Безумие благо там,
Где грех у власти,
Где грязь - добро,
А смрад - благоухание.
Где говорят одно,
А думают другое.
Где добрые слова
Лишь для обмана служат.
Где лечат для того,
Чтоб ты болел,
А кормят,
Чтобы был голодным.
Ум лицемеров
Мерзок и вонюч,
Не стоит умным быть,
Когда такие правят.
GB 31.03.2021
Vytis valdo Lietuvėlę,
Bet ne tas kur su kardu,
Valdo TA, ant kurios joja,
TIE ...... kam "Vytis" nesvarbu.
Kumelaitė modernioji,
Valdo kaimo mužikus,
Ji uždarė juos kaip ožius,
Į kovidinius gardus.
Juos testuoja, vakcinuoja,
Verčia antsnukius nešiot,
Pavadinus tai gerovę,
Draudžia tuo net abejot.
Kol kvaileliai uždaryti,
Kumelė skolas augins,
Ir milijardus ištaškytus,
Ant tų "lochų" pakabins.
GB 27.03.2021
На свете всех так перемкнуло,
Что в ад открылись ворота,
И разноцветная психушка,
Всем стадом ринулась туда.
v.t. 14.03.2021
Kovo 11 proga norėtųsi prisiminti prieš septyniolika metų prarastos nepriklausomybės laikus.
1990 metų kovo 11 paskelbėme savo nepriklausomybę ir vystėmės septynmyliais žingsniais iki pat 2004 metų gegužės 1 dienos, kuomet Lietuva eilinį kartą prarado savo nepriklausomybę ir tapo Naujo sojūzo/unijos provincija (šiaip prieš pat įstojimą į EU algos Lietuvoje buvo beveik europinio lygio, bet kai tik naujas sojūzas tapo Lietuvos valdovu, iškarto algos krito drastiškai, motyvuojant pasauline krize).
Nepriklausomybės praradimas buvo priimtas tada su tokiu pat entuziazmu, kaip ir 1940 metais inkorporuojant Lietuvą į ankstesnį sojūzą. Buvo bjauru žiūrėti į zombių eiles, stovinčių prie nemokamų skalbimo milltelių, alaus ir šokoladukų.
Nedalyvavau šiame cirke - referendume (nei už nei prieš, nes okupantams ir jų kompradorams Lietuvoje reikėjo tik vieno - ŽMONIŲ GAUSOS. Nesvarbu kaip jie balsuos, svarbu kas skaičuos).
Todėl bent jau prieš savo vaikus ne gėda, nes išlaikiau garbę ir likau ištikimas savo vienintelėj, kariuomenėje duotai priesaikai: GINTI IR SAUGOTI LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖ.
Šį kartą nepriklausomi buvome trumpiau nei prieškariu. Naujos okupacijos sąlygomis Lietuva prarado beveik visą ekonominį potencialą ir taip pat beveik visą darbinio amžiaus žmonių populiaciją (daugiau nei vieną milijoną žmonių! pasaulyje tokių greitų valstybės nukraujavimo pavyzdžių nėra. Valstybė ne karo ir ne maro metais neteko beveik 30 proc. žmonių).
Iš esmės Lietuvoje liko tik tie kas gali pikantiškai ir kokybiškai aptarnauti užsienio ponų įvairius poreikius t.y. 72 lyčių profesionalai, laisvo elgesio moterėlės ir juos aptarnaujantis, bei saugantis personalas. Na dar slaptų ir nelabai slaptų kalėjimų prižiūrėtojai.
Labiausiai širdis skauda dėl niekur pabėgti neturinčių galimybės ir ubagišką egzistenciją velkančių Lietuvos senolių ir invalidų.
Na, tai liūdna realybė, o šiame tekste norėčiau papasakoti kaip aš praleidau tą istorinę Lietuvos nepriklausomybės praradimo datą.
Labai gerai prisimenu 2004 metų Gegužės 1 dieną, nes būtent savaitę prieš tai aš buvau suorganizavęs Geležinkelio profsąjungos protesto akciją Briuselyje. Tai buvo bado akcija prie Europos parlamento, kurią mes surengėm nes buvo išnaudoti visi įmanomi teisėti įrankiai darbininkų teisių gynimui Lietuvoje.
Mes dviese, su neteisėtai atleistu iš darbo už priklausymą profsąjungai, Lietuvos geležinkelio traukinio mašinistu Leonidu Malomūžu, atsivežėme į Briuselį specialias specialias kėdes, didelius pastatomus lietsargius ir pradėjome bado akciją, dalindami visiems įeinantiems į Europarlamentą ir prie jo vaikščiojantiems žmonės informacinius lapelius, kodėl mes čia esam ir ko siekiam.
Prieš tai, dar iš Lietuvos aš registruotu paštu išsiunčiau oficialius savo reikalavimus ir protesto akcijos motyvus Eurokomisijos ir Europarlamento pirmininkams.
Briuselio merui išsiunčiau pranešimą apie akcijos vietą ir laiką.
Aš užsitikrinau gan neblogą palaikymą iš vietinių profsąjungų, taip pat Belgų ir Prancūzų, kai kurių politikų ir žurnalistų, kurie padėjo pasamdyt gerą advokatų kontorą ir sudaryti sutartį su medikais, kad prižiūrėtų mūsų sveikatą bado akcijos metu.
Pačią pirmą akcijos dieną, mus pabandė iš ten iškrapštyti Euro-parlamento apsauga juodais kostiumukais, bet atkišus mūsų advokatų vizitinę kortelę ir pasiūlius kreiptis į juos dėl visų teisinių klausimų, vyrų juodais drabužiais užsidegimas iškarto užgeso. Vėliau atvyko Briuselio policijos komisaras ir perdavė Briuselio mero pasiūlymą perkelti mūsų protesto akciją į kažkokio universiteto kiemelį, nes būtent Gegužės 1-ją, Euro-parlamente turėjo iškilmingai priimti naujas valstybes (tame tarpe ir Lietuvą) į naująjį sojūza. O čia kažkaip ne "KOMILFO" (pranc. comme il faut) sėdi kažkokie badautojai.
Aš atsisakiau.
Po to, vakare atvyko didelės policijos mašinos. Mus sukrovė su visa manta ir išvežė į kažkokias Briuselio katakombas. Aš ne juokauju. Mus vedė per metro stotis su policijos palyda, iš ten leidomės dar giliau į kažkokius požeminius bunkelius. Šiuose bunkeriuose buvo paimti mūsų pirštų anstpaudai, daromos nuotraukos, buvome apieškomi ir apklausiami. Kadangi nieko pas mus neleistino nerado (o gal tiesiog tai buvo tokia savotiška bauginimo akcija) mus anksti ryte su visa manta paleido į laisvę.
Mes vėl viską nusinešėme atgal. Dar porą dienų mes pasėdėjom ir tada, prieš pat didžiąją naujų narių priėmimo ceremoniją, priešais mus išsirikiavo apytiksliai 10 specialios paskirties policijos automobilių. Iš jų iššoko kaukėti ir iki dantų ginkluoti specialios paskirties padalinio kariai. Prie mūsų priėjo Briuselio policijos komisaras ir perskaitė įspėjimą, jog mes turime pasitraukti iš šios vietos. Aš atsakiau, kad mes jau savaitę badaujame ir nesiruošiame niekur eiti. Tada mus vėl sukrovė į tas policijos mašinas, Leonidui uždėjo antrankius (man kažkodėl nedėjo) ir išvežė į centrinį policijos komisariatą.
Ten mes su Leonidu pareiškėme, kad jie pažeidžia mūsų teisę į TAIKŲ PROTESTĄ, todėl mes skelbiame sausą streiką ir tiesiai policijos komisaro kabinete išmetėme savo vandens buteliukus. Taip pat aš pareikalavau susisiekti su mūsų advokatų kontora. Policija atsisakė. Prasidėjo kažkokia erzelynė. Mus skubiai, su visais mūsų daiktais sumetė į policijos mašiną ir išvežė į ORO UOSTĄ. Visą kelią reikalavau susisiekti su advokatais. Jie nereagavo. Tik oro uosto deportacijos pataplose man pavyko gauti priėjimą prie telefono automato. Aš paskambinau advokatams. Jie iškarto išsiuntė faksu reikalavimą mus paleisti, bet buvo jau vėlu, nes mus krovė į seną propelerinį lėktuvą skrendantį Lietuvos link.
Kai atskridome į Lietuvą, pasieniečiai paklausė kokiu pagrindu mes esame deportuoti? Aš atsakiau, kad jie turbūt turėtų geriau žinoti, nes su mumis atvyko ir uždarytas vokas su deportacijos dokumentais. Kai atidarė voką, pasirodė, jog ten NIEKO NĖRA, vokas buvo tuščias.
Štai tokia, mano manymu įdomi istorija, kaip aš praleidau Lietuvos nepriklausomybės praradimo dieną ir kaip elgiamasi su taikiais protestuotojais tada, kai jų buvimas yra nemalonus tiems kas parduoda savo tėvynę naujojo šeimininko surengtoje iškilmingoje ceremonijoje.
Šiaip norėčiau papasakoti ir apie Leonidą Malomūžą dėl kurio aš ir buvau surengęs visą tą protestą Briuselyje. Jis mirė 2009 m. lapkričio 22 d. nuo išsekimo vienišas savo namuose.
(Nuotraukoje Leonidas Malomūžas protesto akcijos metu Briuselyje)
In memoriam:
Leonidas beveik niekuo neišsiskyrė iš kitų trijų milijonų Lietuvos gyventojų. Buvo ramus, negeriantis, nerūkantis, doras ir darbštus, bet labai vienišas žmogus. Beveik visą gyvenimą jis dirbo valstybinėje įmonėje „Lietuvos geležinkeliai“ mašinistu. Visuomet už darbą jį tik gyrė, rodė kitiems kaip pavyzdį. Bet viskas pasikeitė, kai Leonidas nutarė įstoti į nepriklausomą profsąjungą kuriai aš tuo metu vadovavau. Jis buvo išrinktas profsąjungos respublikinės valdybos nariu.
Nuo tada prasidėjo šio mažo žmogaus dideli vargai.
Mašinistai visame pasaulyje yra ypatinga darbuotojų rūšis, jei tik jie tinkamai susiorganizuoja, jie tampa jėga kuri gali priversti bet kokią valdžią jų klausytis. Valdžioje esantys žmonės, žinodami tai, stengiasi įvairiais būdais (teisėtai ir neteisėtai) mašinistų organizuotumą suardyti. Jei nepavyksta to padaryti jėga, tuomet jie palaiko geltonąsias (darbdaviui tarnaujančias) profsąjungas ir tos atlieką savo purviną darbą.
Mažas aktyvus žmogus, kuris iš vidaus stengėsi suorganizuoti mašinistus, tapo labai pavojingas sistemai. Todėl sistemos krumpliaračiai padėjo negailestingai jį doroti. Pradžioje jį tik kvietėsi pokalbiams, aiškino, kad jis liautųsi. Vėliau pradėjo piltis papeikimai už neva netinkamai atliktą darbą ir po to, jį skubiai atleido iš darbo.
Aš nurodžiau savo teisininkams kreiptis į teismą dėl Lionios. Teismas pripažino, kad atleidimas ne teisėtas ir priėmė sprendimą grąžinti Leonidą Malomūžą į darbą. Jūs manote kas nors vykdė teismo sprendimą? Ne. Lioniai atėjus į darbą jį pasitiko apsauga ir neįleido į teritoriją. Nepadėjo jokie teismo sprendimai ir profsąjungos reikalavimai laikytis įstatymų.
Šios įmonės vadovas, valdančiosios socialdemokratų partijos atstovas Stasys Dailydka, nekreipė dėmesio į jokius skundus. Po trijų dienų Malomūžą vėl atleido, bet jau dabar už – PRAVAIKŠTAS.
Po kiek laiko profsąjunga vis dėl to išreikalavo jį grąžinti į darbą. Bet Leonidui dirbti neleido, jam surengė „neeilinę atestaciją“, o profsąjungos atstovus, norėjusius stebėti atestaciją, išvedė policijos pagalba.
Be abejo, „atestacijos“ rezultatai buvo nepatenkinami, todėl jį vėl atleido iš darbo.
Profsąjunga vėl kreipėsi į teismą, bet šį kartą teismas kažkaip keistai užlaikė bylą beveik 4-ms mėnesiams. Visi mūsų prašymai išnagrinėti bylą greičiau nedavė jokių rezultatų.
Profsąjunga pradėjo viešus protestus. Visą savaitę buvo piketuojama prie tuo metu valdančios, socialdemokratų partijos būstinės ir Vyriausybės.
Jokios reakcijos į profsąjungos protestus nebuvo. Būtent todėl protestas buvo perkeltas į Briuselį. Nes tik Briuselio biurokratų įsakymų ir nurodymų šventai ir nuolankiai klauso mūsų valdantieji. Tuo labiau, kad turėjo būti Lietuvos inkorporavimo į naująjį sojūzą ceremonija ir aš maniau jog tai privers Lietuvą valdančius kompradorus elgtis teisėtai (aš stipriai klydau, šie nusikaltėliai vėliau ne kartą parodė, ką jiems reiškia įstatymai, moralė ir teisėtumas. Garliavos kankinės Deimantės atvejis buvo tiesiog jų pasityčiojimų iš Lietuvos žmonių etalonas)
Prie Europos komisijos pastato Briuselyje buvo surengta bado akcija apie kurią aš jau papasakojau aukščiau. Tai nedavė jokių rezultatų.
Ko vyko bado akcija Briuselyje, Algirdo Mykolo Brazausko asmeniniu pareiškimu, generalinis tardymo departamentas padarė mano profsąjungos kompiuterinės technikos poėmį ir iškėlė man asmeniškai baudžiamąją bylą, o teismas kažkaip greitai ir be jokių perspėjimų išnagrinėjo Malomūžo ir profsąjungos ieškinį ir .... jį atmetė. Po to teismai Lietuvoje tesėsi beveik 7 metus. Visą tą laiką Leonidas Malomūžas niekur ne dirbo ir gyveno pastoviame strese.
2008 metais į valdžia atėjus "naujai" koalicijai be socdemų, aš tikėjausi, kad kas nors pasikeis. Todėl pats asmeniškai susitikau su tuo metų paskirtu Susisiekimo ministru Eligijumi Masiuliu, kuris išgirdęs Malomūžo istoriją pažadėjo grąžinti nukentėjusį žmogų į darbą. Jis tik prašė padėti jam gauti informacija apie „nedorėlių“ socdemų užgrobtus Lietuvos geležinkelius ir žadėjo išdraskyti šita "korupcijos lizdą".
Bet, kaip taisyklė Lietuvoje, kai tik aš suteikiau E.Masiuliui informacija ir pateikiau dokumentų originalus (kuriuos jis beje negrąžino iki šiol), pono ministro telefonas staiga tapo nebepasiekiamas. Tik vėliau iš žiniasklaidos sužinojau apie transportininkų dosnias paramas liberalų partijai. Na ką gi, tokia graudi šiandienos Lietuvos realija. Gausiai į Vilnių sugužėję pusalkaniai provincijos berniukai, visų pirmą tenkina savo nepasotinamas reikmes, o jau apie kažkokius nukentėjusius žmogelius jie pagalvos kada nors, kitą kartą.
Neberadęs jokios teisybės Lietuvoje ir išbandęs visas savo teisių gynimo galimybes, Malomūžas kreipėsi į Europos žmogaus teisių teismą (EŽTT). Prieš pat mirtį Leonidas Malomūžas gavo pranešimą, kad EŽTT priėmė nagrinėti jo pareiškimą ir išsiuntė mūsų Vyriausybei klausimus dėl ieškinyje išdėstytų aplinkybių, bet .... bet, Leonidui tai buvo JAU nebesvarbu.
Kai jis mirė, aš jau buvau Anglijoje (Lietuviška kompradorų nomenklatūra jau buvo mane visiškai sutraiškiusi per teismus ir teisėsaugą, VSIO ZAKONNO, jie atėmė iš manęs viską įskaitant ir namus Vilniuje). Bet išgirdęs, kad mirė Lionia, aš mečiau visus savo darbus ir atvažiavau į Lietuvą atiduoti paskutinę pagarbą šiam KOVOS SU SISTEMA KANKINIUI, bei atsiprašyti jo tėvų, kad nesugebėjau jo apginti. Nors Dievas mato, dariau viską kas buvo mano jėgose.
p.s. Šiaip Masiulis dabar yra būtent Lionios Malomūžo kailyje ir irgi jau beveik 5 metus mina teismų slenksčius. Kaip sakoma viskas apsisuka gyvenime. Taip gražiai apgavo mane, pažadėjęs padėti šiam žmogui, jei aš duosiu jam dokumentus apie socdemų įsigalėjimą geležinkeliuose. Džiūgavo padidėjusiomis paramomis savo šlykščiai liberalų partijai ir štai, kokia tragedija.
Iš pačio viršaus nusirito į patį dugną.
Na dabar Eligijus nuosekliai seka Lionios Malomūžo pėdomis.
(kaip moko Šv.Raštas apie Dievo atpildą: Gailestingam Tu pasirodai gailestingas, tobulam-tobulas, tyram Tu pasirodai tyras, su sukčiumi elgiesi suktai)
Su broliška meile ir rūpesčiu
Kai analizuoji Lietuvos viešosios kalbėsenos foną, tiesiog negali nepastebėti vieno dėsningumo. Beveik visi politikai, kalbėtojai/rašytojai agituojantys už įsigalinčią totalitarinę sistemą, šaukiantys jog reikia visus priverstinai testuoti/vakcinuoti, suteikti visiems šunų skiepų pasus, įvesti kuo daugiau ribojimų, draudimų, patikrinimų ir baudų, LYGIAI TAIP PAT gynė ir teisino supedofilėjusių nusikaltėlių "teisėtą" siautėjimą valstybės vardu Lietuvos kankinės Deimantės atžvilgiu, LYGIAI TAIP PAT teisino Lietuvių kalbos prievartavimą palaipsniu lenkų kalbos gramatikos įvedimu (kitaip vadinamu trijų raidžių invazija).
Visą tai jie pateikia panašia forma:
"Na kas čia tokio, kelios raidelės mūsų raidyne", "Na koks skirtumas, porą kartų tam vaikučiui ikišo", "Na argi čia problema įbes adatėlę, pasimakaluos nosyje ar išangėje su tepinėlio pagaliuku". Viskas juk vardan gerovės, saugumo ir ramybės.
Prieš kokių 20 metų žiūrėju laidą per televizorių. Buvo rodomas policijos sulaikytas, susigūžęs jaunas vaikinukas, bandęs išprievartauti mažametį berniuką. Berniukas gelbėdamasis nuo prievartos iššoko pro daugiabučio langą. Labiausiai man įsiminė susigūžusio vaikino pasiteisinimas: "Kai aš buvau kalėjime, mane išprievartavo. Po to aš supratau savo prigimtį, kad aš nuo gimimo esu gėjus ir todėl bandžiau suartėti su tuo vaiku". (Šiaip gal kas galėtų pasidomėti, jau praėjo 20 metų, gal tas jaunas Profesionalus prievartautojas tapo Profesionaliu gėjumi ir per laisvės partiją dabar dirba VARDAN TOS kokioje nors seimo ar vyriausybės įstaigoje).
Šiaip tas kriminalinis epizodas su "PROFESIONALIU kalėjime išprievartautu gėjumi labai vaizdžiai parodo ir mūsų "profesionalaus" elito susiformavimo dinamiką. Kaip ir tas kalėjime išprievartautas vaikinas, mūsų kelis šimtmečius mentališkai prievartautas "elitas" negimė su tokia tapatybę. Gyvenimo filosofija, kurioje jie gyvena, yra dirbtinai ir brutualiai įskiepyta ir jau po to įsisamoninta ir perduodama kaip neabejotinas teisingo gyvenimo mokymas savo palikuonims. Jie net nebesuvokia, kad galima gyventi kitaip.
Čingyzo Aitmatovo romane "Ilgiau už amžių besitęsianti diena" yra aprašomi Mankurtai.
Karo belaisviui, kurį būdavo nutarta padaryti mankurtu, nuskusdavo plikai galvą ir uždėdavo ant jos ką tik nudobto kupranugario kraujuotą odos gabalą. Po to, jam surišdavo rankas ir uždėdavo ant gerklės medinę kaladę, kad jis negalėtu galva paliesti žemės ir palikdavo žmogų dykumoje porai dienų. Kepinant saulei ant galvos esanti kupranugario oda pradėdavo trauktis suspausdama galvą. Kupranugario plaukai įsismeigdavo į galvą sukeldami nepernešamą kančią, kuri buvo sustiprinama vis stiprėjančio troškulio. Po kiek laiko, auka arba mirdavo, arba netekdavo atminties apie savo buvusį gyvenimą ir tapdavo idealiu vergu, nepriekaištingai ištikimu savo šeimininkui. Vergai mankurtai kainuodavo nepalyginamai brangiau nei paprasti vergai, nes jų nebereikėdavo saugoti ir taip pat nebereikėdavo saugotis jų keršto. Čingizo Aitmatovo romane pasakojama apie tai, kaip jauną kimpčiaką Žolmaną, Donenbajaus sūnų, tapusį žuanžuanų belaisviu, padarė mankurtu. Jo motina, Naiman Ana ilgai ieškojo sūnaus, bet kai surado jis ne tik jos ne pažino, bet savo šeimininkų įsakymu nužudė ją, be jokios sąžinės graužaties. Mankutai nežinodavo (ir net nenorėdavo žinoti) savo prigimties ir protėvių, nežinojo savo tikrojo vardo (čia panašiai kaip laisvės partijos profesionalai pradžioje dresiruojami vaikų vėliau jaunimo organizacjose, o pabaigai Sorošo universitetuose pamiršta savo tikrą prigimtį ir pradeda didžiuotis nauja klouno tapatybe). Mankurtas kaip šuva, pripažindavo tik savo šeimininkus, jis nekreipdavo dėmesio į jokius argumentus ir klausydavo tik šeimininko nurodymus. Tai jam buvo aukščiau visko.
Kartą su vienu labai žymiu „šoumenu“ užsukome į senamiestyje buvusį vieną aplinkosaugos departamentą. Jam vadovavo neaiškaus amžiaus „moterė“, viena iš feministinių A.M.Pavilionienės pasekėjų. Užėję pas ją į kabinetą buvom labai džiugiai sutikti. „Moterė“ liepė savo sekretorei atnešti kavos ir konjako. Mano kompanjonas nusistebėjo ir paklausė ar ji nebijanti taip, darbo dienos viduryje, gerti konjaką? Man ligi šiol įstrigęs atmintyje jos atsakymas: „Na jau, ko bijoti, Maskvos jau nebėra, dabar mes patys sau šeimininkai, TODĖL DAROM KĄ NORIM“.
Apgailėtina. Laikinai paleistų į laivę vergų lėbavimas, nei kiek nesusimastant nei apie pasekmes nei apie realybę. Juk griežtai lakomas vergas, kai jį paleidžia į laisvę, mėgaujasi nebaudžiamumu, todėl daro vis daugiau nusikaltimų, o vėliau tiesiog degraduoja arba grįžta pas savo šeimininkus vergauti toliau. Paskaitykite JAV vergų išlaisvinimo įstoriją. Tie kam suformuota vergo savivoka iš jos nebegali išsilaisvinti. Jiems pastoviai reikalingas botagas ir meduolis. Patys jie nesugeba sukurti pridėtinės vertės ir nesugeba gyventi bendruomeniškai. Jie prasiskolina ir sužlugdo/iššvaisto viską kas jiems, istorijos vingrių pasekoje, atlieka nuo buvusių šeimininkų.
Ar įmanoma vergams tapti tikrai laisvais žmonėmis? Ne. Tai neįmanoma, tam reikia gimti laisvam. Tai vienintelis kelias.
Kažkada Žydų mokytojas Nikodemas buvo slapčia atėjęs pas Jėzų Kristų. Jis pripažino, kad niekas negalėtų daryti tokių ženklų, jei Dievas nėra su juo. Prašė paaiškinti kaip jam suprasti tą didingą visaapimantį Dieviškosios išminties mokymą (Dangaus karalystės supratimą). Jėzus Kristus jam atsakė, kad niekas negalės įeiti į Dangaus Karalystę, jei tik jis ne gims iš naujo. Nikodemas nusistebėjo ir paklausė, kaip senas būdamas žmogus gali vėl gimti. Kristus atsakė: „...jei kas negims iš vandens ir Dvasios, negalės įeiti į Dievo karalystę. Kas gimė iš kūno, yra kūnas, o kas gimė iš Dvasios, yra dvasia.“
Būtent tai yra naujas gimimas, gimti iš Visagalio Dangaus ir Žemės Sutvėrėjo Dvasios. Būtent tokie gimusieji yra laisvi gimimu ir juose nebėra vergo tapatybės. Vanduo ir Dvasia.
Beveik visi Lietuvoje yra pakrikštyti vandeniu (vieni tik gimę, kiti vėliau) tai reiškia, kad daugeliui atvertas kelias link Kristaus, bet tik nedaugelis žengia tuo keliu ir gimsta iš Dvasios. Gimti iš Dvasios yra įmanoma tik per kitą žmogų, kuris turi tą Jėzaus Kristaus Dvasią ir kuris perduoda šią Dvasią ieškančiam. Kito kelio nėra.
Tu gali šauktis Kristaus asmeniškai, savo maldose ir tuomet Jis atsiųs tau savo pasiuntinius, per kuriuos tu būsi išgelbėtas. Būtent taip Petras buvo pasiųstas į pagonio Kornelijaus namus. Būtent tokiu būdu, per Jėzų Kristų, mūsų vergiškos tapatybės šiuolaikinė nomenklatūra gali gimti iš naujo, laisvais valstybės vadovais ir pareigūnais, o mankurtiška moderni obrazovanščina gimti visų gerbiamais Lietuvių bendruomenės išminčiais.
Visada prisiminkite ką sakė mūsų Mokytojas: Jei jūs pasiliekate mano žodyje, iš tiesų esate mano mokiniai ir jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus.
Su broliška meile ir rūpesčiu
Nėščios motinos pilve kalbasi du kūdikiai. Vienas iš jų tikintis, o kitas skeptikas.
Kūdikis skeptikas: Tu tiki, kad yra gyvenimas po gimdymo?
Tikintysis kūdikis: Be abejo tikiu. Manau, kad kiekvienam turinčiam bent puse smegenų turi būti aišku, kad gyvenimas po gimdymo tęsiasi. Mes čia esame tik tam, kad subręstume ir taptume pakankamai tvirti tam, kad gyventi savo tikrą gyvenimą po gimdymo.
Kūdikis skeptikas: Bet tai visiška nesąmonė, jokio gyvenimo po gimdymo būti ne gali. Ar tu pavyzdžiui galėtum sau įsivaizduoti kaip tas gyvenimas turėtų atrodyti.
Tikintysis kūdikis: Na aš nežinau visų detalių, bet aš tvirtai tikiu, kad ten bus daugiau šviesos ir, kad mes turbūt galėsime patys vaikščioti, valgyti savo burnomis ir pan.
Kūdikis skeptikas: Kokias kvailystes tu čia mali. Tiesa sako, kad tikintieji visiški bepročiai. Juk tai paneigia visas mūsų empirines patirtis. Mes juk maitinamės per bambagyslę. Tu tik pagalvok, jei nutrūks bambagyslė nebeliks ir gyvenimo. Todėl naudokis viskuo ką tau duoda bambagyslė, stenkis iš jos iščiulpti visus syvus, nesvarbu kas bus paskiau.
Tikintysis kūdikis: Aš esu įsitikinęs, kad viskas bus kitaip, o bambagyslė tikrai nėra visas gyvenimas.
Kūdikis skeptikas: koks vis dėl to tu kvailys, juk iš ten dar nieks ne grįžo, todėl visiems yra aišku, kad nėra jokio gyvenimo po gimdymo. Ir bendrai, gyvenimas yra tiesiog bjauri tamsybė, apsižvalgyk aplinkui ir pamatysi, kad čia nieko gero nėra.
Tikintysis kūdikis: Žinai, aš tiksliai nepasakysiu, kas bus ten po gimdymo, bet tvirtai tikiu, kad mes pamatysime mamą ir jį mumis pasirūpins.
Kūdikis skeptikas: Mamą? Tu tiki, kad yra mama? Cha, ir kur gi ji yra, gal man parodysi ir įrodysi jos egzistavimą?
Tikintysis kūdikis: Ji visur aplink mus, mes joje esame ir jos dėka judame ir gyvename. Be jos mes tiesiog negalėtume egzistuoti.
Kūdikis skeptikas: Visiškai nemokslinė, tamsuolio žmogaus fantazija. Aš asmeniškai nemačiau jokios mamos, todėl yra aišku, kad jos tiesiog nėra. Visokie silpni žmogeliai sau prisigalvojo mamą todėl, kad bijo mirties.
Tikintysis kūdikis: Aš su tavimi nesutinku. Juk kada viskas nutyla, galima išgirsti kaip ji dainuoja, kaip ji glosto mūsų pasaulį. Aš tvirtai tikiu, kad mūsų tikras gyvenimas prasidės tik po gimdymo.
Su meile ir rūpesčiu
Dažnai viešoje erdvėje girdime pareiškimą „Reikia priversti valdžią tarnauti žmonėms". Skambus šūkis, bet tai kartu ir labai suktas utopinės siekiamybės pareiškimas.
Šis į pasaulį paleistas žodžių junginys, yra sukonstruotas nepridengto, ciniško, sofistiško požiūrio į bendruomenę ir į jos bendrabūvio mechanizmus. Tai neįvykdomos siekiamybės suformuluotas apibūdinimas, kurio pagrindinis tikslas permesti visą atsakomybę už betvarkę bendruomenėje nuo tai tiesiogiai įtakojančių lyderių, ant nuasmenintos ir beveidės žmonių masės pavadinimu – mes. Kai tik nebelieka „aš“ ir viskas suvedama į „mes“, nebelieka ir atsakomybės už priimtus sprendimus ir darbus.
Visada reikia prisiminti, jei kas priverčia valdžią tarnauti sau, jis pats tampa valdžia (maištininkas mirė, tegyvuoja drakonas). Yra sena kaip pasaulis tiesa - neorganizuota mase žmonių (mes) niekada negali pati savęs valdyti ir taip pat ji negali nieko sukurti.
Įsiutinta ir sukurstyta, ji gali ką nors nušluoti, sunaikinti, sutrypti arba sugniuždyti. Todėl organizavus mase žmonių, organizacinė struktūra vadovaujanti naikinančiai masės jėgai, pati tampa valdžia, dėl to posakis "valdžia žmonėms", yra iš Orwell‘o "gyvuliu ūkis" aprašytos valdymo struktūros, kai tvarte, „lygiu“ gyvuliu tarpe po truputi išsikristalizuoja lygesni už kitus.
Todėl jei kas jums sako, kad sieks valdžią priversti tarnauti žmonėms, bėkite nuo to žmogaus, nes jis arba kvailys arba melagis.
Žmonėms kurie siekia tapti bendruomenės lyderiais ir imtis valdžios atsakomybės, reikia žinoti ir visada prisiminti kelias universalias ir laiko išbandytas tiesas. Jas prieš kelis tūkstantmečius sufomulavo Sokratas, nupasakodamas antikines bendruomenės valdymo formas. Jis išskyrė keturias visuomeninio bendrabūvio sistemas, bei apibūdino jų transformacijos mechanizmus:
Pirma valdymo forma tai KARALYSTĖ, antra TIMOKRATIJA (oligarchija), trečia DEMOKRATIJA ir ketvirta TIRONIJA.
Visos šios valdymo formos pereina iš vienos į kitą.
Visokios feisbukų infuzorijos klumpelės pasakys, kam čia mums reikia kažkokių senovinių pasakų ir tuo dar kartą parodys savo vienalastiškumą, nes dar antikos laikais Sokrato suformuluotas bendruomenių valdymo aprašymas yra aktualus iki šiol. Nuo to laiko nieko naujesnio ar modernesnio nėra sukurta.
Tai va, tęsiam.
Sokrato įsitikinimu, geriausia bendruomenės valdymo forma yra Karalyste. Pašalinus karalių, valdymas tampa timokratinis (kilmingų valdymas) arba oligarchinis (turtingųjų valdymas). Šis valdymas neišvengiamai transformuojasi i demokratija (pilietinis valdymas), o demokratija, dėl žmonių suvaikėjimo ir suminkštėjimo, visada pakeičiama diktatūra (tironija).
Suvaikėję ir tapę bailiais žmonės, tironiją pasirenka patys (pasižiūrėkite į dabartinę besiskiepyjančių, besitestuojančių, su antsnukiais visur šliaužiojančių bailių ir kvailių bandą, rėkiančia, kad viską reikią dar labiau drausti, bausti ir prievarta gydyti). Kvailiai kaip gyvuliai instinktyviai paklūsta TIRONIJAI, nes būtent ji pasiūlo užtikrinti mistišką visuomenės saugumą ir tvarką.
O tirono (tironu gali būti ir kokia nors neviešai veikianti struktūra) galas visada vienodas. Tai smurtinė daug kraujo pareikalaujanti mirtis. (įsivaizduojate kaip siaubingai bus gaudomi ir skerdžiami visi tie "72 lyčių" profesionalai už tai, kad dabar stengiasi įgyvendinti vergystės tvarką per priverstinius eksperimentus su laisvų žmonių kūnais)
Sokratas išskyrė karalystę kaip geriausią valdymo formą, nes karalius nevagia (kam jam iš savęs vogti, juk valstybė yra jo nuosavybe), karalius neengia savo pavaldiniu (nes jie jo vaikai) ir karalystės valdžios perėmimas yra labai aiškus (pagal kraujo ryši, o ne pasitelkiant niekšinga gudrumą). Būtent todėl ir šiais laikais, išmintingiausios Europos tautos, tvirtai laikosi karalystės modelio. O Britanijos Karališkoje tautų sandraugoje galioja nekintama taisyklė - ta Sandraugos valstybė, kuri nustato respublikos valdymo formą (tokia kokia galioja Lietuvoje), yra nedelsiant išmetama iš Britų Karališkosios tautų sandraugos.
Beje, Britų Karalystės tautų sandraugoje šiai dienai gyvena 2 milijardai 400 milijonų žmonių.
Šiaip jei tikrai yra noras žinoti kaip valdomos tautos, bei suvokti žmonių požiūrių skirtumus, susivokimo ir morales ypatumus, primygtinai rekomenduočiau perskaityti Herodoto "Istorija".
Nei vienas iš "naujųjų moderniųjų mąstytoju" net iš tolo ne gali lygintis su Herodotu pagal bendruomenių esybes suvokimą, jų aprašymo grynuma, lakoniškumą ir stebėjimų nešališkumą.
O tam, kad suvokti kas sąlygoja didžiųjų pasaulinių sprendimų priėmimą (gyvenimo būdo ir lyderio charakterio ypatumų prasme), verta perskaityti Gajaus Svetonijaus Trankvilo "Dvylikos ciesorių gyvenimą" (nežinau ar yra išversta i Lietuviu kalba).
Šiaip ši knyga istoriku yra atmetama, kaip per daug vulgari (bet ji tikrai ne vulgaresne nei dabartine mūsų žiniasklaida ir tuo labiau valdžia). Čia svarbu, kad ji parašyta remiantis dar neprarastais Romos imperijos dokumentais ir kas svarbiausia, Trankvilas pats buvo vyriausias Romos archyvaras.
Kadangi dabartinis mūsų gyvenimas sąlygojamas ne senųjų išminties, o yra tiesiogiai įtakojamas būtent "moderniųjų mąstytojų", norėčiau pasakyti savo subjektyvią nuomonę perskaičius jų veikalus.
Būtent modernieji mąstytojai, tokie kaip Volteras (beje jis buvo pradininkas tų, kurie išminti keičia i sarkazmą, o pažinimą i patyčias), Ničė, Froidas, Feurbachas ir pan. yra tik didelio išminties klodo, paviršutinių sluoksniu knysliukai, nevykėliai mokiniai, kurie sugebėjo pasaulio suvokimo mokyme viska suvulgarinti ir iškreipti.
Šv. Augustinas sakė, kad: "Pažinimo yra du budai: pirmas, kai tu pats išgauni pažinimą, trindamas akmenis ir iki kraujų nusimušdamas alkūnes ir kelius arba antras, kai tu pas kažką turintį tą pažinimą mokaisi. Antras pažinimo būdas labai lengvas, nes tau nereikia jokių pastangų, tu tik priėmi perduodamas žinias, bet tokiu būdu tu gauni ne visa pažinimą, o tik tiek, kiek mokytojas nutaria, kad tu vertas žinoti, be to gauni pažinimą su mokytojo subjektyvia nuomone. (Pamąstykite kokį pažinimo surogatą gauna žmonės dabartiniuose universitetuose. Čia panašiai kaip vėmalas - visos gero maisto sudedamosios dalys, bet jau pabuvojusios kažkieno viduriuose ir atskiestos jo skrandžių sultimis).
Dar, norėčiau pridurti dėl naujųjų laikų mąstytoju.
Tokie žmonės labai didžiuojasi savo beverčiais tuščiais titulais, realybėje būdami tik svetimų nerušiuotų minčių sandėliais. Jie sugeba kalbėti daug ir nepasakyti nieko, nes jie ir jų pasekėjai yra atitrūkę nuo pagrindines tikros išminties ir supratimo paieškos taisykles (o gal jie tiesos ir išminties tiesiog ne ieško?). Šia taisykle suformulavo Kazma Prutkovas ir skamba ji taip - "ZRI V KOREN" (žiūrėk į šaknį). Tam, kad suprasti apie ką rašo vienas arba kitas mąstytojas (atskirti pelus nuo grudu), reikia žinoti kodėl jis taip rašo. Tik tada kai pradedi suvokti iš kur yra pirminė informacija, kodėl ji aprašyta, kuom ji apaugo ir kodėl ji pateikta taip, o ne kitaip, tik tuomet gali ne vien iškalti "suktus ir protingai atrodančius žodelius", bet taip pat sugebėsi juos sudėlioti i bendra gyvenimo supratimo grandinę, teikiančią tikrąją išmintį.
p.s. Mes niekada neturėsime visa bendruomenę besirūpinančios valdžios, jei nepradėsime ieškoti išminties ištakų ir keistis patys individualiai. Tik tuomet kai pasikeisime patys ir pradėsime savo šeimose melsti Dievo Jėzaus Kristaus vardu duoti mums išmintingus vadovus, tik tada mūsų bendruomenės gyvenimas pradės keistis.
Ieškokite broliai ir seserys Kristaus malonės, visos išminties šaltinį, o visą kita mums bus pridėta ir tada tikrai valdžia pradės tarnauti mums. Kodėl? Nes būtent Jėzaus Kristaus mokyme yra nekintama taisyklė:
„Jūs žinote, kad tie, kurie laikomi tautų valdovais, engia jas ir jų didžiūnai rodo joms savo galią. Tarp jūsų yra ne taip! Kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebus jūsų tarnas, ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebus visų vergas. Juk ir Žmogaus Sūnus atėjo, ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“. (Mk 10,42-45)
Visada prisiminkite, kad tik tikroje Krikščioniškoje bendruomenėje tas kas valdo yra tikras MINISTERIS (Išvertus iš Anglų kalbos - TARNAS)
Su broliška meile ir rūpesčiu
Sisteminė žiniasklaida nuolat kala Lietuvos žmonėms į galvą:
"NATO 10 kart stipresnė už Rusija, mes nugalėsim", "NATO mus gina", "Rusai atsilikėliai ir jų analogų neturintys ginklai tai tik multiplikacija"
Karingos kalbos apie "atsilikėlius" "barbarus" Rusus vis netyla mūsų viešojoje erdvėje. Lietuvoje visokie nevispročiai elfai, gausiai ir karingai komentuoja jau prasidėjusius NATO ir Rusijos konfliktus Ukrainoje arba Sirijoje (niekindami kitokią nuomonę turinčius Lietuvius, kuriuos vadina "vatnikais", "koloradais", "maudingais idijotais", "runkeliais", "šunauja" ir pan.). Šių komentarų pagrindinė mintis - "Valio iškepė koloradus! Gerai, kad sunaikino vatnikų namus ir išskerdė išperas (čia apie Donecko taikių gyventojų naikinimą)! Jau tuoj tuoj, Amerikonai ištaškys tuos "vatnikus" ir "koloradus", jie jau tuoj tuoj su savo surūdijusiais kalašnikovais bėgs slėptis į Tundrą."
Kaip kalbėjo išmintingiausias pasaulio Karalius Saliamonas: "Kas buvo, tas vėl bus, kas įvyko vėl įvyks. Po saule nieko nėra nauja. Kartais yra dalykas apie kurį sakoma: Žiūrėk tai šis tas nauja! Bet tas dalykas jau buvo šimtmečiais prieš mus." (Koheleto knyga 1,9-10). Todėl nekreipkime dėmesio į feisbukinius infantilius imbecilus, nes tokia jų DALIA, grybauti savo lygio samprotavimuose. Jų nėra daug, bet tie kas valdo Lietuvą, per totaliai kontroliuojamą žiniasklaidą, sudaro jiems galimybę garsiai ir gausiai reikštis. Tuo sukurdami klaidingą visuotino jų samprotavimų palaikymo vaizdą. Žinodami šią mažą gudrybę tiesiog sau asmeniškai pabandykime susivokti, kas buvo, kas yra ir kas bus.
Iš žymiosios Herodoto "Istorijos" žinome, kad pirmąją NATO pasaulyje sukūrė Persai. Jie apjungė skirtingas tautas ir visur įvedinėjo savo tvarką. Nenugalima Persų kariuomenė neturėjo sau lygių pasaulyje pagal modernų valdymą, discipliną, ginkluotę ir valdomą žmonijos dalį. Lėšų palaikyti šiai NATO, persai skyrė daug daugiau nei visos kitos šalys pasaulyje, kartu paėmus. Iš žymios Herodoto "Istorijos" žinome, kad ši senovės NATO valdė taip pat ir Graikijos laisvus miestus - polius (šiuolaikinio EU prototipas). Koloborantų elitas pavergtos Graikijos miestuose laikėsi tik dėl to, kad iš pagrindinės to meto NATO būstinės - Babilono, jam buvo suteikiama struktūrinė, informacinė ir karinė parama, per įvairius to meto sanglaudos fondus.
Puikiai gyveno Persų NATO. Jos vadai, jų vasalai ir netgi vasalų anūkėliai (kai kurie iš jų buvo akivaizdžiais imbecilais) maudėsi prabangoje Babilono parlamente, naudodamiesi visomis to meto civilizacijos naujovėmis. Bet štai Persų NATO nutarė, kad reikia nukariauti paskutinius necivilizuotus laukinius, gyvenančius už Juodosios jūros, "vatnikus" ir "koloradus" Skitus.
Persų NATO tuo metu vadovavo Karalius Darijus. Surinko jis visą civilizuotų tautų koaliciją, pravedė agresyvią informacinę kampaniją ir nutarė atnešti civilizacijos gėrį paskutiniams laisviems Antikos žmonėms. Pažymėtina, kad Darjaus puolimas prasidėjo būtent nuo Skitų žemių pakraščio, šiandien vadinamo Ukraina. Persikėlė Darijus ir visa nenugalimoji armada per Dunojų ir pradėjo pergalingą žygį per Skitų žemes. Skitai traukėsi ir nėjo į tiesioginę konfrontaciją. (Šiandienos ekonominio karo akivaizdoje, galima būtų vesti paraleles, kuomet"vatnikai" ir "koloradai" nelaukė, kol bus sunaikinta jų ekonominė jėga ir nuvertinti pinigai, todėl patys pradėjo masinį atsitraukimą dirbtinai nuvertindami rublį beveik dvigubai, tuo būdu išsaugoję monetarinę galią ir atpiginę ekonomines sąnaudas dvigubai prieš pagrindinį puolimą.) Skitai traukdamiesi tiesiog pastoviai puldinėjo Persų NATO po truputį sekindami jo jėgas.
Herodotas aprašo vieną įdomiausių šio Antikos "nekonvencinio" karo epizodų. Darijus pavargęs nuo nuolatinio Skitų persekiojimo nusiuntė pašiepiamą laišką Skitų karaliui Pdantirsui (kituose šaltiniuose jis vadinamas Idantris) "Ko gi tu, keistuoli, pastoviai bėgi? Tau reikia pasirinkti vieną iš dviejų, arba tu sustoji ir kauniesi, arba, jei jautiesi silpnesnis už mane, tuoj pat sustok ir priimk mane kaip savo valdovą."
Jis jau jautėsi "sudraskęs Skitų ekonomiką į gabalus".
Į tai Pdantrisas atsakė: "Niekada aš nieko nebijojau ir nei nuo ko nebėgiojau, dabar nuo tavęs irgi nebėgu. Mes tiesiog elgiamės taip kaip tai darome taikos metu. Pas mus nėra miestų, dėl kuri mes turėtume pergyventi jog juos nusiaubs ir apiplėš, todėl mes laisvai klajojame savo žemėse ir nematome jokio reikalo skubėti kautis su tavimi." Su šiuo atsakymu Darijui buvo nusiųstos ir dovanos. Paukštis, pelė, varlė ir penkios strėlės. Tai buvo perspėjimas kurį Darijaus išminčiai išvertė taip: "Jeigu jūs Persai neišskrisite kaip paukščiai arba neįsirausite į žemę kaip pelės arba kaip varlės nenušoliuosite į ežerą, tuomet mirsite nuo mūsų strėlių.". Kadangi esu Kazokų palikuonis, galiu pasakyti, kad Darijaus išminčiai suklydo traktavime. Verčiama ši dovana taip: "Kodėl reikalauji mūsų žemės ir vandens. Paukštis danguje, pelė žemėje, varlė vandenyje, jie ten gyvena bet tai jiems nepriklauso. O penkios strėlės reiškia kiek Skitų karalių prieš juos kovoja, pagal seną Kazokų išmintį - vieną strėlę lengvai perlauši, o penkias vienoj saujoj ne.
"Šis mano paaiškinimas atitinka ir Visagalio perspėjimą Izraelitams "Žemė nebus parduodama visam laikui, nes žemė yra MANO, o jūs esate ateiviai, tapę mano įnamiais" (Kun.25,23).
Jau nuo Babilono laikų įvairių tautų sąjungų kūrėjai priešinosi Visagalio Dangaus ir žemės Sutverėjo valiai, todėl išdidžiai reikalaudavo, kad pavergtos tautos perduotu jiems savo žemę ir vandenį įsivaizduodami jog tai jiems priklauso. (Pav. šiuo metu pavergtos Lietuvos žmonės jau už savo vandenį moka taip lyg jis būtų vežamas iš kito žemyno, o žemė supirkta už beverčius užsienietiškus popiergalius. Kai tik mes atsisakėme paskutinio nepriklausomybės atributo - savo pinigų, okupantai atspausdino trilijoną eurų tam, kad išpirkti pas kvailus barbarus tai kas dar ne nupirkta. Papondopulos pinigai iš žymaus Rusų filmo "Vestuvės Malinovkoje". "Imk šimtą tūkstančių, ne imk milijoną už sklypą aš sau dar tų pinigų nusipiešiu".).
"Pergalingas" Persų NATO žygis baigėsi gėdingu pabėgimu, kuomet Darijus palikęs savo sužeistuosius kareivius stovykloje, su kariuomenės likučiais spruko atgal link Dunojaus ir tik grįžęs į Persiją paskelbė, kad jie nugalėjo, nes jo kariuomenė vaikščiojo po Skitų žemę. Bet juk žmonių neapgausi, todėl labai greitai persų pavergtos tautos sunaikino Babilonišką NATO nes suprato, kad Persų galia yra tik to meto žiniasklaidos išpūsta fikcija.Tokiu būdu Skitai išgelbėjo daugelį tautų iš bedieviško išdidumo ir žmogiškai gyvuliškos prigimties sukurto jungo. Būtent nuo tų laikų Graikų mitologijoje yra išlikęs pasakojimas apie Skitų Karalių Promėtėjų atnešusį ugnį ir šviesą užguitiems žmonėms.
Po to Graikų karalius Aleksandras susikūrė savo NATO. Bet jis buvo protingas Graikas ir žinojo, kas nutiko Persų NATO, todėl plėtė savo Imperiją ne į skitų gyvenamas žemes, o į tolimąją Aziją.
Po Graikų Romėnai sukūrė savo NATO. Jie ne lindo į Skitų žemes, bet užtat puolė mūsų brolius (pagal seną tradiciją mes juos vadinome gale gyvenantys Galai ir Galindai), gyvenusius Frankų ir Germanų (šiuolaikinės Vokietijos, Prancūzijos ir Britanijos) žemėse. Tam buvo pradėtas vykdyti ilgalaikis projektą pavadinimu EURUS (išvertus iš lotynų kalbos tai reiškia Į RYTUS, vokiškai "NACH OST"). Gabalas po gabalo jie atsikasdavo "barbarų" teritorijas sukurdami ten marionetines valdžias ir duodami jiems dirbtinas tapatybes. Kai tik vieną teritoriją suvirškindavo, toje teritorijoje gyvenančius žmones negailestingai dresiruodavo ir siųsdavo mirti už jų interesus. Kovoti su savo vis dar laisvais broliais Rytuose. Tam, kad būtu motyvacija mirti, vergams įdiegdavo tariamo pranašumo prieš "necivilizuotus" brolius kompleksą. Jūs laižote mūsų galūnes, jie laižys jūsų. Tai savotiška piramidė (Ant šiuolaikinio dolerio galite pamatyti piramide su akimi).
Romėnų NATO sutriuškino į senąją Didžiąją Lietuvą susijungę Rusai, Žalgirio mūšyje. Ordino kariuomenė, buvo visos tuometinės Europos elitas, geriausiai, apginkluota ir 10 stipresnė nei Lietuvių.
Labai gaila, bet vakarinę Lietuvos dalį (šiuo metu ji vadinasi lenkija) suvirškino vėliau, gudrumu. Rytinė (kuri vadinasi Rusija) vis dar laikosi.
Po Romėnų, NATO vėliavą pakėlė Prancūzai. Bet istorija pasikartojo. Visi žinome kuo pasibaigė Napoleonui bandymas sutriuškinti Rusus. Atėjęs su 10 kartų stipresne kariuomenę jis vos sugebėjo išnešti savo mėsas po totalaus pralaimėjimo.
Prieš paskutiniąją NATO sukūrė Hitleris. Visa Europa (išskyrus Britus) su džiaugsmu ir pasiaukojimu dirbo civilizacijos labui, siuntė savo geriausius karius ir ekonominius pajėgumus. "10 kart stipresnis Vermachtas" (bent jau jiems taip atrodė prieš puolant), lygiai taip pat kaip ir visi kiti buvę iki tol, pergalingai triuškino "Barbarus". Bet istorijos nepakeisi. Nešė kudašių ir šis NATO iš Rusijos, pamesdamas apdegusius mėsgalius.
Jei atmesti visus tuos spalvotus pliurpalus, kurie kemšami mūsų žmonėms per žiniasklaidą, tuomet lieka labai aiškūs pragmatiški tikslai tų kurie nenuilstamai rengia savo ekonomines atakas prieš Rusiją ir bando padegti tikrą globalų karą pradedant nuo Ukrainos. Šį tikslą įvardino priešpaskutinės, Hitlerio sukurtos, NATO karininkas. Ukrainos Reichkomisariato Gauleiteris Erikas Kochas. Šis tekstas parašytas tuomet kai Vokiečiai savo puolimu jau "sudraskė Rusijos kariuomenę ir ekonomika gulėjo griuvėsiuose".
Pasiskaitykite kam reikalinga Ukraina, Lietuva ir visa Rytų Europa ir kodėl taip negailestingai žudomi Rusai Donbase, o visas "civilizuotas" pasaulis to "nemato":
"Reicha domina tik naudingo produkto tiekimas iš šios teritorijos. Teritorijos aborigenų gyvybės neturi jokios vertės.
Manes klausia, kada gi Reichas gaus nors kokią nors ekonominę naudą iš okupuotų Rusijos teritorijų? Atsakau: Niekada, kol ten gyvena Rusai! Visa esmė yra tame, kad slavai yra laukiniai žmonės. Aš dabar kalbu ne apie jų nevalyvumą, neišsivystymą ar tinginystę. O apie tai, kas sakoma apie gyvulius. "Laukinis" arba "naminis".
Naminiai gyvuliai gali būti priversti paklusti botagu, laukinis gyvulys ne taps nuolankus net tuomet jei jį sumuši. Tas pats ir su tautomis, tai ne priklauso nuo kultūros. Afrikos Negras ar civilizuotas Prancūzas nusilenkdami jėgai visada bandys prisitaikyti prie naujos tvarkos, nuolankiai priimdami savo pažemintą padėtį. Tuo tarpu Slavai nesugeba įvertinti netgi to rūpesčio jais, kokį geras šeimininkas rodo savo darbiniams gyvuliams. Tik nusisuk ir jie įbes tau peilį į nugarą vien už tai, kad tu išdrįsai būti jo šeimininku. Tai aš kalbu apie Rusus. Nes vakarietiški slavai, lenkai arba ukrainiečiai yra žymiai labiau sukultūrinti europiečių civilizacijos. Pavyzdžiui lenkai su džiaugsmu pripažįsta tą hierarchiją kurioje jie savanoriškai stato save žemiau mūsų - Vokiečių, bet užtat jie visada kelia save žymiai aukščiau nei ukrainiečiai ar Rusai. Tą patį galima pasakyti ir apie Galicijos ukrainiečius, kurie buvo ne Rusijos, o Austro-Vengrijos valdžioje. Geltonai mėlyna, "grynų ukrainiečių" vėliava priklausė Švedijos Karaliaus Karlo kariuomenėje tarnavusiems ukrainiečiams, kariavusiems prieš Rusų Carą.
Kolonizuoti ir eksploatuoti Rusus? Tai utopija! Nerentabilu, nes bankrutuosi išlaikydamas apsaugą. Iš to mes darome išvadą, kad Reichas nėra suinteresuotas išsaugoti šią bereikalingą tautą. Tegu išmiršta, kaip Amerkos Indėnai arba tegu išlieka nedideliais kiekiais, kokiose nors tolimuose miškuose, kaip antropologų tyrimo objektas.
Mūsų vergai privalo užsitarnauti teisę gyventi - lojalumu, sąžiningumu ir nuoširdžiu darbu."
p.s. Kaip jūs manote, dabartinis NATO ir Rusijos konfliktas bus kitokios baigties? Tuo labiau, kad prasidėjus tikram konfliktui neišvengiamai bus pradėti naudoti branduoliniai ginklai. Kaip jūs manote ar galingiausias pasaulyje JAV laivynas, kuris būtent ir yra pagrindinis NATO hegemonijos įrankis, turi kokius nors šansus išlikti, jeigu net netoli jo valdenyne pradės sproginėti atominės bombos? Abejoju, jeigu ne pats sprogimas tai sprogimo sukeltos bangos tikrai sunaikis viską kas ten plūdūriuoja. O visa "technologiškai tobula" bepiločių armada nukris tik dėl vieno ore sprogusio branduolinio užtaiso, nes jis sukelia elektromagnetinį smūgį atjungiantį visą elektroniką ir t.t. pan.
Šiaip toptelėjo mintis, gal gudrūs lietuvos politikai būtent todėl į valdžią išstūmė visus tuos "profesionalius gėjus" ir kitas įvairialytes prostitutes, kad atėjus valandai X patiems nereikėtų kentėti?
Su meile ir brolišku rūpesčiu
„Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu.“
Dievo Sūnus Jėzus Kristus ir Jo mokymas buvo atmestas puikiai apmokytų Izraelio teologų.
Prisiminkim, kaip paveikia formalizuotas mokymas ir žmogiška išmintis pašauktus ir tikėjimui turinčius paklusti žmones:
Tuomet sujudo vyriausiasis kunigas ir visi jo šalininkai iš sadukiejų partijos. Degdami pavydu.... (Apd 5,17)
Matome, kad vyriausias Izraelio kunigas ir jo artimiausia aplinka buvo sadukiejai, o ką sako Raštas apie sadukiejus:
.....sadukiejai sako, kad nėra nei prisikėlimo, nei angelų, nei dvasios..... (Apd 23,8)
Tai yra vyriausieji Izraelio Kunigai buvo netikintys žmonės. Jie buvo pasaulietine išmintimi ir priesakais sekantys žmonės, ieškantys ne tai kas Dievo, bet tai kas žmonių, nors formaliai žmonių akyse jie tarnavo Dievui.
Taip pat atsiminkime, kaip Dievo žmonių biologiniai vaikai elgiasi, kai juos tarnystei paskiria vien dėl to, kad jų tėvas buvo išrinktas Dievo:
Helis labai paseno. Jis girdėjo, ką jo sūnūs darė Izraeliui, kaip jie suguldavo su moterimis, kurios susirinkdavo prie Susitikimo palapinės. Tėvas klausė: 'Kodėl taip darote? Aš girdžiu apie jūsų piktus darbus iš žmonių. Negerus dalykus aš girdžiu apie jus, mano sūnūs. Jūs vedate Viešpaties tautą į nusikaltimą. Jei žmogus nusikalsta žmogui, jį teis teisėjas, bet jei žmogus nusideda Viešpačiui, kas jį užtars?' Jie neklausė savo tėvo, todėl Viešpats nusprendė juos nužudyti. (1 Sam 2,22-25)
Kai Samuelis paseno, paskyrė teisėjais Izraelyje savo sūnus. Jo pirmagimis sūnus buvo Joelis, o antrasis - Abijas. Jie buvo teisėjai Bersabėjoje. Tačiau jo sūnūs nevaikščiojo jo keliais, bet pasidavė godumui, imdavo kyšius ir iškreipdavo teisingumą. (1. Sam 8,1-3)
Pokalbyje su vienu senu kataliku kunigu teko išgirsti posakį „argi įmanoma atlikti tai ką sako Kristus, tai tik metaforos, kurias išaiškina teologija ir bažnyčios mokymas“. Lygiai taip pat Raštą suvokia ir kitų bažnyčių teologiniai apologetai. Jie kritikuoja katalikus, o patys daro lygiai tą patį, nes suklumpa už suklupimo akmens, nes laisvę Kristuje jie suvokia kaip laisvę savo kūnui, pamiršdami apaštalo Pauliaus perspėjimą:
Jūs, broliai, esate pašaukti laisvei! Tiktai tenebūna ši laisvė proga kūnui, bet meile tarnaukite vieni kitiems.. (Gal 5,13)
Jei tenka susidurti su naujųjų bažnyčių mokymu, pastebėkite, ko jie dažniausiai moko bažnyčios sarangoje ir tarpusavio santykiuose, atsakymas aiškus – išvadų ir apibendrinimų iš Pauliaus laiškuose nurodytų kompromisinių Pauliaus tarnystės formų. Tuo tarpu, lygiaverčio mokytojo Jokūbo laišką pamini lyg tarp kitko, jau nekalbant apie Kristaus kalno pamokslą arba Jo įsakymą atleisti atgailaujančiam broliui per diena iki septyniasdešimt septynių kartų. Daugelis mokytojų pamiršta (o gal nesuvokia), kad visi tie Šv.Rašte išdėstyti vaizdiniai ir pamokymai sudaro vieną bendrą Kristaus kūno suvokimą, kompromisų pilname realiame Kristaus sekėjo gyvenime.
Kažkada, krikščionybės aušroje, jau pradėtoje formalizuoti bažnyčioje, negalėdami pereiti per šį (tikėjimo ar darbų viršenybės) prieštaravimą, išsiskyrė rytų (Bizantija) ir vakarų (Roma) krikščionių katalikų keliai. Pagrindinis skirtumas tarp jų tapo Šv.Rašto mokymų išdėstymas, t.y. Rytų katalikų bažnyčioje Naujajame Testamente, po apaštalų darbų knygos, iškarto eina Jokūbo mokymas nukreiptas į tikro tikėjimo atspaudą realiame gyvenime, t.y. tikėjimo vaisių - darbus. Vakarų katalikų bažnyčioje Naujajame Testamente, po apaštalų darbų knygos, iškarto eina Pauliaus laiškas Romiečiams, akcentuojantis tikėjimo pirmenybę nekreipiant dėmesio į darbus.
Mano galva, šiuo atveju Dievas aiškiai parodė savo palankumą vakarų katalikų bažnyčiai, išsklaidydamas ir padalindamas rytų katalikų bažnyčią, nes ir tikėjimo esmė (Jon 1,1-3) mus moko, kad pradžioje buvo Žodis ir tik per Žodį atsirado viskas. Taip pat pasaulio sukūrimo tvarka išdėstyta aiškiai „Pradžioje Dievas sutvėrė dangų ir žemę.“ (Pr 1,1) t.y. pradžioje Dievas sutvėrė dvasinį pasaulį – dangų ir tik po to materija – žemę.
Dėl mokytų krikščionių ir to kokie darbo vaisiai buvo po to kai Paulius ignoravo Kristaus perspėjimą (Mt 28,8-10) nesivadinti mokytojais o būti broliais, mes matome Naujajame Testamente:
Naktį Viešpats regėjime prabilo Pauliui: 'Nebijok! Kalbėk ir netylėk! Aš esu su tavimi ir niekas nesikėsins tau kenkti, nes šiame mieste daugel žmonių - manieji'. Ir jis ten pasiliko metus ir šešis mėnesius, mokydamas juos Dievo žodžio. ....
Pauliui būnant Korinte, jis ne vien paskelbė Evangeliją ir leido Šv.Dvasiai veikti, bet pats asmeniškai mokė juos metus ir šešis mėnesius. Šio mokymo vaisius labiau negu aiškiai matomas iš vėliau jo rašytu dviejų laiškų Korintiečiams, kuriuose jis pašiurpęs dėl daromų nuodėmių, bando taisyti padėtį, dar labiau visą suveldamas ir formalizuodamas santykius savo ankstesnės fariziejų ir rašto žinovų patirties įtakoje. (Apd 18,9-11)
Visa tai atsitinka todėl, kad „Nes mano mintys yra ne jūsų mintys ir mano keliai - ne jūsų keliai, - sako Viešpats.“(Iz 55,8)
Mes turime visada prisiminti, kad "Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių."
Teologijos diplomas ir mokslinis laipsnis nenurodo į žmogaus artumą Dievui. Todėl neverta pasitikėti žmogumi vien dėl to, kad jis yra pripažintas teologas. Dar daugiau, Biblija moko, kad būtent mokslas iškreipia tikro tikėjimo esmę: „Kaip jūs galite sakyti: 'Mes išmintingi ir Viešpaties įstatymas yra pas mus'? Iš tikrųjų mano įstatymą raštininkų plunksna padarė bevertį.“ (Jer 8,8)
p.s. Kristus yra virš mūsų supratimo, todėl esant reikalui Jis gali prabilti ir per asilą (Sk 22,30). Jei norite sekti Kristumi, kreipkitės maldoje tiesiai į Jį, nes tik Jis gali duoti tikrą atsakymą, Jis yra Gyvas Dievas ir jam nereikia jokių tarpininkų tam, kad bendrauti su savo mokiniais.
Kartą internete teko diskutuoti su kažkokiu anoniminiu Lietuvos patriotu, kuris gyrėsi penkių tūkstančių eurų alga. Komentaruose rašė, kad niekur nevažiuos iš Lietuvos ir siūlė visiems "nevykėliams, nemokantiems gyventi runkeliams" dingti į užsienį"tulikų plauti".
Kadangi tokių elfų/anūkėlių/patriotų protiniai sugebėjimai yra įstrigę kažkur tarp kompiuterinių žaidimų ir rožinių įsivaizdavimų jog viskas pasaulyje sukasi aplink juos, todėl geriausia yra juos ignoruoti. Normali diskusija su tomis "sveiko ir nesveiko proto Lietuvos ateities viltimis" yra neįmanoma, bet aš vis dėl to uždaviau klausimą:
O gal kas yra negerai su valstybės valdymu, jei žmonės bėga iš Lietuvos lyg nuo maro?
Atsakymas buvo topinis:
Tegu išvažiuoja visi, mes naujų "kokybiškesnių" atsivešime. DABAR PASAULYJE YRA RUNKELIŲ PERTEKLIUS, GALĖSIME ATSIRINKTI.
Vargani netyčiomis "elitu" tapę žmogeliai, nežinantys nei istorijos, nei priežasčių ir pasekmių dėsningumų.
Niekada nepergyvenu kiek žmonių skaitys mano tekstus, bet visada žinau, kam skirta tie pamatys perskaitys ir susivoks. Todėl šiek tiek istorijos Lietuvos (ir ne tik) "Elitui":
Turbūt daugelis naujienose girdėjo apie pastoviai žudomus, prievartaujamus ir engiamus Egipto Krikščionis Koptus? Bet tikrai ne daugelis žino, kad būtent Koptai yra tikrieji, senieji Egipto gyventojai. Galingą faraonų civilizaciją sukūrusios tautos palikuonys. Pats pavadinimas KOPTAS, senąją Graikų kalba (ją tais laikais vartojo visas civilizuotas pasaulis) reiškia Egiptietis.
Koptai per ilgus amžius išlaikė, lengvai iš senovės piešinių atpažįstamus, faraonų tautos veido bruožus. Jie šviesiaodžiai, didelėmis europietiškomis akimis.
Koptai labai griežtai saugo savo kraujo grynumą ir į žmonas ima tik koptes arba europietes. Susituokia jie tik kartą ir tik bažnyčioje. Valstybinės vestuvės ir skyrybos koptų visuomenėje nepripažįstami. Krikščionybės jie laikosi neįtikėtinai ištvermingai, nors dauguma šiuolaikinio Egipto žmonių ir visa valdžia yra islamistai.
Koptų kalbą mokslininkai sėkmingai naudoja senųjų Egipto papirusų iššifravimui, nes būtent ši kalba išlaikė savyje daugelį faraonų laikų kalbos elementų. Būtent koptų krikščioniškoje tradicijoje (3-4 amžiuje) atsirado vienuolynai, kurie dabar yra neatskiriama tikrųjų Kristaus bendruomenių savasties dalis. Jų bažnytinė tarnystė yra labai panaši į Lietuvos sentikių tarnavimą. Vienu žodžiu, Koptus tikrai lengvai atskirti nuo kitų šiuolaikinio Egipto gyventojų (panašiai kaip Briuselyje lengvai atskirti negausiai ten išlikusius belgus).
Musulmonai arabai yra atėjūnai tose žemėse. Kuriuos pradžioje KOPTŲ elitas atrinkinėdavo pasaulinėje perteklinių runkelių rinkoje ir vežėsi į Egiptą kaip juodadarbius (negaliu pasakyti tiksliai, bet visko gali būti jog Koptų elitas vežėsi kitatikius runkelius, nes savi buvo kažkokie nevykeliai. Turbūt taip pat jie buvo niekinami ir jiems siūloma: "nevykėliams, nemokantiems gyventi runkeliams" dingti į užsienį"tulikų plauti"). Jie ne tik atsikėlė ten gyventi, bet kai jų tapo dauguma, tada jie per prievarta sumusulmonino milijonus Koptų.
Bet netgi praradę politinę valdžią Koptų elitas išlaikė ekonominę galią. Iki pat 1970 metų koptų rankose buvo apie 70 procentų visų Egipto finansų ir gamybos. Vėliau iš koptų elito (kuris neteko savo runkelių palaikymo), musulmonų dauguma viską atėmė ir dabar Koptų elitas renka šiukšles aplink Egipto sostinę Kairą.
Na, bet tiesios dėlei reikia pažymėti, kad net ir po to kai musulmonai viską atėmė iš Koptų ir paliko jiems tik vieną verslo nišą rinkti ir rūšiuoti šiukšles, Kristus nepaliko jų. Dabar jie vėl po truputį tampa vienais turtingiausių žmonių Egipte.
Įdomiausia, kad sumusulmoninti buvę koptai tampa dar aršesniais arabais musulmonais nei patys arabai, todėl aršiai nekenčia savo protėvių tautos žmonių. Šiuo metu Koptų visoje savo protėvių šalyje beliko tik apie 10 proc.
Visi Koptai yra krikščionys. Kai tik koptas nustoja būti krikščionimi, jis nustoja būti koptu.
Atsitraukimo nuo Kristaus ir to pasekoje silpniausių savo bendruomenės narių niekinimas yra tikrai ne vien mano tėvynės Lietuvos "elito" problema.
Prieš kelioliką mėtų beveik visa subedievėjusi Lietuvos žiniasklaida džiugiai pranešė, kad jau trečdalis Danijos vyriausybės narių netiki Dievu. Naujiena buvo pateikta taip, lyg žmonės pradėjo vis labiau protauti. Lyg Europa eina į priekį palikdama „viduramžių prietarus“. Akliems bedieviams nedašunta, kad senosios Europos gerovė ligi šiol vis dar laikosi TIK ant tų DVIEJŲ TREČDALIŲ likusių su Kristumi. Tiktai tai, kad daugumoje Europos valdžia vis dar Krikščionių rankose, čia yra gerovė visiems (ir mums Krikščionims ir nekrikštams ir kitų dievų išpažinėjams). Kai tiktai neomarksitai pasieks tikslą, sunaikins šeimas paversdami jas „pidorastus vulgaris“ - profesionaliųjų pidorastų (nemaišyti su gėjais) tragikomiška parodija, tuomet Kristaus mokinių labai greitai liks mažiau nei pusė ir mes likusieji savo žemėje pavirsime koptais, o Europa taps naujuoju Egiptu. Visus krikščionis naujajame Kalifate vadins tiesiog laikinai užsilikusiais europiečiais, o mūsų bažnyčia vadins tiesiog europiečių bažnyčia (neskirstydami į konfesijas).
p.s. Ar mes galime ką nors padaryti? Be abejo taip!!! Jeigu Dievas su mumis tai kas gi prieš mus? Prisiminkite ko mus mokė Pats Kristus. Užsidarykime kiekvienas savo kambarėlyje, išpažinkime savo nuodėmes Dievui, atgailaukime dėl savo atsimetimo, atsiverskime nuo tuščio bedieviško kvailumo ir melskimės prašydami duoti supratimą koks mano asmeninis kelias šioje nesibaigiančioje kovoje tarp blogio ir gėrio, tarp tamsos ir šviesos. Nors mes žinome aiškiai, kad viskas (ir tamsa ir šviesa) priklauso Dievui ir viskas yra Jo kūrinys (Aš sužeidžiu, Aš ir pagydau), bet mes esame būtent šviesos pusėje, nes į mus Dievas žiūri būtent per Gėrio, Meilės ir Šviesos prizmę. Tik tie kas atsitraukia nuo Jėzaus Kristaus, tarnauja blogiui, neapykantai ir tamsai.
Visada prisiminkite Broliai, svarbiausia nebūkite DRUNGNAIS (nei šiokiais nei tokiais), nes būtent tokie bus išspjauti.
Nuotraukoje kotų elito vaikaičiai ir anūkėliai, po to kai elito senukai nesugebėję išlaikyti savo runkelių ir praradę savo valdžią iškeliavo pas Viešpatį.
Su meilę ir rūpesčiu
Turiu vieną vaikystės draugą. Susitinkam ne dažnai, bet kai susitinkame jis pradeda mane varginti savo revoliucinėmis idėjomis ir samprotavimais apie tai kaip reikėtų viską teisingai atimti iš turtingųjų ir padalinti vargšams.
Visada stengiuosi nuo tokių diskusijų bėgti, nes jos yra beprasmės. Žmonės kurie nesugeba susitvarkyti savo ir savo artimųjų gyvenimo kažkodėl yra šventai įsitikinę, kad jeigu jie taptų dideliais vadais jie TIKRAI TIKRAI sugebėtų viską sureguliuoti teisingai.
Iš nevertųjų atimti ir vertingiesiems išdalinti.
Man įstrigo mano buvusio pavaldinio frazė "Šiais laikais pinigus valdo ne tie žmonės. Reikia perduoti visus finansus išsilavinusiems profesionalams". Tai buvo jaunas savim pasitikintis mokslų daktarėlis, todėl aš jo tiesiog paklausiau: "Tu manai, kad sugebėsi valdyti didelius finansinius srautus? O tu per savo gyvenimą nors vieną litą (tuo metu okupantai dar nebuvo iš lietuvių atėmę jų valiutos) esi uždirbęs kokiu nors verslu arba realiu darbu? Iš kur pas tave toks įsitikinimas, kad sugebėsi valdyti daug, nepabandęs susitvarkyti su mažais kiekiais?". Ir toliau sekė jo topinė frazė, - "Tai tu man DUOK bent mažus finansus, tada aš parodysiu". Pagrindinė šio posakio frazė - DUOK. Taip smegenėlės sureguliuotos pas visus tuos modernius universitetinius klonus. DUOK. O kai duodi ir jam nieko nesigauna, tada visada ras labai argumentuotą paaiškinimą kodėl nutiko fiasko. Visada bus kalti kiti, tik ne PROFESIONALUS transvestitas pagal kvotas paskirtas į kokią nors valdymo vietą (čia transvestitas ne seksualine prasme, o subendrinta visuomenine kategorija, kuomet žmogus neturintis nei talento nei sugebėjimų, universiteto diplomo pagalba tampa tuo kuo jis save ISIVAIZDUOJA. T.y. toks mentalinis transvestitas, panašus į originalą, bet sintezuotas dirbtinai ir netinkamas normaliam naudojimui),
Keisčiausia, kad tokios idėjos dažniausiai kyla labai gerą išsilavinimą turinčioms asaboms. Jie visą gyvenimėlį gyvena iš svetimų pinigų, projektų, dotacijų, išmokų ir fondų. Nieko per savo gyvenimą nėra uždirbę realiu darbu, verslu arba įžvalgomis. Visą laiką gyvenantys nuo algelės iki algelės, na dar šį bei tą susikombinuodami įsisavinant įvairių fondų, projektų, dotacijų arba asignavimų lėšas. Niekada nesugebėdami savo ubagiškų finansų sutvarkyti, sėdintys pastoviose skolose bankams arba finansinėms kontoroms ir jie kažkodėl visada yra įsitikinę, kad jeigu jiems duotų valdyti daug, va tada jie tikrai savo begalinę išmintį ir erudiciją parodytų.
Gal būtent todėl mūsų bočeliai vadino modernius universitetinius intelignetus - VIEŽLYBAS (VĖPLA ŽLIBAS).
Po šio trumpo filosofinio istorinio intarpo, grįžtu prie savo vaikystės draugo. Karta jis man sako: "Reikia klausyti tokių lyderių kaip Žyrynovskis. Pirmyn į kovą! Mes nugalėsim."
Kadangi mes abu esame rusai aš jo tiesiog paklausiau:
"Žiūrėk brolau, karas yra labai bjaurus reikalas, vien šaukiant URĄ jo niekada ne laimėsi. Jeigu karo vadai žydai, kaip tai buvo antrojo pasaulinio karo metais, tada viskas pralaimėjimas garantuotas. Susidūrimo su vokiečiais laike, to meto CCCP kariuomenė buvo ginkluota nepalyginamai geriau nei juos puolantys vokiečiai. Tokių sunkiųjų tankų ir įvairių modernių ginklų kokius turėjo žydų vadovaujama "raudonoji armija", vokiečiai net nebuvo matę. Bet karas laimimas ne moderniais ginklais ir patrankų mėsos gausa, o tik karvedžių genijaus ir Dievo pagalba. Todėl Stalinas po totalaus sutriuškinimo pradžioje, atgailavo ir kreipėsi į Pravoslavų bažnyčią. Išleido iš lagerių visus arkivyskupus, vyskupus ir kunigus. Kariniais lėktuvais suvežė visus vyskupus į Maskvą ir padėjo surengti Pirmąjį Sovietmečiu Visos Provoslavų Bažnyčios suvažiavimą. Paprašė palaiminti kariuomenę, vėliau nušalino visą pasibaurėtiną modernią universitetinę žydaują su jų profesionaliais gėjais (oi sorry zampolitais ir komisarais), nuo kariuomenės tiesioginio valdymo ir paskyrė tikrus karvedžius (su trimis klasėmis bažnytinės parapijinės mokyklos išsilavinimu, kaip pas Žukovą), kurie su Dievo pagalba ir perlaužė stuburą Hitlerio ereliams.
Daug proto ne reikia šaukiant: "Pirmyn vyrai ant ambrazūrų paaukosime savo gyvybes". Be to, dažniausiai taip šaukia būtent provokatoriai. Kad iškelti iš apkasų karius, nuvesti juos tiesiai ant kulkosvaidžių ugnies. Todėl tikrame kare tokius skatintojus iškarto šaudydavo, kad nedezorganizuotų karių ir nedarytų spragų gynyboje.
Dabar pažvelkime į mūsų dabartinę politinę visuomeninę padėti. Siaubas kas darosi. Žydauja su iškrypeliais jau net nesislėpdami veikia taip, kad visi kas ne žydauja ir ne iškrypeliai, nuo dabar jų bebalsiai vergai. Uždėjo mums antsnukius, uždarė (kol kas pradžiai) į namų areštą, suteikė naujo konclagerio vertuchajams (prižiūrėtojams) neribotus įgaliojimus piktnaudžiauti, antstolių ir gerai dresiruotų šunų pagalba atiminėja ne tik mūsų nuosavybę, bet netgi mūsų VAIKUS. Numatomais įstatymais bus draudžiama netgi pasisakyti apie visą šią baisybę. Totalus siaubas.
Jūs manote, kad tai kas darosi yra viskas ir daugiau jie nieko nebedarys? Palauksim ir viskas praeis?
Ne mielieji, aš jus nuvilsiu, čia tik pasiruošimas. Priverstiniai testavimai, vakcinavimai, kalėjimo kameros nepaklusniems ir naujieji konclagerio ausvaisai - šuniški skiepų pasai, tai tik pati pradžia. Toliau bus dar linksmiau.
Visur kur valdo žydai visada atsiranda konclageriai ir represijos. Taip buvo senojoje sovietijoje. Taip yra ir visai netoli Lietuvos, pasižiūrėkite į Ukrainos žydelio klouno Prezidento išsidirbinėjimus. Be abejo tas klounas ten mažai ką sprendžia, už jo nugaros stovi Europos Žydų Sąjungos Prezidentas Kolomojskis (čia tas kuris pasiskelbė žydobendera ir už nužudytą rusą viešai mokėjo po 10 000 dolerių), tai jie dabar čiulpia visus įmanomus syvus iš vagšės Ukrainos. Maža to, kad žmonės ten yra pastoviai terorizuojami nusikalstamų struktūrų, kurias net nesislėpdami finansuoja žydai, bet klounas prezidentas su savo nusikalstama šaika netgi pasirašė sutartis dėl Ukrainos Juodžemio pardavimo Kinams, ir žemės pardavimo Arabams. Vsio zakonno gojai, į Lietuvą ateina ta pati tvarka.
Tai karas mielieji ir jame žydauja naudodama iškrypelius bando mus visus padaryti ne tik jų baudžiaunininkais (kas jau yra atlikta per žydiškus bankus), bet visiškai totaliai įverginti visus žmones.
Stovėdami visos šios baisybės akivaizdoje, mes turėtume labai protingai ir atsargiai elgtis. Dabar kaip ir prastumiant Lietuvos vaikų suvalstybinimo įstatymus, žydauja su iškrypeliais naudojasi sena kaip pasaulis taktika. Jie išmeta į viešumą visokius frikus kurie rėkaudami apie realias bjaurystes ir pav. rinkdami parašus visada elgiasi vienodai. Žodžiais ir judesiais lyg ir kovoja prieš vergvaldžių sistemą, o realybėje tik ją sustiprina ir nukanalizuoja visuomenės pasipiktinimą.
Neesu Zigmo Vaišvilos gerbėjas, nes jis pradėjo savo kova "už engiamus Lietuvos žmones ir prieš vergvaldžių įsigalėjimą" tik po to kai jam keptas gaidys snapu šikną sukapojo. Bet kol kas tik jis vienintelis pamatė tą valdančiųjų negudrų žaidimą su visuomenės teisėto pykčio nukanalizavimu.
Kaip grybai po lietaus prasideda "ANONIMINIŲ" grupių parašų rinkimai, vėl gi anoniminiai judėjimai "už šeimą". Seimo frikų suaktyvęjimą dirbant tą ardomajį darbą.
Atkreipkite dėmesį kaip greitai, laiku ir vietoje "surinkti virš 300 tūkstančių parąšų" kurie iškėlė profesionalą gėjų kaip "pasaulėžiūros" auką ir taip pat paskatino Tapiną paskelbti apie milijono parašų rinkimą palaikyti skriaudžiamą profesionalų politruką.
Ir patikėkite Tapinas surinks miljona. Surinks taip pat kaip surinko ir tas suvalkijos kaimietis kartu su ANONIMINE grupe. Juk rodyti ką tu ten surinkai niekam nereikia. Aš galiu milijardą tokių parašų surinkti per porą valandų už ką nori.
Visada žinokite broliai, kad laikytis reikia pagindinės Krikščionių gyvenimo taisyklės "Viską ištirkite ir to kas gerą laikykitės". Ir dar vienas mums perduotas mūsų senolių principas "Tegu suprakaituoja išmalda tavo rankoje, nes nejučia gali prisidėti prie piktų darbų". Dabar tiesiog bumas prašymų prisidėti prie įvairių akcijų. Kai kurios gal būt yra tikrai gerais norais organizuojamos, bet didžioji dauguma yra tik tam, kad nukanalizuoti mūsų teisėtą pasipiktinimą.
Aš savo vaikus per maldvakarius mokau, "Jeigu jūs užsidegate kokiu nors nenugalimu noru ką nors daryti. Pasipiktinimas, kažkoks nesveikas entuziamas, noras pasiaukoti vardan ko nors. SUSTOKITE. Atsiklaupkite ir pasimelskite Jėzui Kristui. Visada prisiminkite, mūsų Dievas niekada neverčia mus už ką nors aukotis. Dar daugiau - JIS PATS PAAUKOJO SAVO GYVYBĘ UŽ MUS. Todėl visada atiduokime savo rūpesčius Viešpačiui ir patikėkite Jis ras kaip efektyviai ir be problemų SUŽLUGDYTI VISAS GUDRIŲJŲ NIEKŠŲ UŽMANČIAS."
p.s. Broliai ir seserys. Kreipiuosi į tuos kuriems yra svarbus mūsų Viešpaties ir Karaliaus Jėzaus Kristaus mokymas. Prisiminkite, kad mūsų pats efektyviausias ir galingiausias ginklas yra MALDA. Būtent jos pagalba, mes prisijungiam prie tokio interneto ir informacijos paieškos vartiklio, palyginus su kuriuo visi tie googlai, feisbukai ir pasaulinis prašiokų gaudymo virtualus tinklas, tėra vaikų žaisliukai smėlio dėžėje. Būtent maldos pagalba, mes išsakome savo poreikius ir atpažystame vieni kitus beveidėje klonų minioje. Būtent malda duoda mums atsakymus ten, kur joks esamas ar būsimas žmogiškas mokymas net neturi galimybės įsivaizduoti arba sufantazuoti. Kviečiu visus melstis Jėzui Kristui dėl visos šios įsigalinčios baisybės ir tegu bus taip kaip Jis nusprendžia, nes Jo valia visada yra tobula. Nepamirškite, kad būtent malda gali atitolinti (bet ne panaikinti) neatšaukiamus Dievo sprendimus.
p.s.s. Dar noriu kreiptis į karius. Ne ne į tuos modernios švietimo sistemos transvestitus kurie ĮSIVAIZDUOJA SAVE KARIAIS. Aš kreipiuosi į tikrus, genetiškai užprogramuotus karui žmones, tokius kaip aš ir mano sūnūs. Visada prisiminkite, kad pudelį galima ilgai dresiruoti ir bandyti iš jo padaryti kovinį šunį, bet užteks jam kartą susitikti su aptingusiu storu ir niekada nekovojusiu pitbuliu, įkasti jam, taip įsiutinant ir pažadinant jo genetiką ir iš kovotoju save įsivaizduojančio pudelio liks tik sudraskytos mėsos rinkinys. Todėl nieko nedarykite iki tol kol visa savo esybę nepajausite jog va štai yra tikras vadas. O visos tos bobelės ir pusvyriai tegu draskosi iki laiko.
Visada prisminkite, viskam savas laikas: Yra laikas arti, yra laikas akėti, yra laikas sėti, yra laikas palaukti ir visada ateis LAIKAS PJAUTI.
Su meilę ir rūpesčiu
