Puikus filmukas apie lenkiškų pavardžių rašybą

Būtent tai laukia mūsų pareigūnų jeigu bus įteisinta lenkų kalbos gramatika pavardžių rašyboje.

Isivaizduokite Lietuvišką pasą ir tokią pavardę: Grzegorz Brzęczyszczykiewicz,

Gyvenantis: Chrząszczyżewoszyce powiat Łękołody

Nori nusižudyti? Žudykis.

Aš noriu pasufleruoti tau patikimiausią būdą kaip tai padaryti. Atėjęs pas Kristų tu tikrai numirsi. Numirsi Kristuje. Viskas kas buvo (nelaimės, gėda, neapykanta, meilės žaizdos, pinigų trūkumas, skolos, vienatvė, klaikas, baimė, nusivylimas, pasimetimas, tuštybė, skausmas, pavojus, žlugimas) nueis į kapą kartu su tavo senuoju aš. Iškarto po mirties Kristuje, atgimsi naujas TU, naujas žmogus gyvenantis Dievo Sūnuje. Tu atgimsi turintis naują, nesuteptą ir nepeiktiną gyvenimą. Gyvenimą, kuris nesibaigs kartu su šiuo pasauliu. Gyvenimą, kuris yra galingoje Visagalio Dievo globoje, Jo ramybėje ir džiaugsme. Gyvenimą, kuriame galėsi drąsiai pasakyti „Jeigu Dievas už mane, tai kas gi prieš mane?“. Gyvenimą, kuriame tu turėsi tūkstančius tėvų, mamų, brolių, seserų, draugų, bičiulių, namų ir užsiėmimų didžiausioje giminėje pasaulyje. Giminėje, kuri jau kelis tūkstantmečius vadinama Krikščionys.

Po atgimimo tu toliau gyvensi šiame pasaulyje, bet jau būsi nebe iš šio pasaulio. Tu galėsi spręsti apie viską, o apie tave niekas negalės spręsti. Pasaulis tavęs nekęs, apkalbės, juoksis ir galimai persekios, bet tu būdamas aukščiau pasaulio, laiminsi tave nekenčiančius ir melsies už tave persekiojančius.

Nežinai kaip nužudyti savo senąjį aš ir gimti iš naujo, kitu žmogumi? Eik į artimiausią bažnyčią ir pasakyk ten esančiam dvasininkui apie tai, kad tu tvirtai apsisprendei numirti su Kristumi, kad atgyti naujam gyvenimui Dievo šeimoje. Patikėk jis žinos kaip tau padėti.

Svarbu žinok, kad Kristus niekada neklausia kas tu buvai ankščiau, jei tu pas Jį atėjai, tu palieki viską kas buvo ir pas tave prasideda visiškai naujas gyvenimas, kuriame tu jau niekada nebebūsi vienas. Šiame gyvenimo kelyje tu būsi kaip mažas vaikas, įsikibęs Dievui Tėvui į ranką. Tėvui, Kuris rūpestingai saugos tave, visą tavo nesibaigiantį, AMŽINĄ gyvenimo kelią.

Kai ateina laikas permainom, tik gyvatės pasikeičia odą, o mes žmonės keičiam viską.

Pakeisk savo senąjį gyvenimą, į gyvenimą su Visagaliu Dievu, Jo karališkoje šeimoje.

Su broliška meilę
Esavičius

Kodėl prasidėjo toks totalus bažnyčios puolimas?

Šiuo metu mes esame liudininkai, kaip viso pasaulio žiniasklaida pradėjo totalią informacinę kampaniją bandant diskredituoti Romos katalikų bažnyčią. Į viešumą traukiami pusės amžiaus senumo įvykiai, sudarant gausos ir nusikaltimų totalumo vaizdą. Atskirų bažnyčios tarnautojų pedofilijos nuodėmės, įkyriai ir įtaigiai bandomos pateikti kaip visos bažnyčios kaltė.

Vaikų prievartavimas yra nepateisinamas niekuo, bet ar tikrai katalikų bažnyčioje tai masinis sisteminis reiškinys? Realybė yra visiškai kitokia. Jungtinėse Amerikos valstijose, kuriuose katalikai yra labiausiai nekenčiami, pajungus visas įmanomas diskreditavimo priemones, sugebėta nustatyti tik 2,5 procento nusikaltusių kunigų nuo bendro jų skaičiaus. Kaip žinia, apie 10-20 proc. kunigais tampančių žmonių toliau atkrinta, nes suvokia, kad yra ne ten patekę. 2,5 proc. tai netgi mažiau nei tie 10-20 proc. netikrųjų dvasininkų, kurie per klaidą pateko į bažnyčios tarnystę.

Nuo pat to laiko kai Mozė išvedė Dievo tautą iš Egipto, tarp Dievo žmonių būdavo įsimaišę ir pašaliniai žmonės, kurie pastoviai įvesdavo Sandoros bendriją į nuodėmes. Tai žinomas faktas. Netikiu, kad žiniasklaida to nežino. Bet tuomet kodėl vykdomas toks nepridengtai ciniškas puolimas? Kas šios purvinos kampanijos užsakovas?

Į šį klausimą kiekvienas turi atsakyti sau pats.

Aš tik konstatuoju faktą, kad mūsų akyse naikinamas paskutinis tiesos ramstis žmonijoje. Čia tik iš išorės krikščionybė auga ir plečiasi, realybėje protestantiškų bažnyčių kakofonija, jau beveik visa yra atsitraukusi nuo Kristaus tiesų, o atskiri jų tarpę esantys judėjimai (kurie atmeta nuodėmės įteisinimą) visuotinai yra skelbiami radikaliais ir ignoruojami arba tiesiog sunaikinami. Paliekamos ramybėje tik tos pseudokrikščioniškos „bažnyčios“, kurios po truputi ir nenumaldomai įteisina nuodėmę.

Natūralu, kad Visuotinė (rytų ir vakarų) bažnyčia tvirtai stovi amžinų ir nekintamų Dievo vertybių apsaugoje, juk jos galva Kristus, kuris ją valdo Šventąją Dvasia. Todėl jokios pasaulietinės gudrybės, spaudimas ar panieka neduoda rezultatų. Kristaus Bažnyčia tvirtai laikosi tiesos. Vienintelė galimybė apriboti bažnyčios įtaką, tai diskredituoti pačią bažnyčia per atskirų netikrų dvasininkų nuodėmes. Bažnyčiai bandoma primesti pasaulietines žaidimo taisykles ir iš Dievo šeimos padaryti ją tiesiog eiline institucija.

Pasakykite ar daugelis iš jūsų atiduos policijai savo nusikaltusį vaiką, net jei jis padarys labai bjaurų nusikaltimą? Abejoju, kad normalus žmogus taip pasielgtų. Krikščionybėje yra dvasinė tėvystė, todėl yra visiškai suprantama, kad dvasiniai tėvai iki paskutinės akimirkos nenori tikėti jog jų dvasiniai vaikai yra nusikaltėliai. Būtų nenormalu jei to ne būtų.

Dabar bažnyčiai intensyviai bandoma įvesti solidarią atsakomybę, kas yra ne tik neteisėta (tėvai neatsako už vaikus ir turi teisę atsisakyti liudyti savo artimųjų bylose), bet ir nemoralu, nes grąžina bendruomeninius santykius į atvirą pagonybę, kuomet už vaikų arba tėvų nuodėmes išžudoma visa šeima.

Pagrindinis skirtumas tarp Visuotinės (katalikų) bažnyčios ir protestantų bendrijų kakofonijos yra paprastas bet labai akivaizdus. Katalikų bažnyčia nepakenčia nuodėmės, bet nuoširdžiai myli nusidėjėlį skatindama jį atgailauti. Tuo tarpu protestantai aršiai nekenčia pačių nusidėjėlių, bet nenumaldomai ir visuotinai įteisina ir pateisina nuodėmę.

Jei vakarų katalikų bažnyčia palūš, tuomet pasaulyje liks tik išdraikytų protestantų bažnyčių kakofonija. O tai ves į mirties kultūros ir neopagonybės įsigalėjimą.

Rytų katalikų bažnyčia, neturi beveik jokios įtakos vakarų pasauliui, todėl ji kol kas paikta ramybėje.

Ar mes galime tam pasipriešinti? Taip galime. Kiekvienas iš mūsų turime maldos teisę. Visur, namuose ir susirinkimuose, mes privalome melstis dėl Gyvojo Dievo bažnyčios, kuri yra tiesos ramstis ir pamatas šiame pasaulyje. Jei jos įtaka bus visiškai panaikinta, tuomet antrojo Kristaus atėjimo metu, tikėjimo žemėje nebebus. Nes suskaldyti protestantai yra visiškai susipriešinę tarpusavyje ir todėl tai lengvas grobis tiems, kad nekenčia tiesos ir bando įtvirtinti mirties kultūrą. Būtent tuomet išsipildys Kristaus nuogąstavimas: ....... Bet ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?' (Lk 18,8)

Su broliška meilę
Esavičius

Kas yra mano artimas?

Biblija mus moko, kad neverta pasitikėti žmogumi, nesvarbu kas jis be būtų. Bet juk mes visi esame žmonės, todėl norime arti savęs matyti tuos, kurie neišduos, kurie sugebės suprasti, padėti, kurie ne smeigs tau peilio į nugarą kai tu mažiausiai to tikiesi.

Taip, bet gyvenimo realybė yra negailestinga, todėl dažniausiai tu gauni spyri iš tokio žmogaus iš kurio niekada nesitikėtum.

Psalmininkas kalba apie tai:

Jei priešas mane užgauliotų, galėčiau pakęsti. Jei tas, kuris nekenčia manęs, prieš mane pakiltų, pasislėpčiau nuo jo. Bet tu - žmogus man lygus, mano bendras, artimas bičiulis! Mums buvo malonu kartu, minioje eidavome į Dievo namus. Juos mirtis teužklumpa! Gyvi į mirusiųjų buveinę tenužengia! Nedorybės jų buveinėse ir tarp jų. Aš šauksiuosi Dievo, ir Viešpats išgelbės mane. (Ps 55,12-16)

Biblija moko: Nėra teisaus, nėra nei vieno. Nėra kas nenusidėtu ir visada gera darytų.

Apaštalas Paulius kalbėjo apie tai kaip jis kovojo su savo žmogiška prigimtimi:

Aš net neišmanau, ką darąs, nes darau ne tai, ko noriu, bet tai, ko nekenčiu. O jei darau tai, ko nenoriu, tada sutinku, kad įstatymas geras. Tada jau nebe aš tai darau, bet manyje gyvenanti nuodėmė. Aš juk žinau, kad manyje, tai yra mano kūne, nėra jokio gėrio. Gero trokšti sugebu, o padaryti - ne. Aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu. O jeigu darau, ko nenoriu, tada nebe aš tai darau, bet manyje gyvenanti nuodėmė. Taigi aš randu tokį įstatymą: kai trokštu padaryti gera, prie manęs prilimpa bloga. Juk kaip vidinis žmogus aš gėriuosi Dievo įstatymu. Bet savo nariuose matau kitą įstatymą, kovojantį su mano proto įstatymu, ir paverčiantį mane belaisviu nuodėmės įstatymo, kuris yra mano nariuose. Vargšas aš žmogus! Kas išlaisvins mane iš šito mirties kūno! Bet ačiū Dievui - per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų! Taigi aš pats protu tarnauju Dievo įstatymui, o kūnu - nuodėmės įstatymui. (Rom 15-25)

Būtent todėl neverta tikėtis nei iš vieno kūne esančio žmogaus (tame tarpe ir krikščionino), kad jis visa apimtimi įvykdys Kristaus meilės įstatymą. Tai neįmanoma. Skirtumas tarp nekrykšto ir krikščionies yra tik tas, kad mes krikščionys supratę Kristaus mokymo gėrį, jėgą ir šviesą, taip pat suprantame, kad mes esame nuodėmingame kūne ir mumyse nieko nėra gero. O nekrykštas to nesuvokia ir įsivaizduoja esąs geras ir nepeiktinas. Įtikėję Kristumi, mes gimstame iš naujo Dvasioje, bet nuodėmingo kūno mes neatsikratome. Šaukdami Jėzaus vardo ir sąmoningai Jį sekdami, mes turime Šv. Dvasią kaip užstatą ir visa širdimi trokštame ir siekiame gauti šį gėrį pilnoje apimtyje. Bet kol mes kvėpuojame šioje žemėje, mūsų kūne vis dar gyvas kitas – nuodėmės įstatymas, todėl kol mes čia, jis (kūnas) niekada nenustos tarnauti nuodėmės įstatymui, iš kurio mes galutinai būsime išlaisvinti tik po mirties arba perkeitimu antro Kristaus atėjimo metu.

Būtent dėl šios aplinkybės taip sako Viešpats: 'Prakeiktas žmogus, kuris pasitiki žmogumi ir laiko kūną savo stiprybe, kurio širdis nutolsta nuo Viešpaties. Jis bus kaip krūmokšnis dykumoje ir nieko gero nematys. Jis gyvens sausoje, druskingoje ir negyvenamoje šalyje. Palaimintas žmogus, kuris pasitiki Viešpačiu, kurio viltis yra Viešpats! Jis bus kaip medis, pasodintas prie vandens, leidžiantis šaknis prie upelio. Jis nebijos ateinančios kaitros, jo lapai visada žaliuos. Jis nesirūpins sausros metu, bet nuolat neš vaisių. (Jer 17,5-8)

Ką gi mums daryti ir kaip gyventi tokiame nepasitikėjime?

Vienas senosios sandoros įstatymo mokytojas paklausė Jėzaus: 'O kas gi mano artimas?' Jėzus jam atsakydamas papasakojo palyginimą: 'Vienas žmogus keliavo iš Jeruzalės į Jerichą ir pakliuvo į plėšikų rankas. Tie išrengė jį, sumušė ir nuėjo sau, palikdami pusgyvį. Atsitiktinai tuo pačiu keliu ėjo vienas kunigas ir, pamatęs jį, praėjo kita kelio puse. Taip pat ir levitas, pro tą vietą eidamas, jį pamatė ir praėjo kita kelio puse. O vienas samarietis keliaudamas užtiko jį ir pasigailėjo. Priėjęs jis aprišo jo žaizdas, užpildamas aliejaus ir vyno, užkėlė ant savo gyvulio, nugabeno į užeigą ir slaugė jį. Kitą dieną iškeliaudamas jis išsiėmė du denarus, padavė užeigos šeimininkui ir tarė: 'Slaugyk jį, o jeigu ką išleisi viršaus, sugrįžęs atsilyginsiu'. Kas iš šitų trijų tau atrodo buvęs artimas patekusiam į plėšikų rankas?' Įstatymo mokytojas atsakė: 'Tas, kuris jo pasigailėjo'. Jėzus jam tarė: 'Eik ir tu taip daryk!'

Vykdyk karališką įstatymą: 'Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela, visomis savo jėgomis ir visu savo protu, ir savo artimą kaip save patį'. Ir žinok, kad tik vienas Dievas yra ištikimas ir tavęs niekada neapleis. Jei tiki Kristumi, daryk kiekvienam žmogui tai, ką sako Kristus ir jei nenori būti nuviltas, niekada nesitikėk to pačio gerumo iš kitų, net jei jie vadina save tavo tikėjimo broliais.

Su broliška meilę
Esavičius

Biblija ant taikiklių

Žinia apie tai, kad ant JAV kariuomenės Irake ir Afganistane naudojamų šautuvų taikiklių yra įspaustos šventojo rašto nuorodos, ketvirtadienį papiktino musulmonų grupes. Kompanija gaminanti taikiklius, kuriuos apmokymuose naudoja ir Irako bei Afganistano kariai, tvirtina, jog tokias nuorodas į Naująjį Testamentą ant optinių taikiklių korpusų graviruoja jau dvidešimt metų.

Tuo tarpu Didžiosios Britanijos gynybos ministerija pranešė, kad kompanijoje „Trijicon" užsakė 400 šautuvų taikiklių, tačiau pridūrė, jog nežinojo ant jų esančių įrašų reikšmės.

Ant taikiklių galima rasti tokius koduotus užrašus kaip JN8:12, o tai yra nuoroda į Evangeliją pagal Joną: "Jėzus vėl prabilo: "Aš esu pasaulio šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą" (Jn 8, 12).

Ant modelio „Trijicon Reflex" įspaustas kitas kodas : 2COR4:6 - nuoroda į apaštalo Pauliaus Antrąjį laišką korintiečiams: "Pats Dievas, kuris yra taręs "Iš tamsos tenušvinta šviesa!, sušvito mūsų širdyse, kad pažintume Dievo šlovę, spindinčią Kristaus veide" (2 Kor 4, 6).

Nužudytas žmogus gynęs savo vaiką ...

.





Nužudytas doras, stiprus ir teisingas vyras, mūsų bendrapilietis Drąsius Kedys.

Jis gynė savo maža dukrytę valstybėje, kurioje teisingumo nėra jau kelis amžius, nes mus pakaitomis valdo įvairių užsienio valstybių statytiniai.

Pasimelskime visi už jį, jo dukrytę ir jo artimuosius. Paveskime šią bylą Visagaliui, Kuris viską mato.

Atleisk jiems Viešpatie, nes jie nežino ką daro.


Esavičius

Mes žinom, o jie ar žino?

Valdovę tu tik pasižiūrėk ką tas pasmirdėlis parašė !!! - Pas Karalių Jogailą buvo atitemtas vienas iš dvaro raštininkų.

Tai buvo vietinis čiabuvis, Krokuvos lenkas, kuris buvo gavęs užduotį aprašyti Žalgirio mūšio eigą. Karaliui balsiai perskaitė, ką tas prirašė. Jogailos dvariškiai, Lietuviai, klausydami lenko fantazijų leipo iš juoko. Rašytojas išdėstė viską taip, kad atrodė jog lenkai buvo svarbiausi mūšio dalyviai ir laimėtojai, o Lietuviai tai tik kautynių lauke su kuokomis lakstę laukiniai. Raštininkas drebėjo iš baimės ir pradėjo teisintis, kad taip jam įsakė rašyti Vyskupas. Buvo iškviestas Vyskupas. Jogaila paprašė pasiaiškinti, kas čia per melas. Vyskupas priėjo prie Jogailos ir lenkiškai pataikūniškai šypsodamasis pradėjo raminti:

- “Valdove, juk tai tiesiog tokia politika, tiesiog mes nutarėme taip rašyti, kad tavo vasalai lenkai pajaustų pasididžiavimą. Taip pat ir diplomatiškai taip geriau, nes lenkai jau seniai katalikai, todėl Žalgirio pergalė neiššauks visuotinio Europos prastuomenės pasipiktinimo. Juk tai tikras skandalas, kad Dievas palaimino neseniai atsivertusių pagonių kariuomenę ir leido sutriuškinti elitines katalikų pajėgas. Nepyk valdove, juk ir taip Lietuviai besąlygiškai valdo Lenkiją, tai tegu bent jau fantazijose lenkai būna laimėtojais”.

“Gerai“ - atsakė Jogaila, - „koks skirtumas kaip bus parašyta, mes juk žinome kokia yra tiesa. Juk iš tikrųjų, kas iš normaliai mąstančių žmonių galėtų patikėti, kad Žalgirio mūšyje svarbiausi buvo lenkai? Juk mes Lietuviai juos čia atvedėme kovoti prieš juos pačius gynusi ordiną. Tik visiškas pusgalvis gali nesuprasti, kad Ordinas buvo Lietuvių, o ne lenkų priešas.”

Manau, kad būtent toks pokalbis būtų galėjęs vykti Jogailos dvare, jei jis žinotų kokias nesąmones jo tarnai lenkai palieka istorijai apie savo valdovus Lietuvius. Po kelių šimtų metų, visos Europos istorikai rėmėsi būtent tarnų lenkų raštininkų fantazijomis, o ne realia padėtimi. Istorija toks mokslas, kuris perduoda ne tai kaip buvo iš tikrųjų, o tai kaip tai buvo aprašyta. Net jeigu tas raštu išdėstytas pasakojimas surašytas melagio, vaiko arba kvailio. Ir tik nedaugelis žmonių sugeba melo jūroje atkasti tiesos grūdus.

Didysis Napoleonas Bonapartas yra pasakęs: “Istorija tai prostitutė, kuri gulasi po nugalėtoju”. Stebėtina, bet Lietuvių pergalių atžvilgiu šis Napoleono principas neveikė. Mūsų bočių pergales aprašinėjo tarnai lenkai, kurie viską kraipė pagal savo lenkišką supratimą. Lietuvių pavardes ir vardus lenkai taip pat rašė pagal lenkiškas taisykles.

Prisiminkime istoriją, mažyte Lenkija ir patys lenkai buvo tokios žemos kilmės, kad netgi neturėjo savo tarpe nei vienos lygiavertės moters kurią galėtų pasiūlyti Lietuviui valdovui Jogailai. Jiems teko prašyti Vengrijos imperatoriaus Liudviko Anžu, kad leistų savo jaunesnę dukterį Jadvygą tapti Lietuvio žmona. Jogaila į Lenkiją atėjo karaliauti, o ne vergauti. Tais laikais karaliaus valdžia buvo absoliuti ir neribota. Todėl nereikia kreipti dėmesio į lenkų, vėlesniais laikais sukurtas pasakas apie tai, kad lenkų bajorai siuntė pasiuntinius pasižiūrėti ar Jogaila nėra koks apžėlęs laukinis. Tokius pasiuntinius labai greitai pamautų ant baslio vien už mintis apie „laukinį karalių“.

Bet kuris normalus žmogus (kuris nėra užzombintas polonofilų Bumblowskiu propagandos) supras, jog tais laikais buvo natūralu ir savaime suprantama, kad atėjęs karaliauti Jogaila visus svarbiausius postus Lenkijoje atidavė savo ištikimiems giminaičiams, draugams ir patikėtiniams. O Lietuvių vasalais tapusiems lenkams liko tik vienintelė galimybė visuomeninei veiklai, jie masiškai ėjo tarnauti į bažnyčia. Būtent todėl mūsų bočių valdytos valstybės Romos katalikų bažnyčioje, prisiveisė tiek Lietuvos ir Lietuviškumo nekenčiančių tarnų. Be abejo atvirai nieko jie daryti ne galėjo, bet būtent fantazijose ir istorijų rašyme, lenkai pradėjo priskirti nuopelnus sau, o ne Lietuviams. Todėl visos Lietuvių pergalės dabar pasaulyje yra suvokiamos kaip lenkiškos, Lietuviai valdovai ir įžymūs žmonės yra pristatomi kaip lenkai ir t.t. ir pan.

Neseniai buvau pas gimines Latvijoje. Netoli Lietuvos sienos, mažame Latvijos miestelyje Vainodė, yra Romos katalikų bažnyčia. Pamaldose dalyvauja vien ten gyvenantys Lietuviai - Žemaičiai, bet niekam nė į galvą neateina mišias vesti Lietuvių kalba. Ten Latvija ir katalikų kunigas visas apeigas vykdo tik latviškai. Toks yra Rygos Arkivyskupo nurodymas. Būtent todėl visi žmonės, gyvenantys Latvijoje, kaip neišvengiamą realybę suvokia latvių kalbos mokėjimą ir vartojimą viešoje erdvėje. Visai kas kitą mes matome Lietuvoje. Kažkaip labai keistai, bet Lietuvoje, aplink sostinę esančiose bažnyčiose, pamaldos vyksta išskirtinai svetimos valstybės kalba. Būtent tai ir yra pagrindinis veiksnys to, kad Vilniaus krašto nutautėję Lietuviai iki šiol tapatina save su lenkais. Jei aplink Vilnių esančiose bažnyčiose pamaldos būtų vedamos tik Lietuviškai, o kunigai būtų skiriami tik iš vidurio ir vakarų Lietuvos, greitai pasikeistų mūsų sužalotų tautiečių požiūris į Lietuvą ir Lietuvius.

Šis Vilniaus krašto lenkinimas yra labai grėsmingas pačios mūsų valstybės egzistencijai. Lietuvos sostinės apylinkėse yra įskiepyta tokia neapykanta viskam kas lietuviška, jog lenkuojantys žmonės netgi džiaugiasi, kad „batka“ Lukašenka pasienyje stato atominę elektrinę „litwinams tručyti“. Kai viename Vilniaus raj. autoservise išgirdau pokalbį apie tai tarp dviejų lenkais save vadinančių tuteišų, nesusilaikiau ir priėjęs paklausiau, kuo čia džiaugiatės? Į tai žmogeliai atsakė, kad taip tiems „svoločiams“ litvinams ir reikia. Tada aš paklausiau, taigi ir jūs čia gyvenate, argi nebijote atominės grėsmės. Jie atsakė, kad pakentės, svarbu, kad Litvinams būtų pamoka. Taip ir nesupratau, kokia pamoka bus „Litwinams“, už kurią šie žmonės pasirengę aukoti save, savo gimtinę ir savo šeimas.

Biblija moko, kad dėl trijų dalykų sujuda žemė, ketvirtojo ji negali pakęsti: tarno, kai jis karaliauja, kvailio, kai jis pasisotina, bjaurios moteriškės, kai ji išteka, ir tarnaitės, kuri užima šeimininkės vietą (Pat 30,21-23). Buvę Lietuvių tarnai lenkai dabar karaliauja Lietuvoje. Būtent todėl jie tokie nepelnytai išdidūs ir išanglėję.

Mano protėviai, kurių kraujas teka manyje, yra iš dviejų senosios Lietuvos dalių, Žemaičiai ir Dono Kazokai. Tai karių, o ne kaimiečių pagonių giminės. Jei jiems ir tekdavo arti žemę, jie ją ardavo sau, o ne svetimiems. Panašiai kaip tai darė Izraelitų karaliai, kurie net prie karališkų rūmų laikė savo asmeninius daržus. Lietuviai kariai niekada ne prieš nieką nesižemindavo. Todėl man tiesiog gėda ir bjauru stebėti kaip dabartinė Lietuvos valdžia neriasi iš kailio bandydama įsiteikti buvusiems mūsų bočių tarnams.

Nėra baisu kai lenkai bando rašyti istoriją savaip, tai pataisomas dalykas. Baisiausia, kad nekurie žmogeliai čia Lietuvoje pradėjo masinę kampaniją lenkiškai rašybai įteisinti. Tam tikslui Rimvydas Valatka įkinkė visą savo palivarką, kurį jau galima drąsiai vadinti „Jutro Litwy“, nes pavardes jie rašo ne taip kaip skamba Lietuviškai, o pagal lenkiškos rašybos taisykles. Tam tikslui pajungta visa eilė „politinių apžvalgininkų“. Neseniai skaičiau Ryto Staselio verkšlenimus Bernardinų portale, kad nieko nėra baisaus dėl lenkiškos gramatikos įteisinimo Lietuvių kalboje. Jis tikina, kad nors jo prosenelio Punsko krašte pavardė buvo lenkinama ir rašoma Piotr Stasialis, o senelė buvo rašoma Ana Woznialis, vis vien nuo to jie didesniais lenkai ne tapo, jie ŽINOJO, kad yra Lietuviai.

Geras pavyzdys - Ryto seneliai žinojo, o lenkai ar žinojo? O istorikai kurie aprašo to krašto gyvenimą ar žinojo? Šiuolaikiniai lenkai rodydami į visus tuos Piotr Woznial, Ana Stasial, Meczizlov Gaidel ir pan. teigia, kad tokios „lenkiškos“ pavardės yra „aiškus įrodymas“, kad lenkai čia gyveno „ot vekov“.

Nepagalvojo Rytas Staselis, kad jei nebūtų pokario Lietuvos valstybės su griežta Lietuviška politika, tai šiandien Ryt Stasiel būtų „tikras lenkas“, redaguotų sau lenkakalbį žurnalą „Doroga“ ir net neabejotų, kad ir jo senelis Piotr, o senelė Ana yra lenkai „ot vekov vechnix“.


p.s. Senosios Lietuvos valdovai pavadino savo didžiąją valstybę "Ržečpospolita", kas Lietuviškai skambėtų „Mūsų bendras reikalas“, Itališkai „Koza nostra“, o Lotyniškai „Respublika“. Tai buvo pašėlę kariai, kurie valdė didžiausią Europoje teritoriją. Žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, galima tvirtai teigti, kad reikšmingiausia senolių klaida buvo atsainus leidimas tarnų kalbai įsigalėti. Jie tiesiog nekreipė dėmesio į Biblijos mokymą, kad vergas, lepinamas nuo mažens, galiausiai taps kaip sūnus (Pat 29,21). Būtent tai mes dabar ir matome, kada lepinama sarmata (lenkų protėviai), kurių pavadinimas Lietuvoje visada asocijavosi su gėda, tapo mūsų didingos istorijos paveldėtojais. O mes Lietuviai, dabar privalome gėdingai šliaužti buvusių tarnų valstybės farvateryje ir klausyti kaip jie mus moko ką daryti ir kaip mums gyventi savo tėvynėje.

Esavičius

Aklumas ir kurtumas

Nuo gimimo aklam nepaaiškinsi kaip atrodo saulėtekis, o nuo gimimo kurčiam neparodysi kaip čiulba lakštingala. Kai kurių dalykų neįmanoma padaryti, kad ir kaip besistengtum. Todėl tik Jėzaus atpirktieji supranta ką reiškia ši psalmė:

Jei VIEŠPATS nestato namų,
veltui triūsia tie, kurie juos stato.
Jei VIEŠPATS nesaugo miesto,
veltui budi sargai.

Tuščia jums anksti keltis
ir vėlai eiti gulti,
jums, kurie valgote sunkiai uždirbtą duoną,
nes tais, kuriuos myli,
VIEŠPATS pasirūpina jiems tebemiegant. (Ps 127)


Esavičius

Iliuzija

Kas pas pasaulieti per gyvenimas prakeiktas.
Juk viskas jam vien vargo vakarienė.

Kai pinigų nėra jis keikia valdžią
Ir vargsta jų ieškodamas.
Jei jų yra apsčiai, jis vargsta saugodamas juos
Ir vėl gi keikia valdžia, kodėl jį mokesčiais apkrauna.
Jei būna alkanas jis keikia tuos kas sotūs,
O pasisotinęs jis keikia bėdžius.
Tiesa jam tiktai tai, kas jam gerai,
O kas blogai, tai jau jam tampa neteisybė.
Be to jis net nežino kas jam yra gėris,
Nes amžinai atrodo, kad gerai yra ten kur jo nėra
Ir jis to „gėrio“ karštligiškai siekia,
Aukodamas save ir savo aplinkinius.

O kai pasiekia „gėrį“ jis pamato,
Kad jokio gėrio ten nėra.
Yra ten tik beprasmė tuštuma,
Vien muilo burbulas apgaubtas iliuzorinėm svajonėm.
Todėl jis apsisukęs ieško kito „gėrio“.

Ir taip jis trankosi gyvenime, nuo vieno burbulo prie kito,
Įsivaizduodamas, kad auga ir vis tobulėja.


Esavičius

Kačinskis nusižudė?

Klausantis mus valdančios kolūkiečių nomenklatūros atstovų virkavimus per televizijas, skaitant didžiausių Lietuvos dienraščių komentarus, susidaro įspūdis, kad Lenkijos prezidentas Kačinskis su visu Lenkijos elitu buvo tiek įžeisti Lietuvos Seimo atsisakymo įteisinti lenkų rašybą Lietuvių kalboje, kad visi vienu kartu ėmė ir nusižudė. Todėl dabar Lietuvos Seimas, privalo atitaisyti savo klaidą, kad tik neduok Dieve visi kiti lenkai nenutartų tapti kamikadzėmis.

Šiaip tai jau darosi nebejuokinga. Tai, kad mūsų prezidentė nevyko susitikti su Obama vien dėl to, kad jos bosas Kačinskis nebuvo pakviestas, yra mažesnis akibrokštas nei tai, kad net nebesislepiant bandoma įteisinti Želigovskio/Pilsudskio Vilniaus krašto okupacijos padarinius. Juokas kam pasakyti, per dvidešimt Lietuvos nepriklausomybės metų, gretima valstybė spėjo užsiauginti sau 200 000 žmonių elektoratą mūsų teritorijoje. Tai žmonės kurie nekalba lenkiškai, bet kaip zombiai leidžia savo vaikus į lenkų mokyklas ir vadina save lenkais.

Dabar dėl mus valdančių kolūkiečių.

Visa laiką mąstydavau, iš kur pas mūsų nomenklaturščikus toks patologinis brisiaus sindromas. Kokį postą toks kolūkietis be užimtų, jam būtinas šeimininko batas, prie kurio jis galėtų prisiglausti drebančiomis iš jaudulio lūpomis. Ankščiau buvo Maskvos kerzas, dabar Varšuvos „pano su terbechka“ vyžuota koja.

Ar suprasite jus pagaliau apgailėtini kaimiečiai, kad lenkijai Lietuva yra daug reikalingesnė nei Lietuvai lenkija.

Kai Lietuviai pagaliau atsikratys juos valdančių svetimų tautų tarnų ir istorijos moksle pastatys žmones kurie neatstovaus svetimas interpretacijas, tokia šalis kaip lenkija tiesiog nustos egzistavusi. Nes lenkijos nėra ir ne buvo, tai valstybė kuri gyvena su vogta istorija. Viskas kuo lenkai didžiuojasi yra Lietuvių sukurta. Visi mūšiai, kuriuos lenkai pristato kaip savo, yra Lietuvių genijaus vaisiai. Lenkams gyvybiškai būtina polonizuoti Lietuvą, nes be Lietuvos istorijos nebėra lenkijos mifo. Jis tiesiog sprogs kaip burbulas nusinešdamas ir šiuolaikini lenkų pasipūtimą ir melu paremtą visuomenę. Būtent tam yra bandoma visais būdais prastumti „pavardžių rašymą originalo kalba“. Po to, jei Lietuviai sutiks, seks logiškas reikalavimas rašyti ir istorinių asmenybių, lenkišką transkripciją. Ar suprantate, kad mes prarasime istoriją, todėl trečias žingsnis bus Lietuvos ir Lietuvių inkorporavimas į „didžiąją lenkiją“.

Ar pasimokysime pagaliau iš istorijos?

Viduramžiais vien tik dėl to, kad Lietuviai leido lenkams administruoti Ukrainos žemes, kazokai sukilo ir nušlavę honoravų lenkų pasipriešinimą prisijungė prie Maskvos. Kol Lietuviai neleido lenkams lysti į savo žemes, kazokai ramiai ir ištikimai gyveno bendroje mūsų Lietuvoje.

Lygiai tas pats įvyko ir 40 metais. Apgailėtinų bailių priimtas lenkų ultimatumas, suveikė kaip valdžios atmetimo reakcija visoje tautoje. Būtent todėl Maskvos statytiniai taip lengvai, be vieno šūvio perėmė valdymą Lietuvoje.

Dabartinė valdančiųjų klounada ir padlaižūniški pagoniški šokiai aplink lenkų lavonus, veda ten pat, vėl į valstybės savižudybę.

Atsipeikėkite pagaliau !!!

Esavičius

Sveikas broli ...

Kartą viename kaime gyveno du broliai. Jaunesnis brolis praturtėjo, turėjo daug tarnų, didelius namus ir ūkį. Tuo tarpu vyresnis brolis, dėl tam tikrų gyvenimo aplinkybių, buvo neturtingas. Gyveno su keliais vaikais nedideliame namuke. Vyresnis brolis turėjo gražią dukterį ir jos grožis susuko jaunesnio brolio galvą. Būdamas turtingas ir ištvirkęs, jaunesnis brolis jėga paėmė ir išprievartavo vyresniojo brolio dukterį, o vėliau nors turėjo savo namus ir šeimą, jaunėlis paėmė mergaitę sau meiluže.

Jaunėlis buvo tiek įžūlus, kad sanguliavo su vyresnio brolio dukterim tiesiog savo brolio mažame namuke. Jis atskyrė dukters kambarį ir iškirto atskirą įėjimą. Jis tiek atvirai niekino vyresnį brolį, kad pareikalavo pripažinti šį sanguliavimą ir pasirašyti dokumentus jog kambarys ir mergaitė priklauso jaunesniam broliui.
Tame kaime gyveno keli banditai. Jie valdė viską ir darė ką tik nori. Pasitarę banditai nutarė pasisavinti abiejų brolių turtą ir atėmė viską ką broliai buvo sukaupę. Abu broliai tapo savo namų nuomininkais ir mokėjo duoklę banditams. Nors ir būdami nusikaltėliais, bet banditai suprato kas yra teisinga o kas ne, todėl atėmę iš jaunėlio, grąžino pasileidusią dukterį ir atskirtą kambarį vyresniam broliui valdyti.
Praėjus kuriam laikui, banditai buvo sulaikyti ir uždaryti į kalėjimą, o abu broliai įgavo galimybę atsiimti savo turtą.
Lengvabūdiškai pamiršęs skriaudas ir nereikalaudamas atgailauti dėl padarytų skriaudų, vyresnis brolis pradėjo padėti jaunėliui atgauti viską ką jis prarado ir džiaugėsi jaunėlio sėkme kai jis tapo dar turtingesnis. Bet atkutęs ir atgailos neturėjęs jaunėlis nepamiršo vyresnio brolio dukters, o ir ji su nostalgija prisiminė savo paleistuvystės laikus. Pasikeitus laikams, jaunėlis nebegalėjo vėl taip pat atvirai savivaliauti, todėl pradėjo naktimis per langą lipti į vyresnio brolio namus pas jo dukterį. O dienomis, užeidamas pas vyresnį brolį, jaunėlis vaidino labai gerą ir rūpestingą pagalbininką. Vaizduodamas rūpestį, jis pradėjo įtikinėti brolį suteikti nepilnametei dukteriai daugiau laisvių. Pradėjo aiškinti kaip mergaitė turi būti auklėjama, kada leisti jai išeiti iš namų, kada ne. Pradėjo pirkti mergaitei visokias dovanas. Pagaliau po ilgų gudrybių, jaunėlis įtikino vyresnį brolį pasirašyti to pačio kambariuko, kurį buvo jėga atsiplėšęs, perdavimo mergaitei dokumentus. Kai tik vyresnis brolis, dėl dūšios paprastumo ir trumpos atminties, patikėjo jaunėliu ir perdavė mergaitei kambariuką, suteikęs teisę juo disponuoti, jaunėlis vėl atvirai įsirangė į mergaitės lovą ir pradėjo po truputį periminėti visą kitą vyresniojo brolio turtą, įvedinėdamas savo tvarką vyresniojo brolio namuose.



p.s. Santykiuose su savo broliais derėtų prisiminti senolių posakį:

„gyvenkime kaip broliai, bet atskirkime kas kam priklauso kaip žydai.“

Esavičius

Lavonai ir maitvanagiai

Mus visus sukrėtė baisi broliškos Lenkų tautos tragedija. Nuoširdžiausia užuojauta visiems žuvusiųjų artimiesiems ir visai lenkų tautai.

Kaip ir kiekvienas normalus žmogus, aš iki šiol esu paveiktas tokios neįtikėtinos tragedijos mąsto ir simbolizmo. Bet dabar norėčiau rašyti ne ilgus apgailestavimus, kurių šiomis dienomis pakanka. Aš noriu atkreipti dėmesį į kitą simbolinę ir unikalią mūsų viešos erdvės patologiją. Nespėjo ataušti sudraskyto lėktuvo gabalai, o ši tragedija gėdingai ir šventvagiškai tampa pasibjaurėtinų spekuliacijų objektu.

Žiūrėdamas Lietuvos televizijos žinių laidą negalėjau patikėti tuo ką girdžiu. Laidoje dalyvavę du „garbūs“ svečiai, Česlav‘as Okinčic‘as ir Emanuelis Zingeris, išniekindami tragiškai žuvusiųjų atminimą, spekuliatyviai pradėjo sieti tragediją ir lenkiškų pavardžių rašymo temą. Vietoj ramaus ir rimto pokalbio, kas derėtų tokio masto tragedijos akivaizdoje, šie du asmenys pradėjo niekinti Lietuvių tautos atstovų politinę valią pavardžių rašymo klausimu. Klausantis šių dviejų piliečių minčių ekvilibristikos, susidarė toks įspūdis, kad kas be nutiktų, ar ant Varšuvos nukristų meteoritas, ar nuskęstų laivas su lenkų turistais ar įvyktų kokia kita tragediją Lenkijoje, Lietuviai turi tai suprasti kaip ženklą tam, kad įteisinti lenkų rašybą Lietuvių kalboje.

Šiandien skaitau tas pačias maitvanagiškas mintis Lietuvos ryto redaktoriaus skiltyje. Rimvydas virkauja, kad kažkas kažkam kažką yra daug kartų pažadėjęs, o „šiaudiniai“ Lietuvių tautos atstovai, drįsta turėti savo nuomonę ir nepatvirtinti tų pažadų.

Kažkoks „dežavu“.

Porą šimtmečių atgal, prieš pasirašant vieną iš unijų, Lenkų bajorai ir juos valdę nutautėję Lietuviai, bandė aiškinti Lietuvių bajorams, kad Jogaila kažkam, kažkada pažadėjo prijungti Lietuvą prie Lenkijos. Į tai Lietuvių bajorai atsakė „tuomet ateikite ir paimkite“.

p.s. Šios baisios tragedijos akivaizdoje, mes turėtume atmesti įvairaus plauko politinių maitvanagių spekuliacijas ir priminti jiems didžio Lietuvio Adomo Mickevičiaus mintį:

Žmogau nepiktžodžiauk,
Nes gyvasties siūlelis ne tau priklauso,
Esi tu čia tik svečias,
Ir tau priklauso skausmas,
Kurio iš tavęs niekas neatims.


Esavičius

Mokytojas su rykšte

Visokie užsienio ekspertai mums kompetetingai aiškina, kad fizinės poveikio priemonės yra atgyvena ir vakaruose jos nebetaikomos. Todėl mes nedelsiant turime keisti savo įstatyminę bazę ir drausti fizines bausmes. Ar tikrai taip? Ar tikrai protingos tautos eina tuo keliu, kokį nurodo mums brangiai apmokami "ekspertai".

Vakar Didžiosios Britanijos (DB) švietimo ministerijos vadovas Ed Balls, žiniasklaidai pranešė, kad yra skleidžiamas melas jog Didžiojoje Britanijoje yra draudžiamos fizinės bausmės mokiniams. Didžiojoje Britanijoje niekas nėra panaikinęs mokytojų teisės fiziškai paveikti nepaklusnius mokinius ir artimiausiu metu ministerija ruošiasi išleisti detalų paaiškinimą, kada ir kaip mokytojas turi teisę imtis fizinio poveikio priemonių.

Pagal išankstinį projektą, fizines bausmes butų galima skirti mokiniams kurie gadina mokyklos inventorių, atsisako išeiti iš klasės, po to kai mokytojas perspėja jį.

Britanijos švietimo darbuotojų profsąjunga (NATIONAL Union of Teachers, NUT) palaikė ministerijos iniciatyvą.

Opozicija siūlo, ne tik išleisti detalų paaiškinimą, bet eiti toliau ir įtvirtinti įstatimiškai mokytojo teisę bausti mokinius, nebijant ieškinių iš mokinio tėvų.

http://news.bbc.co.uk/2/hi/uk_news/education/8603279.stm


p.s. Galima tik padėkoti mūsų Seimo nariams, kurie išmintingai atmetė bandymą įstatymiškai pradėti kontroliuoti šeimos santykius, paslepiant šį sumanymą po formuluotę „smurtas prieš vaikus“. Šis įstatymo projektas tai tik pradžia naikinant tradicines Lietuvos šeimas.
Dabar reikia nesustoti ir imtis tvarkyti valstybę būtent nuo švietimo sistemos. Reikia įtvirtinant mokinių atsakomybę ir mokytojų teisę fiziškai paveikti nesuvaldomus mokinius, nes dėl neaiškios politikos, jau dabar mokyklose nebe saugu ne tik mokiniams, bet ir suaugusiems.
Reikia pagaliau susivokti, kad aklai pasitikėdami visokių užsienio ekspertų nuomonėmis ir kišamais įstatymais, mes jau baigiame sunaikinti Lietuvą kaip valstybę ir Lietuvius kaip bendruomenę.

Esavičius

Velykos

Kristus mirė, mes paklaikom.
Kristaus nėra, mums baisu.
Kapas tuščias, mes nustebę!
Kristus GYVAS!!! mums saugu.

Su šventom Velykom broliai !
Esavičius

Niekada nepamiršk, Kristus GYVAS ir Jis laukia tavęs.

Visi mes ateisime prie Jo sosto. Tik nuo tavo sprendimo priklauso, ar tu ateisi kaip vienas iš Jo draugų ar stovėsi paklaikęs iš baimės žinodamas, kad atmetei Jį kaip priešą.

Žaliojo "humanistinio" maro grimasos

Siūlau jūsų apmąstymui informaciją kur veda geri norai, "humanistiniai" pasaulietiniai įstatymai ir visas mūsų gyvenimo sritis siekiantis kontroliuoti žaliasis humanizmas:

Kinijos pietinėje dalyje dešimtys ką tik gimusių mergaičių buvo prievarta atplėštos nuo tėvų, kurie pažeidė šeimos planavimo įstatymus, ir parduotos užsieniečiams įsivaikinti, informuoja BBC.

Tyrėjų grupė „Southern Metropolis News“ išsiaiškino, kad užsieniečiams jau parduota 80 naujagimių mergaičių, kurių kiekviena buvo įvertinta po 3 tūkst. JAV dolerių - tiek, kiek siekia bauda už šeimos planavimo įstatymų pažeidimus.

Kūdikiai buvo per prievartą atimti iš tėvų, kurie negalėjo susimokėti baudų dėl šeimos planavimo įstatymų pažeidimų ir susilaukė daugiau vaikų nei leista.
Tyrėjai teigia, kad vietos pareigūnai klastojo dokumentus, kurie neva teisiškai leido užsieniečiams įsivaikinti kūdikių iš Kinijos.

Kinijos kaimo vietovėse gyvenančioms šeimoms leidžiama susilaukti dviejų vaikų, tuo tarpu miestiečiai gali turėti tik vieną vaiką. Jei šio įstatymo nepaisoma, reikia sumokėti 3 tūkst. dolerių baudą.

Teigiama, kad iš Guidžou provincijoje gyvenančių šeimų buvo atimta 80 naujagimių mergaičių, kai jų tėvai negalėjo susimokėti baudos, ir už minėtą sumą kūdikiai buvo atiduoti užsieniečiams įsivaikinti. Iš pradžių naujagimės pateko į kūdikių namus, o tuomet jas iš ten pasiėmė naujieji tėvai iš Europos ir JAV.

Kiniečių valdžia nieko nekomentuoja, nes „vsio zakonno“, kaimiečiai juk nevykdė humanistinio šeimos planavimo įstatymo, todėl jų vaikai ir parduoti. Čia gi humanistų šalis, o šeimos planavimo organizacijos steigėja humanisčių humanistė Margeret Sanger Knygoje „Moterys ir naujoji rasė“ mokė, kad „Labiausiai mielaširdingas poelgis, kuri didelė šeima gali padaryti vieno iš savo kūdikių atžvilgiu, tai jį užmušti“. Kuo jums ne mūsų Aušrinė Marija Liuciperovna, kuri kartu su savo bendrais (tovariščiais) vėl galės panašias humanistines idėjas propaguoti Lietuvos Seime ir visuomenėje.

p.s. Lygiai tas pats „vsio zakonno“ bus ir pas mus greitu metu, nes neokomisarai ir žaliojo "humanizmo“ idėjos po truputį ima viršų. Visi tie šeimos planavimai, lindimas į žmogaus privatų gyvenimą totaliai kontroliuojant, ką jis sodina, kur kokį langą savo name pasidaro, kur kokią pavėsinę savo nuosavoje žemėje įsirengia ir pan. veda link tokios pačios padėties, kai iškrypėlių valdžia, prikurs įstatymų ir atiminės mūsų nuosavybę, vaikus, o mus pačius kiš į lagerius jei mes nevykdysime jų iškrypėliškų įstatymų. Be abejo visa tai daroma su šūkiais "žmonijos labui".

BBC nuoroda:

http://news.bbc.co.uk/2/hi/asia-pacific/8130900.stm


Esavičius