Karaliaus Dovydo poema
Laimingas, kam nusižengimas atleistas,
kuriam nuodėmė dovanota.
Laimingas žmogus, kurio VIEŠPATS nelaiko kaltu,
kurio dvasioje nėra apgaulės.
Kol aš neišpažinau nuodėmės,
mano kaulai dilo nuo mano nuolatinių dejonių.
Juk dieną ir naktį mane slėgė tavo ranka, –
man jėgos išseko kaip nuo vasaros karščių.
Tada išpažinau tau savo nuodėmę,
nebeslėpiau savo kaltės.
Tariau: „Išpažinsiu savo nusikaltimus VIEŠPAČIUI“, –
ir tu, atleisdamas man nuodėmę, pašalinai kaltę.
Užtat prireikus melsis tau
kiekvienas ištikimas žmogus;
nors grėsmingi vandens išsilies, jo nepasieks.
Tu esi mano pastogė, –
ištrauki mane iš vargo,
apsupi džiugiais išganymo šūkavimais.
VIEŠPATS sako: „Mokysiu tave
ir rodysiu tau kelią, kuriuo turi eiti;
tau patarsiu, lydėdamas tave akimis.
Nebūk kaip arklys ar mulas, neturintis proto,
kurio narsas tramdomas žąslais ir kamanomis,
nes kitaip jis tau nepaklus“.
Nedorėlis turės daug kentėti,
bet tą, kuris VIEŠPAČIU pasitiki,
lydės ištikima meilė.
Būkite linksmi VIEŠPATYJE
ir džiūgaukite, teisieji,
šūkaukite iš džiaugsmo,
visi doros širdies žmonės!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą