Tie kas supranta rusiškai, tiesiog įsiklausykite į šios dainos žodžius tam, kad suprasti, koks yra psichologinis portretas žmogaus, kuris yra visokių revoliucjų ir perversmų pagrindinė smogiamoji jėga.
Ši daina, tai nevilties kamujojamo žmogaus verksmas, žiūrint į pasiturinčiai gyvenančius brolius. Žmogus priekaištauja ir skundžiasi. Priekaištas skamba taip "Jus meldžiatės saviems dievams ir jie viską atleidžia jums". Jis neturi Dievo tikėjimo, nesimeldžia, bet apmaudo pilnu balsu priekaištauja tiems kas meldžiasi ir gyvena gerai (nes jiems atleistos nuodėmės). Pas jį nėra netgi minties, o gal būtent tai, kad jie nuoširdžiai atgailauja ir meldžiasi, o jis ne, yra jų sėkmės ir jo nelaimės priežastis.
Toliau jis verkia, jog "Juk aš niekuo, niekuo nekaltas". Tai visų netikinčiųjų pagrindinė mintis, kalti visi aplinkui, bet tik ne jis pats. Mes krikščionys dėl nesėkmių visada kaltiname tik save (kaltas, kaltas aš labai kaltas), evoliucionistinio tikėjimo adeptai (materialistai bedieviai) visada kaltina tiktai aplinką. Pamenate senajame sojūze vis kovo už derlių, kurį kas kart sunaikindavo "netinkamos gamtinės sąlygos", "netikę darbininkai" arba užsienio imperialistai. Tas pats dabar ir socialisto Madūros valdomoje Venesueloje, kurioje nepaisant milžiniškų pelnų už naftą nebeliko netgi elementaraus tualetinio popieriaus. Madūro vietoj to, kad kaltinti savo durna galvą, kaltina visus aplinkui. Jis nei per nago juodymą neprilygsta Čavesui, kuris nors ir savotiškai, bet savo politikoje vadovavosi būtent Kristaus tikėjimo tiesomis ir tą viešai demonstravo.
Ir pabaigai šio himno akcentas, "jei tik aš sustiprėsiu (gausiu progą), jus man už viską sumokėsite". Koks baisus pasiryžimas. Matėme tai 1917 metų, spalio socialdemokratinės revoliucijos metu (tik vėliau ji tapo išskirtinai bolševikinė, sunaikinus konkuruojančias materialistų sektas rusijoje), kai tokie žmonės puolė plėšti, žudyti ir prievartauti, pateisinant tai šūkiu "Plėšk tai kas priplėšta".
Vakariečiai, evoliucinio materializmo pagimdytų ateistinių sektų grėsmės akivaizdoje suprato šį nelaimingo, bedievio žmogaus psichologijos fenomeną, todėl ėmėsi vykdyti visuotinės gerovės politiką. Tai suveikė. Pagrindinis materialistų bastionas griuvo, bet pati visuotinės gerovės politika pradėjo iškrypti, nes ji vis labiau atsitraukia nuo mūsų gerovės pagrindo - Jėzaus Kristaus mokslo. Materialistinės sektos (pagrinde socialdemokratinės pakraipos) šiuo metu tapo klastingesnės ir todėl dar pavojingesnės mūsų bendruomenėms.
Maitinti vargšus yra teisinga ir būtina, o štai sodinti vargšus sau ant galvos, perimant jų gyvenimo būda (pavadinus tai socialinę politika, kurią šiuo metu netgi JAV, buldozerio principu, stumia dabartinė jų vyriausybė) yra kvaila. Jėzus prieš maitindamas minias, mokė jas tiesos kelio. Iš visos nemokamai duoną valgančios minios, tik nedaugelis suprato Kristų ir patikėjo. Sekantį kartą, susirinkusioms minioms, Jėzus aiškiai pasakė, kad ne dėl manęs jūs čia visi susirinkote, o vien dėl to, kad duonos prisivalgėte iki soties, ieškokite ne praeinančios duonos, o Amžinosios. Tai buvo tiesa, o tiesa dažnai žeidžia mūsų savimeilę (vakarų pasaulį dabar užplūdo tie kas ieško duonos, o mes jiems duodami, pamirštame pasakyti tiesą apie tai kad jų gerovė yra Jėzus Kristus, neliks vakaruose Jėzaus Kristaus, nebeliks ir gerovės). Ta pati minia, kuri bandė pagriebti Jėzų ir per prievartą paskelbti karaliumi Jeruzalėje, bei klojo savo drabužius jam įžengiant į miestą, po kiek laiko laiko isteriškai reikalavo, kad jį nukryžiuotų.
Kaip turime elgtis su varguoliais mes, Kristaus mokiniai?
Prieš kelis metus mano vaikai pastebėjo senutę gulinčia skudurų krūvoje po daugiabučio balkonu ir atbėgę papasakojo mums. Mes su žmona nedelsiant ten nuėjome ir pradėjome klausinėti kas atsitiko. Pasirodo Vilniaus miesto savivaldybės klerkai (kuriai priklausė šis butukas) išmetė senolę į gatvę dėl to, kad ji neturėjo jokių dokumentų, gėrė ir nemokėjo pinigų. Todėl senolė jau kelis mėnesius gyvena po balkonu. Dokumentu ji ne turi, nežino nei ką daryti nei kaip, visą gyvenimą dirbo kažkokiose statybose, giminių ne turi nes užaugo vaiknamyje, šeimos taip pat nesusikūrė (tai dažnas atvejis pas valstybiniuose vaiknamiuose užaugintus vaikus, jie neturi jokio supratimo apie realų gyvenimą. Sulaukus pilnametystės juos tiesiog išmeta iš vaikų namų ir pamiršta). Buvo žvarbus rudens vakaras, todėl ten jos palikti negalėjome. Pasitarę su žmona, nutarėme ją nuvežti į nakvynės namus apie kuriuos ji nėra net girdėjusi. Atvežėme ją į Vilniaus Arkivyskupijos Karito nakvynės namus, prie geležinkelio stoties. Nuėjau pakalbėti. Atidarė budėtojas ir pasakė, kad dabar priimti nėra jokios galimybės, nes vėlus vakaras, atvežkite ją rytoj. Pasiūlė pabandyti ją nuvežti į Naujojoje Vilnioje esančius savivaldybės nakvynės namus. Važiuodami į Naujają Vilnią su žmona tarėmės ką daryti jei jos ir ten nepriims. Senolė tiesiog neįtikėtinai baisiai dvokė, važiavome atidarytais langais, todėl siūlyti žmonai vežti ją pas mus namo aš nesiryžau. Bet žmona lyg niekur nieko pati pasakė, kad jei ne, tuomet galės pernakvoti pas mus, nusiprausti, rasime kokius nors drabužėlius pasikeisti. Ačiū Dievui tose nakvynės namuose pasitaikė labai geras budėtojas, kuris maloniai išklausė mus ir leido senolei pasilikti nakčiai be jokių dokumentų. Mes pažadėjome ją pasiimti ryte ir nuvežti į Krikščioniškus nakvynės namus. Kitą dieną labdaros parduotuvėje nupirkome kažkokius drabužėlius, batus, striukę ir iš pačio ryto nuvažiavome pasiimti senutės. Kai tik senolė mus pamatė, pašoko ir pradėjo berti priekaištus (girdint nakvynės namų darbuotojams), kad jai labai nepatiko tie nakvynės namai, maudantis buvo tik kažkoks muilo gabalėlis, davė valgyti mažai ir neskaniai, miegoti buvo nepatogu, davė kažkokius negražius drabužėlius pasikeitimui ir t.t. Mes su žmona buvome sukrėsti. Aš pasistengiau kuo skubiau išvesti prakeiksmus beriančią senolę iš nakvynės namų, raudonuodamas iš gėdos dėl tokių senolės kalbų ir negrabiai dėkodamas darbuotojams, kad jie ją priėmė. Atsisėdom į mašiną. Išmečiau jos senų drabužių rišulėlį į konteinerį, daviau mūsų nupirktus drabužius ir pasakiau, kad ji elgėsi bjauriai. Jei ji tokiu pat būdu rengiasi bendrauti ir Karito nakvynės namuose, tuomet neverta ten važiuoti. Ji turi suprasti, kad jai niekas nieko nėra skolingas ir neprivalo nieko daryti jos labui. Nakvynės namų personalas tikrai nėra nusipelnęs tokių įžeidinėjimų. Senutė pradėjo teisintis ir pažadėjo daugiau taip ne daryti. Tada aš jai pasakiau, jog mes su žmona esame krikščionys ir prieš vežant ją į Karitą, mes norėtume kartu su ja pasimelsti, kad viskas būtų gerai. Veidrodėlyje įdėmiai stebėjau jos veido išraišką. Senutės veidas bylojo apie pasibjaurėjimą tokiu pasiūlymu. Ji pradėjo berti, kad jai visokie sektantai nepatinka, nes atima viską iš patiklių žmonių (ir taip kalbėjo žmogus gyvenęs po balkonu!!!). Todėl mes galime melstis, o ji paklausys. Aš atsakiau, kad taip ne bus, jei nori, kad mes vežtume ją pas Krikščionis, ji turi pakartoti kartu su mumis maldą "Tėve mūsų". Neturėdama kitos išeities ji sutiko. Mes pasimeldėme, ji kartojo maldą paskui mus. Po maldos veidrodėlyje mamačiau jos veidą. Jis buvo neįtikėtinai pasikeitęs, pašviesėjęs. Aš paklausiau, ar viskas gerai? Ji atsakė, kad tai pirmas kartas gyvenime kai ji meldėsi ir jai kažkodėl pasidarė labai, labai gera.
Mes atvežėme ją į Karitą. Nuėjau vienas ir pasikalbėjau su kažkokia jauna mergina, kuri ten vadovavo. Ši išklausiusi, paaiškino kaip jie padeda tokiems žmonėms ir kad tai nėra taip paprasta. Aš ją užtikrinau, kad jeigu bus kokios nors papildomos išlaidos dėl senolės gyvenimo, aš jas apmokėsiu, palikau savo telefoną ir paprašiau paskambinti. Po kelių savaičių man paskambino ir pasakė, kad viskas gerai, dokumentus sutvarkė ir ji dabar gauna socialinę išmoką, ji gyvena nakvynės namuose ir viskas pas ją gerai.
p.s. Nenusigręžkite nuo žmonių kurie papuola į bėda, bet dar svarbiau, neleiskite jiems nustatinėti kokiu būdu ir kokiomis sąlygomis jie priims tą paramą (dabartinė socialinė sistema per prievartą atima iš mūsų ir padalina tiems kam tos paramos net nereikia, todėl vis daugėja dykaduonių). Jei jie priima iš jūsų paramą, tuomet jie privalo elgtis taip kaip jūs jiems nustatote, o ne atvirkščiai. Jei ne, tuomet visada gerbkite jų laisvę, jei nori tuomet tegu gyvena po balkonais, per prievartą jų iš ten traukti ne reikia, bet jei jie vėliau apsigalvoja ir dar karta paprašo, tuomet vėl padėkite jiems. Jei pas jus paprašo išmaldos, duokite bet kada ir neklausinėkite. Alkaną pamaitink, nuogą aprenk.O štai jei žmogus nori, kad tu padėtum jam pakeisti gyvenimą ir tampa tavo išlaikytiniu, naudodamasis tavo resursais ir laiku, tuomet sąlygas diktuojate jūs ir jos turi būti labai aiškios.
Su broliška meile ir rūpesčiu
Esavičius
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą