Tai įspūdingas senovinės Krikščioniškos "Maldos kalbomis" pavyzdys.
Karlas Dženkinsas (Karl Jenkins) giliai paniręs į savo mintis tiesiog nušvitimu gavo savo kūrinio pavadinimą - "ADIEMUS" ir pačios dainos žodžius, kurie nepriklauso jokiai žinomai žmonių kalbai.
Tik vėliau pasitelkus Lotynų kalbos žodyną, Karlas suprato jo sąmonėje iškilusį pavadinimą "ADIEMUS", kuris (anot jo) reiškė: "Mes artėjam" arba "Mes teisingame kelyje".
Būtent taip ir meldėsi mūsų broliai, pirmieji krikščionys. Tai buvo vadinama "malda kalbomis"
"Atėjus Sekminių dienai, visi mokiniai vieningai buvo vienoje vietoje. Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi pūstų smarkus vėjas. Jis pripildė visą namą, kur jie sėdėjo. Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų. Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti." (Apd 2,1-4).
Apaštalas Paulius apie tai sakė: "Kas kalba kalbomis, ne žmonėms kalba, bet Dievui; niekas jo nesupranta, nes jis dvasioje kalba paslaptis." (1 Kor 14,2)
Aš ankstyvoje vaikystėje (gal kokių 4 metukų amžiaus), po to kai mama mane išmokė kalbėti Rožančių, netikėtai pradėjau dažnai dainuoti kažkokia "užsienio kalba". Kai tėvai manęs klausė, ką tu ten dainuoji? Aš jiems atsakydavau, jog tai daina "užsienietiškai" ir, kad būtent "užsienietiškai" labai lengva dainuoti, nes žodžiai patys atsiranda galvoje ir jų nereikia mintinai mokytis.
Tik kada suaugau supratau, kad tos "užsenietiškos" "ara bara bara" dainos buvo būtent Šv.Dvasios atsakas į mano vaikiškas maldas.
Beje, šį nuostabų kūrinį Vilniečių Bel Canto choras atliko tiesiog stulbinamai. Bravo!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą