Mes žinom, o jie ar žino?

Valdovę tu tik pasižiūrėk ką tas pasmirdėlis parašė !!! - Pas Karalių Jogailą buvo atitemtas vienas iš dvaro raštininkų.

Tai buvo vietinis čiabuvis, Krokuvos lenkas, kuris buvo gavęs užduotį aprašyti Žalgirio mūšio eigą. Karaliui balsiai perskaitė, ką tas prirašė. Jogailos dvariškiai, Lietuviai, klausydami lenko fantazijų leipo iš juoko. Rašytojas išdėstė viską taip, kad atrodė jog lenkai buvo svarbiausi mūšio dalyviai ir laimėtojai, o Lietuviai tai tik kautynių lauke su kuokomis lakstę laukiniai. Raštininkas drebėjo iš baimės ir pradėjo teisintis, kad taip jam įsakė rašyti Vyskupas. Buvo iškviestas Vyskupas. Jogaila paprašė pasiaiškinti, kas čia per melas. Vyskupas priėjo prie Jogailos ir lenkiškai pataikūniškai šypsodamasis pradėjo raminti:

- “Valdove, juk tai tiesiog tokia politika, tiesiog mes nutarėme taip rašyti, kad tavo vasalai lenkai pajaustų pasididžiavimą. Taip pat ir diplomatiškai taip geriau, nes lenkai jau seniai katalikai, todėl Žalgirio pergalė neiššauks visuotinio Europos prastuomenės pasipiktinimo. Juk tai tikras skandalas, kad Dievas palaimino neseniai atsivertusių pagonių kariuomenę ir leido sutriuškinti elitines katalikų pajėgas. Nepyk valdove, juk ir taip Lietuviai besąlygiškai valdo Lenkiją, tai tegu bent jau fantazijose lenkai būna laimėtojais”.

“Gerai“ - atsakė Jogaila, - „koks skirtumas kaip bus parašyta, mes juk žinome kokia yra tiesa. Juk iš tikrųjų, kas iš normaliai mąstančių žmonių galėtų patikėti, kad Žalgirio mūšyje svarbiausi buvo lenkai? Juk mes Lietuviai juos čia atvedėme kovoti prieš juos pačius gynusi ordiną. Tik visiškas pusgalvis gali nesuprasti, kad Ordinas buvo Lietuvių, o ne lenkų priešas.”

Manau, kad būtent toks pokalbis būtų galėjęs vykti Jogailos dvare, jei jis žinotų kokias nesąmones jo tarnai lenkai palieka istorijai apie savo valdovus Lietuvius. Po kelių šimtų metų, visos Europos istorikai rėmėsi būtent tarnų lenkų raštininkų fantazijomis, o ne realia padėtimi. Istorija toks mokslas, kuris perduoda ne tai kaip buvo iš tikrųjų, o tai kaip tai buvo aprašyta. Net jeigu tas raštu išdėstytas pasakojimas surašytas melagio, vaiko arba kvailio. Ir tik nedaugelis žmonių sugeba melo jūroje atkasti tiesos grūdus.

Didysis Napoleonas Bonapartas yra pasakęs: “Istorija tai prostitutė, kuri gulasi po nugalėtoju”. Stebėtina, bet Lietuvių pergalių atžvilgiu šis Napoleono principas neveikė. Mūsų bočių pergales aprašinėjo tarnai lenkai, kurie viską kraipė pagal savo lenkišką supratimą. Lietuvių pavardes ir vardus lenkai taip pat rašė pagal lenkiškas taisykles.

Prisiminkime istoriją, mažyte Lenkija ir patys lenkai buvo tokios žemos kilmės, kad netgi neturėjo savo tarpe nei vienos lygiavertės moters kurią galėtų pasiūlyti Lietuviui valdovui Jogailai. Jiems teko prašyti Vengrijos imperatoriaus Liudviko Anžu, kad leistų savo jaunesnę dukterį Jadvygą tapti Lietuvio žmona. Jogaila į Lenkiją atėjo karaliauti, o ne vergauti. Tais laikais karaliaus valdžia buvo absoliuti ir neribota. Todėl nereikia kreipti dėmesio į lenkų, vėlesniais laikais sukurtas pasakas apie tai, kad lenkų bajorai siuntė pasiuntinius pasižiūrėti ar Jogaila nėra koks apžėlęs laukinis. Tokius pasiuntinius labai greitai pamautų ant baslio vien už mintis apie „laukinį karalių“.

Bet kuris normalus žmogus (kuris nėra užzombintas polonofilų Bumblowskiu propagandos) supras, jog tais laikais buvo natūralu ir savaime suprantama, kad atėjęs karaliauti Jogaila visus svarbiausius postus Lenkijoje atidavė savo ištikimiems giminaičiams, draugams ir patikėtiniams. O Lietuvių vasalais tapusiems lenkams liko tik vienintelė galimybė visuomeninei veiklai, jie masiškai ėjo tarnauti į bažnyčia. Būtent todėl mūsų bočių valdytos valstybės Romos katalikų bažnyčioje, prisiveisė tiek Lietuvos ir Lietuviškumo nekenčiančių tarnų. Be abejo atvirai nieko jie daryti ne galėjo, bet būtent fantazijose ir istorijų rašyme, lenkai pradėjo priskirti nuopelnus sau, o ne Lietuviams. Todėl visos Lietuvių pergalės dabar pasaulyje yra suvokiamos kaip lenkiškos, Lietuviai valdovai ir įžymūs žmonės yra pristatomi kaip lenkai ir t.t. ir pan.

Neseniai buvau pas gimines Latvijoje. Netoli Lietuvos sienos, mažame Latvijos miestelyje Vainodė, yra Romos katalikų bažnyčia. Pamaldose dalyvauja vien ten gyvenantys Lietuviai - Žemaičiai, bet niekam nė į galvą neateina mišias vesti Lietuvių kalba. Ten Latvija ir katalikų kunigas visas apeigas vykdo tik latviškai. Toks yra Rygos Arkivyskupo nurodymas. Būtent todėl visi žmonės, gyvenantys Latvijoje, kaip neišvengiamą realybę suvokia latvių kalbos mokėjimą ir vartojimą viešoje erdvėje. Visai kas kitą mes matome Lietuvoje. Kažkaip labai keistai, bet Lietuvoje, aplink sostinę esančiose bažnyčiose, pamaldos vyksta išskirtinai svetimos valstybės kalba. Būtent tai ir yra pagrindinis veiksnys to, kad Vilniaus krašto nutautėję Lietuviai iki šiol tapatina save su lenkais. Jei aplink Vilnių esančiose bažnyčiose pamaldos būtų vedamos tik Lietuviškai, o kunigai būtų skiriami tik iš vidurio ir vakarų Lietuvos, greitai pasikeistų mūsų sužalotų tautiečių požiūris į Lietuvą ir Lietuvius.

Šis Vilniaus krašto lenkinimas yra labai grėsmingas pačios mūsų valstybės egzistencijai. Lietuvos sostinės apylinkėse yra įskiepyta tokia neapykanta viskam kas lietuviška, jog lenkuojantys žmonės netgi džiaugiasi, kad „batka“ Lukašenka pasienyje stato atominę elektrinę „litwinams tručyti“. Kai viename Vilniaus raj. autoservise išgirdau pokalbį apie tai tarp dviejų lenkais save vadinančių tuteišų, nesusilaikiau ir priėjęs paklausiau, kuo čia džiaugiatės? Į tai žmogeliai atsakė, kad taip tiems „svoločiams“ litvinams ir reikia. Tada aš paklausiau, taigi ir jūs čia gyvenate, argi nebijote atominės grėsmės. Jie atsakė, kad pakentės, svarbu, kad Litvinams būtų pamoka. Taip ir nesupratau, kokia pamoka bus „Litwinams“, už kurią šie žmonės pasirengę aukoti save, savo gimtinę ir savo šeimas.

Biblija moko, kad dėl trijų dalykų sujuda žemė, ketvirtojo ji negali pakęsti: tarno, kai jis karaliauja, kvailio, kai jis pasisotina, bjaurios moteriškės, kai ji išteka, ir tarnaitės, kuri užima šeimininkės vietą (Pat 30,21-23). Buvę Lietuvių tarnai lenkai dabar karaliauja Lietuvoje. Būtent todėl jie tokie nepelnytai išdidūs ir išanglėję.

Mano protėviai, kurių kraujas teka manyje, yra iš dviejų senosios Lietuvos dalių, Žemaičiai ir Dono Kazokai. Tai karių, o ne kaimiečių pagonių giminės. Jei jiems ir tekdavo arti žemę, jie ją ardavo sau, o ne svetimiems. Panašiai kaip tai darė Izraelitų karaliai, kurie net prie karališkų rūmų laikė savo asmeninius daržus. Lietuviai kariai niekada ne prieš nieką nesižemindavo. Todėl man tiesiog gėda ir bjauru stebėti kaip dabartinė Lietuvos valdžia neriasi iš kailio bandydama įsiteikti buvusiems mūsų bočių tarnams.

Nėra baisu kai lenkai bando rašyti istoriją savaip, tai pataisomas dalykas. Baisiausia, kad nekurie žmogeliai čia Lietuvoje pradėjo masinę kampaniją lenkiškai rašybai įteisinti. Tam tikslui Rimvydas Valatka įkinkė visą savo palivarką, kurį jau galima drąsiai vadinti „Jutro Litwy“, nes pavardes jie rašo ne taip kaip skamba Lietuviškai, o pagal lenkiškos rašybos taisykles. Tam tikslui pajungta visa eilė „politinių apžvalgininkų“. Neseniai skaičiau Ryto Staselio verkšlenimus Bernardinų portale, kad nieko nėra baisaus dėl lenkiškos gramatikos įteisinimo Lietuvių kalboje. Jis tikina, kad nors jo prosenelio Punsko krašte pavardė buvo lenkinama ir rašoma Piotr Stasialis, o senelė buvo rašoma Ana Woznialis, vis vien nuo to jie didesniais lenkai ne tapo, jie ŽINOJO, kad yra Lietuviai.

Geras pavyzdys - Ryto seneliai žinojo, o lenkai ar žinojo? O istorikai kurie aprašo to krašto gyvenimą ar žinojo? Šiuolaikiniai lenkai rodydami į visus tuos Piotr Woznial, Ana Stasial, Meczizlov Gaidel ir pan. teigia, kad tokios „lenkiškos“ pavardės yra „aiškus įrodymas“, kad lenkai čia gyveno „ot vekov“.

Nepagalvojo Rytas Staselis, kad jei nebūtų pokario Lietuvos valstybės su griežta Lietuviška politika, tai šiandien Ryt Stasiel būtų „tikras lenkas“, redaguotų sau lenkakalbį žurnalą „Doroga“ ir net neabejotų, kad ir jo senelis Piotr, o senelė Ana yra lenkai „ot vekov vechnix“.


p.s. Senosios Lietuvos valdovai pavadino savo didžiąją valstybę "Ržečpospolita", kas Lietuviškai skambėtų „Mūsų bendras reikalas“, Itališkai „Koza nostra“, o Lotyniškai „Respublika“. Tai buvo pašėlę kariai, kurie valdė didžiausią Europoje teritoriją. Žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, galima tvirtai teigti, kad reikšmingiausia senolių klaida buvo atsainus leidimas tarnų kalbai įsigalėti. Jie tiesiog nekreipė dėmesio į Biblijos mokymą, kad vergas, lepinamas nuo mažens, galiausiai taps kaip sūnus (Pat 29,21). Būtent tai mes dabar ir matome, kada lepinama sarmata (lenkų protėviai), kurių pavadinimas Lietuvoje visada asocijavosi su gėda, tapo mūsų didingos istorijos paveldėtojais. O mes Lietuviai, dabar privalome gėdingai šliaužti buvusių tarnų valstybės farvateryje ir klausyti kaip jie mus moko ką daryti ir kaip mums gyventi savo tėvynėje.

Esavičius