.
"Kiek kartų ne mestum kubelius su raidėmis, nors ir milijoną, - eilėraštis nesigaus. O visata yra sudėtingesnė nei eilėraštis. Pamąstyk, nejaugi tiki, kad ji atsirado atsitiktinai?“
Ciceronas ...
Šiuo metu žmonija turi tik du požiūrius į visatos egzistenciją:
Pirmas (dominuojantis) – Evoliucionistinis. Jis teigia, kad Visata atsirado po „Didžiojo sprogimo“ atsitiktinai įvykusio prieš „milijonus ir milijardus“ metų.
Antras – Dievo Žodis, kuris mums pateikia apie 6000 metų terminą, nuo to laiko kai Visagalis Viešpats Dievas, savo Žodžiu sukūrė visą regimą ir neregimą pasaulį.
Kažkuris iš šių dviejų požiūrių yra melagingas, todėl siūlau pažvelgti į visuotinai žinomus faktus be evoliucionistų, nuo mažens mums skiepijamos jų interpretacijos:
Antras termodinamikos dėsnis skelbia entropiją – energijos (materijos) praradimą t.y. Viskas pasaulyje yra linkę į netvarką. Viskas susidėvi, dyla, griūna, ardosi. Niekas negerėja savaime. Jei kas nors paliekama likimo valiai, tai tiesiog subyra į sudedamąsias dalis. Toks visuotinis pasaulio medžiagos būvio mechanizmas, tiesiogiai prieštarauja evoliucijos teorijos skelbiamam savaiminiam pasaulio susitvarkymui (evoliucionavimui) iš paprasčiausio link sudėtingo.
2000 metais, žemėje gyveno apie šešis milijardus žmonių. Biblija moko, kad prieš 4400 metų buvo tvanas ir išsigelbėjo 8 žmonės, jei skaičiuoti matematiškai, tuomet viskas atitinka ir tikrai per tiek metų iš 8 žmonių galėjo pasidauginti šeši milijardai. Bet va štai jeigu žiūrėsime į evoliucijos teoriją kuri moko, kad žmonijai yra apie tris milijonus metų, tuomet kaip be skaičiuotum šiai dienai žmonių turėtų būtų apie 75 000 žmonių į vieną kvadratinį centimetrą.
Evoliucijos teorija aiškina, kad žvaigždynų ir žvaigždžių formavimasis yra labai ilgas procesas. Pav. Astrologijos vadovėliai moko, kad raudonos žvaigždės lėtai pavirsta į žvaigždes baltuosius nykštukus. Tam procesui reikia milijonų metų. Bet faktai kalba ką kitą. Egipto hieroglifai (2000 metų iki mūsų eros) byloją, kad Sirijus buvo raudonoji žvaigždė. Ciceronas 50-tais metais prieš mūsų erą sakė, kad Sirijus raudona žvaigždė. Seneka aprašė, kad Sirijus raudonesnis nei Marsas. Ptolėmėjus užrašė Sirijų kaip vieną iš 6 raudonųjų žvaigždžių. Visi senovės astronomai pažymėjo, kad žvaigždė Sirijus buvo raudona žvaigždė. Šiai dienai Sirijus yra baltasis nykštukas. Nepraėjo nei 2000 metų, kai Sirijus pavirto į baltąjį nykštuką. Tam neprireikė milijonų metų.
Aplink Saturną yra žiedai, bet jie yra ne stabilūs ir pastoviai labai greitai tolsta nuo Saturno. Saturnas praranda savo žiedus. Jeigu visatai yra milijardai metų, kodėl aplink Saturną vis dar yra žiedai? Jie jau seniausiai turėjo visi išsisklaidyti.
Aplink mūsų žemę sukasi mėnulis. Yra visuotinai žinomas faktas, kad mėnulis po truputį tolsta nuo žemės. Tai reiškia, kad ankščiau mėnulis buvo arčiau žemės. Dėl savo traukos jėgos, Mėnulis žemėje sukelia potvynius ir atoslūgius. Jeigu žemei yra milijardai metų, tuomet ankščiau Mėnulio sukelti potvyniai turėjo padengti žemė du kartus į dieną.
Visuotinai yra žinomas faktas, kad kosmosas yra pilnas dulkių. Būtent todėl kosminių laivų iliuminatoriai būna labai subraižyti. Prieš amerikiečiams nusileidžiant mėnulyje, mokslininkai pabandė apskaičiuoti koks gi ten yra dulkių sluoksnis, kadangi mėnulio ne saugo atmosfera. Buvo apskaičiuota, kad apytiksliai kas 10 000 metų nusėda apie 2 centimetrus kosminių dulkių. Padauginus iš milijardų metų, jie nusprendė, kad ten yra kelių kilometrų storio dulkių sluoksnis, todėl bus labai sudėtinga nusileisti kosminiam aparatui. Būtent baiminantis dėl dulkių, JAV kominiams laivams, kurie turėjo nusileisti mėnulyje, buvo suprojektuotos milžiniškos pagalvės ant nusileidimo kojų. Netgi kosminio laivo nusileidimo laipteliai buvo suprojektuoti 30 cm. trumpesni, nes buvo manoma, kad dulkių sluoksnis bus labai didelis. Bet kai pirmas laivas nusileido, visi pamatė, kad ten yra tik apie viena centimetrą dulkių. Kur kitos dulkės? Vienas centimetras dulkių Mėnulyje labai aiškiai patvirtina, kad mėnuliui nėra milijardų metų, daugų daugiausia jam apie 10 000 metų.
Kosmose pastoviai skraido kometos. Ir skrisdamos kometos pastoviai netenka savo medžiagos. Paskui jas nusidriekia ilga uodega. Bet visada netekti medžiagos neįmanoma, turi gi būti pabaiga. Buvo apskaičiuota, kad kometų gyvybingumo laikas (kol praras visą medžiagą) yra mažesnis nei 10 000 metų. Bet tada kyla klausimas, jeigu visatai milijardai metų, kodėl iki šiol skraido kometos?
Žemė sukasi aplink savo ašį. Šio sukimosi greitis pagal ekvatorių yra 625 km per valandą. Kas dieną šis greitis mažėja viena tūkstantąją sekundės. Kas dieną, dienos ilgis padidėja viena tūkstantąją sekundės, nes būtent tiek sumažėja žemės sukimosi greitis. Tai reiškia, kad ankščiau žemė sukosi greičiau. Kelis milijonus metų žemė suktųsi labai greitai ir dienos būtų labai trumpos. Būtų baisi išcentrinė jėga, vėjai būtų 8000 km. per valandą. Ir jums ne atrodo keistai teiginiai, kad dinozaurai gyveno 200 milijonų metų atgal? Tuo metu būtų toks žemės sukimosi greitis, kad dinozaurai būtų tiesiog ištaškyti po visą visatą.
Sacharos dykumoje vėjai dažniausiai pučia į vieną pusę. Būtent dėl to, dykumos pakraščiuose yra išdžiovinama vis didesni plotai ir dėl to Sacharos dykuma pastoviai auga. Sacharos dydis yra iš šiaurės į pietūs yra 2080 km. Kas metai Sachara padidėja 6,5 km. apskaičiavus didėjimo tempus neseniai buvo paskelbta, kad Sacharos dykumai yra tik apie 4 tūkstančius metų. Tai didžiausia žemėje dykuma. Bet jeigu žemei yra milijardai metų, tai kodėl nėra didesnės dykumos? Juk jos visos auga. Kodėl pačiai didžiausiai pasaulio dykumai yra tik apie 4 tūkstančius metų? Tai patvirtina Biblijos mokymą, kad prieš 4 tūkstančius metų įvyko didysis tvanas, nes po vandeniu jokių dykumų ne būna. O tvanui nuslūgus ir susistabilizavus žemės kontinentams dykumos pradėjo augti.
Moksliniuose žurnaluose ir mūsų vaikų vadovėliuose, kaip didelio mūsų žemės amžiaus įrodymas yra pateikiami išgręžto ledo pavyzdžiai. Šis ledas gręžiamas Grenlandijoje arba Antarktidoje ir išimtuose pavyzdžiuose yra matomi taip vadinami metų žiedai. T.y. Baltas ledo žiedas, po jo eina permatomo ledo žiedas ir jie taip sluoksniuojasi. Mokslininkai aiškina, kad tai yra metų žiedai, nes vasara ledas tirpsta ir vėliau užšąla, todėl jis yra permatomas, o žiema eina sniegas, todėl jis susipresuoja ir būna baltas. Didžiausias pasaulyje gręžinys yra 3300 metrų gylio ir ant ištraukto ledo pavyzdžių yra paskaičiuota virš šimto tūkstančių taip vadinamų metų žiedų. Tai neva turėtų įrodyti, kad žemei yra daugiau nei 6000 metų. Bet kažkodėl nėra viešinamas vienas įdomus atsitikimas. Antrojo pasaulinio karo metu keliolika sąjungininkų lėktuvų nusileido Grenlandijoje. Jiems baigėsi degalai. Tuos lėktuvus pamiršo, bet štai 1990 metais, vienas entuziastas nutarė tuos lėktuvus išsigabenti iš Grenlandijos. Koks gi buvo jo nustebimas, lėktuvai buvo palaidoti po 75 metrų ledo sluoksniu. Buvo nutarta padaryti didelius gręžinius ir tuos lėktuvus iš ten ištraukti dalimis. Darant gręžinius, buvo pastebėta, kad taip vadinamų „metų žiedų, buvo tūkstančiai. Nors lėktuvai atsidūrė po ledu tik 48 metus atgal. Tada buvo nustatyta, kad šie taip vadinami „metų žiedai“ neturi jokio ryšio su metai, tai tiesiog atšilimo atšalimo žiedai, kurių gali susidaryti po kelis per dieną pasikeitus orams. Nors ledo žiedų teorija buvo paneigta, bet iki šiol mūsų vadovėliuose ji yra pristatoma, kaip įrodanti žemės amžių.
Seniausias žinomas medis pasaulyje yra pietų Kalifornijoje, nustatyta, kad šiam medžiui yra 4300 metų. Būtent prieš tiek laiko pagal Bibliją buvo tvanas. Natūralu, kad kitų senesniu augalų neliko, nes viskas buvo tvano sunaikinta.
Pats didžiausias koralų rifas yra Australijoje. Didysis rifų barjeras. Ekologai tyrinėję rifą dvidešimt metų, nustatė jo augimo tempus ir apskaičiavo, kad šiam rifui apie 4400 metų. Jei žemei milijardai metų, kodėl nėra didesnio rifo? Tai vėlgi patvirtina tvano teoriją, nes tvanas sujudino visus žemės vandenis ir visi rifai persimaišė ir buvo sunaikinti. Todėl augti iš naujo jis galėjo tik po tvano t.y. 4400 metų atgal.
Turbūt visi pamena, zoologijos vadovėliuose paveiksliukus kuriuose pavaizduoti embrionų vystimosi etapai. Teigiama, kad embrionas vystydamasis pereina visus evoliucijos stadijas, nuo primityvios formos. Ši teorija jau seniai atmesta mokslininkų, kadangi buvo nustatyta, kad visi duomenys buvo sufalsifikuoti ir tai padaręs teorijos kūrėjas vokietis Ernestas Gekelis 1863 metais viešai prisipažino. Vienintelis dalykas kurį jis pasakė sau pateisinti buvo „na juk visi taip daro“. Nors jau daugiau nei šimtą metų yra įrodyta, kad Ernesto Gekelio tyrimai yra klastotė, bet vis vien iki šiol tie paveiksliukai su paaiškinimais yra kemšami mūsų vaikams kaip neabejotina tiesa.
p.s. Hitleris yra pasakęs, kad „jeigu sakyti melą ilgai, garsiai ir labai dažnai, žmonės pradės juo tikėti. Žmonės labiau linkę tikėti dideliu melu, nei mažu“. Vaikams nuo vaikystės yra kalamas evoliucijos teorijos teisingumas. Todėl užaugę vaikai, net nesusimąstydami pradeda kalbėti „na juk visi žino, kad žemei milijonai ir milijardų metų“.
Esavičius
straipsnis parengtas pagal Dr. Kent'o Hovind'o seminarų ciklą.
2010 m. sausio 31 d., sekmadienis
2010 m. sausio 30 d., šeštadienis
Krikščionis mizantropas
Apaštalas Petras išdėstė tikro Kristaus mokinio kelią tikėjime:
„Todėl, parodydami visą stropumą, praturtinkite savo tikėjimą dorybe, dorybę - pažinimu, pažinimą - susivaldymu, susivaldymą - ištverme, ištvermę - maldingumu, maldingumą - brolybe, brolybę - meile. Jei šie dalykai jumyse gyvuoja ir tarpsta, jie neduoda jums apsileisti ir likti bevaisiams mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus pažinime.“ (2 Pt 1,5-8)
Apibendrinant tikėjimo kelio pakopas: 1. Stropumas, 2. dorybė, 3. pažinimas, 4. susivaldymas, 5. ištvermė, 6. maldingumas, 7. brolybė, 8. meilė.
Daugelis „savojo kelio išpažinėjų“ (eretikų) neturint ištvermės, bando mokyti maldingumo ir įdieginėja dorybę. Neturint stropumo, iškarto visiems rodo savo meilę, realiai jos neturėdami ir net nesuprasdami kas tai.
Biblija moko, kad Jis amžių amžiams viską įtvirtino, nustatė nekintamą tvarką. (Ps 148,6)
Visi bandymai daryti ne taip kaip Dievo nustatyta, veda į sumaištį, o sumaištyje nėra Dievo valios, nes Jis yra ramybės Dievas.
Daugelis aklų mokytojų nesuprasdami nei ką sako nei ką tvirtina, nuveda klaidžiakeliais tik įtikėjusius Kristumi žmones ir padaro juos tuščiais veidmainiais. Jei tikėjime nežengiama griežtai nustatytomis pakopomis, tikėjimas iškrypsta.
Kol nėra stropumo ieškant Kristaus, negali būti dorybės. Be dorybės, net ir didžiausias pažinimas yra netikras (klaidingas). Su klaidingu pažinimu, susivaldymas tampa apsimestinis. Be tikro susivaldymo, ištvermė tėra išorinė. Be ištvermės ir viso to kas eina prieš ištvermę, nėra ir negali būti jokio bendravimo su Dievu (maldingumo). Be maldingumo, nėra tikros brolybės (neužtenka vien tik vadintis broliais). Ir pagaliau, pakopa po pakopos neperėjus viską kas išvardinta, nėra tikros Dievo meilės – agapės. Visi tie meilės žodžiai, kuriais mėtosi daugelis netikrų krikščionių, tėra tuščias garsas nevertas nė sudilusio skatiko.
Jei Jėzumi Kristumi nutarusio sekti žmogaus tikėjimo kelyje nėra šių, apaštalo Petro išvardintų, aštuonių pakopų, arba jos yra sumaišytos, tuomet visas jo tikėjimas tėra veidmainystė.
Būtent dėl tokių netikrų krikščionių apaštalas Paulius sakė: Juk parašyta: 'Dėl jūsų piktžodžiauja Dievo vardui pagonys'. (Rom 2,24)
p.s. Aš asmeniškai dar kol kas esu tik šeštoje pakopoje ir tikrai dar neturiu savyje brolybės ir tikros Dievo meilės – agapės. Bet aš nei kiek dėl to nepergyvenu. Žinau, kad mano Mokytojas, Jėzus Kristus, nuosekliai ir aiškiai veda ir moko mane būtent per šias pakopas. Todėl aš nei kiek neįsižeidžiu, kai netikri krikščionys, vaidindami doruolius, teisuolius ir didelius meilės nešiotojus, mane pradeda apkalbėti vadindami mizantropu. Jie teisūs. Aš tikrai dar kol kas neturiu savyje Dievo Meilės – agapės. Bet aš jau visai netoli Jos. Aš einu link jos būtent pakopa po pakopos, ir ne veidmainiauju vaidindamas meilę jos visiškai neturėdamas.
Esavičius
„Todėl, parodydami visą stropumą, praturtinkite savo tikėjimą dorybe, dorybę - pažinimu, pažinimą - susivaldymu, susivaldymą - ištverme, ištvermę - maldingumu, maldingumą - brolybe, brolybę - meile. Jei šie dalykai jumyse gyvuoja ir tarpsta, jie neduoda jums apsileisti ir likti bevaisiams mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus pažinime.“ (2 Pt 1,5-8)
Apibendrinant tikėjimo kelio pakopas: 1. Stropumas, 2. dorybė, 3. pažinimas, 4. susivaldymas, 5. ištvermė, 6. maldingumas, 7. brolybė, 8. meilė.
Daugelis „savojo kelio išpažinėjų“ (eretikų) neturint ištvermės, bando mokyti maldingumo ir įdieginėja dorybę. Neturint stropumo, iškarto visiems rodo savo meilę, realiai jos neturėdami ir net nesuprasdami kas tai.
Biblija moko, kad Jis amžių amžiams viską įtvirtino, nustatė nekintamą tvarką. (Ps 148,6)
Visi bandymai daryti ne taip kaip Dievo nustatyta, veda į sumaištį, o sumaištyje nėra Dievo valios, nes Jis yra ramybės Dievas.
Daugelis aklų mokytojų nesuprasdami nei ką sako nei ką tvirtina, nuveda klaidžiakeliais tik įtikėjusius Kristumi žmones ir padaro juos tuščiais veidmainiais. Jei tikėjime nežengiama griežtai nustatytomis pakopomis, tikėjimas iškrypsta.
Kol nėra stropumo ieškant Kristaus, negali būti dorybės. Be dorybės, net ir didžiausias pažinimas yra netikras (klaidingas). Su klaidingu pažinimu, susivaldymas tampa apsimestinis. Be tikro susivaldymo, ištvermė tėra išorinė. Be ištvermės ir viso to kas eina prieš ištvermę, nėra ir negali būti jokio bendravimo su Dievu (maldingumo). Be maldingumo, nėra tikros brolybės (neužtenka vien tik vadintis broliais). Ir pagaliau, pakopa po pakopos neperėjus viską kas išvardinta, nėra tikros Dievo meilės – agapės. Visi tie meilės žodžiai, kuriais mėtosi daugelis netikrų krikščionių, tėra tuščias garsas nevertas nė sudilusio skatiko.
Jei Jėzumi Kristumi nutarusio sekti žmogaus tikėjimo kelyje nėra šių, apaštalo Petro išvardintų, aštuonių pakopų, arba jos yra sumaišytos, tuomet visas jo tikėjimas tėra veidmainystė.
Būtent dėl tokių netikrų krikščionių apaštalas Paulius sakė: Juk parašyta: 'Dėl jūsų piktžodžiauja Dievo vardui pagonys'. (Rom 2,24)
p.s. Aš asmeniškai dar kol kas esu tik šeštoje pakopoje ir tikrai dar neturiu savyje brolybės ir tikros Dievo meilės – agapės. Bet aš nei kiek dėl to nepergyvenu. Žinau, kad mano Mokytojas, Jėzus Kristus, nuosekliai ir aiškiai veda ir moko mane būtent per šias pakopas. Todėl aš nei kiek neįsižeidžiu, kai netikri krikščionys, vaidindami doruolius, teisuolius ir didelius meilės nešiotojus, mane pradeda apkalbėti vadindami mizantropu. Jie teisūs. Aš tikrai dar kol kas neturiu savyje Dievo Meilės – agapės. Bet aš jau visai netoli Jos. Aš einu link jos būtent pakopa po pakopos, ir ne veidmainiauju vaidindamas meilę jos visiškai neturėdamas.
Esavičius
2010 m. sausio 29 d., penktadienis
Turtas
Karta su šeima atvažiavom į kaimą pas gimines. Užgriuvom juos neperspėję, norėdami padaryti staigmeną. Giminaičiai labai apsidžiaugė, nes ilgai mūsų nematė ir nedelsiant pradėjo ruošti stalą. Iš rūsio buvo atnešta šernienos, kurią tuojau pat užraugė šašlykams, taip pat namuose pagamintos briedienos dešros, papjaustyti rūkyti lašiniai, ištraukta naminė duona, naminė gira ir naminė degtinė, medus, atneštos naminės obuolių sutys, pastatyta šildyti baravykų sriuba.
Mums prisėdus už stalo, šeimininkai labai pergyveno ir atsiprašinėjo, kad kadangi mes neperspėjome, jie neturi nieko gero, kuo galėtų mus pavaišinti, todėl turėsime tenkintis tik tuo kas yra !
Pradžioje aš pamaniau, kad šeimininkai tik juokauja sakydami, kad jiems nepatogu, bet iš tolesnio pokalbio supratau, kad jie rimtai. Tada aš tiesiog ėmiau ir paskaičiavau jiems, kiek mums, miestiečiams, kainuotu tokios vaišės Vilniuje. Vien baravykų sriuba kavinėje kainuoja apie 10 litų lėkštutė, jau nekalbant apie briedienos dešrą, šernienos šašlyką, naminę duoną, naminę degtinė ir visas kitas natūralias ir kokybiškas gerybes.
Buvo keista matyti, kad žmonės tik tada pradėjo suprasti kokias vertybes jie pateikė ant stalo. Jie suprato, kad tai, ką jie suvokia tik kaip nevertingą pilką kasdienybę, yra labai vertingi dalykai.
Emanuelis Kantas sakė:
„Žmogaus protas tai toks įstabus daiktas, kuris rojų sugeba paversti pragaru, o pragarą rojumi.“
Karta Europarlamente, Strasbūre, skaičiau pranešimą. Ten susipažinau su vienu estu, žmogaus teisių gynėju. Po oficialios dalies, sėdėdami viešbučio restorane išsikalbėjome. Kadangi pokalbis buvo labai įdomus ir uždegantis, nutarėme po Strasbūro susitikti dar kartą. Estas lyg tarp kitko mestelėjo, kad atvažiuočiau pas jį į Taliną nes Vilnius jam labai nepatiko, toks pilkas ir kaimietiškas miestelis. Na po tokios frazės aš aišku atsisakiau važiuoti į jo žuvimi smirdintį uostamiestį ir po ilgos diskusijos, estas argumentuotai buvo „nukirstas“ dėl Vilniaus ir jo vertės (buvusios ir esamos).
Jau grįžus iš Strasbūro, po kelių savaičių skambina man tas estas ir sako, kad po pokalbio su manimi nutarė dar kartą atvažiuoti į Vilnių ir paprašė jam padėti. Jis norėjo, kad aš parodyčiau Vilnių būtent taip, kaip aš jam pasakojau.
Po trijų dienų, estas išvažiavo iš Vilniaus apakęs. Man atmintyje įsirėžė jo frazė:
"Bet kaip tokį nuostabų miestą galima parodyti taip bjauriai, kad net nesimatė jo akivaizdžių pranašumų".
Čia jis kalbėjo apie tuos žmones, su kuriais jam teko nelaimė bendrauti pirmą kartą atvykus į Vilnių. Kai kurie žmones, net nesuvokia kokiame mieste jie gyvena, todėl ir pristatyti jį tinkamai nesugeba. Jau vien tai, kad į Vinių sugūžėję atkutę kolūkiečiai, gyvenimui mieliau renkasi beverčius laukus ir arimus (kaip tad Tarandę), o gražiausios ir dominuojančios Vilniaus kalvos – Naujininkai, Liepkalnis, Rasos yra laikomi „neprestižiniais“ rajonais, parodo jų savivoką. Tikri Vilniečiai tarpusavyje juokauja, kad už Neries jau nebe Vilnius, ten „2 K“ darbininkijos rajonas. („2 K“ reiškia Kauniečiai ir Kaimiečiai).
Neseniai Sky News pranešė naujieną, kad viena Anglijos šeima, savo name lietsargių stovui naudojo seną vazą. Jie net nežinojo, kad ta vaza yra Kinų Cin imperatorių dinastijos laikų. Ir tik kai viena kartą pas juos namuose apsilankė antikvaras ir netyčia pamatė tą vazą, senukai sužinojo, kad ji kainuoja apie vieną milijoną svarų sterlingų.
Tas pats su bet kuo šiame pasaulyje. Viskas priklauso ne nuo materijos, bet nuo to, kaip šią materiją vertiną aplinkiniai. Vertė priklauso žodžiui (dvasinei būsenai) o ne materijai.
Dar vienas pavyzdys, kaip turtas priklauso nuo žodžio. Neseniai Barakas Obama neatsargiai pasisakė apie didžiausių JAV bankų pozicijas ir kad jas reikia keisti. Iškarto po to jų vertė nukrito milijardais dolerių.
Ar suvokiate ryšį? Žodis – turtas. Tai neišskiriama.
T.y. vertė – turtas yra ne materiali sąvoka. Todėl ieškoti turto materialiuose dalykuose gali tik akli stabmeldžiai, nesuvokiantys kur slypi tikroji vertė. Stabmeldžiai per savo kvailumą yra pastovioje gyvenimiškoje erzelynėje. Ieškodami turto materialiuose dalykuose, jie save pastato į darbinio gyvulio poziciją. Jie dirba daug ir pastoviai užsiėmę, bet realybėje jų darbo vaisiais naudojasi kiti.
Biblijoje psalmėse pasakyta: Veltui keliatės prieš aušrą ir vargstate ligi vėlyvos nakties. Jūs valgote vargo duoną. O savo mylimajam Viešpats duoda miegą. (Ps 127,2)
Atsisakydami Kristaus malonės, jūs veltui dirbate. Nes žmogui, kuris Jam patinka, Jis suteikia išmintį, pažinimą ir džiaugsmą, bet nusidėjėliui duoda sunkią užduotį rinkti ir kaupti, kad galėtų atiduoti tam, kuris patinka Dievui.
Jėzus moko savo mokinius:
Ir neklausinėkite, ką valgysite ar gersite, ir nesirūpinkite! Visų tų dalykų ieško šio pasaulio pagonys. O jūsų Tėvas žino, kad viso to jums reikia. Verčiau ieškokite Jo karalystės, o visa tai bus jums pridėta. Nebijok, mažoji kaimene: jūsų Tėvas panorėjo duoti jums karalystę!' (Lk 12,29-32).
Tai yra labai įpareigojantis Dievo pažadas, kuris nei karto per du tūkstantmečius ne buvo sulaužytas. Kristus yra Geras Ganytojas ir Jis rūpinasi savo žmonėmis.
Svarbu prisiminti, kad Jis ne tik Geras, bet Jis yra Visagalis. Jam priklauso viskas, todėl kam nori tam Jis ir duoda ir ne už nuopelnus, kad niekas nesigirtų, bet kaip Karališką malonę tiems kas Jį seka.
p.s. Ieškok Dievo karalystės ir Jo teisumo, o visa kitą tau bus pridėta. Nes tikras turtas yra Žodis. Dievo Žodis, Jėzus Kristus. Tik Jame viskas yra vertinama ir tik Jis suteikia vertę viskam šiame ir kitame pasaulyje. Be Jo, ką tu be turėtum, tebus beformis, bedvasis molis, neturintis jokios vertės.
Su broliška meilę ir rūpesčiu
Esavičius
Mums prisėdus už stalo, šeimininkai labai pergyveno ir atsiprašinėjo, kad kadangi mes neperspėjome, jie neturi nieko gero, kuo galėtų mus pavaišinti, todėl turėsime tenkintis tik tuo kas yra !
Pradžioje aš pamaniau, kad šeimininkai tik juokauja sakydami, kad jiems nepatogu, bet iš tolesnio pokalbio supratau, kad jie rimtai. Tada aš tiesiog ėmiau ir paskaičiavau jiems, kiek mums, miestiečiams, kainuotu tokios vaišės Vilniuje. Vien baravykų sriuba kavinėje kainuoja apie 10 litų lėkštutė, jau nekalbant apie briedienos dešrą, šernienos šašlyką, naminę duoną, naminę degtinė ir visas kitas natūralias ir kokybiškas gerybes.
Buvo keista matyti, kad žmonės tik tada pradėjo suprasti kokias vertybes jie pateikė ant stalo. Jie suprato, kad tai, ką jie suvokia tik kaip nevertingą pilką kasdienybę, yra labai vertingi dalykai.
Emanuelis Kantas sakė:
„Žmogaus protas tai toks įstabus daiktas, kuris rojų sugeba paversti pragaru, o pragarą rojumi.“
Karta Europarlamente, Strasbūre, skaičiau pranešimą. Ten susipažinau su vienu estu, žmogaus teisių gynėju. Po oficialios dalies, sėdėdami viešbučio restorane išsikalbėjome. Kadangi pokalbis buvo labai įdomus ir uždegantis, nutarėme po Strasbūro susitikti dar kartą. Estas lyg tarp kitko mestelėjo, kad atvažiuočiau pas jį į Taliną nes Vilnius jam labai nepatiko, toks pilkas ir kaimietiškas miestelis. Na po tokios frazės aš aišku atsisakiau važiuoti į jo žuvimi smirdintį uostamiestį ir po ilgos diskusijos, estas argumentuotai buvo „nukirstas“ dėl Vilniaus ir jo vertės (buvusios ir esamos).
Jau grįžus iš Strasbūro, po kelių savaičių skambina man tas estas ir sako, kad po pokalbio su manimi nutarė dar kartą atvažiuoti į Vilnių ir paprašė jam padėti. Jis norėjo, kad aš parodyčiau Vilnių būtent taip, kaip aš jam pasakojau.
Po trijų dienų, estas išvažiavo iš Vilniaus apakęs. Man atmintyje įsirėžė jo frazė:
"Bet kaip tokį nuostabų miestą galima parodyti taip bjauriai, kad net nesimatė jo akivaizdžių pranašumų".
Čia jis kalbėjo apie tuos žmones, su kuriais jam teko nelaimė bendrauti pirmą kartą atvykus į Vilnių. Kai kurie žmones, net nesuvokia kokiame mieste jie gyvena, todėl ir pristatyti jį tinkamai nesugeba. Jau vien tai, kad į Vinių sugūžėję atkutę kolūkiečiai, gyvenimui mieliau renkasi beverčius laukus ir arimus (kaip tad Tarandę), o gražiausios ir dominuojančios Vilniaus kalvos – Naujininkai, Liepkalnis, Rasos yra laikomi „neprestižiniais“ rajonais, parodo jų savivoką. Tikri Vilniečiai tarpusavyje juokauja, kad už Neries jau nebe Vilnius, ten „2 K“ darbininkijos rajonas. („2 K“ reiškia Kauniečiai ir Kaimiečiai).
Neseniai Sky News pranešė naujieną, kad viena Anglijos šeima, savo name lietsargių stovui naudojo seną vazą. Jie net nežinojo, kad ta vaza yra Kinų Cin imperatorių dinastijos laikų. Ir tik kai viena kartą pas juos namuose apsilankė antikvaras ir netyčia pamatė tą vazą, senukai sužinojo, kad ji kainuoja apie vieną milijoną svarų sterlingų.
Tas pats su bet kuo šiame pasaulyje. Viskas priklauso ne nuo materijos, bet nuo to, kaip šią materiją vertiną aplinkiniai. Vertė priklauso žodžiui (dvasinei būsenai) o ne materijai.
Dar vienas pavyzdys, kaip turtas priklauso nuo žodžio. Neseniai Barakas Obama neatsargiai pasisakė apie didžiausių JAV bankų pozicijas ir kad jas reikia keisti. Iškarto po to jų vertė nukrito milijardais dolerių.
Ar suvokiate ryšį? Žodis – turtas. Tai neišskiriama.
T.y. vertė – turtas yra ne materiali sąvoka. Todėl ieškoti turto materialiuose dalykuose gali tik akli stabmeldžiai, nesuvokiantys kur slypi tikroji vertė. Stabmeldžiai per savo kvailumą yra pastovioje gyvenimiškoje erzelynėje. Ieškodami turto materialiuose dalykuose, jie save pastato į darbinio gyvulio poziciją. Jie dirba daug ir pastoviai užsiėmę, bet realybėje jų darbo vaisiais naudojasi kiti.
Biblijoje psalmėse pasakyta: Veltui keliatės prieš aušrą ir vargstate ligi vėlyvos nakties. Jūs valgote vargo duoną. O savo mylimajam Viešpats duoda miegą. (Ps 127,2)
Atsisakydami Kristaus malonės, jūs veltui dirbate. Nes žmogui, kuris Jam patinka, Jis suteikia išmintį, pažinimą ir džiaugsmą, bet nusidėjėliui duoda sunkią užduotį rinkti ir kaupti, kad galėtų atiduoti tam, kuris patinka Dievui.
Jėzus moko savo mokinius:
Ir neklausinėkite, ką valgysite ar gersite, ir nesirūpinkite! Visų tų dalykų ieško šio pasaulio pagonys. O jūsų Tėvas žino, kad viso to jums reikia. Verčiau ieškokite Jo karalystės, o visa tai bus jums pridėta. Nebijok, mažoji kaimene: jūsų Tėvas panorėjo duoti jums karalystę!' (Lk 12,29-32).
Tai yra labai įpareigojantis Dievo pažadas, kuris nei karto per du tūkstantmečius ne buvo sulaužytas. Kristus yra Geras Ganytojas ir Jis rūpinasi savo žmonėmis.
Svarbu prisiminti, kad Jis ne tik Geras, bet Jis yra Visagalis. Jam priklauso viskas, todėl kam nori tam Jis ir duoda ir ne už nuopelnus, kad niekas nesigirtų, bet kaip Karališką malonę tiems kas Jį seka.
p.s. Ieškok Dievo karalystės ir Jo teisumo, o visa kitą tau bus pridėta. Nes tikras turtas yra Žodis. Dievo Žodis, Jėzus Kristus. Tik Jame viskas yra vertinama ir tik Jis suteikia vertę viskam šiame ir kitame pasaulyje. Be Jo, ką tu be turėtum, tebus beformis, bedvasis molis, neturintis jokios vertės.
Su broliška meilę ir rūpesčiu
Esavičius
2010 m. sausio 28 d., ketvirtadienis
Biblija
Žinodamas, kad kai kurie berazūmiai drįsta viešai niekinti Bibliją, prieš pradedant apie Ją kalbėti, norėčiau kreiptis į kelis žinomus autoritetus. Ką jie kalbėjo apie Šv. Raštą. Gal jų mintys sulaikys kurį nors nuo to, kad save prakeikti piktžodžiaujant Tam, Ko nesupranti:
Poetas Lordas Džordžas Gordonas Noelis Baironas:
„Šioje Švenčiausioje Knygoje – visų paslapčių paslaptis.
O, kokie laimingi tarp mirtingųjų yra tie, kuriems Dievas suteikė malonę klausytis, skaityti, su malda tarti ir pagarbiai suvokti šios Knygos Žodžius! Laimingi yra tie, kas valioja atidaryti Biblijos duris ir ryžtingai žengia Jos keliais. Bet geriau niekada negimti tiems žmonėms, kurie skaito Bibliją tiktai tam, kad abejoti ir niekinti Ją.“
JAV prezidentas Abraomas Linkolnas:
„Aš esu įsitikinęs, kad Biblija yra geriausia dovana, kokią Dievas kada nors yra davęs žmogui. Viskas kas geriausia nuo pasaulio Gelbėtojo, mums yra perduodama per šią knygą. Be jos, mes negalėtume atskirti melą nuo tiesos.“
Rašytojas Čarlzas Dikensas:
„Naujasis testamentas, didingiausia Knyga pasaulyje, dabar ir ateityje.“
Žymus JAV valstybės veikėjas Danielius Vebsteris:
„Jeigu yra kas nors, ką pagarbiai vertinu, tai savo tėvus, kurie nuo jaunystės įskiepijo man meilę Šventajam Raštui. Jeigu mes laikysimės tų principų kurių mus moko Biblija, mūsų valstybės laukia nesibaigianti gerovė. Bet jeigu mes ir mūsų palikuonys paniekinsime šios Knygos autoritetą ir pamokymus, tuomet galima drąsiai teigti, jog mus ištiks staigi katastrofa kuri pavers mūsų šlovę į gilią gėdą.“
Blezas Paskalis Prancūzų matematikas:
„Yra tik trys žmonių rūšys. Vieni pažino Dievą ir Jam tarnauja, tai protingi ir laimingi žmonės. Kiti, ne rado ir neieško Jo, tai nelaimingieji bepročiai. Ir treti, tai tie kurie dar nepažino Dievo, bet Jo ieško, tai protingi žmonės, bet dar ne laimingi.“
„Pasaulietinį mokslą reikia suprasti, kad jį pamilti, o štai Dievo mokslą reikia pradžioje pamilti, kad jį suprasti.“
Filosofas Emanuelis Kantas:
„Biblijos, kaip knygos, buvimas pasaulyje yra didžiausia kada nors turėta nauda visai žmonijai. Bet kokie bandymai sumenkinti Bibliją, yra nusikaltimas prieš žmoniją.“
„Savo turiniu Biblija pati liudija apie savo Dievišką kilmę. Ji atveria mums išgelbėjimo plano didybėje visą mūsų nuodėmingumo siaubą, visą mūsų nuopuolio gylį... Biblija pats brangiausias lobis, be kurio aš bučiau apgailėtinoje padėtyje. Visos mano perskaitytos knygos, nedavė man tos paguodos, kokią davė Dievo Žodis Biblijoje: Nors eičiau per mirties šešėlio slėnį, nebijosiu pikto, nes Tu su manimi. ... (Ps 23,4)“
Jungui Štilingui Kantas rašė: „Ieškodami ramybės Evangelijoje, jūs teisingai elgiatės, nes tai yra neišsemiamas tiesos šaltinis, kurio protas niekada ne ras kitoje vietoje.“
Fiodoras Michailovičius Dostojevskis:
„Viešpatie! Kas tai per knyga Šventasis Raštas, kas per stebuklas ir kokia jėga jos duodama žmogui ! Prapultis žmonėms be Dievo Žodžio, nes siela tiesiog trokšta Jo ir nuostabaus susivokimo.“
Rašytojas Nokolajus Gogolis:
„Aukščiau to neįmanoma sugalvoti, nei tai kas yra Evangelijoje. Kiek kartų per savo istoriją žmonija nuo Jos atkrisdavo ir tiek pat kartų pas Ją grįždavo.“
„Ne būkite mirusiomis sielomis, bet gyvomis. Yra tik vienos durys į gyvenimą ir tos durys – Jėzus Kristus !!!“
JAV prezidentas Franklinas Delano Ruzveltas:
„Biblijos mokymas taip persipina su mūsų pilietiniu ir visuomeniniu gyvenimu, kad neįmanoma sau įsivaizduoti žmonių gyvenimo, jeigu šis mokymas bus prarastas. Praradus Bibliją, mes prarasime bet kokį pagrindą.“
Johanas Volfgangas Giotė:
„Tegu vystosi mokslinė kultūra, tegu plečiasi natūralieji mokslai ir į gylį ir į plotį, tegul žmogaus protas vystosi kiek tik nori, bet Evangelijose spindinčio kultūrinio ir moralinio krikščionybės lygio, jie niekada neviršys.“
Rašytojas Levas Tolstojus:
„Trisdešimt savo gyvenimo metų aš buvau nihilistu, na ne tai, kad specialistu revoliucionieriumi, bet netikinčiu niekuo. Bet penkis metus atgal į mano gyvenimą atėjo tikėjimas. Dabar aš tikiu Jėzaus Kristaus doktrina ir visas mano gyvenimas pasikeitė. Gyvenimas ir mirtis nustojo būti man blogiu, vietoj beviltiškumo ir nusivylimo, aš dabar jaučiu laimę ir džiaugsmą, kurių iš manės negali atimti net mirtis.“
Prancūzų mikrobiologas ir chemikas, šiuolaikinės mikrobiologijos ir imunologijos įkūrėjas Lui Pasteras:
„Aš mąsčiau ir tyrinėjau, todėl ir tapau tikinčiuoju panašiu į Bretono valstietį (aklas tikėjimas). O jei aš dar labiau mąstyčiau ir užsiimčiau mokslu, tai tapčiau tokių tikinčiuoju, kaip Bretono valstietė (fanatiškas tikėjimas).“
„Mūsų palikuonys vieną dieną nuoširdžiai pasijuoks iš šiuolaikinių mokslininkų-materialistų kvailystės. Kuo daugiau aš tyrinėju gamtą, tuo labiau mane stebina Kūrėjo darbai.“
Vokiečių fizikas-teoretikas, kvantinės mechanikos įkūrėjas Maksas Plankas:
„Kur tik mes ne žiūrėtume, koks be būtų mūsų stebėjimo objektas, mes niekur ne randame prieštaravimų tarp religijos ir mokslo. Greičiau mes konstatuojame jų absoliučia harmoniją svarbiausiuose punktuose, ypač gamtotyros srityje. Ir religija ir mokslas galų gale, ieško tiesos ir ateina prie Dievo išpažinimo.“
Prancūzijos imperatorius Napoleonas Bonapartas:
„Biblija – nepakartojama knyga. Ji Gyva ir nugalinti viską, kas jai priešinasi.“
„Evangelija turi kažkokią paslaptingą jėgą, kažką nepaprastai galingą; šilumą, kuri veikia protą ir sužavi širdį. Aš nepavargstu ją skaityti ir visada skaitau su malonumu.“
„Aleksandras Makedonietis, Augustas Cezaris, Karlas Didysis, o ir aš pats įkūrėme milžiniškas imperijas. Bet ant kokio pagrindo atsirado šie mūsų genijaus sutvėrimai? Tas pagrindas – prievarta. Tik vienas Jėzus Kristus įkūrė savo imperiją meile ir meilėje. ..... Ir būkite tikri, kad visi jie buvo tikrais žmonėmis, bet nei vienas iš jų neprilygo Jam. Jėzus Kristus daugiau nei žmogus. Tūkstančio aštuonių šimtų metų atstumu, Jėzus Kristus pateikia labai sunkų reikalavimą įvykdymui, viršijantį visus kitus reikalavimus. Jis reikalauja žmogaus širdies.“
Aleksandras Segejevičius Puškinas:
„Yra knyga, kurios kiekvienas žodis komentuotas, paaiškintas, paskelbtas visose pasaulio kampuose, pritaikytas visiems žmogaus gyvenimo etapams ir pasaulio įvykiams; iš kurios neįmanoma pakartoti nei vieno išsireiškimo, kurio visi nežinotų atmintinai, kuris nebūtų tapęs patarlėmis tautose; ji neturi nieko ko mes nežinotume; knyga ši vadinasi Evangelija, - ir toks yra jos amžinai naujas žavesys, nes jeigu mes persisotinę pasauliu arba prislėgti liūdesio, netyčia ją atsiverčiam, tai nebetenkame jėgos priešintis jos saldžiam žavesiui ir dvasiškai pasineriame į jos Dievišką gražbylystę.“
„Šventasis Raštas, kiek kartų jį ne skaitytum, kuo labiau į jį įsigilini, tuo labiau viskas nušvinta ir prasiplečia. Tai vienintelė Knyga pasaulyje: JOJE YRA VISKAS !“
Seras Izaokas Niutonas:
„Biblija turi savyje daugiau autentiškumo požymių, nei visa pasaulietinė istorija.“
...................................................
Skaitant Šv. Raštą, žmogus gali būti tik dviejose būsenose:
1) Aklumas. Biblija moko, kad žiūrėdami nematys ir klausydami nesupras. Jokie išsilavinimai, mokymai, paaiškinimai nieko nepadės.
2) Bendravimas. Kristus atveria protą Raštams suprasti. Tada Biblija pradeda su tavimi kalbėti. Tu maldoje kreipiesi į Dievą Jėzaus Kristaus vardu ir atsiverti Bibliją skaitymui. Dievas, Biblijos pagalba, atsako tau. Nors ir šimtą kartų skaitytum tas pačias eilutes, po maldos ir klausimo, jos tau atvers vis kitą supratimą, atsakant į tavo užduotą klausimą šioje konkrečioje situacijoje. Kiekvieną kartą į savo klausimą tu gausi konkretų atsakymą. Būtent todėl mokyti Dievo Žodžio ir yra neįmanoma, nes jis netelpa į mokymo ir supratimo rėmus Jis Gyvas ir veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją.
Svarbu žinoti, kad Apaštalas Paulius mus perspėjo:
„Bet bijau, kad kaip gyvatė savo gudrumu suvedžiojo Ievą, taip ir jūsų mintys nesugestų be paprastumo Kristuje. „ (2 Kor 11, 3)
Todėl būkite atidūs su tais kas bandys jus mokyti Dievo Žodžio. Jo išmokyti neįmanoma. Jį galima tik skelbti, o po to dalintis savo asmenine patirtimi ir padrąsinimais. Tik Kristus gali atverti protą Raštams suprasti, visa kita tėra saviapgaulė ir žmogiškos išminties sekimas.
Labai nuoširdžiai noriu perspėti, kad be Kristaus, spausdinta Biblijos raidė ŽUDO.
Tik su Kristumi, Šventoji Dvasia atgaiviną spausdintą Biblijos raidę ir teikia gyvybę skaitančiam.
Todėl prieš atsiverčiant Bibliją geriau tiesiog pasimelskite tokia trumpa malda:
„Jėzau Kristau Dievo Sūnau, mano Viešpatie, prašau atleisk man mano nuodėmes, būk gailestingas man nusidėjėliui ir iš Savo malonės atgaivink mane Savo Žodyje. Tegul Dievo Žodis atėjęs į mane, duoda Tau patinkančius vaisius. Tegul Tavo Valia būna mano gyvenime. „
Jei nuoširdžiai pasimelsite, tikėkite, Kristus tikrai išgirs ir Biblija pradės su jums kalbėti. Aš ne juokauju.
Daugelis atskalūnų protestantų, (liuteronų, evangelikų, baptistų, Jehovos liudytojų, mormonų ir kt.) didžiuojasi tuo, kad taip vadinama „bažnyčios reformacija“ (kuri beje buvo pradėta ne Dievo apreiškimu, o mokytų teologijos profesorių iniciatyva), atvėrė visiems norintiems kelią link Biblijos (Būtent atskalūnai dideliais kiekiais visur platina žmogiška išmintimi suredaguotas Biblijas). Bet išplatinę žmonių redaguotą Biblijos raidę jie pamiršo perspėti tuos kas skaito, kad be Kristaus Dvasios Įstatymo raidė ŽUDO (nes įstatymas Dvasiškas o žmonės kūniški). Būtent todėl dabar tiek daug užkietėjusių dvasinių numirėlių pasaulyje, kurie ir toliau laidoja savo numirėlius. Laikydamiesi raidės o ne Dvasios.
Žmogiškos išminties suklaidinti atskalūnai ir jų pasekėjai, nesuprasdami Dievo teisumo ir bandydami įtvirtinti savąjį teisumą, nepakluso Dievo teisumui. Kadangi jie nesirūpino pažinti Dievą, tai Dievas leido jiems vadovautis netikusiu išmanymu ir daryti, kas nepridera. Šio mokymo vaisius mes matome visuotiname protestantizmo bankrote.
Šiai dienai tik Rytų ir Vakarų Katalikų įtakoje esantys surinkimai tvirtai laikosi sveiko mokslo. O štai supagonėję atskalūnai jau baigia visai degraduoti. Jie jau sutinka su pasauliu vaiku žudymo (abortu) klausimu, homoseksualistu įšventinimo klausimu (neigimo, kad tai nuodėme) ir netgi netikėjimo Dievu klausimu (Olandijoje yra viešai pamokslaujantis Pastorius ateistas, Klaas Hendrikse).
Šunų bažnyčios, krikštas internetu, pamokslų pardavinėjimai, purvinas finansinių piramidžių biznis tikinčiųjų sąskaita, tušti pažadai dėl rojaus užkietėjusiems nusidėjėliams, pasakos apie tai, kad jie jau amžinai išgelbėti ir to negalima pakeisti. Ir po truputį, bet nenumaldomai, atėjūnų vergijai atiduodamos, protestantizmo įtakoje esančios, tautos ir jų valstybės.
Štai eretikų mokymo vaisiai, vis gražumu.
Kodėl Dievas leido reformaciją? Manau tik dėl to, kad iki reformacijos sprogimo, Jėzaus bažnyčios tarnautojai, gerais norais vedini, nutarė padėti Dievui ir pradėjo slėpti Raštą kuo giliau, išstatant į viešumą tik trupinius ir liturginius ženklus.
Tai buvo daroma tik tam, kad priešai negalėtų pasinaudoti išmintimi ir silpnieji ne būtų suklaidinti. Bet per tą slėpimą, Dievo Žodis vis mažiau buvo skelbiamas paprastiems žmonėms, todėl „prakalbo akmenys“ (Lk 19, 40).
Dievas nėra niekuo apribotas, todėl esant reikalui gali siųsti perspėjimą ir per asilą (Sk 22, 28).
Bet tai visiškai ne reiškia, kad reikia sekti tuo asilu. Išgirdai perspėjimą, priėmei jį ir ieškok Kristaus nuoširdžiai. Dievo klausyk labiau negu žmonių ir tada Jis tikrai tave atves ten kur yra tikras Jėzaus Kristaus surinkimas ir tikri broliai ir seserys.
Iki tol kol tikroji bažnyčia, visomis įmanomomis priemonėmis ir jėgomis, ne pradės skelbti Dievo Žodžio žūstančiai žmonijai, tol įspėjimai bus dalinami per „asilus“.
Žinokite, kad labai daug pasaulyje yra apsimetėlių, todėl vis labiau įsigali neteisumas ir daugelio meilė atšąla.
Jėzus Kristus būdamas tobulas žmogus ir tuo pačiu Dievas, prieš išeidamas pas savo Tėvą, iki Savo antrojo atėjimo, perdavė savo žmogišką lyderystę apaštalui Petrui (įgaliojo jį):
„Tu esi Petras, uola, ir ant šitos uolos aš pastatysiu savo bažnyčia ir pragaro vartai jos neįveiks“
„Jėzus paklausė Simoną Petrą: 'Simonai, Jonos sūnau, ar myli mane labiau už šituos? ' Jis atsakė: 'Taip, Viešpatie, Tu žinai, kad Tave myliu'. Jėzus jam tarė: 'Ganyk mano avinėlius'. “ (Jn 21, 15)
Dievas ne žmogus Jis nesikeičia. Dievo dovanos ir pašaukimas - neatšaukiami. (Rom 11, 29). Todėl teologijos profesorių sumąstyta reformacija, niekaip negalėjo padaryti Dievo įgaliojimo negaliojančiu. Šis apaštalo Petro lyderystės tarp brolių įgaliojimas, skrupulingai perduodamas jau du tūkstantmečius iš kartos į kartą.
PABAIGAI:
Neseniai viešėdamas pas savo tetą Latvijoje aš sužinojau, kad mano prosenele Rusijoje, tik man gimus, pakrikštijo mane Pravoslavu bažnyčioje.
Iki tol aš visada žinojau apie tai, kad aštuonių metu, mane mama krikštijo Romos kataliku bažnyčioje Žemaitijoje Židikuose. Bet pasirodo tai buvo mano antras krikštas, nes mama nenorėjo, kad aš būčiau rusų tikėjimo.
Skaityti Evangeliją aš pradėjau 17 metų. Kai man sukako 25 metai, pas mane į namus pasibeldė Amerikiečių baptistų misionierius. Po pokalbio su juo ir kelių apsilankymų jų susirinkimuose, man buvo pasakyta, kad katalikų krikštas ne tikras, todėl aš turiu iš naujo pasikrikštyti. Aš pats sąmoningai krikštijausi baptistų bažnyčioje. Tai jau buvo mano trečias krikštas.
Mano trečio krikšto dieną, nuo širdies smūgio mirė mano mama. Tada ne supratau kas nutiko. Čia pasikrikštijau – džiaugsmas ir čia pat artimiausio žmogaus mirtis, beprotiškas sielvartas.
Ilgai negalėjau atsitokėti. Po kiek laiko Dievas galinga jėga mane ir mano šeimą išvedė iš to eretikų susirinkimo (Dvasinio Egipto) ir tada aš gavau galimybę be svetimos įtakos, nuoširdžiai, kas dieną, su šeima melstis Kristui. Dievas palaimino, todėl aš turėjau daug laiko nagrinėti Šv. Raštą ir gilintis į visus žinomus krikščioniškus mokymus, bet tai nieko nepaaiškino. Tik tada kai radau malonę pas Kristų ir Jis atvėrė protą Raštams suprasti, tik tada aš pagaliau suvokiau savo klaidą ir kas nutiko. Aš tiesiog praradau malonę nusekęs paskui eretikų prakeikimo mokslą.
Turėdamas tokią akivaizdžią ir karčią patirtį perspėju jus, jokiais būdais nepadarykite klaidos ir nesekite eretikais, nes tai atneš jums prakeikimą, o ne palaiminimą. Ieškokite Kristaus Jo Krauju įsteigtoje ir apaštalų mokymo besilaikančioje bažnyčioje.
Neapsigaukite! Iš Dievo nepasišaipysi. Ką žmogus sėja, tą ir pjaus. (Gal 6, 7)
Su broliška meile ir rūpesčiu
Esavičius
Poetas Lordas Džordžas Gordonas Noelis Baironas:
„Šioje Švenčiausioje Knygoje – visų paslapčių paslaptis.
O, kokie laimingi tarp mirtingųjų yra tie, kuriems Dievas suteikė malonę klausytis, skaityti, su malda tarti ir pagarbiai suvokti šios Knygos Žodžius! Laimingi yra tie, kas valioja atidaryti Biblijos duris ir ryžtingai žengia Jos keliais. Bet geriau niekada negimti tiems žmonėms, kurie skaito Bibliją tiktai tam, kad abejoti ir niekinti Ją.“
JAV prezidentas Abraomas Linkolnas:
„Aš esu įsitikinęs, kad Biblija yra geriausia dovana, kokią Dievas kada nors yra davęs žmogui. Viskas kas geriausia nuo pasaulio Gelbėtojo, mums yra perduodama per šią knygą. Be jos, mes negalėtume atskirti melą nuo tiesos.“
Rašytojas Čarlzas Dikensas:
„Naujasis testamentas, didingiausia Knyga pasaulyje, dabar ir ateityje.“
Žymus JAV valstybės veikėjas Danielius Vebsteris:
„Jeigu yra kas nors, ką pagarbiai vertinu, tai savo tėvus, kurie nuo jaunystės įskiepijo man meilę Šventajam Raštui. Jeigu mes laikysimės tų principų kurių mus moko Biblija, mūsų valstybės laukia nesibaigianti gerovė. Bet jeigu mes ir mūsų palikuonys paniekinsime šios Knygos autoritetą ir pamokymus, tuomet galima drąsiai teigti, jog mus ištiks staigi katastrofa kuri pavers mūsų šlovę į gilią gėdą.“
Blezas Paskalis Prancūzų matematikas:
„Yra tik trys žmonių rūšys. Vieni pažino Dievą ir Jam tarnauja, tai protingi ir laimingi žmonės. Kiti, ne rado ir neieško Jo, tai nelaimingieji bepročiai. Ir treti, tai tie kurie dar nepažino Dievo, bet Jo ieško, tai protingi žmonės, bet dar ne laimingi.“
„Pasaulietinį mokslą reikia suprasti, kad jį pamilti, o štai Dievo mokslą reikia pradžioje pamilti, kad jį suprasti.“
Filosofas Emanuelis Kantas:
„Biblijos, kaip knygos, buvimas pasaulyje yra didžiausia kada nors turėta nauda visai žmonijai. Bet kokie bandymai sumenkinti Bibliją, yra nusikaltimas prieš žmoniją.“
„Savo turiniu Biblija pati liudija apie savo Dievišką kilmę. Ji atveria mums išgelbėjimo plano didybėje visą mūsų nuodėmingumo siaubą, visą mūsų nuopuolio gylį... Biblija pats brangiausias lobis, be kurio aš bučiau apgailėtinoje padėtyje. Visos mano perskaitytos knygos, nedavė man tos paguodos, kokią davė Dievo Žodis Biblijoje: Nors eičiau per mirties šešėlio slėnį, nebijosiu pikto, nes Tu su manimi. ... (Ps 23,4)“
Jungui Štilingui Kantas rašė: „Ieškodami ramybės Evangelijoje, jūs teisingai elgiatės, nes tai yra neišsemiamas tiesos šaltinis, kurio protas niekada ne ras kitoje vietoje.“
Fiodoras Michailovičius Dostojevskis:
„Viešpatie! Kas tai per knyga Šventasis Raštas, kas per stebuklas ir kokia jėga jos duodama žmogui ! Prapultis žmonėms be Dievo Žodžio, nes siela tiesiog trokšta Jo ir nuostabaus susivokimo.“
Rašytojas Nokolajus Gogolis:
„Aukščiau to neįmanoma sugalvoti, nei tai kas yra Evangelijoje. Kiek kartų per savo istoriją žmonija nuo Jos atkrisdavo ir tiek pat kartų pas Ją grįždavo.“
„Ne būkite mirusiomis sielomis, bet gyvomis. Yra tik vienos durys į gyvenimą ir tos durys – Jėzus Kristus !!!“
JAV prezidentas Franklinas Delano Ruzveltas:
„Biblijos mokymas taip persipina su mūsų pilietiniu ir visuomeniniu gyvenimu, kad neįmanoma sau įsivaizduoti žmonių gyvenimo, jeigu šis mokymas bus prarastas. Praradus Bibliją, mes prarasime bet kokį pagrindą.“
Johanas Volfgangas Giotė:
„Tegu vystosi mokslinė kultūra, tegu plečiasi natūralieji mokslai ir į gylį ir į plotį, tegul žmogaus protas vystosi kiek tik nori, bet Evangelijose spindinčio kultūrinio ir moralinio krikščionybės lygio, jie niekada neviršys.“
Rašytojas Levas Tolstojus:
„Trisdešimt savo gyvenimo metų aš buvau nihilistu, na ne tai, kad specialistu revoliucionieriumi, bet netikinčiu niekuo. Bet penkis metus atgal į mano gyvenimą atėjo tikėjimas. Dabar aš tikiu Jėzaus Kristaus doktrina ir visas mano gyvenimas pasikeitė. Gyvenimas ir mirtis nustojo būti man blogiu, vietoj beviltiškumo ir nusivylimo, aš dabar jaučiu laimę ir džiaugsmą, kurių iš manės negali atimti net mirtis.“
Prancūzų mikrobiologas ir chemikas, šiuolaikinės mikrobiologijos ir imunologijos įkūrėjas Lui Pasteras:
„Aš mąsčiau ir tyrinėjau, todėl ir tapau tikinčiuoju panašiu į Bretono valstietį (aklas tikėjimas). O jei aš dar labiau mąstyčiau ir užsiimčiau mokslu, tai tapčiau tokių tikinčiuoju, kaip Bretono valstietė (fanatiškas tikėjimas).“
„Mūsų palikuonys vieną dieną nuoširdžiai pasijuoks iš šiuolaikinių mokslininkų-materialistų kvailystės. Kuo daugiau aš tyrinėju gamtą, tuo labiau mane stebina Kūrėjo darbai.“
Vokiečių fizikas-teoretikas, kvantinės mechanikos įkūrėjas Maksas Plankas:
„Kur tik mes ne žiūrėtume, koks be būtų mūsų stebėjimo objektas, mes niekur ne randame prieštaravimų tarp religijos ir mokslo. Greičiau mes konstatuojame jų absoliučia harmoniją svarbiausiuose punktuose, ypač gamtotyros srityje. Ir religija ir mokslas galų gale, ieško tiesos ir ateina prie Dievo išpažinimo.“
Prancūzijos imperatorius Napoleonas Bonapartas:
„Biblija – nepakartojama knyga. Ji Gyva ir nugalinti viską, kas jai priešinasi.“
„Evangelija turi kažkokią paslaptingą jėgą, kažką nepaprastai galingą; šilumą, kuri veikia protą ir sužavi širdį. Aš nepavargstu ją skaityti ir visada skaitau su malonumu.“
„Aleksandras Makedonietis, Augustas Cezaris, Karlas Didysis, o ir aš pats įkūrėme milžiniškas imperijas. Bet ant kokio pagrindo atsirado šie mūsų genijaus sutvėrimai? Tas pagrindas – prievarta. Tik vienas Jėzus Kristus įkūrė savo imperiją meile ir meilėje. ..... Ir būkite tikri, kad visi jie buvo tikrais žmonėmis, bet nei vienas iš jų neprilygo Jam. Jėzus Kristus daugiau nei žmogus. Tūkstančio aštuonių šimtų metų atstumu, Jėzus Kristus pateikia labai sunkų reikalavimą įvykdymui, viršijantį visus kitus reikalavimus. Jis reikalauja žmogaus širdies.“
Aleksandras Segejevičius Puškinas:
„Yra knyga, kurios kiekvienas žodis komentuotas, paaiškintas, paskelbtas visose pasaulio kampuose, pritaikytas visiems žmogaus gyvenimo etapams ir pasaulio įvykiams; iš kurios neįmanoma pakartoti nei vieno išsireiškimo, kurio visi nežinotų atmintinai, kuris nebūtų tapęs patarlėmis tautose; ji neturi nieko ko mes nežinotume; knyga ši vadinasi Evangelija, - ir toks yra jos amžinai naujas žavesys, nes jeigu mes persisotinę pasauliu arba prislėgti liūdesio, netyčia ją atsiverčiam, tai nebetenkame jėgos priešintis jos saldžiam žavesiui ir dvasiškai pasineriame į jos Dievišką gražbylystę.“
„Šventasis Raštas, kiek kartų jį ne skaitytum, kuo labiau į jį įsigilini, tuo labiau viskas nušvinta ir prasiplečia. Tai vienintelė Knyga pasaulyje: JOJE YRA VISKAS !“
Seras Izaokas Niutonas:
„Biblija turi savyje daugiau autentiškumo požymių, nei visa pasaulietinė istorija.“
...................................................
Skaitant Šv. Raštą, žmogus gali būti tik dviejose būsenose:
1) Aklumas. Biblija moko, kad žiūrėdami nematys ir klausydami nesupras. Jokie išsilavinimai, mokymai, paaiškinimai nieko nepadės.
2) Bendravimas. Kristus atveria protą Raštams suprasti. Tada Biblija pradeda su tavimi kalbėti. Tu maldoje kreipiesi į Dievą Jėzaus Kristaus vardu ir atsiverti Bibliją skaitymui. Dievas, Biblijos pagalba, atsako tau. Nors ir šimtą kartų skaitytum tas pačias eilutes, po maldos ir klausimo, jos tau atvers vis kitą supratimą, atsakant į tavo užduotą klausimą šioje konkrečioje situacijoje. Kiekvieną kartą į savo klausimą tu gausi konkretų atsakymą. Būtent todėl mokyti Dievo Žodžio ir yra neįmanoma, nes jis netelpa į mokymo ir supratimo rėmus Jis Gyvas ir veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją.
Svarbu žinoti, kad Apaštalas Paulius mus perspėjo:
„Bet bijau, kad kaip gyvatė savo gudrumu suvedžiojo Ievą, taip ir jūsų mintys nesugestų be paprastumo Kristuje. „ (2 Kor 11, 3)
Todėl būkite atidūs su tais kas bandys jus mokyti Dievo Žodžio. Jo išmokyti neįmanoma. Jį galima tik skelbti, o po to dalintis savo asmenine patirtimi ir padrąsinimais. Tik Kristus gali atverti protą Raštams suprasti, visa kita tėra saviapgaulė ir žmogiškos išminties sekimas.
Labai nuoširdžiai noriu perspėti, kad be Kristaus, spausdinta Biblijos raidė ŽUDO.
Tik su Kristumi, Šventoji Dvasia atgaiviną spausdintą Biblijos raidę ir teikia gyvybę skaitančiam.
Todėl prieš atsiverčiant Bibliją geriau tiesiog pasimelskite tokia trumpa malda:
„Jėzau Kristau Dievo Sūnau, mano Viešpatie, prašau atleisk man mano nuodėmes, būk gailestingas man nusidėjėliui ir iš Savo malonės atgaivink mane Savo Žodyje. Tegul Dievo Žodis atėjęs į mane, duoda Tau patinkančius vaisius. Tegul Tavo Valia būna mano gyvenime. „
Jei nuoširdžiai pasimelsite, tikėkite, Kristus tikrai išgirs ir Biblija pradės su jums kalbėti. Aš ne juokauju.
Daugelis atskalūnų protestantų, (liuteronų, evangelikų, baptistų, Jehovos liudytojų, mormonų ir kt.) didžiuojasi tuo, kad taip vadinama „bažnyčios reformacija“ (kuri beje buvo pradėta ne Dievo apreiškimu, o mokytų teologijos profesorių iniciatyva), atvėrė visiems norintiems kelią link Biblijos (Būtent atskalūnai dideliais kiekiais visur platina žmogiška išmintimi suredaguotas Biblijas). Bet išplatinę žmonių redaguotą Biblijos raidę jie pamiršo perspėti tuos kas skaito, kad be Kristaus Dvasios Įstatymo raidė ŽUDO (nes įstatymas Dvasiškas o žmonės kūniški). Būtent todėl dabar tiek daug užkietėjusių dvasinių numirėlių pasaulyje, kurie ir toliau laidoja savo numirėlius. Laikydamiesi raidės o ne Dvasios.
Žmogiškos išminties suklaidinti atskalūnai ir jų pasekėjai, nesuprasdami Dievo teisumo ir bandydami įtvirtinti savąjį teisumą, nepakluso Dievo teisumui. Kadangi jie nesirūpino pažinti Dievą, tai Dievas leido jiems vadovautis netikusiu išmanymu ir daryti, kas nepridera. Šio mokymo vaisius mes matome visuotiname protestantizmo bankrote.
Šiai dienai tik Rytų ir Vakarų Katalikų įtakoje esantys surinkimai tvirtai laikosi sveiko mokslo. O štai supagonėję atskalūnai jau baigia visai degraduoti. Jie jau sutinka su pasauliu vaiku žudymo (abortu) klausimu, homoseksualistu įšventinimo klausimu (neigimo, kad tai nuodėme) ir netgi netikėjimo Dievu klausimu (Olandijoje yra viešai pamokslaujantis Pastorius ateistas, Klaas Hendrikse).
Šunų bažnyčios, krikštas internetu, pamokslų pardavinėjimai, purvinas finansinių piramidžių biznis tikinčiųjų sąskaita, tušti pažadai dėl rojaus užkietėjusiems nusidėjėliams, pasakos apie tai, kad jie jau amžinai išgelbėti ir to negalima pakeisti. Ir po truputį, bet nenumaldomai, atėjūnų vergijai atiduodamos, protestantizmo įtakoje esančios, tautos ir jų valstybės.
Štai eretikų mokymo vaisiai, vis gražumu.
Kodėl Dievas leido reformaciją? Manau tik dėl to, kad iki reformacijos sprogimo, Jėzaus bažnyčios tarnautojai, gerais norais vedini, nutarė padėti Dievui ir pradėjo slėpti Raštą kuo giliau, išstatant į viešumą tik trupinius ir liturginius ženklus.
Tai buvo daroma tik tam, kad priešai negalėtų pasinaudoti išmintimi ir silpnieji ne būtų suklaidinti. Bet per tą slėpimą, Dievo Žodis vis mažiau buvo skelbiamas paprastiems žmonėms, todėl „prakalbo akmenys“ (Lk 19, 40).
Dievas nėra niekuo apribotas, todėl esant reikalui gali siųsti perspėjimą ir per asilą (Sk 22, 28).
Bet tai visiškai ne reiškia, kad reikia sekti tuo asilu. Išgirdai perspėjimą, priėmei jį ir ieškok Kristaus nuoširdžiai. Dievo klausyk labiau negu žmonių ir tada Jis tikrai tave atves ten kur yra tikras Jėzaus Kristaus surinkimas ir tikri broliai ir seserys.
Iki tol kol tikroji bažnyčia, visomis įmanomomis priemonėmis ir jėgomis, ne pradės skelbti Dievo Žodžio žūstančiai žmonijai, tol įspėjimai bus dalinami per „asilus“.
Žinokite, kad labai daug pasaulyje yra apsimetėlių, todėl vis labiau įsigali neteisumas ir daugelio meilė atšąla.
Jėzus Kristus būdamas tobulas žmogus ir tuo pačiu Dievas, prieš išeidamas pas savo Tėvą, iki Savo antrojo atėjimo, perdavė savo žmogišką lyderystę apaštalui Petrui (įgaliojo jį):
„Tu esi Petras, uola, ir ant šitos uolos aš pastatysiu savo bažnyčia ir pragaro vartai jos neįveiks“
„Jėzus paklausė Simoną Petrą: 'Simonai, Jonos sūnau, ar myli mane labiau už šituos? ' Jis atsakė: 'Taip, Viešpatie, Tu žinai, kad Tave myliu'. Jėzus jam tarė: 'Ganyk mano avinėlius'. “ (Jn 21, 15)
Dievas ne žmogus Jis nesikeičia. Dievo dovanos ir pašaukimas - neatšaukiami. (Rom 11, 29). Todėl teologijos profesorių sumąstyta reformacija, niekaip negalėjo padaryti Dievo įgaliojimo negaliojančiu. Šis apaštalo Petro lyderystės tarp brolių įgaliojimas, skrupulingai perduodamas jau du tūkstantmečius iš kartos į kartą.
PABAIGAI:
Neseniai viešėdamas pas savo tetą Latvijoje aš sužinojau, kad mano prosenele Rusijoje, tik man gimus, pakrikštijo mane Pravoslavu bažnyčioje.
Iki tol aš visada žinojau apie tai, kad aštuonių metu, mane mama krikštijo Romos kataliku bažnyčioje Žemaitijoje Židikuose. Bet pasirodo tai buvo mano antras krikštas, nes mama nenorėjo, kad aš būčiau rusų tikėjimo.
Skaityti Evangeliją aš pradėjau 17 metų. Kai man sukako 25 metai, pas mane į namus pasibeldė Amerikiečių baptistų misionierius. Po pokalbio su juo ir kelių apsilankymų jų susirinkimuose, man buvo pasakyta, kad katalikų krikštas ne tikras, todėl aš turiu iš naujo pasikrikštyti. Aš pats sąmoningai krikštijausi baptistų bažnyčioje. Tai jau buvo mano trečias krikštas.
Mano trečio krikšto dieną, nuo širdies smūgio mirė mano mama. Tada ne supratau kas nutiko. Čia pasikrikštijau – džiaugsmas ir čia pat artimiausio žmogaus mirtis, beprotiškas sielvartas.
Ilgai negalėjau atsitokėti. Po kiek laiko Dievas galinga jėga mane ir mano šeimą išvedė iš to eretikų susirinkimo (Dvasinio Egipto) ir tada aš gavau galimybę be svetimos įtakos, nuoširdžiai, kas dieną, su šeima melstis Kristui. Dievas palaimino, todėl aš turėjau daug laiko nagrinėti Šv. Raštą ir gilintis į visus žinomus krikščioniškus mokymus, bet tai nieko nepaaiškino. Tik tada kai radau malonę pas Kristų ir Jis atvėrė protą Raštams suprasti, tik tada aš pagaliau suvokiau savo klaidą ir kas nutiko. Aš tiesiog praradau malonę nusekęs paskui eretikų prakeikimo mokslą.
Turėdamas tokią akivaizdžią ir karčią patirtį perspėju jus, jokiais būdais nepadarykite klaidos ir nesekite eretikais, nes tai atneš jums prakeikimą, o ne palaiminimą. Ieškokite Kristaus Jo Krauju įsteigtoje ir apaštalų mokymo besilaikančioje bažnyčioje.
Neapsigaukite! Iš Dievo nepasišaipysi. Ką žmogus sėja, tą ir pjaus. (Gal 6, 7)
Su broliška meile ir rūpesčiu
Esavičius
2010 m. sausio 27 d., trečiadienis
Tarakonai
Knibždėte knibžda nevidonai,
Jie yra savo aplinkoj.
Šiltam lipniam, šiukšlyno būvį,
Komfortas jiems yra galvoj.
Aplinkui smarvė ir purvynas,
Bet tai jiems džiaugsmas ir gausa.
Nuo ponų stalo trupiniai ir apipuvusios gerybės,
Yra jų egzistencijos prasmė ir paieškų vainikas.
Vabzdžių gyvenimas diktuoja savo subtilybes,
Instinktai jų gyvenimo vedlys.
Susiporuoti jiems yra tas pats su kuo ir kaip,
Todėl jie dauginasi ten kur išėdu daugiau.
Kodėl jie čia ir kam jie egzistuoja?
Nariuotakojams tai ne motais.
Vertybė jiems yra tamsybė,
Todėl kai tik šviesa apšviečia juos,
Jie tuojau pat keiksnodamiesi neria kur giliau,
Į savo purvinos esybės apsaugos urvus.
Uždegus šviesą parazitais užkrėstoj troboj,
Stebi kaip į plyšius jie suropoja.
Ir jau iš ten, manydami, kad saugūs,
Savo vabždžiuokliška kalba, jie pamatytą šviesą komentuoja.
Ir vertina jie šviesą būtent taip,
Kaip jų tamsi dūšia pakužda.
Esavičius
Jie yra savo aplinkoj.
Šiltam lipniam, šiukšlyno būvį,
Komfortas jiems yra galvoj.
Aplinkui smarvė ir purvynas,
Bet tai jiems džiaugsmas ir gausa.
Nuo ponų stalo trupiniai ir apipuvusios gerybės,
Yra jų egzistencijos prasmė ir paieškų vainikas.
Vabzdžių gyvenimas diktuoja savo subtilybes,
Instinktai jų gyvenimo vedlys.
Susiporuoti jiems yra tas pats su kuo ir kaip,
Todėl jie dauginasi ten kur išėdu daugiau.
Kodėl jie čia ir kam jie egzistuoja?
Nariuotakojams tai ne motais.
Vertybė jiems yra tamsybė,
Todėl kai tik šviesa apšviečia juos,
Jie tuojau pat keiksnodamiesi neria kur giliau,
Į savo purvinos esybės apsaugos urvus.
Uždegus šviesą parazitais užkrėstoj troboj,
Stebi kaip į plyšius jie suropoja.
Ir jau iš ten, manydami, kad saugūs,
Savo vabždžiuokliška kalba, jie pamatytą šviesą komentuoja.
Ir vertina jie šviesą būtent taip,
Kaip jų tamsi dūšia pakužda.
Esavičius
2010 m. sausio 24 d., sekmadienis
Tikėjimas
Kartą prieš revoliucinėje Rusijoje buvo toks atsitikimas.
I traukinio kupė, kurioje sėdėjo senas pravoslavų šventikas įėjo jaunas studentas revoliucionierius. Kadangi jame virė kraujas, jaunuolis norėjo kaip nors užkabinti juodaskvernį „mrakobiesa“, todėl jis išdidžiai mestelėjo:
- O aš netikiu Dievu.
Į tai šventikas ramiai atsakė:
- Aš irgi netikiu.
Jaunas studentas buvo ištiktas šoko, dėl tokio „prisipažinimo“, todėl tik pravebleno:
- O kaip .. tai bent .. tai bent jau savo darbą kažkaip apgintum?
Šventikas atsakė:
- Aš tikrai netikiu tokį dievą į kokį netiki ir tu. Koks kvailys gali tikėti kažkokiu senuku sėdinčiu ant debesėlio, kur aplik jį skraido nuogi berniukai su sparneliais? Dievas kuriuo aš tikiu, yra Bekraštis ir Beribis, Jis yra visur ir visada, Jis toks Didis, kad viską ką tu matai sukūrė iš nieko. Dievo neįmanoma suvokti, todėl dėl mūsų ribotumo Ši, mus sukūrusi, Amžina Būtybė mums apsireiškė Savo Sūnuje (Žodyje) ir yra visur per Savo Dvasia. O Jo meilė mums žmonėms yra tokia didelė, kad Jis netgi suteikė mums laisvą tikėti Juo ar ne, nespausdamas mus Savo Begaliniu Autoritetu. Jeigu Amžinasis Apsireikštu mums visa Savo Didybę, tikrai nebūtų tokių žmonių kurie išdrįstu netikėti, bet tai tikrai ne būtų tikras ir laisvas tikėjimas.
Kodėl tikėjimo tiesos, jų galia ir naudingumas šiuo metu taip yra devalvuoti? Labai paprasta, nes daugelyje atveju tikėjimo mokymas yra sutrumpintas iki pigaus paguodos žodžio dėl Čia ir Dabar sulaužyto gyvenimo. O tai tikrai nėra tikėjimo Kristumi esmė.
Biblija moko, kad „medį iš vaisių pažinsi“ t. y. mokymą iš jo pasekmių suprasi. Tikras Tikėjimas Kristumi, jau du tūkstančius metų suteikia žmonėms ne tik dvasinę paguodą (kas labai svarbu), ne tik materialinį palaiminimą (visi tikrai tikintys žmonės neturi materialinių problemų), bet kas dar svarbiau TIKRAS TIKĖJIMAS suteikia kelią į amžiną gyvenimą.
Einant tikėjimo keliu, labai svarbu suprasti, kad neįmanoma atskirti Dievo Žodžio - Kristaus ir Jo apaštališkos bažnyčios. Kristaus Bažnyčia įsteigta Jo krauju ir jokie žmonės (net ir tie kurie kenkia iš vidaus tipo „tarnai“) nesugebės jos sugriauti, tai neįmanoma.
Žmogui kuriam bažnyčia ne motina, tam ir Dievas nėra tėvas.
Taip pat reikia žinoti, kad mokymas apie moralę be Jėzaus Kristaus taip pat yra tik kvailystė. Mes tai matome humanistų mokymo bankrote. Humanistinis mokslas tai bandymas nusikopijuoti Kristaus mokymą bet eliminuojant iš ten Gyvąjį Dievą - Kristų. Žmonės tiesiog nesuvokia, kad jei nėra To kas mokymą padaro gyvu ir veiksmingu tuomet, šis mokslas tampa negyvu stabu, neturinčiu jokios vertės tiems kas jo laikosi.
Biblija moko: Raidė žudo, o Dvasia teikia gyvybę.
Esavičius
I traukinio kupė, kurioje sėdėjo senas pravoslavų šventikas įėjo jaunas studentas revoliucionierius. Kadangi jame virė kraujas, jaunuolis norėjo kaip nors užkabinti juodaskvernį „mrakobiesa“, todėl jis išdidžiai mestelėjo:
- O aš netikiu Dievu.
Į tai šventikas ramiai atsakė:
- Aš irgi netikiu.
Jaunas studentas buvo ištiktas šoko, dėl tokio „prisipažinimo“, todėl tik pravebleno:
- O kaip .. tai bent .. tai bent jau savo darbą kažkaip apgintum?
Šventikas atsakė:
- Aš tikrai netikiu tokį dievą į kokį netiki ir tu. Koks kvailys gali tikėti kažkokiu senuku sėdinčiu ant debesėlio, kur aplik jį skraido nuogi berniukai su sparneliais? Dievas kuriuo aš tikiu, yra Bekraštis ir Beribis, Jis yra visur ir visada, Jis toks Didis, kad viską ką tu matai sukūrė iš nieko. Dievo neįmanoma suvokti, todėl dėl mūsų ribotumo Ši, mus sukūrusi, Amžina Būtybė mums apsireiškė Savo Sūnuje (Žodyje) ir yra visur per Savo Dvasia. O Jo meilė mums žmonėms yra tokia didelė, kad Jis netgi suteikė mums laisvą tikėti Juo ar ne, nespausdamas mus Savo Begaliniu Autoritetu. Jeigu Amžinasis Apsireikštu mums visa Savo Didybę, tikrai nebūtų tokių žmonių kurie išdrįstu netikėti, bet tai tikrai ne būtų tikras ir laisvas tikėjimas.
Kodėl tikėjimo tiesos, jų galia ir naudingumas šiuo metu taip yra devalvuoti? Labai paprasta, nes daugelyje atveju tikėjimo mokymas yra sutrumpintas iki pigaus paguodos žodžio dėl Čia ir Dabar sulaužyto gyvenimo. O tai tikrai nėra tikėjimo Kristumi esmė.
Biblija moko, kad „medį iš vaisių pažinsi“ t. y. mokymą iš jo pasekmių suprasi. Tikras Tikėjimas Kristumi, jau du tūkstančius metų suteikia žmonėms ne tik dvasinę paguodą (kas labai svarbu), ne tik materialinį palaiminimą (visi tikrai tikintys žmonės neturi materialinių problemų), bet kas dar svarbiau TIKRAS TIKĖJIMAS suteikia kelią į amžiną gyvenimą.
Einant tikėjimo keliu, labai svarbu suprasti, kad neįmanoma atskirti Dievo Žodžio - Kristaus ir Jo apaštališkos bažnyčios. Kristaus Bažnyčia įsteigta Jo krauju ir jokie žmonės (net ir tie kurie kenkia iš vidaus tipo „tarnai“) nesugebės jos sugriauti, tai neįmanoma.
Žmogui kuriam bažnyčia ne motina, tam ir Dievas nėra tėvas.
Taip pat reikia žinoti, kad mokymas apie moralę be Jėzaus Kristaus taip pat yra tik kvailystė. Mes tai matome humanistų mokymo bankrote. Humanistinis mokslas tai bandymas nusikopijuoti Kristaus mokymą bet eliminuojant iš ten Gyvąjį Dievą - Kristų. Žmonės tiesiog nesuvokia, kad jei nėra To kas mokymą padaro gyvu ir veiksmingu tuomet, šis mokslas tampa negyvu stabu, neturinčiu jokios vertės tiems kas jo laikosi.
Biblija moko: Raidė žudo, o Dvasia teikia gyvybę.
Esavičius
2010 m. sausio 23 d., šeštadienis
second hand
Lietuvą valdantys žmonės pastoviai stengiasi kopijuoti ir perimti įvairias užsienietiškas gyvenimo ir bendrabūvio struktūras ir taisykles. Ta veikla tampa tiesiog tragikomiška.
Jie jau baigia visai nustekenti valstybę vien tik dėl to, kad aklai imasi įgyvendinti čia pas mus tai, ko prisižiūri trumpalaikėse komandiruotėse ir prisiklauso iš įvairaus plauko konsultantų.
Dažnai girdime, kad Lietuviai yra nedaugę iki vakarų civilizacijos, todėl čia neprigyja „pažangiausios“ vakariečių sistemos. Gal verta prisiminti Ezopo pasakėčią, apie asilą kuris nešdamas krovinį druskos per upę netyčia paslydo ir nugriuvo. Druska buvusi maišuose aptirpo ir jam tapo lengviau nešti. Nudžiugo asilas, todėl sekantį kartą nešdamas krovinį jis specialiai paėmė ir suklupo tam, kad krovinys sušlaptų. Bet šį karta jis nešė nebe druskos, o kempinių krovinį, todėl pribrinkusios kempinės apsunko ir nuskandino asilą.
Ne viskas kas tinka ten, taip pat tinka ir čia. Kas užsienyje buvo druskos maišu ir nukritus į vandenį palengvino krovinį, tas pats Lietuvoje gali būti kempinių maišu, nuskandinsiančiu mus visus.
Tam, kad pagaliau baigti naudotis tuo mentaliniu second hand‘u, mes kaip bendruomenė turime pagaliau prisiminti pagrindinę, nekintamą ir nepaneigtą Biblinę gerovės taisyklę – Pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir Jo teisumo, o visa kita bus jums pridėta.
Levas Tolstojus, sakė: - Mes puikiai žinome taisyklę, kad visų pirma mes turime ieškoti Dievo karalystės ir Jo teisumo o visą kitą mums prisidės, bet mes pastoviai ieškome to „viso kito“ pamiršdami apie Dievą ir todėl negauname nieko.
p. s. Meskime visus kvailus kopijavimus ir bevertę erzelynę, eikime į savo bažnyčias ir nuoširdžiai melskimės Dievui Jėzaus Kristaus vardu. Patikėkite, kad tik tada mums kaip bendruomenei bus suteikta išmintis, sąlygos ir galimybės gauti tai kas naujausia, geriausia ir kokybiškiausia. Tik tuomet daugiau niekada nebereikės naudotis „second hand“ paslaugomis.
Jie jau baigia visai nustekenti valstybę vien tik dėl to, kad aklai imasi įgyvendinti čia pas mus tai, ko prisižiūri trumpalaikėse komandiruotėse ir prisiklauso iš įvairaus plauko konsultantų.
Dažnai girdime, kad Lietuviai yra nedaugę iki vakarų civilizacijos, todėl čia neprigyja „pažangiausios“ vakariečių sistemos. Gal verta prisiminti Ezopo pasakėčią, apie asilą kuris nešdamas krovinį druskos per upę netyčia paslydo ir nugriuvo. Druska buvusi maišuose aptirpo ir jam tapo lengviau nešti. Nudžiugo asilas, todėl sekantį kartą nešdamas krovinį jis specialiai paėmė ir suklupo tam, kad krovinys sušlaptų. Bet šį karta jis nešė nebe druskos, o kempinių krovinį, todėl pribrinkusios kempinės apsunko ir nuskandino asilą.
Ne viskas kas tinka ten, taip pat tinka ir čia. Kas užsienyje buvo druskos maišu ir nukritus į vandenį palengvino krovinį, tas pats Lietuvoje gali būti kempinių maišu, nuskandinsiančiu mus visus.
Tam, kad pagaliau baigti naudotis tuo mentaliniu second hand‘u, mes kaip bendruomenė turime pagaliau prisiminti pagrindinę, nekintamą ir nepaneigtą Biblinę gerovės taisyklę – Pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir Jo teisumo, o visa kita bus jums pridėta.
Levas Tolstojus, sakė: - Mes puikiai žinome taisyklę, kad visų pirma mes turime ieškoti Dievo karalystės ir Jo teisumo o visą kitą mums prisidės, bet mes pastoviai ieškome to „viso kito“ pamiršdami apie Dievą ir todėl negauname nieko.
p. s. Meskime visus kvailus kopijavimus ir bevertę erzelynę, eikime į savo bažnyčias ir nuoširdžiai melskimės Dievui Jėzaus Kristaus vardu. Patikėkite, kad tik tada mums kaip bendruomenei bus suteikta išmintis, sąlygos ir galimybės gauti tai kas naujausia, geriausia ir kokybiškiausia. Tik tuomet daugiau niekada nebereikės naudotis „second hand“ paslaugomis.
2010 m. sausio 17 d., sekmadienis
Dvasiniai lavonai
.
Turbūt mažai kam nėra žinomas protestantų ir kitų atskalūnų devizas „Tik per malonę“. Būtent todėl ant daugelio protestantų bažnyčių vietoj kryžiaus yra iškeltas gaidys. Jis simbolizuoja Begalinę Viešpaties malonę apaštalui Petrui, nors jis tris kartus išsigynė Kristaus.
„Tik per malonę“, tai iš esmės labai teisingas šūkis. Dar Šv. Augustinas neabejotinai įrodė šio principo teisingumą, bet neišmanėlių mokyme jis taikomas visiškai neteisingame kontekste. Malonė gali būti suteikta tik tam, kas gręžiasi nuo savo kvailystės. Nusidėjėlis turi atgailauti dėl savo nuodėmės. Prisiminkite žymų pasakojimą apie sūnų palaidūną. Tėvas visą savo meilę galėjo parodyti sūnui palaidūnui tik tada, kai jis grįžo namo. Iki tol kol jis svetur palaidai gyveno, tėvas neturėjo jokios galimybės suteikti jam savo malonę, net ir labai norėdamas.
Kristaus viešai išsigynęs Apaštalas Petras neliko savo atsižadėjime, bet atgailavo ir graudžiai verkė dėl tokio savo poelgio. Be atgailos ir grįžimo atgal pas Tėvą, nėra jokios galimybės gauti malonę.
Kai kurie protestantai pradeda suvokti visą savo nuodėmingo kelio siaubą. Dabar spaudai yra ruošiama nacių nužudyto liuteronų teologo D. Bonhoefferio knyga „Mokinystės kaina“, siūlau kelias ištraukas iš jos:
... “ Mes, liuteronai, lyg maitvanagiai susirinkome aplink pigios malonės lavoną ir gėrėme jo nuodų, nužudžiusių gyvenimą, kurį teikia sekimas Kristumi. Žinoma, nereikia pamiršti, kad tyros malonės doktrinai mes išreiškėme tikrai dievišką pagarbą, kuriai nerasi lygių visame krikščioniškame pasaulyje. Tiesą sakant, šią doktriną mes išaukštinome net iki paties Dievo pozicijos. Liuterio formulė buvo kartojama visur ir tuo pat metu jos tiesa buvo iškreipiama į saviapgaulę. ”…..
…. ”Mes išteisinome pasaulį ir pasmerkėme kaip eretikus tuos, kurie stengėsi sekti Kristumi. Tauta tapo krikščioniška ir liuteroniška - deja, tikros mokinystės kaina. Kaina, kuri buvo sumokėta, buvo per maža. Pigi malonė šventė savo pergalę. Tačiau ar mes suvokiame, jog ta pati pigi malonė atsigręžė prieš mus lyg bumerangas? Kaina, kurią šiandien turime sumokėti žlugusios organizuotosios Bažnyčios forma, tėra tik neišvengiama mūsų varytos politikos pasekmė, kai malonę padarėme prieinamą visiems, paleisdami ją per mažomis kainomis. Mes urmu išpardavėme žodį ir sakramentus, mes krikštijome, konfirmavome ir išteisinome visą tautą net neatsiklausę ir be jokių sąlygų. Humaniško sentimento vedini, mes atidavėme tai, kas šventa, pašaipūnams ir netikintiems. Mes liejome malonę nesibaigiančiais upeliais. Tačiau vargu, ar bent kartą nuskambėjo šaukimas sekti paskui Kristų siauru keliu. O kur tuo metu buvo tos tiesos, kurios ankstyvąją Bažnyčią paskatino įsteigti katechumenų instituciją, kuri savo ruožtu akylai sergėjo sieną, skyrusią Bažnyčią nuo pasaulio, ir užtikrino atitinkamą brangios malonės apsaugą? Kas nutiko su visais tais Liuterio perspėjimais, nukreiptais prieš tokį Evangelijos pamokslavimą, kuris leidžia žmonėms saugiai jaustis gyvenant bedievišką gyvenimą? Ar yra kada nors vykęs siaubingesnis ir pražūtingesnis pasaulio „sukrikščioninimas“ nei šis? Ką reiškia trys tūkstančiai saksų, kuriuos Karolis Didysis pasmerkė myriop, palyginus su milijonais dvasinių lavonų mūsų šalyje šiandien? Kur jau kur, bet pas mus tai tikrai įrodymų esama su kaupu, jog tėvų nuodėmės atsikartoja vaikuose net iki trečios ar ketvirtos kartos. Pigioji malonė pasirodė besanti labai negailestinga mūsų evangelinei Bažnyčiai. O ir mūsų pačių dvasiniam gyvenimui ši pigi malonė pridarė ne ką ne mažiau žalos. Užuot atvėrusi kelią pas Kristų, ji jį uždarė. Užuot šaukusi sekti paskui Kristų, ji užkietino mus per mūsų neklusnumą. O galbūt mes kažkada jau buvome girdėję maloningą pašaukimą sekti paskui Jį ir, paklusę Jo įsakymui, netgi žingtelėjome kelis žingsnius pirmyn mokinystės keliu, laikydamiesi paklusnumo disciplinos, tačiau netikėtai kaktomuša susidūrėme su pigios malonės žodžiu? Argi tai nebuvo šiurkštu ir negailestinga? Tas žodis tegalėjo padaryti vienintelį poveikį: jis užtvėrė kelią į pažangą, suviliojo mus pasilikti vidutiniame pasaulio lygmenyje ir užgesino mokinystės džiaugsmą, įrodinėdamas mums, kad mes ėjome savo pasirinktu keliu ir veltui eikvojome savo jėgas, tuščiai save disciplinavome - o juk visa tai pasirodė besą ne tik kad visai nenaudinga, bet dargi ir nepaprastai pavojinga. Pasirodo, kaip buvo mums kalbama, kad mūsų išgelbėjimas jau buvo atbaigtas per Dievo malonę. Rūkstantis dagtis buvo negailestingai užgesintas. Buvo nemalonu žmonėms kalbėti tokius dalykus, nes toks pigus pasiūlymas palieka juos visiškai sutrikusius ir gundo išsukti iš kelio, į kurį jie jau buvo Kristaus pašaukti. Ir kai jie įsitvėrė pigios malonės, jiems prieš akis amžiams buvo užkirstas kelias pažinti brangiąją malonę. Apgauti ir silpni žmonės, gavę pigiąją malonę, staiga pasijusdavo stiprūs - nors realybėje prarasdavo jėgą gyventi klusnų Kristaus mokinio gyvenimą. Žodis apie pigią malonę sužlugdė daugiau krikščionių nei bet kuris darbų įsakymas. ”…….
.... “Laimingi tie, kurie pasiekė galą kelio, kuriuo mes dar tik ruošiamės žengti; tie, kurie su nuostaba aptiko tą akivaizdžią tiesą, jog malonė yra brangi jau vien tik dėl to, kad ji yra Dievo malonė Jėzuje Kristuje. Laimingi visi tie paprasti Jėzaus Kristaus sekėjai, kuriuos ši malonė nugalėjo ir kurie gyriaus giesmes apie šią Kristaus neišsenkančią malonę gali giedoti nuolankia širdimi. Laimingi tie, kurie pažinę šią malonę gali gyventi pasaulyje, nebūdami iš jo; kurie sekdami Jėzumi Kristumi žino tikrai turį dangiškąją pilietybę ir žino, kad gali iš tiesų laisvai gyventi savo gyvenimą šiame pasaulyje. Laimingi tie, kurie žino, kad mokinystė paprasčiausiai reiškia gyvenimą, kylantį iš malonės, ir kad malonė paprasčiausiai reiškia mokinystę. Laimingi yra tie, kurie tapo krikščionimis tikrąja to žodžio prasme, nes jiems žodis apie malonę tapo gailestingumo versme. ”……
p. s. Biblija mus moko, kad mūsų tikėjimo vaisiai yra geri darbai, o be darbų tikėjimas miręs. Bet taip pat neapsigaukite mylimieji, jei jūs darysite teisumo darbus be tikėjimo Kristumi tai atneš jums tik nuostolį, o ne palaiminimą. Sugriuvęs CCCP yra geriausias tokių gerų darbų be tikėjimo Kristumi pavyzdys.
Ateikite pas Kristų tikėjime ir geri darbai natūraliai pradės puošti jūsų gyvenimą be jokių jūsų pastangų. Jei neturite tikėjimo Kristumi, visi išoriniai jūsų gerumo ženklai, pamaldumas, maloningumas, nusižeminimas, disciplina, evangelizacijos ir pan. bus tik prakeikimas ir našta, o ne palaiminimas ir laisvė.
Kristus kalbėjo: 'Su Dievo karalyste yra kaip su žmogumi, beriančiu dirvon sėklą. Ar jis miega ar keliasi, ar naktį ar dieną, sėkla dygsta ir auga, jam nežinant kaip. Juk žemė savaime duoda vaisių: pradžioje želmenį, paskui varpą, pagaliau pribrendusį grūdą varpoje. Derliui prinokus, žmogus tuojau ima pjautuvą, nes pjūtis atėjo'. Mk 4, 26-29
Patikėkite Kristumi ir nuo tada vienintelė jūsų gyvenimo pastanga bus kas dieną ieškoti Jo malonės ir gyventi su Emanueliu. Visi kiti dalykai užaugs ir suklestės jums net nežinant kaip. Ar jūs miegosite ar kelsitės, sėkla – Dievo Žodis savaime duos vaisių.
Nebūkite sunaikinti kaip Sodoma ir Gomorą, vien tik dėl to, kad nusekėte ne tokį mokymą. (Jud 1, 7).
Esavičius
Turbūt mažai kam nėra žinomas protestantų ir kitų atskalūnų devizas „Tik per malonę“. Būtent todėl ant daugelio protestantų bažnyčių vietoj kryžiaus yra iškeltas gaidys. Jis simbolizuoja Begalinę Viešpaties malonę apaštalui Petrui, nors jis tris kartus išsigynė Kristaus.
„Tik per malonę“, tai iš esmės labai teisingas šūkis. Dar Šv. Augustinas neabejotinai įrodė šio principo teisingumą, bet neišmanėlių mokyme jis taikomas visiškai neteisingame kontekste. Malonė gali būti suteikta tik tam, kas gręžiasi nuo savo kvailystės. Nusidėjėlis turi atgailauti dėl savo nuodėmės. Prisiminkite žymų pasakojimą apie sūnų palaidūną. Tėvas visą savo meilę galėjo parodyti sūnui palaidūnui tik tada, kai jis grįžo namo. Iki tol kol jis svetur palaidai gyveno, tėvas neturėjo jokios galimybės suteikti jam savo malonę, net ir labai norėdamas.
Kristaus viešai išsigynęs Apaštalas Petras neliko savo atsižadėjime, bet atgailavo ir graudžiai verkė dėl tokio savo poelgio. Be atgailos ir grįžimo atgal pas Tėvą, nėra jokios galimybės gauti malonę.
Kai kurie protestantai pradeda suvokti visą savo nuodėmingo kelio siaubą. Dabar spaudai yra ruošiama nacių nužudyto liuteronų teologo D. Bonhoefferio knyga „Mokinystės kaina“, siūlau kelias ištraukas iš jos:
... “ Mes, liuteronai, lyg maitvanagiai susirinkome aplink pigios malonės lavoną ir gėrėme jo nuodų, nužudžiusių gyvenimą, kurį teikia sekimas Kristumi. Žinoma, nereikia pamiršti, kad tyros malonės doktrinai mes išreiškėme tikrai dievišką pagarbą, kuriai nerasi lygių visame krikščioniškame pasaulyje. Tiesą sakant, šią doktriną mes išaukštinome net iki paties Dievo pozicijos. Liuterio formulė buvo kartojama visur ir tuo pat metu jos tiesa buvo iškreipiama į saviapgaulę. ”…..
…. ”Mes išteisinome pasaulį ir pasmerkėme kaip eretikus tuos, kurie stengėsi sekti Kristumi. Tauta tapo krikščioniška ir liuteroniška - deja, tikros mokinystės kaina. Kaina, kuri buvo sumokėta, buvo per maža. Pigi malonė šventė savo pergalę. Tačiau ar mes suvokiame, jog ta pati pigi malonė atsigręžė prieš mus lyg bumerangas? Kaina, kurią šiandien turime sumokėti žlugusios organizuotosios Bažnyčios forma, tėra tik neišvengiama mūsų varytos politikos pasekmė, kai malonę padarėme prieinamą visiems, paleisdami ją per mažomis kainomis. Mes urmu išpardavėme žodį ir sakramentus, mes krikštijome, konfirmavome ir išteisinome visą tautą net neatsiklausę ir be jokių sąlygų. Humaniško sentimento vedini, mes atidavėme tai, kas šventa, pašaipūnams ir netikintiems. Mes liejome malonę nesibaigiančiais upeliais. Tačiau vargu, ar bent kartą nuskambėjo šaukimas sekti paskui Kristų siauru keliu. O kur tuo metu buvo tos tiesos, kurios ankstyvąją Bažnyčią paskatino įsteigti katechumenų instituciją, kuri savo ruožtu akylai sergėjo sieną, skyrusią Bažnyčią nuo pasaulio, ir užtikrino atitinkamą brangios malonės apsaugą? Kas nutiko su visais tais Liuterio perspėjimais, nukreiptais prieš tokį Evangelijos pamokslavimą, kuris leidžia žmonėms saugiai jaustis gyvenant bedievišką gyvenimą? Ar yra kada nors vykęs siaubingesnis ir pražūtingesnis pasaulio „sukrikščioninimas“ nei šis? Ką reiškia trys tūkstančiai saksų, kuriuos Karolis Didysis pasmerkė myriop, palyginus su milijonais dvasinių lavonų mūsų šalyje šiandien? Kur jau kur, bet pas mus tai tikrai įrodymų esama su kaupu, jog tėvų nuodėmės atsikartoja vaikuose net iki trečios ar ketvirtos kartos. Pigioji malonė pasirodė besanti labai negailestinga mūsų evangelinei Bažnyčiai. O ir mūsų pačių dvasiniam gyvenimui ši pigi malonė pridarė ne ką ne mažiau žalos. Užuot atvėrusi kelią pas Kristų, ji jį uždarė. Užuot šaukusi sekti paskui Kristų, ji užkietino mus per mūsų neklusnumą. O galbūt mes kažkada jau buvome girdėję maloningą pašaukimą sekti paskui Jį ir, paklusę Jo įsakymui, netgi žingtelėjome kelis žingsnius pirmyn mokinystės keliu, laikydamiesi paklusnumo disciplinos, tačiau netikėtai kaktomuša susidūrėme su pigios malonės žodžiu? Argi tai nebuvo šiurkštu ir negailestinga? Tas žodis tegalėjo padaryti vienintelį poveikį: jis užtvėrė kelią į pažangą, suviliojo mus pasilikti vidutiniame pasaulio lygmenyje ir užgesino mokinystės džiaugsmą, įrodinėdamas mums, kad mes ėjome savo pasirinktu keliu ir veltui eikvojome savo jėgas, tuščiai save disciplinavome - o juk visa tai pasirodė besą ne tik kad visai nenaudinga, bet dargi ir nepaprastai pavojinga. Pasirodo, kaip buvo mums kalbama, kad mūsų išgelbėjimas jau buvo atbaigtas per Dievo malonę. Rūkstantis dagtis buvo negailestingai užgesintas. Buvo nemalonu žmonėms kalbėti tokius dalykus, nes toks pigus pasiūlymas palieka juos visiškai sutrikusius ir gundo išsukti iš kelio, į kurį jie jau buvo Kristaus pašaukti. Ir kai jie įsitvėrė pigios malonės, jiems prieš akis amžiams buvo užkirstas kelias pažinti brangiąją malonę. Apgauti ir silpni žmonės, gavę pigiąją malonę, staiga pasijusdavo stiprūs - nors realybėje prarasdavo jėgą gyventi klusnų Kristaus mokinio gyvenimą. Žodis apie pigią malonę sužlugdė daugiau krikščionių nei bet kuris darbų įsakymas. ”…….
.... “Laimingi tie, kurie pasiekė galą kelio, kuriuo mes dar tik ruošiamės žengti; tie, kurie su nuostaba aptiko tą akivaizdžią tiesą, jog malonė yra brangi jau vien tik dėl to, kad ji yra Dievo malonė Jėzuje Kristuje. Laimingi visi tie paprasti Jėzaus Kristaus sekėjai, kuriuos ši malonė nugalėjo ir kurie gyriaus giesmes apie šią Kristaus neišsenkančią malonę gali giedoti nuolankia širdimi. Laimingi tie, kurie pažinę šią malonę gali gyventi pasaulyje, nebūdami iš jo; kurie sekdami Jėzumi Kristumi žino tikrai turį dangiškąją pilietybę ir žino, kad gali iš tiesų laisvai gyventi savo gyvenimą šiame pasaulyje. Laimingi tie, kurie žino, kad mokinystė paprasčiausiai reiškia gyvenimą, kylantį iš malonės, ir kad malonė paprasčiausiai reiškia mokinystę. Laimingi yra tie, kurie tapo krikščionimis tikrąja to žodžio prasme, nes jiems žodis apie malonę tapo gailestingumo versme. ”……
p. s. Biblija mus moko, kad mūsų tikėjimo vaisiai yra geri darbai, o be darbų tikėjimas miręs. Bet taip pat neapsigaukite mylimieji, jei jūs darysite teisumo darbus be tikėjimo Kristumi tai atneš jums tik nuostolį, o ne palaiminimą. Sugriuvęs CCCP yra geriausias tokių gerų darbų be tikėjimo Kristumi pavyzdys.
Ateikite pas Kristų tikėjime ir geri darbai natūraliai pradės puošti jūsų gyvenimą be jokių jūsų pastangų. Jei neturite tikėjimo Kristumi, visi išoriniai jūsų gerumo ženklai, pamaldumas, maloningumas, nusižeminimas, disciplina, evangelizacijos ir pan. bus tik prakeikimas ir našta, o ne palaiminimas ir laisvė.
Kristus kalbėjo: 'Su Dievo karalyste yra kaip su žmogumi, beriančiu dirvon sėklą. Ar jis miega ar keliasi, ar naktį ar dieną, sėkla dygsta ir auga, jam nežinant kaip. Juk žemė savaime duoda vaisių: pradžioje želmenį, paskui varpą, pagaliau pribrendusį grūdą varpoje. Derliui prinokus, žmogus tuojau ima pjautuvą, nes pjūtis atėjo'. Mk 4, 26-29
Patikėkite Kristumi ir nuo tada vienintelė jūsų gyvenimo pastanga bus kas dieną ieškoti Jo malonės ir gyventi su Emanueliu. Visi kiti dalykai užaugs ir suklestės jums net nežinant kaip. Ar jūs miegosite ar kelsitės, sėkla – Dievo Žodis savaime duos vaisių.
Nebūkite sunaikinti kaip Sodoma ir Gomorą, vien tik dėl to, kad nusekėte ne tokį mokymą. (Jud 1, 7).
Esavičius
2010 m. sausio 15 d., penktadienis
Исус
Открыл глаза,
Увидел свет,
И там увидел я Тебя.
Где мрак и тьма,
Там нет Тебя,
Где Ты, Там свет,
Что ярче дня.
Тобой Господь я восхищен,
В Тебя всем сердцем я влюблен.
Моих желаний Ты венец,
Моих страданий Ты конец.
К Тебе стремлюсь, Тобой живу,
И для Тебя стихи пишу.
Ты Царь, Ты Бог,
Ты Выше всех,
Ты незабвенен и Велик,
Ты радости великой Лик.
Тобой, в Тебе и для Тебя,
Вселенная вся создана.
Из праха в прах, то жизнь моя,
Но Ты помиловал меня.
Мне вечность дал и вразумил,
Отмыл меня и отбелил.
С Тобою вечно буду я,
Со мной и вся семья моя.
Esavičius
Увидел свет,
И там увидел я Тебя.
Где мрак и тьма,
Там нет Тебя,
Где Ты, Там свет,
Что ярче дня.
Тобой Господь я восхищен,
В Тебя всем сердцем я влюблен.
Моих желаний Ты венец,
Моих страданий Ты конец.
К Тебе стремлюсь, Тобой живу,
И для Тебя стихи пишу.
Ты Царь, Ты Бог,
Ты Выше всех,
Ты незабвенен и Велик,
Ты радости великой Лик.
Тобой, в Тебе и для Тебя,
Вселенная вся создана.
Из праха в прах, то жизнь моя,
Но Ты помиловал меня.
Мне вечность дал и вразумил,
Отмыл меня и отбелил.
С Тобою вечно буду я,
Со мной и вся семья моя.
Esavičius
2010 m. sausio 14 d., ketvirtadienis
Finish
Girdi ne girdi,
Mato ne mato,
Puspročiams grėsmės
Nieko nesako.
Paliktas namas
Puota parazitams,
Žmones išėjo
Liko tik gnydos.
Miestai į ateitį
Žvelgia paklaikę,
Kaimas išmiręs
Kvailių sunaikintas.
Brūdas už litą
Senuką papjauna,
Vaikas konteinerį
Maisto sau ieško.
Girdi ne girdi
Mato ne mato
Greitai valstybės
Neliks netgi kvapo.
Esavičius
Mato ne mato,
Puspročiams grėsmės
Nieko nesako.
Paliktas namas
Puota parazitams,
Žmones išėjo
Liko tik gnydos.
Miestai į ateitį
Žvelgia paklaikę,
Kaimas išmiręs
Kvailių sunaikintas.
Brūdas už litą
Senuką papjauna,
Vaikas konteinerį
Maisto sau ieško.
Girdi ne girdi
Mato ne mato
Greitai valstybės
Neliks netgi kvapo.
Esavičius
2010 m. sausio 4 d., pirmadienis
Saugokime teroristus
Gal ir keistai skamba ši frazė, bet tai savisaugos realybė. Nereikia toli žiūrėti. Lietuvoje mes turime savo teroristą, Drąsių Kedį. Jei ne jo teroro aktas, tuomet labai greitu metu, mūsų neįkainojamos vertybės (kolūkiečių nomenklatūra), kurias gina ir dangsto sovietų išdresiruoti sarginiai šunys (Lietuvos teisėsauga), Šal(aš)av(ičiųči)ų rankomis, įstatymo vardu, atiminėtų mūsų vaikus vien tam, kad „neįkainojamos vertybės“ turėtų kur kaišioti savo „šikalais smirdančius sysalus“ (atrodo būtent taip Drąsiaus 4 metų mergytė įvardino, mus valdančių ir teisiančių vertybių, pikantiškus žaidimus).
Man netgi susidarė įspūdis, kad visos tos „smurto prieš vaikus stabdymo“ įstatyminės kompanijos yra kuriamos ir eskaluojamos būtent tam, kad pripildyti vaikų namus, jau seniai tapusius „neįkainojamų vertybių“ orgijų tiekėjais.
Drąsiaus teroro aktas išblaivė daugelį, nebaudžiamumo ir visagalybės rojuje užsimiršusių, „neįkainojamų vertybių“. Patikėkite manimi, ne tik mūsų, bet ir visos Europos „neįkainojamos vertybės“ pasijuto nejaukiai. Aš gyvenu Londone, todėl pradžioje buvo keista, kad nei vienas informacijos šaltinis Didžiojoje Britanijoje nepranešė apie Lietuvoje nugriaudėjusį neeilinį įvykį. Nors apie tariamus arba realius katalikų kunigų nusižengimus, vietinė ir viso pasaulio žiniasklaida ilgai ir nuobodžiai trūbina dieną ir naktį, krokodilo ašaromis apraudodama išniekintus vaikučius. Bet vėliau tapo aišku, kad salos čiabuvius valdančios „neįkainojamos vertybės“ išmintingai pagalvojo jog nereikia leisti į viešumą „blogų pavyzdžių“ apie tai, kad ir valdantieji yra lygiai tokie pat mirtingi kaip ir visi žmonės. Jie suprato, kad nereikia eilinį kartą priminti, jog įmanomas dar vienas teisingumo valdantiems įgyvendinimo būdas.
Vienas žmogus, kurį aš pažinojau, už tai kad tapo profsąjungos aktyvistu, buvo brutaliai išmestas iš darbo įmonėje kurią kontroliuoja „neįkainojamos vertybės“. Jis aštuonis metus vaikščiojo po teismus ieškodamas teisybės, bet mirtis jį surado greičiau nei jis rado teisingumą Lietuvos teismuose.
Kaip gerai, kad pas mus neteisybės palaužti žmonės miršta tyliai. Kas pasikaria, kas nusiskandina ar susidegina. Mūsų „neįkainojamos vertybės“ gali miegoti ramiai. Tokių Drąsių, drąsioje šalyje, yra vienetai. Bet štai mums (ne vertybėms), vaikus auginantiems tėvams, miegoti ramiai neišeina. Nes ką tu žinai kokiai „neįkainojamai vertybei“ patiks tavo vaikutis, žmona, namas, verslas ar pan.. O juk jie daro ką tik nori, jie virš teisingumo. Todėl nei vienas iš mūsų nėra apsaugotas nuo to, kad teks tyliai numirti, kai neteisybė tave palauš bevaikščiojant ir ieškant teisybės mūsų teismuose.
Aš asmeniškai jau susidūriau su vienos iš „neįkainojamų vertybių“ šeimynėlės vaikeliu, kuris nutarė mane teisėtai apiplėšti. Galiu savo patirtimi paliūdyti, kad ir ką tu be darytum, kiek tu be mindytum teismų slenksčius tu nieko negali padaryti. Jiems pavaldūs teisėjai, žiūrėdami į tave kiauliškom akelėm numykia „vsio zakonno“.
Kažkada sovietmečiu, buvo pasakojamas toks anekdotas: „Mirties patale senas Armėnas duoda paskutinius nurodymus savo vaikams. Tarp tų nurodymų, kaip vieną iš svarbiausių, jis nurodo jiems ypatingai saugoti Žydus“. Vaikai nesupratę dar kartą perklausia seno tėvo, kodėl jie turi saugoti Žydus. Senis į tai atsake:
- Vaikeliai, saugokite Žydus, nes jeigu išnaikins visus Žydus tuomet pradės naikinti Armėnus.
Tiktai drastiško atpildo baimė stabdo daugelį „neįkainojamų vertybių“ nuo to, kad atvirai piktnaudžiauti savo neribota valdžia. Todėl jie, kaip ir vilkas iš žymios Krylovo basnios, bet jau išoriškai savo nusikaltimams privalo suteikti teisėtumo atspalvį.
«Ах, я чем виноват?» — «Молчи! устал я слушать,Досуг мне разбирать вины твои, щенок!Ты виноват уж тем, что хочется мне кушать». —Сказал и в тёмный лес Ягнёнка поволок.
Krylov
p.s. Todėl, kaip tai ne atrodytų paradoksalu, bet saugokite teroristus, nes tik jų buvimas sąlygoja tai, kad mus valdanti kolūkiečių nomenklatūra bent išoriškai laikosi teisėtumo.
Esavičius
Man netgi susidarė įspūdis, kad visos tos „smurto prieš vaikus stabdymo“ įstatyminės kompanijos yra kuriamos ir eskaluojamos būtent tam, kad pripildyti vaikų namus, jau seniai tapusius „neįkainojamų vertybių“ orgijų tiekėjais.
Drąsiaus teroro aktas išblaivė daugelį, nebaudžiamumo ir visagalybės rojuje užsimiršusių, „neįkainojamų vertybių“. Patikėkite manimi, ne tik mūsų, bet ir visos Europos „neįkainojamos vertybės“ pasijuto nejaukiai. Aš gyvenu Londone, todėl pradžioje buvo keista, kad nei vienas informacijos šaltinis Didžiojoje Britanijoje nepranešė apie Lietuvoje nugriaudėjusį neeilinį įvykį. Nors apie tariamus arba realius katalikų kunigų nusižengimus, vietinė ir viso pasaulio žiniasklaida ilgai ir nuobodžiai trūbina dieną ir naktį, krokodilo ašaromis apraudodama išniekintus vaikučius. Bet vėliau tapo aišku, kad salos čiabuvius valdančios „neįkainojamos vertybės“ išmintingai pagalvojo jog nereikia leisti į viešumą „blogų pavyzdžių“ apie tai, kad ir valdantieji yra lygiai tokie pat mirtingi kaip ir visi žmonės. Jie suprato, kad nereikia eilinį kartą priminti, jog įmanomas dar vienas teisingumo valdantiems įgyvendinimo būdas.
Vienas žmogus, kurį aš pažinojau, už tai kad tapo profsąjungos aktyvistu, buvo brutaliai išmestas iš darbo įmonėje kurią kontroliuoja „neįkainojamos vertybės“. Jis aštuonis metus vaikščiojo po teismus ieškodamas teisybės, bet mirtis jį surado greičiau nei jis rado teisingumą Lietuvos teismuose.
Kaip gerai, kad pas mus neteisybės palaužti žmonės miršta tyliai. Kas pasikaria, kas nusiskandina ar susidegina. Mūsų „neįkainojamos vertybės“ gali miegoti ramiai. Tokių Drąsių, drąsioje šalyje, yra vienetai. Bet štai mums (ne vertybėms), vaikus auginantiems tėvams, miegoti ramiai neišeina. Nes ką tu žinai kokiai „neįkainojamai vertybei“ patiks tavo vaikutis, žmona, namas, verslas ar pan.. O juk jie daro ką tik nori, jie virš teisingumo. Todėl nei vienas iš mūsų nėra apsaugotas nuo to, kad teks tyliai numirti, kai neteisybė tave palauš bevaikščiojant ir ieškant teisybės mūsų teismuose.
Aš asmeniškai jau susidūriau su vienos iš „neįkainojamų vertybių“ šeimynėlės vaikeliu, kuris nutarė mane teisėtai apiplėšti. Galiu savo patirtimi paliūdyti, kad ir ką tu be darytum, kiek tu be mindytum teismų slenksčius tu nieko negali padaryti. Jiems pavaldūs teisėjai, žiūrėdami į tave kiauliškom akelėm numykia „vsio zakonno“.
Kažkada sovietmečiu, buvo pasakojamas toks anekdotas: „Mirties patale senas Armėnas duoda paskutinius nurodymus savo vaikams. Tarp tų nurodymų, kaip vieną iš svarbiausių, jis nurodo jiems ypatingai saugoti Žydus“. Vaikai nesupratę dar kartą perklausia seno tėvo, kodėl jie turi saugoti Žydus. Senis į tai atsake:
- Vaikeliai, saugokite Žydus, nes jeigu išnaikins visus Žydus tuomet pradės naikinti Armėnus.
Tiktai drastiško atpildo baimė stabdo daugelį „neįkainojamų vertybių“ nuo to, kad atvirai piktnaudžiauti savo neribota valdžia. Todėl jie, kaip ir vilkas iš žymios Krylovo basnios, bet jau išoriškai savo nusikaltimams privalo suteikti teisėtumo atspalvį.
«Ах, я чем виноват?» — «Молчи! устал я слушать,Досуг мне разбирать вины твои, щенок!Ты виноват уж тем, что хочется мне кушать». —Сказал и в тёмный лес Ягнёнка поволок.
Krylov
p.s. Todėl, kaip tai ne atrodytų paradoksalu, bet saugokite teroristus, nes tik jų buvimas sąlygoja tai, kad mus valdanti kolūkiečių nomenklatūra bent išoriškai laikosi teisėtumo.
Esavičius
2010 m. sausio 2 d., šeštadienis
Nuodėmė
Nuodėmė tai yra Kūrėjo įžeidimas. Žmogus tuščiai mąstydamas ir turėdamas laisvą valią, elgiasi ne taip kaip Dievo yra nustatyta, bet bando priešingai Dievo nustatytai kūrinijos tvarkai, įvesti savo tvarką, tuo suveldamas ir savo ir visų aplinkinių gyvenimus.
Nuodėmė nėra tik kažkokio vieno individo problema, nes nusidėdamas t.y. pakeisdamas Kūrėjo nustatytą tvarką, žmogus įtakoja ir naikina ne tik save, bet visus ir viską kas yra aplinkui.
Biblija mus moko, kad „atpildas už nuodėmę – mirtis“. Adomo nuodėmė mums, jo palikuonims, visiems užtraukė šį atpildą. Tik gimę mes visi jau esame pasmerkti mirčiai. Bet mirtis tai nėra pabaiga, nes mes žinome, kad niekas ne iš niekur neatsiranda, taip pat ir niekur neprapuola. Net pasaulietinis mokslas tą pripažįsta. Pirmas termodinamikos dėsnis teigia – „materijos (energijos) neįmanoma sukurti ir jos taip pat neįmanoma sunaikinti“. Esant vienoms ar kitoms aplinkybėms, materija (energija) tik pakeičia savo pavidalą. Žmogaus savastis – siela, neužgesta kartu su kūnu, viskas kas esame mes, mūsų supratimas, sąmonė, atmintis, patirtis, tiesiog pereina į kitą pavidalą. Kaip sudeginus malką, jos pavidalas pasikeičia, dalis malkos savasties pasiverčia šiluma ir išsispinduliuoja į aplinką, kita dalis pavirsta pelenais, taip ir žmogaus žemiškos mirties valandą, siela, kurioje ir yra gyvastis, nueina pas Dievą, o kita mūsų dalis pasilieka žemėje.
Biblija moko, kad neesant nuodėmei, žmogaus siela po kūno fizinės mirties patenka pas Dievą. O jei žmogus gyveno nuodėmėje ir ta nuodėmė jam nėra atleista, tuomet siela pas Dievą patekti ne gali. Kadangi jos sunaikinti taip pat neįmanoma, tai nusidėjėlio siela patenka ten kur ji bus amžinai naikinama ugnimi. To pakeisti neįmanoma, nes į ugnies ežerą keliaus viskas kas nepateks pas Dievą – visos pasaulio šiukšlės, susidariusios dėl pirmojo žmogaus nuopuolio, kai jis nepakluso Dievo valiai.
Dievas yra Tiesa. Viskas kas priešinga Dievui yra ne tiesa. Todėl žmogui visada yra pasirinkimas, sekti Dievą (Tiesą) ar sekti šėtoną (ne tiesą). Yra tik šitie du keliai, trečio nėra ir niekada ne bus. Įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Net ir ateistai žino, kad padarius nusikaltimą, gali kiek nori paskiau šūkauti teisme, jog tu nežinojai jog yra baudžiamoji atsakomybė, bet tai neišgelbės nuo bausmės.
Normalūs žmonės supranta, jog tam, kad nepatekti į teismą, reikia žinoti įstatymus ir jų laikytis. Bet kaip taisyklė yra labai daug kvailių, kurie galvoja jog įstatymas jiems negalioja.
p.s. Visi įstatymai, kuriuos turi žinoti žmogus, yra surašyti Biblijoje ir tavo sąžinėje. Biblija moko: „Žodis yra labai arti tavęs - tavo burnoje ir tavo širdyje, kad jį vykdytum!“.
Neapsigauk, įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Atpildas už nuodėmę - mirtis, o Dievo dovana - amžinasis gyvenimas per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį.
Nuodėmė nėra tik kažkokio vieno individo problema, nes nusidėdamas t.y. pakeisdamas Kūrėjo nustatytą tvarką, žmogus įtakoja ir naikina ne tik save, bet visus ir viską kas yra aplinkui.
Biblija mus moko, kad „atpildas už nuodėmę – mirtis“. Adomo nuodėmė mums, jo palikuonims, visiems užtraukė šį atpildą. Tik gimę mes visi jau esame pasmerkti mirčiai. Bet mirtis tai nėra pabaiga, nes mes žinome, kad niekas ne iš niekur neatsiranda, taip pat ir niekur neprapuola. Net pasaulietinis mokslas tą pripažįsta. Pirmas termodinamikos dėsnis teigia – „materijos (energijos) neįmanoma sukurti ir jos taip pat neįmanoma sunaikinti“. Esant vienoms ar kitoms aplinkybėms, materija (energija) tik pakeičia savo pavidalą. Žmogaus savastis – siela, neužgesta kartu su kūnu, viskas kas esame mes, mūsų supratimas, sąmonė, atmintis, patirtis, tiesiog pereina į kitą pavidalą. Kaip sudeginus malką, jos pavidalas pasikeičia, dalis malkos savasties pasiverčia šiluma ir išsispinduliuoja į aplinką, kita dalis pavirsta pelenais, taip ir žmogaus žemiškos mirties valandą, siela, kurioje ir yra gyvastis, nueina pas Dievą, o kita mūsų dalis pasilieka žemėje.
Biblija moko, kad neesant nuodėmei, žmogaus siela po kūno fizinės mirties patenka pas Dievą. O jei žmogus gyveno nuodėmėje ir ta nuodėmė jam nėra atleista, tuomet siela pas Dievą patekti ne gali. Kadangi jos sunaikinti taip pat neįmanoma, tai nusidėjėlio siela patenka ten kur ji bus amžinai naikinama ugnimi. To pakeisti neįmanoma, nes į ugnies ežerą keliaus viskas kas nepateks pas Dievą – visos pasaulio šiukšlės, susidariusios dėl pirmojo žmogaus nuopuolio, kai jis nepakluso Dievo valiai.
Dievas yra Tiesa. Viskas kas priešinga Dievui yra ne tiesa. Todėl žmogui visada yra pasirinkimas, sekti Dievą (Tiesą) ar sekti šėtoną (ne tiesą). Yra tik šitie du keliai, trečio nėra ir niekada ne bus. Įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Net ir ateistai žino, kad padarius nusikaltimą, gali kiek nori paskiau šūkauti teisme, jog tu nežinojai jog yra baudžiamoji atsakomybė, bet tai neišgelbės nuo bausmės.
Normalūs žmonės supranta, jog tam, kad nepatekti į teismą, reikia žinoti įstatymus ir jų laikytis. Bet kaip taisyklė yra labai daug kvailių, kurie galvoja jog įstatymas jiems negalioja.
p.s. Visi įstatymai, kuriuos turi žinoti žmogus, yra surašyti Biblijoje ir tavo sąžinėje. Biblija moko: „Žodis yra labai arti tavęs - tavo burnoje ir tavo širdyje, kad jį vykdytum!“.
Neapsigauk, įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Atpildas už nuodėmę - mirtis, o Dievo dovana - amžinasis gyvenimas per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)