats! Jis bus kaip medis, pasodintas prie vandens, leidžiantis šaknis prie upelio. Jis nebijos ateinančios kaitros, jo lapai visada žaliuos. Jis nesirūpins sausros metu, bet nuolat neš vaisių. Širdis yra labai klastinga ir be galo nedora. Kas ją supras!” (Jer 17,5 – 9)
p.s. Be je, tiems kas turi ausis išgirskite: ,,Todėl, kas sulaužytų bent vieną iš mažiausių įsakymų ir taip mokytų žmones, tas bus vadinamas mažiausiu dangaus karalystėje. O kas juos vykdys ir jų mokys, bus vadinamas didžiu dangaus karalystėje.” (Mt 5,19) „… Mes žinome, jog įstatymas geras, jeigu kas teisingai juo naudojasi, suprasdamas, kad įstatymas nėra skirtas teisiajam, bet nusikaltėliams ir neklusniems, bedieviams ir nusidėjėliams, nešventiems ir šventvagiškiems, tėvažudžiams ir motinžudžiams, žmogžudžiams, paleistuviams, homoseksualistams, vergų pirkliams, melagiams, priesaikos laužytojams ir viskam, kas priešinga sveikam mokymui.” (1 Tim 1,8 – 10).
Tikėkite Dievu per Jėzų Kristų, nes ,,...Kas Jį tiki, tas neteisiamas, o kas netiki, jau yra pasmerktas už tai, kad netiki viengimio Dievo Sūnaus vardo.” (Jn 3,18)
Ir visada prisiminkite: DIEVO REIKIA KLAUSYTI LABIAU NEGU ŽMONIŲ! (Apd 5,29)
2010 m. vasario 14 d., sekmadienis
Tikroji jėga
Žmogaus, kaip ir valstybės, jėga slypi ne jo fizinėse galiose, o Dvasiniame pasirinkime (pvz., dramblys toks didelis ir stiprus, bet mažas ir silpnas žmogelis jį besąlygiškai valdo, nes jis išmintingesnis).
Visa mūsų taip vadinamos vakarų civilizacijos stiprybė ir suklestėjimo paslaptis buvo ir yra krikščionybė. Paslaptis paprasta, nes Dievo Žodis per Kristų duoda galingą dvasinę jėgą ir išmintį, suteikiančią pranašumą prieš tuos, kas pasitiki tik ,,gamtos dovanomis" ir savo fizinėmis galiomis. Tikri krikščionys niekada nepergyvena dėl materialių dalykų, o istorija rodo, kad valdžia ir jėga būna tik pas tuos, kuriais negalima manipuliuoti, pasitelkiant materialius dalykus.
Sakydamas Krikščionys, aš nekalbu apie tuos taip vadinamus krikščionis, kuriems nerūpi Kristus ir Dievo Karalystė, kurie niekada nėra skaitę Dievo Žodžio ir kurie yra tik prisiplakę prie šios galingos ir Dievo palaimintos bendruomenės dėl įtakos, turtų ar kitokių materialių dalykų. Kristus tokioms Dievo pseudoieškotojų minioms buvo aiškiai pasakęs: "....'Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jūs ieškote manęs ne todėl, kad matėte ženklų, bet kad prisivalgėte duonos lig soties (Jn 6,26)".
Tikri krikščionys, jei yra perteklius jų gyvenime, sako - „ačiū tau Viešpatie". Jei nėra pertekliaus ir yra nepriteklius, taip pat sako - „dėkoju tau Dieve, kad neduodi užmiršti, jog esame tik žmonės". Jie neinkščia kaip šunys prie būdos ir neprašinėja išmaldų. Jie,net kai yra nepriteklius jų gyvenime, visada randa ką nors, ką galėtų duoti prašančiam, o ne patiems prašinėti.
Kažkada krikščionių turtuoliai Didžiojoje Britanijoje sakydavo - „prabanga prasčiokams" ir „mes valdome pinigus, bet pinigai mūsų nevaldo." Dabar viskas pasikeitė.
Iki šėtoniškos veiklos pradžios (protestantizmo skaldijimosi krikščionybėje įsigalėjimo), jei krikščionys europiečiai vaitodavo, tai tik dėl savo kvailumo ir atsitraukimo nuo Dievo. Dabar jie vaitoja visuomet. Pvz., jei pastoviai ne už ką mokama valstybinė išmalda per maža, jei negali įsigyti didesnio televizoriaus, užsisakyti jaunesnės prostitutės, jei mašina jau dviejų metų senumo arba namas jau kelis metus neatnaujintas ir pan.
Jie dabar beprotiškai pergyvena dėl savo gerovės ir ateities. Nesuvokdami, kad visos jų prognozės ir įsivaizdavimai apie ateitį tėra iliuzija ir savęs apgaudinėjimas, neturintis nieko bendra su jų gyvenimo ir ateities realybe. Dėl tų iliuzinių ir neapčiuopiamų dalykų, jie dabar gali paminti bet kokias vertybes. Jie lengvai atsisako tokių nevalgomų dalykų kaip garbė, kilnumas, pagarba vyresniam, tautinis identitetas ir visos kitos krikščionių įdiegtos europinės bendruomeninės vertybes. Jie su džiaugsmu iškeičia savo šeimą ir vaikus į tuščia garsą pavadinimu – karjera. Jie vartoja be saiko ir vadovaujasi pasaulietiniu principu „gyventi čia ir dabar", „imk iš gyvenimo viską", net nesuprasdami, kad tokiu būdu tampa eiliniais gyvuliais, kurie negali atsispirti „nemokamam" jaukui, gausiai išdėliotam spąstuose.
Pasižiūrėkite kas darosi dabar, kai krikščioniškų vertybių nepaisoma Lietuvoje. Jei tik kokie maskoliai pagrasina mums užsukti čiaupus, tuoj pat visas bedieviškas pagoniškas praščiokynas besirūpinantis tik ėdalo, gėralo ir poravimosi gausa, pradeda dejuoti ir spiegti „ką dabar darysime?", „kaip reikės gyventi?", „mes visi išmirsime". Tas pats yra ir su naujųjų europonų iš pagrindinio šiandieninės Europos šiukšlyno - Briuselio nuleidžiamomis abejotinos vertės direktyvomis. Jos vykdomos dar sparčiau ir nuolankiau nei buvusių ponų iš Maskvos. Ir visa tai dėl paprasčiausios pagoniškos savo iliuzinės materialinės gerovės praradimo baimės.
Kristus moko savo mokinius: „ 'Todėl sakau jums: nesirūpinkite savo gyvybe, ką valgysite ar ką gersite, nei savo kūnu, kuo vilkėsite. Argi gyvybė ne daugiau už maistą ir kūnas už drabužį? Pažvelkite į padangių paukščius: nei jie sėja, nei pjauna, nei į kluonus krauna, o jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina. Argi jūs ne daug vertesni už juos? O kas iš jūsų gali savo rūpesčiu bent per sprindį pridėti sau ūgio? Ir kam gi rūpinatės drabužiu? Žiūrėkite, kaip auga lauko lelijos. Jos nesidarbuoja ir neverpia, bet sakau jums: nė Saliamonas visoje savo šlovėje nebuvo taip pasipuošęs, kaip kiekviena iš jų. Jeigu Dievas taip aprengia laukų žolę, kuri šiandien žaliuoja, o rytoj metama į krosnį, tai argi Jis dar labiau nepasirūpins jumis, mažatikiai? Todėl nesirūpinkite ir neklausinėkite: 'Ką valgysime?', arba: 'Ką gersime?', arba: 'Kuo vilkėsime?' Visų tų dalykų ieško pagonys. Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad viso to jums reikia. Pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir Jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta.” (Evangelija pagal Matą 6, 25 - 33).
Tik tikri krikščionys, gyvenantys Kristaus mokymu, gali gyventi laisvai, ramiai ir tikrai turtingai. Jie niekada apgailėtinai nesižemins prieš kitataučius dėl iliuzinių materialių dalykų. Tik tauta, kurios gyvenimo etalonas yra Kristus ir Jo mokymas, valdo save ir savo aplinką, o pagonys visuomet besąlygiškai pasiduoda svetimų valdymui ir ne dėl to, kad tam būtų koks realus pagrindas, o tik dėl pasaulietinės iliuzijos įvarytos baimės.
Su broliška meilę
Esavičius
Visa mūsų taip vadinamos vakarų civilizacijos stiprybė ir suklestėjimo paslaptis buvo ir yra krikščionybė. Paslaptis paprasta, nes Dievo Žodis per Kristų duoda galingą dvasinę jėgą ir išmintį, suteikiančią pranašumą prieš tuos, kas pasitiki tik ,,gamtos dovanomis" ir savo fizinėmis galiomis. Tikri krikščionys niekada nepergyvena dėl materialių dalykų, o istorija rodo, kad valdžia ir jėga būna tik pas tuos, kuriais negalima manipuliuoti, pasitelkiant materialius dalykus.
Sakydamas Krikščionys, aš nekalbu apie tuos taip vadinamus krikščionis, kuriems nerūpi Kristus ir Dievo Karalystė, kurie niekada nėra skaitę Dievo Žodžio ir kurie yra tik prisiplakę prie šios galingos ir Dievo palaimintos bendruomenės dėl įtakos, turtų ar kitokių materialių dalykų. Kristus tokioms Dievo pseudoieškotojų minioms buvo aiškiai pasakęs: "....'Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jūs ieškote manęs ne todėl, kad matėte ženklų, bet kad prisivalgėte duonos lig soties (Jn 6,26)".
Tikri krikščionys, jei yra perteklius jų gyvenime, sako - „ačiū tau Viešpatie". Jei nėra pertekliaus ir yra nepriteklius, taip pat sako - „dėkoju tau Dieve, kad neduodi užmiršti, jog esame tik žmonės". Jie neinkščia kaip šunys prie būdos ir neprašinėja išmaldų. Jie,net kai yra nepriteklius jų gyvenime, visada randa ką nors, ką galėtų duoti prašančiam, o ne patiems prašinėti.
Kažkada krikščionių turtuoliai Didžiojoje Britanijoje sakydavo - „prabanga prasčiokams" ir „mes valdome pinigus, bet pinigai mūsų nevaldo." Dabar viskas pasikeitė.
Iki šėtoniškos veiklos pradžios (protestantizmo skaldijimosi krikščionybėje įsigalėjimo), jei krikščionys europiečiai vaitodavo, tai tik dėl savo kvailumo ir atsitraukimo nuo Dievo. Dabar jie vaitoja visuomet. Pvz., jei pastoviai ne už ką mokama valstybinė išmalda per maža, jei negali įsigyti didesnio televizoriaus, užsisakyti jaunesnės prostitutės, jei mašina jau dviejų metų senumo arba namas jau kelis metus neatnaujintas ir pan.
Jie dabar beprotiškai pergyvena dėl savo gerovės ir ateities. Nesuvokdami, kad visos jų prognozės ir įsivaizdavimai apie ateitį tėra iliuzija ir savęs apgaudinėjimas, neturintis nieko bendra su jų gyvenimo ir ateities realybe. Dėl tų iliuzinių ir neapčiuopiamų dalykų, jie dabar gali paminti bet kokias vertybes. Jie lengvai atsisako tokių nevalgomų dalykų kaip garbė, kilnumas, pagarba vyresniam, tautinis identitetas ir visos kitos krikščionių įdiegtos europinės bendruomeninės vertybes. Jie su džiaugsmu iškeičia savo šeimą ir vaikus į tuščia garsą pavadinimu – karjera. Jie vartoja be saiko ir vadovaujasi pasaulietiniu principu „gyventi čia ir dabar", „imk iš gyvenimo viską", net nesuprasdami, kad tokiu būdu tampa eiliniais gyvuliais, kurie negali atsispirti „nemokamam" jaukui, gausiai išdėliotam spąstuose.
Pasižiūrėkite kas darosi dabar, kai krikščioniškų vertybių nepaisoma Lietuvoje. Jei tik kokie maskoliai pagrasina mums užsukti čiaupus, tuoj pat visas bedieviškas pagoniškas praščiokynas besirūpinantis tik ėdalo, gėralo ir poravimosi gausa, pradeda dejuoti ir spiegti „ką dabar darysime?", „kaip reikės gyventi?", „mes visi išmirsime". Tas pats yra ir su naujųjų europonų iš pagrindinio šiandieninės Europos šiukšlyno - Briuselio nuleidžiamomis abejotinos vertės direktyvomis. Jos vykdomos dar sparčiau ir nuolankiau nei buvusių ponų iš Maskvos. Ir visa tai dėl paprasčiausios pagoniškos savo iliuzinės materialinės gerovės praradimo baimės.
Kristus moko savo mokinius: „ 'Todėl sakau jums: nesirūpinkite savo gyvybe, ką valgysite ar ką gersite, nei savo kūnu, kuo vilkėsite. Argi gyvybė ne daugiau už maistą ir kūnas už drabužį? Pažvelkite į padangių paukščius: nei jie sėja, nei pjauna, nei į kluonus krauna, o jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina. Argi jūs ne daug vertesni už juos? O kas iš jūsų gali savo rūpesčiu bent per sprindį pridėti sau ūgio? Ir kam gi rūpinatės drabužiu? Žiūrėkite, kaip auga lauko lelijos. Jos nesidarbuoja ir neverpia, bet sakau jums: nė Saliamonas visoje savo šlovėje nebuvo taip pasipuošęs, kaip kiekviena iš jų. Jeigu Dievas taip aprengia laukų žolę, kuri šiandien žaliuoja, o rytoj metama į krosnį, tai argi Jis dar labiau nepasirūpins jumis, mažatikiai? Todėl nesirūpinkite ir neklausinėkite: 'Ką valgysime?', arba: 'Ką gersime?', arba: 'Kuo vilkėsime?' Visų tų dalykų ieško pagonys. Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad viso to jums reikia. Pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir Jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta.” (Evangelija pagal Matą 6, 25 - 33).
Tik tikri krikščionys, gyvenantys Kristaus mokymu, gali gyventi laisvai, ramiai ir tikrai turtingai. Jie niekada apgailėtinai nesižemins prieš kitataučius dėl iliuzinių materialių dalykų. Tik tauta, kurios gyvenimo etalonas yra Kristus ir Jo mokymas, valdo save ir savo aplinką, o pagonys visuomet besąlygiškai pasiduoda svetimų valdymui ir ne dėl to, kad tam būtų koks realus pagrindas, o tik dėl pasaulietinės iliuzijos įvarytos baimės.
Su broliška meilę
Esavičius
2010 m. vasario 13 d., šeštadienis
Kas nulemia pergalę?
Kartą tūrėjau įdomų gyvenimo potyrį, kurį prieš keletą metų patyriau kavinėje, stebėdamas krepšinio varžybas tarp Tel-Avivo „Makabi“ ir Kauno „Žalgirio“.
Papasakosiu, būtent, apie šių rungtynių pabaigą, kuomet prasidėjo paskutinė ketvirtojo kėlinio minutė ir Žalgiris pirmavo 10 taškų. Visa kavinė tiesiog šėlo ir kėlė alaus bokalus už pergalę ir už Žalgirį. Pamenu, mane lygiai taip pat paveikė bendra salės euforija, bet kažkas nedavė ramybės ir aš supratau, kas: Makabio treneris paprašė minutės pertraukėlės ir po tos pertraukėlės, po visų alaus, tampaksų ir danonų reklamų, kamera prabėgom parodė Tel-Avive susirinkusiųjų Makabio sirgalių eiles. Mano akims užkliuvo tai, kad dauguma susirinkusiųjų buvo nulenkę galvas lyg maldoje (negaliu pasakyti ar jie meldėsi, bet jų povyza buvo ,būtent, tokia). Nuo vaikystės žinodamas maldos jėgą, bet būdamas silpno tikėjimo, aš dar pamąsčiau savo širdyje: „ne neįmanoma jiems laimėti net jeigu visi ten sėdintys žydai melsis už pergalę - viena minutė ir 10 taškų skirtumas - nesąmonė“.
Kaip aš stipriai klydau.
Makabis per tą paskutinę minutę išlygino rezultatą, o per pratęsimą sutriuškino Žalgirį. Kai po rungtynių pasidalinau savo mintimis su vienu draugu, tas supykęs atrėžė, kad tai tik paprastas atsitiktinumas - jiems tiesiog pasisekė.
Kodėl prisiminiau būtent šį epizodą? - Visa pasaulio istorija mus moko, kad tautos, valstybės, taip pat ir kiekvieno paskiro žmogaus galia yra ne turto gausoje, fizinėje (kiekybinėje) galioje, naujausiose technologijose, moksle, sistemose ar struktūrose o .... paprastame atsitiktinume. Hitleris buvo tik už poros savaičių nuo atominio ginklo sukūrimo, jis turėjo raketas trūko tik pačios bombos. Atsitiktinumas, kad jam pritrūko tiek mažai (pora savaičių) ir jis tikrai būtų laimėjęs karą. Turtingiausias ir išmintingiausias pasaulio karalius Saliamonas mokytojo knygoje pasakė: „Aš pastebėjau pasaulyje, kad lenktynes laimi ne greitieji, karus ne drąsieji, duonos turi ne išmintingieji, turtus ne protingieji ir palankumą ne sumanieji. Visa priklauso nuo laiko ir atsitiktinumo.“ Senovės Graikai savo didžios civilizacijos saulėlydyje suprato, kad žmogus pats iš savęs nieko nesugeba padaryti („Aš žinau, kad aš nieko nežinau“ - Sokratas). O ir kiekvieno iš mūsų gyvenime, turbūt, ne kartą teko susidurti su situacija, kai žmogus dirba, stengiasi, atrodo, įsidėmi visas įmanomas aplinkybes ir faktorius, bet jo darbas nueina per niek, o koks nors visiškai nesistengęs „plevėsa“ tą patį gauna ir padaro be jokių matomų pastangų - tiesiog jam „pasiseka“.
Nesiplėsdamas, pradėjęs mintį Žalgiriu aš norėčiau pratęsti taip pat Žalgiriu.
Tais laikais, kai Lietuviai dar mokėjo melstis ir neniekino tikėjimo Kristumi, du mūsų tautiečiai -lietuviai krikščionys - Vytautas ir Jogaila vedė įvairiatautę ir nevienalytę, greitomis iš daugelio gabaliukų sulipdytą lietuvių ir jų vasalų kariauną, prieš drausmingą, galingą ir niekinančia mirtį Europos elitinę Teutonų ordino kariuomenę. Visoje lietuvių kariuomenėje vien tik Žemaičiai turėjo patirtį kovose nugalėti ordino karius. Visi kiti, įskaitant ir amžinai nedisciplinuotus, nepelnytai pasipūtusius (honoravus) ir rimtam karui netinkamus lenkų karinius dalinius, buvo lengvas grobis ordino pajėgoms. Tai žinodami ordino karvedžiai liepė paruošti kuo daugiau grandinių - būsimų belaisvių surakinimui. Bet kaip moko Biblija: „Išdidumas eina sunaikinimo priekyje, puikybė - prieš žlugimą.“ (Pat 16,18). Lietuviai šlovingai nugalėjo, taip parodydami, kad lietuviai buvo uolesni krikščionys nei ordino vadai. Bibliją lietuviai išnagrinėjo daug atidžiau, nes ordino kariuomenė sužlugdęs pergalingas Lietuvių atsitraukimo ir puolimo manevras, buvo Biblijos kronikose nekartą aprašyta, Izraelio karvedžių naudota, kovos taktika. O Jogailos nusižeminimas maldoje, (kurioje jis buvo per visą mūšio laiką) davė taip Lietuvių trokštamą ordino vadų (paniekinusių nusižeminimą prieš Karalių, Karalių – Kristų) pasipūtimą atvedusį prie jų žlugimo.
Be to, Lietuvių katalikų sutriuškinto kryžiuočių ordino atskalūnišką atsitraukimą nuo Kristaus parodė ir velesni jo darbai. Ordino valdoma, Lietuvių žemės dalis - Prūsija, tapo viena pirmųjų ir aršiausių reformacijos gaisro palaikytojų Europoje.
Dvasinė kova maldoje, paremta Dievo Žodžio išmanymu ir nuolatiniu skaitymu, yra daug galingesnis ginklas už bet kokias žemiškas galybes.
Kažkada sovietų diktatorius Salinas paniekinamai paklausė savo užsienio reikalų komisaro Molotovo „Valstybė Vatikanas? O kiek jie turi tankų brigadų?“, Materializmu pasitikinčio žmogaus panieka ir išdidumas buvo kvailio požymis, nes dabar jau niekas neabejoja, kad būtent Vatikano, atstovaujančio Kristų, Dvasinė įtaka, sugriovė visą sovietų sistemą.
P.S. pabaigsiu taip pat Saliamono žodžiais savo mokiniams: ,,Mano sūnau, įsidėmėk, kad knygų rašymui nebus galo, o daug besigilindamas į jas nuvarginsi kūną. Paklausykime, kokią galima padaryti išvadą: bijok Dievo ir vykdyk Jo įsakymus, nes tai yra viskas kiekvienam žmogui. Nes Dievas teis visus darbus ir visus paslėptus dalykus - gerus ir blogus".
Biblija moko: ...,,Žmogui, kuris Jam patinka, Jis suteikia išmintį, pažinimą ir džiaugsmą, bet nusidėjėliui duoda sunkią užduotį rinkti ir kaupti, kad galėtų atiduoti tam, kuris patinka Dievui..... „ (Mok 2,26)
_______________________________________
Žalgiris
Kryžeiviai atsainiai kvatoja,
Ir ruošia jie mums grandines.
Savim jie pasitiki oriai,
O mes tuo kaip Dievas nuspręs.
Kova atpažinti leis greitai
Kas Dievo kelį o kas ne.
Kas sprandą užkietinti drįsta,
To pergalė liks svajone.
Mus Vytautas kovai nuteikia.
Jogaila ant kelių maldoj.
Mes mirti visi pasiruošę.
Nes esame Kristaus kovoj.
Prieš mus juk yra atskalūnai,
Išniekinę kryžių karais,
Jie tapo plėšikais vertelgom,
Ir čia savo mirtį suras.
Į Lietuvą čia susiliejo,
Didžiosios tėvynės kariai,
Visus mus į mūšį rikiuoja,
Didieji Lietuviai vadai.
Štai mūšis ūmai prasidėjo,
Ir žviegia jau garsiai žirgai,
Ir ginklai susikerta skardžiai,
Ir kraujas jau liejas laisvai.
Bet kas tai? pakriko Lietuviai?
Ir bėga nuo priešo vadai?
O ne, tai tik spąstai bedieviams,
Jie jauką prarijo kvailai.
Į pasalą jie sugūžėjo,
Jų džiaugsmas pavirto rauda,
Kryžeivius naikinti pradėjo,
Naujai surinkta Jo tauta.
Su broliška meilę
Esavičius
Papasakosiu, būtent, apie šių rungtynių pabaigą, kuomet prasidėjo paskutinė ketvirtojo kėlinio minutė ir Žalgiris pirmavo 10 taškų. Visa kavinė tiesiog šėlo ir kėlė alaus bokalus už pergalę ir už Žalgirį. Pamenu, mane lygiai taip pat paveikė bendra salės euforija, bet kažkas nedavė ramybės ir aš supratau, kas: Makabio treneris paprašė minutės pertraukėlės ir po tos pertraukėlės, po visų alaus, tampaksų ir danonų reklamų, kamera prabėgom parodė Tel-Avive susirinkusiųjų Makabio sirgalių eiles. Mano akims užkliuvo tai, kad dauguma susirinkusiųjų buvo nulenkę galvas lyg maldoje (negaliu pasakyti ar jie meldėsi, bet jų povyza buvo ,būtent, tokia). Nuo vaikystės žinodamas maldos jėgą, bet būdamas silpno tikėjimo, aš dar pamąsčiau savo širdyje: „ne neįmanoma jiems laimėti net jeigu visi ten sėdintys žydai melsis už pergalę - viena minutė ir 10 taškų skirtumas - nesąmonė“.
Kaip aš stipriai klydau.
Makabis per tą paskutinę minutę išlygino rezultatą, o per pratęsimą sutriuškino Žalgirį. Kai po rungtynių pasidalinau savo mintimis su vienu draugu, tas supykęs atrėžė, kad tai tik paprastas atsitiktinumas - jiems tiesiog pasisekė.
Kodėl prisiminiau būtent šį epizodą? - Visa pasaulio istorija mus moko, kad tautos, valstybės, taip pat ir kiekvieno paskiro žmogaus galia yra ne turto gausoje, fizinėje (kiekybinėje) galioje, naujausiose technologijose, moksle, sistemose ar struktūrose o .... paprastame atsitiktinume. Hitleris buvo tik už poros savaičių nuo atominio ginklo sukūrimo, jis turėjo raketas trūko tik pačios bombos. Atsitiktinumas, kad jam pritrūko tiek mažai (pora savaičių) ir jis tikrai būtų laimėjęs karą. Turtingiausias ir išmintingiausias pasaulio karalius Saliamonas mokytojo knygoje pasakė: „Aš pastebėjau pasaulyje, kad lenktynes laimi ne greitieji, karus ne drąsieji, duonos turi ne išmintingieji, turtus ne protingieji ir palankumą ne sumanieji. Visa priklauso nuo laiko ir atsitiktinumo.“ Senovės Graikai savo didžios civilizacijos saulėlydyje suprato, kad žmogus pats iš savęs nieko nesugeba padaryti („Aš žinau, kad aš nieko nežinau“ - Sokratas). O ir kiekvieno iš mūsų gyvenime, turbūt, ne kartą teko susidurti su situacija, kai žmogus dirba, stengiasi, atrodo, įsidėmi visas įmanomas aplinkybes ir faktorius, bet jo darbas nueina per niek, o koks nors visiškai nesistengęs „plevėsa“ tą patį gauna ir padaro be jokių matomų pastangų - tiesiog jam „pasiseka“.
Nesiplėsdamas, pradėjęs mintį Žalgiriu aš norėčiau pratęsti taip pat Žalgiriu.
Tais laikais, kai Lietuviai dar mokėjo melstis ir neniekino tikėjimo Kristumi, du mūsų tautiečiai -lietuviai krikščionys - Vytautas ir Jogaila vedė įvairiatautę ir nevienalytę, greitomis iš daugelio gabaliukų sulipdytą lietuvių ir jų vasalų kariauną, prieš drausmingą, galingą ir niekinančia mirtį Europos elitinę Teutonų ordino kariuomenę. Visoje lietuvių kariuomenėje vien tik Žemaičiai turėjo patirtį kovose nugalėti ordino karius. Visi kiti, įskaitant ir amžinai nedisciplinuotus, nepelnytai pasipūtusius (honoravus) ir rimtam karui netinkamus lenkų karinius dalinius, buvo lengvas grobis ordino pajėgoms. Tai žinodami ordino karvedžiai liepė paruošti kuo daugiau grandinių - būsimų belaisvių surakinimui. Bet kaip moko Biblija: „Išdidumas eina sunaikinimo priekyje, puikybė - prieš žlugimą.“ (Pat 16,18). Lietuviai šlovingai nugalėjo, taip parodydami, kad lietuviai buvo uolesni krikščionys nei ordino vadai. Bibliją lietuviai išnagrinėjo daug atidžiau, nes ordino kariuomenė sužlugdęs pergalingas Lietuvių atsitraukimo ir puolimo manevras, buvo Biblijos kronikose nekartą aprašyta, Izraelio karvedžių naudota, kovos taktika. O Jogailos nusižeminimas maldoje, (kurioje jis buvo per visą mūšio laiką) davė taip Lietuvių trokštamą ordino vadų (paniekinusių nusižeminimą prieš Karalių, Karalių – Kristų) pasipūtimą atvedusį prie jų žlugimo.
Be to, Lietuvių katalikų sutriuškinto kryžiuočių ordino atskalūnišką atsitraukimą nuo Kristaus parodė ir velesni jo darbai. Ordino valdoma, Lietuvių žemės dalis - Prūsija, tapo viena pirmųjų ir aršiausių reformacijos gaisro palaikytojų Europoje.
Dvasinė kova maldoje, paremta Dievo Žodžio išmanymu ir nuolatiniu skaitymu, yra daug galingesnis ginklas už bet kokias žemiškas galybes.
Kažkada sovietų diktatorius Salinas paniekinamai paklausė savo užsienio reikalų komisaro Molotovo „Valstybė Vatikanas? O kiek jie turi tankų brigadų?“, Materializmu pasitikinčio žmogaus panieka ir išdidumas buvo kvailio požymis, nes dabar jau niekas neabejoja, kad būtent Vatikano, atstovaujančio Kristų, Dvasinė įtaka, sugriovė visą sovietų sistemą.
P.S. pabaigsiu taip pat Saliamono žodžiais savo mokiniams: ,,Mano sūnau, įsidėmėk, kad knygų rašymui nebus galo, o daug besigilindamas į jas nuvarginsi kūną. Paklausykime, kokią galima padaryti išvadą: bijok Dievo ir vykdyk Jo įsakymus, nes tai yra viskas kiekvienam žmogui. Nes Dievas teis visus darbus ir visus paslėptus dalykus - gerus ir blogus".
Biblija moko: ...,,Žmogui, kuris Jam patinka, Jis suteikia išmintį, pažinimą ir džiaugsmą, bet nusidėjėliui duoda sunkią užduotį rinkti ir kaupti, kad galėtų atiduoti tam, kuris patinka Dievui..... „ (Mok 2,26)
_______________________________________
Žalgiris
Kryžeiviai atsainiai kvatoja,
Ir ruošia jie mums grandines.
Savim jie pasitiki oriai,
O mes tuo kaip Dievas nuspręs.
Kova atpažinti leis greitai
Kas Dievo kelį o kas ne.
Kas sprandą užkietinti drįsta,
To pergalė liks svajone.
Mus Vytautas kovai nuteikia.
Jogaila ant kelių maldoj.
Mes mirti visi pasiruošę.
Nes esame Kristaus kovoj.
Prieš mus juk yra atskalūnai,
Išniekinę kryžių karais,
Jie tapo plėšikais vertelgom,
Ir čia savo mirtį suras.
Į Lietuvą čia susiliejo,
Didžiosios tėvynės kariai,
Visus mus į mūšį rikiuoja,
Didieji Lietuviai vadai.
Štai mūšis ūmai prasidėjo,
Ir žviegia jau garsiai žirgai,
Ir ginklai susikerta skardžiai,
Ir kraujas jau liejas laisvai.
Bet kas tai? pakriko Lietuviai?
Ir bėga nuo priešo vadai?
O ne, tai tik spąstai bedieviams,
Jie jauką prarijo kvailai.
Į pasalą jie sugūžėjo,
Jų džiaugsmas pavirto rauda,
Kryžeivius naikinti pradėjo,
Naujai surinkta Jo tauta.
Su broliška meilę
Esavičius
2010 m. vasario 12 d., penktadienis
Baltų tikėjimas
Kartą, bendraujant su vienu ultra modernistiniu jaunuoliu, buvau išvadintas fanatiku, atstovaujančiu kraugerišką žydo-krikščionišką religiją, atnešusią tik baisias kančias didžiajai baltų civilizacijai ir visam pasauliui.
Mano religija,- išdidžiai mestelėjo jaunuolis, - yra pagonybė ir mano dievai - gamtoje, aš semiuosi jėgos iš gamtos motinėlės.
Kadangi esu visiškai nejautrus įžeidinėjimams (na bent jau iki tam tikro lygio), bet tuo pačiu esu labai žingeidus, pradėjau klausinėti jaunuolį apie jo tikėjimo credo. Kame yra jo viltis, gyvenimo esmė, prasmė ir siekiamybė.
Viso jo atsakymo aš neperpasakosiu, nes tokio kaip ir nebuvo, o tik kažkoks žodžių, abstrakčių šūkių ir nerišlių teiginių kratinys. Todėl jo paklausiau: - O kaip su tikėjimo broliais? Tu turbūt ne vienišas?
Jaunuolis išdidžiai mestelėjo, kad tokių kaip jis jau labai daug.
Sutikau su juo, kad dabar pagonių tikrai yra labai daug, jų yra netgi Lietuvos Respublikos Seime. Todėl paklausiau - kokie mūsų pagonių ryšiai su kitomis tautomis, išpažįstančiomis pagonių religiją ir kultivuojančiomis tos religijos pagrindu suformuotas pasaulėžiūros vertybes? Ar jie neturi ryšių su tokiomis galingomis ir pasaulines civilizacijas sukūrusiomis pagonių tautomis, kaip čiukčiai, evenkai, papuasai, pigmėjai ir pan.? Padrąsinau jaunuolį - gal reikėtų pas juos nuvykti ir pasisemti patirties, pasižiūrėti kokią buitį, aplinką ir savivoką suteikia pagonių tikėjimo išpažinimas jį savo gyvenime taikantiems žmonėms. Be to, reikia pasitikslinti pagonišką liturgiją (dievų garbinimą) pas tuos, kurie priėmę šią religiją nuo kūdikystės - šamanus, guru. Manau, reikia tiksliai sužinoti kaip šlovinti savo pagoniškus dievus - ar šokti aplink laužą, ar apsinuoginus kratytis ir stūgauti, ar šlovinimo metu reikia kokiais lapais prisidengti ar ir be jų gerai? Taip pat reikėtų pas tikėjimo brolius sužinoti jų ritualinės aprangos subtilybes - kokių palmių lapai geriausiai tinka šventei, kokie geriau tinka ritualiniams šokiams? Taip pat reikėtų žinoti kur ir kaip auskarus įvėrinėti - kokius į nosį, kokius į ausis, bambas, antakius, užpakalius ar dar ten kur nors? Kokias tatuiruotes darytis, kaip dažytis ir pan.
Po mano klausimų, kažkur išgaravo jaunuolio pasitikėjimas, todėl jis tik nerišliai išlemeno, kad jis joks čiukčius ar pigmėjus ir jie jam ne broliai. Jaunuolis greitai pabaigė mūsų įdomų pokalbį ir išskubėjo.
Keista, jaunuolis pasirinko religiją, kurios įtaka žmogaus gyvenimui ir jo pasaulėžiūrai suformuoja, būtent, tokį gyvenimo būda ir aplinką, kokioje gyvena mano aukščiau paminėtos tautos, bet kažkodėl tapatintis su jomis jam gėda.
Tokie neopagoniukai (tiksliau infantiliški kvailiukai) džiaugiasi tuo, ką yra uždirbę jų tėvai ir proseneliai krikščionys. Todėl, vaidindami modernius, realybėje jie tėra lėtai degraduojantys žmonės, strimgalviais tampantys elementariais laukiniais. Užtenka pasižiūrėti į neopagonių šventyklas - įvairius naktinius klubus, barus ir diskotekas, kur jie staiposi ir vaiposi apsikabinėję įvairia pigia bižuterija, išsidažę veidus, nagus ir kūnus nė kiek ne prasčiau nei jų tikėjimo broliai džiunglėse ar taigoje. Todėl net neturėdamas didelės įžvalgos dovaną, gali labai tiksliai prognozuoti kur link veda toks gyvenimo būdas. Jei ne jie patys, tai jų vaikai arba anūkai, susėdę aplink laužą, tikrai grauš sumedžiotos lapės kaulus...
Dievas davė mums visiems apsisprendimo laisvę. Laisvė - tai galimybė nevaržomai apsispręsti. Žmogus turi laisvą pasirinkimą ar save naikinti, ar save ugdyti. Dažnas pokalbiuose man meta tokią frazę - jei Dievas yra, kodėl Jis neparodo savo didybes ir galios, tada visi tikrai suprastų ir vaikščiotų į bažnyčią?
Atsakymas paprastas: tai ir yra laisvo apsisprendimo subtilybė. Jei Dievas parodytų visą savo galią, tada tikrai visi drebėtų ir ŽINOTŲ. Žmonių atrankai reikia ne žinojimo, bet vien tik laisva valia išugdomo TIKĖJIMO. Tik pagal tikėjimo Kristumi buvimą arba nebuvimą, galima atskirti ėdalu, gėralu ir poravimosi gausa susirūpinusius homosapiensus nuo Dievo vaikų.
Kristaus Bažnyčia ir toliau silpnės (vizualiąja prasme), nes turi buti atskirti pelai nuo grūdų. Kol bažnyčia rodė savo tikrą karališką jėga, į ją prilindo daug homosapiensu, todėl dabar vyksta apsivalymas, homosapiensai gręžiasi iį savo vertybes, o Dievo žmones į savo.
Šitas įsakymas, kurį šiandien skelbiu, nėra tau paslėptas ir nepasiekiamas. Jis ne "' Ir ne už jūrų, kad sakytum: ,,Kas už mus perplauks jūras ir jį atneš, kad klausytume ir vykdytume?" Žodis yra labai arti tavęs - tavo burnoje ir tavo širdyje, kad jį vykdytum! Šiandien leidžiu tau pasirinkti gyvenimą ir gėrį ar blogį ir mirtį. (Įst 30,11-15)
Taip kalbėjo pas Viešpatį iškeliaujantis Mozė, kietasprandei ir amžinai Dievui besipriešinančiai izraelitų tautai. Šis perspėjimas nepaseno ir šiandien, todėl jis kaip niekad aktualus mums visiems.
Su broliška meilę
Esavičius
Mano religija,- išdidžiai mestelėjo jaunuolis, - yra pagonybė ir mano dievai - gamtoje, aš semiuosi jėgos iš gamtos motinėlės.
Kadangi esu visiškai nejautrus įžeidinėjimams (na bent jau iki tam tikro lygio), bet tuo pačiu esu labai žingeidus, pradėjau klausinėti jaunuolį apie jo tikėjimo credo. Kame yra jo viltis, gyvenimo esmė, prasmė ir siekiamybė.
Viso jo atsakymo aš neperpasakosiu, nes tokio kaip ir nebuvo, o tik kažkoks žodžių, abstrakčių šūkių ir nerišlių teiginių kratinys. Todėl jo paklausiau: - O kaip su tikėjimo broliais? Tu turbūt ne vienišas?
Jaunuolis išdidžiai mestelėjo, kad tokių kaip jis jau labai daug.
Sutikau su juo, kad dabar pagonių tikrai yra labai daug, jų yra netgi Lietuvos Respublikos Seime. Todėl paklausiau - kokie mūsų pagonių ryšiai su kitomis tautomis, išpažįstančiomis pagonių religiją ir kultivuojančiomis tos religijos pagrindu suformuotas pasaulėžiūros vertybes? Ar jie neturi ryšių su tokiomis galingomis ir pasaulines civilizacijas sukūrusiomis pagonių tautomis, kaip čiukčiai, evenkai, papuasai, pigmėjai ir pan.? Padrąsinau jaunuolį - gal reikėtų pas juos nuvykti ir pasisemti patirties, pasižiūrėti kokią buitį, aplinką ir savivoką suteikia pagonių tikėjimo išpažinimas jį savo gyvenime taikantiems žmonėms. Be to, reikia pasitikslinti pagonišką liturgiją (dievų garbinimą) pas tuos, kurie priėmę šią religiją nuo kūdikystės - šamanus, guru. Manau, reikia tiksliai sužinoti kaip šlovinti savo pagoniškus dievus - ar šokti aplink laužą, ar apsinuoginus kratytis ir stūgauti, ar šlovinimo metu reikia kokiais lapais prisidengti ar ir be jų gerai? Taip pat reikėtų pas tikėjimo brolius sužinoti jų ritualinės aprangos subtilybes - kokių palmių lapai geriausiai tinka šventei, kokie geriau tinka ritualiniams šokiams? Taip pat reikėtų žinoti kur ir kaip auskarus įvėrinėti - kokius į nosį, kokius į ausis, bambas, antakius, užpakalius ar dar ten kur nors? Kokias tatuiruotes darytis, kaip dažytis ir pan.
Po mano klausimų, kažkur išgaravo jaunuolio pasitikėjimas, todėl jis tik nerišliai išlemeno, kad jis joks čiukčius ar pigmėjus ir jie jam ne broliai. Jaunuolis greitai pabaigė mūsų įdomų pokalbį ir išskubėjo.
Keista, jaunuolis pasirinko religiją, kurios įtaka žmogaus gyvenimui ir jo pasaulėžiūrai suformuoja, būtent, tokį gyvenimo būda ir aplinką, kokioje gyvena mano aukščiau paminėtos tautos, bet kažkodėl tapatintis su jomis jam gėda.
Tokie neopagoniukai (tiksliau infantiliški kvailiukai) džiaugiasi tuo, ką yra uždirbę jų tėvai ir proseneliai krikščionys. Todėl, vaidindami modernius, realybėje jie tėra lėtai degraduojantys žmonės, strimgalviais tampantys elementariais laukiniais. Užtenka pasižiūrėti į neopagonių šventyklas - įvairius naktinius klubus, barus ir diskotekas, kur jie staiposi ir vaiposi apsikabinėję įvairia pigia bižuterija, išsidažę veidus, nagus ir kūnus nė kiek ne prasčiau nei jų tikėjimo broliai džiunglėse ar taigoje. Todėl net neturėdamas didelės įžvalgos dovaną, gali labai tiksliai prognozuoti kur link veda toks gyvenimo būdas. Jei ne jie patys, tai jų vaikai arba anūkai, susėdę aplink laužą, tikrai grauš sumedžiotos lapės kaulus...
Dievas davė mums visiems apsisprendimo laisvę. Laisvė - tai galimybė nevaržomai apsispręsti. Žmogus turi laisvą pasirinkimą ar save naikinti, ar save ugdyti. Dažnas pokalbiuose man meta tokią frazę - jei Dievas yra, kodėl Jis neparodo savo didybes ir galios, tada visi tikrai suprastų ir vaikščiotų į bažnyčią?
Atsakymas paprastas: tai ir yra laisvo apsisprendimo subtilybė. Jei Dievas parodytų visą savo galią, tada tikrai visi drebėtų ir ŽINOTŲ. Žmonių atrankai reikia ne žinojimo, bet vien tik laisva valia išugdomo TIKĖJIMO. Tik pagal tikėjimo Kristumi buvimą arba nebuvimą, galima atskirti ėdalu, gėralu ir poravimosi gausa susirūpinusius homosapiensus nuo Dievo vaikų.
Kristaus Bažnyčia ir toliau silpnės (vizualiąja prasme), nes turi buti atskirti pelai nuo grūdų. Kol bažnyčia rodė savo tikrą karališką jėga, į ją prilindo daug homosapiensu, todėl dabar vyksta apsivalymas, homosapiensai gręžiasi iį savo vertybes, o Dievo žmones į savo.
Šitas įsakymas, kurį šiandien skelbiu, nėra tau paslėptas ir nepasiekiamas. Jis ne "' Ir ne už jūrų, kad sakytum: ,,Kas už mus perplauks jūras ir jį atneš, kad klausytume ir vykdytume?" Žodis yra labai arti tavęs - tavo burnoje ir tavo širdyje, kad jį vykdytum! Šiandien leidžiu tau pasirinkti gyvenimą ir gėrį ar blogį ir mirtį. (Įst 30,11-15)
Taip kalbėjo pas Viešpatį iškeliaujantis Mozė, kietasprandei ir amžinai Dievui besipriešinančiai izraelitų tautai. Šis perspėjimas nepaseno ir šiandien, todėl jis kaip niekad aktualus mums visiems.
Su broliška meilę
Esavičius
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)