Manifestas

Kreivos, šleivos mano eilės,
Bet juose esu tik aš.

Tai ne Bairono, Homero,
Mano čia yra giesmė !!!

Koks tai džiaugsmas,
Būt kažkuo tai?
Ar rašyti taip kaip jie?

Džiaugsmas būti
Kuo Esi tu...
Tik tame yra prasmė.

Dievo tu esi sutvertas,
Ir esi unikalus.

Kam save kitais riboti?
Būk savim ir būk ramus.

Jei kažkam tu nepatinki,
Tai ne tavo problema.

Atsibusk ir pamatyki,
Kad esi tu aukštuma.

Tie kas žemėmis ropoja,
Nebemato kas aukštai.

Šunys link dangaus juk loja,
Bet jie tėra gyvuliai.

Kristus mums pasakė aiškiai:
„laisvė tavo Manyje“.

O jei žmogų tu nusekęs,
Stabas tavo širdyje.

Stabmeldžiai pastoviai mokos,
Kopijuodami rimus

Jų gyvenimas išblukęs,
Nes jie mėgdžioja kitus.

Nusimeski stabmeldystę,
Kurioje nėra tiesos,

Sekim Kristų mes brolystėj,
Kurkim naują nuolatos !!!


Esavicius

Prie kapo

Kai slėniai tingiai užsikloja,
Ramia minkšta gaivia tyla,
Ateinam čia mes ir rymojam,
Svečiai naujam tavam būste.

Mano žodžiai šį kart liejas,
Iš širdies gilių gelmių,
Pasakyti daug ką noriu,
Tik dėl girdinčio verkiu.

Aš žinau manęs klausai tu,
Atsakyti tik negali,
Bet žinok, tave aš myliu,
Ir beprotiškai liūdžiu.

Vėjas švelniai plaukus glosto,
Skruoste ašaros žyma,
Lūpos tyliai šnabžda maldą,
O širdį gili žaizda.

Man skaudu ir aš ilgiuosi,
Sieloj mano tuštuma,
Mama mano aš gailiuosi,
Išėjai per daug jauna.

Kas pasaulyje švelniausia?
Mano mamos maža ranka.
O kas pasaulyje gražiausia?
Jos nuostabioji šypsena.

Atsakinėti taip galėčiau,
Be galo daug ir be ribų,
Bet čia dabar ištart norėčiau,
Labai, labai tavęs liūdžiu.....

 
Esavičius

Trys rečiai

Vienas žmogus susijaudinęs atbėgo pas Sokratą.

"Klausyk, Sokratai, aš turiu tau papasakoti, kaip tavo draugas padarė..."

"Sustok! - pertraukė jį išminčius. - Ar tai, ką nori man papasakoti, prasijojai pro tris rėčius?"

"Tris rėčius?" - nustebęs paklausė tas.

"Taip, mano drauge, tris rėčius. Pirmasis rėtis yra tiesa. Ar įsitikinęs, kad viskas, ką nori čia papasakoti, yra tiesa ir teisinga?"

"Ne, aš išgirdau tai pasakojant, ir..."

"Taip, taip. O gėrio rėčiu ar tikrinai? Jei neįrodyta kaip teisinga, gal bent gera?"

Žmogelis neryžtingai atsako: "Ne, taip nėra, priešingai..."

"Tada panaudosiu trečiąjį rėtį ir klausiu : ar būtinai reikia visiems pasakoti tai, kas tave taip jaudina?"

"Būtinai? gal ir ne..." "Taigi, - nusišypsojo Sokratas, - jeigu tai, ką nori papasakoti, nėra nei teisinga, nei gera, nei būtina, užmiršk tai ir nevargink nei savęs, nei manęs!"

Ar kalba turi įtakos žmogaus pasaulėžiūrai?

Neseniai skaičiau mokslini lingvistini tyrimą dėl kalbos įtakos kariniu konfliktu metu. Ten buvo nagrinėjamas kiek laiko kokiomis kalbomis užima atiduoti įsakymą ir kiek tai įtakoja ar bus pasiekta pergale.

Nustatyta, kad kuo trupiau skamba komanda ir kuo greičiau karys ja priima, tuo yra efektyvesne karine reakcija ir kaip išdava yra didesne pergales tikimybe.

Kodėl aš atkreipiau dėmėsi į šį tyrimą? Nes dabar per žiniasklaidą įvairūs „autoritetai“ a lia bumblowskiai intensyviai bando devalvuoti Lietuviu kalbos pagrindine įtaką savivokoje Lietuvis. Kadangi esu Vilnietis ir nuo mažens esu susidūręs su nutautėjusiais Lietuviais (vadinančiais save lenkais), todėl matau tiesiogini ryši tarp to kokioje kalbinėje terpėje tu gyveni ir kokia aplinka aplink save kuri.

Ankščiau mano kaimynystėje gyveno apsileidusi, bet labai "honorova" (išdidi) šeima. Jie įvardino save tikrais lenkais, nors pavardės pas juos Lietuviškos. Jų „lenkiškumas“ buvo toks didelis, kad dirbdami valstybinėje įstaigoje ir turėdami tam tikrą įtaką, visas prekes įstaigai pirkdavo tik lenkų gamybos, Lietuviškų nepirko nė iš tolo.

Karta prieš kokius 10 metu, teko nuvykti su jais, į jų gimtąjį kraštą Širvintų raj. Netoli Kernavės. Iš pokalbių su jais sužinojau, kad tuo metu kai lenkai niekšingai okupavo mūsų sostine ir jos apylinkes, mano aprašomų žmonių giminė buvo perskirta demarkacines linijos.

Ta gimines pusė kuri buvo lenkų kontroliuojamoje teritorijoje, prievarta buvo įsukta į Pilsudskio/Želigovskio lenkinimo politikos krumplius ir patapo "tikrais lenkais". Nuo to laiko visa ta gimine yra nesutaikomai pasidalinusi. Vieni (tie kurie turėjo laisva valia pasirinkti) yra likę Lietuviais, o tie kuriuos prievarta sulenkino, net girdėti nenori apie Lietuvius ir visaip niekina Lietuvybe ir Lietuviu kalba. Keisčiausia, kad nors jie ir yra vienos giminės, bet jų gyvenimo būdas skiriasi tiesiog stulbinamai. Lietuviškai kalbantys yra susitvarkę savo sodybas, darbštus, tvarkingi ir labai geranoriški. Tie kas nutautėjo ir gyvena lenku kalbinėje aplinkoje, yra tiesiog stulbinamai išdidūs (be jokio pagrindo), labai nevalyvai gyvena, pikti, pagiežingi ir visur tiesiog nesveikai kaišioja ta savo dirbtini lenkiškumą, nemokėdami net dorai kalbėti lenkiškai.

Ta pagieža Lietuvai ir Lietuviškumui yra tiesiog patologiška. Priminsiu, kad būtent tame krašte įvyko žymi Draučių tragedija kuomet nutautėjęs, lenku save įsivaizduojantis žmogus, iššaudė kaimynus Lietuvius.

Turime tikrai didelę problemą su mūsų nutautintais piliečiais gyvenančiais Vilniaus krašte. Blogiausia yra tai, kad niekas mūsų valstybėje nenori prisiimti atsakomybės už šių žmonių gerovę ir ateitį. Jie yra nustumti į pašalį ir niekas iš Lietuvos valdančiųjų net nebando padėti šiems žmonėms integruotis atgal į Lietuvių bendruomenę. Nėra jokių ilgalaikių valstybinių programų to klausimo sprendimui. Šių žmonių ir jų vaikų likimai ir gerovė neatsakingai aukojami vardan tariamų geros kaimynystės santykių su Lenkija.

Šiandien sužinojau įdomią naujieną. Pasirodo Lietuvos lenkiškose mokyklose, paskutinio skambučio iškilmes priima ne Lietuvos, bet Lenkijos švietimo ministerijos pareigūnai. Pav. Vilniaus Naujininkų pradinėje lenkiškoje mokykloje, aukštam Varšuvos švietimo ministerijos pareigūnui buvo surengtas neeilinis koncertas, kurio paruošimui išleista solidi pinigų suma. Tai yra tiesiog neįtikėtinas mūsų ŠMM aplaidumas ir dar kartą parodo, kad ponas Gintaras Steponavičius, yra visiškai nekompetentingas švietimo politikoje ir nekontroliuoja padėties švietime. Nors ką čia stebėtis, liberalams yra svarbu jų asmeniniai interesai, valstybė šiems provincijos berniukams nerūpi. Nuoširdžiai tikiuosi, kad po sekančių rinkimų mes jų nebematysime valstybės valdyme.



p.s. Pabaigai priminsiu Emanuelio Kanto žodžius: "...Lietuvių kalba turi būti išsaugota, kadangi ji yra raktas į visas, ne tik filologijos, bet ir istorijos, mįsles." O nuo savęs pridėsiu, kad reikia ne tik išsaugoti Lietuvių kalbą su visais jos atspalviais, bet ir pradėti intensyvią kalbos ekspansiją į buvusias Lietuvos provincijas tokias kaip Lenkiją, Baltarusiją ir Ukrainą. Šiose valstybėse reikia pradėti ilgalaikę kampaniją „atrask savo Lietuviškas šaknis“. Tose buvusiuose Lietuvos pakraščiuose, atradus lyderius, reikia padėti jiems kurti draugijas, mokyti juos Lietuvių kalbos, suteikti įmanomas lengvatas Lietuvoje, tuo stiprinant jų Lietuvišką savimonę. Būtent tai būtų pragmatiška užsienio politika, nes pagrindinis valstybės turtas yra žmogus, todėl kuo daugiau žmonių pradės tapatinti save su Lietuva, tuo stipresne ir turtingesne valstybe mes būsime.


Esavičius

„Mokslininkai“

Keista ar ne, Kristumi netikintys šamanai, naujoviškai vadinantys save "mokslininkais", visais laikais įsivaizdavo, kad jie yra protingi, o religija tik kvailiams. Bet žvelgiant į istoriją matome, kad praeityje „mokslininkai“ įsivaizdavo ir mokė savo universitetuose, kad žeme laikosi ant banginiu ir yra plokščia. Tuo tarpu Biblija, jau prieš trejetą tūkstančiu metu mokė Dievo bijančius ir Juo sekančius žmones: „nekreipkite dėmesio i kvailius, žemė yra apvali“. Skaitome Izajo 40,22 "Jis sėdi virš žemės skliauto.......". Ši eilutė Biblijos Lietuviškame vertime nevisai tiksliai išversta. Lietuviškai skamba "žemes skliautas", originale, kaip be je ir angliškame vertime yra "žemes apskritimas". Jobo knyga 26,7 skaitome, "Jis ištiesia šiaurę ant tuštumos ir žemę pakabina ant nieko."

Taip Biblija mokė jau tuo metu, kai pagonių mokslas „kompetentingai“ aiškino jog pasaulio pakraštį gyvena elfai ir vaidilutes.

Karalius Dovydas taip Psalmėse apdainavo paklusnumą Dievui atmetant pasaulietinį bukumą:


Mačiau, kad tobulinausi dalykai yra riboti, tik įsakymas Tavo beribis.

Kaip aš myliu Tavo įstatymą, mąstau apie jį ištisą dieną.

Įsakymai Tavo padarė mane protingesnį už mano priešus, nes jie visuomet su manimi.

Daugiau suprantu už visus savo mokytojus, nes mąstau apie Tavo liudijimus.

Daugiau išmanau už senius, nes laikausi Tavo potvarkių.

Nuo bet kokio pikto kelio susilaikau, nes klausau Tavo žodžio.

(Psalmės 119,96-101)


Esavičius

UBAGYSTĖ

Biblija moko: "prašančiam duok, nuo norinčio iš tavęs pasiskolinti nenusigręžk". Ubagui duodantis žmogus, duoda Dievui į skolą. Pagalba prašančiam yra vienas pagrindinių mūsų tikėjimo darbų. Apaštalų darbų knygoje mes skaitome, kad pagonio Kornelijaus gyvenime būtent maldos ir išmaldų davimas buvo tai, kas pakilo Dievo akivaizdon.

Bet kodėl šiais laikais davimas išsigimė? Ubagai dabar jau ne be prašo duoti, jie reikalauja ir reikalauja taip lyg visi jiems būtų skolingi.

Tai sudėtingas klausimas, bet kartu jis yra ir labai paprastas.

Visų pasikeitimų priežastis yra pakeistos sąvokos. Ubagyste pradėta vadinti "socialine politika", o ubagai - "socialiai remtinais asmenimis". Būtent todėl viskas apsivertė nuo kojų ant galvos. Ubagyste (socialine politika) tapo prioritetu ir ubagais siekia tapti kuo daugiau žmonių. Ubagas (socialiai remtinas) tai jau nebe gėda, o siektinas ir protingas gyvenimo būdas. Vien dėl sąvokos pakeitimo išsikraipė viskas mūsų bendruomenėse.

Visa tai veda į degradacija, nes darbas tampa abejotina našta, o mokėjimas gyventi elgetiškai (socialiai remtinai) yra gudrumo ir sugebėjimo verstis protingai požymis.

Neseniai manęs paklausė, kodėl aš turėdamas tris vaikus netempiu iš šitos valstybės visko ką ji gali duoti. Atsakau, kad aš ne elgeta ir man išmaldų nereikia. Buvau nuoširdžiai nesuprastas ir antras klausimas buvo: „tai ką tau tie keli šimtai pamaišytų?“. Ne nepamaišytų, tiesiog aš ne gyvulys, kad pratintis prie šėryklos. Kol sugebu išgyventi pats, tol esu žmogus. Dėl šių žodžių buvau palaikytas keistuoliu ir pokalbis nutrūko.

Po truputi žlungame visi, nes vietoj to, kad reiškinius vadinti savo tikrais vardais yra prigalvoti naujadarai. Čia panašiai kaip yra nutikę su kūdikių žudymu (abortais). Jei medicininėje praktikoje tai būtų vadinama tikru vardu - kūdikio nužudymas, ar daug motinų sutiktų eiti žudyti savo vaiką? Bet viskas pasikeičia jei pavadini žudymą neutraliu žodeliu – abortas, o vaikelį pavadini bjauriu žodeliu zigota ar embrionas, tuomet jokiu problemų nebelieka. Tu jau nebe nužudai vaiką, o išsiabortuoji zigotą.

Žodis yra didele jėga, jis ubagą gali paversti išmintingai gyvenančiu socialiai remtinu asmeniu, o vaiku žudikes paversti šeimos planuotojomis ir gerovės siekėjomis.

Dabar daugelis žmonių nesiglumina gaunant socialiai remtino statusą. Pagalvokite, jei reiškinius pradėtume vadinti savo tikrais vardais. Pašalpą ir kitokias išmokas iš valstybės pavadintume – išmalda, o šios išmaldos prašantį asmenį vadintume ne naujadaru „socialiai remtinas“, o tikru vardu - elgeta, patikėkite tikrai nedaug bus norinčių gauti ubago statusą.

Nesusituokusioms ir turinčioms vaikų taip pat reikia gausiai padėti, bet reikia įvardinti aiškiai, kad tai gyvena paleistuvė ir benkartai, kuriems yra skiriama bendruomenės išmalda.

Dabar pasižiūrėkite statistika, kiek buvo elgetų taip vadinamais „tamsiais viduramžiais“ ir kiek jų yra dabar taip vadinamos prašvietos ir humanizmo laikais. Tais laikais ubagų buvo pora procentų, dabar ubagų (socialiai remtinų) yra iki 70 proc. Realybėje žmonės gyvena daug blogiau negu viduramžiais, vis daugiau ir daugiau yra ubagų, bet smegenų plovimas padarė daugumą zombiais nematančiais kas dedasi realybėje.

p.s. Manau, tikri krikščionys turėtu kovoti ne prieš reiškinius, o prieš neteisinga jų įvardinimą. Reikia pasistengti įstatymiškai įtvirtinti pavadinimu aiškumą be naujadarų. Tuo labiau, kad pati krikščionybės tarnystės esmė yra tarnystė Žodžiui. Pradžiai reikėtų grąžinti tikrus pavadinimus bent jau ubagų ir vaikų žudymo klausimais.

Esavičius

Lietuvis be lietuviu kalbos tai jau ne Lietuvis.

  Lietuvis be lietuviu kalbos tai joks Lietuvis. Lietuvis pasirinkęs kitą kalbą tampa Lietuviu kilmes lenku (Vilniaus tuteišų fenomenas), Lietuviu kilmes rusu, Lietuviu kilmes anglu, prancūzu ir pan.

   Pažystu vieną moterį Didžiojoje Britanijoje, kuri draudžia dukroms kalbėti Lietuviškai tam, kad jos užaugtų „tikromis anglėmis“. Argi tokius žmones galima vadinti Lietuviais? Jie lietuvių kilmės, bet jau nebe Lietuviai.

  Tas pats ir Lietuvoje. Lietuvoje nėra nacionalinių mažumų. Tu arba Lietuvis (nesvarbu kokios kilmes nors ir Zanzibaro) arba ateivis su visomis iš to išplaukiančiomis teisėmis, pareigomis ir apribojimais. Todėl mūsų valstybėje negali būti jokių užsienio politiką įtvirtinančių mokyklų, partijų ir tuo labiau svetimas valstybes atstovaujančių valstybės tarnautojų (o būtent tokių tuntai parazituojaVilniaus kašto savivaldybėse).

Yra du dalykai kurie turėtu formuoti mūsų savimone, tai tikėjimas ir kalba. Tai du pamatiniai mūsų bendruomenes stulpai, visa kita yra tik šalutiniai dalykai.

Nei dešrelės pilve, nei vienodos drapanos, nei gražios mergos, nei vienodos šukuosenos, nei krepšinis su alumi mūsų nesuvienys ir nesuteiks tapatybes pilnatves. Visa tai laikina ir nepastovu. Tik bendrai išpažįstamas tikėjimas ir kalba. Abu šiuos pamatinius stulpus turime apvalyti nuo to purvo, kuriuo jie yra apdrabstyti ir juos sutvirtinę statydinti ant jų mūsų savastį ir bendrabūvį.

Be kalbos nera Lietuvos. Būtent dėl atsainaus požiūrio į ŽODĮ, mūsų senoji didžioji tėvynė po truputi prarando savo žemes, turtus ir (kas svarbiausia) žmones. Kitoje kalbinėje aplinkoje pritapę ir savo kalbos atsisakę lietuviai pradėjo tapatinti save su kitomis tautomis ir veikti tų tautų vardu ir jų labui. Kas iš to, kad jie genetiškai grynaveisliai lietuviai (kaip Lenkijos didvyris Pilsudskis), bet jų tapatybė nebelietuviška. Pagal „gryną“ veislę ir kraują rušiuojami tik šunys.

Istorija parodė, kad tokios menkos ir niekuo nepasižyminčios Lietuvos periferijos kaip lenkija, vokietija (kuria suvienijo ir iškėlė Lietuviai Prūsai) ir maskolija (beveik visas elitas grynai genetiskai Lietuviskas) iskilo Lietuviu genofondo saskaita, o kas is to Lietuvai ir mums kaip benruomenei? Nieko, visų darbų vaisius pasieme svetimi.

Kadangi musu proteviai nesirupino kalba ir tapatino save tik su savo ir savo giminaičių asmenine gerove, jie dabar ne be Lietuviai, o issibarste po visa pasauli Lietuviu kilmes kitataučiai. Jiems Lietuva ir mūsų bendruomenė niekas kita kaip tik "protėvynė", legendomis apipinta prosenelių kilmės šalis.

Ne be reikalo Žydai nustatineja žydiską tapatybę pagal motina o ne pagal tėvą. Ir tai daroma yra ne dėl genetikos (tėvas gali būti nors ir beždžionė), bet dėl to, kad nuo vaikystės su motinos pienu perduodama tapatybė.

p.s. Viena kartą važiuojant traukiniu iš Klaipėdos į Vilnių teko viename kupė sėdėti su tokia neišvaizdžia, drovia ir tylia kaimo mergele. Kadangi daugiau nieko ne buvo, nutariau ją pakalbinti, kelionė juk tolima. Na, kaip visada tokioje situacijoje pradedama nuo nereikšmingų įžangų tipo, „kur važiuojate?“ ir "iš kur jūs?“. Kaimo mergelė pradėjo pasakoti, kad važiuoja mokytis į Vilnių, yra studentė, o pati yra iš (jau dabar pamiršau) kažkokio Žemaitijos kaimelio. Kadangi mama išmokė mane kalbėti žemaitiškai ir aš tuo labai didžiuojuos, nutariau sublizgėti ir pradėjau kalbėti žemaitiškai. Koks buvo mano nustebimas kai kaimietukės veidas persikreipė ir ji išpyškino, - „nekalbėkite šita šlykščia kaimiečių kalba, mano tėvai išsilavinę, o tėvas buvo net kolūkio pirmininkas todėl ir aš ne kaimietė, man bjauru klausytis !!! Sustabarėjau lyg šaltu vandeniu aplietas. Nieko ne sakęs, susirinkau savo daiktus ir palikau diplomo Vilniuje siekiančią kolūkietę sėdėti vieną. Perėjau į kitą kupė.

Esavičius

Vaikai juos spaudžia, moterys jiems viešpatauja

    Mano tauta! Vaikai juos spaudžia, moterys jiems viešpatauja. O mano tauta! Tavo vedliai tave suvedžioja ir veda klaidingu taku. (Iz 3,12)

   Taip Viešpaties pranašas Izaijas, šaukė Izraeliui, prieš pat šios valstybės sunaikinimą. „Vaikai spaudžia“, „moterys viešpatauja“ ... ar jums ką nors primena? Be abejo, dabartinį mūsų Krikščionišką pasaulį, kurį vedliai suvedžiojo ir veda klaidingu keliu.

   Biblija skelbia: „Kas buvo, tas vėl bus; kas padaryta, tas vėl bus daroma. Nieko naujo nėra po saule.“ (Mok 1,9). Pasižiūrėkite į apgailėtinas ištvirkėlių pasaulietines valdžias. Argi tai būtų įmanoma jeigu naujieji „krikščionybės“ mokytojai nebūtų stabmeldiškai išniekinę Kristaus surinkimus? Jų surinkimuose moko moterys, tuokiasi vyrai su vyrais ir visa tai vadinama krikščionybe?

   Šių bažnyčių tarnautojai nesidrovėdami Kristų vadina homoseksualiu, nes jų žmogiška logika sako, - „Jei Kristus numirė už mūsų visų nuodėmes, reiškia Jis paėmė ir homoseksualumo nuodėme ant savęs, reiškia jis tapo homoseksualus“. Jie vienas prie kito bažnyčios tarnystėje gretinasi su žodžiais „Juk Dievas pavadino mylimiausią karalių Dovydą, vyru pagal Jo širdį“. O Biblijoje skaitome, kaip Dovydas savo širdgėloje dėl žuvusio draugo buvo sušukęs „Aš gailiuosi tavęs, mano broli Jonatanai! Labai brangus tu man buvai. Tavo meilė man buvo nuostabesnė už moterų meilę. (2 Sam 1,26).

Net jeigu Dovydas ir turėjo uždraustų santykių su Jonatanu, tai jis tikrai tuo nesididžiavo, nerengė abejotinų parodijų, kaip tad viešas savo nuodėmės išstatymas paraduose, o po Jonatano žūties gyveno šeimoje ir turėjo daug vaikų.

  Kiekviena nuodėmė žmogui atleidžiama, neatleidžiama tik nuodėmės neigimas, jos įtvirtinimas ir gyvenimas nuodėmėje be atgailos. Didžioji dauguma protestantiškų bažnyčių, ne tik įtvirtino moterų vyskupavimą, bet ir palaimino kai kurių savo „vyskupų“ homoseksualias santuokas. Kur tokios „krikščioniškos“ bažnyčios nuves Europa ir visą krikščionišką pasaulį? Tik į glėbį Nabuchodnosarui (musulmonams). Besivadindami krikščionimis, jie jau tapo pagonys stabmeldžiai, todėl šiuos kelis šimtmečius pildo savo nuodėmių saiką tam, kad būtų atiduoti sunaikinimui. Išliks tik likutis, kuris neseks paskui klaidžiamokslius.



Esavičius

Obrazovanščina

   Kodėl žmonės pradėjo masine evakuacija iš kolūkiečių nomenklatūros administruojamos Lietuvos? Tragedija vyksta tikrai ne dėl skurdo (daug ką galima iškęsti vardan savo bendruomenės ir tėvynės), viskas daug sudėtingiau. Žmogus (jei jis nėra paprastas galvijas) gali gerai jaustis tik ten kur jį vertina ir jis jaučiasi reikalingas. Tarp mus valdančių kolūkiečių, kurie aukštai vertina tik patys save ir nekenčia visų kitų, žmonės negali gerai jaustis ir yra pastoviai apvaginėjami. Vadžioje įsitvirtinę kolūkiečiai mus apvaginėja ne tik materialiai. Daug baisiau, kad jie vagia mūsų idėjas.

  Senovės Romoje visi gyveno pagal tam tikras bendrabūvio taisykles. Vienas iš svarbiausių reikalavimų bendruomenės nariui buvo - dėkingumas. Jei kas nors iš bendruomenės už gerumą atmokėdavo kitam „juodu nedėkingumu“, toks žmogus būdavo paskelbiamas „infamilija“ ir jo statusas tapdavo žemesnis net už vergą.

   Mūsų diplomuoti kolūkiečiai, susikūrė tokią sistemą, kai žmogus kuris sugeba kurti, neturi nieko. O kolūkietis su diplomu, kuris kūrinį pavagia (nusikopijuoja), gali iš to sėkmingai lobti.

   Žymus Lietuvis poetas, Adomas Mickevičius, yra labai pamokantis pavyzdys kuo baigiasi kai valdo nedėkingi prasčiokai. Jis buvo pasiryžęs veikti savo tautos labui ir pradžioje rašė Lietuviškai, bet ištvirkusios ir prasigėrusios tautinės bajorkiaulės (dabartinių valdančių kolūkiečių idėjiniai bočiai) tebuvo žemo lygio gyvuliai, nesuvokiantys kas tai yra žodžio galia. Jie manė, kad materialus turtas yra vertybė, nesuvokdami, kad tinkamai, laiku ir įtaigiai išreikšta mintis (žodis) yra daug didesnė vertybė. Būtent todėl A.Mickevičius tapo aršus Lietuvių kalbos priešininkas ir buvo įsitikinęs, kad juodai nedėkingi prasčiokai neturi būti atskiras kultūrinis vienetas Europoje, jie turi būti integruoti į tą tautą, kuri supranta kas yra dėkingumas.

   Komuniagų valdymas mums priaugino aibes vykdytojų ir kopijuotojų, paprasčiau sakant - parazitų. Tokie žmonės nieko sukurti nesugeba, jie sugeba nusikopijuoti ką sukuria kiti. Manau, kad būtent dėl to, kad juodai nedėkingi ir buki prasčiokai kopijuotojai administruoja Lietuvą, mūsų valstybė prarado beveik viską ir tapo kažkokių pusiau nusikalstamų klanelių rojumi.

Solženycinas labai taikliai atsiliepė apie sovietinius diplomuotus nomenklatūrščikus. Jis pavadino juos – OBRAZOVANŠČINA.

„Obrazovanščina“ sėdinti valdžioje, niekada nesuvokia idėjos svarbos. Tuos kas sugeba generuoti idėjas, „Obrazovanščina“ išnaudoja ir niekina, todėl „obrazovanščinos“ valdoma valstybė yra pasmerkta žlugti, kaip ir Velikij, Mogučij, NERUŠIMIJ, Soveckij, Sojuz.

Vl.Troščenka

Žiūrėdami nematys, girdėdami nesupras.

Yra trys skirtingi matymo ir aplinkos suvokimo būdai.

Pirmas tai pagoniškas (paganus lot. kaimietiškas) „realu yra tai ką matau“. Traktorius, karvutė, žolytė, bambalis, mergos (berno) pasturgalis ir pan.

Antras matymas yra pagoniškas informuotas. Kuomet vyžoti „lomonosovai“ metę šakes, atropoja į miestus ir gauna tam tikrų pasaulietinių autoritetų gyvenimo matymą ir savivoka (išsilavinimą). Tai kopijuotojai amatininkai, pagonys zombiai kuriems įdiegiama tam tikra programa.

Ir pagaliau trečias yra Dvasiškas. „Dievas mato ir man atveria akis“. Būtent tai ir yra Dievo dovana. Jei tik žmogus atsiverčia ir patiki Kristumi, jis gauna realų pasaulio suvokimą, nesvarbu kokiame socialiniame sluoksnyje jis yra. Tik šis suvokimas pakelia žmogų nuo žemės ir padaro jį žmogumi sukurtu pagal Dievo atvaizdą ir panašumą. Tik su Dievu žmogus tampa kilmingas. Mylimiausias Dievo karalius Dovydas, iki susitikimo su Dievu (Pranašui Samueliui tarpininkaujant) buvo paprastas piemuo.

Ar pastebėjote, kad du žmonės žiūri į ta patį daiktą ir mato jį skirtingai.

Pav. Suranda artojas savo lauke auksinę monetą. Apsidžiaugia valstietis ir nunešęs į lombardą priduoda už aukso laužo kainą.

Laimingas puikiu uždarbiu žmogelis nusiperka daug geros valstybinės degtinės, užkandos ir mėnesiui pasineria i svaiginamu rūku aptrauktą rojų. Kitas žmogelis lombarde pasižiūri, kad moneta yra dvylikto amžiaus raritetas, tokiu tik kelios monetos visame pasaulyje, jis išperka iš lombardo ir gauna už ją pora šimtų tūkstančių litų.

Kaimietis žiūrėdamas į monetą nematė joje nieko išskyrus auksą. Jis nekaltas tiesiog jo prasčiokiškas protas netraukia toliau.

Tas pats ir dėl dvasinių dalykų.

Kristus atveria protą ir žmogus pamato tai ko ankščiau net negalėjo įsivaizduoti. Čia panašiai kaip su tuo kaimiečiu, jei jis žinotų, kad ta moneta vertinga ne vien savo auksu, bet ir savo esme, jis tikrai jos ne parduotu už kelis šimtus litu.

Tik Kristus tau gali atverti protą suvokimui. Tik Jis tave gali padaryti kilmingu, turtingu ir sėkmingu. Biblija moko, kad žmonių mokslas ir pagalba vertės ne turi. Sekiodamas pasaulio autoritetus tu užsidirbsi tik rūpesčius ir iliuziją, kuri pavers tave vergu nešančiu naudą svetimiems.

Lietuvą jau 20 metų administruoja amatininkai kopijuotojai, būtent todėl jie trumparegiškai įsivaizduoja, kad valstybės turtas tai bankų sąskaitos, spalvoti popierėliai (pinigai), žemės, pastatai, miškai ir ežerai. Nors realybėje tikras valstybės turtas yra žmonės. Tik žmonės suteikia vertę kitiems dalykams. Dabar bandoma prisikviesti tarptautinį kapitalą, negalvojant apie tai, kad tai nėra prioritetas, tai tik dar labiau sunaikins savistovę Lietuvos bendruomenę. Būtent tarptautinis kapitalas verčia žmones besmegeniais gyvuliais einančiais ten kur tas kapitalas veda. JAV Detroite, namai su žeme parduodami už kelis šimtus dolerių ir niekas jų neperka, nes ten nebėra žmonių. Kapitalas išėjo, sustojo autopramonė ir miestas numirė. Ir žemės ir namai ir ežerai dabar nieko nebekainuoja.

p.s. Vakar per LTV žiūrėjau dviejų sovietinių teisėjų, Šedbaro ir Kūrio purslavimasi Kedžio ir jo dukrytės gynėjų atžvilgiu. Šie naftalininiai enkavedistinės sistemos palikuonys išsakė Lietuvoje galiojančios „teisingumo“ sistemos požiūrį į žmogų. Susimąstykite ir pažvelkite realybei į akis, būtent dėl tokio požiūrio Lietuvos tikrai laukia Detroito likimas.

Esavičius

Nuotraukoje, Lietuvos teisingumo sistemos atstovai. Tie kurie su uniformomis, tai dabartiniai Lietuvos konstiucinio teismo teisėjai.

Kokie teismai toks ir teisingumas

Lietuvoje yra viena, nuo tarybinių metų užsikonservavusi, ne užtarnautai priveligijuota žmonių grupė. Ji neatsakinga niekam ir turi uždarą (kaip kokioje totalitarinėje sektoje) struktūrą. Tai teismai. Jie priima sprendimus pagal savo vidines, neskaidrias, sektos nustatytas taisykles ir tvarką. Jų aplinkoje esantys žmonės valdo firmas ir kuria nusikalstamas struktūras puikiai žinodami, kad teisėjų klanas juos apgins.

Teisėjų sąstatas nuo sovietmečio nepakito. Visi tie Minsko milicijos mokyklos diplomus turintys ir sovietinę sistemą savo pseudomoksliniuose darbuose šlovinantys kadrai su dvasių iššaukėjais, iki šiol sėkmingai atstovauja komunistinės nomenklatūros interesus mūsų valstybėje.

Kėdainių teismo sprendimas dėl skubaus Kedžio dukrytės atidavimo motinai, kuri galimai suteneriavo dukros prievartavimui, dar kartą akivaizdžiai parodė, kad nomenklaturščikų kontroliuojami teismai gynė ir iki paskutinio atodūsio gins sovietinės nomenklatūros klaną ir jo turtinius/seksualinius interesus. Jau turbūt niekas iš mūsų nebegali suskaičiuoti, kiek bylų prieš sovietinės nomenklatūros prievartavimus, piktnaudžiavimus, vagystes sužlugdė, iki šiol KGB kontroliuojama, mūsų teisėtvarka. Kiek visokių neskaidrių ir kriminalinių dalykų per mūsų sovietinės nomenklatūros teismus yra įteisintą, paslėpta, pavogta ir išprievartauta. Niekas neturi jokios galimybės suvaldyti šį, nuo sovietmečio išlikusį komunistinės nomenklatūros ir KGB struktūros prieglaudos bastioną. Tik šio monstro pagalba sovietinė komunistinė-kgbistinė nomenklatūra tapo beveik nenugalima jėga mūsų valstybėje.

Tarybiniais metais buvo nustatyta tvarka, kad KGB atrenka ir kuruoja besimokančius teisėje studentus, todėl dabartiniai teisėjai tiesiog iš principo negali būti nešališki ir nepriklausomi žmonės. Atsižvelgiant į tai, nors ir pavėluotai, bet būtina pradėti iš pagrindų reformuoti mūsų teismų sistemą, nes tiktai tai galėtų išgelbėti mūsų valstybę nuo totalios komunistinės KGBistinės nomenklatūros savivalės ir šešėlinės valdžios.

Kelias kaip tai padaryti yra paprastas ir kartu labai sudėtingas.

Paprastas, nes yra keli pagrindiniai principai kurių reikėtų laikytis šioje reformoje, o sudėtingas šis kelias todėl, kad nomenklatūrinis klanas turi beveik absoliučią valdžią mūsų valstybėje.

Reformos principai butų penki:

Visų pirmą reikia įvesti teisėjų rinkimų apylinkėse tvarką tam, kad žmonės žinotų ir rinktų tuos kas priima sprendimus jų bendruomenės vardu.

Antra, būtinai reikia įvesti prisiekusiųjų teismo institutą tam, kad ne kažkoks uždaras komunistinis klanelis, o pati visuomenė realiai galėtų vykdyti teisingumą.

Trečia, reikia įvesti apygardų teismų teisėjų renkamumą. Apygardos teisėjus rinktų, bendruomenių išrinktų apylinkių teisėjų visuotinis suvažiavimas.

Ketvirtą, aukščiausiąjį teismą turėtų sudaryti lygiomis dalimis skirti teisėjai nuo Seimo, Prezidento ir Teisėjų visuotinio suvažiavimo.

Ir penkta, konstitucinis teismas turi būti išformuotas, o jo funkcijos perduotos nuolatinei konstitucinei komisijai prie Lietuvos Respublikos Seimo, nes tik tautos atstovybė turi teisę aiškinti šį svarbiausią mūsų valstybės teisės aktą. Tam, kad ne keisti konstitucijos, komisiją galima būtų pavadinti – Konstitucinis teismas.

p.s. Tam, kad teismai tikrai pradėtų atstovauti mūsų bendruomenę, o ne save pačius ir neaiškius mafijinius interesus, reikia nedelsiant pradėti reformą, nes teisingumas tai vienas iš pamatų ant kurių laikosi bet kokia valstybė ir bendruomenė. Jei nėra teisingumo, labai greitai nebebus ir valstybės. Aš meldžiuosi, kad Dievas palaimintu mūsų valstybę ir atsirastų bendruomenės lyderiai kurie pradėtų šią reformą.

V.Troščenka

Kelias Kristuje

„Meilė kantri ir maloni, meilė nepavydi; meilė nesigiria ir neišpuiksta. Ji nesielgia nepadoriai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, nemąsto piktai, nesidžiaugia neteisybe, džiaugiasi tiesa; visa pakenčia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria. Meilė niekada nesibaigia. Baigsis pranašystės, paliaus kalbos, išnyks pažinimas, nes mes žinome iš dalies ir mes pranašaujame iš dalies. Bet kai ateis tobulumas, tai, kas iš dalies, pasibaigs. Kai buvau vaikas, kalbėjau kaip vaikas, supratau kaip vaikas, mąsčiau kaip vaikas, bet tapęs vyru, palikau tai, kas vaikiška. Dabar mes matome kaip per stiklą, miglotai, bet tada - veidas į veidą. Dabar žinau iš dalies, bet tada pažinsiu, kaip ir pats esu pažintas. Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė - šis trejetas, bet didžiausia iš jų yra meilė.“

Tai yra nepakartojama Apaštalo Pauliaus odė meilei.

Išgirdę šią odę, mes turime išsiaiškinti kada ta begalinė Kristaus meilė yra įmanoma mūsų gyvenimuose?

Atsakymas parastas, ji įmanoma tik tada, kuomet ateini pas Kristų visa širdimi, visu protu ir visa siela. Kai supranti, kad gyvenimas be Jo yra nieko vertas. Kada tu nuoširdžiai atgailauji dėl visko kas buvo ir nori naujo gyvenimo, nori gimti iš naujo ir pradėti viską nuo balto lapo gyvenime, kuris yra iš Kristaus, Kristuje ir dėl Kristaus.

Dievas Tėvas kantriai laukia kol tau, sūnui palaidūnui, atsibos tarnauti svetimiems prie kiaulių gardų, kada tu grįši pas Jį ir gyvensi sūnaus, o ne samdinio gyvenimą.

Kristus yra mūsų kelias ir nėra kitų kelių pas Dievą Tėvą. Nors ir daug žmonių vaidina dvasingus, bet realybėje nedaug žmonių randa šį kelią, nes jis yra labai siauras. Todėl milžiniškos minios eina plačiais keliais į pražūtį klausydami žmonių, o ne Dievo.

„Daug bus pašauktųjų, bet maža išrinktųjų“, - skelbia Biblija.

Dievas nieko ne daro šiaip sau. Jei dabar skaitai šį tekstą, reiškia esi vienas iš pašauktųjų, nes pašaliniams Dievo Žodis yra kvailystė. Į tokius tekstus jie nekreipia dėmesio. Jie žiūrėdami nematys ir klausydami negirdės. Džiūgauk, nes tai reiškia, kad esi svarbus Dievui.

Kristus pasakė, kad savuosius Jis surinks Pats ir ten nei vienas ne bus didesnis už kitą, tai bus nauja tauta, kurios Dievas niekada neapleis. Jis įrašys savo įsakymus mums į širdis ir bus mūsų Dievas, o mes būsime Jo tauta. Tikra, mylinti, galinga ir nenugalima Kristaus brolija.

Aš apie ją žinau tik iš Šv. Rašto, bet Dievas man jos dar neparodė gyvai. Gal ji dar tik renkama? To aš nežinau, vien tik Kristus žino, nes Jis viską sprendžia.

„Nuolat ieškokite ir nenurimkite“. Būtent toks yra nurodymas Biblijoje. Bet sėkmingai paieškai reikia To, kas gali parodyti paieškos kryptį. Kas yra tas kas rodo kelią ir Pats yra tas kelias? Amžinoji knyga sako, kad tas kelią yra Pats Kristus, Kuris yra Įsikūnijęs Visagalio Kūrėjo Žodis ir nėra kitų kelių paieškai. Tu irgi turi apsispręsti arba tu žengi tuo keliu t.y. Kristumi arba klaidžioji pats kur nori ir kaip nori. Sprendimą arba - arba turės priimti kiekvienas žmogus asmeniškai. Kompromisų čia nėra, arba tu seki Visagaliu Dievu per Jo Sūnų Jėzų Kristų arba seki pasauliu ir jo autoritetais.

Jėzus aiškiai perspėjo: Kas ne su manimi, tas prieš mane, ir kas su manimi nerenka, tas barsto'. (Mt 12,30) . Žmonės savo fantazijose nusipiešia dievą, kuris jų manymu yra toks tolerantiškas, gerutis senukas su barzda, kurį gali kvailinti, spjaudyti į jį, o jis tik nusivalo skreplius nuo veido, šypsosi kvaila šypsena ir visa savo esybe nori tik vieno - jiems patarnauti. Be abejo tokiam dievui jie jokios nei baimės nei pagarbos nejaučia. Realybė yra kita. Dievas yra visa ko Kūrėjas, Išlaikytojas ir Savininkas. Visų žmonių kartu sudėjus išmintis, sugebėjimai ir jėgos palyginus su Dievu yra panašūs į tarakono (visus juos sudėjus) išmintį, sugebėjimus ir jėgą palyginus su žmogumi. Vien tik pasižiūrėk į visų gyvų organizmų sudėtingumą, kad bent iš dalies suprastum tą Išmintį ir Galią, kuri visa tai sukūrė, suderino ir palaiko.

p.s. Yra tik du pasirinkimai kiekvieno žmogaus gyvenime, arba tu su Dievu ir priimi tas sąlygas ir malonę kurias nustatė Dievas tau per Jėzų Kristų, arba gyveni kaip parazituojantis tarakonas, bėgiodamas kaip nori, kur nori ir kada nori, bet tik iki to laiko, kol bus priimtas neatšaukiamas sprendimas išdezinfekuoti patalpas.


Su meile Kristuje
Esavičius

Tvarto naujienos (analitinis straipsnis)

Kartą paskaičiavau kiek gi man (paprastam mokesčių mokėtojui) kainuoja kolūkietiškos nomenklatūros išlaikymas. Juk tie per žiniasklaidą skelbiami valstybės iždo švaistomi milijardai, paprastam žmogui nedaro jokio įspūdžio. Mes tų astronominių skaičių nelabai suvokiam, lyg tai ir ne mūsų asmeninė kišenė kenčia. Tai kiek gi aš realiai moku kolūkietiškai nomenklatūrai kas mėnesį?

Tam, kad aš gaučiau pav. 1000 Lt pajamu, aš ir mano darbdavys iškarto sumokam virs 500 Lt įvairiu tiesioginiu mokesčiu (FAPM, JAPM, SORDA, ir t.t.).

Toliau, nuo to 1000 Lt (tipo mano atlyginimo NETO, nuo kurio aš jau sumokėjau visus mokesčius) aš pradedu mokėti kitus mokesčius (netiesioginius) pirkdamas bet kokią prekę ar paslaugą:

1. 210 Lt (PVM)

2. ~170 Lt įvairiu akcizu (benzinas, alkoholis, tabakas, ir t.t.)

3. Į kiekviena preke ar paslauga įkalkuliuota apie 10 - 20 proc. (100 - 200 Lt) įvairiu kitu mokesčių (licenzijos, muitai ir t.t.) valstybei, gaminant mano perkamą preke ar paslauga.

4. Ir pabaigai, prievartine komunaliniu paslaugu centralizacija, už kuria mes permokame kas karta apie 50 proc. o tai sudaro dar vidutiniškai apie 250 Lt

Tai yra, aš nuo savo vargano 1000 Lt, dar sumoku nuo 500 iki 800 Lt kitu netiesioginių mokesčiu, neskaičiuojant to ką jau sumokėjau aš ir mano darbdavys tiesiogiai !!!!!!! :)

Ne be reikalo senoliai kalbėdavo, "gerais norais grystas kelias i pragarą". Kol žmogus rūpinasi pats savimi, jis yra turtingas ir sėkmingas, kai tik bendruomenė leidžiasi, kad ja rūpintųsi valstybiniai tarnai (be abejo mūsų gerovei užtikrinti), visur klesti korupcija, protekcionizmas, popierizmas, idiotizmas, švogerizmas ir kitokios kolūkietiškos nomenklatūros vidaus veiklą ir gerovę užtikrinančios, bet mūsų bendruomenę žalojančios, votys.

Aš taip pamąsčiau, jei man kas mėnesi liktu mano 3000 - 4000 Lt sumokamu mokesčiu, aš tikrai sugebėčiau ir už dantų taisymą pats susimokėti (be je ir dabar pats moku) ir už kitokį gydymą (ir dar kokius gydytojus už tokius pinigus pasisamdyčiau) ir pensijai susitaupyčiau (investavęs i NT ar akcijas) ir ubagams kokius 500 Lt skirčiau išmaldoms. Be to pagalvojau, kokia turtinga butu visuomene kurioje gyventume. Nebebūtu idiotiškų kiekvieno žingsnio reglamentavimų ir valdininkijos lindimo visur vien tik tam, kad išsireikalauti kyšius. Subujotu privatūs šeimų verslai, ūkininkai butu suinteresuoti patys be tarpininku pardavinėti savo prekes. Viskas atpigtu, būtų turtas ir perteklius bendruomenėje, o ne amžinas verkšlenimas ir trupiniu bei kaulu nuo ponu stalo dalybos ir peštynes dėl ubagiškų socialiniu išmoku.

Gera tvarkelę turime.

Ankščiau vis stebėdavausi, kodėl pas mus prezidentavęs amerikonas nieko nesako dėl kolūkietiškos nomenklatūros "bespredelo" Lietuvoje? Juk JAV tokie valdininkų išsidirbinėjimai būtų neįmanomas dalykas. Bet vėliau prisiminiau, taigi tas ponas valstijose irgi tai pačiai kastai (valdininkijai) priklausė. Skirtumas tik tas, kad ten kiekvienas laisvas JAV pilietis turi namie ginklą (kiti ir ištisus ginklų arsenalus) todėl jei ten valdininkai pradėtu taip išsidirbinėti kaip pas mus (pav. nuosavoje žemėje pastatytą namą griauti vien dėl to, kad žmogus statydamas namą, kažkokio dykaduonio parašo ne gavo), jie tikrai ilgai ne temptu. Kabėtu nulinčiuoti, su 9 mm kulka kaktoje (viešai, kad kitiems pagunda ne kiltų).
Todėl čia atvažiavęs ir svečioje šalyje tikros valdininkiškos laisvės iki pat senatvės neragavęs, „valstybės tarnas“ pamanė, kad pateko į tikrą valdininku paradise (rojų), kuriame svajotų gyventi viso pasaulio dykaduonija. Dėl šios priežasties amerikonas vietoj to, kad piktintis kolūkiečių nomenklatūros išsidirbinėjimais, tik visokeriopai iki šiol tą „rojų“ įstatymiškai stiprina. Apie ką liudiją ir jo bandomos prakišti teismų (kolūkietiškos nomenklatūros tikrosios citadelės) įstatymų pataisos, dar labiau įtvirtinančios šios pusiau nusikalstamos sistemos (kurioje doras žmogus yra nepageidaujamas) nebaudžiamumą ir piktnaudžiavimus.

p.s. Apmaudu. Man asmeniškai savęs nebegaila. Gyvenom prie sovietų, kaip nors išgyvensime ir prie kolūkietiškos nomenklatūros, bet vat vaikų tikrai gaila. Jie turbūt jau nebeturės savo tėvynes, kurioje jie galėtu laisvai, oriai ir laimingai gyventi. Visi požymiai rodo, kad mūsų kolūkietiška nomenklatūra tikrai nustekens Lietuvos valstybę galutinai. Tauta išsivažinės, o likusieji tiks tik tam, kad nuolankiai aptarnauti amerikonu "neo guantanamą" kodiniu pavadinimu „Lietuva“.

Esavičius

Laivas apaugęs kriauklėmis

Vienas mano pažystamas sugundė mane nupirkti jūrinę jachtą. Pats esu ne jūrininkas ir ne buriuotojas, bet jūros ir laivų grožis patraukė mane, todėl nutariau pabandyti ir nusipirkau.

Vaikščiodamas aplink savo pirkinį (jachta buvo ištraukta ir stovėjo jachtklubo krantinėje), įdėmiai klausiau seno jūrų vilko paaiškinimų, kas ir kaip turi būti padaryta prieš nuleidžiant jachtą į vandenį, pradedant naują buriavimo sezoną. Senas jūrininkas privedė mane prie jachtos korpuso ir parodė priaugusias kriaukles. Jis pasakė, kad kriaukles ir visokius augalus aplipusius laivo dugną, reikia būtinai pašalinti, nes šie svetimkūniai labai maišo buriuojant ir jei jų bus daug, gali atsitikti taip, jog jachta visiškai nebeplauks.

Ši seno jūrininko patirtis, privertė mane susimąstyti ir atvedė prie minties, kad mūsų tikėjimas yra kaip laivas, todėl neteisingai eksploatuojant jis gali sudužti (1 Tim. 1:19), arba mažų mažiausiai šis laivas bus nebe toks greitaeigis kaip mes norėtume.

Kas gi yra tos priaugusios kriauklės prie mūsų tikėjimo laivo?

Tikėdami mes net nepastebime, kad mūsų tikėjimo laivo dugnas apauga įvairiais žmogiškos išminties svetimkūniais ir mūsų judėjimas Kristaus malonės jūroje pradeda lėtėti. Senosios sandoros Viešpaties tautai, pranašas Jeremijas atskleidė Dievo požiūrį į jų „mokslu paremtą tarnavimą“. Viešpaties įkvėptas, jis priekaištavo Izraelitams: „Kaip jūs galite sakyti: 'Mes išmintingi ir Viešpaties įstatymas yra pas mus'? Iš tikrųjų mano įstatymą raštininkų plunksna padarė bevertį.“ (Jer 8,8).

BEVERTĮ !!! Tai reiškia neturinti jokios naudos tiems kas tarnauja Dievui pasiremdamas žmogaus sistematizuotais išmąstymais ir autoritetu.

Apaštalas Paulius rašydamas Korinto brolijai (tuo pačiu ir mums) nuogąstavo: „Bet bijau, kad kaip gyvatė savo gudrumu suvedžiojo Ievą, taip ir jūsų mintys nesugestų be paprastumo Kristuje. (2 Kor 11,3).

PAPRASTUMAS KRISTUJE. Prisiminkite, didžiausias ir tragiškiausias bažnyčios suskaldymas buvo įvykdytas būtent teologijos profesoriaus (išsimokslinusio žmogaus) rankomis.

Mąstydamas apie tai, pradedi suvokti kodėl Kristus mokiniams yra pasakęs: „..... Bet ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?“ (Lk 18,8).

Gal tikrai jau greitai bažnyčioje bus belikęs ne tikėjimas (besąlyginis pasitikėjimas Dievu), o teologija (mokslas kas ir dėl ko vyksta)? Tarnavime bus ne Kristaus garbinimas, džiugia širdimi ir dėkingumu, o vien sudėtinga ir paini, negyva ir šalta tradicija?

p.s. Daug minčių, bet visada reikia prisiminti, kad Kristus per Šv.Dvasią valdo savo bažnyčia ir tik Jo valioje yra spręsti kas ir kaip čia turi vykti. Mes tikintieji turime besąlygiškai pasitikėti Kristumi ir nedaryti sau auksinių veršių (kurti naujų bažnyčių) vien dėl to, kad Mozė (Dvasinis gyvas ryšys su Dievu) yra laikinai pakilęs pas Dievą į Sinajaus kalną. Mūsų jėga yra tame jog mes laiminsime tuos kurie mus keikia, melsimės už savo skriaudėjus, skaitysime Bibliją ir Dievo klausysime labiau negu žmonių, neleisdami mūsų tikėjimo laivui apaugti žmogiškos išminties svetimkūniais (kriauklėmis).

Esavičius

Dievo Žodžio formalizavimas

Kažkada į mano namus pasibeldė amerikiečių protestantų misionierius. Kalbėdamas su tuo žmogumi palietėme tema, apie išminčių (magų), atėjusių pagerbti Kūdikėlį Jėzų, skaičių ir vardus. Kadangi buvau užaugęs katalikiškoje aplinkoje, buvau šventai įsitikinęs, kad jų buvo trys ir jų vardai buvo Kasparas, Melchioras ir Baltazaras. Pastorius man atvertė NT ir parode, kad niekur Biblijoje nėra nurodyta nei magų skaičius nei jų vardai. Nors jau tada buvai perskaitęs Naująjį Testamentą ne vieną kartą, bet kažkaip nekreipdavau dėmesio į tai, kad ten tikrai nėra paminėta kiek išminčių ir kokie jų vardai. Todėl tada mano pasitikėjimas Kataliku bažnyčios mokymu susvyravo ir aš pradėjau gilintis i protestantų mokymą.

Po kiek laiko pamačiau, kad protestantai dergia Katalikų bažnyčia ir kaltina ja tuo, ką patys sėkmingai kultivuoja. Jie iškelia tuos katalikų nusižengimus, kurie pačiose tose bažnyčiose tarpsta dar labiau, nei pas katalikus. Todėl aš pradėjau nagrinėti visų man pasiekiamų Krikščioniškų mokymų kontekstą (interneto pagalba tai nėra sunku). Nagrinėdamas bažnyčios tėvu ir kitu krikščionių mintis apie Dievą ir Jo Žodį, aš radau viena įdomią visu minčių pateikimo ypatybę. t.y. Dievo žmogus, kuriam Šv. Dvasia atveria tam tikra Dievo plano supratimo dali, ja užrašo maždaug taip "aš manau, kad šią sąvoką (arba reiškinį arba įvykį, arba mokymą) reikia suprasti taip, o ne kitaip". Vėliau to Dievo žmogaus minties autoritetas ir mintys jau perduodamos nebe "aš manau..." o kaip neabejotina tiesa - dogma. Taip gavosi pav. su Šv. Augustino sąvoka "Dievo trejybe". Pats Augustinas aiškina, kad ši sąvoka neatspindi visos Dievo didybes ir Esmės, bet jis ja vartoja, vien tam, „....kad nelikti nebyliam kalbant apie Dievą". O vėlesniuose mokymuose iš tos sąvokos buvo padaryta neabejotina forma (dogma), todėl daugelis sustabarėjo, suabsoliutinę dalinį (nepilną) atsakymą kas yra Dievas.

Tikri Kristaus mokiniai pastoviai yra Dievo didybės apmastyme (paieškoje) žinodami, kad Dievas mums apsireiškė kaip Dievas Tėvas, Dievas Sūnus ir Dievas Šventoji Dvasia. Tai mes žinom, o koks yra Pats Dievas to nežino niekas, vien tik Sūnus Kuris mums Jį apreiškė tiek, kiek mūsų ribotas suvokimas gali pakelti. Juk Dievas mums aiškiai pasakė, kad mes turime ne surasti JI, o nuolat ieškoti. Tai testinis visa gyvenimą vykstantis veiksmas. Būtent dėl nesustabarėjimo ir dinamiškumo krikščionių mokymas yra arčiausiai Dievo.

Grįžtant prie rytu išminčių. Manau, kad bažnyčios pradžioje, atsivertę Romos imperijos valdovai turėjo galimybe prieiti prie tam tikru, dar neprapuolusiu archyviniu dokumentu. Todėl nagrinėjant tuos archyvus, kas nors iš pirmųjų mokytu krikščionių atrado, kad tuo metu būtent tokie žymus magai (Kasparas, Melchioras ir Baltazaras) buvo rytuose, todėl gal būt jie ir atėjo pagerbti Kristaus. Vėliau tas „gal būt“ išsiugdė į neabejotiną, niekuo nepatvirtinta dogmą. O kadangi tos dogmos nėra Biblijoje, tuo sėkmingai naudojasi protestantai aiškinant kataliku mokymo nepagrįstumą.

Esavičius

Ar atėjęs Kristus beras tikėjimą žemėje?

Per paskutinius savo krikščioniškos paieškos metus aš sutikau daug visokių žmonių kurie vadina save krikščionimis. Ieškodamas Kristaus brolijos šiuolaikiniame pasaulyje, kol kas radau tik elementarų biznį Jėzaus vardu (Biblijoje tai leistina) ir labai žmogiškus psichologinius žaidimus, kurie kažkodėl vadinami bažnyčia (iki tam tikro lygio nedraudžiama Biblijoje). Bet visa ši veikla nieko neturi bendra su Kristaus Brolija ir Brolišku bendravimu, kuris Kristaus įvardintas posakiu „Mylėkite vienas kitą, kaip Aš jus esu pamilęs“.

Luko evangelijoje (Lk 18,8) aprašoma Kristaus kalba su savo pirmaisiais mokiniais. Ten mūsų Mokytojas nuramina abejojančius dėl Dievo pagalbos ir gale atsidūsta „Bet ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?'.

Jėzaus Kristaus antrojo atėjimo metu, gali visiškai nebelikti tikėjimo žemėje. Greičiausiai liks (o gal jau ir liko) tik tikėjimo atšvaitas - forma, kuri bus vadinamas bažnyčia, bet tikėjimas bus prarastas.

Apie šiuos laikus Jėzus kalbėjo: Kadangi įsigalės neteisumas, daugelio meilė atšals. (Mt 24,12)

Apsižvalgyk aplinkui, ar tu asmeniškai kur nors aplinkui save matai meilę? Aš kalbu apie tą meilę kuri yra kantri, maloni, nepavydi, nesigirianti, neišpuikusi, nesielgianti nepadoriai, neieškanti savo naudos, nepasiduodanti piktumui, nemąstanti piktai, nesidžiaugianti neteisybe, besidžiaugianti tiesa, visa pakenčianti, viskuo tikinti, viskuo besivilianti ir viską ištverianti. Ar tokią meilę matai kur nors aplinkui?

Jei tu krikščionis ir jos nematai savo bažnyčioje, reiškia tame surinkime nėra Kristaus. Bet ar tai reiškia, kad tu iš ten turi išeiti? Jokiu būdu ne, nes tuomet tu pažeisi kitą Biblijos nurodymą: „Neapleiskime savųjų susirinkimo, kaip kai kurie yra pratę, bet raginkime vieni kitus juo labiau, juo aiškiau regime besiartinančią dieną.“ (Žyd 10,25). Pamatęs, kad nėra meilės tavo bažnyčioje, tu būk ta Kristaus meile ir drąsiai kalbėk apie tai kitiems. Jei tame surinkime yra Dievo žmonių, jie atsivers ir surinkimas atgis, bet jeigu ten tik biznio veidmainių sambūris, jie nepakęs tavęs ir pašalins iš savo tarpo. Nebijok, nes būtent apie tai kalbėjo mūsų Viešpats: „Jie šalins jus iš sinagogų, ir ateina valanda, kada tie, kurie jus žudys, tarsis tarnaują Dievui.“ (Jn 16,2). Jei tave pašalino iš tokios bažnyčios, reiškia Kristaus malonė yra su tavimi, nepergyvenk ir ištvermingai tikėk, Dievas išspręs visas tavo problemas ir rūpesčius. Reiškia didelis yra tavo atlygis. O tave atmetusieji, prarado Dievo malonę.

Krikščioniui svarbu visada prisiminti Mokytojo įsakymą: Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip Aš jus pamilau, kad ir jūs mylėtumėte vienas kitą. Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus'. Mylėk visus ir nesitikėk meilės nei iš vieno.

Tik iš meilės atpažinsi tikrą Kristaus broliją. Kur nėra meilės ten nėra Kristaus.

Kai mes meldžiamės šeimoje, mano vaikai kas kartą pastato kėdę Kristui. Nes Jis dalyvauja kartu su mumis ir klauso mūsų. Iš ko mes tai žinome? Nes kas kartą po maldos, mes visi apsikabiname ir nuoširdžiai pasakome, kad mylime vienas kitą, net jeigu iki to buvome susipykę. O ten kur meilė, ten yra Kristus.

Su broliška meilę
Esavičius

Administruoti ar valdyti?

Mane dažnai kaltina, kad aš nemėgstu kaimo žmonių. Tai visiškas absurdas. Tik tikras kaimo žmogus, ūkininkas yra Lietuvos gerovės pagrindas ir atgimimo iš degradacijos garantas.

Visose savo viešuose pasisakymuose aš akcentuoju būtent mus valdančia, svetimą Lietuvai ir jos savivokai, kolūkiečių nomenklatūrą. Lietuviai niekada nebuvo kolektyvistai, jie visada buvo darbštūs ir sumanūs individualistai. Kolektyvinio ūkininkavimo absurdas, mums yra dirbtinai primestas, taip pat dirbtinai yra priperėta visokių šios iškrypėliškos sistemos diplomuotų sraigtelių kurie, subyrėjus pagrindinei sistemai, iki šiol sudaro parazitinius ir nenaudingus Lietuvos bendruomenei junginius.

Mano mama užaugo viename mažame Žemaitijos kaimelyje ir ji pasakojo, kaip po karo juos visus sugrūdo į kolūkius, atėmė viską ir prigalvojo visokių idiotiškiausių ribojimų, kaip tad, - tik dvi karvės šeimai, ne didesnis nei 15 arų daržas, tik viena daržinė, namas tik vieno aukšto ir pan. idijotizmus, kuriais pertekusi ir dabartinių kolūkiečių valdoma Lietuvos realybė. Taip pat ji pasakojo apie kolūkius valdžiusių nomenklatūrščikų išsidirbinėjimus, medžiokles, girtuoklystes ir orgijas. Apie tai, kaip kolūkio pirmininko sūneliai per šokius galėdavo nužudyti žmogų ir sovietiniai praporščikai (komunistinė Lietuvos teisėsauga), sugebėdavo juos išsukti ir padaryti nekaltais (ar jums ne primena šiandienos realijų, pavyzdžiui Kedžio atvejo?). Atėjus nepriklausomybei, nors mes visi ir buvome berazūmėje euforijoje, bet jau tada mane mama perspėjo, kad mūsų kolūkiečiai tik Maskvos ir te bijojo, dabar tai jie darys ką tik nori. Po kiek laiko, mes visi stebėjome šitą iškrypelišką valstybės rijimo orgija. Šlykštūs mutantai, diplomuoti sugriuvusios sistemos sraigteliai, susikūrė tokią iškrypelišką tvarką, kad ir patys joje nebesijaučia gerai, todėl ėda vienas kitą ir murkdosi srutose aptaškydami tuo pačiu ir mus visus.

Mama pasakojo, kaip pas juos į kolūkį Žemaitijoje atsiųsdavo sovietinės sistemos parengtus ir apmokytus našlaičius. Jiems privalomai turėdavo suteikti vietą kolūkiečių nomenklatūros gretose, nes buvo manoma, kad tie našlaitėliai, kuriuos užaugino pati sistema, sugebės vesti tinkamą politiką Lietuvos kaime. Bet vargšai suklaidinti vaikučiai, jie neturėjo jokių pagrindų kaip reikia dirbti ir ką reikia daryti kaime, todėl nusigerdavo ir tapdavo degradavusiais monstrais, turinčiais beveik neribotą valdžią. Dabar tų sovietinių našlaitėlių ir jų draugų priperėtos atžalos, toliau tęsia savo tėvų politiką, tik mėgdžioja jie dabar naują poną – briuselinį kvapnų iškrypėlį.

Sovietų mums paliktai ir naujiems ponams tarnaujančiai kolūkiečių nomenklatūrai, niekaip nesiseka administruoti jai patikėtos teritorijos pavadinimu Lietuva. Aš akcentuoju būtent žodį ADMINISTRUOTI, nes šiuo metu Lietuvos niekas ne valdo.

Reikia pagaliau baigti save apgaudinėti ir įsisąmoninti, kad Lietuvą, kaip naujojo sojūzo teritorinį vienetą, pagal svetimų tautų suformuotas taisykles ir normatyvus, tvarko vykdytojai administratoriai, kurių pati prigimtis reikalauja šeimininko spyrio į šikną tam, kad darbai pajudėtų. Jie neatstovauja mus, jie atstovauja įvairius užsienio šeimininkus. Vieni amerikonus, kiti maskolius, treti (labiausiai buki ir niekam daugiau netinkami) lenkus. Lietuvoje yra sukurta tokia sistema, kad tik ypatingai kruopščiai atrinkti tarnai, po gan ilgo psichologinio apdirbimo seminaruose, mokymuose ir kursuose, gali tapti Lietuvos pavadinimą turinčio teritorinio vieneto administratoriais.

Kol šeimininkas buvo sovietų Maskva, jie žinojo savo griežtai nustatytą vietą ir komandas, kurias vykdė kaip kas mokėjo. Buvo svarbu Maskvos viršininko akivaizdoje, nustatyti kuo kvailesnį snukį, kad neatrodytum per daug protingais. Juk nuo caro maro (Petro I) laikų, Maskvos „Служилые“ (tarnautojai) turėjo prieš nachialniką padaryti išvaizdą žvalią ir šiek tiek pusdurnišką, kad per daug protinga išvaizda neįžeisti vadovaujančios personos „Подчиненный, перед лицом начальствующим, должен иметь вид бравый и слегка придурковатый. дабы не смущать лицо начальствующее своим разумением“.

Bet kai Maskva pralošė šaltąjį karą, nauju mūsų nomenklatūrščiku šeimininku tapo beasmeniai Briuselis/Vašingtonas. Šis šeimininkas kalba mįslėmis ir ženklais, neduoda aiškių nurodymų ir komandų. Leidžia daryti ką tik nori ir pan. Partorgai, proforgai, zavchozai ir panašus sbrodas, nebesuvokia ką ir kaip jie turėtų daryti tam, kad įsiteikti šeimininkui, todėl bujoja nebaudžiamumo orgijoje. Karts nuo karto jie pasiduoda savo šuniškai/tarno prigimčiai, pradeda rodyti perdėtą iniciatyvą, puldinėdami iš vieno kraštutinumo į kitą. Tai jie Europos konstituciją priimą net neskaitę, tai lenkams Vilnių pasiruošę padovanoti, nes Europos načialnikuose (parlamento pirmininkas) dabar poliakas. Šuniška tarno prigimtis daro savo. Reikia gi kaip Brisiui paskutinį kartą bent palaižyti šeimininko batus.

Kolūkiečiams nėra vertybė nei raštas, nei kalba, o svarbiausia, kad jiems giliai nusispjauti į šioje teritorijoje gyvenančius žmones ir jų gerovę. Jie ir tik jie yra tos neįkainojamos vertybės kurias reikia saugoti ir puoselėti. Kadangi jiems yra suteikta teisė administruoti, tai jie pagal seną iš sovietų perimtą valdymo įprotį, vadovaujasi principu „guliat tak guliat“. Todėl koks skirtumas, porą raidžių Lietuvių raidyne, juk svarbu įsiteikti lenkams. Jiems nesvarbu žalojami rytų Lietuvos vaikų likimai, todėl jie lengva ranka pristeigė užsienio kalba dėstomų mokyklų ir moko juose svetimos kalbos, kurios mūsų tuteišai nesupranta. Lietuvos sostinės centre kavinėse sėdi vien užsieniečiai nes vietiniai gyventojai (išskyrus užsieniečių tarnus) tiesiog yra apiplėšti ir dirbtinai nuskurdinti. Biurokratija bujoja ir tarpsta, žmonės yra pajungti naujajai baudžiavai. Lietuvis ne tik namo nuosavoje žemėje be kyšių pasistatyti nebegali, bet netgi sienų apsišiltinti be biurokratų palaiminimo jam draudžiama. Savivaldybėse įsitvirtinę giminių klanai, kurie nėra atskaitingi niekam, todėl įvesta tiesioginė to žodžio prasme baudžiava su naujais dvarponiais.

Vienas iškrypęs kolūkietis kalėjimus teroristams stato tik tam, kad įsiteikti šeimininkams, nieko už tai nereikalaujant mums kaip valstybei (pačių JAV žvalgybininkų žodžiais). Kitas fermeris su kaukazo žudiku diktoriumi bičiuliaujasi, tuo darydamas Lietuvą potencialia priefrontės linija.

Lietuva tapo kažkokiu absurdo teatru, kurio režisierius paliko viską likimo valiai ir leido aktoriams mėgėjams užsiimti improvizacija.

Nors ko čia stebėtis, kolūkiečiai kitokio valdymo nesuvokia, jiems Lietuva tai didelis tvartas, o žmonės tai jų bebalsiai gyvuliai.

Ar kas nors pasikeis? Manau taip, bet tik tada kai Dievas duos jėgų ir palaiminimą suvaryti kolūkiečių nomenklatūra atgal į tvartus ir Lietuvą pradės VALDYTI (o ne administruoti) visuomenės lyderiai, kaip priešingybė beasmenei kolūkiečių nomenklatūrai, neturinčiai jokios atsakomybės už savo veiklą.

Už jūsų ir mūsų laisvę nuo iškrypusios kolūkiečių nomenklatūros !

Esavičius

Kuom skiriasi gėjus nuo paprasto pederasto

Kad visokių šiuolaikiškų, kosmopolitiškų ir diplomuotų tamsuolių nebūčiau apkaltintas „homofobija“ perspėju, kad pavadinime ir toliau tekste panaudotas žodis pederastas yra viešai naudotinas tarptautinis žodis ( pederastija [gr.paiderastija, pais – berniukas, jaunuolis + erastes – įsimylėjėlis] šaltinis: Tarptautinių žodžių žodynas, vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985).

Karta man teko pasinaudoti vienos naktinės parduotuvės paslaugomis (stimulas - vėlyvi svečiai iš užsienio ir tuščias šaldytuvas). Prie tokių prekybos taškų, dažnai stoviniuoja įvirios žmogystos, todėl tą gilų vakarą buvo ne išimtis ir prie parduotuvės įėjimo stovėjo du apdriskę prasmirdę valkatos. Kaip visada valkatos paprašė sušelpti „maistui“, kadangi esu krikščionis ir įsakymą „prašančiam duok“ aš nerišu su veidmainių propaguojamomis sąvokomis „ vienam duok kitam ne duok“, aš ištraukiau iš piniginės kažkokią smulkmę ir pabėriau į paslaugiai atkištą juodom panagėm žydintį delną. Tuo mano pareiga minimum „artimajam“ pasibaigė ir aš nuskubėjau prie grotuoto langelio bei pradėjau užsisakinėti. Tie valkatos kažką tarpusavyje burbėjo ir aš į juos visiškai nekreipiau jokio dėmesio, kol vienas iš jų išdidžiai neišporino kitam:
- „Aš labai didžiuojuos, kad aš esu gėjus, mes esame visuomenės elitas, tu neįsivaizduoji su kokiais aš žmonėm bendrauju“.

Išgirdęs „elitinio“, nenusakomu glamūru dvelkiančio, gėjaus pasididžiavimo pilną posakį prisiminiau vieną anekdotą:

Ateina pas daktarą jaunuolis ir raudonuodamas jam sako:
- Daktare, aš tapau gėjumi.
Daktaras padrąsinančiai:
- Nebijokite, mūsų lakais nieko čia baisaus nėra. Sėskitės ir pasakokite. Visų prima, kuo jūs dirbate? Turbūt jūs koks nors didelis vadovas?
Jaunuolis nedrąsiai:
- Ne.
- Na tai gal jūs esate koks menininkas, bohemos atstovas, - neatlyžta gydytojas.
- Ne, - pakartoja jaunuolis.
- Na tai jūs turbūt koks turtingas verslininkas, - nenusimena medikas.
- Ne, - atsako jaunuolis.
Pagaliau daktaras netekęs kantrybės:
- Tai kas gi jūs?
- Suvirintojas, - atsako jaunuolis.
- Tfu tu, - nusispjauna daktarėlis, - koks gi tu gėjus, tu paprastas pederastas.

Pasižiūrėjus į ta per visas žiniasklaidas kišamą „kitokio“ gyvenimo propaganda, jau ir nenuostabu, kad dauguma suvirintojų, santechnikų, traktorininkų ir zootechnikų vaikydamiesi madą ir siekdami susitapatinti su pseudo elitu tampa paprastais pederastais. Baisiausia, kad užzombinti gražaus gyvenimo pažadų jaunuoliai (teletabiai) net nesuvokia, kad 99,9 proc. paprastųjų pederastų, laukia nusenusių, pasmirdusių, bevaikių, niekam nereikalingų bomžų likimas. Pas mus prie parduotuvės stovintis valkataujantis „elitinis“ gėjus, yra tik pirmoji kregždutė, vakarų Europa jau dūsta nuo niekam nereikalingų kriošelienų transvestitų, nusenusių klaikiomis sąlygomis merdinčių paprastų pederastų ir pamirštų, pamestų subankrutavusių gėjų.

p.s. Homoseksualumo nuodėmė visada trynėsi žmonių bendruomenėje, bet viena, kai ji buvo slapta žmogiška silpnybė, giliai paslėpta aukštuomenės dykaduonių kuluaruose ir uždaruose klubuose, visai kas kita yra šiuolaikinė prasčiokiška paprastų pederastų vulgarybė užtvindžiusi visą Europą ir bebaigianti užtvindyti Lietuvą. Ta vulgarybė, bekompromisiai žaloja ne tik kliedinčius aukštuomene, kvailus zootechnikus, bet ir tik pradedančias formuotis mūsų vaikučių pasaulėžiūras.

Todėl pasimelskime kartu su monsinjoru Alfonsu Svarinsku.


Esavičius

Ankstyvosios bažnyčios krikščionys

Autorius: Nežinomas


Tai ankstyvosios bažnyčios krikščionių aprašymas, rastas laiške, kuris vadinamas "Laišku Diognetui". Šis laiškas rašytas mūsų eros 2-ąjame amžiuje, jo autorius nežinomas.


"Krikščionys nuo kitų žmonių neišsiskiria nei šalimi, nei kalba, nei civiline įstaiga. Jie nėra atsiskyrę ir negyvena tik tam tikruose miestuose, nekalba ypatinga kalba, nepasižymi ypatingu gyvenimo būdu. Jie gyvena graikų ir barbarų miestuose, jie seka šalies tradicijomis apsirengime, maiste ir kituose gyvenimo dalykuose. Tačiau tuo pat metu jų elgsena yra nuostabi ir akivaizdžiai paradoksali. Jie gyvena savo gimtosiose šalyse, tačiau kaip svetimšaliai.

Jie dalyvauja visuose dalykuose kaip piliečiai; ir jie kenčia viską kaip svetimšaliai. Kiekviena svetima šalis jiems yra kaip tėvynė, ir kiekviena gimta žemė jiems yra kaip svetima. Jie tuokiasi, kaip ir kiti; jie augina vaikus; bet jie neišveja savo atžalų. Jie turi bendrą stalą, tačiau ne žmonas. Jie yra kūne, tačiau negyvena pagal kūną. Jie gyvena ant žemės, tačiau yra Dangaus piliečiai. Jie paklūsta egzistuojantiems įstatymams ir savo gyvenimais pranoksta juos.

Jie myli visus ir yra visų persekiojami. Jie nežinomi, tačiau smerkiami. Jie yra žudomi, tačiau padaromi gyvais. Jie yra neturtingi, bet praturtina daugelį. Jiems visko trūksta, tačiau visuose dalykuose jie yra pertekę. Jiems priekaištaujama, tačiau šie priekaištai yra garbingi. Jie apkalbami, tačiau pateisinami. Juos keikia, o jie patys laimina. Juos niekina, o jie pagerbia. Jie daro gera, tačiau yra baudžiami kaip piktadariai. Kada juos muša, jie džiaugiasi, lyg būtų daromi gyvais. Žydai juos puola kaip svetimšalius, ir graikai juos persekioja; o priešiškumo priežastį jų priešai negali pasakyti.

Trumpai sakant, kaip siela kūne, taip ir krikščionys pasaulyje. Siela yra pasklidusi po visus kūno narius, ir krikščionys yra pasklidę po pasaulio miestus. Siela gyvena kūne, tačiau nėra iš kūno; taip pat ir krikščionys gyvena pasaulyje, tačiau nėra iš šio pasaulio. Siela nematoma, budi matomame kūne; taip pat krikščionys yra pastebimi šiame pasaulyje, tačiau jų pamaldumas yra neregimas. Kūnas nekenčia ir kovoja prieš sielą, nors nieko blogo iš jos nepatiria, tik kad siela priešinasi kūno užgaidoms; ir pasaulis nekenčia krikščionių be priežasties, nes jie pasipriešina jų malonumams. Siela myli kūną ir jo narius, kurie jos nekenčia; lygiai taip ir krikščionys myli tuos, kurie jų nekenčia. Siela yra patalpinta kūne, tačiau pati palaiko kūno gyvybę; lygiai taip ir krikščionys yra uždaryti pasaulyje kaip kalėjime; tačiau jie laiko pasaulį nuo sugedimo. Nemirtinga siela gyvena mirtingame kūne; taip ir krikščionys gyvena tame, kas genda, tačiau laukia negendamumo Danguje. Siela pagerėja apribojus maistą ir gėrimą; ir krikščionys auga, nors kasdien baudžiami. Šią dalį Dievas paskyrė krikščionims pasaulyje; ir ji negali būti iš jų atimta.

Ar žinai 10-šimt Dievo įsakymų?

Daugelis žmonių sako:

"Aš savo gyvenime laikausi 10-ties Dievo įsakymų."

Keisčiausia, kad dažnai tie žmonės net nežino kokie gi tie 10 įsakymų. Jų nežino ne tik netikintys žmonės, bet ir tie kas vadina save tikinčiaisiais.

Man teko bendrauti su viena protestante mergina, kuri perpasakojo jų pastoriaus papasakotą juokingą (pastoriaus manymu) istoriją apie tai, kaip vienas senas tikintis krikščionis, žlugus sovietų sąjungai, išvyko į JAV. Jam atvykus, muitinėje pareigūnas paklausė, kokias knygas tas vežasi. Žmogus atsakė, kad jis tikintis krikščionis ir vežasi krikščionišką literatūrą . Pareigūnas paklausė ar jis yra tikrai tikintis krikščionis. Į tai žmogus atsakė, kad jau 40 metų yra įtikėjęs. Tada pareigūnas paprašė jį išvardinti 10 Dievo įsakymų. Tas žmogus nesugebėjo išvardinti visų Dievo įsakymų.

Ir pastoriui ir jo klausiusiai (bei man perpasakojusiai) merginai tai pasirodė labai juokinga.

Manęs tai visiškai neprajuokino ir aš paklausiau merginos, gal ji galėtų man išvardinti tuos dešimt Dievo įsakymų. Ji pasimetė, nubėgo atsinešė Bibliją, kažką bandė iš jos rodyti, o vėliau visai pasimetusi apkaltino mane ne Dvasios, o raidės laikymosi.


Pasitikrink, ar žinai dešimt Dievo įsakymų.

Dievas kalbėjo visus šiuos žodžius:

1. Neturėk kitų dievų šalia manęs.

2. Nedaryk sau jokio drožinio, nei jokio atvaizdo to, kas yra aukštai danguje, žemai žemėje ar po žeme vandenyje. Nesilenk prieš juos ir netarnauk jiems! Nes Aš, Viešpats, tavo Dievas, esu pavydus Dievas, baudžiąs vaikus už tėvų kaltes iki trečios ir ketvirtos kartos tų, kurie manęs nekenčia, bet rodąs gailestingumą iki tūkstantosios kartos tiems, kurie mane myli ir laikosi mano įsakymų.

3. Netark Viešpaties, savo Dievo, vardo be reikalo, nes Viešpats nepaliks be kaltės to, kuris be reikalo mini Jo vardą.

4. Atsimink sabato dieną, kad ją švęstum. Šešias dienas dirbk ir atlik visus savo darbus, o septintoji diena yra sabatas Viešpačiui, tavo Dievui. Joje nevalia dirbti jokio darbo nei tau, nei tavo sūnui ar dukteriai, nei tavo tarnui ar tarnaitei, nei tavo gyvuliui, nei ateiviui, kuris yra tavo namuose, nes per šešias dienas Viešpats sukūrė dangų, žemę, jūrą ir visa, kas juose yra, o septintąją dieną ilsėjosi. Todėl Viešpats palaimino sabatą ir pašventino jį.

5. Gerbk savo tėvą ir motiną, kad ilgai gyventum žemėje, kurią Viešpats Dievas tau duoda.

6. Nežudyk.

7. Nesvetimauk.

8. Nevok.

9. Neliudyk neteisingai prieš savo artimą.

10. Negeisk savo artimo namų, negeisk savo artimo žmonos, nei jo tarno, nei tarnaitės, nei jaučio, nei asilo: nieko, kas yra tavo artimo'.

Išėjimo knyga 20,1-17

Su broliška meilę
Esavicius