Lukiškių aikštės" vamzdinės kultūros" šūdevras, laimėjęs elektroninio balsavimo metu (būtent todėl ir nori įvesti balsavimą internetu, nes tada bus lengviausia įgyvendinti principą, kad laimi ne tas kas balsuoja, o tas kas skaičiuoja), tai dar vienas spjūvis visai Lietuvai į veidą, žaliais skrepliais. Galėsime prie šios raudų sienos (kalvos), pelenais apsibarstę galvas, į tarpus kaišioti raštelius su savo norais. Tik kaišiodami prisiminkite - šuns balsas į dangų neina. Žmonės kurie leidžia su savim elgtis kaip su gyvuliais, yra verti gyvuliškų simbolių.
Sodybėlė, valstybės tarnybėlė, geras šeimininkas. Ko dar lietuviui reikia? Svarbu, kad manęs neliečia, o visa kita nesvarbu.
Protestuoti? O su kuo? Paskutinis lašas privertęs mane emigruoti į Angliją buvo bendražygių niekšybės patirtis, bandant padėti engiamiems Vaidotų geležinkelio stoties darbininkams. Tuo metu dar buvau Lietuvos geležinkelio respublikinės profsąjungos pirmininku. Vaidotų stoties darbininkai atsiuntė pas mane delegaciją, nes turėjo problemų su mažais atlyginimais, nuimamais priedais ir pastoviu pasityčiojimu. Sėdėjome pas mane name Vilniuje (tuo metu nomenklatūrinės šiukšlės dar nebuvo per teismus jo iš manęs atėmę), jie skundėsi ir prašė padėti ką nors daryti. Sutikau padėti, bet pareikalavavau, kad surinktu parašus iš visų darbuotojų, jog jie tikrai eis iki galo ir mes skelbsime streiką. Po kelių dienų man atnešė 193 darbininkų pasirašytą protokolą, jog bus skelbiamas "įspėjamasis" streikas. Su šiais dokumentais aš kreipiausi į Lietuvos geležinkelių administraciją. Socdemų statytinis, Lietuvos geležinkelių generalinis direktorius, Stasys Dailydka, ignoravo mūsų reikalavimą, nes puikiai suprato, kad Lietuvoje įstatymais yra faktiškai uždrausti streikai. Tuo tarpu aš žinojau, jog Lietuva yra pasirašiusi tarptautines konvencijas dėl darbuotojų teisių (tame tarpe ir streiko), todėl aš per daug nesijaudinau ir buvau pasiruošęs ilgiems teisminiams ginčams, bet jau po streiko. Asmeniškai prisiimdamas visą teisinę atsakomybę viešai paskelbiau, jeigu nebus patenkinti darbininkų reikalavimai dėl atlyginimo ir darbo sąlygų, streikas bus ir nurodžiau datą. Kuomet valdanti socdemų partija pamatė, kad streikas neišvengiamas, buvo duota komanda ir į Vaidotų stotį buvo nusiųsti teisininkai, geležinkelių administracijos vadai ir teisėsaugos pareigūnai. Jie puikiai žinojo, kad manęs jie nenupirks ir nepalauš, todėl pradėjo terorizuoti darbininkus. Man pastoviai skambino Vaidotų stoties profsąjungos pirmininkas ir informavo, jog darbininkai laikosi ir tikrai neatsitrauks. Vaidotai yra pagrindinė krovinių paskirstymo stotis, todėl sustojus jai, sustotų visas geležinkelis. Pradėjau gauti grąsinančias žinutes, buvau iškviestas į policiją, gąsdinamas dėl pasekmių ir pan. Žiniasklaida pradėjo informacinę kompaniją "Streikas Vaidotuose, šantažas ar diversija". Visiems aiškiai pasakiau, įvykdote darbininkų reikalavimus, streiko ne bus. Vienas iš reikalvimų buvo dvigubai pakelti algas. Gavau kvietimą į teismą. Puikiais supratau, jog teismas uždraus streiką, bet buvau pasiruošęs ignoruoti šį sprendimą ir po streiko tęsti visus teisinius ginčus. Kai su savo teisininkais atėjau į teismą, buvau priblokštas. Nes geležinkelio advokatai iškarto pateikė Vaidotų geležinkelio stoties visų darbuotojų pasirašytą raštą teismui, jog jie jokio streiko nenori, o visa šią "aferą" streikuoti sugalvojo pats Vladimiras Troščenka tam, kad užsidirbti politinių dividendų. Va taip. Paėmęs šį popiergalį, su nusivilimu radau tarp pasirašiusiųjų ir tų aktyvistų pavardes, kurie mane ilgai ikalbinėjo pradėti streiko procedūrą. Po teismo paskambinau jiems ir išgirdau jog geležinkelio administracija visiems darbininkams jau pakėlė 15 procentų algas ir po naujų metų pažadėjo dar pakelti. Nieko jiems nebesakiau. Tiesiog padėjau ragelį ir oficialiai pakelbiau jog streiko ne bus. Po šio švykio susirinkau šeimą, pasiėmiau savo paraližuotą tėvą ir išvažiavau iš Lietuvos (viena lengvaja mašinėle, į kurią sutilpoms mes visi ir mūsų likusi po teismų manta). Daugelis tų žmonių, kurie pasirašė prieš mane raštą, labai greitai buvo išmesti iš darbo. Bet tai jau nesvarbu.
Lietuviai nesugeba susivienyti protestui ir labai greitai išduoda savo protestinio judėjimo lyderius. O be lyderių nėra jokio judėjimo, tai sena kaip pasaulis žydų valdymo taisyklė galvijams "ištiksiu piemenį ir avys išsisklaidys". Todėl visiems yra kalama, nereikia jokių lyderių, viską darykite "kolegialiai", o kai nėra lyderio, žmonių bendrija tampa BANDA, kurią labai lengva supjūdyti ir išsklaidyti. Skaldyk ir valdyk.
p.s. Parodykite man tą lyderį Lietuvoje, aplink kurį galėtume susiburti protestui prieš Lietuvos simbolių išniekinimą? Nėra. O jeigu toks iškils, ar sugebės lietuvių bendruomenė jį apginti? Vargu bau. Todėl nusivalykite skreplius nuo veido ir eikite dirbti galvijai "vardan TOS". Nepergyvenkite, jums į lovį įkrės jovalo, kad augintumėtės svorį iki to laiko, kada ateis (s)kerdžius
Sodybėlė, valstybės tarnybėlė, geras šeimininkas. Ko dar lietuviui reikia? Svarbu, kad manęs neliečia, o visa kita nesvarbu.
Protestuoti? O su kuo? Paskutinis lašas privertęs mane emigruoti į Angliją buvo bendražygių niekšybės patirtis, bandant padėti engiamiems Vaidotų geležinkelio stoties darbininkams. Tuo metu dar buvau Lietuvos geležinkelio respublikinės profsąjungos pirmininku. Vaidotų stoties darbininkai atsiuntė pas mane delegaciją, nes turėjo problemų su mažais atlyginimais, nuimamais priedais ir pastoviu pasityčiojimu. Sėdėjome pas mane name Vilniuje (tuo metu nomenklatūrinės šiukšlės dar nebuvo per teismus jo iš manęs atėmę), jie skundėsi ir prašė padėti ką nors daryti. Sutikau padėti, bet pareikalavavau, kad surinktu parašus iš visų darbuotojų, jog jie tikrai eis iki galo ir mes skelbsime streiką. Po kelių dienų man atnešė 193 darbininkų pasirašytą protokolą, jog bus skelbiamas "įspėjamasis" streikas. Su šiais dokumentais aš kreipiausi į Lietuvos geležinkelių administraciją. Socdemų statytinis, Lietuvos geležinkelių generalinis direktorius, Stasys Dailydka, ignoravo mūsų reikalavimą, nes puikiai suprato, kad Lietuvoje įstatymais yra faktiškai uždrausti streikai. Tuo tarpu aš žinojau, jog Lietuva yra pasirašiusi tarptautines konvencijas dėl darbuotojų teisių (tame tarpe ir streiko), todėl aš per daug nesijaudinau ir buvau pasiruošęs ilgiems teisminiams ginčams, bet jau po streiko. Asmeniškai prisiimdamas visą teisinę atsakomybę viešai paskelbiau, jeigu nebus patenkinti darbininkų reikalavimai dėl atlyginimo ir darbo sąlygų, streikas bus ir nurodžiau datą. Kuomet valdanti socdemų partija pamatė, kad streikas neišvengiamas, buvo duota komanda ir į Vaidotų stotį buvo nusiųsti teisininkai, geležinkelių administracijos vadai ir teisėsaugos pareigūnai. Jie puikiai žinojo, kad manęs jie nenupirks ir nepalauš, todėl pradėjo terorizuoti darbininkus. Man pastoviai skambino Vaidotų stoties profsąjungos pirmininkas ir informavo, jog darbininkai laikosi ir tikrai neatsitrauks. Vaidotai yra pagrindinė krovinių paskirstymo stotis, todėl sustojus jai, sustotų visas geležinkelis. Pradėjau gauti grąsinančias žinutes, buvau iškviestas į policiją, gąsdinamas dėl pasekmių ir pan. Žiniasklaida pradėjo informacinę kompaniją "Streikas Vaidotuose, šantažas ar diversija". Visiems aiškiai pasakiau, įvykdote darbininkų reikalavimus, streiko ne bus. Vienas iš reikalvimų buvo dvigubai pakelti algas. Gavau kvietimą į teismą. Puikiais supratau, jog teismas uždraus streiką, bet buvau pasiruošęs ignoruoti šį sprendimą ir po streiko tęsti visus teisinius ginčus. Kai su savo teisininkais atėjau į teismą, buvau priblokštas. Nes geležinkelio advokatai iškarto pateikė Vaidotų geležinkelio stoties visų darbuotojų pasirašytą raštą teismui, jog jie jokio streiko nenori, o visa šią "aferą" streikuoti sugalvojo pats Vladimiras Troščenka tam, kad užsidirbti politinių dividendų. Va taip. Paėmęs šį popiergalį, su nusivilimu radau tarp pasirašiusiųjų ir tų aktyvistų pavardes, kurie mane ilgai ikalbinėjo pradėti streiko procedūrą. Po teismo paskambinau jiems ir išgirdau jog geležinkelio administracija visiems darbininkams jau pakėlė 15 procentų algas ir po naujų metų pažadėjo dar pakelti. Nieko jiems nebesakiau. Tiesiog padėjau ragelį ir oficialiai pakelbiau jog streiko ne bus. Po šio švykio susirinkau šeimą, pasiėmiau savo paraližuotą tėvą ir išvažiavau iš Lietuvos (viena lengvaja mašinėle, į kurią sutilpoms mes visi ir mūsų likusi po teismų manta). Daugelis tų žmonių, kurie pasirašė prieš mane raštą, labai greitai buvo išmesti iš darbo. Bet tai jau nesvarbu.
Lietuviai nesugeba susivienyti protestui ir labai greitai išduoda savo protestinio judėjimo lyderius. O be lyderių nėra jokio judėjimo, tai sena kaip pasaulis žydų valdymo taisyklė galvijams "ištiksiu piemenį ir avys išsisklaidys". Todėl visiems yra kalama, nereikia jokių lyderių, viską darykite "kolegialiai", o kai nėra lyderio, žmonių bendrija tampa BANDA, kurią labai lengva supjūdyti ir išsklaidyti. Skaldyk ir valdyk.
p.s. Parodykite man tą lyderį Lietuvoje, aplink kurį galėtume susiburti protestui prieš Lietuvos simbolių išniekinimą? Nėra. O jeigu toks iškils, ar sugebės lietuvių bendruomenė jį apginti? Vargu bau. Todėl nusivalykite skreplius nuo veido ir eikite dirbti galvijai "vardan TOS". Nepergyvenkite, jums į lovį įkrės jovalo, kad augintumėtės svorį iki to laiko, kada ateis (s)kerdžius
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą