Senas Testamentas (Žydų TaNaKa):
Klausykitės VIEŠPATIES žodžio, Sodomos valdovai, išgirskite, ko mūsų Dievas moko, jūs, Gomoros žmonės!
„Negi man reikia jūsų aukų gausybės?“ – sako VIEŠPATS.
„Man jau įgriso jūsų deginami avinai ir peniukšlių taukai; neteikia man malonumo jaučių, avių ir ožių kraujas. Kada ateinate pamatyti mano veido, ar to kas prašo iš jūsų? Netrypkite daugiau mano prieangių! Liaukitės aukoję bevertes atnašas, smilkalai kelia man pasibjaurėjimą. Mėnulio jaunaties ir šabo, sueigų šaukimo – iškilmių su piktais darbais negaliu aš pakęsti. Jūsų mėnulio jaunatimis ir iškilmėmis aš šlykščiuosi, – jie man našta, kurią pailsau nešti. Kai jūs tiesite rankas, aš nugręšiu savo akis nuo jūsų. Net jei ir ilgai melsitės, aš jūsų negirdėsiu. Jūsų rankos visos kruvinos! Nusiplaukite ir būkite švarūs! Pašalinkite savo darbų blogį man iš akių, liaukitės darę pikta, mokykitės gera daryti. Atsidėkite teisingumui, padėkite engiamajam, užstokite našlaitį, ginkite našlės bylą“.
VIEŠPATS sako:
„Eikit šen, drauge pasvarstykime: esate paraudę nuo nuodėmių, aš jus išbaltinsiu kaip sniegą. Nors jūsų nuodėmės ir yra raudonos it kraujas, jos gali tapti baltos kaip vilna. Jeigu jūs dėsitės į širdį ir paklusite, valgysite krašto gėrybes, bet jeigu atsisakote paklusti, sudoros jus kalavijas“. –
Juk pats VIEŠPATS kalbėjo!
Naujas Testamentas (Visagalio Dangaus ir Žemės Sutverėjo Viengimio Sūnaus Jėzaus Kristaus mokymas):
„Keldamas pietus ar vakarienę, nekviesk nei savo draugų, nei brolių, nei giminaičių, nei turtingų kaimynų, kad kartais jie savo ruožtu nepasikviestų tavęs ir tau nebūtų atlyginta. Rengdamas vaišes, verčiau pasikviesk vargšų, paliegėlių, luošų ir aklų, tai būsi palaimintas, nes jie neturi kuo atsilyginti, ir tau bus atlyginta teisiųjų prisikėlime“.
Tai išgirdęs, vienas svečias jam tarė: „Palaimintas, kas vaišinsis Dievo karalystės pokylyje!“ Jėzus atsiliepė: „Vienas žmogus iškėlė didelę puotą ir pakvietė daug svečių. Atėjus metui puotauti, jis pasiuntė tarną pranešti pakviestiesiems: 'Ateikite, jau viskas surengta'. Tuomet jie visi kaip vienas pradėjo išsikalbinėti. Vienas jam tarė: 'Nusipirkau dirvą ir būtinai turiu eiti jos apžiūrėti. Meldžiu mane pateisinti'. Vėl kitas sakė: 'Pirkau penkis jungus jaučių ir einu jų išmėginti. Meldžiu mane pateisinti'. Trečias tarė: 'Vedžiau, todėl negaliu atvykti'.Tarnas sugrįžęs viską apsakė šeimininkui. Šis supyko ir įsakė tarnui: 'Skubiai eik į miesto aikštes ir skersgatvius ir vesk čionai visus vargšus, paliegėlius, aklus ir luošus'.Tarnas ir vėl pranešė: 'Šeimininke, kaip buvai liepęs, – padaryta, bet dar yra vietos'. Tada šeimininkas tarė tarnui: 'Eik į kelius bei patvorius ir varu atvaryk, kad mano namai būtų pilni. Sakau jums, – nė vienas iš anų kviestųjų žmonių neragaus mano vaišių'“.
Ir pabaigai.
1989 metais Bernardas Brazdžionis buvo apdovanotas Popiežiaus Jono Pauliaus II-ojo medaliu "Pro ecclesia et pontifice", 1998-aisiais - Šv. Grigaliaus Didžiojo Riterių Komandieriaus ordinu, štai jo nuostabios eilės, priminimas mums visiems dėl švenčių:
KĄ SAKĖ MŪRININKAS JĖZUI TĄ NAKTĮ
Amžinos Meilės kūdiki,
aš žinau, tu nemoki rūstauti,
kuris miegojai pirmą naktį ant žemės
pas asilą ir pas jautį.
Manęs žmonės nenorėjo įleisti
į tavo bažnyčią,
nes, sako, aš šunimi smirdu
ir nieko neturiu tau pasakyti.
Jie zakristijoną atvedė,
pirštais rodė ir keikėsi baisiai.
Dieve, ar taip galima elgtis:
prie komunijos eiti ir keiktis?
O aš taip buvau pasiilgęs tavęs,
šventasis berneli...
Tada prisišliejau prie mūro
ir parpuoliau ant kelių.
Jėzau, namie - tu žinai, kokis mano namas -
yra septynetas vaikų ir jų motina,
ir neturi ko padėti ant Kalėdų stalo
ir neturėjo šį vakarą plotko.
Aš viską, aš viską pralaku,
kaip alkanas šuo,
ir keletą naktų nesulaukia
manęs mano lova.
- Kiaulė tas mūrininkas, - kalbėjo
kartą kunigas piktas: -
į Dievo namus pasigėręs
nesisarmatina lįsti.
Ir kaip aš negersiu, kad liūdna,
ir nebūsiu nudriskęs, kad neapvelka niekas,
kad per mėnesį dirbto pinigo
už poros dienų nebelieka?
Eikit jūs, žmonės žmonės,
kai kada pagalvoju,
gal aš nevertas sandalo dulkės
prie Viešpaties kojų.
Gal aš nevertas pakelti
akių į dangų,
o bet pastačiau šituos mūrus
ir tuos didelius didelius langus.
Aš alkoholikas, cinikas, latras,
ir vis tiek aš krikščionis.
O švenčiausias, o emanueli, o mesijau, -
tu būsi prikaltas už šitokius žmones.
O jeigu aš ir šią naktį pas paleistuvę
gulėsiu beprotis namo nesugrįžęs,
kas apspjaudytą, kruviną ir pervertą,
kas nuims tavo Kūną nuo Kryžiaus?..
Su Šv. Kalėdom!
Vakarų bažnytinės atskalos broliai!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą