Izraelitas kuris išdavė savo tautą.

 

      Netiesa, kad gali neišsipildyti Dievo žodis.

Ne visi, kilę iš Izraelio, priklauso Izraeliui. Ir ne visi Abraomo palikuonys yra jo vaikai, kaip pasakyta: Iš Izaoko tau bus pašaukti palikuonys. Tai reiškia – ne kūno vaikai yra Dievo vaikai, bet tiktai pažado vaikai laikomi palikuonimis. (Rom 9,6-8)  Taip rašė Paulius laiške Romiečiams. Dievo įkvėptas "Mažiausias iš Apaštalų", pradžioje įnirtingai persekiojęs Jėzaus Kristaus Bažnyčią (nes buvo nuo vaikystės tobulai išdresiruotas Jašivoje "prie didžiojo rabino Gamalielio kojų"), po susitikimo su Viešpačiu labai lakoniškai ir trupai išdėstė šį pagrindinį Visagalio Dievo tautos formavimo principą. Šis principas nesikeičia per amžius. 

Pirmosios sandoros (Susitarimo tarp Dievo ir Jo tautos) laikais, Dievo pranašas Elijas verkė nusivylęs savo "super duper mokytos", "protingos ir gudrios", "žinančios kaip gyventi" tautos paleistuvystėmis, nekaltu krauju, tarnyste baalui (sąjungų, turto, šokių ir pasilinksminimų dievui) ir auksiniam veršiui. Jis pabėgęs vienas dykumoje meldė Dievą: .....„Gana! – jis šaukė, – nūn, VIEŠPATIE, imk mano gyvastį, nes aš nesu geresnis už savo protėvius“. (1 Kar 19,4) 

Viešpats jo paklausė: ... „Ką čia veiki, Elijau?" Jis atsakė: „Aš degu uolumu VIEŠPAČIUI, Galybių Dievui, nes izraeliečiai atmetė tavo Sandorą, nuvertė tavo aukurus ir išžudė tavo pranašus kalaviju. Tik aš vienas likau, ir jie nori man gyvastį atimti“. (1 Kar 19,10) 

Į tai Visagalis jam atsako: ..."Aš paliksiu Izraelyje tik septynis tūkstančius – visus tuos, kurių keliai nesiklaupė Baalui ir kurių lūpos jo nebučiavo“.(1 Kar 19,18)

Panašiai ir Dievo pranašas Izajas aimanuoja dėl savo tautos ir perspėja galinguosius: ... "Mano tauta! Vaikai ją niokoja, moterys ją valdo! O mano tauta, tave vadai suvedžioja, nes sunaikina takus, kuriais žengti turėtum. VIEŠPATS pakyla ir užveda bylą stojas teisti savo tautos. VIEŠPATS ateis ir apkaltins savo tautos seniūnus ir vadus: „Jūs tie, kurie prarijote vynuogynus, ką pavogėte iš varguolių, tebėra jūsų namuose. Kaip jūs drįstate niokoti mano tautą šerti vargšams per veidus?“ –klausia Valdovas, Galybių VIEŠPATS. (Iz 3,12-15)

Pirmasis mūsų bažnyčios kankinys Steponas, prieš mirdamas nuo žydų rankos, negailestingai ir kietai kaltina savo tautą: ... „Jūs, kie­ta­sprandžiai, pa­go­nių šir­di­mis ir au­si­mis! Jūs, kaip ir jū­sų protėviai, vi­suo­met prie­ši­na­tės Šven­ta­jai Dva­siai. Ar­gi bu­vo pra­na­šas, ku­rio ne­bū­tų per­se­kio­ję jū­sų tė­vai? De­ja, jie žu­dy­da­vo pra­na­šau­jan­čius Tei­sio­jo at­ėji­mą. Ir jūs dabar esa­te jo iš­da­vė­jai ir žu­di­kai!“ (Apd 7, 51–53)  Po šių žodžių žydai spiegdami užmėtė jį akmenimis. 

Tik žmogus kuris nei karto nėra skaitęs Biblijos gali sakyti, kad tai "žydiško mokymo knyga". Biblija tai yra negailestingas KALTINAMASIS AKTAS, pastoviai į paleistuvystes linkstančiai tautai. "Žydiško mokymo knygos" yra tai, kuo apaugo Biblija. "Teologiniai komentarai" apie tai kaip reikia suprasti Bibliją. Su Kristaus mokymu kovojusių žydu Masoretų, per tūkstantį metų suredaguota TANAKA (kurią dabar naudoja naujieji rabinai), teologijos profesoriaus Liuterio pastangomis ją visą įdėjo ir į Krikščionišką Bibliją, kaip Senąjį testamentą. Tokiu būdu protestantizme Biblija sutrumpėjo iki 66 knygų, vietoj 77 knygų tikrojo mūsų Biblinio mokymo visumos.

    Šiek tiek atsitraukdamas nuo šio rašinio temos, aš paikai pasinaudosiu nuo Kelio nuklydusių KABALOS "mokytojų" skaičių filosofija ir pabandysiu paskaičiuoti ką reiškia Dievo tautai šis 66 knygų mokymas (teatleidžia man Viešpas už šį paikumą). Protestantų mokytojai pamokslaudami naudoja būtent šią 66 knygų Bibliją. Kadangi iš tos pačios Biblijos žinome, kad žmogaus skaičius yra šeši (Žmogus buvo sukurtas šeštą dieną) tuomet nuo pakylos pamokslaujamas mokslas yra - 6 ("pateptasis" žmogus, taip jie vadina savo pamokslininkus) ir 66 knygos. Bendrai išeina 666 - šėtono skaičius, kuris paskutiniais laikais bus dedamas visiems žvėries pasekėjams ant dešinės rankos arba kaktos. Anot apreiškimo knygos be šito 666 "mikročipo" niekas negalės nieko nei pirkti nei parduoti.

          Grįšiu prie Izraelito kuris išdavė savo tautą ir kurį šiuolaikinis, litvakų sionistinės filosofijos sukurtas mosadas medžiotu po visą pasaulį, nuodydamas poloniu arba bandydamas nužudyti kokiais nors "nelaimingais" atsitikimais. Aš kalbu apie pranašą Joną.

      Dievo Žodis atėjo Izraelitui Amitajo sūnui Jonai. Dievas jį siuntė į mirtinų Izraelio priešų Asirų sostinę Ninevę, kad perspėtu dėl artėjančio jos sunaikinimo. Jona buvo tikras savo tautos patriotas, todėl nutarė jog Dievas klysta, tegu žūsta šita žydus naikinanti, bjauri padermė, nėra ko juos perspėti. Dievo Žodis kaip ugnis besiveržianti iš vidaus, todėl Jona pabandė pabėgti nuo savo pareigos. Biblija mums perduoda istoriją apie tai, kaip Jona Taršišo uoste sėda į laivą ir bando pasprukti nuo Dievo. Prasideda baisi audra ir laivo įgula sužinojusi jog visa ši nelaimė dėl Jonos, išmeta jį į jūrą. Jūra nurimsta, o Joną praryja didelė žuvis. Tris dienas ir tris naktis būdamas žuvies pilve Jona meldėsi ir atgailavo. Dievas įsakė ir žuvis išspjovė Joną į sausumą. Jona nuėjo į Ninevę ir tris dienas vaikščiojo po miestą šaukdamas, kad dar 40 dienų ir šis miestas bus sunaikintas. Ninevės žmonės išgirdo pranašą, (skirtingai nei daugelis žydų vadovų per tūkstantmečius). Pradedant Karaliumi ir baigiant darbiniu gyvuliu visi paskelbė pasniką ir apsiviko ašutines (apdaras panašus į Lietuviško bulvinio maišo medžiagą). Dievas pasigailėjo atgailaujančios Ninevės ir jos žmonių. Jona įsiuto ir pradėjo priekaištauti ...„O VIEŠPATIE! Argi ne tai sakiau dar savo šalyje būdamas? Dėl to iš pradžių ir į Taršišą bėgau, nes žinojau, kad tu esi maloningas ir gailestingas Dievas, kantrus ir pilnas ištikimos meilės, pasiruošęs atleisti. Taigi, VIEŠPATIE, maldauju, atimk man gyvybę, nes man geriau mirti, negu gyventi“. (Jon 4,1-2)

Jona sėdėjo piktas ir laukė, kol Dievas sunaikins šį nekenčiamą miestą. ... VIEŠPATS Dievas parūpino moliūgą, išaugindamas jį virš Jonos, kad būtų pavėsis jo galvai ir apgintų jį nuo blogos nuotaikos. Moliūgu Jona buvo labai patenkintas. Bet rytojaus dienai auštant, Dievas pasiuntė kirminą, kuris taip pakando moliūgą, kad šis nudžiūvo. Saulei patekėjus, Dievas pasiuntė karštą rytų vėją. Saulė taip kepino Jonos galvą, kad jis alpo ir šaukėsi mirties. Jis sakė: „Geriau man mirti, negu gyventi“. Bet Dievas tarė Jonai: „Ar dera tau širsti dėl moliūgo?“ Jis atsakė: „Taip! Mirsiu nuo širdgėlos“. Tuomet VIEŠPATS pasakė: „Tu gailiesi moliūgo, dėl kurio nevargai ir kurio neauginai, – jis per vieną naktį išdygo ir per vieną naktį pradingo. Argi neturėčiau aš gailėtis Ninevės, to didžiojo miesto, kuriame yra daugiau negu šimtas dvidešimt tūkstančių žmonių, nemokančių atskirti savo kairės nuo savo dešinės, ir daug galvijų?“ (Jon 4,6-11)

    Aš suprantu žydų rabinų patriotų bandymą visais būdais sunaikinti Lietuvą, jau kelis tūkstantmečius metų skaldant ją gabaliukas po gabaliuko. Atskeltoms dalims suteikiant naująją tapatybę, savimonę ir naudojant jas kaip įrankį kito gabalo užgrobimui. Tai suprantama iš žmogiškos pusės, nes pagal senąją pranašystę būtent atsikūrusi Lietuvos karalystės galybė ateis naikinti Izraelio. Bet tiesiog siūlau prisiminti jog Dievo Žodis negali būti pakeistas žmonių pastangomis, Jona yra labai pamokantis pavyzdys.

p.s. kas turi būti tas įvyks, kas numatyta to neišvengsi.