Dvasiniai lavonai

.

Turbūt mažai kam nėra žinomas protestantų ir kitų atskalūnų devizas „Tik per malonę“. Būtent todėl ant daugelio protestantų bažnyčių vietoj kryžiaus yra iškeltas gaidys. Jis simbolizuoja Begalinę Viešpaties malonę apaštalui Petrui, nors jis tris kartus išsigynė Kristaus.

„Tik per malonę“, tai iš esmės labai teisingas šūkis. Dar Šv. Augustinas neabejotinai įrodė šio principo teisingumą, bet neišmanėlių mokyme jis taikomas visiškai neteisingame kontekste. Malonė gali būti suteikta tik tam, kas gręžiasi nuo savo kvailystės. Nusidėjėlis turi atgailauti dėl savo nuodėmės. Prisiminkite žymų pasakojimą apie sūnų palaidūną. Tėvas visą savo meilę galėjo parodyti sūnui palaidūnui tik tada, kai jis grįžo namo. Iki tol kol jis svetur palaidai gyveno, tėvas neturėjo jokios galimybės suteikti jam savo malonę, net ir labai norėdamas.

Kristaus viešai išsigynęs Apaštalas Petras neliko savo atsižadėjime, bet atgailavo ir graudžiai verkė dėl tokio savo poelgio. Be atgailos ir grįžimo atgal pas Tėvą, nėra jokios galimybės gauti malonę.

Kai kurie protestantai pradeda suvokti visą savo nuodėmingo kelio siaubą. Dabar spaudai yra ruošiama nacių nužudyto liuteronų teologo D. Bonhoefferio knyga „Mokinystės kaina“, siūlau kelias ištraukas iš jos:

... “ Mes, liuteronai, lyg maitvanagiai susirinkome aplink pigios malonės lavoną ir gėrėme jo nuodų, nužudžiusių gyvenimą, kurį teikia sekimas Kristumi. Žinoma, nereikia pamiršti, kad tyros malonės doktrinai mes išreiškėme tikrai dievišką pagarbą, kuriai nerasi lygių visame krikščioniškame pasaulyje. Tiesą sakant, šią doktriną mes išaukštinome net iki paties Dievo pozicijos. Liuterio formulė buvo kartojama visur ir tuo pat metu jos tiesa buvo iškreipiama į saviapgaulę. ”…..

…. ”Mes išteisinome pasaulį ir pasmerkėme kaip eretikus tuos, kurie stengėsi sekti Kristumi. Tauta tapo krikščioniška ir liuteroniška - deja, tikros mokinystės kaina. Kaina, kuri buvo sumokėta, buvo per maža. Pigi malonė šventė savo pergalę. Tačiau ar mes suvokiame, jog ta pati pigi malonė atsigręžė prieš mus lyg bumerangas? Kaina, kurią šiandien turime sumokėti žlugusios organizuotosios Bažnyčios forma, tėra tik neišvengiama mūsų varytos politikos pasekmė, kai malonę padarėme prieinamą visiems, paleisdami ją per mažomis kainomis. Mes urmu išpardavėme žodį ir sakramentus, mes krikštijome, konfirmavome ir išteisinome visą tautą net neatsiklausę ir be jokių sąlygų. Humaniško sentimento vedini, mes atidavėme tai, kas šventa, pašaipūnams ir netikintiems. Mes liejome malonę nesibaigiančiais upeliais. Tačiau vargu, ar bent kartą nuskambėjo šaukimas sekti paskui Kristų siauru keliu. O kur tuo metu buvo tos tiesos, kurios ankstyvąją Bažnyčią paskatino įsteigti katechumenų instituciją, kuri savo ruožtu akylai sergėjo sieną, skyrusią Bažnyčią nuo pasaulio, ir užtikrino atitinkamą brangios malonės apsaugą? Kas nutiko su visais tais Liuterio perspėjimais, nukreiptais prieš tokį Evangelijos pamokslavimą, kuris leidžia žmonėms saugiai jaustis gyvenant bedievišką gyvenimą? Ar yra kada nors vykęs siaubingesnis ir pražūtingesnis pasaulio „sukrikščioninimas“ nei šis? Ką reiškia trys tūkstančiai saksų, kuriuos Karolis Didysis pasmerkė myriop, palyginus su milijonais dvasinių lavonų mūsų šalyje šiandien? Kur jau kur, bet pas mus tai tikrai įrodymų esama su kaupu, jog tėvų nuodėmės atsikartoja vaikuose net iki trečios ar ketvirtos kartos. Pigioji malonė pasirodė besanti labai negailestinga mūsų evangelinei Bažnyčiai. O ir mūsų pačių dvasiniam gyvenimui ši pigi malonė pridarė ne ką ne mažiau žalos. Užuot atvėrusi kelią pas Kristų, ji jį uždarė. Užuot šaukusi sekti paskui Kristų, ji užkietino mus per mūsų neklusnumą. O galbūt mes kažkada jau buvome girdėję maloningą pašaukimą sekti paskui Jį ir, paklusę Jo įsakymui, netgi žingtelėjome kelis žingsnius pirmyn mokinystės keliu, laikydamiesi paklusnumo disciplinos, tačiau netikėtai kaktomuša susidūrėme su pigios malonės žodžiu? Argi tai nebuvo šiurkštu ir negailestinga? Tas žodis tegalėjo padaryti vienintelį poveikį: jis užtvėrė kelią į pažangą, suviliojo mus pasilikti vidutiniame pasaulio lygmenyje ir užgesino mokinystės džiaugsmą, įrodinėdamas mums, kad mes ėjome savo pasirinktu keliu ir veltui eikvojome savo jėgas, tuščiai save disciplinavome - o juk visa tai pasirodė besą ne tik kad visai nenaudinga, bet dargi ir nepaprastai pavojinga. Pasirodo, kaip buvo mums kalbama, kad mūsų išgelbėjimas jau buvo atbaigtas per Dievo malonę. Rūkstantis dagtis buvo negailestingai užgesintas. Buvo nemalonu žmonėms kalbėti tokius dalykus, nes toks pigus pasiūlymas palieka juos visiškai sutrikusius ir gundo išsukti iš kelio, į kurį jie jau buvo Kristaus pašaukti. Ir kai jie įsitvėrė pigios malonės, jiems prieš akis amžiams buvo užkirstas kelias pažinti brangiąją malonę. Apgauti ir silpni žmonės, gavę pigiąją malonę, staiga pasijusdavo stiprūs - nors realybėje prarasdavo jėgą gyventi klusnų Kristaus mokinio gyvenimą. Žodis apie pigią malonę sužlugdė daugiau krikščionių nei bet kuris darbų įsakymas. ”…….

.... “Laimingi tie, kurie pasiekė galą kelio, kuriuo mes dar tik ruošiamės žengti; tie, kurie su nuostaba aptiko tą akivaizdžią tiesą, jog malonė yra brangi jau vien tik dėl to, kad ji yra Dievo malonė Jėzuje Kristuje. Laimingi visi tie paprasti Jėzaus Kristaus sekėjai, kuriuos ši malonė nugalėjo ir kurie gyriaus giesmes apie šią Kristaus neišsenkančią malonę gali giedoti nuolankia širdimi. Laimingi tie, kurie pažinę šią malonę gali gyventi pasaulyje, nebūdami iš jo; kurie sekdami Jėzumi Kristumi žino tikrai turį dangiškąją pilietybę ir žino, kad gali iš tiesų laisvai gyventi savo gyvenimą šiame pasaulyje. Laimingi tie, kurie žino, kad mokinystė paprasčiausiai reiškia gyvenimą, kylantį iš malonės, ir kad malonė paprasčiausiai reiškia mokinystę. Laimingi yra tie, kurie tapo krikščionimis tikrąja to žodžio prasme, nes jiems žodis apie malonę tapo gailestingumo versme. ”……


p. s. Biblija mus moko, kad mūsų tikėjimo vaisiai yra geri darbai, o be darbų tikėjimas miręs. Bet taip pat neapsigaukite mylimieji, jei jūs darysite teisumo darbus be tikėjimo Kristumi tai atneš jums tik nuostolį, o ne palaiminimą. Sugriuvęs CCCP yra geriausias tokių gerų darbų be tikėjimo Kristumi pavyzdys.

Ateikite pas Kristų tikėjime ir geri darbai natūraliai pradės puošti jūsų gyvenimą be jokių jūsų pastangų. Jei neturite tikėjimo Kristumi, visi išoriniai jūsų gerumo ženklai, pamaldumas, maloningumas, nusižeminimas, disciplina, evangelizacijos ir pan. bus tik prakeikimas ir našta, o ne palaiminimas ir laisvė.

Kristus kalbėjo: 'Su Dievo karalyste yra kaip su žmogumi, beriančiu dirvon sėklą. Ar jis miega ar keliasi, ar naktį ar dieną, sėkla dygsta ir auga, jam nežinant kaip. Juk žemė savaime duoda vaisių: pradžioje želmenį, paskui varpą, pagaliau pribrendusį grūdą varpoje. Derliui prinokus, žmogus tuojau ima pjautuvą, nes pjūtis atėjo'. Mk 4, 26-29

Patikėkite Kristumi ir nuo tada vienintelė jūsų gyvenimo pastanga bus kas dieną ieškoti Jo malonės ir gyventi su Emanueliu. Visi kiti dalykai užaugs ir suklestės jums net nežinant kaip. Ar jūs miegosite ar kelsitės, sėkla – Dievo Žodis savaime duos vaisių.


Nebūkite sunaikinti kaip Sodoma ir Gomorą, vien tik dėl to, kad nusekėte ne tokį mokymą. (Jud 1, 7).

Esavičius