2016 m. balandžio 13 d., trečiadienis

KĄ SAKĖ MŪRININKAS JĖZUI TĄ NAKTĮ


Amžinos Meilės kūdiki,
aš žinau, tu nemoki rūstauti,
kuris miegojai pirmą naktį ant žemės
pas asilą ir pas jautį.

Manęs žmonės nenorėjo įleisti
į tavo bažnyčią,
nes, sako, aš šunimi smirdu
ir nieko neturiu tau pasakyti.

Jie zakristijoną atvedė,
pirštais rodė ir keikėsi baisiai.
Dieve, ar taip galima elgtis:
prie komunijos eiti ir keiktis?

O aš taip buvau pasiilgęs tavęs,
šventasis berneli...
Tada prisišliejau prie mūro
ir parpuoliau ant kelių.

Jėzau, namie - tu žinai, kokis mano namas -
yra septynetas vaikų ir jų motina,
ir neturi ko padėti ant Kalėdų stalo
ir neturėjo šį vakarą plotko.

Aš viską, aš viską pralaku,
kaip alkanas šuo,
ir keletą naktų nesulaukia
manęs mano lova.

- Kiaulė tas mūrininkas, - kalbėjo
kartą kunigas piktas: -
į Dievo namus pasigėręs
nesisarmatina lįsti.

Ir kaip aš negersiu, kad liūdna,
ir nebūsiu nudriskęs, kad neapvelka niekas,
kad per mėnesį dirbto pinigo
už poros dienų nebelieka?

Eikit jūs, žmonės žmonės,
kai kada pagalvoju,
gal aš nevertas sandalo dulkės
prie Viešpaties kojų.

Gal aš nevertas pakelti
akių į dangų,
o bet pastačiau šituos mūrus
ir tuos didelius didelius langus.

Aš alkoholikas, cinikas, latras,
ir vis tiek aš krikščionis.
O švenčiausias, o emanueli, o mesijau, -
tu būsi prikaltas už šitokius žmones.

O jeigu aš ir šią naktį pas paleistuvę
gulėsiu beprotis namo nesugrįžęs,
kas apspjaudytą, kruviną ir pervertą,
kas nuims tavo Kūną nuo Kryžiaus?..

Bernardas Brazdžionis

1929.XII.28.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą