Dažnai viešoje erdvėje girdime pareiškimą „Reikia priversti valdžią tarnauti žmonėms". Skambus šūkis, bet tai kartu ir labai suktas utopinės siekiamybės pareiškimas.
Šis į pasaulį paleistas žodžių junginys, yra sukonstruotas nepridengto, ciniško, sofistiško požiūrio į bendruomenę ir į jos bendrabūvio mechanizmus. Tai neįvykdomos siekiamybės suformuluotas apibūdinimas, kurio pagrindinis tikslas permesti visą atsakomybę už betvarkę bendruomenėje nuo tai tiesiogiai įtakojančių lyderių, ant nuasmenintos ir beveidės žmonių masės pavadinimu – mes. Kai tik nebelieka „aš“ ir viskas suvedama į „mes“, nebelieka ir atsakomybės už priimtus sprendimus ir darbus.
Visada reikia prisiminti, jei kas priverčia valdžią tarnauti sau, jis pats tampa valdžia (maištininkas mirė, tegyvuoja drakonas). Yra sena kaip pasaulis tiesa - neorganizuota mase žmonių (mes) niekada negali pati savęs valdyti ir taip pat ji negali nieko sukurti.
Įsiutinta ir sukurstyta, ji gali ką nors nušluoti, sunaikinti, sutrypti arba sugniuždyti. Todėl organizavus mase žmonių, organizacinė struktūra vadovaujanti naikinančiai masės jėgai, pati tampa valdžia, dėl to posakis "valdžia žmonėms", yra iš Orwell‘o "gyvuliu ūkis" aprašytos valdymo struktūros, kai tvarte, „lygiu“ gyvuliu tarpe po truputi išsikristalizuoja lygesni už kitus.
Todėl jei kas jums sako, kad sieks valdžią priversti tarnauti žmonėms, bėkite nuo to žmogaus, nes jis arba kvailys arba melagis.
Žmonėms kurie siekia tapti bendruomenės lyderiais ir imtis valdžios atsakomybės, reikia žinoti ir visada prisiminti kelias universalias ir laiko išbandytas tiesas. Jas prieš kelis tūkstantmečius sufomulavo Sokratas, nupasakodamas antikines bendruomenės valdymo formas. Jis išskyrė keturias visuomeninio bendrabūvio sistemas, bei apibūdino jų transformacijos mechanizmus:
Pirma valdymo forma tai KARALYSTĖ, antra TIMOKRATIJA (oligarchija), trečia DEMOKRATIJA ir ketvirta TIRONIJA.
Visos šios valdymo formos pereina iš vienos į kitą.
Visokios feisbukų infuzorijos klumpelės pasakys, kam čia mums reikia kažkokių senovinių pasakų ir tuo dar kartą parodys savo vienalastiškumą, nes dar antikos laikais Sokrato suformuluotas bendruomenių valdymo aprašymas yra aktualus iki šiol. Nuo to laiko nieko naujesnio ar modernesnio nėra sukurta.
Tai va, tęsiam.
Sokrato įsitikinimu, geriausia bendruomenės valdymo forma yra Karalyste. Pašalinus karalių, valdymas tampa timokratinis (kilmingų valdymas) arba oligarchinis (turtingųjų valdymas). Šis valdymas neišvengiamai transformuojasi i demokratija (pilietinis valdymas), o demokratija, dėl žmonių suvaikėjimo ir suminkštėjimo, visada pakeičiama diktatūra (tironija).
Suvaikėję ir tapę bailiais žmonės, tironiją pasirenka patys (pasižiūrėkite į dabartinę besiskiepyjančių, besitestuojančių, su antsnukiais visur šliaužiojančių bailių ir kvailių bandą, rėkiančia, kad viską reikią dar labiau drausti, bausti ir prievarta gydyti). Kvailiai kaip gyvuliai instinktyviai paklūsta TIRONIJAI, nes būtent ji pasiūlo užtikrinti mistišką visuomenės saugumą ir tvarką.
O tirono (tironu gali būti ir kokia nors neviešai veikianti struktūra) galas visada vienodas. Tai smurtinė daug kraujo pareikalaujanti mirtis. (įsivaizduojate kaip siaubingai bus gaudomi ir skerdžiami visi tie "72 lyčių" profesionalai už tai, kad dabar stengiasi įgyvendinti vergystės tvarką per priverstinius eksperimentus su laisvų žmonių kūnais)
Sokratas išskyrė karalystę kaip geriausią valdymo formą, nes karalius nevagia (kam jam iš savęs vogti, juk valstybė yra jo nuosavybe), karalius neengia savo pavaldiniu (nes jie jo vaikai) ir karalystės valdžios perėmimas yra labai aiškus (pagal kraujo ryši, o ne pasitelkiant niekšinga gudrumą). Būtent todėl ir šiais laikais, išmintingiausios Europos tautos, tvirtai laikosi karalystės modelio. O Britanijos Karališkoje tautų sandraugoje galioja nekintama taisyklė - ta Sandraugos valstybė, kuri nustato respublikos valdymo formą (tokia kokia galioja Lietuvoje), yra nedelsiant išmetama iš Britų Karališkosios tautų sandraugos.
Beje, Britų Karalystės tautų sandraugoje šiai dienai gyvena 2 milijardai 400 milijonų žmonių.
Šiaip jei tikrai yra noras žinoti kaip valdomos tautos, bei suvokti žmonių požiūrių skirtumus, susivokimo ir morales ypatumus, primygtinai rekomenduočiau perskaityti Herodoto "Istorija".
Nei vienas iš "naujųjų moderniųjų mąstytoju" net iš tolo ne gali lygintis su Herodotu pagal bendruomenių esybes suvokimą, jų aprašymo grynuma, lakoniškumą ir stebėjimų nešališkumą.
O tam, kad suvokti kas sąlygoja didžiųjų pasaulinių sprendimų priėmimą (gyvenimo būdo ir lyderio charakterio ypatumų prasme), verta perskaityti Gajaus Svetonijaus Trankvilo "Dvylikos ciesorių gyvenimą" (nežinau ar yra išversta i Lietuviu kalba).
Šiaip ši knyga istoriku yra atmetama, kaip per daug vulgari (bet ji tikrai ne vulgaresne nei dabartine mūsų žiniasklaida ir tuo labiau valdžia). Čia svarbu, kad ji parašyta remiantis dar neprarastais Romos imperijos dokumentais ir kas svarbiausia, Trankvilas pats buvo vyriausias Romos archyvaras.
Kadangi dabartinis mūsų gyvenimas sąlygojamas ne senųjų išminties, o yra tiesiogiai įtakojamas būtent "moderniųjų mąstytojų", norėčiau pasakyti savo subjektyvią nuomonę perskaičius jų veikalus.
Būtent modernieji mąstytojai, tokie kaip Volteras (beje jis buvo pradininkas tų, kurie išminti keičia i sarkazmą, o pažinimą i patyčias), Ničė, Froidas, Feurbachas ir pan. yra tik didelio išminties klodo, paviršutinių sluoksniu knysliukai, nevykėliai mokiniai, kurie sugebėjo pasaulio suvokimo mokyme viska suvulgarinti ir iškreipti.
Šv. Augustinas sakė, kad: "Pažinimo yra du budai: pirmas, kai tu pats išgauni pažinimą, trindamas akmenis ir iki kraujų nusimušdamas alkūnes ir kelius arba antras, kai tu pas kažką turintį tą pažinimą mokaisi. Antras pažinimo būdas labai lengvas, nes tau nereikia jokių pastangų, tu tik priėmi perduodamas žinias, bet tokiu būdu tu gauni ne visa pažinimą, o tik tiek, kiek mokytojas nutaria, kad tu vertas žinoti, be to gauni pažinimą su mokytojo subjektyvia nuomone. (Pamąstykite kokį pažinimo surogatą gauna žmonės dabartiniuose universitetuose. Čia panašiai kaip vėmalas - visos gero maisto sudedamosios dalys, bet jau pabuvojusios kažkieno viduriuose ir atskiestos jo skrandžių sultimis).
Dar, norėčiau pridurti dėl naujųjų laikų mąstytoju.
Tokie žmonės labai didžiuojasi savo beverčiais tuščiais titulais, realybėje būdami tik svetimų nerušiuotų minčių sandėliais. Jie sugeba kalbėti daug ir nepasakyti nieko, nes jie ir jų pasekėjai yra atitrūkę nuo pagrindines tikros išminties ir supratimo paieškos taisykles (o gal jie tiesos ir išminties tiesiog ne ieško?). Šia taisykle suformulavo Kazma Prutkovas ir skamba ji taip - "ZRI V KOREN" (žiūrėk į šaknį). Tam, kad suprasti apie ką rašo vienas arba kitas mąstytojas (atskirti pelus nuo grudu), reikia žinoti kodėl jis taip rašo. Tik tada kai pradedi suvokti iš kur yra pirminė informacija, kodėl ji aprašyta, kuom ji apaugo ir kodėl ji pateikta taip, o ne kitaip, tik tuomet gali ne vien iškalti "suktus ir protingai atrodančius žodelius", bet taip pat sugebėsi juos sudėlioti i bendra gyvenimo supratimo grandinę, teikiančią tikrąją išmintį.
p.s. Mes niekada neturėsime visa bendruomenę besirūpinančios valdžios, jei nepradėsime ieškoti išminties ištakų ir keistis patys individualiai. Tik tuomet kai pasikeisime patys ir pradėsime savo šeimose melsti Dievo Jėzaus Kristaus vardu duoti mums išmintingus vadovus, tik tada mūsų bendruomenės gyvenimas pradės keistis.
Ieškokite broliai ir seserys Kristaus malonės, visos išminties šaltinį, o visą kita mums bus pridėta ir tada tikrai valdžia pradės tarnauti mums. Kodėl? Nes būtent Jėzaus Kristaus mokyme yra nekintama taisyklė:
„Jūs žinote, kad tie, kurie laikomi tautų valdovais, engia jas ir jų didžiūnai rodo joms savo galią. Tarp jūsų yra ne taip! Kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebus jūsų tarnas, ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebus visų vergas. Juk ir Žmogaus Sūnus atėjo, ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“. (Mk 10,42-45)
Visada prisiminkite, kad tik tikroje Krikščioniškoje bendruomenėje tas kas valdo yra tikras MINISTERIS (Išvertus iš Anglų kalbos - TARNAS)
Su broliška meile ir rūpesčiu
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą