Stovi žmogelis prieš minią,
Radęs dėkingas ausis,
Seilėmis į mikrofoną,
Spjaudo jis savo mintis.
Ošia banda sužavėta,
Kelia į dangų balsus,
Ir pakylėta esybę,
Gaudo seilėtus žodžius.
Keičia burnas mikrofonas,
Springdamas seilių lašuos,
Ir tas pačias banalybes,
Lieja ant durnių minios.
Baigėsi šventinės kalbos,
Skirstos dėkinga minia,
O paslaugus mikrofonas,
Keičia dabar amplua.
Burnos kalbėjusios miniai,
Jau uždaram vakare,
Vėl tuo pačiu mikrofonu,
Dainas dainuoja bare.
O tarp dainų ir tarp tostų,
Kartas nuo karto burna,
Pašiepia minią tamsuolių -
- "Runkeliška šunauja".
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą