99 proc. medicinoje nedirbančių žmonių, net neįsivaizduoja koks rimtas ir rizikingas yra dirbtinis plaučių ventiliavimas.
Trumpas šios gydymo metodikos aprašymas, kad suprastumėte apie ką yra kalba. Nes visi įsivaizduoja jog tai tiesiog žmogaus pajungimas prie aparato, kuris tau tiekia deguonį ir padeda kvėpuoti. Realybė yra kita. Žmogų užmigdo priverstinai, medikamentų pagalba. Visą laiką jis būna lengvoje narkozės būsenoje ir šis aparatas per prievartą tiekia orą į tavo plaučius. Iš esmės tu pats nebekvėpuoji, už tave tai daro mašina (būtent todėl atjungus aparatą kai kurie tampa invalidais visam gyvenimui).
Kokios komplikacijos galimos dėl dirbtinio plaučių ventiliavimo (įdomu ar pacientai apie tai informuojami prieš pajungiant?):
- Kvėpavimo nepakankamumas dėl plaučių fibrozės, tai negrįžtamus pakitimus plaučiuose sukelianti liga.
- Plaučių emfizema. Jai būdinga tai, kad nuolat didėja oro pripildomas plotas. Kartais po krūtinės ląstos traumos, pažeidus stemplę, plyšus krūtinplėvei ir patekus orui į plaučių vartus atsiranda tarpuplaučio emfizema. Tada oras spaudžia svarbiausias kraujagysles, širdį ir gali sukelti asfiksiją, širdies veiklos nepakankamumą.
- Chroniškas uždegiminis procesas trachėjoje ir plaučiuose.
Kokie dar būna pavojingi atvejai dėl priverstinio plaučių ventiliavimo? Pav.
- Vieno arba abiejų plaučių plyšimas (būtent senoliai ir vaikai rizikuoja ne tik jei aparatas nustatytas tiekti padidintą oro spaudimą, bet netgi tada kai spaudimas yra normalus.
- Antrinio uždegimo išsivystymas, dėl skysčių kaupimosi apatiniuose kvėpavimo takuose. Jis negali būti pašalintas natūraliai, todėl turi būti šalinamas kas pora valandų. Žinant koks užimtas dabar aptarnaujantis medicinos personalas, dažnas atvejis kuomet šalinti laiku nėra galimybės. Todėl šiame skystyje esanti mikroflora dažnai sukelia antrinį užkrėtimą - stazinę pneumoniją.
- Rūgščių ir šarmų disbalansas - kraujyje gali išsivystyti acidozė (kai parūgštėja kraujas) arba alkalozė (nuokrypis į šarminę pusę) .
Jeigu pacientas pajungtas ilgą laiką prie šio aparato, tuomet gali išsivystyti kvėpavimo centro dezadaptacija su labai rimtais metabolinio proceso sutrikimais, pav.: tulžies stagnacija su vėliau susidarančiais akmenimis tulžies pūslėje, urolitiazės (akmenys šlapimtakiuose) vystymasis, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos stresinė opa ir pan.
Labai svarbu žinoti, kad išvengti šių komplikacijų yra labai sudėtinga ir jų atsiradimo rizika tiesiogiai susijusi su paciento prijungimo trukme. Pav. stazinės pneumonijos rizika padidėja jau po pirmos paros, prijungimo prie plaučių ventiliavimo aparato. O rimti metabolinio proceso sutrikimai 100 procentų pasireiškia pas tuos pacientus, kurie buvo pajunti prie aparato ilgiau nei savaitė.
Nors iš pat pradžių visi specialistai (PSO taip pat) tvirtino, kad koronoviruso gydymo būdų nėra, bet kažkodėl būtent ši, labai rizikinga gydymo metodika, yra priimta kaip pagrindinė gydant koronoviruso pacientus. Daugelis šalių net pradėjo masinė plaučių ventiliavimo aparatų gamybą. Kodėl? Kas nustatė tokį privalomą visiems gydytojams veiksmų algoritmą? Dar Hipokratas savo mokinius mokė, kad jei nežinai kaip gydyti, pagrindinis vaistas yra ramybė, šviežias oras ir liesas maistas. (Paprastas medicinos personalas nėra kaltas dėl tokio gydymo būdo. Tokia imperatyvi tvarka ir tu gali netekti gydytojo licencijos jei jos nevykdysi).
p.s. Sužinokite kas nustatė tokį gydymo algoritmą ir jūs būsite beveik prisikasę kas užsakė šią pasaulinę aferą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą