Sunaikinimas arti

.

‘Visi Lietuviai, kurie einate į maldos namus pagarbinti VIEŠPATIES, išgirskite VIEŠPATIES žodį! ’“

Taip kalba Galybių VIEŠPATS, Visagalis Dievas: „Taisykite savo kelius ir darbus, kad galėčiau būti su jumis šioje vietoje. Nepasitikėkite nepagrįsta viltimi, sakydami: ‘Mums nieko nenutiks! Mums nieko nenutiks! ’ Tik tuomet, jei jūs visiškai pakeisite savo kelius ir darbus, jei vykdysite teisingumą tarp žmonių, jei neskriausite svetimšalio, našlaičio ir našlės, jei nepraliesite nekalto kraujo šioje vietoje ir nedarysite sau žalos, sekdami paskui bedieviškus mokymus, Aš būsiu su jumis šioje vietoje krašte, kurį senovėje amžinai atidaviau tavo tėvams. Štai jūs pasitikite nepagrįsta viltimi beverčiu melu! Iš to turėsite tik žalos!

Klausiate kaip?

Jūs vagiate ir žudote, svetimaujate ir kreivai prisiekiate, aukojatės beverčiam praturtėjimui ir sekate paskui bedieviškus mokymus, kurių net nepažįstate, o paskui ateinate pas mane į maldos namus, kurie vadinasi mano vardu, ir sakote: ‘Mes apsaugoti! Galime vėl daryti visus nedorus darbus! ’ Argi tie Namai, kurie vadinasi mano vardu, netapo jūsų akyse plėšikų lindyne? Žiūrėkite, juk ir aš matau, kas darosi! tai VIEŠPATIES žodis.

Kalbėdamas jūsų tėvams tą dieną, kai atvedžiau juos pas Savo Sūnų, nieko jiems neįsakiau dėl aukojimų. Bet daviau jiems vieną įsakymą: ‘Klausykite mano balso! Tada aš būsiu jūsų Dievas, o jūs būsite mano tauta. Eikite visur tik tuo keliu, kuriuo jums įsakau, idant jums sektųsi. ’ Bet jie nei paklausė, nei paisė. Jie sekė paskui savo pačių užmačias, savo nedorų širdžių užsispyrimą, atsukdami man nugarą, o ne veidą. Nuo tos dienos, kai jūsų tėvai buvo pašaukti, ligi šiandien primygtinai vis siunčiau ir siunčiau jums savo tarnus pranašus. Tačiau manęs jie nepaklausė ir nepaisė, darėsi dar atkaklesni kietasprandžiai ir elgėsi dar pikčiau negu jų tėvai.

Todėl savo pranašui sakau - Nors ir sakysi jiems visus šiuos dalykus, jie tavęs neklausys, nors juos ir šauksi, jie neatsilieps. Todėl pasakyk jiems: ‘Štai tauta, kuri neklausė VIEŠPATIES, savo Dievo, balso ir nesileido jo mokoma. Ištikimybė mirusi, net pats žodis dingęs nuo jų lūpų. ’

Lietuviai padarė nedorybę mano akyse, tai VIEŠPATIES žodis. Jie susiteršė sekdami bedieviškus mokymus. Todėl šios tautos žuvusiųjų lavonai bus mitalas padangių paukščiams ir laukų žvėrims; nebus kam jų nuvaikyti. Lietuvos miestuose ir Vilniaus gatvėse aš nutildysiu džiaugsmo ir iškilmių garsus, jaunikio balsą ir nuotakos balsą, nes visas kraštas taps tyrlaukiais.

‘Taip kalba VIEŠPATS. Kai žmonės pargriūva, argi jie nesikelia? Kai žmonės paklysta, argi negrįžta atgal? Tad kodėl Lietuviai neklusnūs? Kodėl jie laikosi apgaulingų bedieviškų mokymų ir atsisako sugrįžti? Klausiausi atidžiai ir neišgirdau nė vieno tiesos žodžio. Niekas neapgaili savo nedorumo, nesako: ‘Ką aš padariau! ’ Visi puola į priekį savo neklusniuoju keliu tarsi ristūnai, besiveržiantys į mūšį. Net gandras padangėse žino, kada keliauti, burkuolis, kregždė ir gervė nujaučia laiką, kada sugrįžti, bet mano tauta nežino VIEŠPATIES teisingumo!

Kaip galite sakyti: ‘Mes išmintingi! Mes turime VIEŠPATIES Įstatymą’? Juk iš tikrųjų melaginga žinovo plunksna pavertė Mano įsakymą melu!

Išminčiai sugėdinti, apstulbinti, įkliuvę į spąstus. Štai jie atmetė VIEŠPATIES žodį; iš kur gi jų išmintis? Todėl jų žmonas atiduosiu kitiems, o jų laukus užkariautojams. Juk jie visi, nuo mažiausio ligi didžiausio, godžiai ieško sau naudos; nuo valdininko ligi kunigo, visi jie veidmainiai. Lietuvių tautos žaizdas jie tik apgydo, kartodami: ‘Viskas gerai! Viskas gerai! ’ nors nėra gerai. Turėtų gėdytis dėl savo bjauraus elgesio, tačiau nesidrovi ir nežino, ką reiškia parausti iš gėdos.

Todėl jie kris tarp žūvančių, jie sukniubs, kai aš juos bausiu’“, sako VIEŠPATS. “Tikrai surengsiu jų pjūtį! tai VIEŠPATIES žodis. Visa, ką jiems buvau davęs, išnyko.

“ O, kad galėčiau rasti dykumoje pakelės pastogę! Tada palikčiau savo tautą, galėčiau atsitraukti nuo jų. Visi jie svetimautojai, sukčių minia. „Liežuvis jų ginklas, įtemptas lankas; melas, o ne tiesa, viešpatauja krašte. Nuo vienos nuodėmės jie skuba prie kitos, bet manęs nepažįsta. Būkite budrūs kiekvienas su savo kaimynu, nepasitikėkite nė vienu broliu! Kiekvienas brolis gudrauja kaip sukčius, kiekvienas kaimynas skleidžia šmeižtus. Visi apgaudinėja vienas kitą ir nesako tiesos. Savo liežuviais jie įgudo meluoti, elgiasi nedorai, nebegali gailėtis. Smurtas ant smurto, apgaulė ant apgaulės; manęs pripažinti jie nenori“, tai VIEŠPATIES žodis.

„Todėl, taip kalba Galybių VIEŠPATS, valysiu juos ir bandysiu; ką kita man daryti su Lietuvių tautos nedorumu? Jų liežuvis mirtina strėlė, apgaulios jų lūpos, apgauli ir kalba. Lūpomis jie kalba su artimu draugiškai, bet širdyje rengia jam pasalas! Kaip už tai jų nebausti? Tai VIEŠPATIES žodis.

Dėl kalvų aš imu verkti ir vaitoti, dėl ganyklų tyruose pradedu raudoti, nes jie nusiaubti; niekas į juos nebekelia kojos, nebegirdėti kaimenių bliovimo. Ir padangių paukščiai, ir žvėrys pabėgo ir dingo. „Vilnių paversiu griuvėsių krūva, laukinių triušių landyne, Lietuvos miestus baisiu tyrlaukiu, kur niekas negyvena. “ Kuris yra toks išmintingas, kad visa tai suprastų? Tegu paaiškina tas, kuriam paties VIEŠPATIES lūpos kalbėjo: “Kodėl nuniokotas kraštas, išdegintas kaip dykuma, per kurią niekas nebekeliauja? “

VIEŠPATS sako: „Todėl, kad jie atmetė mano Įstatymą, kurį jiems daviau, neklausė mano balso ir nesielgė pagal jį, bet verčiau elgėsi pagal savo atkaklią širdį ir bedieviškus mokymus, kaip jų tėvai buvo juos išmokę. Todėl, taip kalba Galybių VIEŠPATS, Visagalis Dievas, "štai maitinsiu dabar šią tautą kiečiais ir girdysiu nuodingu gėralu. Išsklaidysiu juos tarp tautų, kurių nei jie, nei jų tėvai nežinojo, ir siųsiu jiems kalaviją, kad juos visiškai sunaikintų. “

Taip kalba Galybių VIEŠPATS: „Nagi! Pašaukite raudotojas, kad ateitų. Kvieskite pačias geriausias. Teskuba ateiti ir pradėti raudą dėl mūsų, kad mūsų akys plūstų ašaromis, nuo blakstienų sruventų kaip vanduo. Iš Gedimino kalno girdėti rauda: ‘Kaip baisiai mes nuniokoti! Kokia mums gėda! Palikome kraštą, nes nugriautos mūsų sodybos! ’ Klausykitės, moterys, VIEŠPATIES žodžio, teišgirsta jūsų ausys jo lūpų žodį! Pamokykite savo dukteris aimanuoti, tepamoko viena kitą tos raudos. Mirtis įlipo pro mūsų langus, įsilaužė į mūsų namus. Ji nušluoja nuo gatvių vaikus, nuo miesto aikščių jaunuolius.

Sakyk: ‘Tai VIEŠPATIES žodis. Užmuštųjų lavonai guli kaip mėšlas dirvoje, tarsi pėdai, kurių nėra kam surinkti paskui pjovėją. ’

Taip kalba VIEŠPATS: „Išminčius tenesididžiuoja savo išmintimi, nei stipruolis tenesigiria savo stiprumu, nei turtuolis tenesipuikauja savo turtais. Bet jei kas didžiuotųsi, tesididžiuoja, kad turi išminties pažinti mane, pripažinti, kad aš esu VIEŠPATS, kuris myli ištikimai, vykdo teisingumą ir teisumą žemėje. Tokiais žmonėmis aš mėgaujuosi“, tai VIEŠPATIES žodis.

Susidėk ryšulį ir palik kraštą, apgultasis mieste! Juk taip kalba VIEŠPATS: „Štai šį kartą gyventojus tikrai išblokšiu iš krašto, taip prislėgsiu, kad jie pajus! “ Nes Lietuvių tautos valdytojai buvo kvaili, neieškojo VIEŠPATIES, todėl ir nelydėjo jų sėkmė, o visos jų kaimenės buvo išvaikytos.

Malda: Aš žinau, VIEŠPATIE, kad ne žmogus sau kelią lemia. Žmogus negali nei pasirinkti gyvenimo kelio, nei savo žingsnius gyvenime pakreipti. Pataisyk mus, VIEŠPATIE, tačiau su saiku, ne su pykčiu, idant niekais mūsų nepaverstum.

.

p. s. Tokie buvo pranašo Jeremijo žodžiai pasakyti išdidžiai, mokytai ir nepaklusniai Izraelio tautai. Kadangi tautos vadovai nepaklausė pranašo, Izraelis ir Jeruzalė buvo sunaikinti, o tauta ištremta į Babiloną. Biblija mus moko, kad kas buvo, tas vėl bus; kas padaryta, tas vėl bus daroma. Nieko naujo nėra po saule. Visi šie Jeremijo žodžiai tinka žūstančiai Lietuvių tautai, todėl Jeremijo monologe vietoj pavadinimų Izraelis ir Jeruzalė įdėta Lietuva ir Vilnius.