Prieš 22 metus pas Viešpatį išėjo mano mama. Pagalvojau, jog daug laiko praėjo, o žaizda širdyje vis dar neužgyja.
Prie kapo
Kai slėniai tingiai užsikloja,
Ramia minkšta gaivia tyla,
Ateinam čia mes ir rymojam,
Svečiai naujam tavam būste.
Mano žodžiai šį kart liejas,
Iš širdies gilių gelmių,
Pasakyti daug ką noriu,
Tik dėl girdinčio verkiu.
Aš žinau manęs klausai tu,
Atsakyti tik negali,
Bet žinok, tave aš myliu,
Ir beprotiškai liūdžiu.
Vėjas švelniai plaukus glosto,
Skruoste ašaros žyma,
Lūpos tyliai šnabžda maldą,
O širdį gili žaizda.
Man skaudu ir aš ilgiuosi,
Sieloj mano tuštuma,
Mama mano aš gailiuosi,
Išėjai per daug jauna.
Kas pasaulyje švelniausia?
Mano mamos maža ranka.
O kas pasaulyje gražiausia?
Jos nuostabioji šypsena.
Atsakinėti taip galėčiau,
Be galo daug ir be ribų,
Bet čia dabar ištart norėčiau,
Labai, labai tavęs liūdžiu.....
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą