Kas galėtų patikėti, ką mes girdėjome? Kam buvo apreikšta VIEŠPATIES ranka? Jis išaugo nelyginant atžala jo akivaizdoje kaip šaknis iš sausos žemės. Jis nebuvo nei patrauklus, nei gražus: matėme mes jį, bet nepamėgome. Jis buvo paniekintas, žmogaus vardo nevertas, skausmų vyras, apsipratęs su negalia, – toks, kuris prieš žmones užsidengia veidą. Jis buvo paniekintas, laikėme mes jį nieku. Tačiau jis mūsų negalias prisiėmė, mūsų skausmus sau užsikrovė. O mes laikėme jį raupsuotu, – Dievo nubaustu ir nuvargintu. Bet jis buvo sužalotas dėl mūsų nusižengimų, ant jo krito kirčiai už mūsų kaltes. Bausmė ant jo krito mūsų išganymui, mes buvome išgydyti jo žaizdomis.
Visi mes lyg avys pakrikome, kiekvienas eidamas savuoju keliu, o VIEŠPATS uždėjo ant jo kaltę mūsų visų.
Nors ir buvo žiauriai kankinamas, bet pakluso, – burnos nepravėrė. Kaip tyli ėriukas, vedamas pjauti, kaip tyli avis kerpama, taip jis nepratarė žodžio. Prievarta ir eismu jis buvo nušalintas ir kas bebūtų galvojęs apie jo likimą? Kai jis buvo atskirtas nuo gyvybės krašto ir pasmerktas mirti už mano tautos nuodėmę, kapas jam buvo skirtas tarp nedorėlių, laidojimo vieta su piktadariais, nors jis nebuvo padaręs nieko bloga nei ištaręs melagingo žodžio.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą