Vachabitai

.
Musulmonai pagal Koraną turi 72 tikėjimo grupes, Sunitai, Šiitai, Sufijai ir t. t. Reakcingiausia tikėjimo grupė iš musulmonų yra Vachabitai. Įdomiausia yra tai, kad būtent tokio tikėjimo kelio pavadinimo (Vachabitai), nėra tose Korano išvardintose 72 tikėjimo grupėse. Šis pavadinimas yra žmonių sugalvotas ir kilo iš vieno Alacho titulų - Al Vachab (dovanojantis), t. y. Vachabitai išvertus reiškia „apdovanotieji“ (charizmatai). Tradicinių tikėjimo kelių Musulmonai Vachabitus vadina dirbtinai sukurta religine grupe. Jų tvirtinimu vachabitai buvo sukurti vakaruose tam, kad sunaikinti patį Islamą. Tokį jų teiginį netiesiogiai patvirtina ir tai, kad dauguma dabartinių islamo teroristų vachabitų, praėjo mokymus pagal JAV slaptųjų tarnybų programas. Žymiausias JAV slaptųjų tarnybų produktas yra Osama Bin Ladenas.
.
Lygiai toks pat (pagal kilmę ir dvasią), apdovanotųjų tikėjimo kelias yra ir Krikščionybėje. Jie vadinasi Charizmatai (Charizma-dovana). Tos grupės aktyviai ardo apaštališkos tradicijos besilaikantį Krikščionių tikėjimą. Naujai prisiteigusios ir skaldymo pagimdytos tos, neva krikščioniškosios, bažnyčios lygiai taip pat kaip ir musulmoniškieji vachabitai (charizmatai) ima tik dalį Šv. Rašto ir jį savaip interpretuoja. Tos vachabitiškosios bažnyčios, klaikiai nekenčia visko kas yra tradiciška krikščioniška. Be to, jie labai bijo diskusijos su žinančiais Šv. Raštą žmonėmis. Jie yra labai puritoniški ir išoriškai atrodo daug teisiau nei tradiciniai krikščionys. Jie išdidžiai rankose laiko Biblija ir cituoja ją žmonėms, bet realybėje kiša jiems nuodingą savo tikėjimo surogatą, naudodamiesi tuo, kad paprasti žmonės neišmano Šv. Rašto.
.
Mūsų Mokytojas ir Gelbėtojas, Viešpats Jėzus Kristus perspėjo: 'Saugokitės netikrų pranašų, kurie ateina pas jus avių kailyje, o viduje yra plėšrūs vilkai.
.
Netikrų pranašų avių kailis reiškia jų išorišką teisuoliškumą, (negeria, nerūko, neištvirkėlis, žmonos ir vaikų nemuša, gerai atrodo, skaniai kvepia ar pan.). Turintys dievotumo išvaizdą, bet atsižadėję jo jėgos. Jei ieškote Kristaus, tuomet turite žinoti, jog Jis atėjo pas nusidėjėlius, o ne pas teisiuosius. Todėl ir Jo bažnyčia, tai nusidėjėlių surinkimas. Nusidėjėlių, kuriuos Dievas savo malonę padaro švariais nuo jų nuodėmių. Kas nėra su Kristumi Jo apaštališkoje bažnyčioje, tas niekada nepatiks Dievui, koks jis be būtų išoriškai teisuolis, švaruolis ir tobulybė. Toks žmogus bus kaip kapas, gražus iš išorės, bet viduje pilnas nešvarumų ir bjaurasties, todėl ir atmestinas, t. y. netinkantis amžinajam gyvenimui. Apie tokius Kristus pasakė: 'Ne kiekvienas, kuris man sako: 'Viešpatie, Viešpatie! ', įeis į dangaus karalystę, bet tas, kuris vykdo valią mano Tėvo, kuris yra danguje. Daugelis man sakys aną dieną: 'Viešpatie, Viešpatie, argi mes nepranašavome Tavo vardu, argi neišvarinėjome demonų Tavo vardu, argi nedarėme daugybės stebuklų Tavo vardu?! Tada Aš jiems pareikšiu: 'Aš niekuomet jūsų nepažinojau. Šalin nuo manęs, jūs piktadariai! '
.
p. s. Jei jūs rimtai nutarėte ieškoti Dievo ir sekti Jį tikėjime, viltyje ir meilėje, tuomet jums reikia rimtai apsispręsti; ar ieškoti Jo, Kristaus krauju įsteigtoje ir ant apaštalo Petro (uolos) autoriteto pastatytoje, Apaštališkoje visuotinėje (katalikų) bažnyčioje; ar vaikščioti po naujai prisiteigusias, žmonių išmyslais organizuotas Vachabitų – Charizmatų (jie turi prisigalvoję aibę įvairių pavadinimų) kavos ir arbatos gėrimo kuopeles, kuriuose jūs surasite vien tik pigų, tikros Jėzaus Kristaus bažnyčios, pakaitalą.
.
Su broliška meilę ir rūpesčiu
Esavičius

Sunaikinimas arti

.

‘Visi Lietuviai, kurie einate į maldos namus pagarbinti VIEŠPATIES, išgirskite VIEŠPATIES žodį! ’“

Taip kalba Galybių VIEŠPATS, Visagalis Dievas: „Taisykite savo kelius ir darbus, kad galėčiau būti su jumis šioje vietoje. Nepasitikėkite nepagrįsta viltimi, sakydami: ‘Mums nieko nenutiks! Mums nieko nenutiks! ’ Tik tuomet, jei jūs visiškai pakeisite savo kelius ir darbus, jei vykdysite teisingumą tarp žmonių, jei neskriausite svetimšalio, našlaičio ir našlės, jei nepraliesite nekalto kraujo šioje vietoje ir nedarysite sau žalos, sekdami paskui bedieviškus mokymus, Aš būsiu su jumis šioje vietoje krašte, kurį senovėje amžinai atidaviau tavo tėvams. Štai jūs pasitikite nepagrįsta viltimi beverčiu melu! Iš to turėsite tik žalos!

Klausiate kaip?

Jūs vagiate ir žudote, svetimaujate ir kreivai prisiekiate, aukojatės beverčiam praturtėjimui ir sekate paskui bedieviškus mokymus, kurių net nepažįstate, o paskui ateinate pas mane į maldos namus, kurie vadinasi mano vardu, ir sakote: ‘Mes apsaugoti! Galime vėl daryti visus nedorus darbus! ’ Argi tie Namai, kurie vadinasi mano vardu, netapo jūsų akyse plėšikų lindyne? Žiūrėkite, juk ir aš matau, kas darosi! tai VIEŠPATIES žodis.

Kalbėdamas jūsų tėvams tą dieną, kai atvedžiau juos pas Savo Sūnų, nieko jiems neįsakiau dėl aukojimų. Bet daviau jiems vieną įsakymą: ‘Klausykite mano balso! Tada aš būsiu jūsų Dievas, o jūs būsite mano tauta. Eikite visur tik tuo keliu, kuriuo jums įsakau, idant jums sektųsi. ’ Bet jie nei paklausė, nei paisė. Jie sekė paskui savo pačių užmačias, savo nedorų širdžių užsispyrimą, atsukdami man nugarą, o ne veidą. Nuo tos dienos, kai jūsų tėvai buvo pašaukti, ligi šiandien primygtinai vis siunčiau ir siunčiau jums savo tarnus pranašus. Tačiau manęs jie nepaklausė ir nepaisė, darėsi dar atkaklesni kietasprandžiai ir elgėsi dar pikčiau negu jų tėvai.

Todėl savo pranašui sakau - Nors ir sakysi jiems visus šiuos dalykus, jie tavęs neklausys, nors juos ir šauksi, jie neatsilieps. Todėl pasakyk jiems: ‘Štai tauta, kuri neklausė VIEŠPATIES, savo Dievo, balso ir nesileido jo mokoma. Ištikimybė mirusi, net pats žodis dingęs nuo jų lūpų. ’

Lietuviai padarė nedorybę mano akyse, tai VIEŠPATIES žodis. Jie susiteršė sekdami bedieviškus mokymus. Todėl šios tautos žuvusiųjų lavonai bus mitalas padangių paukščiams ir laukų žvėrims; nebus kam jų nuvaikyti. Lietuvos miestuose ir Vilniaus gatvėse aš nutildysiu džiaugsmo ir iškilmių garsus, jaunikio balsą ir nuotakos balsą, nes visas kraštas taps tyrlaukiais.

‘Taip kalba VIEŠPATS. Kai žmonės pargriūva, argi jie nesikelia? Kai žmonės paklysta, argi negrįžta atgal? Tad kodėl Lietuviai neklusnūs? Kodėl jie laikosi apgaulingų bedieviškų mokymų ir atsisako sugrįžti? Klausiausi atidžiai ir neišgirdau nė vieno tiesos žodžio. Niekas neapgaili savo nedorumo, nesako: ‘Ką aš padariau! ’ Visi puola į priekį savo neklusniuoju keliu tarsi ristūnai, besiveržiantys į mūšį. Net gandras padangėse žino, kada keliauti, burkuolis, kregždė ir gervė nujaučia laiką, kada sugrįžti, bet mano tauta nežino VIEŠPATIES teisingumo!

Kaip galite sakyti: ‘Mes išmintingi! Mes turime VIEŠPATIES Įstatymą’? Juk iš tikrųjų melaginga žinovo plunksna pavertė Mano įsakymą melu!

Išminčiai sugėdinti, apstulbinti, įkliuvę į spąstus. Štai jie atmetė VIEŠPATIES žodį; iš kur gi jų išmintis? Todėl jų žmonas atiduosiu kitiems, o jų laukus užkariautojams. Juk jie visi, nuo mažiausio ligi didžiausio, godžiai ieško sau naudos; nuo valdininko ligi kunigo, visi jie veidmainiai. Lietuvių tautos žaizdas jie tik apgydo, kartodami: ‘Viskas gerai! Viskas gerai! ’ nors nėra gerai. Turėtų gėdytis dėl savo bjauraus elgesio, tačiau nesidrovi ir nežino, ką reiškia parausti iš gėdos.

Todėl jie kris tarp žūvančių, jie sukniubs, kai aš juos bausiu’“, sako VIEŠPATS. “Tikrai surengsiu jų pjūtį! tai VIEŠPATIES žodis. Visa, ką jiems buvau davęs, išnyko.

“ O, kad galėčiau rasti dykumoje pakelės pastogę! Tada palikčiau savo tautą, galėčiau atsitraukti nuo jų. Visi jie svetimautojai, sukčių minia. „Liežuvis jų ginklas, įtemptas lankas; melas, o ne tiesa, viešpatauja krašte. Nuo vienos nuodėmės jie skuba prie kitos, bet manęs nepažįsta. Būkite budrūs kiekvienas su savo kaimynu, nepasitikėkite nė vienu broliu! Kiekvienas brolis gudrauja kaip sukčius, kiekvienas kaimynas skleidžia šmeižtus. Visi apgaudinėja vienas kitą ir nesako tiesos. Savo liežuviais jie įgudo meluoti, elgiasi nedorai, nebegali gailėtis. Smurtas ant smurto, apgaulė ant apgaulės; manęs pripažinti jie nenori“, tai VIEŠPATIES žodis.

„Todėl, taip kalba Galybių VIEŠPATS, valysiu juos ir bandysiu; ką kita man daryti su Lietuvių tautos nedorumu? Jų liežuvis mirtina strėlė, apgaulios jų lūpos, apgauli ir kalba. Lūpomis jie kalba su artimu draugiškai, bet širdyje rengia jam pasalas! Kaip už tai jų nebausti? Tai VIEŠPATIES žodis.

Dėl kalvų aš imu verkti ir vaitoti, dėl ganyklų tyruose pradedu raudoti, nes jie nusiaubti; niekas į juos nebekelia kojos, nebegirdėti kaimenių bliovimo. Ir padangių paukščiai, ir žvėrys pabėgo ir dingo. „Vilnių paversiu griuvėsių krūva, laukinių triušių landyne, Lietuvos miestus baisiu tyrlaukiu, kur niekas negyvena. “ Kuris yra toks išmintingas, kad visa tai suprastų? Tegu paaiškina tas, kuriam paties VIEŠPATIES lūpos kalbėjo: “Kodėl nuniokotas kraštas, išdegintas kaip dykuma, per kurią niekas nebekeliauja? “

VIEŠPATS sako: „Todėl, kad jie atmetė mano Įstatymą, kurį jiems daviau, neklausė mano balso ir nesielgė pagal jį, bet verčiau elgėsi pagal savo atkaklią širdį ir bedieviškus mokymus, kaip jų tėvai buvo juos išmokę. Todėl, taip kalba Galybių VIEŠPATS, Visagalis Dievas, "štai maitinsiu dabar šią tautą kiečiais ir girdysiu nuodingu gėralu. Išsklaidysiu juos tarp tautų, kurių nei jie, nei jų tėvai nežinojo, ir siųsiu jiems kalaviją, kad juos visiškai sunaikintų. “

Taip kalba Galybių VIEŠPATS: „Nagi! Pašaukite raudotojas, kad ateitų. Kvieskite pačias geriausias. Teskuba ateiti ir pradėti raudą dėl mūsų, kad mūsų akys plūstų ašaromis, nuo blakstienų sruventų kaip vanduo. Iš Gedimino kalno girdėti rauda: ‘Kaip baisiai mes nuniokoti! Kokia mums gėda! Palikome kraštą, nes nugriautos mūsų sodybos! ’ Klausykitės, moterys, VIEŠPATIES žodžio, teišgirsta jūsų ausys jo lūpų žodį! Pamokykite savo dukteris aimanuoti, tepamoko viena kitą tos raudos. Mirtis įlipo pro mūsų langus, įsilaužė į mūsų namus. Ji nušluoja nuo gatvių vaikus, nuo miesto aikščių jaunuolius.

Sakyk: ‘Tai VIEŠPATIES žodis. Užmuštųjų lavonai guli kaip mėšlas dirvoje, tarsi pėdai, kurių nėra kam surinkti paskui pjovėją. ’

Taip kalba VIEŠPATS: „Išminčius tenesididžiuoja savo išmintimi, nei stipruolis tenesigiria savo stiprumu, nei turtuolis tenesipuikauja savo turtais. Bet jei kas didžiuotųsi, tesididžiuoja, kad turi išminties pažinti mane, pripažinti, kad aš esu VIEŠPATS, kuris myli ištikimai, vykdo teisingumą ir teisumą žemėje. Tokiais žmonėmis aš mėgaujuosi“, tai VIEŠPATIES žodis.

Susidėk ryšulį ir palik kraštą, apgultasis mieste! Juk taip kalba VIEŠPATS: „Štai šį kartą gyventojus tikrai išblokšiu iš krašto, taip prislėgsiu, kad jie pajus! “ Nes Lietuvių tautos valdytojai buvo kvaili, neieškojo VIEŠPATIES, todėl ir nelydėjo jų sėkmė, o visos jų kaimenės buvo išvaikytos.

Malda: Aš žinau, VIEŠPATIE, kad ne žmogus sau kelią lemia. Žmogus negali nei pasirinkti gyvenimo kelio, nei savo žingsnius gyvenime pakreipti. Pataisyk mus, VIEŠPATIE, tačiau su saiku, ne su pykčiu, idant niekais mūsų nepaverstum.

.

p. s. Tokie buvo pranašo Jeremijo žodžiai pasakyti išdidžiai, mokytai ir nepaklusniai Izraelio tautai. Kadangi tautos vadovai nepaklausė pranašo, Izraelis ir Jeruzalė buvo sunaikinti, o tauta ištremta į Babiloną. Biblija mus moko, kad kas buvo, tas vėl bus; kas padaryta, tas vėl bus daroma. Nieko naujo nėra po saule. Visi šie Jeremijo žodžiai tinka žūstančiai Lietuvių tautai, todėl Jeremijo monologe vietoj pavadinimų Izraelis ir Jeruzalė įdėta Lietuva ir Vilnius.

Laimingų Šventų Kalėdų !

Kristus Gimė Viešpatauti,
Džiūgauk girdinti tauta !!!
Atsibusk ir atgailauki,
Nes tai Dievo dovana.

Prakartėlėje, ėdžiose,
Piemenėlių apsuptį,
Kas išoriškai garbinga,
Jis paniekino Savy.

Tarp kaimiečių ir prasčiokų,
Darbininko šeimoje,
Gimė Viešpats ir Karalius
Keisk vertybes žmonija !

Nusipurtykit tuštybę,
Ir pasaulio apžavus,
Sunaikinkite puikybę,
Ir beverčius geidulius.

Amžinybė daug brangesnė
Už pasaulio niekučius,
Juk už tai kas čia vertinga,
TEN nusiperki vargus.

Dulkė dulkėmis pavirsta,
Vien tik siela amžina,
Dievo mums nuo pradžių duota,
Dievo šlovei ji skirta.

Jėzus Gimė Viešpatauti
Džiūgauk atpirkta tauta !!!
Juk su Juo tu karaliauti
Per malonę surinkta.

Esavičius

Kūdikis mums gimė !

.
Atgailaukite, nes prisiartino dangaus karalystė!

Jėzaus Kristaus gimimo šventės išvakarėse, išgirsk Gerąją Naujieną kurią Visagalis Dievas siunčia tau, savo paklydusiam vaikui.

Neužsikietink ir tu, kuris jau girdėjai Evangeliją, bet pamiršai. Taip pat ir tu, kuris žinojai Dievo valią bet nevykdei.

Visagalis Dievas sukūrė pasaulį tobulą, bet dėl mūsų protėvių neklusnumo, kūrinija buvo pajungta tuštybei. Tuštybei, kuri neturi jokios vertės ir neša tiktai rūpesčius, nusivylimą, ligas ir mirtį. Todėl mes, pastoviai dejuojame ir sąmoningai arba ne, bet laukiame mūsų kūno atpirkimo iš šio žūvančio pasaulio. Mūsų atotrūkis nuo Gyvybės Teikėjo ir yra visų blogybių, problemų, nelaimių ir ligų priežastis. Tik buvimas su Dievu sunaikina pražūtingą tuštybę ir duoda tikrą žmogaus (sukurto pagal Dievo atvaizdą ir panašumą) gyvenimą.

Prieš kelis tūkstantmečius, pranašas Izajas pranašavo apie Dievo artumą:

Pats Viešpats duos jums ženklą. Štai mergelė taps nėščia, pagimdys sūnų ir pavadins jį Emanueliu.

Emanuelis, šis vardas yra reikšmė ir simbolis mums visiems. Emanuelis hebrajiškai reiškia - Dievas su mumis. Įsikūnijęs Visagalis Dievas, Kuris pasilieka per amžius su savo atpirktais žmonėmis. Ši pranašystė išsipildė prieš du tūkstančius dešimt metų. Iš mergelės Marijos gimė Jėzus Kristus, Dievo Žodis, tapęs Kūnu. Emanuelis – Dievas su mumis. Jėzus Kristus yra Visagalio Dievo, Kūrėjo ir Laikytojo Žodis, nesukurtas bet gimęs iš Dievo Dievas, todėl tik Jis yra Tikras Gyvenimas, tik Jis yra tikra Duona, kurios valgantis nebealks per amžius. Tik Jo mes turime laikytis, nes nėra kito Vardo po dangumi, kuriuo mes galime būti išgelbėti. Šis vardas yra Jėzus Kristus.

Nuo savo gimimo dienos Jėzus yra su mumis, su tais kurie tiki Juo visa širdimi ir išpažįsta Dievo Žodį savo lūpomis. Tai Jam ir apie Jį, per kiekvienas Kalėdas mes kartojame pranašo giesmę - Kūdikis mums gimė, Sūnus mums duotas. Ant Jo peties viešpatavimas, Jis bus vadinamas Nuostabusis, Patarėjas, Galingasis Dievas, Amžinasis Tėvas, Ramybės Kunigaikštis. Jo viešpatavimas plėsis ir taikai nebus galo.

Dievo Sūnus pagal pranašystę atėjo į Žydų, senosios sandoros ir Visagalio pranašystę nešančią tautą. Bet argi Dievas - tiktai žydų Dievas? Ar Jis nėra ir pagonių Dievas? Būtent taip, Jis yra ir pagonių Dievas, nes tėra tik vienas Dievas ir nėra kitų Dievų. Jis per tikėjimą, Naujoje sandoroje, išteisins ir apipjaustytus (žmones turinčius senosios sandoros žymę); taip pat per tikėjimą, Naujojoje sandoroje, Jis išteisins ir neapipjaustytus (žmones neturinčius senosios sandoros žymės).

Naujoji sandorą (sutartis) sujungia mus su Visagaliu Dievu. Tai yra dovana, nes mes Dievui nieko neduodame. Šia sutartimi, mes iš Dievo galime priimti begalinę nenusipelnytą malonę, nuodėmių atleidimą ir kaip atpildą – amžiną gyvenimą Dangaus karalystėje. Iš savo pusės Dievas šia sandorą patvirtino Savo Sūnaus mirties Krauju Golgotoje. Po kurios prisikėlęs Jėzus parodė, kad mirtis jau yra nugalėta ir kelias į amžiną gyvenimą jau yra atvertas. Mums gi, girdintiems Gerąją naujieną žmonėms, yra palikta laisva valia, priimti šią sandorą ir eiti Kristaus keliu arba ją atmesti ir eiti gyvenimu taip kaip mes patys sau įsivaizduojame.

Žinok, Dievui nereikia tarnų, Jam nereikia vergų, jam nereikia tavo turtų, Jam reikalingas tu pats, nes jis tave mylį kaip ir kiekvienas Tėvas myli savo sūnų palaidūną.

Jei vis dėl to tvirtai apsisprendei priimti Dievo sandorą, tuomet apmąstyk savo nuodėmes, suprask jas ir atgailauk dėl jų Dievo akivaizdoje. Po atgailos, ateik maldoje pas Dievą Jėzaus Kristaus vardu, atverk savo širdį Jėzui, išpažink savo tikėjimą viešai ir palikės šio gyvenimo tuštybę sek paskui Kristų, nesižvalgydamas atgal.

Atsisakydamas pasaulietiškos tuštybės ir sekdamas Jėzumi Kristumi, tu gimsti iš naujo, naujam amžinam gyvenimui su Emanueliu. Tai visai kitas gyvenimas, nei tas kuriame tu gyvenai iki šiol.

Jėzus Kristus, aiškiai perspėjo mus, savo mokinius, kad nei vieno daugiau nebevadintumėme tėvu, nes mes turime tik Vieną Tėvą Dievą ir nei vienas mes nebegalime vadintis mokytoju, nes mes turime tik vieną mokytoją Jėzų Kristų. Priėmę Kristaus sandorą, mes visi tapome broliais. Todėl kas iš mūsų nori būti didžiausias, tebūna visiems tarnas. Nes kas save aukština, bus pažemintas, o kas save žemina, bus išaukštintas. Taip pat, mes turime mylėti vienas kitą taip, kaip pats Kristus pamilo mus. Tik iš to ar mes mylėsime vienas kitą, bus aišku ar mes esame Jėzaus mokiniai.

Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?!

.

Kas ką prijungė?

Lietuvos valdžioje ir viešoje erdvėje dominuoja apykvailiai stabmeldžiai. Kadangi stabmeldžių pati prigimtis sąlygoja autoritetų sekiojimą ir amžiną kopijavimą, jie nieko sukurti nesugeba. Stabmeldžiai ir pagonys pastoviai inkščia ir pergyvena dėl savo padėties visuomenėje, savo rytdienos, ką ės ar ką gers, kokį skudurą užsivilks, ką kriuš ir pan. Tokius apgailėtinus puskvailius ne tik lengva valdyti, bet dar lengviau juos apkvailinti. Vien tik dėl stabmeldžių dominavimo, galinga mūsų protėvių valstybė tapo menku pasiuntinuku ir kojų šluostimo vieta kitoms tautoms ir valstybėms.

Neseniai turėjau internetinę diskusiją kas ką prisijungė, Lenkija Lietuvą ar Lietuva Lenkiją. Internete įdėjau provokuojančią istorinių faktų santrauką, kuri skiriasi nuo oficialiai Lietuvoje propaguojamos bumblauskinės lenkofilinės istorijos interpretacijos:

... „Tam, kad suprasti Lietuvių ir Lietuvos vertę, tereikia pasižiūrėti į mūsų kaimynus lenkus. Juk dabartinė lenku aukštuomene tai nutautėję Lietuviai (Lietuviška kilmė ten yra prestižas).
Mūsų tauta lenkams, o ne lenkai mums davė aukštuomenę, kultūrą ir pagaliau senąją galingąją dviejų tautų imperiją.
Mūšius laimi ne patrankų mėsa (eiliniai kareiviai), o karvedžių genijus. Todėl ir žalgirio mūšį (kaip ir beveik visus kitus Dviejų tautų respublikos reikšmingus mūšius) laimėjo Lietuviai Jogaila ir Vytautas. Visi ten buvę lenkai, rusai, totoriai ir t. t., buvo tik įsakymų vykdytojai, „molis“ minkomas Lietuvių karo genijaus rankomis.
Taip pat verta atkreipti dėmesį, kad lenkai buvo Lietuvių vasalai, o ne Lietuviai lenkų. Lietuvis Jogaila į lenkija atėjo ne kaip nusižeminęs emigrantas/tarnas ant mulo, apsirovęs darbo įrankiais. Jis atėjo kaip valdovas, su visa savo palyda, giminėmis ir artimaisiais. Jogailai atsisėdus į sostą, lenkai tapo Lietuvių vasalais. Lietuviai gi tuo tarpu niekada ne buvo lenkų vasalais.
Tai, kad dviejų tautų respublikoje Lietuviai buvo ponų pozicijoje, iliustruoja ir tas faktas, kad iki pat Rzečpospolitos sunaikinimo, Lietuviai turėjo visada besąlyginę teisę pirkti žemę Lenkijoje (kartu su baudžiaunininkais lenkais), o lenkai niekada neturėjo teisės pirkti žemės Lietuvoje. Be to, tarp Vilniaus „lenkų“ gajus posakis apie tai, kad lenkė Jadvyga laikė Jogaila po padu yra mažų mažiausiai ne tikslus, nes Jadvyga buvo ne lenkė, o Vengrijos karaliaus Liudviko Anžu jaunesnioji duktė. Lenkai neturėjo savo tarpe nei vieno žmogaus galinčio lygintis su Lietuviais valdovais ir vienu iš mūsų giminės atstovu – Jogaila. Todėl lenkų sparnuotas posakis „poliak pan a litvin cham“ yra ne realybė, o norima siekiamybė, tai lenkų sapnas.
Taip pat verta prisiminti Venecijos plikbajorio/plevėsos „Kazanovos“ autobiografinėje knygoje aprašyta susitikima su Lenkijos karaliumi ir dvikova su vienu iš jo artimiausių didikų. Šiame aprašyme, Kazanova nupasakoja savo įspūdžius iš karališko dvaro ir ten yra tokia frazė „juose dar jaučiama, kad jie dar neseniai buvo laukiniai pagonys“. Apie ką čia rašo? Nejaugi apie lenkus? Aišku tai buvo pasakyta apie Lietuvius kurie besąlygiškai valdė Lenkiją. „...

Į tai buvo sureaguota:

... „esi fantastas. Kitais metais bus Žalgirio jubiliejus, bus daug mokslo populiarinimo straipsnių - galėsi apsišviesti. O dėl valstybių svorio - Lenkija lyginant su Lietuva buvo ir liko stipresnė pusė, Nepamenu, ką rašė Kazanova, tačiau anuomet vakariečiams, pvz., prancūzams ir vokiečiams tie patys lenkai buvo necivilizuoti barbarai. Nežinau, ką mano vokiečiai apie savo rytinius kaimynus dabar, bet kai kurie vietiniai LT lenkų aktyvistai lietuvius žemina kaip įmanydami. Žinoma, tam tikro pagrindo tam duoda ir Delfio keikūnai. Užburtas ratas? „...

Tada aš oponento paprašiau:

... „Sakai fantastas? Gal galėtum paneigti nors viena iš mano pateiktu istoriniu faktu? „...

Oponentas paneigė:

... „pvz., „faktas“ apie tai, kad Jogailai užėmus sostą, lenkai tapo lietuvių vasalais. Jogaila pažadėjo prijungti prie Lenkijos Lietuvą, o ne atvirkščiai. Nelabai įsivaizduoji jėgų santykį, kas buvo tuometinė Lenkija ir LDK. Plotas lemia ne viską. Dar - krašto organizacija, gyventojų skaičius. Antraip nebūtų buvę Liublino unijos, kurios metu visa Ukraina atiteko kam? Pabaigai - lenkai žiūrėjo, o kai kurie ir tebežiūri į Lietuvą kaip į Lenkijos provinciją, o ne atvirkščiai. Pakaks? „...

Mano atsakymas kažkodėl užbaigė beprasidedančią įdomią diskusiją:

... „Ne nepakaks:) tai kad Jogaila kažkam kažką „pažadėjo“ yra lenku pasaka, nepatvirtinta jokiais objektyviais (t. y. ne lenku IX amžiuje sukurptais duomenimis).
Be to, tai, kad ne Lietuva buvo „prijungta“ prie Lenkijos o Lenkija prijungta prie Lietuvos, aiškiai parodo ir tas faktas, kad lenkai niekada iki pat paskutinio padalinimo netūrėjo teises pirkti žemes Lietuvoje, tuo tarpu Lietuviai nuo pat Jogailos valdymo pradžios įgavo teise pirkti, gauti dovanu, dovanoti ar kitaip laisvai disponuoti žemėmis Lenkijoje, kartu su baudžiaunininkais lenkais. Tik visiškas cinikas (arba idiotas a lia bumblauskas) gali teigti jog Lietuva buvo prijungta prie Lenkijos;). „....



p. s. Dėl to, kad stabmeldžiai dominuoja, Lietuva ne tik neteko savo valdų, bet netgi kažkokia Lietuvos provincija, per kelis šimtmečius melo, jau beveik sugebėjo pasisavinti visą Lietuvos istoriją. Biblija mus moko, kad tauta kuri ne tarnaus Dievui pražus. Matomai tik dėl kelių teisiųjų mūsų tautoje, Lietuviams iki šiol yra paliktas bent apgraužtas plotelis buvusio galybės kampe. Čia panašiai kaip iš visų Sodomos ir Gomoros apylinkių miestų, vienintelis Zoras buvo paliktas nesunaikintas tik dėl to, kad į jį nutarė pabėgti ir pasislėpti teisusis Lotas.

Tik Dievas gali duoti išmintį ir supratimą, tik Jis yra siekiamybė ir visa ko Turėtojas ir Laikytojas. Stabmeldžiai dėl savo aklumo, nesugeba pamatyti elementarių dalykų, todėl pastoviai vergauja kitiems. Dėl savo riboto supratimo, jie garsiai šūkalioja, kad yra per daug išdidūs tapti Dievo vergais, tuo tarpu patys nuolankiai vergauja viršininkams, turčiams, bankams, nusikaltėliams, žmonoms, vyrams arba savo nuosaviems vaikams. Akli prasčiokai net nesuvokia elementarios tiesos, jog sekdamas Dievu, žmogus daugiau niekuo nesekioja; Šlovindamas Dievą, žmogus daugiau nieko nebešlovina ir kas svarbiausia, tapdamas Dievo vergu, žmogus daugiau niekam (aš pabrėžiu NIEKAM) nebevergauja.

Žalgiris

Kryžeiviai atsainiai kvatoja,
Ir ruošia jie mums grandines.
Savim jie pasitiki oriai,
O mes tuo kaip Dievas nuspręs.

Kova atpažinti leis greitai
Kas Dievo kelį o kas ne.
Kas sprandą užkietinti drįsta,
To pergalė liks svajone.

Mus Vytautas kovai nuteikia.
Jogaila ant kelių maldoj.
Mes mirti visi pasiruošę.
Nes esame Kristaus kovoj.

Prieš mus juk yra atskalūnai,
Išniekinę kryžių karais,
Jie tapo plėšikais vertelgom,
Ir čia savo mirtį suras.

Į Lietuvą čia susiliejo,
Didžiosios tėvynės kariai,
Visus mus į mūšį rikiuoja,
Didieji Lietuviai vadai.

Štai mūšis ūmai prasidėjo,
Ir žviegia jau garsiai žirgai,
Ir ginklai susikerta skardžiai,
Ir kraujas jau liejas laisvai.

Bet kas tai? pakriko Lietuviai?
Ir bėga nuo priešo vadai?
O ne, tai tik spąstai bedieviams,
Jie jauką prarijo kvailai.

Į pasalą jie sugūžėjo,
Jų džiaugsmas pavirto rauda,
Kryžeivius naikinti pradėjo,
Naujai surinkta JO tauta.


T.Esavičius

2009 m. lapkritis 15 d. Londonas

paveiksluose du Lietuviai valdovai ir karvedžiai, Vytautas (viršuje) ir Jogaila (apačioje), kurie laimėjo Žalgirio mūšį.