(galimybių pasas ausyje)
Karta teko viešėti viename ūkyje ir senas ūkininkas paprašė padėti pririšti kiaulę, kad paršiukai galėtų ją pažysti. Esu miesčionis ir man tai buvo atrakcija, todėl nedelsiant sutikau, bet aš paklausiau ūkininko, o kam rišti tą kiaulę? Ar čia taip visuomet daroma? Ūkininkas atsakė, kad ne, tiesiog šita kiaulė pusprotė išsigimėlė, kuri savo paršiukus ėda (kalbant politkorektiškai – darosi abortus)
Kai mes dviese pradėjome rišti paršę už kojų prie gardo atramų, ji visaip protestavo ir žviegė, (manau savo kiaulių kalba ji bandė mums pasakyti apie tai, kad mes pažeidžiame jos teises). Bet savaime suprantama, kad mes nekreipėme į protestus jokio dėmesio. Jeigu kiaulė elgiasi ne natūraliai ėsdama savo vaikus, tai argi normalūs žmonės turėtų leisti tokį išsigimelišką elgesį ir kreipti dėmesį į paršės žviegimą? (Esu įsitikinęs, kad jeigu ūkininkas paršės žviegimo paveiktas, pradėtų toleruoti jos išsigimeliškus norus, arba Europos komisarams iš dyko būvimo ateitų į galvą „išganinga“ mintis bendraeuropinėmis konvencijomis priverstinai ginti „paršių teisę ėsti savo vaikus“, visas jo valdomas ūkis labai greitai sužlugtų.)
Dar tada susimąsčiau, kad tik tvarte gyvenančiai ir pastoviai jovalo iki soties gaunančiai paršei, gali kilti noras žudyti savo vaikus. Nei vienam natūraliai gamtoje gyvenančiam gyvūnui (patelei) mintys nužudyti (išiabortinti) savo vaiką, kilti negali. Nors jie gyvena miškuose, laukuose ir slėniuose, bet jiems visiems visko užtenka, o va „kultūringai“ ir „civilizuotai“, „beveik emancipuotai“ tvarto kiaulei paršiukai yra trukdis jos gyvenime. Jie gali pretenduoti į dalį jovalo, be to ir patinas ilga laika negalės prieiti. Vienu žodžiu elegantiškai ir šiuolaikiškai tvarto kiaulei, vaikai tik problema. Ji paniekinamai žiūri į savo laukines seseris, nesuvokiančias jos civilizuoto gyvenimo kiaulidėje privalumų.
Mums kalbantis su ūkininku mes pražiopsojome kaip vienas iš paršiukų pribėgo prie paršės snukio (turbūt norėjo pasimeilinti mamai) o ji pamačiusi paršiuką griebė jį dantimis ir perkando per pusę.
Baisu.
Net mums lyg ir viską padarius, kad vaikučiai gyventų, pusprotė kiaulė vis viena rado progą padaryti vienam iš mažylių abortą.
Žiūrėdamas į perkastą kiauliuką ir kraujuotą paršės snukį galvojau, kas galėtų skatinti tokį motinos elgesį? Vis vijau mintį apie tai, kad gal paršė tai darę iš meilės, nes mąstydama racionaliai (jos ribotu paršišku suvokimu) įsivaizdavo, kad nesugebės išlaikyti ir užauginti tiek daug paršiukų, duoti jiems visiems tinkamą tvartui išsilavinimą, jos esamo jovalo neužtektų visiems, todėl kiauliukai augtų nepavalgę ir nelaimingi. Bet tuoj pat nuvijau tą mintį, juk netgi kiaulė turėtų suprasti, kad jovalo būtų tiek kiek yra kiauliukų, o jos asmeninės pastangos vaikų auginime tvarte yra nieko dėtos.
Kai aš šitą istoriją pasakojau vienai aršiai feministei, kovotojai už „moters teisę į apsisprendimą“, ji tiesiog pasiuto ir pradėjo šaukti, kad moterys ne paršės ir kad aš čia pateikiau pasibjaurėtiną sugretinimą, įžeidžiau visų, už nevaržomą teisę į abortus (vaikų žudymą) pasisakančių, emancipuotų ir civilizuotų moterų „šventą“ kovą.
Jai aprimus, aš atsakiau, kad mano pasakojimas buvo apie anomalijas kiaulidžių gyvenime, jei ji šiame pasakojime įžvelgė save ir savo bendražyges, tai aš labai apgailestauju, nes aš asmeniškai labai gerbiu tikras, natūraliai ir adekvačiai į pasaulį žvelgiančias moterys ir jos man tikrai nesiasocijuoja su išprotėjusiomis paršėmis ėdančiomis savo vaikus.
p.s. JAV Montanos valstijoje sudužo lėktuvas, kuriuo skrido abortų klinikų tinklo savininko Irvingo Motore Bud Feldkamp‘ o III-jo šeima. Dvi dukterys, jų vyrai ir penki anūkai. Keistas sutapimas, lėktuvas sudegė netoli Šv. Kryžiaus katalikiškų kapinių, kuriose tinkintieji pastatė simbolinį „negimusiojo grabelį“, paminklą vaikams žuvusiems nuo abortų. Prie šio paminklo, žmonės dažnai susirinkdavo melstis už negimusius vaikus, jų nelaimingas, pasaulio propagandos suklaidintas motinas ir visus gydytojus kurių rankos suteptos nekaltų vaikučių krauju. Tikintieji taip pat meldėsi ir dėl Budos Feldkampo atsivertimo nuo savo žudynių biznio. Vietos laikraščiai rašė, kad antra diena po lėktuvo katastrofos Feldkampas buvo atvažiavęs į lėktuvo kritimo vietą. Įdomu ar jis matė „Negimusiojo kūdikio“ paminklą?
Biblija mus moko: ... Kadangi nuosprendis už piktus darbus ne tuojau įvykdomas, todėl žmonių širdys yra visiškai atsidavę daryti pikta. (Ekl 8,11)
Nusikaltimo „toleravimas“, tai taip pat nusikaltimas.
Su broliška meilę ir rūpesčiu
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą