Balkšva šviesa minties rutinoj,
Kažkur tamsybės debesį,
Nuskuto apnašas grožybių,
Per „news'o“ biznį atneštų.
Nedžiugina daugiau orkestras,
Nespaudžia ašaros gaida,
Ir nebetraukia, neniuniuoja,
Ta dirbtinoji visuma.
Oloj prikaustyti prie sienos,
Šešėlių žaismas prieš akis,
O mus kažkas nuo sienos traukia,
Ten kur mus niekas nelaikys.
Tik ar išdrys, ar įsidrasins,
Ar nusimes jis grandines?
Juk pirmos eilės, prie pat sienos,
Elito padėtį praras.
Ir tuoj pat mintys, lyg ir blaivios,
Tau kužda išeitį slapčia,
Ar verta keisti tai kas yra,
Į tai kas tikra, bet ne čia.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą