Knibždėte knibžda nevidonai,
Jie yra savo aplinkoj.
Šiltam lipniam, šiukšlyno būvį,
Komfortas jiems yra galvoj.
Aplinkui smarvė ir purvynas,
Bet tai jiems džiaugsmas ir gausa.
Nuo ponų stalo trupiniai ir apipuvusios gerybės,
Yra jų egzistencijos prasmė ir paieškų vainikas.
Vabzdžių gyvenimas diktuoja savo subtilybes,
Instinktai jų gyvenimo vedlys.
Susiporuoti jiems yra tas pats su kuo ir kaip,
Todėl jie dauginasi ten kur išėdu daugiau.
Kodėl jie čia ir kam jie egzistuoja?
Nariuotakojams tai ne motais.
Vertybė jiems yra tamsybė,
Todėl kai tik šviesa apšviečia juos,
Jie tuojau pat keiksnodamiesi neria kur giliau,
Į savo purvinos esybės apsaugos urvus.
Uždegus šviesą parazitais užkrėstoj troboj,
Stebi kaip į plyšius jie suropoja.
Ir jau iš ten, manydami, kad saugūs,
Savo vabždžiuokliška kalba, jie pamatytą šviesą komentuoja.
Ir vertina jie šviesą būtent taip,
Kaip jų tamsi dūšia pakužda.
Esavičius
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą