Staugia kalėdinis vilkas,
Vienišas savo miške,
Niekas to vilko ne myli,
Niekas nekvies pas save.
Šunys po šventinio baliaus,
Kaulais galės pasidžiaugt,
Kiaules, taip pat pamalonins,
Atliekas lovin suvers.
Žmonės pamelš savo karves,
Vištų kiaušinius surinks,
Ir po kalėdinio baliaus,
Sotūs, apgirtę sumigs.
O štai tada tylią naktį,
Kai šuny priėdę miegos,
Į gyvulių aptvarėlį,
Kalėdinis vilkas įsliuogs.
Niekas to vilko nemyli,
Bet jam tai giliai nesvarbu,
Savo kalėdinę avį,
Paims, nesiklausęs žmonių.
Žiemą Kalėdos ateina,
Šventė visiems tvariniams,
Ir kiekvienam savo dalį
Šventinės dienos atneš.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą