Neseniai skaičiau mokslini lingvistini tyrimą dėl kalbos įtakos kariniu konfliktu metu. Ten buvo nagrinėjamas kiek laiko kokiomis kalbomis užima atiduoti įsakymą ir kiek tai įtakoja ar bus pasiekta pergale.
Nustatyta, kad kuo trupiau skamba komanda ir kuo greičiau karys ja priima, tuo yra efektyvesne karine reakcija ir kaip išdava yra didesne pergales tikimybe.
Kodėl aš atkreipiau dėmėsi į šį tyrimą? Nes dabar per žiniasklaidą įvairūs „autoritetai“ a lia bumblowskiai intensyviai bando devalvuoti Lietuviu kalbos pagrindine įtaką savivokoje Lietuvis. Kadangi esu Vilnietis ir nuo mažens esu susidūręs su nutautėjusiais Lietuviais (vadinančiais save lenkais), todėl matau tiesiogini ryši tarp to kokioje kalbinėje terpėje tu gyveni ir kokia aplinka aplink save kuri.
Ankščiau mano kaimynystėje gyveno apsileidusi, bet labai "honorova" (išdidi) šeima. Jie įvardino save tikrais lenkais, nors pavardės pas juos Lietuviškos. Jų „lenkiškumas“ buvo toks didelis, kad dirbdami valstybinėje įstaigoje ir turėdami tam tikrą įtaką, visas prekes įstaigai pirkdavo tik lenkų gamybos, Lietuviškų nepirko nė iš tolo.
Karta prieš kokius 10 metu, teko nuvykti su jais, į jų gimtąjį kraštą Širvintų raj. Netoli Kernavės. Iš pokalbių su jais sužinojau, kad tuo metu kai lenkai niekšingai okupavo mūsų sostine ir jos apylinkes, mano aprašomų žmonių giminė buvo perskirta demarkacines linijos.
Ta gimines pusė kuri buvo lenkų kontroliuojamoje teritorijoje, prievarta buvo įsukta į Pilsudskio/Želigovskio lenkinimo politikos krumplius ir patapo "tikrais lenkais". Nuo to laiko visa ta gimine yra nesutaikomai pasidalinusi. Vieni (tie kurie turėjo laisva valia pasirinkti) yra likę Lietuviais, o tie kuriuos prievarta sulenkino, net girdėti nenori apie Lietuvius ir visaip niekina Lietuvybe ir Lietuviu kalba. Keisčiausia, kad nors jie ir yra vienos giminės, bet jų gyvenimo būdas skiriasi tiesiog stulbinamai. Lietuviškai kalbantys yra susitvarkę savo sodybas, darbštus, tvarkingi ir labai geranoriški. Tie kas nutautėjo ir gyvena lenku kalbinėje aplinkoje, yra tiesiog stulbinamai išdidūs (be jokio pagrindo), labai nevalyvai gyvena, pikti, pagiežingi ir visur tiesiog nesveikai kaišioja ta savo dirbtini lenkiškumą, nemokėdami net dorai kalbėti lenkiškai.
Ta pagieža Lietuvai ir Lietuviškumui yra tiesiog patologiška. Priminsiu, kad būtent tame krašte įvyko žymi Draučių tragedija kuomet nutautėjęs, lenku save įsivaizduojantis žmogus, iššaudė kaimynus Lietuvius.
Turime tikrai didelę problemą su mūsų nutautintais piliečiais gyvenančiais Vilniaus krašte. Blogiausia yra tai, kad niekas mūsų valstybėje nenori prisiimti atsakomybės už šių žmonių gerovę ir ateitį. Jie yra nustumti į pašalį ir niekas iš Lietuvos valdančiųjų net nebando padėti šiems žmonėms integruotis atgal į Lietuvių bendruomenę. Nėra jokių ilgalaikių valstybinių programų to klausimo sprendimui. Šių žmonių ir jų vaikų likimai ir gerovė neatsakingai aukojami vardan tariamų geros kaimynystės santykių su Lenkija.
Šiandien sužinojau įdomią naujieną. Pasirodo Lietuvos lenkiškose mokyklose, paskutinio skambučio iškilmes priima ne Lietuvos, bet Lenkijos švietimo ministerijos pareigūnai. Pav. Vilniaus Naujininkų pradinėje lenkiškoje mokykloje, aukštam Varšuvos švietimo ministerijos pareigūnui buvo surengtas neeilinis koncertas, kurio paruošimui išleista solidi pinigų suma. Tai yra tiesiog neįtikėtinas mūsų ŠMM aplaidumas ir dar kartą parodo, kad ponas Gintaras Steponavičius, yra visiškai nekompetentingas švietimo politikoje ir nekontroliuoja padėties švietime. Nors ką čia stebėtis, liberalams yra svarbu jų asmeniniai interesai, valstybė šiems provincijos berniukams nerūpi. Nuoširdžiai tikiuosi, kad po sekančių rinkimų mes jų nebematysime valstybės valdyme.
p.s. Pabaigai priminsiu Emanuelio Kanto žodžius: "...Lietuvių kalba turi būti išsaugota, kadangi ji yra raktas į visas, ne tik filologijos, bet ir istorijos, mįsles." O nuo savęs pridėsiu, kad reikia ne tik išsaugoti Lietuvių kalbą su visais jos atspalviais, bet ir pradėti intensyvią kalbos ekspansiją į buvusias Lietuvos provincijas tokias kaip Lenkiją, Baltarusiją ir Ukrainą. Šiose valstybėse reikia pradėti ilgalaikę kampaniją „atrask savo Lietuviškas šaknis“. Tose buvusiuose Lietuvos pakraščiuose, atradus lyderius, reikia padėti jiems kurti draugijas, mokyti juos Lietuvių kalbos, suteikti įmanomas lengvatas Lietuvoje, tuo stiprinant jų Lietuvišką savimonę. Būtent tai būtų pragmatiška užsienio politika, nes pagrindinis valstybės turtas yra žmogus, todėl kuo daugiau žmonių pradės tapatinti save su Lietuva, tuo stipresne ir turtingesne valstybe mes būsime.
Esavičius
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą