Karta su šeima atvažiavom į kaimą pas gimines. Užgriuvom juos neperspėję, norėdami padaryti staigmeną. Giminaičiai labai apsidžiaugė, nes ilgai mūsų nematė ir nedelsiant pradėjo ruošti stalą. Iš rūsio buvo atnešta šernienos, kurią tuojau pat užraugė šašlykams, taip pat namuose pagamintos briedienos dešros, papjaustyti rūkyti lašiniai, ištraukta naminė duona, naminė gira ir naminė degtinė, medus, atneštos naminės obuolių sutys, pastatyta šildyti baravykų sriuba.
Mums prisėdus už stalo, šeimininkai labai pergyveno ir atsiprašinėjo, kad kadangi mes neperspėjome, jie neturi nieko gero, kuo galėtų mus pavaišinti, todėl turėsime tenkintis tik tuo kas yra !
Pradžioje aš pamaniau, kad šeimininkai tik juokauja sakydami, kad jiems nepatogu, bet iš tolesnio pokalbio supratau, kad jie rimtai. Tada aš tiesiog ėmiau ir paskaičiavau jiems, kiek mums, miestiečiams, kainuotu tokios vaišės Vilniuje. Vien baravykų sriuba kavinėje kainuoja apie 10 litų lėkštutė, jau nekalbant apie briedienos dešrą, šernienos šašlyką, naminę duoną, naminę degtinė ir visas kitas natūralias ir kokybiškas gerybes.
Buvo keista matyti, kad žmonės tik tada pradėjo suprasti kokias vertybes jie pateikė ant stalo. Jie suprato, kad tai, ką jie suvokia tik kaip nevertingą pilką kasdienybę, yra labai vertingi dalykai.
Emanuelis Kantas sakė:
„Žmogaus protas tai toks įstabus daiktas, kuris rojų sugeba paversti pragaru, o pragarą rojumi.“
Karta Europarlamente, Strasbūre, skaičiau pranešimą. Ten susipažinau su vienu estu, žmogaus teisių gynėju. Po oficialios dalies, sėdėdami viešbučio restorane išsikalbėjome. Kadangi pokalbis buvo labai įdomus ir uždegantis, nutarėme po Strasbūro susitikti dar kartą. Estas lyg tarp kitko mestelėjo, kad atvažiuočiau pas jį į Taliną nes Vilnius jam labai nepatiko, toks pilkas ir kaimietiškas miestelis. Na po tokios frazės aš aišku atsisakiau važiuoti į jo žuvimi smirdintį uostamiestį ir po ilgos diskusijos, estas argumentuotai buvo „nukirstas“ dėl Vilniaus ir jo vertės (buvusios ir esamos).
Jau grįžus iš Strasbūro, po kelių savaičių skambina man tas estas ir sako, kad po pokalbio su manimi nutarė dar kartą atvažiuoti į Vilnių ir paprašė jam padėti. Jis norėjo, kad aš parodyčiau Vilnių būtent taip, kaip aš jam pasakojau.
Po trijų dienų, estas išvažiavo iš Vilniaus apakęs. Man atmintyje įsirėžė jo frazė:
"Bet kaip tokį nuostabų miestą galima parodyti taip bjauriai, kad net nesimatė jo akivaizdžių pranašumų".
Čia jis kalbėjo apie tuos žmones, su kuriais jam teko nelaimė bendrauti pirmą kartą atvykus į Vilnių. Kai kurie žmones, net nesuvokia kokiame mieste jie gyvena, todėl ir pristatyti jį tinkamai nesugeba. Jau vien tai, kad į Vinių sugūžėję atkutę kolūkiečiai, gyvenimui mieliau renkasi beverčius laukus ir arimus (kaip tad Tarandę), o gražiausios ir dominuojančios Vilniaus kalvos – Naujininkai, Liepkalnis, Rasos yra laikomi „neprestižiniais“ rajonais, parodo jų savivoką. Tikri Vilniečiai tarpusavyje juokauja, kad už Neries jau nebe Vilnius, ten „2 K“ darbininkijos rajonas. („2 K“ reiškia Kauniečiai ir Kaimiečiai).
Neseniai Sky News pranešė naujieną, kad viena Anglijos šeima, savo name lietsargių stovui naudojo seną vazą. Jie net nežinojo, kad ta vaza yra Kinų Cin imperatorių dinastijos laikų. Ir tik kai viena kartą pas juos namuose apsilankė antikvaras ir netyčia pamatė tą vazą, senukai sužinojo, kad ji kainuoja apie vieną milijoną svarų sterlingų.
Tas pats su bet kuo šiame pasaulyje. Viskas priklauso ne nuo materijos, bet nuo to, kaip šią materiją vertiną aplinkiniai. Vertė priklauso žodžiui (dvasinei būsenai) o ne materijai.
Dar vienas pavyzdys, kaip turtas priklauso nuo žodžio. Neseniai Barakas Obama neatsargiai pasisakė apie didžiausių JAV bankų pozicijas ir kad jas reikia keisti. Iškarto po to jų vertė nukrito milijardais dolerių.
Ar suvokiate ryšį? Žodis – turtas. Tai neišskiriama.
T.y. vertė – turtas yra ne materiali sąvoka. Todėl ieškoti turto materialiuose dalykuose gali tik akli stabmeldžiai, nesuvokiantys kur slypi tikroji vertė. Stabmeldžiai per savo kvailumą yra pastovioje gyvenimiškoje erzelynėje. Ieškodami turto materialiuose dalykuose, jie save pastato į darbinio gyvulio poziciją. Jie dirba daug ir pastoviai užsiėmę, bet realybėje jų darbo vaisiais naudojasi kiti.
Biblijoje psalmėse pasakyta: Veltui keliatės prieš aušrą ir vargstate ligi vėlyvos nakties. Jūs valgote vargo duoną. O savo mylimajam Viešpats duoda miegą. (Ps 127,2)
Atsisakydami Kristaus malonės, jūs veltui dirbate. Nes žmogui, kuris Jam patinka, Jis suteikia išmintį, pažinimą ir džiaugsmą, bet nusidėjėliui duoda sunkią užduotį rinkti ir kaupti, kad galėtų atiduoti tam, kuris patinka Dievui.
Jėzus moko savo mokinius:
Ir neklausinėkite, ką valgysite ar gersite, ir nesirūpinkite! Visų tų dalykų ieško šio pasaulio pagonys. O jūsų Tėvas žino, kad viso to jums reikia. Verčiau ieškokite Jo karalystės, o visa tai bus jums pridėta. Nebijok, mažoji kaimene: jūsų Tėvas panorėjo duoti jums karalystę!' (Lk 12,29-32).
Tai yra labai įpareigojantis Dievo pažadas, kuris nei karto per du tūkstantmečius ne buvo sulaužytas. Kristus yra Geras Ganytojas ir Jis rūpinasi savo žmonėmis.
Svarbu prisiminti, kad Jis ne tik Geras, bet Jis yra Visagalis. Jam priklauso viskas, todėl kam nori tam Jis ir duoda ir ne už nuopelnus, kad niekas nesigirtų, bet kaip Karališką malonę tiems kas Jį seka.
p.s. Ieškok Dievo karalystės ir Jo teisumo, o visa kitą tau bus pridėta. Nes tikras turtas yra Žodis. Dievo Žodis, Jėzus Kristus. Tik Jame viskas yra vertinama ir tik Jis suteikia vertę viskam šiame ir kitame pasaulyje. Be Jo, ką tu be turėtum, tebus beformis, bedvasis molis, neturintis jokios vertės.
Su broliška meilę ir rūpesčiu
Esavičius
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą