Klausykitės VIEŠPATIES žodžio,
Sodomos valdovai,
išgirskite, ko mūsų Dievas moko,
jūs, Gomoros žmonės!
„Negi man reikia jūsų aukų gausybės?“ –
sako VIEŠPATS.
„Man jau įgriso jūsų deginami avinai
ir peniukšlių taukai;
neteikia man malonumo
jaučių, avių ir ožių kraujas.
Kada ateinate pamatyti mano veido,
ar to kas prašo iš jūsų?
Netrypkite daugiau mano prieangių!
Liaukitės aukoję bevertes atnašas,
smilkalai kelia man pasibjaurėjimą.
Mėnulio jaunaties ir šabo, sueigų šaukimo –
iškilmių su piktais darbais negaliu aš pakęsti.
Jūsų mėnulio jaunatimis ir iškilmėmis aš šlykščiuosi, –
jie man našta,
kurią pailsau nešti.
Kai jūs tiesite rankas,
aš nugręšiu savo akis nuo jūsų.
Net jei ir ilgai melsitės,
aš jūsų negirdėsiu.
Jūsų rankos visos kruvinos!
Nusiplaukite ir būkite švarūs!
Pašalinkite savo darbų blogį man iš akių,
liaukitės darę pikta,
mokykitės gera daryti.
Atsidėkite teisingumui,
padėkite engiamajam,
užstokite našlaitį,
ginkite našlės bylą“.
VIEŠPATS sako:
„Eikit šen, drauge pasvarstykime:
esate paraudę nuo nuodėmių, aš jus išbaltinsiu kaip sniegą.
Nors jūsų nuodėmės ir yra raudonos it kraujas,
jos gali tapti baltos kaip vilna.
Jeigu jūs dėsitės į širdį ir paklusite,
valgysite krašto gėrybes,
bet jeigu atsisakote paklusti,
sudoros jus kalavijas“.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą