Snukiaknygė

Nėra prasmės kalbėti aiškiai,
Nutrūkusi mintis gili,
Kur rūkas ten kipšiukai vaikšto,
Apgaulė jų labai mikli.

Kam atsibodo realybė,
Iliuzijoj save suras,
Bet ten ir baigsis jo gyvybė,
Savo esybę jis praras.

Praščiokas miršta iš pavydo,
Kvailys dėl siutulio smarkaus,
O neregys kompiuterinis,
Dėl posto, niekam ne svarbaus.

Pagonis negudrius pagauna,
Spalvoti mirksintys vaizdai,
Kas diena feisbukui tarnauja,
Subesmegeninti vergai.

Tuštučiai priedai prie tuštybės,
Seniai termitais paversti,
Ir karalienei - Cukenbergui
Tarnauja vargetos akli.  

Aš kaltinu tave, kunige!

Klausykis VIEŠPATIES žodžio, Izraelio tauta, nes VIEŠPATS traukia į teismą krašto gyventojus.

„Dorumo, ištikimos meilės ir Dievo pažinimo nėra! Kreiva priesaika, melagystė, žmogžudystė, vagystė ir svetimavimas įsigalėjo, kraujo praliejimas po kraujo praliejimo. Todėl kraštas rauda, visi jo gyventojai gaišta ir žūva drauge su laukų žvėrimis, padangių paukščiais ir jūrų žuvimis. Tačiau niekas tenesmerkia, niekas tenekaltina. 

‘Aš kaltinu tave, kunige! Tu klupsi dieną, ir pranašas su tavimi klups naktį, o aš sunaikinsiu tavo motiną. 

Mano tauta naikinama, nes jai stinga pažinimo; kadangi tu atmetei pažinimą atmesiu tave kaip savo kunigą; kadangi tu užmiršai savo Dievo mokymą, užmiršiu ir aš tavo vaikus. 

Juo daugiau jų buvo, juo labiau jie man nusidėjo, išmainė savo garbę į gėdą. Jie minta mano tautos nuodėme ir godžiai trokšta jos kalčių. 

Ir tautą, ir kunigą nubausiu už jų kelius, atlyginsiu jiems už jų darbus. Jie valgys, bet nebus sotūs, jie kekšaus, bet vaikų neturės, nes paliko VIEŠPATĮ ir atsidavė kekšystei.

Vynas, senas ir jaunas ­ atima protą. Mano tauta atsiklausia rąstigalio. burtų lazda jiems išburia. Kekšystės dvasia juos nuvedė į klystkelius; palikdami savo Dievą, jie elgiasi kaip kekšės. Jie skerdžia aukas ant kalnų keterų, degina smilkalus ant kalvų po ąžuolu, po tuopa ir po terpentinmedžiu, nes jų pavėsis malonus. Todėl ir jūsų dukterys elgiasi kaip kekšės, ir jūsų marčios svetimauja! Nebausiu jūsų dukterų, kai jos elgiasi kaip kekšės, nei jūsų marčių, kai jos svetimauja, nes patys vyrai susideda su paleistuvėmis ir skerdžia aukas su šventyklų kekšėmis.

Taip tauta be proto eina į pražūtį.

Maldos prašymai

  Šį "Leningrado" šedevrą reikia žiūrėti iki galo, tam, kad suprasti apie ką čia.

   Kristus neatėjo pas teisiuosius, jis atėjo pas nusidėjėlius. Tik nedaugelis supranta jog nusidėjėliai mes visi. Nėra mažesnės ar didesnės nuodėmės. Ir tas kas "TIK" geidulingai pažvelgė ir tas kas geismui pasidavė, yra vienodai kalti.

Atsiveš kokybiškesnių runkelių

   Kartą internete teko diskutuoti su kažkokiu anoniminiu Lietuvos patriotu, kuris gyrėsi penkių tūkstančių eurų alga. Komentaruose rašė, kad niekur nevažiuos iš Lietuvos ir siūlė visiems "nevykėliams, nemokantiems gyventi runkeliams" dingti į užsienį"tulikų plauti".

   Kadangi tokių elfų/anūkėlių/patriotų protiniai sugebėjimai yra įstrigę kažkur tarp kompiuterinių žaidimų ir rožinių įsivaizdavimų jog viskas pasaulyje sukasi aplink juos, todėl geriausia yra juos ignoruoti. Normali diskusija su tomis "sveiko ir nesveiko proto Lietuvos ateities viltimis" yra neįmanoma, bet aš vis dėl to uždaviau klausimą:

 O gal kas yra negerai su valstybės valdymu, jei žmonės bėga iš Lietuvos lyg nuo maro?

Atsakymas buvo topinis:

  Tegu išvažiuoja visi, mes naujų "kokybiškesnių" atsivešime. DABAR PASAULYJE YRA RUNKELIŲ PERTEKLIUS, GALĖSIME ATSIRINKTI.


    Čia vienas iš daugelio video apie tuos "kokybiškesnius", kuriuos rengiamasi atsivežti vietoj išvykusių lietuvių:

https://www.youtube.com/watch?v=JVezwvOLi1c

   

Gelbėk mane nuo laukinių žvėrių

I

Grumkis, VIEŠPATIE, su mano užpuolikais,

kovok su tais, kurie su manimi kovoja!

Tverk skydą ir ginklus,

pakilk manęs gelbėti!

Pakelk ietį ir alebardą

prieš tuos, kurie mane persekioja!

Sakyk man: „Aš tavo išgelbėjimas!“

Tesusigėsta suglumę tie,

kurie tyko mano gyvasties!

Tesitraukia apstulbę tie,

kurie kėsinasi man pikta daryti!

Tebūna kaip vėjo nešami pelai,

kai juos VIEŠPATIES angelas vaikys!

Tebūna kelias jiems tamsus ir slidus,

kai VIEŠPATIES angelas persekios!

II

Juk be priežasties paspendė man pinkles,

be priežasties iškasė gilią duobę mano gyvasčiai.

Teužklumpa juos nelauktai žūtis, –

jie patys teįkliūva į savo paspęstas pinkles,

teįgriūva jie patys į savo iškastą duobę!

Bet aš džiūgausiu VIEŠPATYJE,

laimingas būsiu, nes jis mane išgelbėjo.

Iš visos širdies sakysiu:

„VIEŠPATIE, kas gi gali tau prilygti?

Tu išgelbsti menką nuo galiūno,

vargšą ir beturtį nuo engėjo“.

Pikti žmonės liudija prieš mane,

kaltina nusikaltimais, apie kuriuos nieko nežinau.

Jie atmoka man piktu už gera,

mane alindami.

III

Betgi, jiems susirgus, aš vilkėjau ašutinę,

varginau save pasninku.

Meldžiausi nulenkęs galvą,

tartum būčiau meldęsis už savo bičiulį ar brolį.

Klajojau neramus, lyg motiną apraudodamas,

gedulo prislėgtas.

Bet, man į vargą įpuolus, jie visi džiūgavo

ir būriavosi iš manęs pasijuokti, –

luošiai, kurių nepažinojau, rinkosi prieš mane, –

mane be perstojo užkabinėdami.

Pašiepdami ir išjuokdami,

ant manęs jie griežė dantimis.

IV

Kaip ilgai, VIEŠPATIE, tu tik stebėsi?

Gelbėk mane nuo laukinių žvėrių,

mano gyvastį nuo šių liūtų!

Tada dėkosiu tau tavo tautos sueigoje,

šlovinsiu tave didžiojoje spūstyje.

Neleisk mano priešams – tiems melagiams –

linksmintis dėl mano pralaimėjimo;

neleisk nekenčiantiems manęs be priežasties

vaipytis su džiaugsmu iš mano skausmo.

Juk jiems nerūpi ramybės linkėti,

bet sugalvoti kėslų prieš ramius žmones.

Jie apkaltina mane, šaukdami: „Aha! aha!

Savo akimis tai matėme!“

Tu matei, VIEŠPATIE! Tad netylėk!

Viešpatie, nebūk toli nuo manęs.

Pabusk! Skubėk manęs ginti!

Mano Dieve ir mano Viešpatie, gink mano bylą!

Viešpatie, mano Dieve, išteisink mane,

žiūrėdamas savo teisumo,

ir neleisk jiems dėl manęs džiaugtis.

Neleisk jiems sakyti: „Aha, savo padarėme!“

Neleisk jiems kalbėti: „Mes jį sunaikinome!“

Visi, kas džiūgauja dėl mano nelaimės,

tebūna sugėdinti ir apstulbinti;

kas aukštinosi prieš mane,

tebūna apsiaustas gėda ir negarbe.

Kas trokšta mano išteisinimo,

tešūkauja iš džiaugsmo ir tesilinksmina –

nuolatos tekartoja: „Didis yra tas VIEŠPATS,

kuris džiaugiasi savo tarno gerove!“

Tada apsakysiu tavo teisumą

ir šlovinsiu tave per visą dieną.

"Где просто, там ангелов со сто, а где мудрено – там ни одного"

.