Koks ąžuolas didingas ir gražus,
Karalius miško ir laukų.
Nei vėtra, nei pūga nei vėjas
Neturi jam nulaužt jėgų.
Galingai stovi niekindamas laiką.
Jo šakose ir paūksmėj,
Daugybė paukščių ir žvėrių gyvena
Jis vientisas, nuo apačios iki viršaus,
Šaknis, kamienas, šakos.
Ir štai atėjo laikas
Kai ąžuolą drugiai aplankė.
Tokie spalvoti, gražūs ir gležni.
Nudžiugo šakos, kad ant jų,
Drugeliai savo meilės šokį šoka:
„Ar matote, kamiene ir šaknie,
Kokie dangaus gražuoliai mūs draugiją puošia?
Ne jus, o mus – šakas
Jie pasirinko savo šokiams.
Kokia garbė! Juk mes viršūnė ąžuolo galingo.
Mes ponai, o kamienas ir šaknis tėra
Bereikšmis mūsų priedas. “
Drugeliai šoka ir savo meilės perliukus
Ant lapų deda, o šakos išdidžiai kartoja:
„Mūsų lapus karališkom karūnom puošia.
Mes ponai pagerbtieji, dangiškų drugių,
O jūs, kamiene ir šaknie
Mužikais gimėt ir mužikais liksit. “
Pakilo vėjas nupūtė drugius,
O karoliukai kirmėlėm pavirto,
Ir ėmė šakos kirmėles globot,
Juk dangiškų drugių tai vaisiai.
Draugų, tokių kokiais ir šakos nori tapt.
Ir štai stebuklas, dangiški vikšrai,
Pradėjo keisti jas priglaudusias šakas,
Ryškiom spalvom galingo ąžuolo viršus pražydo.
O iki tol tiktai pilkai žalia spalva
Prakutusias šakas į nuobodybę varė.
Dabar aplinkui vien vaivorykštės spalvų margybė žydi.
Šakelės tapo kaip drugiai, įvairiaspalvės.
„Mes tobulėjam! Džiugiai ošė šakos.
O jūs, kamiene ir šaknie,
Viduramžių tamsybei skendit iki šiol.
Mes maloningai jus pamokysim kultūros. “
Ir broliškai, mužikams apačion, vikšrų nukratė.
Dabar vikšrai, ne tik šakas, bet ir kamieną
Elitinės grožybės išmintimi dabino.
Kas dieną kito ąžuolas galingas,
Įvairiaspalviais raštais šakos ir kamienas švietė.
„Mes tobulėjam ir gražėjam,
Vien tik šaknis tamsybėj ir purve,
Bet ar mums rūpi,
Ši, žemėj užsilikusi dalis?
Ji mums pavydi, nes mes nuolat tobulėjam. “
Ir štai diena, kai eigulys pamatė,
Kad ąžuolas nudžiuvęs jo miškui gėdą daro.
Pačiupęs kirvį kirst pradėjo medį.
Nudžiugo šakos ir kamienas:
„Na pagaliau atsikratysime tų purvinų,
Nekultūringų ir neišlavintų šaknų.
Į naują lygį mes pakilsim,
O jūs purve toliau tūnokite
Ir dūskit pavidolei. “
Nukirtęs ąžuolą žmogus,
Pradėjo malkas dalimis dalinti.
„Na štai! Kaip nuostabu,
Mes laisvės skonį jaučiam.
Kokia palaima, dabar kiekvienas atskirai,
Mažom elitinėm dalelėm,
Mes nepriklausom viens nuo kito!
Progresas, malkinėj šiltoj,
Tvarkingom eilėmis sudėti,
Mes galim mėgautis ir šaukt:
RAMYBĖ IR SAUGUMAS!
Nei vėjo, nei speigų, nei karščio.
VALIO DRUGIAMS! VALIO PROGRESUI! “
O eigulys kasdien po glėbį,
Įvairiaspalvio, sauso ąžuolo dalių
Vis išneša kažkur.
Tos dalys kurios malkinėj paliktos,
Vis nekantraudamos, įmantriai diskutuoja.
Kas dieną akademinėm kalbom užpildo
Aukščiausio tobulumo lygio svają,
Lydėdamos į tobulybę eigulio pasirinktas drauges.
Viena gražiausia ir daugiausiai už kitas,
Vikšrų išlavinta pliauska,
Ilgiausiai malkinėj prabuvo.
Ji išlydėjo jau visas drauges,
Pilna svajonių ir vikšrų įkrėstos išminties,
Savos eilės sulaukė.
Žmogus pasiėmė iš malkinės šį paskutinį niekam tikusį puvėką.
Ant rankų nešama pliauska įsivaizdavo kas jos laukia,
Tą tobuląją išbaigtos kultūros formą.
Ir štai namai, namuose pečius.
„Palaukit kas čia?! Mane, tą pačią tobuliausią iš visų kur grūdat?!!! “
O eigulys užstrigus malkai nusikeikė:
„Į pečių lysk,
kvaila
supuvusi
mediena!!!
O šaknys kaip? Paklausit jūs.
O jos jau naują želmenį augina.
Ir aplink jį įkyriai
drugiai ratus vėl suka.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą