Gelbėk mane nuo laukinių žvėrių

I

Grumkis, VIEŠPATIE, su mano užpuolikais,

kovok su tais, kurie su manimi kovoja!

Tverk skydą ir ginklus,

pakilk manęs gelbėti!

Pakelk ietį ir alebardą

prieš tuos, kurie mane persekioja!

Sakyk man: „Aš tavo išgelbėjimas!“

Tesusigėsta suglumę tie,

kurie tyko mano gyvasties!

Tesitraukia apstulbę tie,

kurie kėsinasi man pikta daryti!

Tebūna kaip vėjo nešami pelai,

kai juos VIEŠPATIES angelas vaikys!

Tebūna kelias jiems tamsus ir slidus,

kai VIEŠPATIES angelas persekios!

II

Juk be priežasties paspendė man pinkles,

be priežasties iškasė gilią duobę mano gyvasčiai.

Teužklumpa juos nelauktai žūtis, –

jie patys teįkliūva į savo paspęstas pinkles,

teįgriūva jie patys į savo iškastą duobę!

Bet aš džiūgausiu VIEŠPATYJE,

laimingas būsiu, nes jis mane išgelbėjo.

Iš visos širdies sakysiu:

„VIEŠPATIE, kas gi gali tau prilygti?

Tu išgelbsti menką nuo galiūno,

vargšą ir beturtį nuo engėjo“.

Pikti žmonės liudija prieš mane,

kaltina nusikaltimais, apie kuriuos nieko nežinau.

Jie atmoka man piktu už gera,

mane alindami.

III

Betgi, jiems susirgus, aš vilkėjau ašutinę,

varginau save pasninku.

Meldžiausi nulenkęs galvą,

tartum būčiau meldęsis už savo bičiulį ar brolį.

Klajojau neramus, lyg motiną apraudodamas,

gedulo prislėgtas.

Bet, man į vargą įpuolus, jie visi džiūgavo

ir būriavosi iš manęs pasijuokti, –

luošiai, kurių nepažinojau, rinkosi prieš mane, –

mane be perstojo užkabinėdami.

Pašiepdami ir išjuokdami,

ant manęs jie griežė dantimis.

IV

Kaip ilgai, VIEŠPATIE, tu tik stebėsi?

Gelbėk mane nuo laukinių žvėrių,

mano gyvastį nuo šių liūtų!

Tada dėkosiu tau tavo tautos sueigoje,

šlovinsiu tave didžiojoje spūstyje.

Neleisk mano priešams – tiems melagiams –

linksmintis dėl mano pralaimėjimo;

neleisk nekenčiantiems manęs be priežasties

vaipytis su džiaugsmu iš mano skausmo.

Juk jiems nerūpi ramybės linkėti,

bet sugalvoti kėslų prieš ramius žmones.

Jie apkaltina mane, šaukdami: „Aha! aha!

Savo akimis tai matėme!“

Tu matei, VIEŠPATIE! Tad netylėk!

Viešpatie, nebūk toli nuo manęs.

Pabusk! Skubėk manęs ginti!

Mano Dieve ir mano Viešpatie, gink mano bylą!

Viešpatie, mano Dieve, išteisink mane,

žiūrėdamas savo teisumo,

ir neleisk jiems dėl manęs džiaugtis.

Neleisk jiems sakyti: „Aha, savo padarėme!“

Neleisk jiems kalbėti: „Mes jį sunaikinome!“

Visi, kas džiūgauja dėl mano nelaimės,

tebūna sugėdinti ir apstulbinti;

kas aukštinosi prieš mane,

tebūna apsiaustas gėda ir negarbe.

Kas trokšta mano išteisinimo,

tešūkauja iš džiaugsmo ir tesilinksmina –

nuolatos tekartoja: „Didis yra tas VIEŠPATS,

kuris džiaugiasi savo tarno gerove!“

Tada apsakysiu tavo teisumą

ir šlovinsiu tave per visą dieną.