Antano Rubšio vertimas (Biblija Barucho knyga 3 skyrius)
Ši poema yra viena iš priežasčių kodėl mesiinius tekstus iš TaNaK'o (Biblijos senasis testamentas) pradėję šalinti Masoretai, pašalinio visą Jeremijo mokinio Barucho knygą iš Masoretų biblijos kanono.
„Klausyk, Izraeli, gyvenimo įsakymų,
dėmėkis, kad žinotumei, kas išmintinga.
Kas atsitiko, Izraeli,
kad esi savo priešų žemėje,
sensti svečioje šalyje,
susiteršęs mirusiais,
priskirtas prie žengiančiųjų į Požemį?
Nusigręžei tu nuo išminties šaltinio!
Jei būtumei ėjęs Dievo keliu,
gyventumei ramybėje per amžius.
Suvok, kur glūdi išmanymas,
kur stiprybė,
kur supratimas,
kad tada suvoktum,
kur ilgas gyvenimas ir gyvastis,
kur akių šviesa ir ramybė.
Kas rado išminties buveinę,
kas įsiveržė į jos lobynus?
Kur yra tautų valdovai
ir tie, kurie viešpatavo net žemės žvėrims,
žaidė su padangių paukščiais?
Kur tie, kurie krovė sidabrą ir auksą,
žmonių taip branginamą,
ir jų turtams nebuvo galo?
Kur tie, kurie rūpestingai kalė, apdirbdami sidabrą,
bet nepaliko savo darbo ženklo?
Jie pradingo, nužengė į Požemį,
o jų vietoje kiti iškilo.
Naujosios kartos matė šviesą,
gyveno krašte,
betgi kelio į išmintį nesurado.
Jos takų jie nesuvokė
ir jos neieškojo, –
netgi jų palikuonys turi būti toli nuo kelio į ją.
Apie ją nebuvo kalbama Kanaane,
ji nebuvo matoma Temane.
Netgi Hagaros vaikai,
ieškantys pažinimo žemėje,
Midjano ir Temano pirkliai – pasakų sekėjai,
ieškantys išmanymo,
nežinojo kelio į išmintį,
jos takų neėmė į širdį.
O Izraeli, kaip dideli yra Dievo Namai,
kaip beribė yra jo viešpatystės vieta.
Didelė ir bekraštė,
erdvi ir neišmatuojama.
Ten gimė garsieji senovės laikų milžinai,
be galo aukšti, įgudę kariauti.
Ne juos Dievas išsirinko,
ne jiems davė kelią į išmintį:
jie žuvo, stokodami išmanymo,
žuvo dėl savo kvailumo.
Kas gi užžengė į dangų ir jos pasiėmė
ar parsinešė jos nuo debesų?
Kas gi perplaukė jūrą, ją susirado
ir nusipirko už gryną auksą?
Niekas nežino į ją kelio,
niekas nesuvokia jos takų.
Bet tas, kuris visa žino, pažįsta ją,
ištyrė ją savo žinojimu.
Jis sukūrė žemę visiems laikams,
pripildė ją keturkojų gyvulių;
jis siunčia šviesą – ir ji sklinda,
atšaukia ją – virpėdama ji paklūsta.
Žvaigždės džiugiai žėri joms nustatytu laiku,
kada jas pasišaukia, jos atsako: „Mes čia!“ –
su džiaugsmu šviesdamos savo Kūrėjui.
Jis yra mūsų Dievas,
joks kitas negali jam prilygti:
jis ištyrė visą išminties kelią,
padovanojo ją savo tarnui Jokūbui,
savo mylimam sūnui Izraeliui.
Paskui jis pasirodė žemėje
ir gyveno tarp žmonių“.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą