Karo mene yra taktika, kuomet priešininkui suteikiama iliuzija jog jis jau nugalėjo, bet tuomet kai priešas yra euforijoje dėl tariamos pergalės, jam suduodamas mirtinas smūgis. Būtent taip Lietuviai laimėjo Žalgirio mūšį. Jame du lietuviai krikščionys Vytautas (kurio krikšto vardas buvo Aleksandras) ir Jogaila (kurio krikšto vardas buvo Vladislovas) su Jėzaus pagalba laimėjo mūšį prieš, jau pradėjusių nuo Kristaus mokymo atsitraukti Teutonų ordiną. Būtent šio ordino magistrai Karaliaučiuje, vėliau priėmė protestantų mokymą ir nuvedė Prūsus į visiška sunaikinimą. Tas pats bus ir su kitomis protestantiškomis valstybėmis, jeigu jų valdovai neatgailaus ir negrįš į motinos bažnyčios globą.
Ar pastebėjote, kad krikščioniškų šalių kariuomenių karo menas, kol kas yra nepralenkiamas. Kodėl? Ogi labai paprasta:
Nekrikštas mato tik tai ką mato jo akys (jusliniai tvariniai) todėl jis nuolat kopijuoja kitus (siekia išsilavinimo). Krikščionis vadovaujasi tuo kas dvasiška (aukštesnis Dievo suvokimas) todėl visada kuria ką nors nauja. Nekrikštas bijo prarasti savo išdidumą, krikščionis išdidumą niekina. Nekrikštas bijo pasirodyti kvailiu. Krikščionis visam pasauliui rodo savo kvailumą, nes puikiai žino, kad Dievo kvailystė yra daug didesnė nei viso pasaulio išmintis. (Akivaizdžiausias „kvailumo“ ir „protingumo“ pavyzdys: Kuomet ateistinių šalių žmonės vyksta į vakarus, po kiek laiko jie pradeda išdidžiai juoktis iš vakariečių „kvailumo“, kalbėdami apie tai kaip jie juos lengvai išduria. Bet akliesiems žmogeliams net ne topteli mintis, kodėl tie „kvailiai“ vado, o jie „protingieji“ dirba). Ir pagaliau, nekrikštas bijo prarasti savo ubagiškus iliuzinius turtus ir dėl to yra pasirengęs prarasti tai kas jo manymu neturi vertės (nematerialu), tuo tarpu krikščionino (tikro) turtas yra danguje ir jis čia nieko nebijo prarasti (bebaimis karys).
Jei pasaulietis nekrikštas gyvendamas palūžta ir jo išdidumas yra paminamas, tuomet jis jau nebeatsitiesia; jis taip ir lieka šliaužioti vergo padėtyje. Visai kas kita yra su krikščionimi. Jo išdidumo neįmanoma palaužti, nes neįmanoma palaužti tai ko žmogus ne turi (krikščionis niekina išdidumą). Todėl kuomet nekrikštas neva laimi, „galutinai“ ir „neabejotinai“ „pažemindamas“ ir „sutrypdamas“ krikščionį, realybėje jis tik neprotingai atsiveria mirtinam smūgiui.
Daugelis Lietuvoje įsivaizduoja krikščionį kaip tokį apykvailį hipį „gėlių vaiką“, apsiblaususiom akim, lakstantį aplinkui ir šūkaliojantį „Love and Peace“ (meilė ir taika). Be abejo daugelis naujų neva krikščioniškų kavos gėrimo klubų būtent tokie ir yra. Dėl tokių neva krikščionių įspėjo apaštalas Paulius. Jie pasilieka dievotumo išvaizdą, bet Dievo Jėgos atsisako. Apaštalas perspėjo mus, Kristaus mokinius, kad tokių reikia šalintis.
Iš kur atsirado tie protestantiški "Gėlių vaikai"?
Bulius smarkus ir pavojingas tik iki tol, kol jį ne kastruoja. Po kastravimo bulius tampa romiu darbiniu gyvuliu, kuriuo galima arti. Šiais laikais būtent tokios „kastruotos“ krikščionybės pilni pakampiai. Ji dalinama nemokamai. Bet visada prisiminkite - platus kelias veda į pražūtį.
Geriausiai šį „kastruotos“ krikščionybės požiūrį apibūdina religijos priešininko Voltero pareiškimai. Šis žmogus visą gyvenimą pašventė kovai su religija, bet tuomet kai jam asmeniškai buvo naudinga Volteras įrodinėdavo, kad Dievas yra. Kartą kai jo svečiai pradėjo ginti ateizmą, Volteras paskubomis išvarė tai girdinčius tarnus ir pasakė: „Dabar ponai jūs galite tęsti savo kalbas prieš Dievą, aš nenoriu, kad mano tarnai papjautu ir apvogtų mane šiąnakt, todėl verčiau, kad jie jūsų negirdėtų“. O apie žinomą prancūzų mąstytoją Pierre Bayle, kuris buvo laikomas ateizmo apaštalu, Volteras atsiliepė taip: „Jeigu jam reikėtų valdyti penkis ar šešis šimtus valstiečių, jis tuoj pat pradėtų skelbti, kad Dievas yra ir, kad Dievas apdovanoja ir baudžia.“
Volteriška (kastruota) krikščionybė ir yra tas faktorius, kuris uždaro žmonėms kelią link tikrosios Kristaus išminties. Forma be esmės. Tikėjimo fasadas be bendravimo su Gyvuoju Dievu. Žemiško, žmogiško, demoniško mastymo recidyvai. Jie manosi esą labai išmintingi ir gudrūs, bet Dievas juokiasi iš žmonių išminties ir gudrybių.
Nenusekite broliai ne tuo mokymu, nes mes dažnai gauname Dievo perspėjimus dėl savo gyvenimo kelio ir tame kelyje daromu sprendimų. Perspėjimas visada pradžioje eina per žmones, bet jeigu žodžiai nepasiekia tikslo tuomet perspėjimas eina kitaip t.y. per kūną ir kišenę.
Dievas iš anksto mus perspėjo Šv. Rašte „Nebūk kaip arklys ar mulas, kurie neturi supratimo. Kamanomis ir žąslais juos reikia pažaboti, kad jie priartėtų prie tavęs.“(Ps 32,9)
Viešpats aiškiai sako, kad „Aš savimi prisiekiau, mano žodis yra tiesa ir tas žodis pasiliks. Prieš mane suklups kiekvienas kelis ir kiekvienas liežuvis man prisieks“ (Iz 45,23). Kadangi Dievo Žodis visada išsipildo iš to suprantame, kad visi iki vieno žmonės priklaups ir prisieks prieš Dievą. Vieni priklaups ir prisieks savo valia ir noriai, kiti bus „kamanomis ir žąslais“ pažaboti, bet laisvų nuo šios pareigos nėra ir nebus.
Skaitant Biblija, ten paminėtų žmonių gyvenimų vaizdiniai labai aiškiai atsiskleidžia du kelius reaguojant į Dievo perspėjimą:
Pirmas kelias – teisuoliškas užsikietinimas (aš esu teisus ir pripildau savo lūpas to teisumo įrodymais išlanksto susitaikydamas su visais galimais kentėjimais). Kaip vienas iš tokio teisuoliškumo pavyzdžių yra Izraelio vyriausiojo kunigo Helio tragedija. Helis į jam skirtą Dievo perspėjimą atsakė "'Jis - Viešpats. Tedaro, kaip Jam atrodo geriausia'" (1 Sam 3,18). Jo abu sūnūs žuvo vieną dieną ir tarnystė Dievui buvo sunaikinta, nes Sandoros skrynia buvo iš jų atimta.
Antras kelias – nusižeminimo ir atgailos, t.y. atleisk Viešpatie esu kaltas ('Aš nusipelniau Tavo bausmės, ateityje nebenusikalsiu. Pamokyk mane, ko nežinau; jei nusikaltau, daugiau to nedarysiu'). Tokio nusižeminimo pavyzdys yra nedoro Izraelio karaliaus Ahabo pavyzdys. Jis nusižemino, verkė ir atgailavo (1 Kar 21,27-29). Jo buvo pasigailėta.
Atpildas kiekvienam yra skirtingas. Vieni dėl savo teisumo ir nenusižeminimo netenka savo vaiku, tarnystės ir gyvybes (1 Sam 4,14-18), kitiems rūstybė pakeičiama i malone (1 Kar 21,29).
Visas Šv. Raštas yra perpildytas šių vaizdinių, jame nėra net šešėlio to mokymo kurio moko naujieji tikėjimo mokytojai (apie teisumo besąlyginį laikymąsi, aš laikausi PRINCIPŲ). Melo mokytojai kalba taip, lyg Dievas butu kuom nors ribotas ir Jis turi elgtis taip kaip kažkam atrodo teisinga.
Svarbu prisiminti, kad Dievas nesikeičia ir netgi jei esi vestuvių pokyliu salėje pakviestas iš patvorio, tai dar nereiškia, kad negali buti išmestas i lauką (kur bus verksmas ir dantų griežimas) jei busi be vestuvinio drabužio (t.y. atgailos prieš Dievą) Mt 22,13-14.
su meilę ir rūpesčiu
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą