Nepamirškime, Kalėdos mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus gimimo šventė.

.

Kristus Gimė Viešpatauti,
Džiūgauk girdinti tauta !!!
Atsibusk ir atgailauki,
Nes tai Dievo dovana.

Prakartėlėje, ėdžiose,
Piemenėlių apsuptį,
Kas išoriškai garbinga,
Jis paniekino Savy.

Tarp kaimiečių ir prasčiokų,
Darbininko šeimoje,
Gimė Viešpats ir Karalius
Keisk vertybes žmonija !

Nusipurtykit tuštybę,
Ir pasaulio apžavus,
Sunaikinkite puikybę,
Ir beverčius geidulius.

Amžinybė daug brangesnė
Už pasaulio niekučius,
Juk už tai kas čia vertinga,
TEN nusiperki vargus.

Dulkė dulkėmis pavirsta,
Vien tik siela amžina,
Dievo mums nuo pradžių duota,
Dievo šlovei ji skirta.

Jėzus Gimė Viešpatauti
Džiūgauk atpirkta tauta !!!
Juk su Juo tu karaliauti
Per malonę surinkta.

Būtent tokias "purvinas", gyvulių nuseilėtas, "antisanitarines" ėdžias pasirinko mūsų Dievas kaip pirmuosius savo miego patalus. Keiskite mąstymą broliai.

Su meilę
Esavičius

Pelė

Žmogau, ar ieškai to
Ko neįmanoma surasti?
Ar tyrinėji tai
Ko neįmanoma suprasti?
Ar pabandai susimąstyti apie tai,
Kas tavo mąstymę netilptų apskritai?

Neatsakai?

Nes nemąstai.
Nes klausimai šie netalpa tavį.
Tu plūduriuoji tyliai pasroviui,
Nes neturi sparnų pakilt.
Elgiesi kaip visi, kalbi kaip įprasta,
Rašai taip kaip išmokė,
Stebi ką kitas padarys ir tai kartoji.
Tu ne žmogus, esi tik kopija kitų,
Pilkos minios, pilka dalelė.
Ir viskas kas susiję su tavim,
Tai tik beskonė banalybė.
Ar tai ką parašei ar pasakei,
Turės išliekamąją vertę?
Ar privertei savo gyvenimę ką nors susimąstyt?
Ar apsiverkt, ar apsidžiaugt, ar po galais - įtūžt?
Ar pagalvojai, kad viskas ką darai,
Tai tiktai pastangos pritapti prie kitų?
Neišsiskirti iš minios,
Neišsišokti, nenudegt, neapsijuokt.
Ar tai gyvenimas žmogaus?
O gal greičiau pelės.

Jei būtum tu žmogus,
Tau būtų nusispjaut,
Į tai ką pagalvos kiti.
Jei būtum tu žmogus,
Tu nebijotum būti koks esi,
Jei būtum tu žmogus,
Rašytum tai kas rūpi tau,
Neatsižvelgdamas į aplinkinių norus.
Jei būtum tu žmogus, o ne pilka pelė,
Tau nereikėtų niekieno draugijos.
Ir pagaliau jei būtum tu žmogus,
Tu atsiskirtum nuo minios,
Ieškotum to,
Ko neįmanoma surast,
Ir tyrinėtum tai,
Ko neįmanoma suprast.
Ir mąstyme paklitum ten,
Kur begalybės neaprėpiama erdvė.

Susimąstyk ir atsakyk sau atvirai,
Ar tu žmogus, ar tiktai paprasta pilka pelė?

Evrorublis arba kaip gaudomos beždžionės.

.

Indijoje yra viena labai įdomi beždžionių gaudimo technika. Imamas stiklainis, į jį pripilama riešutų (arba šiaip kokių kitokių skanėstų kurias mėgsta beždžionės), stiklainis pririšamas ir paliekamas. Beždžionės labai protingi gyvuliai, todėl greitai supranta jog tam, kad paimti skanėstus reikia ikišti ranką į stiklainį. Stiklainio anga tokia siaura, kad beždžionė sugeba ikišti ranką tik ištiesinusi delną ir suglaudusi pirštus. Kai tik ranka būna stiklainyje protinga beždžionė pasemia saują riešutų ir bando ištraukti kumštyje suspaustą saują skanėsto bet, ranka nebeišlenda. Beždžionė nervinasi, draskosi, bet padaryti nieko negali. Godulio apimta beždžionė, kurios rankoje yra grobis, net minties neturi apie tai jog galima paleisti iš rankų tai ką jau turi. Todėl medžiotojui be lieka prieiti prie jos ir užmesti maišą ant galvos.

Jau kelis metus besitesiančioje eurokomedijoje, mes stebime panašią techniką. Į euroaferą suleidusios rankas, europos šalių valdančios elitinės beždžionės, verčiau savo vedamas tautas atiduos į bedieviškais pagrindais kuriamą naujajį euro zoologijos sodą, kuriame tarnaus už narvą ir maistą, nei atleis sugniaužtą kumštį.

Laisvų valstybių biudžeto formavimo ir išlaidų kontrolė, reiškia besąlygišką kontroliuojančių beveidžių eurobiurokratų valdžią. Tai reiškia, kad tautos nebegalės pačios nustatyti savo finansinius prioritetus ir vien tik briuselio neokomisarai reguliuos ką ir kaip finansuoti. Jei manote, kad tai gera mintis, tiesiog pagalvokite, ar sutiktumėte, kad jūsų asmeninius pinigus reguliuotų jūsų rajono seniūnas? Kas karta iš seniūnijos atsiuntęs buchalterius ir tikrintojus, jis aiškintu jums kur ir kiek jūs turėtumėte leisti savo pinigų, pagal jo asmeninius įsivaizdavimus. Jei leisite pinigus ne taip kaip jis jums nustatys, jis konstatuos, kad jūs nesugebate tvarkingai reguliuoti savo šeimos biudžetą, todėl tiesiog perims jūsų finansus ir centraliuotai už jūsų pinigus pirks jums tuos daiktus kurių, jo manymu, jums reikia. Patiktų tokia perspektyva? Tu dirbi ir uždirbi, o kaip leisti tavo pinigus, spręstų seniūnijos paskirti specialistai. Dabartinis stumiamas naujas neteisėtas (nes dėl jo nebuvo jokių referendumų Europos sąjungos valstybėse) eurosusitarimas, tai kažkas panašaus, tik didesniu mąstu.

Tik kelios šalys europoje parodė, kad jas valdo ne bedvasės dresiruotos beždžionės, o krikščionys (žmonės sukurti pagal Dievo atvaizdą ir panašumą). Aiškiausiai dėl euroaferos pasisakė Didžiosios Britanijos vadovai ir tai nuteikia optimistiškai. Tai reiškia, kad senosios Europos samonė dar ne visiškai okupuota neokomisarų sapalionėmis apie federalinį naujo CCCP kūrimą. Gal vis dėl to tikrai jau atėjo laikas peržiūrėti laisvų Europos tautų, laisvos sąjungos kūrimo principus? Jie turėtų būti paremti ne totaline administracine federalistine neokomisarų diktatūra, bet bendromis krikščioniškos moralės, visuomeninio susitarimo ir individo sprendimų laisvės principais. Mūsų jėga ne kolonijos tipo disciplinos vienodume, bet bendrose krikščioniškos laisvės vertybėse.

Verta prisiminti kokį pavyzdį šioje vietoje mums duoda Europos laisvės ir gerovės pagrindas - Biblija. 2 Kronikų knygoje, mes turime labai pamokomą pasakojimą apie Judo karalių Amaziją. Šis tautos lyderis, vien tik pasitikėdamas Dievu nugalėjo daug galingesnį priešą, Edomitus. Bet nugalėjęs juos, Amazijas į Judą atsivilko Edomitų stabus, kuriems aukojo ir kuriuos garbino. Dievas užsirūstinos ant Amazijos, Jis siuntė pranašą, kuris sakė: 'Kodėl tu ieškai tos tautos dievų, kurie negalėjo išgelbėti savo tautos iš tavo rankų? Į tai išdidumo pilnas Karalius atsakė: 'Ar tu paskirtas karaliaus patarėju? Nutilk, kad nenužudyčiau tavęs'. Pranašas nutilo, pasakęs: 'Žinau, kad Dievas nusprendė pražudyti tave, nes tu taip pasielgei ir neklausei mano patarimo'. Po kiek laiko ir karalius ir jo tauta buvo nugalėta, Šventykla apiplėšta, o Jeruzalės sienos nugriautos. Amazijas papuolė į priešų nelaisvę.

    Kažkas panašaus dabar vyksta Europoje. Europa priešpriešoje su Tarybų Sąjunga laimėjo vien dėl to, kad niekada neatsisakė savo krikščioniškų vertybių, tuo tarpu CCCP pasitikėjo neopagonybės mokslo tariamais pasiekimais. Bet, kaip ne būtų keista, be vieno šūvio griuvus laisvosios krikščioniškos Europos priešui, Europos lyderiai suskato vilkti senus sovietinės komandinės biurokratinės sistemos stabus (sistemą) pas save, juos visuotinai šlovinant kaip kažką naują. Naujai-seni eurokomisarai (daugelis jų tai senos sovietinės komandinės administracinęs sistemos sraigteliai) pradėjo įdieginėti griuvusios CCCP valdymo modelį Europoje. Ir niekas dėl to ne protestuoja. Keistas aklumas. Totali kontrolė ir reglamentavimas, visa ko unifikavimas (Eurorublis svarbiausias unifikavimo įrankis) ir kišimasis į asmens iniciatyvos laisvę, tai svetimi stabai, kurie neišgelbėjo juos šlovinančią šalį. Bet Eurokomisarai palaikomi įvairių eurooptimistų, kaip pjauti vedamos avys džiugiai blauna apie butinybę išgelbėti tai, kas neturi jokios vertės žvelgiant iš tikrųjų, Europos laisvųjų tautų, bendrabūvio principų.

 

 

Esavičius

Kokius pragarus reikia praeiti, kad įsivaikinti vaiką Lietuvoje (Autorė nežinoma)

Auginame du vaikučius - įvaikinome.
Kad galėtume tiems vaikeliams duoti Gyvenimą, turėjome pereiti ugnį, vandenį ir varines triūbas.
Jokio valdžios rūpesčio nėra, o trukdžių, apsunkinimų ir netgi pažeminimo teko patirti sočiai.
Biurokratizmas nerealus, šūsnys popierių, pažymų, tikrinimų, vos ne kojų pirštų atnspaudus nuimant, teismai, teko mokėti advokatų kontorai, Valdžia nepraleido progos "pasipelnyti" - teisme reikia susimokėti žyminį mokestį ir žinoma jokios finansinės paramos. Tipo, įvaikinimas pasiturinčių privilegija.
Galima pagalvoti, jog šimtai tūkstančių šeimų Lietuvoje gyvena neturėdami kur dėti pinigų. O juk trys ketvirtadaliai biologinių šeimų gyvena gana sunkiai. Nuo algos iki algos. Įvaikinantis turi turėti solidžią algą, labai gerą būstą. Tikrinimas, purtymas nerealus, kaip kokių nusikaltėlių.
Na įvaikinome, Žinot kas buvo toliau?
Nei karto niekas nepasidomėjo iš valdžios. Užsidėjo pliusiuką, sodra apsilaižė, kad sutaupė lėšų vaiko išlaikymui ir... VISKAS.
Laikas nuo laiko pasiklausom postringavimų apie įvaikinimo skatinimą - vien paistalai , vien bla bla bla. Netikim, nes tos šnekos tik skaudina.
Ir dar, jeigu sumanysit globoti, (ir gauti tuos grašius už globą) žinokite jus užtampys negyvai. Spaudimas nerealus - valdžia lengvai švaisto milijardus leo , valdovų rūmams tačiau dėl 520 lt pasiruošusi jums gerklė perkąsti. Nesvarbu kad globnamiuose vaiko išlaikymas atseina apie 3 000/ mėn., tačiau mokėti apgailėtinus 520 globėjams valdžia nenori.
Geriau tegul 7-8000 vaikelių tūno valdiškuose namuose iš kur 18-kos bus išspirti kaip stovi, nei augs šeimose kur bus mylimi.
O juk įtėviams nėra labai lengva, vakelį gauni su krūva sveikatos problemų, Astma, alergijos - čia lengviausi atvejai. Tačiau sunkiausia yra adaptacija. Jeigu vaikelis yra praleidęs įstaigoj bent metus, tas palieka sunkų įspaudą jo psichikoj.
Adaptacija gali užtrukti nuo keleto mėn. iki keleto metųm nesvarbu kad visi įtėviai baigia spec. kursus. Visko kursuose ir vadovėliuose neišmoksi.
Taigi - ačiū "partijai-tėvyne", už sumažintas motinystės išmokas, už neapmokamus biuletenius jeigu vaikas serga, už nekompensuojamus vaistus..., ačiū už" rūpestį ir paramą".
........ ....
Ar ryžtumeisi dar kartą visa tai praeiti, žinodami visus tekusius "malonumus" iš valdžios pusės

Atsakysime vienareikšmiškai - TAIP.

Kodėl?

Todėl, kad visas pasaulis nevertas vienos vaiko ašaros.


Ju paprašo pakonsultuoti įvaikinant, į tai komentarorė atsako:

Atsiprašome, kol kas negalim Jums parašyti į el paštą. Mūsų šalis nesaugi, nenorėtume rizikuoti savo šeimos ramybe. Supraskite mus teisingai - šioje šalyje atvira valdžios kritika yra pavojinga.
Tačiau mielai atsakysime į Tamstoms rūpimus klausimus anonoimiškai.
Pradžiai keletas praktiškų pastabų:

Nepasitikėkite šiame reikale niekuo - popieriais, valdininkais... Jums gali tekti susidurti su melu, apgaule, abejingumu. Psiruoškite tam.

Jeigu viską darysite "pagal įstatym" -gali būti liksite durniaus vietoj.
Žinokite, jog viskas ką pildote savo prašyme yra niekam neįdomu. Jūsų-mūsų prašymų niekas neskaito, tai niekam neįdomu.
Į Jūsų pageidavimus dėl vaiko amžiaus, sveikatos būklės niekas neatsižvelgs.
Mūsų pažįstama prašė sveiko vaikelio - buvo pasiūlytas dauniukas.
Kokioj Švedijoj už invalido įvaikinimą šeima susilauktų visokeriopos paramos, tačiau šioje šalyje tai tikras savęs pasmerkimas.
Patarimas trečiasis - ieškokite pažinčių tarnybose, vaiknamiuose, apsižiūrėkite vaikelį patys - tai pats paprasčiausias ir efektyviausias būdas Lietuvoje.
Įstatymas sako jog brolių ir seserų negalima išskirti, tačiau jeigu galvojate paimtibiologinius pvz broliuką ir sesutę o gausite tik vieną, sužinoję jog buvo brolis ar sesuo, tačiau jau vienas iš jų atsidūręs užsienyje - nesistebėkite, tai masiškai išplitęs reiškinys.
Prekyba vaikais į užsienį mūsų tarnybose turi senas ir stiprias tradicijas. Tam sukurta ištisa sklandžiai vekianti sistema nuo vao teisių tarnybų iki teismų. Kaimynė dirba teisme sekretore - tokių dalykėlių papasakoja jog Grinevičiūtės laidos atrodo kaip vaikų žaidimai smėlio dėžėje. Vaikas išvežimui į JAV "kainuoja" 20-35 tūkst. USD.
Šis biznis klesti.
Lietuviams stengiamasi "prakišti" problemiškus variantus,sunkiai valdomus, su sveikatos problemomis, su genetinėm problemom, su sindromais...
Juk tokį vaikelį laikyti vaiknamyje yra tikras galvos skausmas darbuotojams.
Patogiausi pasilikti institucijoje yra meilūs, paklusnūs vaikučiai. Auklytė padavė košę ir mezga, o jei koks nenuorama, ar kaprizingas - tikra rakštis darbo kolektyvui.
Taigi jeigu dar nepraėjo noras - pirmyn.
Mūsų patarimai tai ne noras Jus įbauginti - tai pagalba nes pagalba pravers.
Bet kuriuo atveju sveikinam dėl apsisprendimo.
Vaikai yra laimė.
Vaikus auginti nelengva, tačiau jausmas nuostabus.
Vaiko šypsena, jo apsikabinimas atperka viską.


Te padeda Jums Dievas.


 Kai perskaitau tokius komentarus džiaugiuosi, kad gyvenu ir auginu vaikus Jungtinėje Karalystėje, kur toks elgesys su žmogumi yra bjaurios išimtys, o ne nusistovėjusi sistema (kaip kolchoznikų obrazovanščinos valdomoje Lietuvoje) 

Ar A.M.Pavilionienės kovingosios feministės gintų šios moters teisę gyventi?

Kūrikai ir kūrėjai

.

Kodėl kalbi,
Kai nėra tau ko pasakyt?
Kam drebini bereikalingai orą?

Kodėl rašai,
Kai nėra kas rašyt?
Kam prievartauji žodį apgailėtinom mintim?

Kodėl nesąmones tu vadini kuryba?
Ir vamzdžių simbolius tu po savęs palieki?

Kūrikų tarpę, vamzdynais sujauktom mintim,
Kolūkių "inteligencijos" vertybės dominuoja.

Užtenka paskaityt tai kas jiems grąžu,
Ir supranti kodėl valstybej KŪRINIŲ nėra.

Jų etalonas gyvulių teplionės, papūgų eilės
Ir praščiokų sukurtos statulos.

Kodėl negrįžtat karvių melžti ir sodinti bulvių?
Kam jūs palikot tai, kam esate sutverti?

Jei forma tau svarbesnė nei esmė,
O pripažinimas svarbesnis nei teisybė.
Esi beždžionė dresiruota pramogom,
Juokingai primentanti žmogų.

.

Klounas

.

Cha cha, hi hi,
Aš gyvenu pašiepdamas kitus,
Mane matydami jie prunkščia susirietę.
Netverdami juokais, koks kvailas aš,
Jie tyčiojasi iš savęs, nes aš tai jie.
Tokie kvailai rimti ir susirūpinę niekais,
Stori, svajojantys kaip sulieknėt,
Kūdi nežinantys kaip sustambėt,
Nelaimėliai turtingieji
Ir džiugūs nabagėliai.
Sureikšminę save viršininkai,
Ir jų galūnes laižantys pavaldiniai.
Politikai, teisėjai, prokurorai.
Aš jiems parodau kas jie iš tiesų.
Cha cha, hi hi,
Kokie kvaili jūs esat iš tiesų,
Juk mano personažas esi tu,
Kuris mane matydamas prunkšti.
Visa rimtybė jūsų pastangų,
Sutiplusi į mano personažą.

Būt klounu, vaidinat rimtą žmogų,
Yra lengviau, nei būt rimtam ir klouną vaidint.

.

Atsikelk

.



Kai gyveni tarp mulkių ir praščiokų,
Svarbu visuomet prisimint,
Kad purvas limpa labai greitai,
O švarai reikia pastangų.

Pritapt prie gėrio nėra lengva,
Lengviau susitapatint su purvu.

Kai tavo aplikoj vien šnypščiančios gyvatės
Bendraudamas su jom tu vien šnypšti.
Rangaisi su jomis ir dulkes valgai,
Ir iš odos išsineri kaip jos.

Jei tu žmogus tiesiog nustok rangytis,
Ir šliaužioti pilvu taip pat kaip jos.
Ant savo kojų atsistok,
Pažvelk į tuos šliužus iš aukšto,
O jei prišliauš per daug arti ir tau norės įgelti,
Tiesiog kulnu joms galvą sumaitok.

Geriau gyvent vienam, bet būt žmogum.
Nei tapt šliužu vien tam, kad su gyvatėm sugyvent.


.

Pliurzos

.

Druska sūri,
Ugnis kaitri,
O ledas būna šaltas.
Koks tu esi?
Kaip gyveni?
Ar tavo polėkiai
Ne blankūs?
Jei ne sūrus,
Ir ne kartus,
Ne karštas,
Ir ne šaltas.
Kas tu esi?
Susimąstyk,
Gal tu tiesiog galvijas?

Drungnai rašai,
Drungnai mąstai,
Nerišliai atakuoji.
Prisipažink sau pagaliau
Ne gyveni tu,
O tik kaip priedelis befomei miniai
- egzistuoji.

Beveidės pliurzos,
Vertina tave,
Žiūrėdamos per savo,
Pliurziškąją prizmę.
Jom paklūsti,
Ir liurlančios tvarkos,
Drungnom jų gleivėm,
Savo esybę apriboji.

Gleivėtos, drungnos pliurzos
Nekenčia kaitros,
Nei šalčio,
Nei sūrumo,
Nei kartybės.

Neleisk joms vertinti tavęs
Nepasiduok jų valdžiai.
Būk karštas, šaltas ir aštrus,
Te vertina tave tiktai rytojus.

.

Ar verta aukoti tikras vertybes vardan pasaulietinio racionalumo iliuzijos?

Turtingieji ir vargšai

Lenkų chamai

.

Lenkų chamai vis nerimsta,
Vis nauji ragučiai dygsta,
Tai lentelės, tai pasai
Viskas čia jiems negerai.

Kiek jiems nuolaidų darysi,
Geras niekada neliksi.
Tokia pas chamus tvarka,
Dergti tuos, kurie šalia.

Apsileidę, nevalyvi,
Nieko jie aplink nemyli,
Tam, kad visa tai paslėpt,
Reikia visa gerkle rėkt.

Jau purvais visus apdrabstė,
Skundais europas apkarstė.
Pliurpia, rašo, protestuoja,
Už šunis garsiau jie loja.

Ar ne laikas jums sustot?
Smegenim pradėt galvot.
Kur tėvynė ir tiesa?
O kur melas ir tamsa?

Kam naudingas jūsų riksmas?
Kur atves jūs, pykčio plyksmas?
Ar naudinga būt chamais,
Savo šaliai svetimais?

Pagalvokit kas jūs esat,
Ir kam duobę sau jūs kasat?
Ar malonu jaustis „kresu“,
Ir savos gimtinės priešu?

.

Tikras poetas

pradėjęs rašyti,
visuomet paklausk,
kam mintį paskirsi.
ar tam, kas skaitys?
ar tik sau?

jei tam kas skaitys,
nusispjauk ir pamiršk.
nes vien banalybę suregsi.
jei sau, tai tuomet atsakyk,
ar reikia tau mintį įamžint?
dėl ko tu rašai?
ir kam tai skiri?
kodėl tau save tyrinėti?
juk tikrosios eilės,
nepakenčia amato.
jos rašantį tik išnaudoja.
jei leisi joms lietis ,
savim neatskiesdamas,
eilės pasieks tai kam skirtos.
o jei kaip dailidė eiles tu kaposi,
jas dailinsi, brūžinsi, gręši.
jos taps kaip bakužės, kokių pakelėse,
milijonai trunyti paliktos.

Esaam mes

Anuos tumsybės praraja,
Kur anej šveysybe vadina,
Muus pruotus užguožė seniaa,
Ir mumies durnume skondina.

Mes veizam per anuu akis,
Ir anuu pasakuom gyvienam,
Anuu sumyslyta tvarka,
Mes savo vaakus sugadinam.

Nie kon moms truopniaa atspuust,
Nes esam darbaas apsikriuovee.
Ir deebam dein ir nakt dėl tuo,
Kuu moms nuoriet anei nustatie.

Netureem sava mes galvuos,
Anei už mumeis sumyslauja,
Netureem sava mies valdžious,
Anei savus mumeis užkriauna.

Kas tei ANEI ir kas tei MES?
Tegu keikveinas sau atsako.
Nes ANIEMS vergaas busem tuol,
Kuol tuo atsakymuo neraseem.

Nendrės

Tingėti pavargęs,
Kreipiu žvilgsnį tolin,

Kur nendrės linguoja,
Kėrėdamos šokiu.

Akim jas lydėdamas,
Sieloj banguoju,

Ir mintys ramybėn,
Mane nuskandina.

Nuo išorės protą vokai atriboja,
Ant jų tiktai nendrės sau tyliai siūbuoja.

Ir rūkas po truputį nendres apgaubia,
Ir pasakų toliai į sąmonę plaukia.

Tarp nendrių staiga aukso miestas iškyla,
Ir slibinas miestą sparnais apkabina.

O nendrės, ne nendrės, tai pasakų deivės,
Jos šoka, linguoja ir kviečia ateiti.

Mėnulis ir saulė, žvaigždes susirinkę,
Pas deives į puotą jau skuba atvykti.

Dangus tapo juodas, vien miestas tik spindi,
Nes viskas kas šviečia jame susirinkę.

Tamsybė aplinkui, tik miestas linguoja,
Auksinė pašvaistė virš jo raibuliuoja.

Stebiu sužavėtas tą pasakų miestą,
Ir noras man kyla, prie jo prisiliesti.



Pašoku iš krėslo,

Vokai atsimerkia.


Nebėra jau miesto, tik nendrės linguoja,

Vanduo raibuliuoja mažam tvenkinuke,

Prie mano sodybos, atokiam kaimuke

Lėtai

Iš lėto auga medis,

Ir saulė tingiai kyla.

O paukštis po šapelį,

Lėtai lizdeli suka.

Jei nori greit ir visko,
Žinok, kad gausi nieką.
Ir niekas šis, ilgai tau,
Gyvenimą gadins.

Lietuva

Sergu bepročių kliedesiais,
Dirbtinėm šypsenom, seilėtais sakiniais.

Sergu menkystų sukurta tvarka,
Praščiokų kultūra ir jų beskoniais kūriniais.

Sergu iš teisingumo besijuokiančiais teismais,
Nupušusiais rinkėjais ir mirštančiais kaimais.

Sergu veidmainiais prezidentais,
Bejėge vyriausybe, pedofiliniais klanais.

Sergu besočiais daktarais,
Žudikais piniguočiais, prokurorais neveiksniais.

Sergu žaliaisiais, raudonaisiais ir rudais,
Pajacų orgijom prasmirdusiais seimais.

Sergu valdininkijos metastazėm ir votim,
Mankurtiškų draudimų debesim.

Sergu kraujuojančiom žaizdom,
Nuo betvarkės į užsienį pabėgusiom šeimom.

Sergu našlaičių ašarom,
Pijokų smarve ir merdinčių senolių aimanom.


Sergu, vaikeliai, aš beviltiškai sergu,
Mirtis prie mano patalo palinkus,
Nebėr jėgų ir noro nebėra,
Nes aš - savų vaikų išniekinta mama.

Lietuvos prakeikimas - teismų piktžaizdė.

Yra sena nekintama aksioma, kas valdo valstybę, tas teisia jos žmones.
Atsakykite sau į klausimą, kas teisia Lietuvos žmones? Ar Lietuvių tauta, kaip bendrijos visuma, turi nors mizerinę įtaką teismų sistemai Lietuvoje? Be abejo ne, nes Lietuvos išrinktų žmonių institucijos (Seimas ir Prezidentūra) nepakankama atsvara išbujojusiai nebaudžiamume, išskirtinume, beatsakomybėje, privilegijose ir savimeilėje teismų sistemai. Bet kuris mažiausio rajono teisėjas, savo sprendimą (protingą ar kvailą) skelbia visos Lietuvos respublikos (tai yra mūsų visų) vardu. Jis vienas gali visiškai panaikinti, arba negrįžtamai pakeisti įstatymus leidžiančios (Seimo) ir įstatymus įgyvendinančios valdžios (Vyriausybės) nutarimus. O ar jie atsakingi mums kaip sociumui už sprendimus įtakojančius mūsų visų gyvenimą, kas gi vertina teisėjus? Atsakau. Teisėjus vertinančios komisijos sudėtis 7 asmenys, iš kurių du skiria Prezidentūra, vieną Seimas, o net keturis PATI TEISMŲ SISTEMA? Trys prieš keturis. Tas faktas tiesiog ciniškai šaukia, kad visuomenė neturi net teorinio šanso apsisaugoti nuo teismų sistemoje įsigaliojusios (dar senovės Romoje įvardintos) iškreiptos teisės - Jus utendis et abutendis (teisės naudotis ir piktnaudžiauti). Kas gi turi įtaką tiems kas teisia (o tuo pačiu ir valdo) Lietuvą? Atsakymas - Teismų taryba. Tai yra, jie patys sau vertintojai, teisėjai ir šeimininkai. Pasaulyje yra tik viena neatsakinga savo tautai valdžios forma vertinanti pati save - diktatura. Ar gali gerai gyventi tauta, kurią teisia teismai priklausomi tik patys nuo savęs? Pasakysite teismų veiklos ribas, atsakomybę ir kompetenciją nustato įstatymai ir Lietuvos respublikos konstitucija? Cha. Tam teismų sistema yra apsisaugojusi nekintama formuluote - teismas teisia pagal savo vidinį įsitikinimą, vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijais. Kokie gali būti vidiniai įsitikinimai pas tuos kas gyvena virš tautos ir valstybės? Kokie jų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijai? Panagrinėkim. Ar iš jų varpinės žiūrint yra teisinga, kad jie yra virš tautos ir valstybės? Be abejo taip. Ar jų sąžinė juos teisia dėl to, kad jie yra atskaitlingi tik patys sau? Na juk "runkelynas" (prie kurio jie priskiria ir runkelių renkamą seimą bei prezidentūrą) nieko nesupranta. Ar iš jų varpinės žiūrint protinga taip gyventi, kaip gyvena jie - be abejo taip. Juk vertinant pačiam save, objektyviu išlikti neįmanoma. Kiekvienai varnai jos varniukas gražiausias pasaulyje, o ji pati - išmintingiausias gyvūnas.
Neseniai Lietuvos konstitucinis teismas eilinį kartą įrodė, kad konstitucija jam tėra žodžių rinkinys, kurių prasmę nurodo ne visuomenė priėmusi šią konstituciją, o prieštaringos reputacijos veikėjo Egidijaus Kūrio iškviestos ir sėkmingai Lietuvą teisinačios "konstitucinės dvasios". Pasirodo būtent tos dvasios nustato, kaip mes turime gyventi ir tvarkytis savo valstybėje. Iš istorijos ir asmeninio patyrimo žinome, kad tik viena Dvasia (Šventoji Dievo Dvasia veikianti Jėzaus Kristaus mokiniuose) nori gero Dievo kūriniui - žmogui, visos kitos dvasios (ar tai būtų konstitucinės, ar belzebubiškos, ar liuciperinės, ar mamonos/turto) tėra naikinančios žmoniją, kaip visumą, piktojo tarnaitės. Šeima yra Dievo įsteigta vyro ir moters sąjunga, būtent šios sąjungos suardymui įvairios iškrypeliškos dvasios meta didelias pajėgas. Suardysi šeimą sunaikinsi žmogų.
Paskutinis Konstitucinio teismo sprendimas naikinantis Lietuvišką šeimą, yra labai akivaizdus šios, 20 metų Lietuvą naikinančios, piktžaizdės pūlių išsiveržimas. Teisingumas yra bet kokios tautos gerovės pagrindas. Nėra teisingumo, nebeliks ir tautos. Politikai arba valstybės biurokratija gali pridaryt daug žalos, bet žmogui būtina žinoti, kad yra arbitras nešališkai sprendžiantis visus iškylančius ginčus. Būtent todėl temidės skulptūra yra užrištomis akimis, laikanti svarstykles. Teisingumas negali vertinti pagal savo įsitikinimus, sąžinę, savo protą ir teisingumo suvokimą. Tokį nešališkumą savo pačių atžvilgiu mes galime pasiekti tik suteikę teisę priimti sprendimą prisiekusiųjų teismui, o teisėjus, kaip ir kitas valdžios struktūras, pradėjus rinkti visuotinai.
p.s. Anot Sokrato, diktatūra turi tik vieną pabaigą - smurtinę mirtį. Tam, kad išvengti neišvengiamai artėjančio smurto, Lietuvos politikai ir sveikai mąstantys teisininkai pačioje teismų sistemoje, turi peržengti savo siaurus interesus ir pradėti įgyvendinti teismų reformą. Lietuvoje pagaliau turi pradėti teisti pati visuomenė, o profesionalūs teisėjai turi būti renkami visuotiniuose rinkimuose.

Esavičius

Profesionalūs mulkiai

Klausant Lietuvoje autoritetą turinčius, profesionalius mokslo žmones, negali nesistebėti dėl jų aklumo ir ribotumo. Didžioji dauguma jų su nuoskauda pripažysta "istorinį faktą", kad Lietuva visais amžiais buvęs kažkoks atsilikęs kraštas į kurį civilizaciją nešė aplinkinės tautos.

Neseniai skaičiau kažkokio šviesuolio postringavimus apie tai, kad Lietuva visada buvo Europos užkampis ir tai akivaizdžiai parodo tas faktas, jog į Lietuvą būriais traukė vakarų amatininkai, dailininkai, architektai, aktoriai ir kitas aplinkinių tautų proletariatas "nešti mums šviesą". Šio profesoriaus manymu tai akivaizdžiai parodo, kad Lietuva buvo atsilikusi. Keista logika. Vertinant tokiais pat kriterijais išeitų, jog JAV yra labiausiai atsilikusi šiuolaikinė pasaulio valstybė, nes į ją šniūrais važiuoja dirbti diplomuoti proletarai (naujieji amatininkai, dailininkai, architektai, aktoriai ir t.t.) iš viso pasaulio.

Kitas mūsų šviesuolių minties perlas, - „Lietuva priklausė lenkijai, nes lenkija buvo karalystė, o Lietuva "tik" Didžioji kunigaikštystė. Tas faktas parodo, jog Lietuva buvo priklausoma nuo lenkijos. Lenkijos karalystė viską sprendė, o Lietuviai pastoviai stengėsi išsilaisvinti iš lenkų priklausomybės.“ Visą šitą teorinę nesamonę mūsų šviesuoliai pagrindžia "nenuginčijama istorine medžiaga". Man tik kyla klausimas, jei jau mūsų šviesuoliai tyrinėja faktus, gal jie galėtų atkreipti dėmesį ir į kontekstą? Sekant jų logika išeitų, kad šiuolaikiniame pasaulyje JAV priklauso Japonijai, nes šios dvi valstybės yra karinio bendradarbiavimo sąjungoje, bet Japonija yra monarchija valdoma Imperatoriaus, o JAV "tik" respublika. Be to, visai neseniai JAV valstybės vadovas "tik" prezidentas Barakas Obama, besilankydamas Japonijoje, per susitikimą su Japonijos Imperatoriumi žemai jam nusilenkė (žiūrėkite faktinę medžiagą - nuotrauką). Tai tiesiog akivaizdus faktas to, kad JAV yra Japonijos vasalė.

Dar viena mokslo mulkių dažnai minima frazė, kuriai jau beveik yra suteiktas aksiomos autoritetas: "Žalgirio mūšį laimėjo dviejų tautų respublika (Ržečpospolita). Lietuviai šiame mūšyje buvo "tik" viena iš sąjunginių jėgų." Tai visiška nesamonė. Ržečpospolita atsirado 1569 metais, o Žalgirio mūšis įvyko 1410 metais. Be to, Ordinas buvo Lietuvių priešas, o ne lenkų. Būtent lenkų gynybai šis karinis ordinas ir buvo atsiųstas. Tam, kad būti kokio nors konflikto šalimi (o ne politine širma), reikia būti bent jau pilnai susiformavusia valstybę. Yra puikiai žinomas istorinis faktas, kad Lenkija (iki tol kol Lietuviai neatėjo jų valdyti), neturėjo net karališko dvaro (Karališką dvarą Krokuvoje sukūrė lietuvis Jogaila). Lenkai buvo tokie atsilikę ir nevalyvi, kad Lietuvių užimamos teritorijos čiabuvių elitas (lenkų bajorai) stebėjosi, jog Jogaila su savo pavaldiniais prausiasi po kelis kartus į savaitę. Lietuviai išmokė lenkus praustis, tai tikras istorinis faktas. Be to, kažkaip negirdomis nuleidžiamas kitas triuškinamas istorinis faktas, - lenkai šiame didžiajame mūšyje kovojo prieš Lietuvius Ordino gretose. Po mūšio buvo pakarta daug lenkų kunigaikščių ir bajorų, kurie kartu su savo lenkiškais daliniais kovojo Ordino pusėje. Sekant mūsų šviesuolių logika, šiuolaikinius konfliktus taip pat reikia vertinami nekritiško žiniasklaidos vartotojo žvilgsniu, t.y. priimti viską taip kaip pateikiama nežvelgiant į kontekstą. Juk tiems kas rimtai domisi konfliktais ne paslaptis, jog galingos valstybės (o Lietuva būtent tokia ir buvo) naudojasi tam tikrų tautų vėliavomis ir karinėmis uniformomis vien tik tam, kad gauti politinius pergalės dividendus ir išvengti prastuomenės pasipiktinimo. Taip elgėsi ir buvęs CCCP ir šiuolaikinė JAV. Dažnai šių šalių kariai buvo (ir yra) perrengiami kitos šalies kovotojais. Taip pav. Sovietiniai lakūnai kovojo su Amerikiečiais Korejoje, nešiodami korejiečių uniformas ir netgi pranešimus į viešumą iš lėktuvų kalbėdami korejietiškai. Taip pat ir dabartinis karas Libijoje. Niekam ne paslaptis (tą patvirtina ir NATO generolai), kad NATO specialieji padaliniai persirengę Libijos revoliucionieriais medžioja Muamarą Kadafi, bei naikiną jo reguliariąją kariuomenę. Tai normalu, nes iš tų "revoliucionierių" nėra jokios naudos kare, jie tinkami nebent tik kaip informacinė širma konkrečių karinių tikslų įgyvendinimui. Esu įsitikinęs, kad ir Žalgirio mūšyje, lenkais persirengę ir su lenkiškomis vėliavomis stovėjo ne čiabuviai lenkai, o Jogailos į lenkiją atsivesti Lietuvių pulkai. Lenkijos vėliavos buvo tik kaip politinė priedanga Didžiosios Lietuvos valstybės strateginiams kariniams tikslams įgyvendinti. Juk tuo metu lenkija (kaip ir šiuolaikinė libija) buvo vien tik didžiųjų tautų interesų zona (teritorija apgyvendinta tam tikra čiabuvių populiacija). O su didžiųjų valstybių interesų zonos čiabuviais, kaip ir dabar taip ir tada, mažai kas skaitėsi.

Teisingai sudėlioti akcentai faktų pateikime gali nušviesti arba paslėpti realybę. Pateiksiu jums pavyzdžiu vieną anegdotą, kuris labai vaidžiai parodo akcentų įtaką informacijos suvokimui.

Žiniasklaidos pranešimas: Šiandien Irake, gerai ginkluoti akmenimis ir pagaliais irakiečiai užpuolė beveik beginklius Abramso tankuose sėdinčius Amerikiečius. Po aršios kovos Amerikiečiams pavyko apsiginti, jie buvo sunkiai morališkai sužeisti, o Irakiečiai atsipirko vien tik lengvomis mirtimis.

Lygiai tas pats yra su svetimų mokytojų iteigtais žaidimais sąvokomis dominuojančiomis mūsų autoritetingos šviesuomenės savivokoje. Šie žmonės nėra dėl to kalti, tiesiog tokias neginčijamas (aksiomines) sąvokas, jiems po ilgų dresiruočių įkala universitetuose ir jie tiesiog nepajėgūs ištrūkti iš šio šešėlių pasaulio pseudorealybės. Dar Sokratas vaizduodamas šešėlinio pasaulio žmones pasakojo apie olos fenomeną. Jis sakė, kad jeigu pav. tam tikrą žmonių grupę nuo gimimo laikyti oloje prirakintus grandinėmis tokiu būdu, kad jie negalėtų matyti realaus pasaulio, matydami vien tik šio pasaulio atspindžius ant olos sienos, o po kiek laiko išlaisvinti juos nuo grandinių ir parodyti realų pasaulį, šie žmonės vis vieną netikėtų, kad realus pasaulis yra tiesa, jiems tiesa visada būtų vien šėšėliai ant olos sienos. Taip ir mūsų šviesuoliai nuoširdžiai tiki, kad tas šėšėlių pasaulis, kurį jiems nuo mokyklos įteiginėjo svetimų tautų sukurta švietimo sistema yra realybė, jiems jau nebeįmanoma praregėti, nes praregėjus jie suprastų, jog visą tai ko jie mokėsi tėra bevertis propagandos rinkinys, o jų titulai tėra tarnavimo svetimoms ideologijos grandinės, patikimai laikančios juos nuo bandymo pabėgti į laisvę.

p.s. Neseniai viena mergaitė, besimokanti Londone koledže, papasakojo man apie užduotį kurią uždavė jiems dėstytojas. Jis paprašė studentų įrodyti, kad žemė apvali, bet šį įrodymą privaloma buvo pagrįsti vien tik savo asmeniniais stebėjimais, o ne autoritetų mintimis. Nei vienas studentas to nesugebėjo padaryti. Įdomu ar jūs sugebėtumete įrodyti, kad žemė apvali nesiremiant nuvalkiotu posakiu - „na juk visi tai žino“?

Dauguma Anglų šviesuomenės gyvena taip kaip gyveno jų senoliai Kristaus mokiniai (būtent todėl jie iki šiol Krikščionių žemdirbių monarchija), o visas tas „naujasis mokslas“ tėra pelninga eksporto prekė atsilikusių šalių pagonims, ieškantiems išminties pas žmones, o ne pas Jėzų Kristų.

Su broliška meilę ir rūpesčiu
Esavicius

Rugsėjo 11, ženklas suklusti.

Mano šeima neturi galimybės pamiršti brolių Amerikiečių 2001 metų rugsėjo 11 tragedijos. Net jei visas pasaulis pamirš šią datą, mums tai padaryti nepavyks, nes būtent 2001 metų rugsėjo 11, pasaulį sukrėtusios tragedijos minutėmis, prasidėjo mano pirmagimio sūnaus Augustino gimimas. Žmona gulėjo gimdymo namuose ir kas keliasdešimt minučių kentė sąrėmių skausmus. Tuo metu su savo senu draugu Raimondu Šilansku, buvome pas ją ligoninėje ir negalėjome patikėti tuo ką rodo per televiziją. Labai gerai pamenu tą dieną, nes vaiko gimimo rūpesčiai, kenčiančios žmonos raminimas, buvo persipynes su nesuprantamu sumišimu. Buvau prie žmonos, kuri tarp sąrėmių prašė papasakoti kokios naujienos, todėl aš kas keliolika minučių prašiau Raimio pasitikslinti pas ką nors, kas gi po galais dedasi Amerikoje.

Rugsėjo vienuoliktą mano žmona taip ir nepagimdė, Augustinas gimė Rugsėjo 12, tokiu būdu simboliškai savo pirmąją gyvenimo diena pradėdamas naują erą pasaulyje.

Biblija mus moko: Jei yra kas, apie ką būtų galima sakyti: 'Žiūrėk, tai nauja!', tai jau buvo senais laikais prieš mus.

Šios tragedijos akivaizdoje prisiminiau 17 amžių. Mūsų bočių palaimingą, sočią ir turtingą ramybę galingiausios Europos valstybės Lietuvos sostinėje Vilniuje. Neribota prabanga, saugumo ir užtikrintumo jausmas. Iš visų pusių aplink Lietuvą buvo politiškai išmintingai sukurti buferiai nuo priešų. Rytuose, iš Lietuvos pabėgusių bajorų ir kunigaikščių palikuonių valdoma Maskvos kunigaikštija, buferis apsaugai nuo mongolų totorių. Vakaruose, Lietuviškų giminių besąlygiškai kontroliuojama buferinė lenkijos karalystė, apsaugai nuo niekšingai sutarčių nesilaikančių Romos imperijos satelitų. Iš visų pusių Lietuvos sienos apsaugotos gerai įtvirtintų pilių ir karinių junginių, Lietuvai priklausantį Juodosios jūros regioną patikimai saugo Didžiojo Vytauto sukurta Lietuvos laisvųjų karių tauta - Kazokai. Ramybė ir saugumas. Bet štai 1655 Liepos 13 dieną, ankščiau buvusios buferinės, vien tik kaip mainoma moneta geopolitikoje su Mongolais laikomos Maskvos kariuomenė užima pirmąjį didelį Lietuvos miestą Minską, o jau po mėnesio, 1655 m. Rugpjūčio 8 dieną, apie 6 valandą ryto, Maskvos kariuomenė pirmą kartą istorijoje įžengė į laisvą ir vieną turtingiausių to meto miestą - Vilnių. Okupacija truko iki 1661 pab. Per ją Vilnius patyrė milžiniškų nuostolių. Anot amžininko, miestas buvo taip smarkiai nuniokotas, kad grįžę pabėgę miestiečiai nebepažino Vilniaus.

Įsivaizduoju koks tai buvo šokas to meto išlepusiems didžiosios valstybės sostinės gyventojams, kuriems juodžiausius darbus dirbti važiavo darbininkai iš visos europos ir azijos (istorijoje yra žinoma, kad Danijos, Prancūzijos, Olandijos amatininkai padirbę Lietuvoje kelis metus, galėdavo gryžti į savo šalis ir nusipirkti ten namus, bei pradėti verslus. Panašiai kaip mes nūdien važinėjame dirbti į vakarus). Po to prasidėjo valstybės nuopolis. Nesparčiai, kelių šimtmečių bėgyje dabar turime realybę kurioje gyvename. Buvusios mūsų buferinės valstybės - lenkija ir maskolija tapo žymiai didesnės nei jų senovės valdovė Lietuva. Tos dirbtinos valstybės, pridresiravo mums visą tuntą mokytai aklų žmogelių, kurie iki šiol autoritetingai (per žiniasklaidą, politiką ir mokymo įstaigas) padeda Lietuviams pamiršti tai, kas jie yra. Didžioji dalis Lietuvių aukštuomenės tapo minkštakūne, inertiška, beveide ir pilka mase, kuri neturi nei garbės, nei idejų, nei vizijos ir be abejo tuose moteravyriuose išnaikintas senolių kovingumas. Kovingus, garbingus ir išmintingus Lietuvius dabar galima rasti nebent emigracijoje arba gūdžiuose kaimuose, jie stengiasi niekur nesikišti, arba tiesiog ramiai nusigerinėja.Šiaip padėtis gan apgailėtina, nes kai tik Lietuvių vaikai patenka į užsieniečių sukurtą ir iki šiol nepakeistą Lietuvos "švietimo" sistemą, iš jų suprogramuojami įvairūs užsienietiškos propagandos ruporai a lia Bumblauskai ir Nikžentaičiai. O tie lietuviai, kuriuos užsieniečių mokymo sistema ir politinė aplinka sulaužo visiškai (pav. Vilniaus krašte) susiburia į įvairias mankurtų rinkimų akcijas ir kaip zombiai kenkia savo pačių tėvynei.

Gryžtam į JAV. Aišku teroristai neužėmė nei Niu Jorko nei Vašingtono, bet šokas galingiausioje pasaulio valstybėje buvo labai didelis. Dabar Amerikoje, kaip ir to meto Lietuvoje, vis dažniau pasigirsta baltarankės pseudointeligencijos siūlymai bendrauti su priešais "diplomatijos" kalba, geriau atsipirkti, nei kovoti. Įvairios mikštakūnės menkystėlės pradeda įtikinėti, kad geriau niekur nesikišti ir nekariauti, tada ir Amerikos niekas nelies. Pamenat, lygiai tokios pačios kalbos buvo ir tarp Lietuvos išinteligentėjusių ir išpliurzėjusių bajorų: "Jeigu mes neturėsime kariuomenės ir niekur nesikišime, tuomet ir mūsų niekas nelies." Po teroro aktų Amerikoje vis aktyviau pradedama tyčiotis iš patriotų, reikalaujant atimti ginklus iš visuomenės. Beveik visuotinai yra niekinami JAV galybę sukūrę ūkininkai ir be abejo tikėjimas Jėzumi Kristumi (neakivaizdžiai, lyg tarp kitko, nes JAV politikoje tai būtų savižudybė). Iš didžiausių tribūnų pradedama įtikinėti, kad reikia suteikti pasaulietinį išsilavinimą kuo didesnei daliai Amerikiečių, pamirštant, kad būtent tai, jog Amerikiečiai buvo mažiausiai pasaulyje zombinami pasaulietiniuose universitetuose, o mokomi bažnyčiose, jie galėjo ramiai ir turtingai gyventi. Įtikinėtojai stengiasi nepastebėti akivaizdžios tiesos, kad dresiruoti pasaulietinių universitetų zombiai, iš viso pasaulio, varžosi konkurencijoje tam, kad dirbti "nemokšoms", bet fanatiškai tikintiems Kristumi, Amerikiečiams. Bet bjauriausias pavojaus signalas yra tai, kad į rugsėjo 11 minėjimą Niu Jorke nebuvo įleisti dvasininkai, o kalbėtojai buvo įpareigoti kalbėti poetinėmis temomis, vengiant religijos ir maldų. Pagarba tiems JAV politikams kurie nekreipė dėmesio į šį absurdišką įpareigojimą ir savo kalboje gausiai naudojosi Biblinėmis frazėmis (poetinės psalmių knygos vaizdiniais, taip lyg formaliai nenusižengdami reikalavimui).

Didžiąją Lietuvą sukūrė krikščionys valdovai, bet ją sunaikino isigalėjęs pagonybės virusas, lygiai taip pat, panašu, jog naujosios pagonybės virusas yra įsimetęs ir į JAV visuomenę. Priminsiu jums žymaus JAV valstybės veikėjo Danieliaus Vebsterio žodžius:

„Jeigu yra kas nors, ką pagarbiai vertinu, tai savo tėvus, kurie nuo jaunystės įskiepijo man meilę Šventajam Raštui. Jeigu mes laikysimės tų principų kurių mus moko Biblija, mūsų valstybės laukia nesibaigianti gerovė. Bet jeigu mes ir mūsų palikuonys paniekinsime šios Knygos autoritetą ir pamokymus, tuomet galima drąsiai teigti, jog mus ištiks staigi katastrofa kuri pavers mūsų šlovę į gilią gėdą.“

Tie žodžiai tinka ir Lietuvai. Net ir šis mažas apgraužtas Lietuvos plotelis gali atsigauti, jeigu mes nuoširdžiai tikėsime Kristumi ir laikysimės Jo autoriteto. Visada prisiminkite tūkstantmečiais nekintamą Biblijos mokymą: "Kas bijo žmonių, pakliūna į spąstus, kas pasitiki Viešpačiu, bus saugus."

Esavičius

Mankurtų rinkimų akcijos smogikai grąsina šiai mergaitei !!!

Rytų Lietuvoje dominuojančių, savo tėvynę ir šaknis pamiršusių mankurtų rinkimų akcijos smogikai atvirai (net per televiziją) grąsina šiai drąsiai savo tėvynę Lietuvą mylinčiai mergaitei. Ar Lietuvos vadovai yra pajėgus apginti ją ir jos šeimą nuo terorizavimo?

Didžioji Lenkija šlovingai laimėjo mūšį Libijoje

2411 metai. Anglija, maža valstybėlė, kuri neseniai atgavo nepriklausomybę nuo Europos sąjungos.

Televizijoje vyksta diskusija "Istorija, mitai ir realybė. Palikite istoriją profesionalams".

Garbūs, neseniai atsikūrusio, Oksfordo universiteto profesoriai, Jon Smitovič, Alfred Bumbel, George Nikžent tyčiojosi iš naujai besireiškiančių pseudoistorikų, kurie drįsta niekinti oficialų Anglijos istorijos mokymą. Šis mokymas yra patvirtintas visapusiškais tyrimais ir profesionalių mokslininkų teorijomis.

- Imkime, kad ir papraščiausią, kelių šimtų metų senumo kovą, kuri yra gerai ištyrinėtą ir aprašyta Ewropeijskos unijos sostinės Varšuvos, Jano Dlugošo universiteto profesūros. Konfliktas Libijoje. Šiame konflikte, Didžioji Lenkija šlovingai nugalėjo Libijos lyderį Muamarą Kadafi", tai įrodytas faktas kurį Anglijos istorijos marginalai bando paneigti. - Pradėjo garbus Oksfordo universiteto istorijos katedros dekanas Alfred Bumbel, - "Šioje kovoje, be abejo dalyvavo ir mūsų giliai atsilikusios Anglijos kariai, bet be lenkų jie nieko negalėtų padaryti. Mes be lenkijos būtume niekas. Juk Ewropejska unija (Europos sąjunga) tai lenkija ir lenkai nešė kultūrą visos tautoms įeinančioms į Didžiosios Lenkijos Ewropejska unija."

- Bet štai marginalai teigia, kad Lenkai šioje kovoje išviso nedalyvavo", - Provokuodamas pokalbiui isiterpia žurnalistikos profesionalas Edmund Jakil. (Didžiausio Angljoje žiniasklaidos koncorciumo Vyr.Redaktoriaus Rim Valatk favoritas).

- Be abejonės kiekybiškai dauguma karių buvo iš atsilikusių Lenkijos kresų, tokių kaip mūsų Anglija. Bet jie kovojo Lenkijos didybės ir vadovavimo paskatinti. Visose daliniuose buvo Didžiosios Lenkijos kariniai patarėjai. Istorijos marginalų kvailumas pasireiškia net tokiuose beprotiškuose, pseudomoksliniuose tvirtinimuose, kad neva lenkai tose kovose tik išvietes valė ir Anglijos karininkams batus šveitė. Visiškai marginalinis, neprofesionalus ir populistinis požiūris į istoriją. Įstorija tai mokslas kurį gali išaiškinti tik profesionalai. Tokios marginalų interpretacijos nėra naujas reiškinys. Kai Didžioji Lenkija, kilniai subūrė po savo vadovavimu Ewropejska Unija, vienoje iš nežymių Lenkijos provincijų, jūs turbūt net nežinote tokio pavadinimo - Litwa, taip pat buvo visokių marginalų, bandžiusių neigti Didžiosios Lenkijos vadovaujantį vaidmenį viduramžių mūšiuose. Jie kaip bepročiai, visų pajuokai tvirtino, kad tai Litwa laimėjo viduramžių mūšius, o lenkai tebuvo jų valstybės raštininkai, tarnai ir karininkų batų valytojai. Jie netgi drįso tvirtinti, kad Ewropeijskos unijos pradininkė - Ržečpospolita, tai tebuvo dviejų valstybių karinė sąjunga, kurioje, neva lenkai beveik nieko nesprendė. Bet juk tai nesamonė ir tos šalies išsilavinęs elitas sugebėjo moksliškai įrodyti, kad Litwa tai ta pati Lenkija, o Lenkija tai Didžioji Ržečpospolita. Po to kai negausius marginalus pavyko izoliuoti (nes tauta išmintingai klausė profesionalų) , nebeliko ir separatistinio reiškinio - Litwamanijos. Šis reiškinys labai panašus šiuo metu Anglijos marginalų judėjimą "Apvalykime Anglijos istoriją nuo melo".

Čia įsiterpė profesorius Jon Smitovič:

- Ir išviso, istoriškai įrodyta, kad Anglų kalba tai išmyslas, lenkijos priešų sukurtas dirbtinis darinys. Yra senieji anglai ir naujieji anglai. Naujieji anglai, kurie kaip bepročiai įsikibę laikosi Anglų kalbos, tai Didžiosios Lenkijos priešų dirbtinai sukurta generacija. Senieji kilmingieji anglai, visi save laikė lenkais. Prieš šimtą metų, Anglų kilmės poetas Jan Smitovič, kurį marginalai užsispyrusiai vadina Jon Smit, puikiai pasakė, - pats tikriausias lenkas tai anglas.

Jam paantrino ir profesorius Nikžent:

- Net kelių šimtų metų senumo vieši užrašai Londone ir kituose mūsų mažytės Angljos miestuose rodo, kad Lenkai čia gyveno ot wiekow. Nešė kultūrą į mužikišką ir atsilikusią Anglijos visuomenę. Kai kurių marginalų teiginiai apie tai, kad lenkai tebuvo darbininkai, 20-to amžiaus pabaigoje atvažiavę dirbti juodus darbus Anglams, neišlaiko jokios kritikos, tai juokinga. Pažiūrėkite į didžiulę, ekonomiškai galingą Lenkija ir į mūsų mažą ir silpną, vos tris milijonus žmonių turinčią Angliją. Tai nesulyginama. Lenkija visada buvo pranašenė. Tai, kad Didžioji Lenkija valdė Anglija mums parodo ir aplink Londoną iki šiol gyvenanti milžiniška lenkų autochtonų populiacija. Senas posakis, kad "Poliak pan, a Britanec cham" parodo, kad lenkai visada buvo aukštesnės kultūros žmonės iš kurių atsilikusi Anglija gavo mokymą, todėl mes turime būti dėkingi Didžiajai Lenkijai ir įteisinti lenkų kalbą kaip antrąją valstybinę kalbą Anglijoje.

- Bet juk istorijos savamoksliai teigia, kad Evropejska unija buvo tiesiog laisvų valstybių sąjunga, o ne Lenkija. Jie sako, kad tai patvirtina ir šios unijos oficialūs dokumentai, kuruose lenkija minima tik tarp kitko, kaip viena iš unijos valstybių. - Bando papilti žibalo į diskusijos ugnį žurnalistikos profesionalas Edmund Jakel.

Tokią kvailystę autoritetingai nukerta profesorius Bumbel (pritariamai linksint kitiems dviems profesionalams):

- Tai tik parodo, kokie marginalai yra atsilikę. Juk visus Anglijos miestus ir pas mus esančias bažnyčias pastatė išmintingos lenkų tautos rankos. Mes tik buvome barbarai, kuriuos iš tamsybės iškėlė lenkijos kultūros nešėjai. Jei ne 20- jo amžiaus unija su kultūringaja Lenkija, Anglija iki šiol būtų barbariška šalis.

Esavičius

Lenkija, kelias iš niekur į nieką

Mūsų senutėje Europoje, pakeliui tarp Lietuvos ir Vokietijos yra visų vairuotojų siaubas – Lenkija. Tai tokia mažoji, nežymiai apeuropietinta Rusija. Jie, kaip ir Rusai kalba Slaviškai, jų beveik vienodos politinės pasaulėžiūros, toks pat požiūris į kaimynines valstybes, nepamatuotas pūtimasis ir kalbos atskyrimas nuo darbų. Yra tik vienintelis išorinis skirtumas tarp šių dviejų valstybių. Lenkus vakariečiai išmokė rašyti ne Kirilica (visų Slavų kalbų pirmapradė rašyba), o Lotyniškais rašmenimis. Tokiu būdu (vien tik išoriškai) lenkai patys save pradėjo įsivaizduoti Vakarų Europos atstovais. Bet įsivaizduoti save esant kažkuom (vakarų civilizacijos dalimi), tai dar ne reikšia būti tuo, kuo save įsivaizduoji. Jonas Grinius (J.Miliušis) yra puikiai pasakęs „Ne įsitikinimai kuria tiesą, o TIESA teisia visus įsitikinimus“. Tai, kad lenkai yra tie patys rusai, akivaizdžiai iliustruoja ir per amžius neišsprendžiamos jų valstybės problemos. Kaip ir didžiojoje Rusijoje, Mažojoje Rusijoje – Lenkijoje jos yra dvi (akivaidžios), tai keliai ir kvailiai.

Ženklai/simboliai mums daug ką pasako.

Visoje Lenkijoje keliai yra siaubingi, bet yra viena maloni išimtis. Pakeliui iš Vokietijos į Lietuvą, driekiasi kelių šimtų kilometrų mokamas kelias iš niekur į nieką, pačiame Lenkijos viduje. Jis prasideda kažkur Lenkijos laukuose ir baigiasi taip pat niekur - laukuose. Pagal lenkų įsivaizdavimą, ši amžių statyba turėtų sujungti Varšuva su Berlynu. Bet kelio statyba (keistai, kaip ir visos statybos pas Rusus) pradėta nei nuo pradžios – Varšuvos, nei nuo pabaigos – Vokietijos pasienio, o kažkur nuo vidurio (Istorinėse Vokiečių žemėse tarp Poznan‘ės ir Lodz‘ės). Važiuojant šiuo keliu susiduri su nemalonia organizacine staigmena, tenka tris kartus mokėti. Nebemokėti kitus du kartus kelio viduje tu nebegali, nes mokėjimo būdelės stovi tokiose vietose, kad išvažiavimų jas apvažiuoti nėra. Taip pat nėra jokių įspėjimų apie tai, kad reikės mokėti ne vien tik įvažiuojant į kelią, bet ir dar du kartus pakeliui. Šis Lietuviškai/Vokiškos kokybės (bet lenkiškos tvarkos) kelias iš niekur į nieką, labai simboliškai sutalpina savyje visą Lenkijos (kaip išoriškai apeuropietintos Rusijos) reiškinio Europoje visumą. Atsiradusi iš nieko, panašu, kad ši valstybė eina į niekur. Paniekinusi savo valdovus Lietuvius ir barbariškai pasivogusi Didžiosios Lietuvos istoriją, lenkija iš paskutiniųjų stengiasi apsaugoti iš melo suregztą savo valstybės didybės mitą. Šį mitą, jau porą šimtmečių lenkai bando įteigti pasauliui (ir savo teritorijoje esantiems asimiliuotiems Lietuviams) kaip neabejotiną istorinę tiesą. Tai daroma sąmoningai, puikiai žinant, kad tik istorija formuoja valstybę. Nėra istorijos nėra valstybės. Būtent šio mito saugojimui yra keliamos nesibaigiančios Lenkijos diplomatijos ir vadovybės isterijos Lietuvos atžvilgiu ir šios isterijos prasidėjo būtent po to, kai Lietuviai pagaliau pastebėjo lenkijos kėslus, ne lenkijos pavaldume esančių Lietuvos teritorijų atžvilgiu (šiuolaikinės Lietuvos). Kai Lietuviai suprato, kad mūsų strateginis „draugas“ žingsnis po žingsnio bando padaryti likusį laisvą Lietuvos gabalėlį „didžiosios“ Lenkijos provincija ir pradėjo stabdyti šią programą, lenkai pasuto. Juk jie tikėjosi be vargo sulenkinkinti mus taip pat kaip ir kitas šiuo metu lenkijoje esančias Lietuvos dalis (Jotvingius, Suvalkus, Prūsus). Ši isterija yra gan desperatiška, nes Lenkai įsivaizdavo, kad protingai viską apgalvojo ir apskaičiavo, mažais žingsneliais įgyvendinant savo pasibaurėtiną planą. Pradžioje lenkų gramatika ir raidynas Lietuvių kalboje, lenkiški pasai ir lenkų kortos Lietuvos gyventojams, virš 100 lenkiškų valstybinių mokyklų ir darželių (kurių finansavimas, o tuo pačiu ir patrauklumas yra žymiai didesnis nei Lietuvių) kurios Lietuvoje 20 metų veda nesibaigiančia zombinimo programą. Ordinais, pigiu pripažinimu ir blizgučiais pamaloninta mužikiška Lietuvos profesūra ir įvairių lygių sovdepinių kolchozų „intelektualai“, nenuilstamai kartojantys, kad lenkija viską daro draugiškai ir „tos kelios raidelės, tai nieko tokio“, „ tai nežymios nuolaidėlės už diiiiiidelį draugiškumą“. Taip pat pakasynų Lietuvai darbą dirba lenkų rankose esantis Lietuvos saugumas (bent jau Laurinkaus laikais), bei užsienio reikalų ministerija (tikiuosi, kad Ažubalis bando taisyti visų tų ministerijoje prisiveisusių –ovič, ėvič, įvestą tvarką), įvairių lygių valstybinė biurokratija (kurią ruošia Lenkų universitetas Vilniuje) susitelkusi mūsų sostinėje ir iš jos sąmoningai naikinačią visą likusią Lietuvą, lenkų valdomos valstybinės įmonės (pav. Lietuvos geležinkeliai) ir beveik užvaldyta Lietuvos teisėsauga su teismais. Jei Lietuviai nesusigriebtų, „žingsnis po žingsnio“ Lietuvos lenkinimo programoje, jau galima buvo „moksliškai pagrįstai“, „intelektualų“ ir profesūros pastangomis pradėti rašyti Didžiosios Lietuvos įstorinių asmenybių vardus ir pavardes pagal Lenkijos gramatinės rašybos taisykles, pristatant juos pasauliui ir Lietuvos visuomenei kaip tikrus lenkus „ot wiekov“. Tuomet liktų tik laiko klausimas, kada totalios propagandos zombiais paversti Lietuviai (kuriems sulenkėjusi aukštuomenė ikalinėtų klaidingą istorijos interpretaciją) vėl pradėtų išdidžiai kalbėti, kad „pats tikriausias lenkas, tai Lietuvis“. Bet ačiū Dievui, mąstančių, matančių ir sugebančių savo mintis aiškiai išdėstyti Lietuvių dėka, tauta praregėjo. Pamatė kokia duobė yra kasama, istorijos vingiuose stebuklingai išlikusiam, mažajam laisvos Lietuvos lopinėliui.

Šiaip visa ta lenkiškos „diplomatijos“ bakchanalija man primena vieną atsitikimą, kurį stebėjau Vilniaus Kalvarijų turguje. Čigonė ištraukė piniginę iš vienos moters rankinės, tai pastebėjęs moters vyras pabandė sulaikyti vagilę. Prasidėjo nežmoniškas klyksmas, vagilė pradėjo rekauti, kaltinti ir spjaudyti į tuos kuriuos bandė apvogti, vėliau pribėgo dar daugiau čigonių kurios pakėlė neįtikėtiną triukšma. Apvogtieji žmonės tik žiobčiojo iš nuostabos, negalėdami įsiterpti į plūdimosi laviną, o aplinkiniai ir policija, per čigonų isteriškus šauksmus, niekaip negalėjo suprasti, kas ką apvogė. Aišku po to viskas paaiškėjo ir manau vagilė gavo tai ko nusipelnė. Tikiuosi ir mūsų valstybėje „už rankos pagauto vagies“ bei jo bendrininkų isteriški šauksmai ir taškymasis seilėmis, neprivers mūsų politikų prarasti blaivią nuovoką ir pasiduoti lenkiškam „draugiškumui“.


p.s. Prisiminkite didžio Lietuvio poeto Adomo Mickevičiaus žodžius „Lietuva tu kaip sveikata, tik tada kai tavęs netenki, supranti kokia tu brangi“. Nepraraskite bent to, kas liko iš Didžiosios mūsų Lietuvos, vien dėl pigios ir apgaulingos lenkiškos „draugystės“. Lietuvos politikai ir intelektualai privalo susitarti ir marginalizuoti visokius užsienio valstybės ekspansinę politiką propaguojančius vykdytojus Lietuvoje. Jiems turi būti sudarytos tokios visuotinio napakantumo sąlygos, kad plėsti savo nusikalstamą veiklą jie nebegalėtų.

Esavičius

Atminčiai

Plunksna yra galingesnė nei kardas. Žodis gali sulaužyti kaulus ir sunaikinti galybes.

Klausimas

Nebelieka tos šalies
Kurią mes mylejom,
Paršai baigia ją suėst
Raugėdami garsiai.
.
Čepsi, krenkšia jie smagiai,
Ir purve voliojas.
Ir visus kas tik aplink,
Jie savim terlioja.
.
Purvina, bjauri valdžia,
Nuo sovietų likus.
Nieks nepakeitė jų ne,
Tik kitaip vadina.
.
Myli mus labai valdžia,
O jei tiesą sąkant,
Myli mūsų vaikučius,
Nes yra KITOKIA.
.
KITOKIA PREZIDENTAITĖ,
KITOKIE ministrai,
KITOKIE teisėjai,
Ir prokūrvatjūristai.
.
O kadangi KITOKIE,
Jie kitaip ne gali,
Turi engti mus visus,
Ir naikinti šalį.
.
Tik įdomu ar ilgai,
Kiaulės šitaip džiaugsis?
Ar (s)KE(r)DŽIŲ ne bus daugiau?
NORMALIŲJŲ džiaugsmui

Kristaus mokinio realybė

Nemėtyk perlų,
Kiaulės nesupras,
O šunys tavo duoną ėsdami,
Tave aplos.

Jie gyvuliai,
Jie nekalti,
Ju prigimtis tokia,
Ji skatina juos gyvuliškai elgtis.

Neduok kas šventa,
Tiems kas nešventi,
Kame šviesos nėra,
Nes gyvastis jiems nepriklauso.

Pažvelk aukštyn,
Nekeldamas galvos,
Klupėdamas ant kelių - pasistiebk.
Sušuk skardžiai sučiaupęs burną,
Ir juokis garsiai, liūdnu veidu.

Tavo gyvenimas ne čia.
Ir niekas nematys, kad tu valdai visus,
Nors jie isivaizduoja, kad patys tave valdo.
Nieks nesupras kokius turtus turi,
Nes jų akivaizdoj esi nuskurdeliu patapęs.

Gyvenki pertekes viskuo,
Ir visko nebetekęs.
Ir su draugais gyvenk,
Taip pat gyvenk be jų.

Tai viskas išorė, apgaulė niekadėjams,
O kas išties vertinga, paslėpta nuo jų.

Ju formos, formulės ir įžvalgos tik rūkas,
Kuriuo ramina jie save.
Nežvek į juos rimtai,
Ir tyrinėk juos atlaidžiai.
Juk tarakonams nejauti jokios pagiežos.

Svarbu visuomet prisimink,
Jog tavo džiaugsmas kitame
Ir mintys tavo iš kitur,
Ir ateitis tavo kitokia.


2010 07 05

C/ GB

Štai ten

Duonos kasnis
Gurkšnis vyno
Varpo dūžis
Smilksta dūmas.

Mintys gyvos
Šaukia keltis,

Kas esi žmogau atkutęs?
Kaip save įsivaizduoji?
Juk gyvenimas tik rūkas,
Vėjo dvelksmas jį išsklaido.

Tavo norai tik apgaulė
Jų vertė yra dirbtinė.

Tik pažvelk kas tave supa,
Ten tuštybę pamatysi.

Laisvė blefas ...
Džiaugsmas niekis ...
Laimė, burbulas dirbtinis.

Tuščios akys
Kvailos mintys
Mirga šypsenos skardinės.

Duonos kasnis
Vyno gurgšnis
Krist ant kelių, reiškia kilti,
Užsimerkti reiškia mirti,

Mirti .... reiškia vėl atgimti.

Raudonos utelės persidažė į žalią spalvą

Į Lietuvos Respublikos Prezidentę kreipėsi 40 Lietuvos intelektualų dėl miškų įstatymo pataisų, prašydami jos nepasirašyti šio įstatymo.

Šiaip manęs nenustebino šis kreipimasis. Didžioji dauguma mūsų viešąją nuomonę formuojančių intelektualų, tai sovdepinės mokyklos išauginti žmonės. Jie nekalti dėl savo aklumo, tiesiog tokius juos išugdė sistema ir mechaninis pasikeitimas jų sąmonėje neįmanomas. Šiems intelektualams bet kuris žmogus, kuris uždirba pragyvenimui pats, nekaulydamas pinigų iš valstybės, yra turginis krautuvininkas. O jei žmogus dar, neduok Dieve, bando statytis namus ir turi nuosavybę, kurią nori tvarkyti, komunistinės sistemos inteligentijai jis kelią alergija ir niežulį. Jų suvokimas leidžia tik vieną bendrabūvį visuomenėje – lygiavos kolchozą, kur viskas priklauso niekam (liaudžiai). O jei žmogus ir turi kokią nuosavybę, tuomet jos naudojimą reikia taip apsunkinti, kad išliktu tik plika teisė, panaši į sovdepinę konstituciją. Konstitucija yra, o teisių nėra.

Visi dabartiniai Lietuvos įstatymai, tai nepridengtas Lietuvių nuosavybės nacionalizavimas, nes naudotis ja legaliai beveik neįmanoma. Ribojimai, draudimai, reglamentavimai totalūs. Vien tik kyšių pagalba, galima ką nors daryti savo nuosavoje žemėje ir savo nuosavame name.

Solženicynas labai taikliai įvardino tokius sovdepinius intelektualus - obrazovanščina. Ten kur vyraujančios ideologijos vejas pučia, ten obrazovanščina ir nuplūduriuoja.

Po to, kai žmogaus nevertinanti ideologija žlugo senajame sojūze, tos ideologijos pagimdyti dresiruoti parazitai (kuriuos mūsų senoliai taikliai įvadino - „Raudonosios uteles“) labai greitai pažaliavo ir dabar po truputį baigia užtvindyti ne tik CCCP‘o kontrolėje buvusią teritoriją, bet ir beveik visą pasaulį.

Dabar nebe madinga kritikuoti „žaliųjų“ ideologija. Jie visiems nurodinėja kaip gyventi, ką daryti, ką valgyti, kaip gydytis, ką sodinti ir pan. Šios ideologijos fanatikų kalbose nuolat girdime, kad žmogus tai didžiausias jų stabo – gamtos, priešas. Todėl žmonių populiacija turi būti sumažinta (nesakant kaip), o išgyvenusieji žaliųjų valdymą, turi būti sukišti į tvartų tipo betonines dėžes, nustatant jiems galvijų priežiūros taisykles, asmeninius numerius, o netolimoje ateityje visus kaip karves sučipuoti, kad kontrolė būtų nepriekaištinga.

Komunizma stačiusio sojūzo sisteminiai sraigteliai labai tinkami naujojo (žaliojo) komunizmo statybai. Naujajame E. sojūze, jau dabar pinigai tampa tik įsivaizduojamu dalyku. Tai tik elektroniniai virtualūs vienetai, leidžiantys kontroliuojamiems maitintis ir gauti atitinkamą dalį gerybių. Kuo jums ne senų šūkių „Pirmyn į šviesią komunizmo ateitį. Iš kiekvieno pagal sugebėjimus, kiekvienam pagal poreikius“ įgyvendinimas realybėje, europiniu mastu. Markso paskelbta pasaulinė revoliucija vykdoma „žingsnis po žingsnio“ principu, bet dabar nebe su raudona, o su žalia vėliava. Tai reali, žvėriška diktatūra, būtent todėl mūsų, sovietmečiu išdresiruota obrazovanščina, didelėmis veršio akimis klapsėdama, pasirašys viską, kad įtikti vyraujančiai ir jai artimai ideologijai.

Naujai ideologijai reikia suardyti šeimas (kaip atgyveną ir jų ideologijos neįveikiamą bastioną), intelektualai pasirašinėja peticijas dėl „būtinybės stabdyti smurtą šeimose“, atveriant kelią nomenklatūrai ir teisėsaugai kištis į šeimą net neesant jokių prašymų. Nauja ideologija numato, kad sojūzo pakraščių smulkmė turi būti stambinama ir Lietuvą reikia prijungti prie lenkijos. Intelektualai nedelsiant spingdami pradeda rėkauti dėl žmogaus teisių rašyti pavardes pagal lenkijos gramatikos taisykles. Žingsnis po žingsnio darydami Lietuvą, lenkijos provincija.

Neleisti žmonėms gyventi laisvai savo žemėje, statytis namus sau ir savo vaikams, tai yra vienas iš šios senos, bet naujai nudažytos ideologijos uždavinys. Jų tikslas, galvijais paverstus žmones, sukišti į sovdepinio tipo betoninius „perkunkiemius“, nes tik taip juos įmanoma totaliai sukontroliuoti.

P.s. Dar ne taip seniai panašūs „intelektualai“ pasirašinėjo „pasipiktinusios tarybinės inteligentijos“ peticijas dėl disidentu pasmerkimo. Šlykštu, nes niekas nepasikeitė. Nors antižmogiška ideologija ir persidažė iš raudonos į žalią spalvą, bet žvėriška ir žmogaus nekenčianti esybė nepasikeitė, ji tik tapo gudresnė ir todėl dar labiau pavojinga žmonijai.

Esavicius

Puvėkai

Šiuo metu, viešojoje erdvėje, vis dažniau pasigirsta optimizmo pini šūksniai: „Nieko baisaus, kad Lietuva sumažėjo milijonu gyventoju, mes pasiruošę naujam startui“ arba „išvažiavo nepatenkintieji, o dabar mes su „geriausiais“ atstatysim svajonių Lietuvą“.
Na, na. Kyla tik vienas klausimas, su kuo atstatysime? Su beviltiškai parazituojančia ir jokios pridėtinės vertės nesukuriančia nomenklatūra? Su ubagais (soc.remtinais) amžinai rėkiančiais, kad visi jiems skolingi ir valstybe jiems kažko nedavė? Su diplomuotais mulkiais kurie rėkia, kad kažkas jiems turi mokėti atlyginimus vien tik už tai, kad jie kažkur kažko mokėsi? Su nomenklatūros „meninykais“, kurių kūryba apsiriboja vamzdžiais ir girtais verkšlenimais, jog Lietuva nesirūpina kūrėjais ir per mažai jiems tokiems „kūrybingiems“ moka? Su plėšikai baltuose chalatuose, kuriems ligoninės jau seniai tapo baudžiaviniais palivarkais, o ligoniai pinigų reketavimo objektais? Su aplinkosaugos ir paveldosaugos parazitais, kurie negailestingai užsipuolė nemokamai Puntuką nuvaliusius žmones, nes jie tai padarė ne per jų „atestuotas“ „sertifikuotas“ įmones, tokiu būdu atėmė galimybę „teisėtai“ pavogti iš visuomenės porą dešimčių tūkstančių litų? Su pensininkais? Su nomenklaturščhikų pagimdytais "verslinynkais", kurie sugeba verslą daryti tik negailestingai apiplėšinėdami bendruomenę? Su kuo?

Biblijoje Dievas, per pranašą Jeremija davė Izraelitu tautai palyginimą apie dvi pintines figų. Vienos figos buvo supuvusios, kitos geros. Supuvusiomis figomis Dievas vadino tuos Izraelitus kurie liko Jeruzalėje, po to kai Babilono karalius ištrėmė geriausią dali Izraelio tautos. Tie likusieji (įvairūs diplomuoti nevykėliai, ubagai ir kita neveiksni tautos dalis) išdidžiai kalbėjo, kad Abraomas te buvo vienas vyras ir iš jo kilo tauta, o mūsų daug ir mes valdysime Izraelį. Jiems Dievas pasakė: „Jus supuvusios, niekam tikusios figos, o gerosios figos yra tremtiniai Babilone, jie ir atstatys Izraeli.“

Nieko nauja po saule. Supuvusios figos ir toliau drąsinasi, vaizduoja jog viskas gerai, gyvendami pagal senus Maskolijos nomenklaturščikų principus „nieko nedaryk, niekur nesikišk, neturėk savo nuomonės, vok kas blogai padėta; Aš viršininkas tu kvailys, tu viršininkas aš kvailys.“
Padėčiai mūsų valstybėje apibūdinti labai tinka eilėraštis:

Puons

Nusiperdęs, pasiražės
Ima lovoj mergą gražią

Iš medžioklės, po baltos
Raugas sklinda iš burnos.

Snukis raukšlėm suraitytas
SnArgliu nagas nudažytas.

Letenom apglėbęs paną
Riaugėdamas garsiai stena,
Ponas naujas Lietuvos,
Ruošias darbui vardan tos.

Agronomas, kolūkietis
Konservatorius darbietis
Ir socdemas ir valstietis,
Jis yra dabar visur,
Ir be jo jau niekada,
Nepraeis čia niekas, ne.
Be jo parašo ir blato
Niekas nieko čia nestato.

Viskas yra dabar jų,
Komisarų modernių.
Teismas, seimas ir ponia
Ta kuri jau KITOKIA.
Prokūrorai ir teisėjai
Merai ir jų patarėjai.
Ir profsąjungų vadai,
Tai elitas Lietuvos,
Plūdūriuojantis virš jos.

Tokia toj kūdroj tvarka,
Šūdas plauko aukštumoj,
Auksas būna gilumoj,
O per vidurį yra, negyvenama zona.

Koks moralas yra čia:

Kai galvijai valdžioje,
Nėr kas veikti šalyje.
Jei purve nenori būt,
Pasistenk iš ten pasprukt.

Biblijoje yra pespėjimas krikščionims: “Mt 10,23 Kai jus persekios viename mieste, bėkite į kitą.“

Būtent todėl, krikščioniškose šalyse, žmonės tiesiog palieka savo namus tiems kurių kaimynystėje gyvenimas tampa nebepakeliamas ir persikelia gyventi į kitą vietą, susikurdami normalų gyvenimą sau ir savo vaikams. Jeigu mus čia persekioja už tai, kad mes darome verslą, statome namus, tvarkomės savo aplinką (įvairiais draudimais, reglamentavimais, kišimusi į mūsų privatų gyvenimą), tuomet tikras krikščionis turi tiesiog bėgti kitur. Nes šioje, nomenklatūros totaliai kontroliuojamoje, valstybėje, išgyventi galima tik tuo atveju, jei tampi toks pat kaip jie, arba gyveni bebalsio galvijo gyvenimą.

p.s. Sprendžiant iš Biblijos pavyzdžio, išdidžių puvėkų laukia baisi ir nepavydėtina ateitis. Todėl reikia tiesiog kurtis ir gyventi ten kur pabėgome ir laukti kada bus galima grįžti ir atstatyti puvėkų sunaikintą valstybę. Kažin, gal ją atstatys tik mūsų vaikai. Viskas Dievo valioje.

Esavičius

Garbė

Šlovint Amžinajį Dievą
Mano sielai atgaiva.

Jo stiprybėje atgimęs
Džiaugsiuos laime amžina.

Nėra nieko kas atskirtų
Mano gyvastį nuo Jo.

Nieko nėra geidžiamesnio,
Nei gyventi šalia Jo.

Šlovink Kristų
Mano siela!

Ir širdie,
Dėl Jo vien plak!

Kūne,
Vien dėl Jo gyvenki!

Prote
Kristui nusilenk!

Šiam pasaulį, tarp tuštybės,
Tik su Juo gyvent prasmė.

Meilėj Draugo ir Karaliaus,
Būti man yra garbė.

Aš žinau jog esu niekas,
Dulke gimęs, ja esu.

Viskas kuo didžiuotis verta,
Kad tapau Dievo draugu.

Jo didybės neaprėpsi,
Visata priklauso Jam.

Amžinasisi mano Dievas,
Tiktai Jam aš priklausau.

Žodis pradžioje ištartas,
Kūnu tapo nuostabiai.

Jėzus Kristus, mano Viešpats,
Karaliaus mums amžinai.

Šlovink Dievą, mano sielą,
Kristaus garbę apdainuok.

Jis šlovingai nugalėjo,
Ir į pergalę atves,

Tuos kas auką Jo suvokęs,
Širdį savo Jam atvers.

Jis Tiesa ir Siekiamybė,
Ir svajonė Amžina,

Kelias Dievo link atvertas,
Rytmečio skaisti aušra.

Aš tikiu ir tuo laimingas,
Jo žodžiu vien gyvenu.

Aš kvailys visam pasauliui,
bet garbė man nesvarbu !

Man svarbu, kad Jėzus myli
Mane tokį, koks esu ...

Nuostabios Serbų Ortodoksų šlovinimo giesmės.

Dalia Grybauskaitė tampa tikra valstybės vadove.

Šiandien internete perskaičiau žinutę apie tai, kad Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė lankė kalines.

Tai parodo, kad Evangelijos bendruomeninis mokymas po truputį skinasi kelią Lietuvos politikos smulkmeniškų, materialistinių ir purvinų pjautynių fone.

Jėzus Kristus mokė savo mokinius:

'Kai ateis Žmogaus Sūnus savo šlovėje ir kartu su Juo visi šventi angelai, tada Jis atsisės savo šlovės soste. Jo akivaizdoje bus surinkti visų tautų žmonės, ir Jis atskirs juos vienus nuo kitų, kaip piemuo atskiria avis nuo ožių. Avis Jis pastatys dešinėje, o ožius - kairėje. Tuomet Karalius tars stovintiems dešinėje: 'Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę! Nes Aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priėmėte, buvau nuogas, ir mane aprengėte, buvau ligonis, ir mane aplankėte, buvau kalinys, ir atėjote pas mane'.Tada teisieji klaus: 'Viešpatie, kada gi matėme Tave alkaną ir pavalgydinome, ištroškusį ir pagirdėme? Kada gi matėme Tave keliaujantį ir priėmėme ar nuogą ir aprengėme? Kada gi matėme Tave sergantį ar kalinį ir aplankėme?' Ir atsakys jiems Karalius: 'Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte'. Tada Jis prabils ir į stovinčius kairėje: 'Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį, kuri paruošta velniui ir jo angelams! Nes Aš buvau išalkęs, ir jūs manęs nepavalgydinote, buvau ištroškęs, ir manęs nepagirdėte, buvau keleivis, ir manęs nepriėmėte, nuogas, ir manęs neaprengėte, ligonis ir kalinys, ir manęs neaplankėte'. Tada jie atsakys: 'Viešpatie, kada gi matėme Tave alkaną ar ištroškusį, ar keleivį, ar nuogą, ar ligonį, ar kalinį ir Tau nepatarnavome?' Tada Jis atsakys jiems: 'Iš tiesų sakau jums: kiek kartų taip nepadarėte vienam šitų mažiausiųjų, man nepadarėte'. Ir šitie eis į amžinąjį kentėjimą, o teisieji į amžinąjį gyvenimą'.
(Evangelija pagal Matą 25,31-46)

Duok Dieve išminties mūsų šalies vadovams eiti Evangeljos nustatytu keliu. Tuomet ir patys vadovai pamatys palaimą savo darbams ir mūsų šalies žmonės pradės klestėti.

Atrodytu, kokia tai nedidelė smulkmena, visuotinos valstybės degradacijos akivaizdoje. Daugelis aiškins jog Dalia tiesiog didina savo reitingus "nereiškmingais žestais", bet visada prisiminkite:

 "Gyvenimas grandinė, o smulkmenos tai grandys. Nekreipsi dėmesio į grandį (smuklmeną) ir subyrės visa grandinė (gyvenimas)" .

  Dėmesio parodymas į bendruomenės užribį nustumtiems žmonėms, duoda jiems signalą, kad ne viskas dar prarasta ir šalis kuri juos nubaudė, jų neatsisakė.

   Jokie ekonominiai šuoliai ir materialinė gausa, niekada neatsvers mokytų materialistų ir humanistų (papraščiau tariant, neopagonių) niekinamos, "elementarios" meilės artimui. Biblja moko, kad žmogui geriau daržovių pietūs, kur yra meilė, negu nupenėtas veršis ten, kur neapykanta." (Pat 15,17)


   Diplomuoti neopagonys, vardan savo įsivaizduojamų tikslų įgyvendinimo aukoja patį nereikšmingiausią dalyką - žmogų. Žmogų, kuris tėra kliuvinys ir įrankis, jų pažeistos vaizduotės sukurtų iliuzijų kūrimui. Bedieviams ne rodiklis, kad Dievas sukūręs viską, atidavė tai žmogaus rankon ir įsakė valdyk ir naudokis. Žmogaus nekenčiantys bedieviai kaip visada apverčia viską atvirkščiai ir totalios propagandos pagalba priverčia žmogų vergauti gamtai. Tiksliau ne gamtai, o Orwelo ūkio "vertesniems galvijams", kurie "saugodami gamtą" (kuri jokios apsaugos ne reikalauja) realybėje valdo gamtai vergaujančius žmones. Tai, kad Dievo sukurta gamta apsisaugo pati, mes galime pamatyti nuvykę į Cernobylio katastrofos vietą. Vos per porą dešimčių metų, žmogaus "genijaus" sukurtas monstras ir jo miestas nuskendo gamtos augimo virsme. O visos tos sensacijos apie radiacijos "mutacijas", tėra pasakos lengvatikiams.

   Kadangi pradėjau apie viena "smulkmena" - Lietuvos kalinčius žmones, išdrįsiu priminti kitą "smulkmeną" - Lietuvos kaimo žmogų, kuris per visus tuos neopagoniškus įsivaizdavimus yra tapęs varnalėšų, tarakonų ir piktžolių įkaitu. Neapsikentę aplinkosaugininkų teroro, Lietuvos žmonės jau dabar imasi drastiškų priemonių. Neseniai žiniasklaida pranešė apie ūkininką, kuris drėbė ekologišką ir šimtmečiais gerovės pagrindus laikomą trašą (karvės šūdą) į jį, eilinį kartą, terorizuoti atvykusias varnalėšų saugotojas (aplinkosaugininkes). Mokyti diplomuoti ir įvairiuose užsieniečių seminaruose išdresiruoti neopagonys, pamiršo senolių išmintį, kad "be šūdo ne bus ir grūdo". Jiems atrodo, kad herbicidai, pesticidai, rondapai, tai daug sveikesnė alternatyva paprastam Lietuviškos karvės ar kiaulės šūdui, todėl negailestingai terorizuoja jį naudojančius ūkininkus.

  Sveikatos ir gerovės simboliu - ŠŪDU, pakrikštytos aplinkosaugininkės nesuprato ūkininko išmintingos pamokos. Todėl dabar darbštus ir doras Lietuvos ūkininkas yra ikištas į kalėjimą, o ekologišku produktu apipiltos aplinkosaugininkės vietoj dėkingumo už pamoką, reikalauja ne tik jo įkalinimo, bet ir milijoninių sąnkcijų jo šeimos ūkiui tam, kad visiškai sužlugdyti šį darbštų Lietuvį.

p.s. Keistas įsižeidimas. Gal būtų geriau jeigu ūkininkas vietoj nekenksmingo šūdo, apipiltų aplinkosaugininkus jų įvedamais rondapais, pesticidais, salietrom ar kitais neopagonių įvestais augalų tręšimo chemikalais? O labiausiai keista ir neramu, kad kiti Lietuvos ūkinikai ir juos atstovaujančios organizacijos, negina to drąsaus žmogaus, išdrįsusio leisti pauostyti tikrą senolių trąšą, vis labiau išnaglėjantiems Lietuvos aplinkosaugininkams. Juk tik tamsiems bedieviams zombiams yra nežinoma, kad įvairūs "saugininkai", tėra naujo pasaulinio valdymo mechanizmo dalis, todėl (sąmoningai arba ne) jie atstovauja, ne žmogaus, o stambių pasaulio žemės ūkio verslo monopolijų interesus.

Esavičius

Malda

  Klaidžiodamas internete netyčia užtikau straipsnį "Maldos praktika" . Jame gan gražiai papasakota kaip verta melstis, bet pamiršta esmė. Malda veiksminga tik tuo atveju jei ji Vardinė. Mes meldžiame Konkretų Asmenį, mes šloviname Konkretų Asmenį. Jei nėra konkretaus asmens, Kam ta malda skirta, tuomet tai tėra tuščias laiko gaišinimas. Nusiraminimas, pozityvinė saviapgaulė tam laikui nuimti įtampą, bet tas nusiraminimas yra kaip narkotikų rūkas, kuris pražūtingas perspektyvoje.
 
   O dabar dėl Vardo kuriuo mes meldžiamės. Galima sugalvoti kokį tik nori vardą, bet ar tai bus tikslinė malda? Jei tikime, kad yra tik Viena, neribota niekuom ir niekame Būtybė - Dievas, Visą ko matomo ir nematomo Kūrėjas ir Savininkas, tai tuomet logiška, kad visi kiti "dievai" ir jų vardai yra netikri, klaidingų žmogaus įsivaizdavimų vaisius. Būtent tam, kad nesimelsti KAŽKAM, neaišku KAM, reikia žinoti kokiu vardu mums Tikras, Gyvas, Matantis, Klausantis ir Besirūpinantis mumis Dievas, leidžia į Save kreiptis. Ar tai kokia nors didelė paslaptis? Ar Dievas toks bailus, kad neatvertų mums Savo Vardo ir tas Vardas ne būtų žinomas visiems? O atvėręs Savo Vardą argi Dievas ne duotų visiems suprantamus ir aiškius nurodymus ką reikia daryti? Ten kur yra slapta, labai sudėtinga, tik rateliui "pašvestųjų" žinoma, ten nėra Dievo. Nes visą ko Kūrėjui nėra jokio tikslo Save slėpti. Todėl ir Vardas kuriuo mes į Jį galime kreiptis yra tik vienas, ir jį žino visose pasaulio kampeliuose, tai Jėzus Kristus. O nurodymai ką daryti, taip pat visomis pasaulio kalbomis, vos ne kiekvieno pasaulio viešbučio kambarių stalčiuose yra padėti viešai, tai Biblija.

Bet Dvasinis aklumas ir pasaulio apžavai neduoda daugeliui matyti to kas akivaizu.

Daugelis sako, kad Alach'o vardas taip pat yra visur žinomas. Keistas žinių trūkumas. Žodis Alach'as tai vertimas iš arabų kalbos kuris reiskia Dievas, bet tai ne vardas, tai apibūdinimas. Musulmonai nežino Dievo vardo, todėl savo maldose kreipiasi tiesiog Dieve. Tas pats kas pavaldinys kreiptusi į savo viršininką sakydamas ne Jonai arba Petrai, o tiesiog Viršininke.  Daugelis sako, kad vardą Buda taip pat žino pasaulyje. Bet Buda tai nėra Dievo vardas, tai vardas žmogaus, kuris jo žodžiais tariant, "gavo nušvitimą".

  Yra tik vienas vardas po Dangumi, kurį mums davė naudoti tam, kad kreiptis į Dievą ir tas vardas Jėzus Kristus. Nes Šiame Žmogaus Sūnuje yra Visa Dievo Tėvo pilnatvė. Ir nėra kito kelio pas Visagalį Dievą, kaip per Jo Sūnų Jėzų Kristų. Yra tik Vienas Dievas ir Tas Dievas mums apsireiškė kaip Dievas Tėvas, Dievas Sūnus ir Dievas Šventoji Dvasia, bet tai ne trys Dievai, o Vienas ir į Jį mes kreipiamės tik per Dievą Sūnų Jėzų Kristų.

  Todėl jeigu norite veiksmingos ir tikros maldos, visada naudokite Jėzaus Kristaus Vardą, nes tik Juo prisišauksite Tą kuriam ir skirta malda.

Su broliška meilę
Esavicius

Teisėjas Zenonas Birštonas pasielgė garbingai.

Nesistebėkite tokia antrašte. Tie kas žiūri į išorę ir nemato esmės niekada negali padaryti teisingų išvadų. Tik Jėzaus Kristaus mokiniai turi akis tam, kad matyti tai kas nematoma. Visiems tiems kas niekina tikėjimą Jėzumi Kristumi suveikia Biblinis principas „žiūrėdami nemato, klausydami negirdi“.

Tai kodėl gi Teisėjas Zenonas Birštonas pasielgė garbingai? Kusaitės byla, kaip ir Drąsiaus mergaitės tragedijos tyrimo farsas rodo mums, kad mes iki šiol esame okupuoti, nors išoriškai tai vadinama nepriklausomybe. „Nėra beviltiškesnės vergystės, nei vergystė tų kurie manosi esą laisvi nuo pančių“, tai labai tikslus Giotės pastebėjimas. KGB‘istinė ir Sovietinė nomenklatūros (kuri iš principo, savo prigimtimi yra priklausoma nuo užsieniečių) jau visiškai kontroliuoja padėtį Lietuvoje ir veikia negailestingai, šaltai ir griežtai. Iš esmės nei vienas doras Lietuvos teisėjas, prokuroras, politikas ar šiaip padorus valstybės tarnautojas (o tokių yra didžioji dauguma) neturi jokios galimybės elgtis pagal sąžinę. Visi yra pajungti totalios kontrolės/priežiūros sistemai, tapę sraigteliais vykdytojais mechanizmo, kuris valdomas anaiptol ne Lietuvos valstybėje.

Kusaitės byloje mes matome aiškų suinteresuotumą bet kokiomis priemonėmis nuteisti šią suklaidintą Klaipėdos mergaitę ir išlaikyti naudingų sraigtelių/ įrankių (tam tikrų prokurorų) pozicijas. Šiam tikslui pajungta viskas, tame tarpe ir „visiškai kontroliuojami teisėjai“. Nuteisti akivaizdžiai nekaltą žmogų, kurio nekaltumu neabejoja didžioji dauguma piliečių, nėra taip paprasta, net jeigu teisėjas yra labai sugedusios moralės. O atsisakyti vykdyti valią tų, kurie tave laiko ant trumpo pavadėlio, niekaip neįmanoma. Tai gali turėti baisias pasekmes. Visi matėme Drasiaus ir Uso „nelaimingus“ atsitikimus.

Ką daryti sistemos gniaužtuose esančiam teisėjui, kuriame atbunda sąžinė ir jis nenori dalyvauti aukojant apkvailintą mergaitę, jau pradėjusios aižėti, nomenklatūrinės sistemos išgyvenimo vardan? Atsisakyti vykdyti įsakančiųjų valą? Tokie drąsuoliai ilgai netraukia, tam yra aibės įrankių. Juk ne kiekvienas, tuo labiau būdamas garbaus amžiaus, norėtų tapti „kovotoju su sistema“, kuri tokius išsišokėlius negailestingai traiško. O štai per „žioplą, kvailą atsitiktinumą“ būti nušalintam nuo akivaizdžiai nusikalstamo sprendimo priėmimo, tai nebloga išeitis, kuri nors ir sukelia laikinus nepatogumus, bet užtai nepavojinga tolesnėje perspektyvoje. Būnant pensijoje, apie „girtą“ pabendravimą su žurnalistais galima bus prisiminti tik kaip apie juokingą gyvenimo nuotykį.

Mizerinis, 0,53 promilės, alkoholio kiekis teisėjo kraujyje (ir aš neabejoju, kad duomenys teisingi, nes po tokio „fiasko“ nebėra prasmės klastoti tyrimus), akivaizdžiai iššaukiantis elgesys darbo vietoje, šlitinėjant ir krentant, naudojant riebius žodelius filmuojančių žurnalistų akivaizdoje, tai protingas ir efektyvus būdas pasipriešinti sistemai, nepastatant savęs į labai pavojingą „kovotojo su sistema“ padėtį.

Ką mums rodo ši, eilinė, nomenklatūrinės sistemos fiasko? Ogi tai, kad sistema griūna kaip domino eilutė. Bet ar tai gerai mums kaip bendruomenei? Kaip tai ne atrodytų absurdiška, bet subyrėjusi mūsų nomenklatūros vadžia, savo griuvėsiuose palaidos ir mūsų valstybę. Tai mirtinos ligos simptomai ir ši liga nėra materialinė, tai dvasinė liga. Biblija moko, kad tauta kuri ne tarnaus Dievui žus. Pranašas Jona nors ir labai priešindamasis Dievui, bet vis viena buvo priverstas nueiti ir pranašauti savo tautos priešų sostinei – Ninevei, jog dar tys dienos ir Dievas sunaikins miestą su visais ten esančiais nusidėjėliais. Išgirdę pranašavimą, Ninevės karalius ir jo žmonės, nusižemino prieš Dievą, atgailavo ir gręžėsi nuo savo piktų darbų. Todėl Dievas jų pasigailėjo. Biblija mums perteikia pranašo Jonos savijautą matant, kad nekečiamų priešų buvo pasigailėta: „Jonai tai labai nepatiko, ir jis supyko. Jona meldėsi: 'Ak, Viešpatie, argi aš taip nesakiau, kai dar buvau savo krašte? Dėl to aš ir norėjau bėgti į Tarsį, žinodamas, kad esi maloningas Dievas, gailestingas, lėtas pykti, didžiai geras ir susilaikantis nuo bausmės. Todėl, Viešpatie, meldžiu, paimk mano gyvybę, nes man yra geriau mirti negu gyventi'. Viešpats klausė: 'Ar manai, kad teisingai pyksti?' Jona išėjo iš miesto ir atsisėdo rytų pusėje. Jis, pasistatęs ten stoginę, sėdėjo jos pavėsyje ir laukė, kas atsitiks miestui. Viešpats Dievas išaugino augalą, kad jo šešėlis dengtų Jonos galvą ir išvaduotų iš sielvarto. Jona labai džiaugėsi augalu. Bet kitą dieną, aušrai brėkštant, Dievas paruošė kirmėlę, kuri pakando augalą, ir tas nudžiūvo. Saulei patekėjus, Dievas paruošė svilinantį rytų vėją. Saulė spigino Jonos galvą, jis alpo ir geidė sau mirties, sakydamas: 'Geriau man mirti negu gyventi!' Ir Dievas tarė Jonai: 'Ar tu teisingai pyksti dėl augalo?' Jis atsakė: 'Taip, teisingai pykstu, netgi iki mirties'. Tada Viešpats tarė: 'Tau gaila augalo, dėl kurio tu nei vargai, nei jo auginai. Jis per vieną naktį užaugo ir per vieną naktį pražuvo. Argi Aš turėčiau nesigailėti Ninevės, šio didelio miesto, kuriame gyvena daugiau negu šimtas dvidešimt tūkstančių žmonių, kurie nemoka atskirti dešinės nuo kairės, ir, be to, daug gyvulių?.“ (Jon 4,1-11)

Lygiai tas pats būdavo su Izraelio valstybe. Kol Izraelio karaliai nuolankiai klausė Dievo pranašų (Isaijo/Išajo, Eliziejaus/Elišos ir kt.) tol valstybė klestėjo ir buvo nepažeidžiama. Kai tik Karaliai pradėdavo pasitikėti savimi ir jiems pataikaujančiais mokytais teologais, aiškinančiais, kad viskas yra gerai, taika ir ramybė, neverta kreipti dėmesio į puspročių sapaliones, juk pas mus yra įstatymas, tarnavimai, aukos ir sandoros (Jer 3,17; Jer 7,3-7). Valstybė žlugdavo, o jos valdantysis elitas būdavo negailestingai sunaikinamas.

p.s. Matant totalią, mokytai aklą, bedievystę Lietuvoje ir tik išorinį pamaldumą tų kurie sakosi jog yra Krikščionys, labai abejoju dėl visuotinės atgailos ir sekimą Jėzumi Kristumi. Todėl manau, kad katastrofiškas žlugimas jau ne už kalnų.

Esavičius

Lietuvos bajorai kariuomenėje ne tarnauja.

    Kai man sukako devyniolika metų, gavau šaukimą į tuo metu besikuriančią Lietuvos kariuomenę. Mano draugai, kurių daugelis buvo iš sovietinių nomenklatūrščikų šeimų taip pat gavo šaukimus. Pamenu su keliais iš jų susitikęs Vilniaus senamiesčio kavinėje pasakiau apie šaukimą ir apie tai, kad einu tarnauti. Jiems tai buvo lyg pasityčiojimas, pradėjo aiškinti, kad - „kvailį ką darai, juk tai iš gyvenimo išbraukti metai, per kuriuos galima daug ko pasiekti“. Vienas iš jų mestelėjo iki šiol gają sparnuotą frazę „Lietuvos bajorai kariuomenėje netarnauja“. Į tai ramiai atsakiau „Mulkiai nelaimingi, kalbėdami apie bajorus, net nesusimąstote, kad bajoras tai būtent karinis titulas. Būtent bajorai turėdavo surinkti, apginkluoti ir apmokyti savo valdomus kaimiečius ir ateiti su jais į tarnybą Lietuvos valdovui pakvietus. Netarnaujantis kariuomenėje bajoras, tai arba nevisavertis klipata, arba minkštakūnis, inteligentiškas dvaro pysarius (raštininkas). Lietuvos bajorai netarnauja svetimose kariuomenėse, o niekinti tarnybą savo šalies kariuomenėje visada buvo gėdos ir garbės nebuvimo požymis.

Po aštraus pokalbio taip ir likome kiekvienas prie savo nuomonės. Aš nuėjau ir tarnavau metus. Miegojau bendroje kazarmoje su taip nomenklaturščikų niekinamais runkeliais. Apsitynes su jais supratau kas yra bendras gyvenimas su skirtingais (visais atžvilgiais) žmonėmis. Supratau ką reiškia drausmė, atsakomybė, pagarba vadovybei ir draugiškumas tarpusavyje. Išlindęs iš Vilniaus aplinkos, savo nuostabai sužinojau, kad Lietuvoje gyvenimas vyksta ne tik Vilniuje, Kaune ir Palangoje, bet pasirodo yra ir kitų ne mažiau įdomių miestų ir miestelių. Tik kazarmoje, kurioje nėra vietos veidmainystei, tu gali aiškiai pajusti kas yra bendruomenė. Ir tik su uniforma tu gali suprasti kokie mes esame vienodi, nors kiekvienas įsivaizdinam jog gyvenam skirtingose planetose. Lygiai taip pat tik uniforma ir asmeninis ginklas, parodo kokius skirtingus požiūrius mes turime gyvenime. O štai mano prieteliams taip nepasisekė. Vieni tėvelių pastangomis įsidarbino valstybės valdymo institucijose, arba jas aptarnaujančiuose visokiose kontorose ir dabar gyvena savo pilką beskonį gyvenimėlį, prisisiurbę prie tos valstybės kurią niekino, mokesčių. Aš juos vadinu penktadieniniais, nes jie gyvena tik nuo penktadienio vakaro iki sekmadienio ryto. Penktadieniais po darbo (dykinėjimo) savaitės, visa mūsų nomenklatūra pasineria į alkocholio rūką, o sekmadienį visi draugiškai dreba krečiami pagirų ir paranojos. Kitiems nepasisekė dar labiau, jie papuolė į kalėjimus.

  Graži tą mūsų valstybės tarnyba. Apsižvalgykite ir pamatysite, kad nomenklaturščikų užauginti inteligentiški pupuliukai valdantys mus, totaliai yra paniekinę privalomą tarnystę Lietuvos kariuomenėje. Neseniai skaičiau, kad iš visų mūsų Seimo ir Vyriausybės narių, tik kelių pagarbos vertų politikų vaikai, atliko pareigą savo valstybei ir bendruomenei. Visos kitos minkštakūnės nomenklatūros atžalos pasirinko „mokslo“ kelią. Keisčiausia, kad nors įstatymas numato jog tik privalomąją tarnybą atlikęs žmogus gali dirbti valstybės tarnautoju, nomenkalalaturščikų atžaloms tai negalioja. Jie puikiai žino, kad tai nusikaltimas prieš bendruomenę, būtent todėl tyliai prastūmė „profesionalios“ kariuomenės koncepciją, atsisakant seniau įtvirtintos nuostatos, kad valstybės tarnyboje gali dirbti tik privalomąją karinę tarnybą atlikęs pilietis. Per 20 nepriklausomybės metų, užaugo nauja nomenklatūros minkštakūnių palikuonių karta, kuri pagal principą "bajorai kariuomenėje ne tarnauja" niekina karinę tarnybą, bet užtat visada pasiryžę „vardan tos“ tarnauti nomenklaturščikais, saugant mus nuo mūsų pačių (visokiais draudimais, ribojimais, licencijavimais ir pan.) ir dalinti(-is) mūsų visų mokesčių pinigus.

Na bet kaip sako Žemaičiai „Y tep kap y“. Tokia realybė. Inteligentiški, diplomuoti, minkštakūniai pupuliukai, drąsiai ridena mūsų valstybę ten, kur nurodo jų iškreipta bendruomeninė savivoka (nežinant kas yra garbė ir valstybės bendrabūvis).

Šiaip dažnai tenka girdėti argumentą, kad išsilavinęs pilietis yra geriau nei kažkoks saldofonas. Bet iš savo asmeninės patirties galiu paliudyti apie tuos „išsilavinusius piliečius“. Kai dar dalyvavau politikoje, su giliu pasibjaurėjimu žiūrėjau į tai, kaip jie tuos išsilavinimus gauna. Aukštų nomenklaturščikų palikuonys (arba šiaip žinantys kaip tinkamai prieiti gudruoliai) tiesiog baliavodavo kartu su tų nomenklaturščikų profesoriais ir atgėrę 3 – 7 metus, gaudavo grąžais Herbiniais anspaudais padabintą kelialapį į tėvukų sušildytas nomenklatūrines vietas. Kuomet reikėdavo bendrai su tais "išsilavinusiais" veikti, darant kokius nors visuomeninius projektus, visada stebėdavausi jų akivaizdžiu ribotumu. Pilni arogancijos, kalbose pilna tuščių sąvokų net neįsivaizduojant kaip tas svetimų minčių pagimdytas ir universitetuose mintinai išmoktas sąvokas, sudėlioti į bendrą loginę grandinę, kurios  pagrindu priimti sprendimus organizuojant visuomenę.

Bet su laiku apsipratau ir pats vos netapau toks pat kaip jie.

p.s. Ačiū Dievui aš laiku sustojau. Todėl nuoširdžiai kviečiu ir kitus kas kapanojasi nomenklaturščikų sukurtos sistemos pelkėje padaryti tą patį. Tos sistemos neįmanoma reformuoti ar paveikti iš vidaus. Tu nejučiomis tampi toks pat kaip ir jie. Visada reikia padaryti ryžtingą sprendimą, nes tikrai maža garbė būti tarp tų, kurie naikina mūsų valstybę, net jei tai materialiai labai apsimoka. Geriau arti žemę ar tremtyje vairuoti „gruzoviką“, nei būti kartu su jais, sąmoningai arba ne, įgyvendinat valstybės naikinimo politiką. Sprendimo pasitraukti pozityvas yra tame, kad šiame purviname istorijos etape, nepaliksi pėdsako, todėl nei tu nei tavo palikuonys nebus tapatinami su tais, kas dėl savo smulkių interesų, pabaigė naikinti tai kas beliko iš kažkada didžios ir garbingos mūsų bendros valstybės – Lietuvos. Kitas svarbus pozityvas, kad nelikus sisteminių vykdytojų, tie kas dabar tampo už viešos politikos lėlių virvučių, privalės išlysti iš uždangos ir parodyti savo tikrus veidus.




(Nuotraukose man 19 metukų)

O čia mano vienintelis, bet labai brangus valstybinis apdovanojimas - "Tėvynės labui". Gavau iš priešgaisrinės apsaugos departamento, už iš gaisro ištrauktą moterį:

Taip, kad dėl savo praeities neturiu ko gėdytis :)

 Na, dabar aš atrodau šiek tiek kitaip:

Šiek tiek sustambėjau :)